Teis* bti pamirtam

Teisė „būti pamirštam“

ES Teisingumo Teismas, 2014, gegužės 13 d.

Google prieš AEPD ir Gonzalez

• GENERALINIO ADVOKATO

• NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,

• pateikta 2013 m. birželio 25 d.( 1 )

• Byla C-131/12

• Google Spain SL,

• Google Inc.

• prieš

• Agencia Española de Protección de Datos (AEPD),

• Mario Costeja González

• (Audiencia Nacional (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

• „World Wide Web – Asmens duomenys – Internetinės paieškos sistema – Duomenų apsaugos direktyva 95/46 – 2 straipsnio b ir d punktų, 4 straipsnio 1 dalies a ir c punktų, 12 straipsnio b punkto ir 14 straipsnio a punkto aiškinimas – Teritorinio taikymo sritis –

Padalinio valstybės narės teritorijoje sąvoka – Taikymo sritis ratione materiae – Asmens duomenų tvarkymo sąvoka – Asmens duomenų tvarkymo valdytojo sąvoka – Teisė ištrinti ir blokuoti duomenis – „Teisė būti pamirštam“ – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 7, 8, 11 ir 16 straipsniai“

Google prieš AEPD ir Gonzalez,

• "Teisė būti pamirštam internete" keletą metų yra privatumo teisės aktualiausia tema. 2014 m. gegužės 13 d. Europos Sąjungos teisingumo teismas (ESTT) paskelbė sprendimą byloje Google prieš

AEPD ir Gonzalez, kuriame pirmą kartą patvirtino asmens “teisę būti pamirštam” internete ir nustatė jos sąlygas.

• ESTT : automatinis, nuolatinis ir sisteminis informacijos internete pateiktos naršymas yra laikomas duomenų „rinkimu“ asmens duomenų teisinės apsaugos prasme.


• Į Teisingumo Teismą kreipėsi Ispanijos nacionalinis teismas, kuris nagrinėjo Google Spain ir Google Inc. skundą dėl Ispanijos duomenų apsaugos agentūros įpareigojimo imtis priemonų, kad piliečio

Gonzalez duomenys būtų pašalinti iš interneto paieškos rodyklės

(mat internautui įvedus jo asmenvardžio paiešką į Google paieškos variklį, kaip rezultatas buvo pateikiamos nuorodos į 1998 m. laikraščio puslapius, kuriuose buvo skelbiama apie jo areštuoto nekilnojamo turto pardavimą aukcione, vykdytą išieškant nesumokėtą skolą.

Gonzalez prašė minėtos agentūros įpareigoti Google pašalinti ar paslėpti tuos duomenis, nes, jo teigimu, visą šią skolą jis sumokėjo prieš daugelį metų ir nėra poreikio tai minėti toliau.

ES TeisingumoTeismas, Byla C-131/12

Kalbant apie internetą, reikėtų skirti tris su asmens duomenimis susijusias situacijas.

I. Pirmoji susijusi su asmens duomenis sudarančių elementų paskelbimu bet kokiame interneto tinklalapyje( 3 ) (pradiniame tinklalapyje)( 4 ).

II. Antroji susijusi su internetinės paieškos sistemos pateikiamais paieškos rezultatais, kurie nukreipia interneto naudotoją į tinklalapį šaltinį.

III. Trečioji susijusi su mažiau matoma operacija, kai interneto naudotojas atlieka paiešką naudodamas internetinės paieškos sistemą ir kai kurie jo asmens duomenys, pvz., IP adresas, iš kurio atliekama paieška, automatiškai perduodami internetinės paieškos sistemos paslaugos teikėjui( 5 ).


• 1890 m. Harvard Law Review novatoriškame straipsnyje „Teisė į privatumą“( 2 ) Samuel D. Warren ir Louis D. Brandeis apgailestavo, kad

„naujausi išradimai ir verslo metodai“, kaip antai „momentinės nuotraukos ir laikraščių leidybos verslas, peržengė neliečiamas privataus ir namų gyvenimo ribas“. Tame pačiame straipsnyje jie paminėjo „kitą žingsnį, kurį reikia žengti asmeniui apsaugoti“.


