PAUL JOHNSON
ŽYDŲ
ISTORIJA
Is anglų k. vertė
Mėta Mikelaitienė,
Linas Rybelis
AIDAI
19 9 9
Knygos leidimąparėmė
Atviros Lietuvosfondas
Versta i§:
Paul Johnson, A History of the Jews. Orion Books Limited, London, 1993
First published in Great Britain
by George Weidenfeld &Nicolson Ltd
Published by arrangement
with Orion Books Limited, London
Copyright © 1987 by Paul Johnson
ISSN 1392-1673
ISBN 9986-590-80-9
© Vertimas į lietuvių kalbą - MėtaMikelaitienė (I-III sk.), Linas Ryhelis (IV-VII sk.), 1999
TURINYS
7
Padėkos žodis
Prologas
8
I. IZRAELITAI 11
II. JUDAIZMAS 125
III. KATEDOKRATIJA 253
IV. GETAS 349
V. EMANCIPACIJA 462
VI. HOLOKAUSTAS 617
VII. SIONAS 753
Epilogas
843
Žodynėlis
846
Vardų rodyklė
849
Ši knyga skiriama Hugh Fraserio,
tikro krikščionio džentelmeno
ir ištikimožydų draugo, atminimui.
PADĖKOS ŽODIS
Tai asmeninė žydų istorijos interpretacija. Reiškiamos nuo­
monės priklauso man (ir bet kokios klaidos - mano klaidos).
Tačiau kiekvienam, kas žvilgtels šaltinių į nuorodas, bus aiški
mano skola daugeliui mokslininkų. Esu ypač dėkingas Ency­
clopaedia Judaica - nepakeičiamo vadovo - leidėjams, taip pat
vertingo rinkinio A History of the Jewish People sudarytojui
H. H. Ben Sassonui. Mano protą nušvietė monumentalios
S. W. Barono, S. D. Goteino ir G. G. Scholemo studijos, be to,
didžiulę paramą suteikė veikalai, parašyti tokių istorikų kaip
Cecilis Rothas, Alexanderis Marxas, Alexanderis Altmannas,
Hyamas Maccoby's, Jonathanas I. Israelis, Michaelas Marrusas,
Ronaldas Sandersas, Raulis Hilbergas, Lucy Davidowicz, Ro­
bertas Wistrichas ir Martinas Gilbertas. Gilindamasis į žydų
įsitikinimus bei pažiūras, daugiausiai pasinaudojau Samuelio
Belkino, Arthuro A. Coheno ir Meyerio Waxmano knygomis.
Chaimas Raphaelis ir Hyamas Maccoby's kilniaširdiškai per­
skaitė visą tekstą ir pasiūlė daug vertingų minčių bei pataisų.
Taip pat esu didžiai skolingas redaktoriui Peteriui Jamesui
bei savo sūnui Danieliui Johnsonui, tvarkiusiems tekstą, o ypač
VVeidenfeldo ir Nicholsono leidyklos redaktorei Lindai Osband, kuri šįsyk, kaip ir ankstesnėmis progomis, neįkainoja­
mai pasitarnavo mano knygai. Galop turiu padėkoti lordui
VVeidenfeldui už drąsą, su kuria jis ryžosi sudaryti man gali­
mybę imtis šios bauginamai neaprėpiamos temos.
PROLOGAS
Kodėl aš parašiau žydų istoriją? Dėl keturių priežasčių. Pir­
ma - tai paprasčiausias smalsumas. Rašydamas Krikščionybės
istoriją, aš pirmąsyk gyvenime suvokiau, kaip nepaprastai daug
krikščionybė skolinga judaizmui. Pasirodo, ne Naujasis Tes­
tamentas pakeitė Senąjį, kaip buvau mokytas manyti; veikiau
krikščionybė pateikė naują senosios monoteizmo formos in­
terpretaciją, laipsniškai išaugdama į kitą religiją, bet sykiu per­
imdama daug ką iš savo pirmtako moralinės ir dogmatinės
teologijos, liturgijos, institucijų ir fundamentalių sąvokų. Todėl
aš nusprendžiau, progai pasitaikius, aprašyti tautą, davusią
pradžią mano tikėjimui, ištyrinėti jos istoriją iki pat ištakų ir
sekti ją ligi šių dienų, o tuomet padaryti išvadas apie jos vaid­
menį bei reikšmę. Pasaulis buvo linkęs laikyti žydus rase, žiloje
senovėje turėjusia savivaldą ir surašiusią savo istoriją Biblijo­
je; tada ji esą daugeliui amžių nuėjusi į pogrindį, o kai tik pa­
sirodžiusi - buvusi išžudyta nacių; galų gale ji sukūrusi savo
valstybę, prieštaringą ir apgultą priešiškų jėgų. Tačiau tai tik ryškiausi epizodai. Knietėjo sujungti juos, atrasti ir ištirti
trūkstamas atkarpas ir sudėti jas į vieną prasmingą visumą.
Antras mane skatinęs motyvas buvo pati intriguojanti žydų
istorijos trukmė. Nuo Abraomo laikų iki šių dienų ji apima
gerus ketvertą tūkstantmečių. Tai yra daugiau kaip tris ket­
virtadalius visos civilizuotos žmonijos istorijos. Esu istorikas,
tikiu ilgalaikiais tęstinumais ir džiaugsmu mėginant juos susek­
ti. Žydai beveik anksčiau negu bet kuri kita tauta susikūrė
atskirą ir savitą tapatybę, neišnykusią ligi šiol. Gąsdinančio
priešiškumo apsuptyje jie ją išlaikė iki pat dabarties. Iš kur
8
PROLOGAS
radosi šis nepaprastas tvarumas? Kokia buvo ta ypatinga visa
kita stelbiančios idėjos jėga, padariusi žydus kitokius ir išlai­
kiusi juos vienalyčius? Ar šios tapatybės nenutrūkstamą galią
lėmė jos esminis nekintamumas, ar jos gebėjimas prisitaikyti,
o gal - ir viena, ir kita? Štai tikrą iššūkį metančios temos.
Trečias motyvas man buvo tai, kad žydų istorija apima ne
tik milžiniškus laiko tarpsnius, bet ir didžiules teritorijas. Žy­
dai įsiskverbė į daugelį visuomenių ir jose visose paliko žy­
mę. Žydų istorijos rašymas bemaž prilygsta pasaulio istorijos
rašymui, - bet tai istorija, regima iš ypatingo taško. Tai pasaulio
istorija, žvelgiant į ją išsimokslinusios ir protingos aukos aki­
mis. Tad pastangos suvokti istoriją taip, kaip ji atrodė žydams,
teikia praskaidrinančių įžvalgų. Tą patį efektą Dietrichas Bonhoefferis pastebėjo, būdamas nacių kalėjime. „Mes išmoko­
me, - rašė jis 1942 m., - regėti didžiuosius pasaulio istorijos
įvykius iš apačios, iš atstumtųjų, įtariamųjų, skriaudžiamųjų,
bejėgių, prispaustųjų ir niekinamųjų, trumpai tariant, iš ken­
čiančiųjų perspektyvos/' Jis sakosi, kad jam tai suteikę „nelygs­
tamos vertės patirtį". Istorikui panašių privalumų teikia žydų
istorijos pasakojimas: tai praturtina istoriją nauju ir iškalbingu
pjudomo šuns matmeniu.
Galiausiai ši knyga man sudarė galimybę iš naujo ir objekty­
viai, atsispiriant nuo beveik keturis tūkstantmečius aprėpian­
čių studijų, susimąstyti sunkiausiais žmonijos klausimais: kam
esame pasaulyje? Ar istorija - tai tiesiog virtinė įvykių, kurių
suma neturi jokios prasmės? Argi nesama jokio esmingo skir­
tumo tarp žmonių padermės istorijos ir, tarkime, skruzdžių
istorijos? O gal egzistuoja tam tikras Apvaizdos planas, kurio
vykdytojai - kad ir menki - esame mes? Jokia kita tauta nieka­
da taip tvirtai kaip žydai nebuvo įsitikinusi, jog istorija turi
tikslą, o žmonija - savąją skirtį. Dar savo kolektyvinės egzisten­
cijos apyaušriu jie tikėjo atradę žmonijai dieviškąjį planą, ku­
rio vedliu turinti tapti jųjų visuomenė. Savo vaidmenį jie kuo
9
P ROLOGAS
smulkiausiai išsiaiškino. Jo laikėsi didvyriškomis pastangomis,
nepaisydami žvėriškų kančių. Daugelis dar ir dabar juo tiki.
Kiti sulydė jį į prometėjiškus užmojus patobulinti mūsų gy­
venimą vien žmogaus jėgomis. Žydiškoji viziją tapo daugelio
projektų žmonijos labui - tiek dieviškų, tiek žmogaus rankų
darbo - prototipu. Todėl žydai yra ašis, apie kurią sukasi am­
žinosios pastangos suteikti žmogaus gyvenimui tikslingumo
didybę. Ar jų pačių istorija byloja tokias pastangas vertas var­
go? O gal atskleidžia jų esminį nevaisingumą? Viliuosi, jog
tolesnis pasakojimas, mano paties tyrimų rezultatas, padės skai­
tytojams rasti savo atsakymą į šiuos klausimus.
I. IZRAELITAI
ŽYDAI YRA TAUTA, VISOJE ISTO­
RIJOJE LABIAUSIAI LINKUSI AT­
KAKLIAI LAIKYTIS SAVO. TATAI
įrodo Hebronas. Jis stūkso 20 my­
lių į pietus nuo Jeruzalės, 3 tūkst.
pėdų aukštyje Judėjos kalvose. Te­
nai, Machpelos oloje, palaidoti pa­
triarchai. Pasak senovės tradicijos,
vienas iš kapų, ir patsai didžiai se­
nas, saugo Abraomo, žydų religijos pradininko ir žydų gimi­
nės protėvio, palaikus. Greta jo kapo - jo žmonos Saros kapas.
Tame pačiame pastate yra dar dvejetas kapų, kur palaidoti
Abraomo sūnus Izaokas ir jo žmona Rebeka. Kitapus vidinio
kiemelio - dar viena pora kapų, Abraomo vaikaičio Jokūbo ir
jo žmonos Lėjos. Prie pat pastato glaudžiasi jųdviejų sūnaus
Juozapo kapas1. Štai čia prasidėjo keturių tūktstantmečių žydų
istorija, jei galima nustatyti jos pradžią laike ir erdvėje.
Hebronas turi didingo ir garbaus grožio. Jame pajusi taiką
ir ramybę, dažnai patiriamą senovės šventovėse. Tačiau jo
akmenys - tai nebylūs liudytojai, regėję nuolatinę kovą ir ket­
vertą tūkstantmečių besitęsiančius religinius bei politinius
ginčus. Jis buvo hebrajų šventavietė, sinagoga, bizantinė ba­
zilika, mečetė, kryžiuočių bažnyčia, o paskui vėl mečetė. Ero­
das Didysis apjuosė jį didinga siena, kuri tebestūkso iki šiol bemaž 40 pėdų aukščio, sukrauta iš masyvių skaldytų akmenų,
1 Kapų aprašymą ir planą žr. L. H. HI. Sepulture dės Patriarches, Paris, 1923;
Vincent et ai, Hebron: Le Haram El-Kha- Encyclopaedia Judaica, t. 11, p. 671.
11
I. IZRAELITAI
kai kurie net 23 pėdų ilgio. Saladinas papuošė šventovę sa­
kykla. Hebronas atspindi ilgą, tragišką žydų istoriją ir jų ne­
prilygstamą sugebėjimą ištverti jų daliai tenkančias nelaimes.
Dovydas buvo tenai pateptas karaliumi - iš pradžių Judo
žemės (2 Sarti 2, 1-4), vėliau viso Izraelio (2 Sarti 5, 1-3). Jeru­
zalei kritus, žydai buvo išvaryti, ir ten įsikūrė edomitai. Ją
užkariavo Graikija, tada Roma, ji buvo atversta, tada nusiaubta
zelotų, sudeginta romėnų, užimta iš eilės arabų, frankų ir ma­
meliukų. Nuo 1226 m. žydams uždrausta įžengti į Olą ir mels­
tis joje. Jiems būdavo leidžiama palypėti tik septynis laiptelius
palei rytinę sieną. Ties ketvirtuoju laipteliu jie sukišdavo Die­
vui skirtus prašymus į skylę, išgręžtą šešias pėdas ir šešis co­
lius gylio kiauriai akmenį. Popieriaus gabalėlius stumdavo
lazdomis, kol jie įkrisdavo į Olą2. Ir vis tiek prašytojams grėsė
pavojus. 1518 m. Osmanai žiauriai išžudė Hebrono žydus. Bet
ir vėl atsikūrė pamaldžių Rašto mokovų bendruomenė. Ji at­
kakliai laikėsi, sudaryta tai iš ortodoksų talmudistų, mistinės
kabalos tyrinėtojų ir net iš žydų asketų, kurie žiauriai plakdavosi tol, kol jų kraujas aptaškydavo šventuosius akmenis. Čio­
nai žydai XVII a. septintajame dešimtmetyje sveikino netikrąjį
Mesiją, Šabetajų Cvi, XVIII amžiuje - pirmus krikščionių mal­
dininkus, dar po šimto metų - žydų pasauliečių atsikėlėlius, o
1918-aisiais - britų užkariautojus. Niekada nebuvusią labai
gausią, tenykštę žydų bendruomenę 1929 m. įnirtingai užpuolė
arabai. 1936 m. jie vėl juos užpuolė ir faktiškai nušlavė nuo
žemės paviršiaus. Kai per Šešių dienų karą 1967 m. Izraelio
kareiviai įžengė į Hebroną, ten jau ištisos kartos tarpsnį nebuvo
gyventa žydų. Bet 1970-aisiais vėl įkurta kukli gyvenvietė.
Nepaisant būgštavimų ir netikrumo, ji suklestėjo.
Tad kai istorikas šiandien aplanko Hebroną, jis klausia
kur visos tos tautos, kurios kadaise valdė šią vietą? Kur kana2 G. L. Strange, Palestine Under the Moslems, London, 1890, p. 309.
12
I. IZRAELITAI
aniečiai? Kur edomitai? Kur senieji helėnai ir romėnai, bizantiečiai, frankai, mameliukai ir Osmanai? Juos negrąžinamai pra­
rijo laikas. O žydai - vis dar Hebrone.
Taigi Hebronas yra keturių tūkstantmečių žydų atkaklu­
mo pavyzdys. Jis taip pat iliustruoja ir įdomų žydų dvilypumą
žemės nuosavybės ir užėmimo atžvilgiu. Jokia etninė grupė
šitokį ilgą laiką nėra išsaugojusi tokio emocionalaus prisiriši­
mo prie tam tikro žemės lopinėlio. Bet nė vienai nėra būdin­
gas ir toks stiprus bei neišnykstantis instinktas migruoti, tokia
drąsa ir gebėjimas išsirauti su šaknimis ir vėl įleisti jas kitur.
Įdomus faktas yra tai, jog tris ketvirčius laiko, kai žydai egzis­
tuoja kaip etninė grupė, dauguma jų nuolat gyveno už šalies,
kurią jie vadina sava, ribų. Taip yra ir šiandieną.
Hebronas - tai pirmoji žydų teritorija, apie kurios įgijimą
turime rašytinį pasakojimą. Pradžios knygos 23 skyrius vaiz­
duoja, kaip Abraomas po Saros mirties nutarė nusipirkti Machpelos olą ir ją supantį žemės plotą, kur galėtų palaidoti žmoną,
o galop ir pats būti palaidotas. Šis epizodas yra vienas iš svar­
biausių visoje Biblijoje ir įkūnija vieną seniausių ir atkakliau­
siai saugomų žydų tradicijų, ji jiems akivaizdžiai itin brangi ir
esminga. Tai, ko gero, pirmas epizodas Biblijoje, kuris regist­
ruoja tikrą įvykį, liudijamą ir perpasakojamą ilga žodinio per­
teikimo grandine, šitaip išsaugant autentiškas detales. Dery­
bos ir pirkimo ceremonija smulkiai aprašyta. Abraomas buvo,
jei kalbėsime dabarties terminais, svetimas elementas, nors ir
ilgametis Hebrono gyventojas. Kad galėtų absoliučion nuo­
savybėn įgyti toje vietoje žemės, jam reikėjo ne tik ją įpirkti,
bet ir gauti viešą bendruomenės sutikimą. Ta žemė priklausė
garbingam vyrui Efronui Hetitui, hetitų kilmės vakarų semi­
tui ir habirui3. Abraomas turėjo pirmiausia užsitikrinti bend­
ruomenės, „Heto vaikų", „ano krašto gyventojų" pritarimą
3 E. Sarna, Understanding Genesis, Lon­
don, 1967, p. 168.
13
I. IZRAELITAI
sandėriui; tada suderėti su Efronu kainą, 400 sidabro šekelių,
t. y. gabalų; tada pasverti monetas „pagal įprastinius pirklių
svarsčius" ir įteikti jas bendruomenės vyresniųjų akivaizdoje.
Tai būta įsimintiniausio įvykio mažoje bendruomenėje, ne tik nuosavybė perėjo iš vienų rankų į kitas, bet ir pakito
svetimšalio statusas: biblinis pasakojimas puikiai perteikia ri­
tualinius nusilenkimus, veidmainiavimą ir dirbtines mandagybes, kietumą ir derėjimąsi. Tačiau skaitytojui labiausiai įstrin­
ga ir palieka įspūdį tie jaudinantys žodžiai, kuriais Abraomas
pradeda sandėrį: „Esu svetimšalis ir ateivis, gyvenantis tarp
jūsų"; kai sandėris sudarytas, vėl pabrėžiama, kad žemė ir vi­
sa kita tenykščių žmonių „perėjo Abraomui kaip jo nuosavy­
bė" (Pr 23, 19-20).
Šiame pirmajame realiame žydų istorijos epizode nuosta­
biai justi šios tautos netikrumas ir būgštavimai.
Kas buvo tasai Abraomas, iš kur jis atsidangino? Pradžios
knyga ir kiti su juo susiję Biblijos epizodai vieninteliai liudija,
kad jis egzistavo, o šie rašytine forma sudėti daiktan galbūt
praėjus tūkstančiui metų po numanomo jo gyvenimo laiko.
Jau daugiau kaip 200 metų karštai ginčijamasi dėl Biblijos kaip
istorinio šaltinio vertės. Maždaug ligi 1800-ųjų metų ir tarp
mokslininkų, ir plačiuosiuose sluoksniuose vyravo fundamen­
talistinis požiūris: t. y. Biblijos pasakojimai buvę Dievo įkvėp­
ti ir tikri tiek kaip visuma, tiek kiekviena savo detale, nors
nemaža ir žydų, ir krikščionių tyrinėtojų jau ne vieną šimtme­
tį teigė, jog būtent ankstyvosiose Biblijos knygose daugelį vietų
derėtų suprasti kaip simbolius ar metaforas, o ne tiesiog kaip
faktus. Devyniolikto amžiaus pradžioje daugiausia vokiečių
mokslininkų darbuose radosi naujas ir vis profesionalesnis
„kritinis" požiūris, kuris nurašė Senąjį Testamentą kaip istorinį
šaltinį ir dideles jo dalis priskyrė prie religinių mitų. Pirmo­
sios penkios Biblijos knygos, arba Penkiaknygė, dabar buvo
pateikiamos kaip žodiniu pavidalu perduodamos įvairių he­
14
I. IZRAELITAI
brajų genčių legendos, rašytinę formą įgijusios tik po Trem­
ties, 1-ojo tūkstantmečio pr. Kr. antrojoje pusėje. Šios legen­
dos, įrodinėta, buvusios kruopščiai suredaguotos, sujungtos
ir pritaikytos, kad istoriškai pagrįstų ir Dievo vardu sankcio­
nuotų potremtiniu laikotarpiu įsitvirtinusių izraelitų aukštųjų
dvasinių hierarchų tikėjimą, religinę praktiką ir ritualus. Anks­
tyvosiose knygose aprašomi žmonės esą ne tikri asmenys, o
mitiniai herojai arba sudėtinės figūros, žyminčios ištisas tautas4.
Taigi ne tik Abraomas bei kiti patriarchai, bet ir Mozė su
Aaronu, Jozuė ir Samsonas buvo sulydyti į mitą ir tapo nė
kiek ne labiau apčiuopiami negu Herkulis ir Persėjas, Priamas
ir Agamemnonas, Odisėjas ir Enėjas. Veikiant Hegeliui ir juo
sekusiems mokslininkams, Biblijoje pateiktas žydų ir krikščio­
nių apreiškimas buvo naujai interpretuotas kaip deterministinis sociologinis primityvių gentinių prietarų išsivystymas į
rafinuotą miesto ekleziologiją. Unikalus ir Dievo skirtas žydų
vaidmuo buvo nustumtas į antrą planą, Mozės laimėtas mo­
noteizmas vis labiau blanko, ir imtą perrašinėti Senojo Testa­
mento istoriją smelkė subtilus antijudaizmas netgi su šiokiu
tokiu antisemitizmo atspalviu. Akademine ortodoksija virto
visų vokiečių Biblijos tyrinėtojų bendrai varoma vaga, ypač
didelį paveikumą ir plotį pasiekusi Juliuso Wellhauseno (18441918) mokymuose, - jojo įstabi knyga Prolegomenai senovės Iz­
raelio istorijai pirmąkart išspausdinta 1878 metais5. Pusę amžiaus
karaliavo Wellhauseno ir jo mokyklos požiūris, o daugelis jo
idėjų ir šiandien daro įtaką istorikų Biblijos sampratai. Kai
kurie iškilūs XXa. mokslininkai, kaip antai M. Nothas ir A. Al­
tas, išlaikė šį iš esmės skeptišką požiūrį, nubraukiantį epo­
chos prieš užkariavimą tradicijas kaip mitines ir įrodinėjantį,
esą izraelitai tapę tauta tiktai Kanaano žemėje ir ne anksčiau
4 H. Han, papild. H. D. Hummel, The
Old Testament in Modern Research, London, 1970; R. Grant, A Short History of
the Interpretation of the Bible, New York,
1963. 5Vertimas į anglų k.: Edinburgh,
1885; New York, 1957.
15
I. IZRAELITAI
kaip XII a. pr. Kr.; ir patsai užkariavimas buvęs beveik vienas
mitas, - iš tikrųjų vykęs taikios infiltracijos procesas6. Kiti kėlė
mintį, jog Izraelį reikią kildinti iš religinių pasišventėlių ben­
druomenės, pasitraukusios iš Kanaano visuomenės, kurią jie
laikę sugedusia7. Šios ir kitos teorijos būtinai atmesdavo visą
biblinę istoriją iki Teisėjų knygos kaip visai ar iš dalies pra­
manytą, o pačią Teisėjų knygą - kaip išmonės ir faktų kratinį.
Izraelitų istorija, buvo įrodinėjama, neįgijo tvirto tiesos pagrin­
do iki Sauliaus ir Dovydo epochos, kai Biblijos tekste imama
vaizduoti dvarų istorijų ir metraščių tikrovė.
Deja, istorikams retai tepavyskta būti tokiems objekty­
viems, kokie jie norėtų atrodyti. Biblinė istorija, krikščionims,
žydams ir ateistams vienodai apimanti tikėjimus ir prietarus,
siekančius patį jų gyvenimo pamatą, - tai sritis, kurioje labai
jau sunku - jei iš viso įmanoma - laikytis objektyvumo. Nega­
na to, mokslininkų smulkmeniškumą lydi jų pačių deformations
professionnelles. Visą devynioliktą ir nemažą dalį dvidešimto
amžiaus biblinę istoriją valdė mokslininkai tekstologai, kurie
savo išsilavinimo ir instinkto buvo ir yra skatinami skaidyti
Biblijos pasakojimus, nustatinėti šaltinius ir motyvus tų žmonių,
kurie juos sukaupė, tuo pagrindu išrinkti keletą autentiškų
fragmentų ir tada lyginamosios istorijos kontekste rekonstruo­
ti įvykius. Tačiau, vystantis šiuolaikinei mokslinei archeologi­
jai, buvo sukurta atsvara, nes archeologai yra linkę naudotis
senovės tekstais kaip vadovais ir ieškoti patvirtinimo apčiuo­
piamose liekanose. Graikijoje ir Mažojoje Azijoje atradus ir
atkasus Troją, Knosą bei kitas Mino teritorijas - Kretoje, o Mi­
kėnų miestus - Peloponese, taip pat iškasus ir. iššifravus kai
kuriuose iš jų rastus įrašus apie senovės dvarą, kaip istoriniai
6 M. Noth, The History of Israel, Lon­
don, 1960; A. Alt, Essays on Old Testa­
ment History and Religion, New York,
1968. 7G. Mendenhall, M. Greenberg,
Method in the Study of Early Hebrew
History, kn.: J. Ph. Hyatt, red., The Bib­
le in Modern Scholarship, Nashville,
New York, 1964, p. 15-43.
16
I. IZRAELITAI
šaltiniai buvo reabilituotos Homero poemos ir mokslininkams
atsivėrė galimybė įžvelgti po legendiniu paviršiumi ryškėjan­
čius tikrovės elementus. Taip ir istorinių vietų tyrimai Palesti­
noje bei Sirijoje ir atrasti bei išversti gausūs teisiniai bei admi­
nistraciniai įrašai paveikė taip, kad ankstyvosios Biblijos kny­
gos buvo iš naujo įvertintos kaip istoriniai pasakojimai. Ypač
W. F. Albrighto ir Kathleen Kenyon darbai suteikė mums naują
pagrindą tikėti, jog tikrai egzistavo vietos ir įvykiai, aprašo­
mi ankstyvosiose Senojo Testamento knygose8. Lygiai taip pat
svarbūs buvo ir surasti amžininkų palikti III ir II tūkstantme­
čio pr. Kr. archyvai, naujai nušvietę ligtol neaiškias Biblijos
vietas. Prieš penkiasdešimt metų bet kuri ankstyvoji vietovė
iš Biblijos buvo laikoma mitine ir simboline, o štai dabar įro­
dymo našta perkelta kitiems: istorikai vis labiau linkę manyti,
jog tekste esama bent jau tiesos grūdo, ir savo pareiga laiko jį
išgvildenti. Tatai anaiptol nepalengvino istorinio Biblijos inter­
pretavimo. Tiek fundamentalistų, tiek „kritikų" požiūriai turė­
jo patogaus paprastumo momentų. Dabar savo Biblijos tekstus
mes regime kaip itin komplikuotus ir nevienaprasmius vedlius;
bet vis dėlto šie vedliai veda tiesos link.
Tad žydai šiandien yra vienintelė tauta pasaulyje, turinti
rašytinę istoriją - nors vietomis ir labai miglotą, - leidžiančią
jai susekti savo ištakas nuo pačių seniausių laikų. Tie žydai,
kurie suteikė Biblijai pavidalą, panašų į dabartinį, akivaizdžiai
manė, jog jų giminė, pradėta Abraomo, galėtų nurodyti savo
dar ankstesnius pirmtakus, o pirmąjį žmonijos protėvį vadino
Adomu. Remdamiesi dabartiniu mūsų pažinimo lygiu, turime
manyti, jog patys pirmieji Pradžios knygos skirsniai yra vei­
kiau schemiški ir simboliniai, o ne faktiniai aprašymai. 1-5
8 Žr. W. F. Albright, Archaeology and
the Religion of Israel, Baltimore, 1953 ir
Yahiveh and the Gods of Canaan, London, 1968; Kathleen Kenyon, Archaeo-
logy in the Holy Land, London, 1979 ir
The Bible and Recent Archaeology, Lon-
don, 1978.