Svarbiausia šiam prašymui priimti prejudicinį sprendimą yra tai, kad internetas, kaip niekas kitas, padidina informacijos sklaidos mastus ir palengvina jos sklaidą( 19 ). Panašiai, kaip ir XV a. spausdinimo išradimas, dėl ko tapo galima atgaminti neribotą kiekį kopijų, kurias anksčiau reikėdavo perrašinėti ranka, medžiagos patalpinimas internete suteikia masinės prieigos prie informacijos, kurią anksčiau būdavo galima rasti nebent įdėjus daug pastangų ir tik tam tikrose fizinėse vietose, galimybę. Universali prieiga prie internete esančios informacijos galima visur, išskyrus šalis, kuriose valdžios institucijos įvairiomis techninėmis priemonėmis (pvz., elektroninėmis saugasienėmis) yra apribojusios prieigą prie interneto arba kuriose prieiga prie telekomunikacijų yra kontroliuojama arba nepakankama


Taigi šioje byloje reikės rasti teisingą, protingą ir proporcingą pusiausvyrą tarp asmens duomenų apsaugos, nuoseklaus informacinės visuomenės tikslų aiškinimo ir ūkio subjektų bei apskritai interneto naudotojų teisėtų interesų. Nors 1995 m. priimta Direktyva nebuvo keista, jos taikymas naujiems atvejams buvo neišvengiamas. Tai sudėtinga sritis, kurioje susiduria teisė ir naujosios technologijos.

29 straipsnio darbo grupės priimtos nuomonės šiuo atžvilgiu yra labai naudinga analizė( 22 ).


33.

Pirma, paprasčiausia internetinės paieškos sistema iš principo nekuria naujo autonomiško turinio. Pačios paprasčiausios formos internetinės paieškos sistema tik nurodo, kur galima rasti jau esamą turinį, kurį tretieji asmenys padarė prieinamą per internetą, pateikdami hipersaitą į interneto svetainę, kurioje yra ieškomi žodžiai.


• 34.

Antra, paieškos sistemos rodomi paieškos rezultatai – tai ne iš karto visame World Wide Web atliktos paieškos rezultatai, o anksčiau internetinės paieškos sistemos jau patikrinto turinio rezultatai. Tai reiškia, kad internetinės paieškos sistema jau nuskaitė egzistuojančių interneto svetainių turinį ir nukopijavo jį į savo pačios įrenginius, ten jį jau išanalizavo ir suindeksavo. Ši nuskaityta informacija apima asmens duomenis, jeigu tik jų yra tinklalapiuose šaltiniuose.


• 35.

Trečia, kad rezultatus būtų patogiau naudoti, internetinės paieškos sistemos kartu su nuoroda į tikrąją interneto svetainę dažnai rodo papildomą turinį. Tai gali būti teksto ištraukos, audiovizualinė medžiaga arba netgi tinklalapių šaltinių momentinės atvaizdo kopijos.

Bent dalį šią peržiūros informacijos galima gauti iš internetinės paieškos sistemos paslaugos teikėjo įrenginių, o ne tiesiogiai iš tikrosios interneto svetainės. Tai reiškia, kad taip rodomą informaciją faktiškai turi paslaugos teikėjas.


Internetinės paieškos sistemų paslaugos teikėjų vaidmuo ir teisinė padėtis ES teisės aktuose nėra reglamentuota atskirai. Pačios

„informacijos buvimo vietos nustatymo priemonės paslaugos“

„teikiamos per atstumą elektroninėmis priemonėmis individualiu paslaugų gavėjo prašymu“, todėl reiškia informacinės visuomenės paslaugą, kurią sudaro priemonių, leidžiančių ieškoti duomenų, juos gauti ir nuskaityti, teikimas. Tačiau atrodo, kad tokie internetinės paieškos sistemų paslaugos teikėjai kaip Google, kurie savo paslaugas teikia ne už iš interneto naudotojų mokamą atlygį, nepatenka į

E. komercijos direktyvos 2000/31 taikymo sritį( 25 ).


38.