17
I. IZRAELITAI
skirsniai, įvardijantys tokias sąvokas kaip pažinimas, blogis,
gėda, pavydas ir nusikaltimas, yra veikiau ne tikri nutikimai,
bet paaiškinimai, nors juose įkūnyti paveldėti atminties klo­
dai. Pavyzdžiui, sunku patikėti Kaino ir Abelio istoriją esant
visiškai pramanytą; Kaino atsakymas „Bene aš esu savo bro­
lio sargas?" skamba kaip tikras, o sugėdinto ir persekiojamo
žmogaus, pažymėto kaltės žyme, įvaizdis toks stiprus, kad
verčia manyti, jog jis paremtas istoriniu faktu. Palyginus žydų
vaizduojamą sukūrimo istoriją ir ankstyvąjį žmogų su pago­
niškomis kosmogonijomis, stebina nesidomėjimas pačiu mecha­
nizmu, kaip radosi pasaulis ir jo padarai, nors kaip tik toks
domėjimasis Egipto ir Tarpupio pasakotojus nuvedė pačiais
keisčiausiais vaizduotės vingiais. Žydai tiesiog daro prielaidą
apie iš anksto egzistuojantį visagalį Dievą, kuris veikia, bet
niekuomet nėra aprašomas ar charakterizuojamas, todėl jam
būdinga pačios gamtos jėga ir nematomumas: reikšminga tai,
kad pirmasis Pradžios knygos skirsnis kaip jokia kita senovės
kosmogonija iš esmės puikiausiai atitinka šiuolaikinius moks­
linius visatos atsiradimo aiškinimus, taip pat ir „didžiojo spro­
gimo" teoriją.
Nereikia manyti, kad žydų Dievas yra kokia nors prasme
tapatinamas su gamta, - visiškai priešingai. Nors niekados
neregimas, Dievas griežčiausiai suprantamas kaip asmuo.
Pavyzdžiui, Pakartoto įstatymo knyga visomis priemonėmis pa­
brėžia skirtumą tarp paniekos vertų pagonių tautų, kurios
garbina gamtą ir gamtos dievus, ir žydų, kurie garbina Dievą-asmenį, ir perspėja, „...kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir
stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę,
nebūtum sugundytas juos garbinti"9. Maža to, šis asmeniškas
Dievas nuo pat pradžių visiškai aiškiai nurodo moralines distinkcijas, kurių jo kūriniai turi laikytis, tad žydų pasakojime
9 Pakartoto įstatymo 4, 19.
18
I. IZRAELITAI
apie ankstyvąjį žmogų moralinės kategorijos imperatyvia vei­
kia jau pačioje pradžioje. Ši ypatybė taip pat jį griežtai atskiria
nuo visų pagoniškų aiškinimų. Taigi priešistorinės Biblijos dalys
sudaro tarsi kokį moralinį pamatą, į kurį atsiremia visas faktų
statinys. Žydai, net patys ankstyviausi jų pirmtakai, pateikia­
mi kaip būtybės, gebančios suvokti absoliučias perskyras tarp
gėrio ir blogio.
Idėja apie moralinį pasaulį, padengiantį fizinį pasaulį, le­
mia pirmojo iš tikrųjų istorinio epizodo Biblijoje - Tvano ap­
rašymo Pradžios 6 skirsnyje - interpretaciją. Dabar nebegali
kilti jokių abejonių dėl to, kad kažkoks milžiniškas potvynis
Tarpupyje iš tiesų buvo. Pirmąkart biblinis pasakojimas buvo
patvirtintas 1872 m., kai Britų muziejaus bendradarbis George'as Smithas atrado pasakojimo apie Tvaną versiją ant pleiš­
to formos plokštelių, 1845-1851 m. surastų A. H. Layard'o
Kuyunjike, Senacheribo rūmų bibliotekoje, o šią versiją patvir­
tino dar kitos plokštelės, rastos Ašurbanipalo rūmuose10. Tai
iš tiesų būta vėlyvųjų asirų pasakojimo, kuris buvo įterptas
žymiai ankstesnio epo, žinomo Gilgamešo vardu, pabaigoje;
šis epas pasakoja apie senovės šumerų Uruko valdovą IV tūks­
tantmetyje prieš Kristų. Dar anksčiau už asirus tiek babilonie­
čiai, tiek senovės šumerai puoselėjo prisiminimus apie didį
potvynį. Trečiajame XX a. dešimtmetyje seras Leonardas Woolley'a surado ir atkasė Urą, svarbų IV-III tūkstantmečio pr. Kr.
šumerų miestą, minimą Biblijoje pačioje jos priešistorinės dalies
pabaigoje11. Tyrinėdamas ankstesniuosius archeologinius
sluoksnius Ure, Woolley'a ilgai stengėsi atidengti fizinių mil­
žiniško potvynio liudijimų. Jis rado 8 pėdų aliuvinį sąnašyną,
kurį datavo 4000-3500 m. pr. Kr. Šurupake jis užtiko kitą įs­
pūdingą aliuvinį sąnašyną ir dar vieną - 18 colių storio - pa­
našiame sluoksnyje prie Kišo. Tačiau pastarųjų datos nesutapo
10 R. D. Barnett, Illustrations of Old Tęs- „The Babylonian Legend of the Flood".
tament History, London, 1966, 1 sk. 11 Pradžios 11, 31.
19
I. IZRAELITAI
su Uro sąnašyno data12. Apžvelgdamas įvairias iki 7-ojo de­
šimtmečio pradžios kasinėtas teritorijas, seras Maxas Mallowanas padarė išvadą, jog iš tiesų būta milžiniško potvynio13. Tada,
1965-aisiais, Britų muziejus padarė dar vieną atradimą savo
saugyklose: rastos dvi Tvaną mininčios plokštelės, parašytos
Babilono mieste Sipare valdant karaliui Amisadukvai, 16461626 m. prieš Kristų.
Pastarasis atradimas svarbus tuo, kad jis įgalina mus sutelkti
dėmesį į paties Nojaus figūrą. Mat čia pasakojama, kaip die­
vas, sukūręs žmoniją, gailėjosi ir nutarė ją paskandinti potvy­
niu; betgi Enki, vandens dievas, atskleidė šį pražūtingą planą
vienam kunigui-karaliui vardu Ziusudra, šis pasigaminęs laivą
ir taip išlikęs14. Ziusudra neabejotinai buvo realus žmogus, pie­
tų Babilono miesto Šurupako karalius apie 2900-uosius metus
pr. Kr., - kaip toks jis minimas ankstyviausių šumerų karalių
sąraše. Šurupako kasinėtoje teritorijoje taip pat esama liudiji­
mų apie fenomenalų potvynį, nors jų datavimas nesutampa su
VVoolley'o potvyniu Ure15. Taigi išgelbėtojo Ziusudros figūra,
Biblijoje pristatoma kaip Nojus, pirmąsyk nepriklausomai pa­
tvirtina realų Biblijos personažo egzistavimą.
Tačiau tarp biblinio pasakojimo apie Tvaną ir babiloniečių-šumerų epo esama fundamentalaus skirtumo. Kitaip nei
Ziusudra, Nojus yra moralinė figūra, tvirtai suaugusi su ta
vertybių sistema, kurią Pradžios knyga nustato nuo pat pir­
mųjų puslapių. Maža to, Gilgamešo istorija pasakoja paski­
rus epizodus be vienijančio moralinio ir istorinio konteksto,
o štai žydų pasakojime kiekvienas įvykis liečia moralės klau­
simus, o jie visi kartu liudija apie Apvaizdos planą. Tai skirtu­
mas tarp pasaulietinės ir religinės literatūros bei tarp pa14 W. G. Lambert, A. R. Millard, Atrabasis: The Babylonian Story of the Flood,
London, 1971. 15 Cambridge Ancient
History, II, 1970, p. 35.
12L. Woolley et al., Ur Excavations, Bri­
tish Museum, London, 1954; L. Woo­
lley, The Sumerians, London, 1954.
13 M. E. L. Mallowan, Noah's Flood
Reconsidered, - Iraq 26, 1964.
20
I. IZRAELITAI
prasto folkloro raštų ir sąmoningos, deterministinės istorijos.
Negana to, Nojus ne tik yra pirmasis realus žmogus žydų
istorijoje: jo istorijoje numanomi svarbūs žydų religijos ele­
mentai. Tai žydų Dievo aistra detalėms, pasireiškianti statant
ir pakraunant laivą. Tai teisuolio idėja. Dar svarbiau - tai žy­
dams būdingai akcentuojama žmogaus gyvybės svarba, grin­
džiama įsivaizduojamu žmogaus santykiu su Dievu; tatai at­
skleidžia esminga Pradžios 9 skyriaus 6-oji eilutė: „Kas pralieja
žmogaus kraują, to kraują taip pat pralies žmogus, nes pagal
savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų". Tatai galima būtų pa­
vadinti vyraujančių žydų tikėjimo teiginiu, ir neatsitiktinai jis
siejamas su Tvanu - pirmu istoriniu įvykiu, patvirtintu nebiblinių šaltinių.
Eilutėse, pasakojančiose apie Tvaną, taip pat pirmąsyk mi­
nima sandora ir Kanaano žemė16. Tačiau šios temos dar ryškiau
iškyla tada, kai mes peržvelgiame potvaninių laikų karalių
sąrašus ir pasiekiame patriarchus. Dabar galime sugrįžti prie
Abraomo tapatybės ir kilmės klausimo. Biblijoje Pradžios kny­
gos 11-25 skyriuose sakoma, jog Abraomas, nuo gimimo Abramas, iš tiesų buvo kilęs iš Nojaus, persikėlė iš „Uro Chaldėjoje" pirmiausia į Haraną, paskui į įvairias Kanaano vietas, bad­
mečiu iškeliavo į Egiptą, bet grįžo į Kanaaną ir savo paskutinės
dienos sulaukė Hebrone, kur pirmąkart nusipirko žemės.
Tikrasis šio biblinio pasakojimo turinys yra istorija. Nuoro­
da į Chaldėją - tai anachronizmas, nes chaldėjai neprasiskver­
bė į pietų Tarpupį anksčiau negu II tūktantmečio pr. Kr. pabai­
goje. Chaldėja čia įterpta, norint identifikuoti Urą I tūkstantme­
čio pr. Kr. Biblijos skaitytojams17. Tačiau nėra nė menkiausio
pamato abejoti, kad Abraomas kilo iš Uro, kaip Biblija teigia,
ir tai jau mums apie jį pasako labai daug, - Wooley'o ir jo
darbo tęsėjų dėka. Pirmiausia šitaip jis susiejamas ne su dyku16 Pradžios 9, 18. 17 Encyclopaedia Ju-
daica, t. 5, p. 330; M. Grant, A History
of Ancient Israel, London, 1984, p. 32.
21
I. IZRAELITAI
ma, bet su svarbiu miestu. Hegelininkai, pvz., Wellhausenas
ir jo mokykla, remdamiesi savo idėja apie deterministinę pa­
žangą nuo primityvaus prie sudėtingo, nuo dykumos prie
miesto, hebrajus laikė pačia paprasčiausia piemenų gentimi.
Tačiau YVoolley'o atkastasis Uras pasižymėjo palyginti aukšta
kultūra. „Meskalamdugo, Gerosios žemės Didvyrio" kape jis
rado nepaprastą peruko formos šalmą iš gryno aukso su relje­
finėmis garbanomis ir religinių procesijų lazdą, išpuoštą kiau­
kutais ir lazuritais. Taip pat jis rado milžinišką ziguratą, šven­
tyklą, kylančią daugybe platformų, visai galima manyti, įkvė­
pusią Babelio bokšto istoriją. Šio kūrinio autorius - Ur Namu
iš Trečiosios dinastijos (2060-1950 m. pr. Kr.), didis įstatymų
leidėjas ir statytojas, steloje, kurios fragmentą mes turime, lie­
pęs pavaizduoti save kaip darbininką, nešiną kirtikliu, mentele
ir matuokliu.
Tikėtina, jog Abraomas iškeliavo iš Uro po šio karaliaus
laikų ir su savimi į Kanaaną išsinešė pasakojimus apie dangų
siekiantį ziguratą, taip pat ir daug ankstesnę Tvano istoriją.
Kada gi jis leidosi į šią kelionę? Nustatyti patriarchų gyventą
laiką nėra taip beviltiška, kaip kitados manyta. Pradžios kny­
goje prieštvaninių laikų datavimai yra, žinoma, veikiau sche­
miški nei tikri, bet genealogijų nederėtų sumenkinti, lygiai
kaip ir kitų senovės karalių išvardijimų. Tokių šaltinių kaip
Manethono, Egipto dvasininko, gyvenusio helėnizmo laikais,
apie 250 m. pr. Kr., pateikiami faraonų sąrašai įgalina mus
gana patikimai datuoti Egipto istoriją iki pat Pirmosios dinas­
tijos, 3000 m. pr. Kr. Berosas, Babilono dvasininkas, daugmaž
atitinkantis Manetoną, pateikia mums panašų Tarpupio kara­
lių sąrašą, o archeologai yra aptikę ir kitų. Jei įsižiūrėsime į
prieštvaninių ir potvaninių vardų sąrašus Pradžios knygoje,
atrasime dvi grupes, kurių kiekviena apima dešimt vardų, nors
datavimas hebrajų masoretiniame tekste, laikomame artimu
pradiniam, graikiškoje Septuagintoje ir samariečių Penkiakny22
I. IZRAELITAI
gėje tarpusavyje skiriasi. Toks vardų grupavimas panašus į
nebiblinės literatūros užrašus, o Biblijos „ilgieji" datavimai ar­
timi šumerų karalių gyvenimams Šurupake prieš potvynį. Ank­
styviausias karalių sąrašas pateikia tik aštuonis priešpotvyninės epochos karalius, bet Berosas nurodo jų dešimt, o tai
atitinka Pradžios knygos versiją. Šiuos abu sąrašus tikriausiai
jungia Abraomas, atsinešęs tradiciją su savimi.
Tarpupio karalių sąrašus, kaip ir egiptiečių, sunku lokali­
zuoti absoliučioje laiko skalėje, tačiau dabar visuotinai sutaria­
ma Sargono ir Senojo Akado laikotarpį datuoti 2360-2180 m.
pr. Kr., įstatymdavį Ur Namu bei Trečiąją Uro dinastiją - ant­
ro tūkstantmečio pabaiga ir pirmo pradžia, o Hamurabio, ne­
ginčijamai realaus valstybininko ir teisės kodekso kūrėjo, tikslų
karaliavimo periodą žymėti 1728-1686 m. pr. Kr. Duomenys
leidžia daryti išvadą, jog Pradžios knygos patriarchų pasako­
jimai priklauso laikotarpiui tarp Ur Namu ir Hamurabio, ribo­
jamam 2100 ir 1550 m. pr. Kr., tai yra viduriniajam bronzos
amžiui. Jie tikrai negali būti vėlesni, priklausą vėlyvajam bron­
zos amžiui, nes tuomet jų gyventas laikas sutaptų su Egipto
Naujosios karalystės imperija, o bibliniuose patriarchų pasa­
kojimuose visiškai neminima, jog Kanaane viešpatautų Egipto
imperinė valdžia. Su Abraomo datavimo problema Albrightas galynėjosi didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį, jojo lai­
kus stumdydamas pirmyn ir atgal tarp XV ir XVII a. pr. Kr., ir
galiausiai nusprendė, jog jis nebūtų galėjęs gyventi prieš dvi­
dešimtąjį amžių ar po devyniolikotojo prieš Kristų. Šitoks da­
tavimas atrodo pagrįstas18.
Gebėdami apytiksliai nustatyti patriarchų gyventą laiką,
mes įgyjame galimybę susieti juos tiek su archeologiniais šalti­
niais, tiek su įvairiais dabar jau atrastais literatūriniais bron­
18 Šie skaičiavimai apibendrinti R. K.
Harrison, Introduction to the New Tes­
tament, London, 1970.
23
I. IZRAELITAI
zos amžiaus archyvais iš Sirijos ir Tarpupio. Pastarieji svarbūs
tuo, kad leidžia mums ne tik patvirtinti epizodus iš patriar­
chų istorijų, bet ir paaiškinti juos. Tarp archeologinių radinių
reikšmingi Kathleen Kenyon pakelės kapų tyrinėjimai už Jeri­
cho ribų, - šios kapavietės primena laidojimus olose, aprašy­
tus Pradžios knygos 23 skyriuje ir 35, 19-20, taip pat Nelsono
Gluecko archeologinis Negevo tyrinėjimas, kurio metu atideng­
ta nemaža viduriniojo bronzos amžiaus patriarchų tipo gyven­
viečių19. Gluėckas pažymėjo, kad daugelis šių gyvenviečių buvo
sugriauta kažkuriuo metu po 1900 m. pr. Kr., o tai patvirtina
užuominas apie siaubimus, randamas Pradžios 14 skirsnyje.
Literatūrinių radinių esama gana gausių ir įtaigių. 1933 m.
A. Parrotas kasinėjo senovinį Mario (dabar Tel Harari) mies­
tą prie Eufrato, esantį per 17 mylių nuo Sirijos ir Irako sienos,
ir surado 20 000 vienetų archyvą20. Kiek vėliau buvo transkri­
buotas panašus molio plokštelių archyvas senovės Nuzyje, prie
Kirkuko, huritų miesto; huritai - Biblijos horiečiai sudarė dalį
Mitanijos karalystės21. Trečias 14 000 vienetų archyvas buvo
rastas Ebloje (dabar Tel Mardichas), šiaurės Sirijoje22. Šie archy­
vai aprėpia didžiulį laiko tarpsnį - Eblos archyvas siekia kiek
ankstesnius nei patriarchų laikus, Nuzio, datuojamas XVI,
XVa. pr. Kr., yra kiek vėlesnis, o štai Mario ploštelės (XIX a.
pr. Kr. pabaiga - XVIII a. pr. Kr. vidurys) gana tiksliai sutam­
pa su labiausiai tikėtinu patriarchų datavimu. Visi jie drauge
padeda mums susidaryti patriarchalinės visuomenės vaizdą,
nušviečiantį Biblijos tekstą. VVellhauseno ir kitų teiginiui, esą
ankstyvosios Biblijos knygos buvusios sudėliotos ir suredaris, 1935. 21 D. H. Gordon, Biblical
Customs and the Nuzi Tablets, - Bib­
lical Archaeologist 3, 1940. 22 P. Matthiae, Ebla a l'Epoque d'Akkad, kn.
19 Viduriniojo bronzos amžiaus kapa­
viečių už Jericho palyginimą su Makpelos olos kapais žr. K. Kenyon, Archa­
eology of the Holy Land, London, 1960;
N. Glueck, The Age of Abraham in the
Negev - Biblical Archaeologist 18, 1955.
20 A. Parrot, Mari, une ville perdue, Pa-
Academie des inscriptions et belles-lettres,
compte-rendu, Paris, 1976.
24
I. IZRAELITAI
guotos taip, kad atitiktų daug vėlesnės epochos religinius įsi­
tikinimus, visuomet prieštarauta tuo pagrindu, jog daugybė
epizodų tam visai netinka. Jie įamžina papročius, kurie vėles­
niems I tūkstantmečio pr. Kr. redaktoriams aiškiai atrodė keis­
ti ir nepaaiškinami, bet iš pagarbos tekstui ir jiems perduotajai tradicijai šie juos tiesiog perrašydavo, nė kiek nemėginda­
mi jų kaip nors racionaliai paaiškinti. Kai kurios vietos mums
tebelieka paslaptingos, bet daugelį kitų dabar jau galime pa­
aiškinti, pasitelkdami plokšteles.
Taigi ir Eblos, ir Mario pokštelėse yra užrašyti administra­
ciniai bei teisiniai dokumentai, kuriuose minimi žmonės pat­
riarchų tipo vardais, pvz., Abramas, Jokūbas, Lėja, Labanas ir
Izmaelis; ten taip pat pasitaiko nemaža pasakymų, primenančių
hebrajų kalbą ir skolinių iš jos23. Maža to, šie niekam nežinomi
II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje tarpusavy bylinėjęsi žmonės
susidurdavo su tokiais pat sunkumais, kaip ir jų bibliniai bend­
ravardžiai, - su bevaikystės, skyrybų, paveldėjimo ir pirmgimystės teisių problemomis.
Abraomo nevilties paskatintas planas, neturint tikro įpėdi­
nio, padaryti juo vieną savo tarnų bei jo pasilūlymas įsūnyti
Eliezerį kaip tikėtiną paveldėtoją visiškai tiksliai atitinka Nuzio
praktiką. Nuzio archyve taip pat randama tikslių paralelių
Abraomo sandėriams su žmona Sara ir tai praktikai, kai, jai
nepagimdant vaiko, jos tarnaitė Hagara padaroma teisėta su­
gulove; iš tiesų archyve atsispindi netgi ir nemalonūs šeimyni­
niai šios aplinkybės padariniai. Nuzio vedybų sutartys konk­
rečiai numato tokių atvejų galimybę. Vienoje Nuzio plokštelėje
liudijama apie pirmgimystės teisių pardavimą: vyresnysis bro­
lis jas perleidžia jaunesniajam už trejetą avių, lygiai kaip Eza23 A. Malamat, King Lists of the Old
Babylonian Period and Biblical Ge­
nealogies, - journal of the American Ori­
ental Society 88,1968; Northern Canaan
and the Mari Texts, kn. J. A. Sanders,
red., Near Eastern Archaeology in the
Twentieth Century, Garden City, NY,
1970, p. 167-177; Mari, - Biblical Ar­
chaeologist, 34, 1971.
25
I. IZRAELITAI
vas perleido jas Jokūbui už dubenį lęšienės24. Kita Nuzio plokš­
telė taip pat iliustruoja tą saistančią galią, kurią turėjo žodinis
nuosavybės skyrimas, atliekamas mirties patale teikiamo lai­
minimo forma: šitaip nušviečiamas Pradžios 27 skyrius, kuria­
me Jokūbas su savo motina Rebeka susimoko apgauti jo tėvą
Izaoką ir pasiekti, kad mirdamas pastarasis įvardytų Jokūbą
kaip paveldėtoją. O labiausiai stebina turbūt tai, kaip Nuzio
archyvas paaiškina keistą Biblijos pasakojimą apie Jokūbo
santykius su Labanu, mums žinomus kaip gan dažna įvaikin­
imo problema. Paveldėtojų neturėjęs Labanas ir įsūnijo Jokūbą,
ir priėmė jį kaip žentą, o vėliau turėjo dar ir savo sūnų. Vieno­
je Nuzio plokštelėje rašoma:
Našvi, Aršeni sūnaus, įvaikinimo plokštelė. Jis įvaikino Vullu, sūnų Pohišeni... Kai Našvi mirs, Vullu bus paveldėtojas. Jei
Našvi susilauktų sūnaus, šis turėtų dalytis lygiai su Vullu, bet
Našvi sūnus perimtų Našvi dievus. Ir Našvi atidavė savo duk­
terį Nuhują Vullu už žmoną. O jei Vullu ims kitą žmoną, jis ne­
teks Našvi žemių bei trobesių.25
Nuzio plokštelės rodo šeimos dievus buvus nelyg kokį
nuosavybės teisių dokumentą, turintį simbolinės juridinės ver­
tės: dabar mes suprantame, jog Rachelė pavogė Labano dievu­
kus [terafim], norėdama atsiteisti už, jos nuomone, neteisingą
juridinį paskirstymą. Nazio plokštelės teikia dar ir pavyzdžių,
patvirtinančių, jog sandora būdavo rituališkai įteisinama auko­
jant gyvulį, lygiai kaip Abraomas patvirtino savo sandorą su
Dievu Pradžios 15, 9-1026.
Šitaip pradedame įsivaizduoti tikrąjį istorinį Abraomo ir
jo palikuonių kontekstą. Trečiojo tūkstantmečio pr. Kr. pa­
24Pradžios 25, 27-34. 25Cit. iš R.K.Harrison, Introduction to the Old Testament,
London, 1970. 26 C. H. Gordon, Abraham of Ur, kn. D. Winton Thomas,
77-84; E. A. Speiser, Genesis, Anchor
Bible, Garden City, NY, 1964. Žr. taip
pat M. Grundberg, Another Look at
Rachel's Theft of the Terraphin, - Journal of Biblical Literature 81, 1962.
red., Hebrew and Semitic Studies Presented to G. R. Driver, Oxford, 1962, p.
26
I. IZRAELITAI
baigoje civilizuotos tarptautinės bendrijos ramybę sudrumstė
įsiveržimai iš Rytų. Šie puldinėtojai sukėlė daug negandų
Egipte; sėsliai apgyvendintoje Azijos dalyje archeologiniai ty­
rimai atskleidžia visišką tęstinumo pertrūkį tokiuose miestuose
kaip Ugarite, Bible, Megide, Jeriche bei Gazoje: jie buvo nu­
siaubti ir apleisti. Tautos, iš Tarpupio pajudėjusios Vidurže­
mio jūros link, kalbėjo vakarų semitų kalbomis, iš kurių viena
buvo hebrajų. Tarpupio plokštelėse bei įrašuose viena tokia
grupė nurodoma ideograma SA. GAZ, taip pat vadinama hapiru arba habiru. Vėlyvojo bronzos amžiaus Egipto šaltiniai taip
pat mini abiru arba habiru. Šio termino jie netaikė beduinams,
arba dykumos gyventojams, gyvavusiems tais laikais, kaip ir
dabar; šiai kategorijai jie turėjo kitą terminą. Habirai, matyt,
buvo įžeidžiamas pavadinimas, adresuojamas sunkiai sugyve­
namiems, destruktyviems ne miesto gyventojams, kurie kraus­
tydavosi iš vienos vietos į kitą. Jie nebuvo būdingos besikilno­
jančios gentys, reguliariai migruodavusios su visomis savo kai­
menėmis pagal metų laikus, kaip dar ir šiandien jie migruoja
kai kuriose Mažosios Azijos ir Persijos dalyse. Jųjų kultūros
būta aukštesnės už daugumos dykumos genčių kultūras. Ir
kaip tik dėl to, kad juos būdavo sunku priskirti kokiai nors
grupei, jie trikdė ir erzino konservatyvią egiptiečių valdžią,
puikiai žinojusią, kaip elgtis su tikraisiais klajokliais. Kartais
jie parsisamdydavo vietos valdovams. Kai kurie gaudavo vy­
riausybinę tarnybą. Patarnaudavo, dirbdavo juodus darbus,
versdavosi smulkia prekyba. Tai būdavo arba rankų darbą
dirbantys žmonės, keliaujantys karavanais, arba pirkliai. Kar­
tais gerokai praturtėdavo bandomis bei šalininkais: tuomet
mėgindavo kurtis, įsigydavo žemės ir virsdavo smulkiomis
karalystėmis.