Nepaisant to, būtina išanalizuoti jų padėtį atsižvelgiant į teisės principus, sudarančius interneto paslaugų teikėjų atsakomybės apribojimų pagrindą. Kitaip tariant, kiek internetinės paieškos sistemos paslaugos teikėjo vykdoma veikla, vertinama pagal atsakomybės principus, yra analogiška E. komercijos direktyvoje 2000/31 išvardytoms paslaugoms (perdavimas, paprastas spartinimas, priegloba) ar Direktyvos 47 konstatuojamojoje dalyje paminėtai perdavimo paslaugai ir kiek internetinės paieškos sistemos paslaugos teikėjas pats veikia kaip turinio teikėjas.


• 42.

Taigi, techniškai leidėjas turi galimybę į savo tinklalapius įtraukti pašalinimo kodus, kuriais ribojamas tinklalapio indeksavimas ir archyvavimas ir taip padidinama asmens duomenų apsauga.

Kraštutiniu atveju leidėjas gali pašalinti tinklalapį iš prieglobos serverio, iš naujo jį paskelbti be asmens duomenų, kurių paskelbimui gali būti prieštaraujama, ir reikalauti atnaujinti tinklalapį paieškos sistemų podėliuose.


43.

Taigi asmuo, paskelbęs turinį tinklalapyje šaltinyje, veikia kaip duomenų valdytojas, atsakingas už jame paskelbtus asmens duomenis, ir turi įvairių priemonių įvykdyti jam šiuo atžvilgiu tenkančias pareigas.

Toks teisinės atsakomybės nukreipimas atitinka nusistovėjusius leidėjų atsakomybės principus tradicinės žiniasklaidos srityje( 29 ).


• 44.

Tačiau ši leidėjo atsakomybė negarantuoja, kad duomenų apsaugos problemos gali būti galutinai išspręstos tik pasitelkus tinklalapių šaltinių duomenų valdytojus. Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gali būti, kad tie patys asmens duomenys yra paskelbti daugybėje tinklalapių ir tokiu atveju yra sunku ar net neįmanoma atsekti visus reikalingus leidėjus ir su jais susisiekti. Be to, leidėjas gali būti įsikūręs trečiojoje šalyje, o atitinkami tinklalapiai gali nepatekti į ES duomenų apsaugos taisyklių taikymo sritį. Taip pat gali kilti teisinių kliūčių, pvz., kaip šioje byloje, kai tikrasis paskelbimas internete laikomas teisėtu.


• 46.

Dėl šių priežasčių svarbu išnagrinėti internetinės paieškos sistemų paslaugų teikėjų atsakomybę už asmens duomenis, paskelbtus trečiųjų asmenų tinklalapiuose šaltiniuose, prieinamuose per jų paieškos sistemas. Kitaip tariant, šioje byloje Teisingumo

Teismui kyla šios kategorijos informacinės visuomenės paslaugų teikėjų „antrinės atsakomybės“ problema, analogiška tai, kurią jis gvildeno savo sprendimuose dėl prekių ženklų ir elektroninių rinkų( 31 ).


• 95.

Kalbant apie kriterijus, susijusius su teisėtu duomenų tvarkymo be duomenų subjekto sutikimo (Direktyvos 7 straipsnio a punktas), atrodo akivaizdu, kad pačiu internetinės paieškos sistemos paslaugų teikimu siekiama teisėtų interesų (Direktyvos 7 straipsnio f punktas), t. y. i) kad informacija taptų lengviau prieinama interneto naudotojams; ii) kad būtų veiksmingiau platinama į internetą įkelta informacija ir iii) kad internetinės paieškos sistemos paslaugos teikėjas galėtų teikti įvairias informacinės visuomenės paslaugas, kurios paieškos sistemai yra papildomos, pvz., reklamos pagal raktinius žodžius paslaugas. Šie trys tikslai atitinkamai susiję su trimis pagrindinėmis Chartija apsaugotomis teisėmis, t. y. teise į informaciją ir saviraiškos laisve (jos abi numatytos Chartijos 11 straipsnyje) ir laisve užsiimti verslu (16 straipsnis). Taigi, pagal Direktyvos 7 straipsnio f punktą, kai internetinės paieškos sistemos paslaugos teikėjas tvarko per internetą prieinamus duomenis, įskaitant asmens duomenis, jis siekia teisėtų tikslų.


• 123. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą konkrečiai susijęs su laikraščio istoriniuose archyvuose paskelbtais asmens duomenimis.

Sprendime Times Newspapers Ltd prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 1 ir 2)

Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad interneto archyvai labai padeda išsaugoti žinias ir informaciją bei padaryti juos prieinamus. „Šie archyvai yra svarbus švietimo ir istorijos mokslo tyrimų šaltinis, visų pirma todėl, kad jie yra iš karto prieinami visuomenei ir paprastai yra nemokami

<....>. Tačiau valstybės turbūt turi didesnę vertinimo laisvę užtikrinti konkuruojančių teisių pusiausvyrą, kalbant apie praeities įvykių naujienų archyvus, palyginti su naujienomis, kuriomis pranešama apie dabarties įvykius. Visų pirma spaudos pareiga elgtis pagal atsakingos žurnalistikos principus, užtikrinant paskelbtos istorinės, o ne trumpalaikės informacijos

tikslumą [kursyvu išskirta mano] gali būti griežtesnė, jeigu skelbti medžiagą nėra skubu“( 88 ).


• 127. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Aleksey Ovchinnikov( 91 ) konstatavo, kad „tam tikromis aplinkybėmis informacijos, jau patekusios į viešą erdvę, atgaminimo apribojimas gali būti pateisinamas, pavyzdžiui, siekiant, kad daugiau nebūtų viešai aptariamos asmens privataus gyvenimo detalės, nepatenkančios į jokias politines ar viešas diskusijas bendros svarbos klausimu“. Taigi pagrindine teise į privataus gyvenimo apsaugą iš esmės galima remtis net jei atitinkama informacija jau yra viešojoje erdvėje.


• 129. Laikraščio leidėjo informacijos laisvė saugo jo teisę savo spausdintų laikraščių skaitmeną pakartotinai paskelbti internete.

Manau, valdžios institucijos, įskaitant duomenų apsaugos institucijas, negali cenzūruoti tokio pakartotinio paskelbimo. Europos Žmogaus

Teisių Teismo sprendimas Times Newspapers Ltd prieš Jungtinę

Karalystę (Nr. 1 ir 2)( 92 ) patvirtina, kad leidėjo atsakomybė už istorinių leidinių tikslumą gali būti griežtesnė nei už dabartines naujienas, ir tam gali reikėti naudoti atitinkamus įspėjimus, kuriais

papildomas ginčijamas turinys. Tačiau, mano nuomone, negali būti pateisinamas reikalavimas skaitmeniniu būdu perspausdinti laikraščio numerį, pateikiant kitokį jo turinį, nei buvo iš pradžių paskelbtoje spausdintinėje jo versijoje. Tai reikštų istorijos klastojimą.


• 133. Dėl ypač sudėtingos ir problemiškos šioje byloje nagrinėjamos pagrindinių teisių sandūros neįmanoma pateisinti duomenų subjektų teisinės padėties sustiprinimo pagal Direktyvą ir įtraukti į ją teisę būti pamirštam. Taip tektų paaukoti esmines teises, kaip antai saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę. Be to, nepatarčiau Teisingumo Teismui daryti išvadą, kad atskirais atvejais būtų galima sėkmingai užtikrinti šių nesutampančių interesų pusiausvyrą, paliekant galimybę sprendimą priimti internetinės paieškos sistemos paslaugos teikėjui. Jeigu

Teisingumo Teismas reikalautų tokių „pranešimo ir pašalinimo“ procedūrų, jos galėtų lemti automatišką nuorodų į bet kokį turinį, kuriam prieštaraujama, pašalinimą arba populiariausių ir svarbiausių internetinės paieškos sistemos paslaugos teikėjų pareigą nagrinėti nesuvaldomai daug prašymų( 95 ). Tokiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad E. komercijos direktyvoje 2000/31 numatytos

„pranešimo ir pašalinimo procedūros“ yra susijusios su neteisėtu turiniu, o šioje byloje nagrinėjamas prašymas nerodyti į viešąją erdvę legitimiai ir teisėtai patekusią informaciją.