Kiekviena habiru grupė turėdavo šeichą arba karo vadą, ku­
ris kartkartėmis galėdavo surengti išpuolį, vedinas net dviem
tūkstančiais vyrų. Gavęs progą įsikurti ir pasistatydinti dvarą,
27
I. IZRAELITAI
jų vadas pasivadindavo karaliumi ir prisijungdavo prie to re­
giono didžiojo karaliaus. Išskyrus Egiptą, kuris jau XIX a. pr.
Kr. buvo centralizuota monarchija, siekianti neatmenamus lai­
kus, joks kitas karalius neturėjo galios pats vienas. Apie Babi­
lono Hamurabį visuomet burdavosi dešimt-penkiolika kara­
liukų. Regiono monarchui visad tekdavo subtilus klausimas:
leisti habirų karaliukams įsikurti - ir galiausiai tapti feodalais ar sumušti ir išvaryti juos2728.
Tokia pat dilema iškildavo ir smulkiems vietinės reikšmės
karaliukams, jau įleidusiems šaknis iš ankstesnės imigrantų
bangos. Abraomas buvo vienos tokios atvykėlių habirų grupės
vadas, turėjęs „318 lavintų tarnų, gimusių jo namuose". Pra­
džios 12 skyriuje regime jį turint reikalų su aukščiausia - Egip­
to - valdžia; Pradžios 14 skyriuje jis bei jo žmonės yra parsisamdę smulkiam Sodomos karaliukui. Jo santykiuose su dide­
liais ir mažais valdovais visuomet esama tam tikro neaiškumo,
juos nuolat lydi apgaulė: antai jis keliskart apsimeta, jog jo
žmona Sara yra jo sesuo (dabar iš plokštelų mes žinome, kad
žmonai, turėjusiai sesers statusą, priklausė didesnė apsauga
nei paprastai žmonai29). Ganyklų nebuvo per daug, vandens
dažnai stokodavo. Jei habirų grupė įsikūrusi suklestėdavo,
jau pats jos turtingumas tapdavo konflikto šaltiniu, - tatai be­
veik mistišku šešėliu apgaubdavo vėlesnes žydų problemas
diasporoje. Pradžios 13, 6-11 regime, kaip Abraomas ir jo sūnė­
nas Lotas priversti išsiskirti: „O kraštas negalėjo jų abiejų,
gyvenančių drauge, išlaikyti. Jų nuosavybė buvo tokia didelė,
kad jie nebegalėjo likti kartu". Pradžios 21, 22-31 vaizduoja
Abraomą Beeršeboje besiginčijantį dėl teisės į vandenį su vie­
tos karaliaus Abimelecho žmonėmis; ginčas išsprendžiamas
oples, - Journal of Cuneiform Studies,
15, 1961. 29 E. A. Speiser, The Biblical
Idea of History in its Common Near
Eastern Setting, kn. Judah Goldin, red.,
The Jewish Experience, Yale, 1976.
27 K. Kenyon, The Bible and Recent Ar­
chaeology, p. 7-24. 28J. R. Kupper, Les
Nomades de Mésopotamie au temps des
rois de Mari, Paris, 1957; I. J. Gelb, The
Early History of the West Semitic Pe28
I. IZRAELITAI
sandora, patvirtinama paaukojant gyvulių. Abraomas su Abimelechu palaikė nors kartais įtemptus ir visada griežtai teisiš­
kus, bet taikius santykius. Kartais pačių įsišaknijusių karaliukų
interesus atitikdavo habirų toleravimas, mat iš jų rasdavosi
samdinių. Bet jeigu „svetimšaliai ir ateiviai" pasidarydavo per­
nelyg gausūs ir galingi, vietos karaliui tekdavo paliepti jiems
išsikraustyti, antraip jis rizikuodavo būti patsai jų nustelbtas.
Tad ir girdime Abimelechą tariant Abraomo sūnui Izaokui:
„Pasitrauk nuo mūsų, nes pasidarei daug stipresnis už mus"30.
Visa ši Pradžios knygos medžiaga, pasakojanti apie imi­
grantų, šulinių, sutarčių ir pirmgimystės teisių problemas, yra
nepaprastai įdomi, nes ji aiškiai atskleidžia patriarchų istorinį
kontekstą ir įrodo Biblijos senumą bei autentiškumą. Bet ji
persipina su dviejų kitų tipų medžiaga, kuri ir sudaro tikrąjį
Biblijos pasakojimų tikslą: su atskirų žmonių, tautos protėvių,
vaizdavimu moraliniame kontekste ir - dar svarbiau - jų ko­
lektyvinio santykio su Dievu atsiradimo ir raidos atskleidimu.
Patriarchų bei jų šeimos narių paveikslų ryškumas ir realiz­
mas šiose senose sakmėse turbūt yra įstabiausias viso kūrinio
bruožas, gilios senovės literatūroje neturintis atitikmenų. Bib­
lijoje esama žmonijos archetipų, tokių kaip Izmaelis - „Jis bus
smarkus žmogus, ranką pakėlęs prieš visus, o visi - prieš jį"31, bet nėra stereotipų: kiekvienas charakteris iš teksto kyla pulsuo­
damas gyvybe.
Dar įstabesnis yra dėmesys teikiamas moterims, dažnai jų
vaidinamas svarbiausias vaidmuo, jų ryškumas ir emocinė ga­
lia. Abraomo žmona Sara yra pirmasis žmogus istorijoje, užfik­
suotas besijuokiantis. Kai jai, jau senai moteriai, buvo pasakyta,
jogjinai išnešiosianti ilgai lauktą sūnų, ji nepatikėjo ir „... juokėsi
sau, sakydama: Po to, kai nuvytau, negi patirsiu džiaugsmą?
Mano vyras toks senas!" (Pr 18, 12), - jos juokas čia nuspalvin­
tas kartėlio, liūdnokas, ironiškas, netgi ciniškas; tai juokas,
30 Pradžios 26, 16. 31 Pradžios 16, 12.
29
I. IZRAELITAI
kurio skonį, amžiams bėgant, teko pajusti daugeliui žydų. Ta­
čiau kai gimė sūnus Izaokas, „Sara sakė: Dievas iškrėtė man
juoką; kas tik apie tai išgirs, juoksis su manim", - ir jos juokas
skamba džiaugsmu ir pergale, leisdamas mums iš keturių tūk­
stantmečių nuotolio pajusti josios palaimą. Toliau prisiminkime
istoriją apie tai, kaip Izaokas, švelnus ir į susimąstymą linkęs
žmogus, didžiai mylėjęs savo motiną Sarą, jos vieton parsive­
da žmoną - drovią, bet geraširdę ir mylinčią Rebeką; tai pirma­
sis pasakojimas Biblijoje, kuris mus sujaudina. Dar labiau su­
graudina Rūtos knyga, nors, griežtai kalbant, ji ir nepriskirti­
na patriarchų laikams, - joje vaizduojama dvi sielvartingas ir
vienišas moteris - Noemę ir jos marčią Rūtą - jungianti prieraiši
meilė ir atsidavimas. Jų jausmai perteikiami taip švelniai ir
autentiškai, jog instinktyviai linksti patikėti juos užrašius mote­
rį. Lyrinis moters kūrinys neabejotinai turi būti ir Deboros
giesmė, sudaranti 5-ąjį Teisėjų knygos skyrių, mirgėte mirganti
moterų paveikslais ir triumfuojamai išaukštinanti moters stip­
rybę bei drąsą. O juk paties teksto vidiniai ypatumai liudija šią
Biblijos dalį buvus užrašytą vieną iš pirmųjų ir pasiekus savo
dabartinį pavidalą ne vėliau kaip 1200 m. pr. Kr.32Šie anksty­
vieji bibliniai liudijimai byloja apie kūrybingą moterų vaidmenį
formuojant hebrajų visuomenę, apie jų intelekto bei emocijų
jėgą ir didį rimtumą.
Vis dėlto ankstyvoji Biblija pirmiausia išreiškia teologiją:
ji pasakoja, kaip rutuliojasi netarpiški, neretai artimi santykiai
tarp tautos vadų ir Dievo. Lemiamą vaidmenį vaidina Abrao­
mas. Biblija vaizduoja jį kaip tiesioginį hebrajų genties protėvį
ir tautos pradininką. Jis taip pat yra nelygstamas doro ir tie­
saus žmogaus pavyzdys. Jis taikus (Pr 13, 8-9), nors pasiryžęs
kovoti už savo principus, ir kilnus nugalėtojas (14, 22); jis atsi­
32J. L. Myers, The Linguistic and Literary Form of the Book of Ruth, London,
1955; Albright, Yahzveh and the Gods of
Canaan, p. 1-25; S. Daiches, The Song
of Deborah, London, 1926.
30
I. IZRAELITAI
davęs šeimai ir vaišingas svetimšaliams (18, 1); besirūpinantis
savo artimo gerove (18, 23) ir, svarbiausia, dievobaimingas ir
klusnus dieviškajam įsakymui (22, 12; 26, 5). Tačiau jis nėra to­
bulybė. Iki sielos gelmių žmogišką, tikrovišką asmenybę, Ab­
raomą kartais apninka baimė, abejonės, net skepsis, nors galop
jis visad pasirodo esąs ištikimas ir įvykdo Dievo nurodymus.
Jei Abraomas įkūrė hebrajų tautą, ar jis taip pat įsteigė ir
hebrajų religiją? Pradžios knygoje regime jį inauguruojant ypa­
tingą hebrajų santykį su Dievu, vieninteliu ir visagaliu. Neaiš­
ku, ar tikslu būtų jį vadinti pirmuoju monoteistu. Mes galime
atmesti hėgeliškąsias Wellhauseno idėjas apie žydus, kuriuos
simbolizuoja Abraomas, išsiveržiančius iš savosios primity­
vaus dykumos gyvenimo aplinkos. Abraomas gerai pažinojo
miestus, išmanė sudėtingas teisines sąvokas ir religines idė­
jas, kurios pagal savo metą buvo gana ištobulintos. Didysis
žydų istorikas Salo Baronas mano jį buvus protomonoteistą,
kilusį iš centro, kurio klestintis mėnulio kultas pamažu virto
grubia monoteizmo forma. Daugelio jo šeimos narių vardai,
pvz., Sara, Michėjas, Tarė, Labanas, buvo susiję su mėnulio
kultu33. Jozuės knygoje esama netiesioginės nuorodos į Abrao­
mo stabmeldiškus protėvius: „Nuo neatmenamų laikų Terahas bei jo sūnūs Abraomas ir Nahoras [...] tarnavo kitiems
dievams"34. Izaijo knyga, atkurianti senovės tradiciją, kitur
Biblijoje neužfiksuotą, sako, jog Dievas „išpirko Abraomą"35.
Semitų tautų kraustymasis į vakarus palei derlingojo pusmė­
nulio linkį paprastai pateikiamas kaip judėjimas spaudžiant
ekonominėms jėgoms. Tačiau svarbu suvokti, jog Abraomo
paskata buvo religinė: jis pakluso raginimui, kurį manė ateinant
iš didžio ir visagalio, visur esančio Dievo. Galima įrodinėti,
kad monoteistinė samprata Abraomo sąmonėje nebuvo visiškai
išsikristalizavusi, bet šis Žmogus nuolat veržėsi jos link, o Tar33S. W. Baron, Social and Religious History of the Jews, New York, 1952, i I,
p. 44. Grant, A History of Ancient Israel,
p. 32. 34 Jozuės 24, 2. 35 Izaijo 29, 22.
31
I. IZRAELITAI
pupio visuomenę paliko kaip tik dėl to, kad ji buvo pasiekusi
dvasinę aklavietę36.
Abraomą turbūt tiksliausiai būtų galima apibūdinti kaip
henoteistą: žmogų, tikintį vieną Dievą, siejamą su tam tikra
tauta, tačiau vis dėlto pripažįstantį kitų padermių prisirišimo
prie savų dievų. Šitaip kvalifikuojamą Abraomą galima laiky­
ti hebrajų religinės kultūros pradininku, mat jis inauguruoja
dvi jos ryškiausias ypatybes: sandorą su Dievu ir Žemės do­
vanojimą. Sandoros idėja yra nepaprasta ir neturi jokių atitik­
menų senovės Artimuosiuose Rytuose. Tiesa, Abraomas su
Dievu sudarė asmeninę sandorą, ir ji netapo tokia sudėtinga
kaip Mozės sandora, sudaroma visos tautos vardu. Bet esminiai
jos elementai jau užsimezgę - tai sutartis, numatanti klusnumą
mainais į ypatingą malonę, pirmąsyk istorijoje implikuojanti
egzistuojant etinį Dievą, kuris elgiasi daugmaž kaip gerano­
riškas konstitucinis monarchas, saistomas savo paties sudary­
tų teisingų susitarimų37.
Pradžios knygos pasakojimas, perteikiantis vis atsinauji­
nantį dialogą tarp Abraomo ir Dievo, leidžia manyti, jog Ab­
raomui ne iš karto pavyksta suvokti ir įsisąmoninti didžią savo
sandėrio reikšmę, tai pavyzdys kaip Dievo valia kartais būna
apreiškiama laipsniškai. Kaip vaizduojama Pradžios 22 skyriuje,
Abraomas suvokė visą tiesą tąsyk, kai Dievas jį mėgino, paliep­
damas paaukoti savo vienintelį sūnų Izaoką38. Ši vieta yra vie­
na iš svarbiausių Biblijoje, o sykiu ir priskirtina prie dramatiš­
kiausių bei labiausiai trikdančių momentų visoje religijos is­
torijoje, nes ji iškelia teodicėjos problemą, t. y. klausimą dėl
Dievo teisingumo jausmo. Daugybei žydų bei krikščionių šis
epizodas buvo nesuvokiamas: juk Abraomas gavo įsakymą pa­
daryti kažką, kas ne tik savaime žiauru, bet ir priešinga nuos­
36Speiser, op. cit. 37G. E. Wright, How
Did Early Israel Differ from Her
Neighbours? - Biblical Archaeology 6,
1943; Baron, op. cit., i I, p. 48. 38Pradžios 22, 2 sakoma: „savo vienintelį
sūnų Izaoką", turint galvoje su Sara.
32
I. IZRAELITAI
tatai, smerkiančiai žmogaus aukojimą, - nuostatai, kuri yra
hebrajų etikos ir visų vėlesnių judėjų-krikščionių dievogarbos
formų kertinis akmuo. Iškilūs žydų filosofai didelėmis pastan­
gomis mėgino suderinti šią istoriją su žydų etika. Filonas įrodi­
nėjo, kad ji liudija visišką Abraomo atsiribojimą nuo papročio
ar bet kurios kitos užvaldančios aistros, išskyrus Dievo meilę;
taip pat ji liudijanti jo pripažinimą, jog mes privalome Dievui
atiduoti tai, ką labiausiai vertiname, tvirtai kliaudamiesi, kad
mes to neprarasime, - juk Dievas teisingas. Maimonidas sutin­
ka, jog tai buvęs išbandymas, tikrinantis kraštutines ribas tos
Dievo meilės ir baimės, kurių jis teisėtai reikalauja. Nachmanidas įžvelgė šioje situacijoje pirmąjį pavyzdį, iliustruojantį tai,
kaip tarpusavyje suderinami Dievo išankstinis žinojimas ir žmo­
gaus laisva valia39. 1843 m. Sorenas Kierkegaardas išspausdi­
no savo filosofinę šio epizodo studiją, Baimę ir drebėjimą, ir pa­
vaizdavo Abraomą kaip „tikėjimo riterį", kuriam tenka dėl
Dievo atsižadėti ne tik vienintelio sūnaus, bet ir savo etinių
idealų40. Dauguma žydų ir krikščionių moralės teologų atme­
ta šį požiūrį, implikuojantį nepriimtiną konfliktą tarp Dievo
valios ir etinių idealų, nors kiti yra linkę sutikti, jog šis epizo­
das perspėja: religija nebūtinai atspindi natūralistinę etiką41.
Istoriko akimis žvelgiant, ši istorija visiškai prasminga, nes
Abraomas, kaip sužinome iš jo amžiaus šaltinių, buvo kilęs iš
teisinės aplinkos, kurioje privalu sutartį ar sandorą užtvirtinti
gyvulio auka. Sandora su Dievu buvo taip transcendentiškai
reikšminga, jog reikalavo šio to daugiau: reikėjo paaukoti tikra
to žodžio prasme mylimiausiąjį, tačiau kadangi auka buvo
žmogus, šis aukojimas turėjo nepavykti, išlikti galiojantis, bet
drauge formalus, veikiau ritualinis negu realus. Izaokas buvo
39 Encyclopaedia Judaica, T. 2, p. 480486; Filonas, De Abrahamo, p. 177-199,
200-207; Maimonides, Guide of the Per­
plexed, 3:24; Nahmanides, Works, red.
C. B. Chavel, London, 1959, t. 1, p.
125-126. 40 Fear and Trembling, vert.,
Penguin Classics, Harmondsworth,
1985. 41 E. Simon, - Conservative Juda­
ism 12, Spring 1958.
33
I. IZRAELITAI
pasirinktas kaip auka ne tik todėl, kad Abraomas jį labiausiai
brangino, bet ir dėl to, kad jis buvo ypatinga Dievo dovana,
įeinanti į sandorą ir liekanti Dievo kaip ir visos kitos Jo dovanos
žmogui. Čia pabrėžiama visa aukojimo prasmė - tai primi­
nimas, jog visa, ką žmogus turi, ateina iš Dievo ir turi būti jam
sugrąžinta. Štai kodėl savo aukščiausio klusnumo ir nepavyku­
sios aukos vietą Abraomas pavadina Viešpaties kalnu, - Sina­
jaus ir platesnės sandoros provaizdžiu42. Šio įvykio svarbą žy­
mi tai, kad čia Biblijos pasakojime Dievo pažadai pirmąsyk
suskamba visuotinumo gaida. Jis ne tik imasi pagausinti Abrao­
mo sėklą, bet dar ir priduria: „... ir tavo palikuonyse bus palai­
mintos visos žemės tautos"43.
Dabar mes jau priartėjome prie išrinktosios tautos sąvokos.
Svarbu suvokti, jog Senasis Testamentas pirmiausia ne kalba
apie teisingumą kaip abstrakčią idėją. Jis kalba apie Dievo tei­
singumą, pasireiškiantį Dievo pasirinkimo veiksmais. Pradžios
knygoje apstu „teisaus žmogaus" pavyzdžių, net ne vienąkart
minimas vienintelis teisus žmogus: pasakojime apie Nojų ir
Tvaną, Sodomos sunaikinimo istorijoje. Abraomas taip pat yra
teisus žmogus, tačiau niekur net neužsimenama apie tai, kad
Dievas jį pasirinko dėl to, kad jis buvo vienintelis toks, ar
kuria nors prasme dėl jo nuopelnų. Biblija nėra proto kūrinys,
tai istorijos kūrinys, kalbantis apie įvykius, kurie mums slėpi­
ningi ir net nepaaiškinami. Biblija byloja apie reikšmingus pa­
sirinkimus, kurie buvo Dievui prie širdies44. Norint suprasti
žydų istoriją, esminis dalykas yra įsisąmoninti, koks nepa­
prastai svarbus žydams visais laikais buvo neribotas kūrinijos
priklausymas Dievui. Daugelis žydų tikėjimo tiesų būtent ir
tarnauja tam, kad vaizdžiai atskleistų šį pamatinį faktą. Išrink­
tosios tautos idėja sudarė dalį Dievo turėto tikslo - pabrėžti,
jog visa kūrinija yra Jo nuosavybė. Abraomui šiame plane atite42Pradžios 22, 14. 43Ibid., 22,18. 44Ši
tema įžvalgiai aptariama kn. D. Jacob-
son, The Story of the Stories: The Choseti
People and its God, London, 1982.
34
I. IZRAELITAI
ko svarbiausias vaidmuo. Žydų išminčiai mokė: „Penkis nuo­
savus dalykus turi Šventasis Viešpats, tebūnie Jis palaimintas,
ir Jam vienam jie priklauso. Štai jie: Tora, Dangus ir žemė,
Abraomas, Izraelis ir Šventykla"45. Išminčiai tikėjo Dievą dos­
niai dalijant savo kūrinijos, bet pasilaikant (jei taip galima pasa­
kyti) galutinę teisę į viską ir ypatingą, savininkišką santykį
pasirinktųjų elementų atžvilgiu. Todėl skaitome:
Šventasis Viešpats, tebūnie Jis palaimintas, sukūrė dienas ir pasiėmė
sau Šabą; Jis sukūrė mėnesius ir pasiėmė sau šventes; Jis sukūrė metus ir
pasiėmė sau Septintuosius; Jis sukūrė Septintuosius metus ir pasiėmė sau
Jubiliejaus metus; Jis sukūrė tautas ir išsirinko sau Izraelį... Jis sukūrė šalis
ir iš visų šalių pasiėmė Sau Izraelio žemę kaip dangiškąją auką, kaip yra
parašyta: „Žemė yra Viešpaties, ir visa jos pilnybė".46
Biblinėje istorijos vizijoje Abraomo bei jo palikuonių išrin­
kimas tam tikram vaidmeniui Apvaizdos plane ir Žemės do­
vanojimas yra neatskiriami dalykai. Negana to, abi šios dova­
nos duotos naudotis, bet ne amžinai: žydai yra išrinkti ir Žemė
priklauso jiems ypatingos malonės dėka, bet visuomet atšaukia­
mai. Abraomas sykiu yra ir realus pavyzdys, ir amžinas simbolis
to žydų pažeidžiamumo ir nerimo, kurį jie nuolat patiria nuo­
savybės atžvilgiu. Jis yra „svetimšalis ir ateivis"; toks ir lieka
netgi po to, kai tampa Dievo išrinktuoju, netgi po to, kai skru­
pulingai nusiperka Machpelos olą. Šis nuosavybės netikrumas
perduodamas ir visiems jo palikuonims: Biblija tai mums pri­
mena vis iš naujo. Dievas sako izraelitams: „Žemė nebus par­
duodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate atei­
viai, tapę mano įnamiais"; arba vėl - tauta prisipažįsta: „Juk
tavo akivaizdoje mes tik praeiviai, tik tavo svečiai, kaip ir visi
mūsų tėvai"; o Psalmėse karalius Dovydas sako: „Juk aš tik
praeinantis svečias, praeivis, kaip visi mano protėviai"47.
45Abot 6:10 (baraita, Kinyan Torah);
cit. iš S. Belkin, In His Image: The Je-
the Rabbinical Tradition, London, 1961.
46 Midrash Tehillim 24:3. 47 Kunigų
25, 23; I Kronikų 29,15; Psalmių 39,13.
wish Philosophy of Man as Expressed in
35
I. IZRAELITAI
Ir vis dėlto Abraomui Žemė pažadama labai konkrečiai, ir
tatai pasirodo seniausiame Biblijos sluoksnyje: „Tavo palikuo­
nims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės ligi Didžiosios upės Eufrato, - kraštą keniečių, keniziečių, kadmoniečių, hetitų, periziečių, refajiečių, amoriečių, kanaaniečių, girgašiečių ir jebusiečių"48. Dėl sienų esama tam tikros maišaties, nes tolesnėje
vietoje Dievas pažada tiktai šios didesniosios dovanos dalį:
„Tau ir tavo palikuonims po tavęs duosiu kraštą, kuriame gy­
veni kaip ateivis, visą Kanaano kraštą"49. Kita vertus, ši vėles­
nioji dovana yra duodama „amžinon nuosavybėn". Čia ir toles­
niuose epizoduose implikuojama tai, jog Izraelis išrenkamas
neatšaukiamai, bet jo išrinktumas gali būti suspenduotas dėl
žmogaus neklusnumo. Kadangi Viešpaties pažadas neatšau­
kiamas, Žemė bus galiausiai grąžinta Izraeliui, net jei jis ją laiki­
nai ir prarastų50. Pažadėtosios žemės sąvoka yra savitas izrae­
litų religijos bruožas, ir vėlesniais laikais izraelitams ir žydams
tai buvo pats svarbiausias unikalus jos elementas. Reikšmin­
gas yra tas faktas, kad Penkiaknygę - penkias pirmąsias Bib­
lijos knygas - žydai padarė Toros, arba savojo tikėjimo šerdi­
mi, mat jose kalbama apie Įstatymą, Žemės pažadą ir jo ištesė­
jimą. Vėlesnės knygos, kad ir kokios nepaprastai išmintingos
bei išsamios, niekad taip ir neįgijo tokios pat lemiamos reikš­
mės. Jos yra veikiau ne apreiškimas, bet jo komentaras, kurio
dominuojanti tema yra ištesėtasis pažadas51. Esminis dalykas
čia yra Žemė.
Jei Abraomas padėjo šiuos pamatus, tai pradėti išskirtinę
tautą, Izraelį, buvo palikta jo vaikaičiui Jokūbui, kurio vardas
neatsiejamai suaugęs su jos vardu52. Nuo seno buvo neaišku,
ką dera vadinti žydų protėviais. Terminas „hebrajai" nėra pa48 Pradžios 15,18-21. 49 Pradžios 17,
8. 50 W. D. H. Davies, The Territorial
Dimensions of Judaism, Berkeley, 1982,
p. 9-17. 51 G. von Rad, The Problem
of the Hexateuch and Other Essays
(vert.), Edinburgh, 1966; J. A. Sanders,
Torah and Canon, Philadelphia, 1972.
52 Pradžios 32, 28 ir 35, 10.
36
I. IZRAELITAI
tenkinamas, - nors dažnai be jo ir neišsiverčiama, - nes termi­
nas „habiru", iš kurio, manoma, jis atsiradęs, apibūdino vei­
kiau gyvenimo būdą, o ne rasinę grupę. Maža to, jis buvo nie­
kinamasis. Žodis „hebrajas" iš tiesų pasitaiko Penkiaknygėje
reikšme „Izraelio vaikai", bet tik tada, kai jį vartoja egiptiečiai
arba patys izraelitai egiptiečių akivaizdoje. Maždaug nuo II a.
pr. Kr., kai šį terminą tokia reikšme pavartoja Ben Sira, pa­
vadinimas „hebrajų" taikomas Biblijos kalbai ir visų vėlesnių
ja parašytų kūrinių kalbai. Vartojamas šia prasme, šis termi­
nas pamažu prarado menkinamąjį atspalvį, tad ir patiems žy­
dams, ir jiems simpatizuojantiems nežydams jis kartais atro­
dydavo labiau pageidaujamas negu rasiniu terminu laikomas
„žydų". Pavyzdžiui, XIX a. terminą „hebrajų" dažnai vartoda­
vo reformuotojo judaizmo sąjūdis Jungtinėse Amerikos Vals­
tijose: taip ir radosi tokios institucijos kaip the Hebrew Union
College [Hebrajų sąjungos koledžas] ir Amerikos hebrajų kong­
regacijų sąjunga. Tačiau žydų protėviai niekad savo valia nesivadindavo hebrajais. Pradėję įsisąmoninti tautinę tapatybę,
jie ima vartoti terminą „izraelitai" ar „Izraelio vaikai", - šis
terminas yra norminis Biblijoje, ir kaip tik tai daro Jokūbą to­
kį reikšmingą.
Ir vis dėlto įdomi ir būdinga žydų tapatybę bei įvardijimą
visad lydintiems sunkumams aplinkybė, kad šis terminas
pirmąsyk paminimas - t. y. Jokūbas Dievo pervadinamas Iz­
raeliu ir, jei galima pasakyti, gimsta tauta, - tokiame epizode,
kuris visoje Biblijoje tikriausiai yra pats neaiškiausias ir paslap­
tingiausias: kai Jokūbas visą naktį grumiasi su angelu. Žodis
„Izraelis" gali reikšti tą, „kuris kovoja su Dievais", tą, „kuris
grumiasi už Dievą", tą, „su kuriuo grumiasi Dievas" ar „kurį
valdo Dievas", „Dievo garbingasis" arba „Dievas yra garbin­
gas". Sutarimo čia nėra. Taip pat dar ligšiol niekas nepasiūlė
patenkinamo paaiškinimo, ką gi šis nutikimas reiškia. Akivaiz­
du, jog šios vietos nesuprato nė ankstyviausieji Biblijos redak­
37
I. IZRAELITAI
toriai ir perrašinėtojai. Tačiau jie pripažino šį momentą esant
svarbų savo istorijai ir, anaiptol nemėgindami pritaikyti jo prie
savo religinės sampratos, perteikė pažodžiui, nes juk tai buvo
Tora, Šventasis Raštas. Pradžios knygoje Jokūbo istorija smul­
kiai aprašoma, ir jos iš tiesų būta įstabios. Jokūbas visiškai
nepriminė savo senelio Abraomo: linkęs apsimesti, regzti makiaveliškas intrigas, veikiau strategas, o ne kovotojas, jis buvo
politikas, gudriai siekiantis savo tikslų, bet sykiu svajotojas,
regintis vizijas. Jokūbas nepaprastai suklestėjo ir tapo daug
turtingesnių žmogumi nei Abraomas ar jo tėvas Izaokas. Jo
valia galop buvo atgulti amžino poilsio greta savo protėvių
kapų, bet prieš tai jis dar spėjo pristatyti kolonų bei altorių
nemažoje teritorijoje. Jokūbas vis dar apibūdinamas kaip „atei­
vis" Kanaane, kaip ir jo tėvas53. Iš tikrųjų, regis, visi jo sūnūs,
išskyrus jaunėlį Benjaminą, gimė Tarpupyje arba Sirijoje. Ta­
čiau kaip tik jo gyventu laiku šios sąsajos su rytais ir šiaure
buvo galutinai nukirstos, ir jo šalininkai pradėjo suvokti esą
kažkokiu amžinu ryšiu susiję su Kanaanu, tad jei jie ir leidžia­
si badmečiu į Egiptą, Apvaizdos patvarkyta taip, kad jie neiš­
vengiamai grįš.
Eponiminis tautos vadas Jokūbas-Izraelis taip pat buvo
tų dvylikos genčių, kurios ją teoriškai sudarė, tėvas. Pasak biblinės tradicijos, šios gentys - Rubenas, Simeonas, Levis, Ju­
das, Isacharas, Zebulunas, Benjaminas, Danas, Naftalis, Gadas, Ašeras, Efraimas ir Manasas - buvo visos kilusios iš Jokū­
bo ir jo sūnų54. Tačiau Deboros giesmėje, kuri, kaip minėta,
yra labai sena, išvardijama tik dešimt genčių - Efraimas, Benja­
minas, Machiras, Zebulunas, Isacharas, Rubenas, Gileadas, Da­
nas, Ašeras ir Naftalis. Giesmė pateikiama pasakojimo apie
kautynes kontekste ir galimas daiktas, jog Simeonas, Levis,
Judas ir Gadas Deboros neminimi dėl to, kad jie neturėjo da53 Pradžios 37, 1. 54 Pradžios 29, 30;
35, 16-18; 48, 5-6.
38
I. IZRAELITAI
lyvauti mūšyje. Gali būti, jog skaičius dvylika yra sąlyginis:
toks pat skaičius minimas ir Izmaelio, Nahoro, Jektano ir Ezavo sūnų55. Dvylikos (kartais ir šešių) genčių grupuotės buvo
dažnas reiškinys vėlyvojo bronzos amžiaus rytiniame Vidurže­
mio jūros regione ir Mažojoje Azijoje. Graikai jas vadino amfiktionais, nuo žodžio „gyventi aplink". Gentis vienijantis veiks­
nys galėdavo būti ne bendri protėviai, bet bendras tam tikros
šventavietės garbinimas. Daugelis XIX ir XXa. mokslininkų
tekstologų atmetė mintį apie šių genčių bendrą kilmę iš Jokūbo
ir labiau linko čia įžiūrėti tolimos ir skirtingos kilmės gentis,
besigrupuojančias kaip amfiktionus aplink izraelitų šventavietes, kurios kaip tik tuo metu buvo kuriamos56. Bet visos
šios į Kanaaną keliaujančios vakarų semitų grupės turėjo bend­
ras ištakas ir buvo tarpusavy susijusios; jas vienijo bendra at­
mintis, tradicijos ir gerbiami protėviai. Atkurti visų Biblijoje
minimų grupių savitą genties istoriją būtų nepaprastai sudėtin­
ga, net jei ir būtų medžiagos57. Reikšmingiausias momentas
yra tai, kad Jokūbas-Izraelis siejamas su tuo laiku, kuriuo izrae­
litai pirmąsyk pradėjo įsisąmoninti savo bendrą tapatybę, bet jie save suvokė tokioje gentinės sistemos struktūroje, kuri
jau ir jiems buvo sena ir brangi. Religiniai ir šeimos ryšiai sieda­
vo vienodai stipriai, o praktiškai jie buvo nenutraukiami, kaip
ir vėliau per visą žydų istoriją. Jokūbo laikais žmonės vis dar
nešiodavosi su savimi namų dievukus, bet jie jau pamažu mo­
kėsi suvokti turį ir vieną tautinį Dievą. Abraomas laikėsi savo
religinių įsitikinimų, tačiau jis, būdamas „svetimšalis ir ateivis",
mandagiai atiduodavo duoklę vietos dievybėms, kolektyviai
vadinamoms „EI". Tad Abraomas mokėjo dešimtinę EI Elio55 Pradžios 25, 13-16; 22, 20-24; 10,
16-30; 36, 10-13. 56 W. F. Albright,
The Song of Deborah in the Light of
Archaeology, - Bulletin of the American School ofOriental Research 62, 1936;
H. M. Orlinsky, The Tribal System of
Israel and Related Groups in the Period of Judges, - Oriens Antiquus, 1,
1962. 57 O. Eissfeld, kn. Cambridge
Aticient History, II ii, sk. Xxxiv, „The
Hebrevv Kingdom", p. 537.
39
I. IZRAELITAI
nui Jeruzalėje ir pripažino EI Šadajų Hebrone bei EI Olaną
Beeršeboje58. Tas momentas, kai Jokūbas priima Izraelio (arba
Israel) vardą, žymi tą ribą, ties kuria Abraomo Dievas, lokali­
zuojamas Kanaano žemėje, imamas identifikuoti su Jokūbo pa­
likuonimis, izraelitais, ir jau netrukus turi tapti visagaliu Jah­
ve, monoteizmo Dievu.
Jahvės - visa kita nustelbiančio izraelitų religijos centro,
to vieno „Dievo", kurį šiandien garbina visi žydai, krikščionys
ir musulmonai - įsivyravimas buvo iš lėto patvirtintas toles­
niu tautos istorijos etapu - išėjimo į Egiptą ir dramatiško išsigel­
bėjimo iš egiptiečių priespaudos metu. Iš Biblijos pasakojimo,
užbaigiančio Pradžios knygą Juozapo mirtimi, o tada vėl atsi­
naujinančio Išėjimo knygos pradžioje nelemtomis tos mirties
pasekmėmis, galima susidaryti įspūdį, jog visa tauta buvo iške­
liavusi į Egiptą. Tačiau toks įspūdis būtų klaidingas. Visiškai
aišku, kad jau Jokūbo laikais nemaža habirų, arba hebrajų,
kuriuos dabar turime vadinti izraelitais, pradėjo visam laikui
kurtis Kanaane ir netgi jėga grobti žemes. Pradžios 34 skyriu­
je skaitome, kad Jokūbo sūnūs Simeonas ir Levis surengė nuož­
mų ir sėkmingą išpuolį prieš Sichemo karalių ir miestą, taigi
izraelitams pirmąsyk atitenka nemažas miestas, visai galėjęs
tapti ankstyviausia tautos Dievo sostine59. Sichemas jau XIX a.
pr. Kr. buvo miestas, nes jis minimas viename Egipto doku­
mente iš Sozostrio III karaliavimo (1873-1843 m. pr. Kr.), o
vėliau įgyja kiklopiškas sienas. Iš tikrųjų tai pirmasis Biblijoje
minimas Kanaano miestas (Pr 12, 6-7), ir jame Abraomas sulau­
kė dieviškojo pažado. Sichemas yra netoli dabartinio Nabluso,
miesto, kurio pavadinimas kilęs iš 'naujo miesto', arba Neapo­
lio, kurį Vespasianas pastatė 72 m. po Kr., pakartotinai užka­
riavęs Palestiną. Šią vietą galime nustatyti, vadovaudamiesi
58 Pradžios 14, 18-20; 17, 1; 21, 33.
59 Apie Sichemą žr. W. Harrelson, B.
W. Anderson, G. E. Wright, Shechem,
„Navel of the Land", - Biblical Archaeologist, 20, 1957.
40
I. IZRAELITAI
Juozapo Flavijaus (rašė apie 90 m. po Kr.) ir Eusebijo (rašė
prieš 340 m. po Kr.) veikalų nuorodomis; pastarasis sako, jog
senasis Sichemas yra Neapolio priemiesčiuose, netoli Jokūbo
šulinio. Sichemą Jokūbo giminė aiškiai ne tik paėmė, bet ir
išlaikė savo rankose, nes mirties patale Jokūbas paliko jį savo
sūnui Juozapui: „Dabar aš duodu tau viena dalimi daugiau
negu tavo broliams, - dalį, kurią atėmiau iš amoriečių rankos
savo kalaviju ir lanku//60.
Tikrai žinoma, kad nemaža izraelitų pasiliko Kanaane, taip
pat esama išorinių liudijimų juos buvus veiklius ir karingus.
Egipto dokumentai, vadinamieji Amarnos laiškai, tiksliai da­
tuojami 1389-1356 m. pr. Kr., iš to laikotarpio, kai Egipto Nau­
josios Karalystės faraonai nominaliai valdė Palestiną - nors jų
galia jau ir silpo, - kalba apie vietos vasalus bei jųjų priešus
tame regione. Kai kuriuose dokumentuose minimas hebrajas
vardu Labaja, arba Liūtaširdis; kiti yra jo paties parašyti. Egipto
vyresnybei ir jos sąjungininkams jis sukėlė daugybę nemalo­
numų; kaip ir visi kiti habirai, valdant egiptiečiams, buvo sun­
kiai suvaldomas, tikras piktšašis. Galų gale jis mirė smurtine
mirtimi, karaliaujant faraonui Achenatenui. Tačiau būdamas
gyvas Labaja valdė nedidelę karalystę aplink Sichemą, ir jo
turtą paveldėjo jo sūnūs.
Iš tiesų, kiek mums žinoma, izraelitai-hebrajai turėjo savo
rankose Sichemą visą tą laiką, kol jų broliai vilko Egipto jungą.
Niekur neužsimenama apie tai, kad šis miestas būtų paimtas
Jozuės užkariavimo metu, nors vos tik įkėlę koją į kalvas Je­
ruzalės šiaurėje, jie atliko ar darsyk pakartojo sandoros cere­
moniją Sicheme, toje vietoje, kur Abraomas ją andai sudarė61.
Tatai nebyliai liudija, jog šis miestas jau nuo seno buvo ranko­
se žmonių, kuriuos jie pripažino esant bendratikius ir giminin­
gos padermės. Tad tam tikra prasme Sichemas buvo pirmoji60
60 Pradžios 48, 22. 61 Jozuės 8, 30-35.
41
I. IZRAELITAI
centrinė šventavietė ir izraelitų Kanaano sostinė. Ši aplinkybė
svarbi, nes nuolatinis nemažos izraelitų gyventojų grupės eg­
zistavimas Palestinoje per visą laikotarpį nuo pirmojo Abrao­
mo giminės atvykimo iki grįžimo iš Egipto daro daug įtikimesnę Biblijos Išėjimo knygą, kuri aiškiai aprašinėja tik dalį tautos,
ir užkariavimą, atpasakotą Jozuės knygoje62. Egipte izraelitai
visad žinojo turį tėvynę sugrįžti, - kraštą, kuriame dalis gyven­
tojų natūraliai būtų tapę jų sąjungininkais; ir ši pačioje Kanaano
žemėje laukianti penktoji kolona savo ruožtu darė klajojančios
grupelės sumanymą užgrobti kraštą ne tokį jau ir beviltišką.
Taigi Egipte viešėjo, o vėliau iš jo išėjo ir toliau klajojo po
dykumą tik dalis izraelitų tautos. Nepaisant to, šis etapas turėjo
lemiamos reikšmės jų religinės bei etninės kultūros raidai. Tie­
są sakant, tai būta paties svarbiausio epizodo jų istorijoje, ir
visais laikais žydai jį tokį pripažino, nes jo metu pirmą kartą
transcendentinio spindesio apgaubtas atsiskleidė jų garbinamo
unikalaus Dievo būdas, jo galia išvaduoti juos iš didžiausios
pasaulio imperijos ir įduoti jiems klestintį nuosavą kraštą; šis
epizodas taip pat atskleidė gausybę jo griežčiausių reikalavi­
mų, kurių vykdymo jis mainais tikėjosi iš jų. Prieš leisdamiesi
į Egiptą, izraelitai buvo menka tautelė, beveik kaip ir bet kuri
kita, nors jie ir turėjo branginamą šlovės pažadą. Sugrįžo tau­
ta su tikslu, programa ir žinia pasauliui.
Šis laikotarpis prasideda ir baigiasi dviem įtaigiausiomis
žydų istorijos asmenybėmis - Juozapu ir Moze, - archetipais
tų žmonių, kurių stiprybei ir laimėjimams bus lemta daugelį
sykių nutvieksti žydų istoriją kelrodžio šviesa. Abu jie buvo
jaunesnieji sūnūs - iš tos grupės, į kurią dar įėjo Abelis, Izao­
kas, Jokūbas, Dovydas ir Saliamonas ir kurią Biblija, regis,
ypač siekia išaukštinti. Daugumas vadų Biblijoje gimsta beda­
liai ir neatsineša padėties, tačiau savo pastangų dėka ją pasie62 Cambridge Ancient History, II ii, p.
314-317.
42
I. IZRAELITAI
kia, patys būdami dieviškosios malonės aktų vaisiai63. Kaip
ypatingą dorybę Biblija regi bejėgiškumą, būdingą tokiai tau­
tai, kuri retai kada teturėjo valdžią ir kuriai teko nemažai nuo
jos nukentėti; tačiau iškovota sėkmė Biblijos taip pat laikoma
dorybe, sėkmė - tai dorybės ženklas, ypač kai ją pelno tie,
kurie kadaise buvo silpni ir pažeminti. Nei Juozapas, nei Mozė
neturėjo pirmgimystės teisių, ir dėl savo pažeidžiamos padė­
ties jiedu abu vaikystėje ar jaunystėje per plauką išliko gyvi;
bet abudu pasižymėjo Dievo suteiktomis savybėmis, kurios
padėjo jiems savo pastangomis iškopti į šlovės viršūnes.
Tačiau čia panašumas ir baigiasi. Juozapas buvo didis sveti­
mo valdovo patikėtinis ir valstybės veikėjas, - šį modelį dau­
gelis žydų kartojo ištisus tris tūkstantmečius. Jis buvo protin­
gas, pagaulus, įžvalgus ir lakios vaizduotės; svajotojas, bet ir
daugiau nei svajotojas - žmogus, gebąs kūrybingai interpre­
tuoti sudėtingus reiškinius, prognozuoti ir numatyti, planuoti ir
administruoti. Ramus, darbštus, gabus visiems ekonominiams
bei finansiniams reikalams, taip pat perpratęs įvairiausias ezo­
terines žinias, jis puikiai mokėjo tarnauti valdžiai ir išnaudoti
ją savo tautos labui. Faraonas jam sako: „Nėra kito tokio įžval­
gaus ir išmintingo kaip tu"64. Pradžios knygoje Juozapui skirta
daug vietos, ir jis aiškiai žavėjo ankstyvuosius perrašinėtojus,
kurie iš pradžių atrinko šią daugybę istorijų, o paskui gana
meistriškai ir simetriškai sulydė jas draugėn. Bet Juozapo isto­
riškumas neabejotinas. Iš tikrųjų kai kurių romantiškesnių jo
gyvenimo epizodų atgarsių randama Egipto literatūroje. Pa­
vyzdžiui, Potifaro žmonos bandymas sugundyti jį, o atstumtos
įtūžis bei griebimasis šmeižto ir Juozapo įkalinimas, aprašy­
tas sename egiptiečių pasakojime, kuris vadinasi Istorija apie
du brolius, pirmąsyk užrašytame papiruso rankraštyje, datuo­
jamame 1225 m. pr. Kristų. Užsieniečiai Egipto dvare neretai
63 Baron, op. cit., I i, p. 22. 64Pradžios
41, 39.
43
I. IZRAELITAI
aukštai iškildavo. XIV a. pr. Kr. Juozapo karjerą lygiagrečiai
atkartoja semitas vardu Janhamu, Egipto įgaliotasis pasiunti­
nys imperijoje valdant faraonui Achenatenui. Vėliau, XIII a.,
faraono Meneptos dvaro maršalas buvo semitas vardu Ben
Ozenas65. Daugelis egiptietiškų realijų Juozapo pasakojime pa­
sirodo esančios autentiškos.
Visiškai neabejotinas faktas, kad į Egiptą atsikraustė didelė
daugybė vakarų semitų. Jie pradėjo skverbtis į Nilo deltą jau
trečiojo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Šie imigrantai papras­
tai atkeliaudavo taikiai, kartais savo noru, ieškodami rinkos
prekybai ar darbo; kartais genami alkio, - mat Nilo žemės re­
guliariausiai tiekdavo grūdus ir derliaus perteklių, - o kartais
ir kaip vergai. Viename Egipto papiruse, Anastasi VI, pasakoja­
mas garsus epizodas, kaip Egipto pasienio sargybiniai prane­
ša rūmams apie pro šalį traukiančią gentį, ieškančią ganyklų
bei vandens. Sankt Peterburge papirusas Nr. 1116a vaizduoja
dosnų faraoną dovanojant kviečių ir alaus saikus vadovams,
kurie, kaip nurodoma, atvykę iš Aškelono, Hazoro ir Megido.
Kurį laiką, t. y. XVIII-XVI a. pr. Kr., Egiptą valdė svetimšalių
valdovų Hiksų dinastija. Kai kurie jų vardai skamba semi­
tiškai, - pvz., Chyanas, Jakubheras. I a. po Kr. istorikas Juoza­
pas Flavijus, stengdamasis paremti Išėjimo pasakojimą, cituoja
Manetoną ir sieja šį momentą su hiksų išvarymu XVI a. vidu­
ryje. Bet egiptietiškosios detalės Biblijoje geriau derėtų su vė­
lesniu laikotarpiu.
Iš tikrųjų esama pakankamai įtikinamų įrodymų, jog egip­
tiečių priespaudos laikotarpis, pasibaigęs izraelitų maištu ir
pabėgimu, buvo arčiau II tūkstantmečio pr. Kr. paskutinio ket­
virčio ir beveik neabejotinai valdant žymiajam Ramziui II
(1304-1237 m. pr. Kr.). Išėjimo knygos pradžioje apie egip­
tiečius sakoma: „Todėl buvo paskirti prižiūrėtojai engti juos
65 Encyclopaedia Judaica, t. 10, p. 205.
44
I. IZRAELITAI
lažo darbais. Taip jie turėjo pastatyti Faraonui sandėlių mies­
tus Pitomą ir Ramesę"66. Ramzis II, iškiliausias iš Naujosios
karalystės Devynioliktosios dinastijos statytojų - tiesą sakant,
produktyviausias statytojas nuo Senosios karalystės pirami­
džių kūrėjų laikų, - vykdė milžiniškus statybos darbus Pitome,
dabartinėje Tel er-Rataboje - Vadi Tumilat slėnyje, ir vietovė­
je, kurią pavadino savo vardu, Remese arba Pi Ramesu, dabar­
tiniame67San el-Hagare prie Mėlynojo Nilo. Šie Devyniolikto­
sios dinastijos faraonai buvo kilę iš šios Deltos vietovės ir į ją,
greta biblinės Gošeno žemės, perkėlė valdžios centrą. Statybo­
se dirbo gausybė lažininkų darbininkų ar vergų. Viename Ramzio II karaliavimo laikų papiruse pasakyta: „Išdalyk grūdų
davinius kareiviams ir habirams, gabenantiems akmenis prie
didžiųjų Ramesės vartų"68. Tačiau tikėtina, jog patsai išėjimas
įvyko ne Ramziui karaliaujant. Labiau panašu, kad izraelitai
išsivadavo valdant jo įpėdiniui Meneptai. Išliko šio faraono
pergalės stela, datuojama 1220 m. pr. Kr. Joje pasakojama, esą
jis laimėjęs mūšį už Sinajaus, Kanaane, o nugalėtieji vadinami
„Izraeliu". Galbūt jis ir nelaimėjo, nes faraonai dažnai savo
patirtus pralaimėjimus bei prieitas aklavietes vaizduodavo kaip
šlovingas pergales, bet aišku tai, kad jo susigrumta su izraeli­
tais už savo teritorijos ribų, - vadinasi, jie jau buvo išėję. Tai
pirmoji nebiblinė nuoroda į Izraelį. Jungdami ją su kitais liudi­
jimais, kaip antai su skaičiavimais, paremtais 1 Kar 6,1 ir Ts 11,
2669, mes galime pakankamai tvirtai įsitikinti, jog Išėjimas įvyko
XIII a. pr. Kr. ir buvo pasibaigęs apie 1225 m. pr. Kristų.
Istorijos apie Egiptą ištinkančias Dievo rykštes ir prieš iz­
raelitų išsivadavimą vykusius stebuklus taip prikausto mūsų
dėmesį skaitant Išėjimo knygą, kad kartais pamirštame tą pa66 Išėjimo 1, 11. 67 Cambridge Ancient
History, II ii, p. 321-322. 68H. H. Ben
Sasson, red., A History of the Jewish Pe­
ople, vert., Harvard, 1976, p. 42. 69Ka­
ralių 6, 1: „keturi šimtai aštuoniasde-
šimtais metais po Izraelio sūnų išėji­
mo iš Egipto, ketvirtais Saliamono ka­
raliavimo Izraelyje metais...". Salia­
mono karaliavimas pirmasis Izraelio
istorijoje absoliučiai datuojamas.
45
I. IZRAELITAI
prastą fizinį faktą, jog vėliau sukyla ir pabėga iš vergijos tau­
ta, - o tai vienintelis senovės istorijoje užfiksuotas tokio po­
būdžio faktas. Šiame pabėgime dalyvavusiems izraelitams jis
tapo visa kita stelbiančia atmintimi. Tiems, kurie klausėsi, o
vėliau skaitė apie jį, Išėjimas laipsniškai pakeitė patį sukūrimą
kaip svarbiausias, lemiamas įvykis visoje žydų istorijoje. Egipto
pasienyje atsitiko kažkas, kas privertė liudytojus patikėti, jog
Dievas tiesiogiai ir ryžtingai įsikišo į jų likimą. Šio įvykio perpa­
sakojimo ir užfiksavimo maniera įtikino vėlesniąsias kartas,
kad šis unikalus Dievo galybės jų labui parodymas buvo įsta­
biausias įvykis visų tautų istorijoje.
Nepaisant daugelį metų trukusių intensyvių tyrinėjimų,
mes iš tiesų visiškai nežinome, kurioje vietoje Viešpaties ran­
ka išgelbėjo Izraelį nuo faraono armijos70. Semiama frazė yra
„prie nendrių jūros" arba „prie jūros". Tai galėtų reikšti vieną
iš druskingųjų ežerų arba šiaurinį Sueco įlankos galą, ar netgi
Akabos įlankos viršų; kita galimybė - tai Šiaurės Sinajuje esan­
tis Serbono ežeras, kuris iš tikrųjų yra Viduržemio jūros lagū­
na71. Bet mes tikrai žinome, kad pasienis buvo kai kuriose vie­
tose stipriai įtvirtintas ir visur akylai saugomas. Epizodas, iš­
gelbėjęs izraelitus nuo faraono įtūžio, jiems regėjosi kaip die­
viškasis atpirkimas ir buvo toks stulbinantis, kad jiems ir jų
palikuonims tapo visos jų dvasinės būties varomąja jėga. Pa­
klauskit savęs, pasakė jiems Mozė, nuo tos dienos, kai Dievas
sukūrė pasaulį, „ar įvyko kada nors toks didingas įvykis, kaip
šis, ar kada nors kas nors panašaus buvo girdėta", „Ar koks
nors dievas kada nors bandė eiti ir pasiimti sau tautą iš kitos
tautos rykštėmis, ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta
ranka ir siaubą keliančiais darbais, kaip kad Viešpats, jūsų Die­
vas, padarė tau matant dėl jūsų Egipte?" Išėjimo knygoje Mozei
70B. Couroyer, La résidence Ramesside
du Delta et la Rames Biblique, - Revue
biblique 53, 1946. 71 Ben Sasson, op.
cit., p. 44; Cambridge Ancient History, II
ii, p. 322-323.
46
I. IZRAELITAI
pats Dievas nurodo stulbinamą savo darbų nepaprastumą ir
atskleidžia jų ryšį su savo planais izraelitų kaip tautos atžvil­
giu: „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant
erelių sparnų ir pas save atsivedžiau. O dabar, jei paklusite
mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuo­
savybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklau­
so visa žemė. Bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šven­
ta tauta"72.
Šį pritrenkiantį įvykį atitiko ir nepaprastas žmogus, ėmę­
sis vadovauti izraelitų maištui. Mozė yra kertinė figūra žydų
istorijoje, ašis, apie kurią ši sukasi. Abraomas buvo giminės
protėvis, o štai Mozė - tai kūrybinė jėga, tautos formuotojas;
jam veikiant ir tarpininkaujant, izraelitai tapo išsiskiriančia tau­
ta, turinčia nacijos ateitį. Kaip ir Juozapas, Mozė buvo žydų
archetipas, tačiau visiškai kitoks, be to, daug įspūdingesnis.