• Byla C-131/12


• Google Inc.

• prieš










• Byla C-131/12


• Google Inc.

• prieš







• Kalbant apie Teisingumo Teismo sprendimą, be paieškos variklio valdytojo ir jo atsakomybės sampratų atskleidimo, visuomenei aktualiausias konstatavimas, kad tam tikrais atvejais paieškos variklio eksploatuotojas privalo iš rezultatų sąrašo, rodomo atlikus paiešką pagal asmenvardį, pašalinti nuorodas į trečiųjų subjektų tinklapius,

kuriuose yra su asmeniu susijusios informacijos. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokia pareiga gali kilti ir tada, kai šis asmenvardis ar informacija nėra prieš tai ištrinti arba tuo pat metu ištrinami iš šių tinklapių, ir net tuomet, jei atitinkami duomenys paskelbti ten teisėtai.


• Kadangi nuorodų pašalinimas iš paieškos sistemos, priklausomai nuo informacijos, gali daryti įtaką teisėtam internautų interesui turėti tokią prieigą, būtina nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp šio intereso ir asmens, apie kurį yra informaciją, pagrindinių teisių, ir pirmiausia teisės į privatų gyvenimą. Tai klasikinis dviejų vertybių pasvėrimo instrumento panaudojimas.


• Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sprendžiant tokios pusiausvyros klausimą reikia įvertinti keletą aplinkybių:

1) kokio pobūdžio duomenys yra informacija,

2) kuo ji ypatinga asmens privačiam gyvenimui,

3) koks yra visuomenės interesas gauti tokią informaciją,

4) kokia yra šio asmens padėtis dalyvaujant viešajame gyvenime


• Būtent toks vertybių pasvėrimas ir lems, ar konkrečiu atveju asmuo pagrįstai siekia būti „užmirštas“. Konstatavus, kad tokių nuorodų įtraukimas į paieškos rezultatų sąrašą neatitinka ES teisės, atitinkama

šio sąrašo informacija ir nuorodos pašalinamos.


• Dėl informacijos pašalinimo iš paieškos sistemos asmuo gali kreiptis tiesiogiai į paieškos variklio valdytoją, kuris turi įvertinti tokį prašymą iš esmės. Jam nepatenkinus tokio prašymo, asmuo atsisakymą gali skųsti asmens duomenų apsaugos priežiūros institucijai ar teismui.

Taigi, visada yra teisminės apsaugos garantija. Šiuo keliu gali pasinaudoti suinteresuoti asmenys visoje ES, taigi ir Lietuvoje


•

• Teisingumo Teismas suformulavo patį principą. Šio principo konkrečių komponentų aiškinimo ir taikymo linijos išryškės teisminėje praktikoje. Gali būti ir taip, kad koks nors nacionalinis teismas kreipsis į Teisingumo Teismą dėl konkrečioje byloje nagrinėjamo vieno ar kito aspekto sampratos paaiškinimo. Tuo stebėtis nereikėtų, regint naujas informacinės erdvės plėtros technines galimybes.


• Pareiga riboti informaciją paieškos rezultatuose gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar informacija pašalinta, ar prieinama originaliuose tinklapiuose.


• Paieškos įrankių valdytojas indeksavimo robotų pagalba gauna, fiksuoja ir sistemina naršomą informaciją, kurią vėliau išsaugo savo duomenų bazėse ir pagal poreikį teikia ir skelbia ją interneto paieškos paslaugų vartotojams paieškos rezultatų forma. Šios operacijos su informacija laikytinos duomenų tvarkymo veiksmais, o juos atliekantis paieškos paslaugų tiekėjas – duomenų valdytoju, asmens duomenų teisinio reguliavimo prasme.


• Paieškos įrankių veikla viešinant informaciją internete iš esmės

padidina viešumą, kurį informacijai suteikia pirminiai informacijos

šaltiniai (tinklapiai), todėl paieškos įrankių valdytojams savarankiškai atsiranda asmens duomenų valdytojo teisės ir pareigos, nustatytos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymuose. ESTT nuomone tai vienintelis būdas apsaugoti duomenų subjekto teises.