Pranašas ir vadas; ryžtingų veiksmų ir įtaigos žmogus, gebąs
didžiai užsirūstinti ir parodyti nepermaldaujamą apsisprendi­
mo tvirtybę; bet sykiu gyvenąs įtemptą dvasios gyvenimą,
mėgstantis vienatvėje, atkampioje gamtos kertelėje pasikalbėti
su savimi ir Dievu, regintis vizijas, epifanijas ir apokalipses; o
vis dėlto ne atsiskyrėlis, atsiribojęs nuo pasaulio, bet aktyviai
jame veikiantis, nekenčiantis neteisybės, karštai siekiantis su­
kurti utopinę karalystę žmogus; jis tik tarpininkavo tarp Dievo
ir žmogaus, bet stengės patį sutelkčiausią idealizmą perkelti į
praktinį valstybės valdymą, o taurias sampratas - į kasdienio
gyvenimo smulkmenas. Pirmų pirmiausia jis buvo įstatymų
kūrėjas ir teisėjas, sukonstravęs galingą valstybės struktūrą,
turėjusią pataisyti kiekvieną visuomeninio ar asmeninio elgesio
aspektą, - tikrasis dvasios totalitaras.
Jo veiklą atpasakojančios Biblijos knygos, ypač Išėjimo, Pa­
kartoto įstatymo ir Skaičių, vaizduoja Mozę kaip milžinišką
72 Pakartoto Įstatymo 4, 32-34; Išėji­
mo 19, 4-6.
47
I. IZRAELITAI
laidininką, per kurį dieviškoji šviesa ir ideologija sruvo į žmo­
nių širdis ir protus. Bet mes turime įžvelgti ir tai, jog Mozė
buvo itin originali asmenybė, laipsniškai, per sykiu baisingas
ir taurinančias patirtis tampanti įnirtinga kūrybine jėga, ver­
čianti pasaulį aukštyn kojomis, nesuskaičiuojamos daugybės
kartų nesusimąstant pripažįstamas sąvokas transformuojanti
į kažką absoliučiai nauja, taip, kad pasaulis dėl viso to virsta
visiškai nauja vieta, ir jau nebeįmanoma sugrįžti prie senosios
mąstysenos. Mozė iliustruoja faktą, kurį visad pripažindavo
didieji istorikai, - žmonija ne visuomet juda į priekį nepastebi­
mais žingsneliais, bet kartais padaro didžiulį šuolį, neretai di­
namiškai paveikta kokios nors paskiros iškilios asmenybės.
Štai kodėl VVellhauseno ir jo mokyklos teigimas, neva Mozė ir
jo įstatymai buvę vėliau, antrojoje I tūkstantmečio pr. Kr. pusė­
je, sufabrikuoti poegzilinių kunigų, - tai skepticizmas, bevirstąs
fanatizmu, žmonijos istorijos vandališkas sudarkymas, o juk
šio požiūrio dar ir šiandien laikosi kai kurie istorikai. Prasima­
nyti Mozę būtų buvęs uždavinys, pranokstantis žmogaus proto
galias, o jo jėga stoja gyva iš biblinio pasakojimo puslapių, ly­
giai kaip kadaise ji pavergė sunkiai valdomą ir susiskaldžiusią
tautą, neretai nelabai besiskirdavusią nuo persigandusios minios.
Ir vis dėlto svarbu pastebėti, jog Mozė buvo nors ir iškili,
bet jokiu būdu ne antžmogiška figūra. Priešindamiesi stipriai
senovės tendencijai sudievinti pradininko figūrą, žydų rašyto­
jai bei išminčiai dažnai ypač pasistengdavo pabrėžti Mozės
žmogišką silpnumą bei nesėkmes. Tačiau šito visai nereikėjo:
viskas yra užrašyta. Turbūt pats paveikiausias biblinio vaizda­
vimo būdo aspektas yra tas, kad Mozė čia parodomas apniktas
abejonių ir netikrumo, beveik pasiduodantis bailumui, klystan­
tis, užsispyrusiai įsikibęs klaidingų nuostatų, kvailas, irzlus
ir - o tatai dar įstabiau - su kartėliu suvokiantis savo trūku­
mus. Iš tikrųjų labai jau retai kada didis žmogus prisipažintų:
„Aš niekada nebuvau iškalbus - nei praeityje, nei dabar, kai
48
I. IZRAELITAI
tu prakalbinai savo tarną. Aš lėtas praverti lūpas ir nerangus
mano liežuvis"73. Artikuliuotumo stoka - tai, ko gero, pasku­
tinis trūkumas, kurį prisipažįsta turįs įstatymdavys ir žmogus,
stovintis už valstybės vairo. Dar labiau stebina tie vaizdai,
kuriuose Mozė atsiskleidžia kaip vieniša, gerokai sutrikusi ir
su savo uždaviniu nesusidorojanti figūra, besigalynėjanti su
milžiniško vaidmens našta, - vaidmens, kurį jis prisiėmė neno­
romis, bet atkakliai stengiasi atlikti. Išėjimo knygos 18-ame
skyriuje regime jį nuo aušros ligi sutemos stropiai sėdintį ir
sprendžiantį žmonių jam pateiktas bylas. Aplankyti atvykęs
jo uošvis pasipiktinęs klausia: „Kodėl sėdi vienas, ko visi tie
žmonės, stovėdami aplink tave laukia nuo ryto lig vakaro?"
O Mozė pavargęs atsako: „Ogi dėl to, kad žmonės ateina pas
mane atsiklausti Dievo. Kai tik jie susiginčija, ateina pas mane,
o aš išsprendžiu jų reikalą, ir pasakau jiems Dievo nuostatus
ir įstatymus". Į tai Jetras atsako: „Kaip tu darai, nėra gerai.
Pats pervargsi ir šituos žmones nuvarginsi." Tad jis pasiūlo
sukurti nuolatinių, parengtų teismų sistemą, ir Mozė, būda­
mas daugeliu atžvilgių kuklus žmogus, turįs didžiadvasišku­
mo pasikliauti ir paklausyti gero patarimo, padaro taip, kaip
siūlo žilagalvis senasis74.
Iš Biblijos puslapių prieš mus iškylantis Mozė - tai herojiš­
kumo ir žmogiškumo mišinys, žmogus, nuolat demonstruojan­
tis nepaprastą tvirtumą, kuris slepia visokiausias abejones, o
kartkartėmis - visišką sumaištį. Dėl savo padėties jam teko
rodyti narsų visažinystės fasadą; kadangi turėjo suvaldyti savo
begausėjančią ordą, jis tiesiog privalėjo pasitikinčiai svaidytis
žaibais net ir nebūdamas tikras, ir viešumai atgręžti neva nepa­
lenkiamą būdą, nors širdyje visai nesijautė toks esąs. Tad jo
įvaizdis buvo rūstus, o jo priežodis: „Tegu įstatymas palenkia
kalną". Ir neabejotinai turi tiesos ankstyvosios agados tradicija,
73 Išėjimo 4, 10. 74 Išėjimo 18, 14-24.
49
I. IZRAELITAI
pagal kurią Aaronas buvęs populiaresnis už didybe pranoks­
tantį savo brolį: kai mirė Aaronas, verkė visi, o kai mirė Mozė,
gedėjo tik vyrai75. Biblijos skaitytojai, turėdami jos tekstus,
šiandien tikriausiai aiškiau įsivaizduoja visą Mozės charakterį
negu tie vyrai ir moterys, kurie iš tikrųjų ėjo jo vedami.
Mozė buvo ne tik įtakingiausias iš visų senovės žydų iki
Kristaus; jis vienintelis taip paveikė senovės pasaulį. Graikai
sulydė jį su savo dievais ir didvyriais, ypač su Hermiu ir Mūsaju; buvo manoma, jog jis išradęs hebrajų raštą, o šis laikytas
finikiečių, taigi - ir graikų rašto preliudija. Eupolemas sakė,
jog Mozė buvęs pirmas išmintingas žmogus žmonijos istorijo­
je. Artapanas priskyrė jam Egipto valdymo sistemos organiza­
vimą bei visokiausių karo ir pramonės įrenginių išradimą. Aristobulas manė, jog iš Mozės įkvėpimo sėmėsi ir Homeras, ir
Hesiodas, o daugelis senovės autorių laikėsi bendros nuomo­
nės, esą žmonija apskritai ir pati graikų civilizacija daug skolin­
ga jo idėjoms76. Nenuostabu, kad senovės žydų autoriai palai­
kė šią tradiciją, pateikiančią Mozę kaip svarbiausią senovės
kultūros architektą. Juozapas Flavijus sako, esą jis sukūręs patį
žodį „įstatymas", tuo metu dar nežinotą graikiškai, ir buvęs
pirmasis įstatymų leidėjas pasaulio istorijoje77. Filonas kaltina
tiek filosofus, tiek įstatymų kūrėjus už Mozės idėjų grobimą
bei kopijavimą, o labiausiai čia „pasižymėję" esą Herakleitas
ir Platonas78. Dar įstabesnis pagonių rašytojo Numenijaus iš
Apamėjos (II a. po Kr.) tvirtinimas, jog Platonas buvęs tik grai­
kiškai kalbantis Mozė79. Senovės autoriai ne tik tvirtai tikėjo
Mozę egzistavus, - jie laikė jį viena iš figūrų, lėmusių pasaulio
istorijos kryptį.
Tačiau tarp pagonių rašytojų, pradedant antrąja I tūkstant75 Šifrą 45 d.; Encyclopaedia Judaica,
t. 12, p. 568. 76Eusebijas (miręs apie
359 m. po Kristaus) apibendrino di­
džiumą šios tradicijos savo Praeparatio Evangelica, 9, 26-27 ir kt.
77Juo-
zapas Flavijus, Contra Apionem, 2,
154. 78Filonas, Questiones et Solutiones
in Genesin, 4, 152; De Providentia, 111.
79Numenius, Fragments, red. E. A. Leemans, 1937, p. 19, 32.
50
I. IZRAELITAI
mečio pr. Kr. puse, būta ir tendencijos matyti Mozės paveiksle
nelemtą figūrą, sukūrusią keistą, siaurą, išskiriančią savuosius
ir antivisuomenišką religijos formą. Mozės vardas neabejoti­
nai siejamas su ankstyviausiaisiais sistemingo antisemitizmo
protrūkiais. Hekatajas iš Abderos (IV a. pr. Kr.), kuris parašė
Egipto istoriją (dabar žuvusią), kaltino Mozę atskyrus savo
sekėjus nuo kitų žmonių ir skatinus ksenofobiją. Manetonas
(apie 250 m. pr. Kr.) pirmas paskleidė tą nepaprastai gają legen­
dą, esą Mozė buvęs visiškai ne žydas, bet egiptietis, atsimetė­
lis Heliopolio kunigas, kuris neva įsakęs žydams išskersti vi­
sus egiptiečių šventus galvijus ir įvesti svetimą valdžią80. Mintis
apie sukilusį Egipto kunigą, vadovaujantį atstumtųjų - tarp jų
ir raupsuotųjų bei negrų - maištui, virto pamatiniu antisemi­
tizmo modeliu, etikete-provaizdžiu, nepaprastai atkakliai vis
gražinamu ir kartojamu per ištisus šimtmečius. Ji, pavyzdžiui,
dusyk iškyla antisemitiniuose Karlo Marxo pasisakymuose jo
laiškuose Engelsui81. Taip pat įdomu ir tai, kad Sigmundas
Freudas, anaiptol ne antisemitas, savo paskutinįjį kūrinį Mozė
ir monoteizmas pagrindė Manetono pasakojimu, esą Mozė bu­
vęs egiptietis ir kunigas, dar pridurdamas populiarią spekulia­
ciją, neva jo religinės idėjos išaugusios iš Achenateno saulės
kulto, bei daugybę jau savo pseudofaktinių nesąmonių.
Jei Mozė kur ir sėmėsi idėjų, religinių ar teisinių (o ir vie­
nos, ir kitos jo sąmonėje buvo, žinoma, neatskiriamos), - tai
jau tik ne Egipte. Iš tikrųjų Mozės veiklą galima suprasti kaip
visuotinį visko, kam atstovavo senovės Egiptas, pasmerkimą.
Kaip ir Abraomo išsikraustymo iš Uro bei Harano atveju, mes
neturime manyti, jog izraelitų Išėjimą iš Egipto lėmė vien ekono­
miniai motyvai. Jie ne tik bėgo nuo vargo. Tiesą sakant, Bibli­
joje esama užuominų į tai, kad tasai vargas buvęs pakenčia80 Pakartota Juozapo Flavijaus Contra
Apionem, 1, 228; T. Reinach, Textes
d'auteurs grecs et romains relatifs au Juda-
isme, Paris, 1895.
81 Marxas Engelsui
1861 m. gegužės 10 d., kn. Marx-Engels Works, t. 30, p. 165, 259.
51
I. IZRAELITAI
mas; Mozės orda neretai su ilgesiu prisimindavo „riebų Egip­
to viralą". Visą antrąjį tūkstantmetį pr. Kr. gyvenimas Egipte
dažniausiai būdavo malonesnis negu kurioje kitoje Artimųjų
Rytų dalyje. Išėjimą paskatinęs motyvas buvo neabejotinai po­
litinis. Egipte izraelitai sudarė nepatogiai didelę, o dar ir augan­
čią mažumą. Išėjimo pradžioje faraonas „savo žmonėms" sako:
„Žiūrėkite - [...] izraelitų tauta gausesnė ir galingesnė už mus.
Tai negerai! Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad nebedaugėtų"83. Būgštavimai dėl izraelitų gausumo labiausiai ir ska­
tino jų priespaudą, tam tyčia ir sumanytą, kad sumažintų jų
gretas. Faraono vergija iš tolo niūriai nuspėjo Hitlerio vergiško
darbo programą ir netgi jo holokaustą: tarp šių periodų ma­
tyti trikdančios paralelės.
Taigi Išėjimas buvo politinio atsiskyrimo ir pasipriešini­
mo aktas; bet taip pat - ir pirmų pirmiausia - tai religinis ak­
tas. Juk izraelitai buvo kitokie, jie buvo suvokiami kaip kito­
kie ir jų bijota kaip tik dėl to, kad jie atmetė visą šiurpiai keistą
ir knibždantį Egipto dievų panteoną, o sykiu ir visą egiptietiškąjį dvasingumą, kuris savo ruožtu buvo toks pat intensyvus
ir visa persmelkiąs, kaip ir besikristalizuojanti Izraelio religi­
ja. Panašiai kaip Abraomas pajuto, jog Uro religija priėjo akla­
vietę, izraelitams ir jų vadui Mozei, žvelgusiam giliau nei kiti,
egiptiečių tikyba ir jos praktika atrodė slegiantys, nepakelia­
mi, atgrasūs ir ydingi. Išeiti buvo tolygu išsiveržti ne tik iš
fizinės priespaudos, bet ir iš troškaus dvasinio kalėjimo: Izrae­
lio plaučiai Egipte geidė žiauresnio tiesos deguonies ir tyres­
nės, laisvesnės ir atsakingesnės gyvensenos. Egipto civilizaci­
ja buvo didžiai sena ir labai vaikiška, ir bėgdami iš jos, izraeli­
tai mėgino pasiekti brandą.
Žvelgiant iš laiko perspektyvos, šiame brendimo procese
izraelitai, be abejo, veikė ne tik savo, bet ir visos būsimos
82 Moses and Monotheism, London,
1939. 83 Išėjimo 1, 9-10.
52
I. IZRAELITAI
žmonijos labui. Monoteizmo atradimas, ir ne šiaip monoteiz­
mo, bet vieno visagalio Dievo, besivadovaujančio doriniais
principais ir besistengiančio nuosekliai diegti juos žmonėms, šis atradimas buvo vienas iš lemtingiausių posūkių istorijoje,
gal ir pats lemtingiausias. Tuo galima įsitikinti pasigilinus į
izraelitų atmestąją egiptiečių pasaulėžiūrą. Egiptiečiai buvo ne­
paprastai nagingi bei išmoningi, turėjo nepriekaištingą vizuali­
nį skonį, tačiau jų intelektualinis suvokimas buvo visiškai ar­
chaiškas. Jiems būdavo sunku ar net neįkandama suvokti bend­
ras sąvokas. Jie menkai tenutuokė apie tolydžio besitęsiantį
laiką kaip kartojimosi priešpriešą, todėl iš tiesų nesuprato isto­
rijos. Linijinio judėjimo samprata pranoko jų suvokimo galias.
Jų sąvokinės gyvenimo ir mirties, žmogiškojo, gyvūnų ir auga­
lijos pasaulių distinkcijos buvo trapios ir netikros. Jų tikėji­
mas turėjo daugiau bendra su ciklinėmis ir animistinėmis Rytų
bei Afrikos religijomis nei su tuo, ką mes įpratę vadinti religi­
ja Vakaruose. Dangus ir žemė skyrėsi tik kiekybiškai, bet ne
kokybiškai, dangų valdė karalius, į kurį būdavo įsikūnijęs kūrė­
jas, o jo žemiškoji manifestacija būdavo faraonas. Visuomenė
tiek danguje, tiek žemėje buvo stabili ir nekintama ir jokia
kitokia nė negalėjo būti, o bet kokie pokyčiai būdavo ydingas
nukrypimas nuo normos. Labai būdinga, kad ši statiška visuo­
menė visiškai nesuvokė beasmenio įstatymo, todėl neturėjo
jokios kodifikuotos teisės, o ką jau kalbėt apie rašytinį teisyną.
Įstatymo šaltinis ir šeimininkas buvo faraonas, o jo teisėjai mat teismų, žinoma, būta - sėdėjo įgalioti skelbti jo arbitralius
sprendimus.
Trečiajame ir antrajame tūktstantmety pr. Kr. Tarpupio
kultūrų pasaulėžiūra buvo visiškai kitokia. Daug dinamiškesnė,
bet sykiu ir labiau supainiota. Šių kultūrų atstovai nepripažino
vieno dievo, aukščiausiojo galybės šaltinio, idėjos. Kitaip negu
egiptiečiai, kurie nuolat papildydavo savo panteoną naujais
dievais, jei tik iškildavo teologinių nesklandumų, Tarpupio
53
I. IZRAELITAI
tautos tikėjo, jog visi vyriausieji dievai buvo sukurti. Šių dievų
draugei ir priklausė galutinė valdžia, jie išsirinkdavo panteo­
no valdovą (kaip antai Marduką) ir įsigeidę suteikdavo žmo­
nėms nemirtingumą. Tad dangus, panašiai kaip žmonių visuo­
menė, nuolat kito. Iš tikrųjų pirmasis ir buvo antrosios ats­
paudas, o kaip juos jungianti grandis stūksojo, zikuratas. Tačiau
žmonių valdovas nebūdavo dieviškas - šioje raidos pakopoje
retai tepasitaikydavo, kad Tarpupio visuomenė tikėtų karaliumi-dievu, - nebuvo jis nė absoliutus; valdovas atsiskaitydavo
dievams84. Monarchas negalėdavo arbitraliai teisti ar vykdyti
teisingumo. Iš tikrųjų žmogų gynė nekintamas kosminis įstaty­
mas85. Kadangi senovės Tarpupio visuomenėje paplitusios idė­
jos buvo dinamiškos ir todėl atvėrė pažangos perspektyvą,
jos buvo daug patrauklesnės už Egipto negyvą tvarką. Jos siūlė
viltį kaip priešybę afro-azijinių normų rezignacijai bei fataliz­
mui, kuriems taip įstabiai atstovavo Egiptas. Piramidė buvo
mirusio dievo-karaliaus kapas, o štai zikuratas-šventykla gy­
vai siejo žemę ir dangų. Kita vertus, šios pažiūros neteikė jokio
dorinio gyvenimo pagrindo ir iš jų kildavo nemaža neaiškumų
dėl to, ką gi tie dievai iš tikrųjų gynė ir ko norėjo. Jų džiaugs­
mas ir pyktis būdavo sauvališkas bei nepaaiškinamas. Žmogus
nuolatos ir aklai stengėsi palenkti juos aukomis.
Vienu svarbiu požiūriu šios į Vakarus plintančios Tarpu­
pio visuomenės darėsi rafinuotesnės. Jos laipsniškai susigal­
vojo daug tobulesnių formų raštą už Egipto hieroglifus bei jo
darinius ir šį išradimą teisėtai laikė galios šaltiniu. Todėl ir
manė, jog užrašytas įstatymas įgydavo daugiau jėgos ir tap­
davo dieviškas. Nuo trečiojo tūkstantmečio pabaigos teisinės
sistemos griežtėjo ir sudėtingėjo ir būdavo įkūnijamas ne vien
daugybe atskirų teisinių dokumentų, bet ir rašytiniais teisės
kodeksais: akadų rašto ir kalbos plitimas skatino valdovus
84 C. J. Gadd, Ideas of Divine Rule in
the Ancient Near East, London, 1948.
85 Speiser, op. cit.
54
I. IZRAELITAI
sudarinėti savo teisynus tokiose tolimose visuomenėse kaip
Elame ir Anatolijoje, horitų ir hetitų karalystėse, Ugarite ir
Viduržemio jūros pakrantėje.
Taigi ankstyviausiasis Mozės teisyno variantas, kurį mes
manome buvus priimtą apie 1250 m. pr. Kr., priklausė tuo metu
jau senai tradicijai. Pirmasis kodeksas, atrastas tarp Stambulo
Senovės Rytų muziejaus tekstų, datuojamas pradedant maž­
daug 2050 m. pr. Kr., - tai Ur Namu, „šumerų ir akadų ka­
raliaus" iš Trečiosios Uro dinastijos, kūrinys. Jame pažymi­
ma, greta kita ko, ir tai, jog dievas Nana pasirinkęs Ur Namu
valdovu, ir šis nusikratęs nedorų pareigų bei nustatęs teisin­
gus svorio ir ilgio matus. Abraomas tikriausiai turėjo žinoti
šio teisyno nuostatus. Kitas kodeksas, su kuriuo galėjo būti
susipažinęs Abraomas, pradedamas datuoti apytikriai nuo
1920 m. pr. Kr.: tai dabar Irako muziejuje esančios dvi plokš­
telės iš senosios Ešnūnos karalystės, parašytos akadų kalba;
jose išvardijama apie šešiasdešimt nuosavybės nuostatų, nusta­
tytų dievo Tiskpako ir perduotų per vietos karalių. Nepalygi­
namai išsamesnės yra XIX a. pr. Kr. pradžios plokštelės, dau­
giausiai saugomos Pensilvanijos universitete: jose surašytas
Idi karaliaus Lipit Ištaro kodeksas, pateikiamas (kaip ir Ur
Namu) šumerų kalba; o pats įspūdingiausias - tai Hamurabio
kodeksas, surastas 1901 m. Sūzuose, į rytus nuo Babilono, iš­
kaltas akadų kalba ant šešių pėdų aukščio diorito luito, dabar
saugomo Luvre, ir datuojamas 1728-1686 m. prieš Kristų86.
Tarp kitų, vėlesnių teisės kodeksų paminėtinas Vidurio Asirijos molio plokštelių rinkinys, vokiečių archeologų iškastas pora
metu prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kalat Sergate (senovės Ašūre),
tikriausiai yra XV a. pr. Kr., t. y., ko gera, iš laikotarpio, arti­
miausio pirminiam Mozės kodeksui87.
86 Enid B. Mellor, red., The Making of
the Old Testament, Cambridge, 1972.
87 Kodeksų pavyzdžių žr. J. B. Prit-
chard, red., Ancient Near Eastern Texts
Relating to the Old Testament, Princeton, 1969.
55
I. IZRAELITAI
Tad rinkdamas ir kodifikuodamas Izraelio įstatymus, Mozė
turėjo gausių precedentų. Jis išaugo dvare; buvo raštingas.
Įstatymo užrašymas ir iškaldinimas akmenyje sudarė dalį
išsilaisvinimo akto - pabėgimo iš Egipto, neturėjusio įteisin­
tos įstatymų sistemos, į Aziją, kurioje įstatymų kodeksas jau
buvo įprastas dalykas. Ir vis dėlto, nors Mozės kodeksas šia
prasme pratęsė Artimųjų Rytų tradiciją, jis taip dažnai ir taip
esmingai nukrypsta nuo visų kitų senovės teisynų, kad tampa
visiškai nauju dalyku. Pirma, nors ir apie kitus teisės kodek­
sus sakoma, esą jie buvę Dievo įkvėpti, bet juos teikia ir for­
muluoja atskiri karaliai, kaip antai Hamurabis ar Ištaras; taigi
jie yra atšaukiami, pakeičiami ir iš esmės pasaulietiški. Bibli­
joje, priešingai, vienas Dievas rašo įstatymą - visoje Penkiaknygėje įstatymų leidyba priklauso tik jam, - ir nė vienam izraelitų
karaliui nė karto nėra leista formuluoti įstatymų kodeksą, beje,
jie to nė nemėgina daryti. Mozė (o vėliau ir Ezechielis, teisės
reformų perteikėjas) buvo pranašas, o ne karalius, ir dieviška­
sis tarpininkas, o ne suverenus įstatymų leidėjas. Todėl ir jo
teisyne visiškai neskiriami religiniai ir pasaulietiniai dalykai abeji yra viena, - neskiriama taip pat nė civilinė, baudžiamoji
teisė bei moralės nuostatai88.
Šis neskyrimas turėjo svarbių praktinių padarinių. Mozės
teisės teorijos požiūriu, visi įstatymo pažeidimai rūstina Die­
vą. Visi nusikaltimai yra nuodėmės, lygiai kaip kiekviena nuo­
dėmė yra nusikaltimas. Prasižengimas - tai absoliutus blogis,
ir ne žmogaus valioje jį atleisti ar nubausti. Atsilyginti nusk­
riaustam mirtingajam dar nepakanka; Dievas reikalauja taip
pat išpirkimo, o tai gali reikšti negailestingą bausmę. Daugu­
ma senovės Artimųjų Rytų teisynų yra orientuoti į nuosavybę,
ir net patys žmonės juose prilygsta tam tikrai nuosavybės for­
mai, kurios vertė gali būti nustatoma. Mozės kodeksas orien88 M. Greenberg, Some Postulates of
Biblical Criminal Law, kn. Goldin,
op. cit.
56
I. IZRAELITAI
tuotas į Dievą. Pavyzdžiui, kituose kodeksuose vyras gali do­
vanoti neištikimai žmonai ir jos meilužiui. Mozės teisynas, prie­
šingai, reikalauja užmušti abu89. Taip pat kituose kodeksuose
numatoma karaliaus teisė dovanoti net ir tada, kai skiriamas
mirties nuosprendis, o štai Biblija nesudaro tokios galimybės.
Iš tikrųjų mirtimi baudžiamų nusikaltimų atvejais čia pasmer­
kiama „turtuolio teisė": kad ir koks turtingas būtų žudikas,
jis negali išsisukti nuo egzekucijos išsipirkdamas pinigais, net
jei jo auka yra paprastas tarnas ar vergas, ir esama daugelio
kitų nusikaltimų, taip užrūstinančių Dievą, kad finansinė kom­
pensacija nepajėgia jo pykčio numaldyti. Tačiau jei neturima
intencijos sužeisti, užmušti ar sunkiai nusidėti, o sužalojimas
būna nenumatytas blogo elgesio padarinys, Dievas mažiau už­
rūstinamas, ir veikia žalos atlyginimo įstatymai. Prasižengėlis
tuomet „sumokės, kaip nuspręs teisėjai". Ši taisyklė galioja tuo­
met, kaip nustato Mozės kodeksas, kai vyras suduoda moteriai
ir ji persileidžia arba kai mirtis ištinka po nusikalstamo susidū­
rimo bei visais menkesniais atvejais; „akį už akį, dantį už dan­
tį, ranką už ranką, koją už koją"90, - ši daug nesusipratimų
sukėlusi Biblijos vieta reiškia paprasčiausiai tai, kad už sužei­
dimą dera griežtai atlyginti. Kita vertus, jei net ir atsitiktinio
sužalojimo atveju pakaltinamumo laipsnis yra nusikalstamas,
turi būti taikomas mirties bausmės įstatymas. Taigi žmogų
mirtinai subadęs jautis tiesiog užmušamas, o savininkas nebau­
džiamas; tačiau jeigu jis žinojo savo gyvulį esant pavojingą ir
vis tiek nesiėmė atitinkamų priemonių, o dėl to žuvo žmogus,
savininkas turi padėti galvą91.
Pastarasis nuostatas, žinomas kaip „Besibadančio jaučio įs­
tatymas", liudija apie nepaprastą Mozės kodekso teikiamą
svarbą žmogaus gyvybei. Čia, kaip ir visad, kai moralės tikslais
89 Pakartoto Įstatymo 22, 22-23; Kunigų 20, 10. 90 Išėjimo 21, 22. 91 Išėjimo 21, 29; žr. A. van Seims, The Go-
ring Ox in Babylonian and Biblical
Law, - Archiv Orientali 18, 1950.
57
I. IZRAELITAI
taikoma mirties bausmė, slypi paradoksas. Mozės teologija
teigia, jog žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tad jo gyvy­
bė ne šiaip vertintina, ji yra šventa. Žmogaus nužudymas yra
toks sunkus prasižengimas prieš Dievą, kad turi būti skirta
aukščiausioji bausmė - gyvybės atėmimas; pinigų nepakanka.
Šitokiu būdu siaubingas egzekucijos faktas pabrėžia žmogaus
gyvybės šventumą. Todėl veikiant Mozės įstatymams, sulaukė
mirties daugybė vyrų ir moterų, kuriems pagal pasaulietinius
aplinkinių visuomenių įstatymus būtų buvę leista tiesiog atly­
ginti savo aukoms ar jų šeimoms.
Tačiau teisingas ta pačia aksioma grįstas ir priešingas tei­
ginys. Kiti teisynai numatydavo mirties bausmę už nuosavy­
bės teisių pažeidimus, kaip antai už plėšikavimą gaisro metu,
įsilaužimą į namus, rimtą pasikėsinimą į nuosavybę naktį,
žmonos pagrobimą, o štai Mozės įstatymų požiūriu, joks nu­
sikaltimas nuosavybės atžvilgiu nėra baustinas mirtimi. Žmo­
gaus gyvybė pernelyg šventa, palyginti su atveju, kai pažei­
džiamos vien nuosavybės teisės. Šis kodeksas, taip pat smer­
kia ir bausmės perkėlimą kitam: baudžiant už tėvų prasižen­
gimus, neturi būti susidorojama su sūnumis ar dukterimis, o
už vyro nusikaltimą žmona nepasmerkiama prostitucijai92. Ma­
ža to, ne tik žmogaus gyvybė yra šventa (nes sukurta pagal
Dievo paveikslą), bet ir žmogaus asmuo brangintinas. Pavyz­
džiui, vidurio Asirijos kodekse išvardijamas ištisas žiaurių fi­
zinių bausmių sąrašas, apimantis veido sužalojimą, kastraciją,
sodinimą ant kuolo ir užplakimą negyvai; Mozės teisynas, prie­
šingai, kūną traktuoja pagarbiai. Fizinis žiaurumas čia suma­
žintas iki minimumo. Net plakimas apribojamas keturiom de­
šimtimis kirčių, o ir plakama turi būti „teisėjo akivaizdoje",
kitaip, plakėjui įsismaginus, „tavo artimas bus pažemintas tavo
92 Pakartoto Įstatymo 24, 16; 5, 9; Išėjimo 20, 5. Tačiau Biblijos pasakojimuose yra pavyzdžių, kai taikoma
nusikaltimui tolygi bausmė. Jozuės 7;
II Samuelio 21.
58
I. IZRAELITAI
akyse"93. Akivaizdu tai, jog Mozės kodeksas buvo nepalygin­
ti humaniškesnis už bet kurį kitą, nes, orientuotas į Dievą, jis
automatiškai buvo orientuotas ir į žmogų.
Mozės teisyno ašis buvo Dekalogas, Dievo teiginiai, per­
teikti Mozės (Pakartoto įstatymo 5, 6-18) ir įvardyti kaip „de­
šimtis žodžių" ar priesakų (Įst 4, 13). Pirmasis šių įsakymų
variantas pateikiamas Išėjimo knygos 20, 2-14. Šiuose tekstuo­
se esama daugelio neišspręstų problemų bei neaiškumų. Tikė­
tina, jog šie įsakymai atsirado paprastos, netgi glaustos for­
mos, o tik vėliau buvo išplėsti. Rekonstruota ankstyviausia jų
forma, kuria juos pateikė Mozė, natūraliai pasiskirsto į tris
grupes - nuo pirmo iki ketvirto apima santykius tarp Dievo ir
žmogaus, nuo šešto iki dešimto - santykius tarp žmonių, o
penktasis, sujungiantis abi šias grupes, reglamentuoja tėvų ir
vaikų santykius. Taigi skaitome: „Aš esu YHVVH, tavo Die­
vas; neturėsi kitų dievų, tik mane; nedirbsi sau stabo; drožinio
nenaudosi piktam YHVVH vardo; atmink šabo dieną; gerbk
savo tėvą ir motiną; nežudysi; nesvetimoteriausi; nevogsi; ne­
liudysi melagingai; negeisi savo artimo namų"94. Kai kurios iš
šių dorovės taisyklių yra bendros ir kitoms Artimųjų Rytų
civilizacijoms: pavyzdžiui, yra vienas Egipto dokumentas, ži­
nomas kaip „Kaltumo užginčijimas", kuriame mirusi siela per
paskutinį teismą vardija nepadarytų prasižengimų sąrašą95.
Tačiau senovės pasaulyje daugiau nieko nėra nė iš tolo pana­
šaus į tokį išsamų elgesio prieš Dievą ir žmogų sąvadą, tei­
kiamą ištisai tautai ir įrašytą jos širdyse, koks yra Dekalogas.
Dešimt Dievo įsakymų sudarė pagrindą sandorai su Die­
vu, pirmąsyk sudarytą Abraomo, atnaujintą Jokūbo ir dabar
vėl - iškilmingai ir viešai - atnaujintą Mozės ir visos tautos.
l'orient antique, - Revue biblique 57,
1950. 94 J. J. Stamm, M. E. Anrew,
93 Pakartoto Įstatymo 25, 3; E. A. Hoebbel, The Law of Primitive Man, Har­
vard, 1954; G. R. Driver, J. C. Miles,
The Babylonian Laws, 2 tomai, Oxford,
1952; W. Kornfeld, L'Adultere dans
The Ten Commandments in Recent Re­
search, New York, 1967. 95 Pritchard,
Ancient Near Eastern Texts, p. 35.
59
I. IZRAELITAI
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai rodo, kad trumpai išdėsty­
ta Išėjimo 19-24 ir Pakartoto įstatymo knygoje dar kartą de­
taliau aptarta, Mozės sandora išlaiko senovės Artimųjų Rytų
sutarties formą, pavyzdžiui, sutarčių, kurias sudarinėjo hetitai. Ji turi istorinį įvadą, kuriame išdėstomas susitarimo tikslas,
toliau jo pobūdis, jo dieviškieji liudytojai, nauda ir prakeiki­
mai, tekstas, plokštelės, ant kurių jis surašytas, ir saugykla,
kurioje jos laikytinos. Bet Mozės sandora unikali tuo, kad tai
sutartis ne tarp dviejų valstybių, bet tarp Dievo ir žmogaus.
Iš tikrųjų šioje sandoroje senovės izraelitų visuomenė sulydė
savo interesus su Dievo interesais ir mainais už globą ir kles­
tėjimą pripažino Jį kaip totalitarinį valdovą, kurio norai regu­
liavo kiekvieną jų gyvenimo aspektą. Tad Dekalogas yra tik
sudėtingos Dievo įstatymų sistemos ašis, sistemos, kuri patei­
kiama Išėjimo, Pakartoto įstatymo ir Skaičių knygose. Vėly­
vosios Antikos laikotarpiu judėjų mokslininkai suskirstė šiuos
įstatymus į 613 priesakų, iš kurių 248 yra liepiamieji įsakymai,
o 365 - draudimai9697.
Ši Mozės teisyno medžiaga apima milžinišką temų įvairo­
vę. Ji visa jokiu būdu nedatuotina Mozės laikais, juolab tokia
forma, kuria ji mus pasiekė. Dalis šios medžiagos, pavyzdžiui,
skirta sėsliajai žemdirbystei ir turi būti priskiriama laikotar­
piui po Kanaano užkariavimo. Spėliojama, jog visa tai buvę
tiesiog perimta iš kanaaniečių teisės, savo ruožtu kildinamos
iš šumerų, babiloniečių, asirų ir hetitų98. Bet izraelitai jau forma­
vosi į gyvos teisinės mąstysenos tautą, visiškai sugebančią iš
pagrindų keisti aplinkui randamas sampratas ar transformuoti
jas į visiškai naujas. Dabar jau galima atmesti senąją teoriją,
esą daugumas Mozės įstatymų atsiradę potremtiniais laikais.
22, 16; O. Eissfeldt, kn. Cambridge An­
cient History, II ii, sk. xxxiv, p. 563: zr.
J. P. M. Smith, The Origin and History
of Hebrew Law, Chicago, 1960.
96G. Mendenhall, - Biblical Archaeology
17, 1954. 97Patogiai išdėstyta, su tek­
stų nuorodomis: Encyclopaedia Judaica, t. 5, p. 763-782. 98 Išėjimo 21,1 iki
60
I. IZRAELITAI
Speciali Kunigų knyga, ištisai ritualinė ir teisiškai grindžianti
izraelitų organizuotą religinį ir pilietinį gyvenimą, labai tiksliai
atitinka tai, ką žinome apie politinę izraelitų istoriją trylik­
tame bei dvyliktame amžiuje prieš Kristų. Tas pat pasakyta ir
apie Pakartoto įstatymo knygą, kuri platesnei auditorijai popu­
liariai pateikia kunigams skirtus pirmesniosios knygos teks­
tus. Čia greta teisės aprėpiami ir mitybos dalykai, medicinos,
mokslo užuomazgos bei profesinė praktika. Didelė šios me­
džiagos dalis nepaprastai originali, tačiau ji visa nuosekliai
atitinka nebiblinę panašias temas aptariančią medžiagą, para­
šytą Artimuosiuose Rytuose vėlyvajame bronzos amžiuje arba
plačiai paplitusią jau prieš keletą šimtmečių.
Tačiau, nors kai kuriais požiūriais Mozės laikų izraelitai
buvo labai būdingi savo epochai, ryškėjo ir kai kurie juos išskiriantys ypatumai. Mozės įstatymai buvo labai griežti lyties
klausimais. Pavyzdžiui, ugaritų teisė, apie kurią sužinome iš
Ras Šamra plokštelių, tam tikromis aplinkybėmis leisdavo sanguliavimą, svetimavimą, santykiavimą su gyvuliais ir kraujo­
maišą". Hetitai leisdavo kai kurias santykiavimo su gyvuliais
formas (bet ne incestą). Egiptiečiai kraujo giminystę laikė paly­
ginti nesvarbia. Izraelitai, priešingai, draudė visas iškreipto
sekso formas ir turėjo draudžiamų santuokų sąrašą, į kurį
buvo įtraukta ne tik kraujo, bet ir vedybinė giminystė100.
Panašu, kad izraelitai savo mitybos taisykles pasiskolino
iš egiptiečių, bet būta ir daugelio skirtumų. Izraelitams, kaip
ir egiptiečiams, buvo draudžiama valgyti jūros gyvius, neturin­
čius pelekų ar žvynų. Tačiau pamaldiems egiptiečiams iš viso
buvo uždrausta valgyti žuvį. Kita vertus, jie galėjo valgyti ir
valgė daugelį vandens paukščių rūšių, kurios izraelitams buvo
užgintos. Bet kaip ir egiptiečiams, jiems buvo leista valgyti
balandžius, karvelius, žąsis ir kitus naminius paukščius, kurap99 A. van Seims, Marriage and Family
Life in Ugaritic Literature, New York,
1954.
100 D. R. Mace, Hebrew Mar-
riage, New York, 1953.
61
I. IZRAELITAI
kas ir putpeles. Atrodo, kad daugumą Mozės taisyklių grindė
koks nors grubus mokslinis principas, o ne vien prietarai. Plėš­
rūs mėsėdžiai žvėrys laikyti pavojingais ir dėl to uždrausti;
„švarūs" gyvuliai, apskritai imant, buvo griežtai žolėdžiai, skeltanagiai ir atrajojantys - muflonas, antilopė, stirna, kalnų ožys,
danielius ir gazelė. Kiaulės buvo draudžiamos, nes pavojin­
gos valgyti nepakankamai išvirtos, nešiojančios parazitinius
organizmus. Izraelitai taip pat griežtai nevalgydavo ir pau­
kščių plėšrūnų bei maitvanagių. Kupranugarį priskirdavo prie
nešvarių, nes jis buvo vertingas. Sunkiau suprasti, kodėl jie
draudė kiškius bei triušius.
Izraelitų higienos įstatymai paprastai sekdavo egiptiečių
praktika. Mozės medžiaga apima nemaža medicinos paveldo,
ir didelė jo dalis taip pat kilusi iš Egipto, kuris turėjo medici­
nos tradiciją bent jau nuo Imhotepo, datuojamą 2650 m. pr.
Kristų. Keturi svarbiausieji medicininiai Egipto papirusai anks­
tesni už Mozės epochą. Medicinos empiriką II tūkstantmečio
pr. Kr. senovės teisės kodeksuose būdavo neretai įteisinama
įstatymu - pavyzdžiui, Hamurabio įstatyme, kuris buvo para­
šytas 500 metų prieš Mozės gyventąjį laiką. Tačiau garsioji
raupus aptarianti Biblijos dalis, nustatanti tam tikros kunigų
kategorijos pareigas diagnozuojant ir gydant šią ligą, yra visiš­
kai unikali. Unikali taip pat ir izraelitų apipjaustymui skiria­
ma reikšmė, jau Mozės laikais turėjusi ilgą istoriją. Šio papročio
nepraktikavo kanaaniečiai ar filistiečiai, asirai ir babiloniečiai.
Jį praktikavo edomitai, moabitai ir amonitai; taip pat ir egiptie­
čiai. Tačiau nė viena šių visuomenių apipjaustymui neteikė tran­
scendentinės reikšmės, ir susidaro įspūdis, jog II tūkstantme­
tyje pr. Kr. jis jau apskritai buvo beišnykstąs. Tatai savaime
patvirtina šio izraelitų papročio senumą, o juk jis pirmąsyk
minimas atliekamas Abraomo kaip jo pirmosios sandoros da­
lis. Didysis prancūzų mokslininkas t. de Vaux manė, jog izrae­
litai iš pradžių naudojo apipjaustymą kaip iniciacijos ritualą
62
I. IZRAELITAI
prieš vedybas101. Tose visuomenėse, kur jis praktikuotas, šio
ritualo funkcija ir buvo tokia, ir jis būdavo atliekamas sulaukus
maždaug trylikos metų. Bet Mozės sūnų tik gimusį apipjaustė
jo motina Cipora (Išėjimo 4, 24-26), o tuomet apeiginis apyvar­
pės priekinės dalies pašalinimas aštuntąją dieną po gimimo
buvo įamžintas Mozės įstatymuose (Kunigų 12, 3). Tad izraeli­
tai atribojo šį ritualą nuo vyriškos brandos ir, turėdami jau
ryškų polinkį suistorinti paprotį, pavertė jį neatskiriamu isto­
rinės sandoros bei priklausymo išrinktajai tautai simboliu102.
Jie išsaugojo ir nuo Abraomo laikų atėjusią tradiciją naudoti
tam senovinius titnago peilius103. Apipjaustymo įstatymas buvo
išlaikytas, nors visos kitos visuomenės jau seniai jo atsisakė,
ir jis tapo tautos ir jos tikėjimo vienybės ženklu. Šis įstatymas
nebuvo skirtas vien tam, kad padarytų žydus skirtingus, kaip
vėliau paniekinamai atsilieps Tacitas. Bet, žinoma, jis darė ir
tai bei tapo dar vienu elementu, įpintu į augančio antisemitiz­
mo schemą104.
Kita sena ir reikšminga institucija, taip pat išskyrusi izrae­
litus iš kitų tautų ir pasėjusi būsimo priešiškumo sėklą, buvo
šabas. Ši idėja, atrodo, pasiskolinta iš babiloniečių astronomi­
jos, bet Išėjimo ir Pakartoto įstatymo knygose jos prasmė aiški­
nama įvairiai - kaip Dievo poilsio užbaigus kūrimą, Izraelio
išsivadavimo iš Egipto vergijos atminimas ar humaniška būti­
nybė duoti darbininkams, o ypač vergams ir nešuliniams gy­
vuliams šiokio tokio atokvėpio. Poilsio diena - tai vienas iš
didžiųjų žydų indėlių, padėjusių pelnyti žmonijai patogumą ir
džiaugsmą. Tačiau tai buvo ne tik poilsio, bet ir šventa diena,
žmonių sąmonėje vis labiau siejama su tikėjimu Dievo išrinktąja
tauta, tad Ezechielio pranašystėje Dievas jau pateikia šabą kaip
101 R. de Vaux, Ancient Israel: Its Life
and Institutions, vert., New York, 1961,
nal of Biblical Literature, 85, 1966.
103Išėjimo 4, 25; Jozuės 5, 2-3. 104В а ron, op. cit., i I, p. 6-7.
p. 46-47. 102 J. M. Sasson, Circumcision in the Ancient Near East, - Jour63
I. IZRAELITAI
priemonę išskirti žydus iš kitų: „Be to, daviau jiems savo ša­
bus kaip ženklą man ir jiems, kad žinotų, jog aš, Viešpats, juos
pašventinu"105. Tad ir šabas prisidėjo prie kitų tautų įsivaiz­
davimo, jog žydai laikosi atstu nuo likusiosios žmonijos dalies.
Izraelitai laipsniškai jau darėsi labai saviti, o kai kuriais
kritiniais aspektais dvasiškai pralenkę savo amžių. Tačiau paly­
ginti su išsivysčiusiomis visuomenėmis, 1250 m. pr. Kr. jie vis
dar buvo primityvi tauta. Net dvasinėje plotmėje jie tebeturė­
jo išlaikę daugybę atgyvenų, kurių vėliau neatsisakė ištisus
šimtmečius. Iš tikrųjų kartu ir istoriškai mąstantys, ir pernelyg
susirūpinę įstatymu, jie turėjo polinkį formalizuoti senus prie­
tarus ir jų atkakliai laikytis. Būta daugelio tabu, pvz., dėl sek­
so, kraujo ir mūšių106. Magija tikėta visuotinai, ji buvo įteisinta
institucijomis. Mozė ne tik kalbėjosi su Dievu akis į akį ir diri­
gavo sukrečiantiems stebuklams, - jis dar ir išdarinėjo magiš­
kus triukus. Gyvatėmis virstančios lazdos ir vytelės - nuvalkio­
ti senovės Artimųjų Rytų magijos elementai - sudarė izraelitų
religijos dalį, pašventintą nuo Mozės ir Aarono laikų. Stebuk­
lų buvo bent jau tikimasi iš ankstyvųjų pranašų, ir jie neretai
dėvėdavo burtininko atributus. Biblijos puslapiuose skaitome
apie charizminius apsiaustus ar mantijas, kurias dėvėjo Elijas
ir paveldėjo Eliziejus. Zedekijas pasidarė sau porą geležinių ra­
gų107. Samsonas iliustravo tikėjimą, esą galia slypinti plaukuose,
ir tatai atspindėjo ritualinis galvos skutimas108. Pranašai prak­
tikavo ekstazines būsenas ir, norėdami išgauti įspūdingų efek­
tų, galėjo naudotis smilkalais bei narkotikais109. Vienoje tik Bib­
lijos knygoje aprašyta triukas su magnetu, triukas su vandeniu,
ligos užtraukimas, jos pagydymas, priešnuodis nuodams nu108 II Karaliii 2, 23. 109 A. H. Godbey,
Incense and Poison Ordeals in the An­
cient Orient, - American Journal of Se­
mitic Languages, 46, 1929-1930.
105 Ezechielio 20, 12. 106 Kunigų 17,
14; Pradžios 9, 4; Pradžios 38, 24. Žr.
I. M. Price, Swine in Old Testament
Taboos, - Journal of Biblical Literatu­
re 44, 1925. 107 I Karalių 22, 11.
64
I. IZRAELITAI
kenksminti, mirusiojo prikėlimas, iššauktas žaibo trenksmas,
aliejaus inde padauginimas ir minios pamaitinimas110.
Ir vis dėlto izraelitai buvo pirmoji tauta, nukreipusi savo
protą į religijos klausimus. Per visą jų istoriją nuo Mozės laikų
racionalizmas buvo kertinis žydų tikėjimo akmuo. Tam tikra
prasme tai svarbiausias jo elementas, nes monoteizmas jau sa­
vaime yra racionalizacija. Jei egzistuoja antgamtiška, nežemiška
jėga, tai kaip ji gali spinduliuoti iš girių ir versmių, upių ir
uolų? Jei saulės ir mėnulio judėjimas apskaičiuojamas bei išma­
tuojamas, taigi jei paklūsta nustatytiems dėsniams, tai kaip šie
dangaus kūnai gali būti antgamtiško autoriteto šaltinis, patys
aiškiai priklausydami gamtos pasauliui? Tad iš kur randasi
toji jėga? Žmogus štai išmoksta valdyti gyvąją ir negyvąją gam­
tą, - tai argi dieviškoji galybė afortiori neturi būti gyva ir asme­
niška? O jei Dievas gyvena, tai kaip jojo galybė gali būti arbitraliai ir nelygiai pasidalijusi tarp ištiso dievybių panteono?
Riboto dievo idėja - tai savaiminis prieštaravimas. Ėmus pro­
tu mąstyti dievybę, natūraliai randasi idėja apie vienintelį, visa­
galį ir asmenišką Dievą, kuris, būdamas nelygstamai pranašes­
nis už žmogų savo galybe, o dėl to ir dorybe, savo veiksmuose
nuosekliai vadovaujasi sistemiškais etikos principais. Žvelgda­
mi iš XX a. perspektyvos, mes judaizmą vertiname kaip pačią
konservatyviausią religiją. Tačiau savo ištakose tai buvo pats
revoliucingiausias tikėjimas. Etinis monoteizmas pradėjo pro­
cesą, kuris sugriovė Antikos pasaulėvaizdį.
Jau turėdami vieno visagalio Dievo sąvoką, izraelitai pada­
rė teisingą išvadą, jog jis negalėtų būti pasaulio dalis ar net
visas pasaulis, kaip kad pagonių dievai; jis nebuvo viena iš
pasaulį laikančių jėgų ir net ne jos visos kartu. Jo matmenys
buvo nepalyginamai didesni: visata - tai tik jo kūrinys. Taigi
izraelitai Dievui priskyrė nepalyginamai didesnę galybę ir
110 Pavyzdžių su nuorodomis žr. G.
Fohrer, History of Israelite Religion
(vert.), London, 1973, p. 233.
65
I. IZRAELITAI
distanciją negu kuri nors kita senovės religija. Dievas esąs visų
daiktų priežastis - nuo žemės drebėjimų iki politinių bei ka­
rinių susidūrimų. Jokio kito galios šaltinio nesą, - demonus
veiklon paleidžia Dievas; dievybė nedaloma, unikali, vienin­
telė. O kadangi Dievas ne šiaip didesnis už pasaulį, bet nelyg­
stamai didesnis, tai mintis jį pavaizduoti yra absurdiška111.
Tuomet proto argumentai patvirtina, jog mėginti sukurti jo
paveikslą yra įžeidžiama. Nors izraelitų draudimas piešti at­
vaizdus ir nepriklauso seniausiajai jų religijos daliai, tačiau jis
vis dėlto labai senas, atsiradęs netrukus po to, kai įsitvirtino
monoteizmo kultas. Jis tapo puritoniškų šio tikėjimo funda­
mentalistų liepsningu simboliu, religijos aspektu, kurį jiems
sunkiausiai sekėsi įdiegti tautai kaip visumai; šis principas yra
akivaizdžiausias, labiausiai krentantis į akis skirtumas tarp
izraelitų religijos ir visų kitų, tai dogma, kurią su didžiausiu
priešiškumu sutiko kitos pasaulio tautos, mat ji reiškė, jog griež­
ti izraelitai, o vėliau - žydai negalėjo gerbti jų dievų. Šis drau­
dimas buvo glaudžiai susijęs ne tik su izraelitų uždarumu, bet
ir su agresyvumu, nes jiems buvo liepiama ne tik išsižadėti
atvaizdų, bet ir juos naikinti:
...Nugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų paminklinius akmenis ir
iškirskite jų šventuosius stulpus. Negarbinsite kito dievo, nes Viešpats
vardu Pavydulingasis, yra pavydulingas Dievas. Nesudaryk sandoros su
krašto gyventojais, kad jiems ištvirkaujant su savo dievais ir aukojant
savo atnašas, vienas jų nepasikviestų tavęs ir tu nevalgytum jų aukų. O
jei imsi žmonas savo sūnums iš jų dukterų, ištvirkaudamos su savo die­
vais, jų dukterys privers ir tavo sūnus ištvirkauti su jų dievais.
Ši Išėjimo knygos vieta liudija nepaprastą baimę ir fana­
tizmą112.
Negana to, izraelitai klydo manydami - žinoma, jeigu jie
taip manė, - kad atvaizdų naudojimas buvo religinio infanti­
lizmo forma. Daugumas senovės Artimųjų Rytų religijų nelaikė
111Von Rad, op. cit., „Some Aspects of
the Old Testament World View".
112 Išėjimo 34, 13-16.
66
I. IZRAELITAI
medžio, akmens ar bronzos stabų pačiais dievais. Atvaizdą
jie traktavo kaip praktinę priemonę, kuri padėtų paprastam,
nemokytam dievo garbintojui įsivaizduoti dievybę ir pasiekti
dvasinę vienybę su ja. Kaip tik tuo Katalikų Bažnyčia visais
laikais ir teisina atvaizdų - ne tik Dievo, bet ir šventųjų - varto­
jimą. Toldami nuo pagonybės, izraelitai neabejotinai teisingai
stengėsi kuo labiau suintelektualinti dievybę, žengti žingsnį
abstraktumo link. Tai sudarė jų religinės revoliucijos dalį. Bet
intelektualizacija nėra lengvas kelias, ir patys izraelitai nevengė
vaizdžių priemonių - kad ir žodžiais kuriamų vaizdinių. Bib­
lijoje apstu dievybės antropomorfizavimo.