• Paieškos įrankių valdytojų atsakomybė – pareiga riboti informaciją paieškos rezultatuose – kyla esant specialioms sąlygoms. ESTT patikslina, kad sprendžiant dėl informacijos šalinimo iš paieškos rezultatų reikia įvertinti kokio pobūdžio duomenys yra skelbiami, kokia jų svarba asmens privatumui, koks visuomenės interesas turėti šią informaciją, taip pat ar duomenų subjektas dalyvauja viešame gyvenime.


• Sprendžiant dėl informacijos šalinimo iš paieškos rezultatų reikia įvertinti kokio pobūdžio duomenys yra skelbiami, kokia jų svarba asmens privatumui, koks visuomenės interesas turėti šią informaciją, taip pat ar duomenų subjektas dalyvauja viešame gyvenime.


• Reikia individualiai vertinti ar duomenų subjektas turi teisę „būti pamirštas“ (nėra teisinių įpareigojimų dėl šios informacijos viešumo, duomenų subjektas nėra viešas asmuo, nėra kitų priežasčių dėl kurių visuomenė turėtų turėti padidintą prieigą (per paprastą interneto paiešką) prie asmeninės informacijos – pvz., pasibaigę senaties ar teistumo terminai).

Der Spiegel, 05/20/2014

• The ruling is being celebrated as a victory in Europe -- a victory over the omnipotence of American Internet companies and a victory of the value placed by the people of the Old World against the

economization of the private sphere.


• German Economics Minister Sigmar Gabriel celebrated the victory in an interview with the Frankfurter Allgemeine Zeitung newspaper, stating, "Europe stands for the opposite of this totalitarian idea of making every detail of human behavior, human emotion and human thought an object of capitalistic commercial exploitation."


• The reason behind such euphoric reactions may be the general impression growing in recent years that people have been handed over to the Internet companies with little or no ability to assert their rights. These companies collect and process data in an unbridled manner and earn billions of dollars in doing so.


• "We're afraid of Google," Mathias Döpfer, the CEO of German media giant Axel Springer recently wrote in a letter published by the

Frankfurter Allgemeine Zeitung. "Google knows more about every active digital citizen then George Orwell would have dared to imagine in even his boldest visions."


• But the European Court of Justice has now ruled that data belongs first and foremost to the individual. Its decision means that, under certain circumstances, users can now demand that Internet companies -- including Google and others -- delete links to their data.

Almost more important is that the justices ruled that Google and other Internet companies must also respect the laws of the countries in which they are operating.


• But while attitudes over the ruling in Europe may border on the ecstatic, the comments coming out of the United States verge on the hysterical. As evidenced so many times since the birth of the Internet era, the Europeans and the Americans often have polar opposite views of the same sets of facts. Indeed, there's a deep digital divide between the Old World and the New World when it comes to issues of Internet privacy. The Europeans regard the right to privacy particularly highly, whereas the Americans consider freedom of expression to be paramount. Often enough, it seems these two views are irreconcilable.


• In an editorial, the New York Times warned that the ruling "could undermine press freedoms and free speech." It added that it could

"leave Europeans less informed." Finally, it argued, "lawmakers should not create a right so powerful that it could limit press freedoms or allow individuals to demand that lawful information in a news archive be hidden."


• In the US, freedom of expression, anchored in the Bill of Rights, is so highly valued that any suspected restriction is often immediately considered to be a fundamental attack on democracy. Privacy, on the other hand, plays a miniscule role in American legal philosophy. That's one of the reasons Silicon Valley Internet firms often consider the

European fixation on data privacy to be absurd.


• In Cologne, Germany, lawyer Christian Solmecke says he has been contacted by a dozen people since the ruling who would like to have entries in Google search results deleted. They include a young man who won a reading competition in a special education class that was covered by a regional newspaper. In fact, he attended a school for students with special needs of all sorts, not just those with disabilities. As sad as it may be, those who google his name today can easily find the old article, which can be a severe disadvantage when he applies for jobs.


• In the past, Google refused to accommodate requests to delete links unless the individual had successfully sued the website in question.

But for websites based in the Cayman Islands or Belize -- and there are many -- there is little legal recourse available. Although the justices argued that what is reported on an individual website does not necessarily violate the right to privacy, the fact that Google makes it possible for millions of users to find the page and to establish a

"more or less detailed profile of the data subject" is "liable to affect significantly ... the rights to privacy". In other words, what might be legal on an individual website could actually be deemed entirely illegal as a Google search result.


• The Luxembourg justices make clear that EU citizens have the right in principle to protect their private data. It doesn't even have to be very sensitive information, either. Data like a birthdate could fall under the category, as could the naming of an employer, a mention of the purchase of a house, depending on the circumstances. Anyone who produces an issue legitimately worthy of protection can demand that such data be removed from search results. Nevertheless, as Michael

Bartsch, an attorney specializing in IT and data protection issues, states, the court has not provided "carte blanche for deletion demands," but instead seeks a balancing act.


• The justices have found that the rights of individuals override the financial interests of the search engine companies and the interest of

Internet users potentially interested in having access to that information. The justices call for a fair balance to be found -- one that can also depend on the "role played by the data subject in public life."

In those cases, the public's interest in accessing that information might override privacy concerns, in which case the search results could be retained. The justices did not provide greater details about how that balance can be found in their ruling.


• Google: 'The Balance Struck Was Wrong‚.

Officials at the company's headquarters in Mountain View say they are still digesting the ruling. But Google CEO Eric Schmidt made no secret of his objections at a shareholders meeting last week. "A simple way of understanding what happened here is that you have a collision between a right to be forgotten and a right to know," he said. "From

Google's perspective that's a balance. Google believes, having looked at the decision which is binding, that the balance that was struck was wrong."


• However, there are no legal means available with which Google can challenge the decision. The company is now working under high pressure to develop procedures for dealing with deletion requests.

But even that is difficult because Google executives have no way of estimating how great demand for deletions will be -- will it be several thousand or millions? The company says it won't cave in to every request, but it would require enormous personnel and logistical resources to review each individual case.


• There aren't even 10 people working in the legal department at the headquarters of Google's Germany operations in Hamburg. If hit by a raft of deletion requests, the company would quickly be overwhelmed. And even if Google were to comply with the deletion requests, a number of other questions remain unanswered. Will the company only be required to remove the links from the services of its

European subsidiaries or will it also be required to remove the data from the US site? Will Google also mention that entries are missing from the search results?


• But given how doggedly Google has so far fought for every search result, it seems unlikely that it will now set about deleting data left, right and center, as many people expect. Even in instances when it leads to illegal websites. The company has always been more interested in the broader picture than in individual cases -- in other words, the principle of online freedom and its own reputation as a neutral service provider which should not be held responsible for third-party content.


• Among those who have learned the hard way just how stubborn

Google can be are Bettina Wulff and Max Mosley. The former German

First Lady sued the company because Google's auto-complete feature produced results such as "prostitute" and "red light district" when you typed her name into the search engine.


• "It is clear that Google's standard argument that the company isn't responsible for the content of its search results has broken down,"

Mosley's lawyer Tanja Irion said in response to the European Court of

Justice ruling.


• Google will have no choice but to adapt. "Search engine operators will be forced to bear greater social responsibility," says Alexander

Dobrindt, the German minister for transport and digital infrastructure. Like industrial or media groups, Internet providers should be aware of the consequences and the limitations of their activities, he said. "That may be bad news for some Internet companies but the basic principle that the Internet serves the public is actually boosted."


• Admittedly, it would be boosted even further if the EU were to agree on uniform data protection rules. For now, this remains a sticking point, even though the European Parliament voted for the proposed

European General Data Protection Regulation in mid-March. This foresees fines of up to 5 percent of annual turnover for companies that breach it. "This means that Google and other companies will no longer be able to ignore laws as easily," says Jan-Philipp Albrecht, a member of parliament with the Green Party who specializes in data protection.

Teis* bti pamirtam

Teisė „būti pamirštam“

ES TeisingumoTeismas, Byla C-131/12

Products

Support

Teis* *b*ti pamir*tam*

Teisė „būti pamirštam“

ES TeisingumoTeismas, Byla C-131/12

Add this document to collection(s)

Add this document to saved

Suggest us how to improve StudyLib

Teis* bti pamirtam