Esama ir daugiau prieštaravimų. Kaipgi žmogus gali būti
sukurtas pagal Dievo paveikslą, jei Dievo paveikslas neįsivaiz­
duojamas ir dėl to uždraustas? Tačiau idėja, kad žmogus suma­
nytas pagal Dievo paveikslą, šiai religijai yra tokia pat esmin­
ga kaip ir stabų draudimas. Tam tikra prasme tai jos moralės
pamatas: šis principas apima nepaprastai daug113. Kadangi žmo­
gus atitinka Dievo paveikslą, jis priklauso Dievui; ši sąvoka
padeda žmogui įsisąmoninti, kad jis nėra tikrasis ir amžinas
netgi paties savęs savininkas, o ką sakyti apie visa kita, ką jis
gauna iš pilnų Dievo aruodų. Jo kūnas nelyginant išnuomotas;
žmogus atsakingas prieš Dievą už tai, ką jis tam kūnui bei su
juo daro. Tačiau šis principas taip pat reiškia ir tai, kad kū­
nas - t. y. žmogus - turi būti traktuojamas pagarbiai ir net
oriai. Žmogus turi nekintamas teises. Mozės kodeksas iš tik­
rųjų yra ne tik privalomų pareigų bei draudimų, bet ir teisių
kodeksas, kad ir užuomazgos pavidalu.
Maža to: tai primityvi lygybės deklaracija. Ne tik žmogus
kaip kategorija yra sukurtas pagal Dievo paveikslą; visi atski­
ri žmonės taip pat sukurti pagal Dievo paveikslą. Šia prasme
jie visi lygūs. Ši lygybė - anaiptol ne tuščias vardas; ji reali vienu
113 Tokio požiūrio laikėsi Mišnos iš-
minčius Simeonas ben Asajus; Šifrą
apie Kunigų 19, 18.
67
I. IZRAELITAI
svarbiu požiūriu. Visi izraelitai yra lygūs prieš Dievą ir todėl
lygūs prieš jo įstatymą. Teisingumas galioja visiems, nepriklau­
somai nuo galbūt egzistuojančių skirtumų. Mozės teisyne įvar­
dijamos ir tik implikuojamos įvairios privilegijos, tačiau esmin­
gais klausimais jame nedaroma skirtumo tarp įvairių tikinčiųjų
grupių. Negana to, visi dalyvauja priimant sandorą, - šis spren­
dimas buvo populiarus, netgi demokratiškas.
Taigi izraelitai kūrė naujos rūšies visuomenę. Juozapas Fla­
vijus vėliau pavartojo jai terminą „teokratija". Jis apibrėžė ją
kaip „viso suverenumo perdavimą Dievui"114. Išminčiai vėliau
tai įvardys taip: „užsidėti Dievo Karalystės jungą"115. Izraeli­
tai galėjo turėti vienokių ar kitokių pareigūnų, tačiau jie valdė
tik kaip atstovai, nes įstatymą sukūrė Dievas ir jis nuolatos
kišdavosi, žiūrėdamas, kad to įstatymo būtų laikomasi. Faktas,
kad Dievas viešpatauja, praktiškai reiškė tai, kad viešpatauja
jo įstatymas. Ir kadangi visi turėjo vienodai paklusti įstatymui,
ši sistema pirmoji įkūnijo dvejopą pranašumą - įstatymo vieš­
patavimą ir visų lygybę prieš įstatymą. Filonas pavadino ją
„demokratija", kurią nusakė kaip „ištikimiausiai įstatymą ger­
biančią ir geriausią santvarką". Bet sakydamas „demokrati­
ja", jis neturėjo galvoje visų žmonių valdymo; jis ją apibrėžė
kaip „valdymo formą, gerbiančią lygybę ir besivadovaujančią
įstatymu ir teisingumu"116. Žydų sistemą jis būtų galėjęs tiksliau
apibūdinti kaip „demokratinę teokratiją", nes būtent tokia ji
ir buvo117. '
Tad jau Mozės laikais pasireiškė ir stiprėjo mūsų minėtas
izraelitų polinkis maištauti prieš esamą tvarką. Jie, vergų tau­
ta, sukilo prieš savo šeimininką Egiptą - seniausią ir autokratiškiausią pasaulio monarchiją. Jie pabėgo į dykumą ir masi­
niu liaudies susirinkimu priėmė savo įstatymus ne kokiame
nors sename mieste, bet pliko kalno papėdėje, priėmė juos iš
114Contra Apionem, Loeb Classic, 1951,
ii, p. 165. 115 Berakot 2, 2. 116 De
Specialibus Legibus, Loeb Classics, 1950,
iv, p. 237. 117Belkin, op. cit., p. 15-18.
68
I. IZRAELITAI
netašyto vado, kuris net nesivadino karaliumi. Mes nežinome,
kur buvo Mozės Sinajaus kalnas. Galėjo tai būti ir vis dar tebekunkuliuojantis ugnikalnis. Dabartinis Sinajaus vienuolynas
visuomet buvo krikščionių vieta; jis atsirado ne vėliau kaip IV
a. po Kr., o gal dar dviem šimtais metų anksčiau. Bet net ir
tuomet - praėjus 1450 m. nuo to laiko, kai nuo kalno nusileido
Mozė. Tikėtina, kad izraelitams įsikūrus Kanaane, Mozės Si­
najus liko piligrimystės centru dar ištisoms kartoms. Bet ga­
lop ši tradicija nutrūko ir vieta tapo užmiršta, ir beveik neįti­
kima ta galimybė, kad ankstyvieji krikščionys būtų nukeliavę
į teisingą vietą. Ir vis dėlto ši atšiauraus ir bauginamo grožio
vieta poetiškai dera tokiems dramatiškiems įvykiams. Tai tin­
kama scena likimą formuojančiam tautos veiksmui, - tautos,
kuri nepripažino savo meto miestų, galybės ir turtų ir kuri
gebėjo įžvelgti egzistuojant moralės tvarką, aukštesnę už pa­
saulio tvarką. Vėliau dramatiškame Biblijos pažade Antrasis
Izaijas suteiks išraišką žydų bejėgiškumo išaukštinimui Ken­
čiančio, bet galų gale laimėsiančio Viešpaties tarno asmenyje;
o dar vėliau atsimetėlis žydas šv. Paulius paklaus: „Argi Die­
vas nepavertė pasaulio išminties kvailyste?" ir pacituos Raštą:
„Juk parašyta: Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį ir niekais pa­
versiu gudriųjų gudrybę"118. Tačiau šios tradicijos ištakos sie­
kia Sinajaus kalną119.
Izraelitams, turėjusiems ilgą ateivių ir keleivių patirtį, jųjų
išėjimas iš Egipto ir klajonės po dykumą bei kalnuotą Sinajaus
kraštą nebuvo kažkas nauja. Bet šis gal net pusę amžiaus trukęs
tarpsnis dar sustiprino jų išskirtinumo jausmą, antinomizmą,
jų atsajumą. Kaip nurodė žydų istorikas Salo Baronas, įdomu
tai, kad izraelitų garbintas Dievas net ir po savo apsireiškimo
Sinajaus kalne liko toks pat „nešiojamas" kaip ir Abraomo lai­
kais: jis gyveno Sandoros Skrynioje, savotiškoje įmantrioje bū118 Laiškas korintiečiams, 1, 19-20.
119 Sinajaus kalno vietovė aptariama:
Cambridge Ancient History, II ii, p. 324.
69
I. IZRAELITAI
doje, buvodavo tabernakulyje (padangtėje) arba veikė per
šventuosius akmenis Urimą ir Tumimą120. Ši kilnojama dievogarbos ašis buvo išlaikyta net Šventyklos laikotarpiu, o po jos
sugriovimo nesunkiai grįžta prie idėjos, jog Dievas neturi jokios
pastovios buveinės, ir nuo to laiko judaizme ši idėja tampa
nepaprastai svarbi. Ji dar natūraliau dera prie žydų visa api­
mančio ir visur esančio, bet neregimo Dievo sampratos. Ji taip
pat atspindi nepaprastą šios tautos gebėjimą prisitaikyti, įsi­
gudrinimą greitai suleisti šaknis, jas vėl išsirauti ir prigyti su
jomis kitur, pasigėrėtinai atkaklų savojo tikslo laikymąsi nepri­
klausomai nuo aplinkos. Pasak Barono, „žydų tikėjimo ir prak­
tikos kertiniu akmeniu tapo veikiau ne politinė galia plėstis
bei užkariauti, o religinio bei etninio atkaklumo galia"121.
Ir vis dėlto reikia darsyk pabrėžti, jog izraelitai, kad ir
būdami linkę nenustygti vietoje, nebuvo dykumos klajokliai
nei kilme, nei polinkiais. Net Sinajuje jie neklajojo kaip tikri
nomadai. Didžioji Išėjimo knygos dalis, apimanti kokius tris­
dešimt septynerius metus, sukasi apie Kadešo nukariavimą, o
ši vieta buvo derlinga, turtinga vandens, ir izraelitai ją atėmė
iš sėslių amalekitų. Buvo mėginta identifikuoti kai kurias ki­
tas Išėjimo knygoje minimas vietas. Tačiau nors ir neretai ban­
dyta nužymėti žemėlapyje šių klajonių trajektoriją (ir, be abe­
jo, tai įdomus užsiėmimas), tai vis dėlto lieka grįsta vien spėji­
mais122. Viena įdomi teorija teigia, kad levitų gentis, kuriai
priklausė ir patsai Mozė ir kuri netrukus pasisavino išskirtinę
teisę į kunigystę, pirmoji įsikūrė Kadeše ir tenai puoselėjo nau­
jąją religiją. Kitos gentys jau buvo Kanaane. Paskutiniai į Pa­
žadėtąją žemę prasibrovė Juozapo gentis iš Egipto ir levitai iš
Kadešo, Mozės paversti aistringo Jahvės garbinimo įrankiu.
Gavusi pastarosios dinamišką postūmį, radosi naujoji izraeli­
120 Baron, op. cit., i I, 48-49. 121 Ibid, i
I, p. 23. 122 Pig. W. F. Albright, Exploring in Sinai with the University of
California Expedition, - Bulletin of the
American School of Oriental Research,
109, 1948.
70
I. IZRAELITAI
tų visuomenė, o katalizavo šį procesą religija123. Visa tai ti­
kėtina, bet neįrodoma.
Izraelitams įžengus į Kanaaną ir jį nukariavus, istorinių
įvykių kontūrai ima ryškėti, nes Biblijos įrašus vis daugiau
nušviečia archeologiniai duomenys. Pirmojo iškilaus izraelitų
karo vado vardu pavadinta Jozuės knyga dabar gali būti trak­
tuojama kaip iš esmės istorinis dokumentas, kad ir su kai ku­
riais patikslinimais. Jozuė, sūnus Nuno iš Efraimo giminės,
vadovavo Mozės apsaugai, buvo jo asmens sargybinis Sina­
juje ir organizavo padangtės sargybą. Savo karinę reputaciją
pelnė klajonių, metu, per beviltišką susidūrimą Refidime su
šeicho Amaleko vadovaujama gauja. Mozė įsakė Jozuei: „išeik
ir kovok su Amaleku", o pats atsistojo „ant kalvos su Dievo
lazda rankoje". Aaronas ir Huras palaikė iškeltas pranašo ran­
kas kariams padrąsinti, „taip jo rankos liko tvirtos iki pat sau­
lėlydžio. Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą kalaviju"124. Prieš
pat mirtį Mozė Jozuei perdavė vadovavimą tautai ir iškilmingai
pastatė jį „prieš visą bendriją". Šitaip jis tapo ne tik karo vadu,
bet ir pranašu: „Nuno sūnus Jozuė buvo kupinas išminties dva­
sios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo savo rankas"125.
Taigi Jozuė pradėjo ir didžia dalimi užbaigė Kanaano nu­
kariavimą. Galbūt jis ir nevadovavo visiems izraelitams, bent
jau iš pradžių. Nevykdė ir stambaus masto invazijos. Kanaano
apgyvendinimo procesas vyko daugiausia infiltruojant vietos
gyventojus ir sustiprinant sau giminiškas gentis, kurios, kaip
minėta, jau buvo įsitvirtinusios tokiuose miestuose kaip Sichemas. Tačiau būta nemaža trumpų susidūrimų ir keletas įspū­
dingų apgulčių. Kanaaniečių materialinė civilizacija pranoko iz­
raelitų, ir tikriausiai jie buvo apsiginklavę daug geriau, be to,
turėjo masyviai įtvirtintus akmens miestus. Šis izraelitų užka­
riavimo žygis dvelkė beviltiškumu, ir galbūt tai padėtų paaiš123Cambridge Ancient History, II ii, p.
327. 124Išėjimo 17, 8-13.
125Skaičių 27, 15-21; Pakartoto Įstatymo 34, 9.
71
I. IZRAELITAI
kinti tokį negailestingą jų elgesį užėmus vieną ar kitą miestą.
Perėjus Jordano upę, pirmasis krito Jerichas, vienas iš se­
niausių pasaulio miestų. Kathleen Kenyon atlikti kasinėjimai
bei radioaktyvusis datavimas parodė, kad jis siekia septintąjį
tūkstantmetį prieš Kristų. Ankstyvajame ir viduriniajame bron­
zos amžiuje miestą supo milžiniškos sienos, ir jo nepaprasti
įtvirtinimai davė pagrindą vienam iš ryškiausių Biblijos epizo­
dų. Generolas-pranašas Jozuė įsakęs kunigams šešias dienas
iš eilės nešti Sandoros Skrynią aplink miestą, lydint Jubilie­
jaus ragų pūtikams; o septintąją, „kunigams pučiant ragus",
Jozuė įsakęs visai tautai: „Sušukite! Viešpats atidavė jums mies­
tą!". Tada „Vos išgirdę ragų gausmą, žmonės sušuko galingu
šauksmu, ir siena nugriuvo. Žmonės veržėsi į miestą, kiekvie­
nas tiesiai iš savo vietos, ir užėmė jį"126. Dėl erozijos Kenyon
vadovaujami tyrinėtojai negalėjo pasakyti, kaip buvo sugriau­
tos sienos. Ji mano, jog tai galėjo būti žemės drebėjimas, kurį
izraelitai palaikė Dievo įsikišimu. Biblija pasakoja: „tada jie
skyrė kalavijų sunaikinti visa, kas buvo mieste: vyrus ir mote­
ris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus". Kathleen Kenyon
nustatė, kad miestas tikrai buvo sudegintas būtent tuo metu
ir, negana to, dar labai ilgą laiką po to niekas jame negyveno,
o tatai atitinka Jozuės sprendimą, jog niekas neprivaląs šio
miesto atstatyti, ir grasinimą: „Tebūnie prakeiktas Viešpaties
akivaizdoje žmogus, kuris bandytų atstatyti Jericho miestą!"127
Jozuė nenusiaubdavo miesto, jei tik galėdavo to išvengti.
Jis mieliau derėdavosi dėl pasidavimo ar - dar geriau - dėl
sutarties ir taikaus įsikūrimo. Kaip tik šitaip ir įvyko, pavyz­
džiui, Gibeone. Tačiau Jozuė patyrė, jog miesto gyventojai ap­
gavo jį dėl sandoros sąlygų, tad nors jis ir išgelbėjo juos nuo
izraelitų keršto, „tą dieną Jozuė padarė juos malkų kirtėjais ir
vandens nešėjais bendrijai"128. Gibeonas, pasak Biblijos, „vie126Jozuės 6, 16-20. 127Jozuės 6, 21,
26; K. Kenyon, Digging Up Jericho,
London, 1957. 128Jozuės 9, 27.
72
I. IZRAELITAI
nas karališkųjų miestų, buvo didelis miestas" (Iz 10, 2). Jo tikslią
vietą po Antrojo pasaulinio karo galutinai nustatė amerikiečių
archeologas Jamesas Pritchardas. Biblijoje Gibeonas minimas
ne mažiau kaip keturiasdešimt penkis kartus, ir Pritchardui
pavyko daugumą šių nuorodų patvirtinti. Tai būta gražios vy­
nuogių augintojų srities, miestas turėjo požeminius rūsius vynui
laikyti devynių galonų talpos statinėse. Ne mažiau kaip ant
25 šių statinių rankenų Pritchardas aptiko raides gb'n - Gibeo­
nas129. Miesto netektis buvo tokia reikšminga, kad penkių amo­
nitų miestų karaliai bandė bendromis jėgomis jį atsiimti. Jozuė atvyko miesto gelbėti iš Gilgalo, kartu su juo „visos jo
ginkluotosios pajėgos, visi galiūnai", - dabar jis turėjo nedidelę
nuolatinę armiją, - ir, ūmai užpuolęs, sumušė amonitus mūšyje,
kurio metu pratrūko kruša: „ir daug žuvo nuo krušos, negu
izraelitai užmušė kalaviju". Tuomet įvyko dramatiška scena,
perteikiama Biblijos pasakojimo. Jozuei reikėję dienos šviesos,
kad galėtų galutinai sutriuškinti amonitų armiją, tad jis meldęsis
Dievui, idant nusigiedrintų: „Sustok, saule, virš Gibeono ir tu
mėnuli, virš Ajalono slėnio! Saulė sustojo, ir mėnulis stovėjo,
kol tauta atkeršijo savo priešams"130.
Tuomet Jozuė laimėjo kitą, dar svarbesnę pergalę prieš Jabiną, Hazoro karalių, mėginusį sudaryti koaliciją šiaurinėje Ka­
naano dalyje ir sulaikyti įsibrovėlius izraelitus. Jis surinkęs mil­
žinišką kariauną, „kaip smiltys pajūryje", bet Viešpats jų „veži­
mus sudegino". Tada Jozuė apsigrįžo ir „užėmė Hazorą, o jo
karalių nužudė kalaviju. Jis [...] išžudė kalaviju visus jo žmones.
Nebuvo palikta nieko, kas alsuoja, o pats Hazoras sudegin­
tas"131. Hazorą 1955-1959 m. kruopščiai iškasinėjo Izraelio ar­
cheologas generolas Yigaelis Yadinas. Jis atrado didžiulį ir pui­
kų miestą su 200 akrų žemutine dalimi ir 24 akrų citadele, mies­
tą, kuriame galbūt galėjo gyventi daugiau kaip 50 tūkstančių
29J. B. Pritchard, Gibeon, Where the Sun
City, Princeton, 1962. 130 Jozuės 10,
Stood Still: The Discovery of a Biblical
9-13.
73
131 Jozuės 11, 4-11.
I. IZRAELITAI
žmonių. Jis turėjo stiprius vartus ir masyvias sienas. Čia ir vėl
archeologiniai duomenys liudija apie sudeginimą bei sugriovi­
mą XIII a. pr. Kr. ir visiškai atitinka Biblijos užrašus. Tarp
nusiaubtų griuvėsių Yadinas rado sąmoningai sugadintą šven­
tyklos stelą, kuri vaizdavo mėnulio dievą Baal Hamaną pakel­
tomis rankomis, simbolizuojančiomis jo žmoną Tanitą; akivaiz­
du, jog Jozuės kariūnai įvykdė priesaką „griauti jų aukurus"132.
Ir vis dėlto, nepaisant įspūdingų Jozuės pergalių, tuo metu,
kai jis mirė, Kanaanas dar nebuvo iki galo nukariautas. Besiku­
riantiems izraelitams konsoliduotis, įveikti likusius miestus ir
galų gale užimti jūros pakrantę prireikė daugiau nei dviejų
šimtmečių, 1200-1000 m. pr. Kr., ir šis procesas nebuvo užbaig­
tas tol, kol tūkstantmečio pabaigoje nesusikūrė vieninga Iz­
raelio karalystė. Skirtingos izraelitų gentys veikė nepriklau­
somai viena nuo kitos, o kartais ir susikaudavo tarpusavyje.
Jie turėjo įvairiausių priešų: užsilikusias kanaaniečių saleles,
protarpiais įsiveržiančias beduinų gentis, taip pat naują grės­
mę kėlė iš pajūrio pusės spaudžiantys filistiečiai. Izraelitai turė­
jo perimti iš sumuštų kanaaniečių miestus, juos atstatyti, dirb­
ti žemę. Jozuės knygoje Dievas jiems sako: „Daviau jums žemę,
kurios neįdirbote, ir miestus, kurių nestatėte; juose esate įsi­
kūrę. Valgote vaisius vynuogynų ir alyvmedžių sodų, kurių
patys nesodinote"133. Tatai gausiai patvirtina kasinėjimai, paro­
dantys, kaip nepaprastai izraelitai buvo atsilikę nuo savo pirm­
takų kanaaniečių civilizuoto gyvenimo technologija, ypač staty­
ba ir keramika134. Izraelio vaikams buvo ko pasimokyti.
Negana to, Palestina - nors ir mažas, bet didelės įvairovės
kraštas, suskaidytas į keturiasdešimt skirtingų geografinių ir
klimatinių vienetų135. Kaip tik tai ir suteikia šaliai jos įstabaus
132Yigael Yadin, Hazor: The Rediscovery of a Great City of the Bible, London,
1975. 133Jozuės 24, 13. 134 W. F. Albright, From the Stone Age to Christia-
nity, Baltimore, 1946, p. 194, 212, ir
Archaeology and the Religion of Israel,
Baltimore, 1953, p. 3, 102. 135Baron,
op. cit., II, p. 55.
74
I. IZRAELITAI
žavesio ir grožio. Bet ši aplinkybė taip pat dažnai sąlygodavo
genčių susiskaldymą ir trukdydavo joms susivienyti. Jau giliai
tarp izraelitų įsišaknijusi lygybės, bendruomeninės diskusi­
jos, audringų debatų ir ginčų tradicija lėmė tai, kad jie priešiškai
sutiko centralizuotos valstybės idėją, - valstybės, kuri reikalau­
tų mokėti didžiulius mokesčius už nuolatinės profesionalų ar­
mijos išlaikymą. Jiems labiau patiko genčių pašauktiniai, tar­
naujantys be atlyginimo. Iš Teisėjų knygos, aprėpiančios pir­
mus du Kanaano apgyvendinimo amžius, susidaro įspūdis,
jog izraelitai turėjo daugiau vadovybės nei buvo pasirengę
pakęsti. Šie „teisėjai" nebuvo tautos valdovai, vienas po kito
perimantys valdžią. Paprastai jie valdydavo kiekvienas tik po
vieną gentį, ir kai kurie galėjo gyventi vienu metu. Tad dėl
kiekvienos karinės sąjungos turėjo būti deramasi ad hoc, ir tatai
apibendrina Barako, Kedešo-Naftalio genties vado, žodžiai
kariūnei-pranašei Deborai: „Jei tu eisi su manimi, eisiu, bet jei
neisi, neisiu"136. Teisėjų knyga, nors neabejotinai istoriška ir
kupina įdomiausios informacijos apie Kanaaną vėlyvajame
bronzos amžiuje, yra pridaigstyta mitinės medžiagos bei iš­
monės ir pateikta supainiotai, todėl sunku iš jos sudėlioti nuo­
seklią šio laikotarpio istoriją.
Galbūt tai ir nelabai svarbu, nes daug reikšmingesni yra
tie dalykai, kuriuos Teisėjų knyga vis dėlto atskleidžia. Pir­
miausia ji nušviečia iš esmės demokratišką izraelitų visuome­
nės pobūdį, jos principą suteikti valdžią pagal nuopelnus. Tai
charizminių didvyrių knyga, didvyrių, kurių daugumas - žemakilmiai, prasiskinantys kelią į viršūnes savo energijos ir ga­
bumų dėka, Dievo malonės iškeliami ir paskiriami vadovauti.
Tad kai Moabo karalius Eglonas, oazės šeichas, kuris „užėmė
Palmių miestą", prispaudė dalį benjaminitų genties, Viešpats
„pažadino jiems gelbėtoją" - Ehudą, kairiarankį, - anais laikais
136 Teisėjų 4, 8.
75
I. IZRAELITAI
tat visada būdavo didelis trūkumas, ypač vargšui. Ehudas bu­
vo per menkas žmogus, kad turėtų ginklą. Ir jis pasidaręs sau
dviašmenį durklą ilgio sulig alkūne, ir prisisegęs jį po drabužiu,
o tada vietos izraelitai sudėję dovaną, kurią nunešęs jis gavo
leidimą įeiti pas šeichą. Eglonas gi buvęs „labai apkūnus" ir
sėdėjęs vienas vasarnamyje. Ehudas išsitraukęs savo namudinį
ginklą ir įsmeigęs jam į pilvą: „Durklas įsmigo į taukus, net
rankena sulindo paskui ašmenis, nes durklo iš pilvo jis netrau­
kė; išėjo nešvarumai". Šis sėkmingas politinis pasikėsinimas,
įvykdytas drąsiai ir gudriai, padėjo Ehudui tapti vietos vadu,
ir tuomet jis sumušė Moabą: „kraštas turėjo ramybę aštuo­
niasdešimt metų"137.
Ne tik beturčiai, kairiarankiai vyrai, bet net ir moterys
pademonstruodavo didvyriškumą ir iškildavo į vadus. Debora, dar viena figūra iš oazių krašto, buvo karštai religinga
mistike; ji pranašaudavusi ir giedodavusi giesmes. Ji „sėdėdavo
po palme", o „izraelitai eidavo pas ją į teismą". Ši nepaprasta
moteris, ištekėjusi už kažkokio Lapidoto (nors apie pastarąjį
taip nieko ir neišgirstame), subūrė jungtinę armiją prieš Jabiną, vieną iš vyriausiųjų Kanaano karalių, ir sutriuškino jo ka­
riauną. Tarytum to dar būtų negana, nugalėtasis kanaaniečių
karo vadas Sisara prisiglaudė palapinėje pas dar nuožmesnę
izraelitę vardu Jaelė, „keniečio [Kainito] Haberio" žmoną. Jaelė
jį paguldžiusi, leidusi užmigti, tada išsitraukusi „palapinės
kuolelį, pagriebusi į ranką plaktuką, tyliai prislinko prie jo ir
įkalė kuolelį jam per smilkinį ligi pat aslos"138. Po viso šito
Debora pranašui būdingu progiesmiu užtraukia pergalės him­
ną, laukinio grožio poemą, apdainuojančią šį kraupų ir klas­
tingą smurto aktą.
Tuomet iškyla Jefta, visų menkiausias žmogus, prostitutės
sūnus, kurį dar jauną broliai išvaro iš tėvo namų dėl jo moti­
137 Teisėjų 3, 15-30.
17-21.
138 Teisėjų 4,
76
I. IZRAELITAI
nos profesijos. Jeftai nebeliko nieko kita kaip išeiti į dykras ir
suburti gaują: „Prie Jeftos susitelkė patamsių gaivalai ir eida­
vo su juo užpuldinėti"139. Užpuolus amonitams, priešingai natū­
raliai tvarkai, iškilūs vietos izraelitų vyresnybės nariai susiieš­
kojo šį gaujos vadeivą ir paprašė jiems vadovauti mūšyje, šitokie apsivertimai jau ėmė tapti tipišku Izraelio istorijos bruo­
žu. Jefta sutiko, bet su sąlyga, kad liktų vadu ir taikos metu.
Po nuostabaus mėginimo išsiderėti taikų sandėrį - teisėjų isto­
rijos niekad neišsiverčia be netikėtų posūkių, o šis epizodas
įdomiai atskleidžia ano meto diplomatines-religines procedū­
ras, - Jefta duoda iškilmingą priesaiką Viešpačiui, prašyda­
mas jo pagalbos. Jos sulaukęs, jis sumuša priešą mūšyje ir užima
dvidešimt miestų: „visiškai juos sutriuškino"; „Taip amoniečiai
tapo pavaldūs izraelitams". Bet jo priesaikos sąlygos reika­
lauja paaukoti Viešpačiui bet ką, kas tik jį pasitiktų iš jo namų
jam grįžtant; o susiklosto taip, kad jį pasitinka jo vienturtė
duktė, „šokdama ir mušdama būgnelį su žvangučiais". Šioje
keistoje ir kraupioje istorijoje Jefta jaučia pareigą įvykdyti duotą
įžadą ir paaukoti savo vaiką; o duktė romiai sutinka savo li­
kimą, tik išsidera du mėnesius, kad galėtų „nueiti į kalnus ir
klajoti, apraudodama su draugėmis savo mergystę"140. Šios ne­
kaltos ir tragiškos būtybės mes net vardo nežinome.
O užvis keisčiausi yra tie trys Teisėjų knygos skirsniai,
kuriuose aprašomas Samsono iškilimas, žlugimas ir kankinio
mirtis. Dar vienas žemakilmis visuomenės narys, nazyras il­
gais, nesuvaldomais plaukais, kažkokiu dabar mums nebeaiš­
kiu būdu pašvęstas Dievo tarnystei. Nėra nė menkiausios abe­
jonės dėl to, kad, nepaisant pasakojime įpintų mitinių elementų,
paverčiančių Samsoną izraelitų Herakliu, jis yra realus asmuo,
keistas nepilnamečio nusikaltėlio ir didvyrio mišinys, galiū­
nas ir pusprotis, paranojiškai linkęs į smurtą, turįs vandaliz139 Teisėjų 11, 1-3.
140 Teisėjų 11, 37.
77
I. IZRAELITAI
mo bei padeginėjimo pomėgį bei silpnybę žemam ištvirkavimui
ir niekšingoms moterims. Jis nepaprastai ryškiai iliustruoja
Teisėjų knygos daugelį sykių teigiamą dėsnį, jog Viešpačiui ir
visuomenei dažnai pasitarnauja pusiau nusikaltėliai, už įstaty­
mo ribų išstumti elementai bei nepritapėliai, kurie savo žygių
dėka tampa liaudies didvyriais, o ilgainiui ir religiniais did­
vyriais. Savo religine prigimtim Izraelis buvo puritoniška vi­
suomenė, tačiau įstabus dalykas yra tai, kaip dažnai Viešpats
kreipiasi į nusidėjėlius ar kilniaširdiškai atsiliepia, jeigu jie jo
šaukiasi. Tad pažemintas, apakintas ir grandinėmis surakin­
tas Samsonas sušunka Viešpačiui: „Viešpatie Dieve! Prašau at­
siminti mane! Prašau duoti man jėgų šį paskutinį kartą, Dieve,
kad vienu keršto smūgiu atmokėčiau filistiečiams už abi savo
akis"141. Matyt, Dievas bus atsiliepęs, nors Biblija tiesiai to ir
nesako. Kai kurie Samsono žygiai yra mažiausiai įtikėtini iš
visų užrašytųjų Teisėjų knygoje, tačiau jo istorijos fonas au­
tentiškas. Tuo metu kaip tik vos pradėtas justi filistiečių spau­
dimas iš pajūrio pusės, bet jie ir izraelitai nekariavo, ir Samso­
nas jokiai armijai nevadovauja. Priešingai, vyksta nuolatiniai
kontaktai ir prekyba, netgi tarpusavyje tuokiamasi, o tai pat­
virtina archeologiniai duomenys, kaip antai filistiečių gami­
niai, aptikti izraelitų Bet Šemešo mieste142. Teisėjų knygos pori­
nami stebuklai visuomet grindžiami tiesos pamatu.
Čia prieiname prie antrojo laikotarpį apibūdinančio mo­
mento. Izraelitai sėkmingai plėtojo mūsų jau pastebėtą vazduotės dovaną, ir šiuo požiūriu Teisėjų knyga yra vienas įstabiausių
apsakymų rinkinių visoje pasaulinėje literatūroje. Visas šias is­
torijas vienija tematika, nors įvykių pažeriama ištisa įvairovė.
Priemonių ekonomiškumas vertas pasigėrėjimo. Ryškūs cha­
rakteriai apmetami sakiniu kitu ir stoja prieš akis kaip gyvi;
išmoningai parinktos detalės atgaivina antrąjį planą; pasako­
141 Teisėjų 16, 28.
142 Žr. A. van Selms, - Journal of Near
Eastern Studies, 9, 1950.
78
I. IZRAELITAI
jimas plaukia sklandžiai, lengvai ir tiksliai kurdamas vaizdus.
Biblijai taip pat būdinga viena ypatybė, į kurią čia pirmąsyk
atkreipiame dėmesį: tai perteklingos, bet nepamirštamos de­
talės. Štai 12-ame skirsnyje mums pranešama, kad prie Jorda­
no brastos sugautiems sprunkantiems efraimitams buvo liepia­
ma sakyti žodį šibolet, nes gileadiečiai žinojo juos neištariant
šnypščiamojo garso š; taigi kai jie pasakydavo sibolet, būdavo
atpažįstami ir galabijami vietoje143. Ši detalė jokia prasme nėra
svarbi pasakojimui, bet ji taip įstrigo pasakotojui - beje, kaip
įstringa ir mums, - kad jis neatsispyrė pagundai ją paminėti.
Šį instinktą vėl regime Pirmosios Samuelio knygos istorijoje
apie jaunąjį Dovydą, pas Gato karalių Achišą apsimetantį pami­
šėliu: jis „kleizodavo ženklus ant miesto vartų ir varvindavo
seiles sau į barzdą", tuo išprovokuodamas Achišą su pasipik­
tinimu sviesti: „Nejau man trūksta pamišėlių, kad atvedėte šį
vyruką prieš mane maivytis"144. Arba vėl puikus rašytojas, ku­
rio plunksnai priklauso Antroji Samuelio knyga, jaučiasi turįs
mums pateikti įspūdingų detalių apie Saliamono karininką
Benają, Jehojados sūnų, žymų „dideliais veiksmais; jis užmušė
du Moabo Arielio sūnus. Kartą sniegingą dieną jis įlipo į van­
dens talpyklą ir užmušė liūtą. Jis užmušė ir egiptietį, didelio
ūgio vyrą. Egiptietis turėjo rankoje ietį, bet Benaja, stojęs prieš
jį su lazda, išplėšė egiptiečiui iš rankos ietį ir užmušė jo pa­
ties ietimi"145.
Šis instinktas nebuvo tik literatūrinis, jo svarbiausias tiks­
las kitoks - tai istoriškumas. Izraelitai taip brangino praeitį,
kad savo pasakojimus prigrūsdavo vaizdingos informacijos,
net jei didaktinis tikslas būdavo neaiškus ar jie apskritai jo
neturėdavo. Teisėjų ir Samuelio knygų pasakojimai - ne šiaip
sau apsakymai. Tai istorija. Iš tikrųjų Samuelio knygose jie
ima virsti didinga istorija. Šio laikotarpio izraelitų žydų litera143 Teisėjų 12, 5-6. 144 Samuelio 21,
13-14. 145 Samuelio 23, 20-21.
79
I. IZRAELITAI
tūroje visiškai nėra pagonių mitams bei kronikoms būdingo
netikslingumo. Pasakojimas suręstas turint visa persmelkiantį
tikslą - atpasakoti tautos santykių su Dievu istoriją, tiek įkve­
piančią, tiek bauginančią, ir jeigu šis tikslas toks rimtas, pasako­
jimas privalo būti detalus - kitais žodžiais tariant, rašytojas turi
širdyje juo tikėti. Taigi turime istoriją, ir kadangi ji atskleidžia
institucijų raidą, mums tai - ypač informatyvi istorija.
Iš tikrųjų Teisėjų knyga, nors kai kuriais atžvilgiais gal ir
naivi, tam tikra prasme prilygsta traktatui apie konstitucinį
vystymąsi, mat ji atskleidžia mums, kaip negailestingi faktai
privertė izraelitus modifikuoti savo demokratinę teokratiją ir
netgi įkurti ribotą karalystę. Dar knygos pradžioje, 6-8 skirs­
niuose, pasakojama istorija apie Gedeoną, dar vieną vargšą ir
žemos kilmės žmogų, kuris „bloškė kviečius vyno spaudykloje" ir buvo Dievo pakylėtas „narsiuoju galiūnu". Iš pradžių
Gedeonas vadovauja tik trims šimtams vyrų, tačiau pasiekia
tokių didelių pergalių, kad pirmąkart Izraelio istorijoje jam
pasiūloma paveldima karūna: „Tada Izraelio vyrai kreipėsi į
Gedeoną: Valdyk mus tu, taip pat tavo sūnus ir tavo vaikaitis,
nes išgelbėjai mus iš Madiano rankos". Gedeonas atsakęs: „Nei
aš jus valdysiu, nei mano sūnus jus valdys! Viešpats juos val­
dys!" Atmesdamas karūną, šis doras ir kuklus žmogus pa­
brėžė Izraelį vis dar esant teokratišką.
Ir vis dėlto kai kurie istorikai mano, jog Gedeono giminė
vis tiek būtų tapusi karališka Izraelio gimine, jeigu Gedeono
sūnus Abimelechas nebūtų nužmogėjęs ir įvykdęs vieną iš la­
biausiai pritrenkiančių nusikaltimų visoje Biblijoje - išžudęs
septyniasdešimt savo tėvo vyriškos lyties vaikų146. Tatai už­
kirto kelią tragiško likimo Gedeono namams, bet didumoje
likusios Teisėjų knygos dalies užuominomis leidžiama suprasti,
kokia netobula esanti susiskaldžiusi gentinė sistema, nuolat
146 Teisėjų 9.
80
I. IZRAELITAI
vis pakartojant moralą: „Tomis dienomis nebuvo Izraelyje ka­
raliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip jam patiko". Jeftos istorija
baigiasi trumpu ir nuožmiu izraelitų pilietinio karo epizodu.
Paskutiniuose trijuose skirsniuose pasakojama istorija apie
nežmonišką levito gulovės išprievartavimą bei numarinimą
benjaminitų mieste Gibėjoje ir apie po to užsiplieskusį beatodai­
riškai žiaurų konfliktą tarp benjaminitų ir kitų genčių, lyg ir
kokį miniatiūrinį Trojos karą. Tuo tarpu Izraelio gentims ko­
vojant tarpusavyje, vis didesnę grėsmę ėmė kelti filistiečiai.
Faktų pateikimo būdas gali būti - kaip įrodinėja kai kurie moks­
lininkai - ex post facto rojalistinė propaganda, bet jau patys
faktai buvo pakankamai akivaizdūs. Išorės priešas privertė
gentis susitelkti, ir Izraelis priėmė centrinę karo vadovybės sis­
temą, nes kitos alternatyvos neturėjo.
Filistiečiai buvo daug grėsmingesnis priešininkas negu vie­
tos kanaaniečiai, kuriuos izraelitai buvo jau bebaigią išstumti
ar paversti helotais. Tiesą sakant, Biblijoje kur ne kur pasikar­
toja užuominos, esą izraelitai jautęsi kalti prieš kanaaniečius
dėl atimtos žemės147, - tatai keistai anticipuoja XX a. pabaigos
izraeliečių sąžinės dilgčiojimus dėl benamių Palestinos arabų.
Tačiau izraelitai bet kokius sąžinės priekaištus palaidojo po
tikėjimu, jog nukariavimas buvęs religinis aktas: „dėl jų nedo­
rumo Viešpats išvaro juos"148. Filistiečiai, priešingai, patys buvo
agresoriai; čia nėra ko abejoti. Jie sudarė dalį pačios plėšikiškiausios padermės bronzos amžiuje, - vadinamųjų Jūros tautų,
kurios sunaikino Mino civilizacijos Kretoje liekanas ir vos ne­
užėmė Egipto. Kai didysis XIX dinastijos faraonas Ramzis III
išvijo juos iš Nilo regiono (šie mūšiai įspūdingai pavaizduoti
Karnake), šie Pulesti pasuko į šiaurės rytus ir įsikūrė pajūryje,
kuris iki šiolei vadinamas jų vardu - Palestina. Penki didžiausi
jų ten pastatyti miestai - Aškelonas, Azotas, Ekronas, Gatas
147Jozuės 24, 8, 13; Teisėjų 11, 17; Samuelio 7, 23; Skaičių 33, 50. 148Pa-
kartoto Įstatymo 9, 4; žr. taip pat 18,
9-14, 29, 22 ir Psalmių 44-3.
81
I. IZRAELITAI
ir Gaza - nėra sistemingai iškasinėti, tad apie jų kultūrą ateityje
dar daug reikės sužinoti. Bet jie buvo neginčijamai karingi.
Filistiečiai jau turėjo geležinius ginklus. Buvo griežtai disci­
plinuoti, vadovaujami feodalinės-karinės aristokratijos. Apie
1050 m. pr. Kr., išnaikinę pakrantės kanaaniečius, jie pradėjo
stambaus masto žygį prieš vidinės krašto dalies kalvas, dabar
daugiausia gyvenamas izraelitų. Atrodo, pietuose jų užimta
beveik visa Judo žemė, bet nieko į rytus nuo Jordano ar šiau­
rės Galilėjoje. Labiausiai nuo jų kentėję benjaminitai ir sudarė
pasipriešinimo avangardą149.
Laikotarpis, prasidedąs nacionaline kampanija prieš filistiečius, yra ypač turtingas dokumentų. Anuo metu izraelitai jau
buvo aistringai pamėgę rašyti istoriją. Didžioji šios medžia­
gos dalis žuvusi amžiams. Teisėjų knygoje randame istorikams
širdį draskančių nuorodų į prarastas kronikas. Girdime taip
pat apie „Izraelio karalių metraščių knygą", „Judo karalių met­
raščių knygą", „Saliamono darbų knygą" bei daugybę kitų
veikalų. Tačiau išlikusios, ypač abi Samuelio ir abi Karalių kny­
gos - tai stambaus masto istorija, priskirtina prie didingiausių
visos Antikos kūrinių. Vietomis juose įtraukta medžiagos iš
karališkųjų archyvų, kaip antai vyriausybės pareigūnų, provin­
cijų valdytojų sąrašai ir net karališkųjų virtuvių valgiaraščiai150.
Iš šios epochos jau įmanoma nustatyti vienalaikius įvykius iš
Biblijoje pateikiamų karalių sąrašų ir nebiblinių šaltinių, tokių
kaip Egipto faraonų kanonai ir asirų limmu ar eponimų sąrašai.
Ankstyvosios monarchijos laikotarpiu paklaida gali būti apie
dešimt metų, bet vėliau sužinome absoliučiai tikslias datas.
Taigi galime tvirtai tikėti, kad Saulius buvo nužudytas apie
1005 metus pr. Kr., kad Dovydas karaliavo apytikriai iki
966 m., o Saliamonas mirė 926 arba 925 m. pr. Kr.
149T. Dothan, Archaeological Reflections on the Philistine Problem, - Antiquity and Survival 2, 2/ 3, 1957.
150 J. A. Montgomery, Archival Data
in the Book of Kings, - Journal of Biblical Literature, 53, 1934.
82
I. IZRAELITAI
Negana to, Biblija pateikia mums stulbinamai gyvus svar­
biausiųjų tautinės dramos veikėjų portretus, - portretus, ku­
rie prilygsta paveikslams, randamiems geriausiuose graikų
istorijos veikaluose, parašytuose gera puse tūkstantmečio vė­
liau, ir net pranoksta juos vyriškumu. Tie charakteriai tvirtai
suaugę su tam tikru nuosekliu etiniu kontekstu. Tačiau šiose
moralinėse istorijose regime ne vien gėrį ir blogį; prieš mūsų
akis atgyja kiekvienas įmanomas elgesio niuansas, ir pirmiau­
sia atsiskleidžia patosas, smelkiantis liūdesys, žmogiška meilė
visu savo sudėtingumu, - ligi tol dar nė karto žodžiais neįvar­
dytos emocijos. Justi taip pat pagarba abstrakčioms instituci­
joms, atspindimi tautos pasirinkimo momentai bei konstituci­
niai klausimai.
Iš biblinių įrašų aiškėja štai kas: nors izraelitai, spaudžiami
grėsmės būti sunaikinti filistiečių galybės, ėmėsi kurti karalys­
tę, bet darė jie tai didžiai nenoriai, tarpininkaujant ankstesnei
institucijai - pranašams. Abraomas buvo pranašas; Mozė - di­
džiausias iš pranašų. Tai buvo seniausias izraelitų turėtas pos­
tas ir jų akimis pats svarbiausias, nes tokioje teokratinėje visuo­
menėje laidininkas, per kurį Dievas perdavinėja savo įsaky­
mus, t. y. pranašas, vaidino pagrindinį vaidmenį. Paties žodžio
navi kilmė yra miglota; jis gali reikšti „pašauktasis" arba „tasai,
kuris vapa". Vienoje svarbioje Samuelio knygos vietoje sako­
ma: „Kas dabar vadinama pranašu [navi], seniau vadinta regė­
toju [roe]". Žinoma, pranašus vertindavo pagal jų gebėjimą nu­
matyti ateitį. Tokių žmonių buvo apstu visuose Artimuosiuo­
se Rytuose. Vieną iš žymiausių senovės Egipto istorijos gijų
nuo pat trečiojo tūkstantmečio pradžios sudaro orakulai ir pra­
našavimai. Iš Egipto jie paplito tarp finikiečių, o per juos pa­
siekė graikus. Pasak Platono Faidro, pranašystei nereikalingas
žmogaus mąstymas, mat dievo apimtas žmogus esąs tik įran­
kis: jo būsena vadinta „entuziazmu" ar dieviškuoju pamišimu.
Panašiai ir izraelitų pranašai veikdavo kaip laidininkai. Tran­
83
I. IZRAELITAI
so ar siautulio būsenoje jie progiesmiu, kartais klyksmais pieš­
davo dieviškuosius regėjimus. Šias būsenas galėdavo sukelti
muzika. Samuelis pats nusako šį procesą: „susitiksi su būriu
pranašų. Jie leisis nuo aukštumų alko, lydimi lyros, būgnelio
su žvangučiais, fleitos bei arfos, ir pranašaus dvasios pagavo­
je"151. Eliziejus taip pat prašo muzikos: „Atveskite man ar­
fininką. Arfininkui grojant, Eliziejui atėjo Viešpaties galia"152.
Bet pranašai taip pat naudodavosi ir smilkalais, narkotikais
bei alkoholiu; o kartais ir piktnaudžiaudavo visu tuo, kaip sa­
ko Izaijas: „kunigas ir pranašas šlitinėja nuo stipraus gėrimo,
gerai įkaušę nuo vyno. [...] jie klysta regėdami ir klumpa
spręsdami bylą"153.
Ir vis dėlto izraelitų visuomenėje pranašas buvo šis tas
daugiau negu žmogus, kuris leidžiasi į ekstazę ir mėgina nu­
spėti ateitį. Pranašai čia atlikdavo visokiausias dvasines funk­
cijas. Jie būdavo religiniai teisėjai kaip Mozė ir Debora. Jie
sudarydavo kolegijas prie šventaviečių, pvz., Šilojėje, kur vi­
sai dar mažą Samuelį nuvedė ir atidavė jo motina Ona. „Tuo
tarpu Samuelis, apjuostas lininiu efodu tarnavo Viešpaties aki­
vaizdoje," - iš tikrųjų visai kaip kunigas. „Jo motina pasiūda­
vo jam mažutę skraistę", kurią atnešdavo kasmet, „ateidama
su vyru atnašauti metinės aukos"154. Taigi daugelyje šventa­
viečių ranka rankon darbavosi kunigai ir pranašų gildijos, ir
jie nebūtinai tarpusavyje konfliktuodavo. Bet beveik nuo pat
pradžių pranašai daugiau akcentuodavo religijos turinį, o ne
jos formas, taip inauguruodami vieną iš didžiausių žydų (o iš
tikrųjų ir pasaulinės) istorijos temų. Pasak paties Samuelio,
„tikrai klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas - už
avinų taukus"155. Jie atstovavo puritoniškiesiems ir fundamen­
talistiniams religijos elementams, priešpriešindami juos tuš­
čioms kunigų apeigoms ir nesibaigiantiems aukojimams. Bet
151 Samuelio 10, 5. 152 Karalių 3, 15.
153 Izaijo 28, 7. 154 Samuelio 2, 19.
155Samuelio 15, 22.
84
I. IZRAELITAI
lygiai kaip kunigai būdavo linkę nuslysti į mechanistinę religiją,
ir pranašai galėdavo pasiduoti sektantiškumui. Juk Samuelis,
kaip ir Samsonas, priklausė nazyrų, laukinės išvaizdos pusnuo­
gių vyrų nekirptais plaukais, sektai. Šios sektos kartkartėmis
nukrypdavo į ereziją ar net virsdavo visiškai nauja religija.
Nazyrai turėjo daug bendra su rechabitais, ypatingo griežtu­
mo ir nuožmumo sektantais, kurie, progai pasitaikius, išžudy­
davo atsimetusiuosius prie senųjų tikėjimų. Tokios sektos būda­
vo labiausiai monoteistinės ir ikonoklastinės. Jų nariai dažnai
pereidavo prie pusiau klajoklių gyvenimo dykumos paribiuo­
se - nevaizdingose vietovėse, skatinančiose griežtą monoteiz­
mą. Kaip tik iš tokių sektų aplinkos vėliau ir rasis didžiausia
judaizmo erezija - islamas156.
Taigi anais laikais pranašų būta apsčiai, tarp jų daug ir
netikrų, kaip dažnai pabrėžiama Biblijoje. Kad būtų įtakingas,
pranašas turėdavo vengti sektantizmo kraštutinumų ir nepra­
rasti sąlyčio su pagrindine izraelitų gyvenimo vaga. Svarbiau­
sia ir vienintelė jo paskirtis būdavo tarpininkauti Dievui ir
tautai, o kad tokiu tarpininku taptų, pranašas privalėjo pažinti
masių gyvenimą. Subrendęs Samuelis tapo teisėju ir keliavo
po visą šalį157. Kai galingos filistiečių pajėgos smogė į pačią
izraelitų gyvenamos teritorijos širdį, sėdamos pažeminimą bei
skriaudas ir netgi pagrobė (matyt) pačią Sandoros Skrynią su­
griovusios Šilojės šventavietę, tauta visai natūraliai kreipėsi į
Samuelį, prašydama išspręsti lemtingą klausimą - ar dera iz­
raelitams iš savo beviltiškos padėties gelbėtis kuriant karalys­
tę, o jei taip, tai kokiu būdu.
Pirmoji Samuelio knyga leidžia mums žvilgtelėti į anuos
laikus ir susidaryti įdomų vaizdą apie nerimastingus debatus
tuo klausimu. Aiškus kandidatas jau buvo - tai benjaminitų
maištininkų vadas Saulius, būdingas izraelitų charizminis va156 Grant, History of Ancient Israel, p.
118. 157 Samuelio 7, 16-17.
85
I. IZRAELITAI
dovas, iš žemųjų sluoksnių iškilęs savo energijos ir Dievo
malonės dėka. Tačiau Saulius buvo pietietis ir stokojo diplo­
matinių sugebėjimų įtikti šiauriečiams, kurie jo niekada nepa­
laikė visa širdimi. Biblijoje pasigėrėtinai pavaizduotas jo tam­
sus, melancholiškas charakteris: nenuspėjamas rytietiškas valdovas-banditas, svyruojantis tarp staigių kilniadvasiškumo ir
nežaboto įtūžio proveržių, galbūt kenčiąs nuo maniakinės
depresijos, visuomet narsus ir neabejotinai gabus, bet neretai
balansuojantis ant beprotybės ribos, o kartais ją ir peržengian­
tis. Samuelis buvo teisus, kai dvejojo, ar patepti šį žmogų. Jis
taip pat priminė savo tautiečiams, kad jie niekada neturėję
karaliaus - viena iš pranašų funkcijų buvo duoti viešas istori­
jos pamokas - ir kad teokratinės tvarkos Izraeliui pasirinkti
karaliaus valdžią reiškią atmesti Dievo valdžią, ir todėl tai
esą nuodėmė158. Samuelis „paskelbė tautai įstatą apie karalys­
tę, surašė knygon ir padėjo Viešpaties akivaizdoje", - t. y.
šventavietėje159. Jis noriai patepė Saulių charizminiu vadu, arba
nagid, išpildamas ant jo galvos aliejaus, tačiau sudvejojo prieš
padarydamas jį melech, arba karaliumi su paveldėjimo teise,
t. y. įgalindamas jį šaukti genčių pašauktinius160. Jis perspėjo
žmones dėl visų monarchijos trūkumų - profesionalių armijų,
priverstinio apmokestinimo, darbo prievolės. Panašu, kad jis
keletą kartų keitė savo nuomonę dėl tikslių Sauliaus turėsimų
įgaliojimų. Bet galų gale pirmosios Sauliaus pergalės bei jo
įstabi išvaizda - jo būta nepaprastai stotingo ir gražaus - nu­
lėmė liaudies valią, ir, nepajėgdamas jai atsispirti, Samuelis
nenorom pasidavė ir meldė Viešpaties nurodymo: „Viešpats
gi tarė Samueliui: Klausyk jų balso ir paskirk karalių, kad juos
valdytų"161.
Šis ankstyvasis konstitucinis karalystės eksperimentas pa158 Samuelio 10, 17; 12, 1-25. 159Samuelio 10, 25. 160 S. Movvinckel, General Oriental and Specific Israelite Ele-
ments in the Israelite Conception of
the Sacral Kingdom, - Numeri, IV,
1959. 161 Samuelio 8, 22.
86
I. IZRAELITAI
sibaigė nelemtai. Praslinkus metams po Sauliaus karūnavimo,
didžiulė filistiečių armija atžygiavo per Esdrelono lygumą ir
sutriuškino naująją karaliaus armiją prie Gilbojos kalno, o
Saulius ir jo sūnus Jehonatanas žuvo. Sauliui aiškiai trūko tem­
peramento suvienyti kraštą, bet tikroji jo nesėkmės priežastis
buvo būtinos karinės patirties stoka. Jis viso labo buvo tik
nedidelio masto pasipriešinimo vadas, ir, nors tapęs karaliu­
mi ėmė rinkti samdomą kariuomenę, uždavinys vadovauti di­
delėms nuolatinėms pajėgoms neabejotinai viršijo jo jėgas. Ta­
čiau dar prieš galutinę katastrofą Saulius jau buvo praradęs
kunigijos paramą ir Samuelio pasitikėjimą. Pirmosios Samue­
lio knygos 15-ame skyriuje skaitome raiškią ir širdį draskančią
sceną, kurioje senasis pranašas užsipuola karalių dėl religinio
neklusnumo tvarkant karo grobį; priblokštas karalius prisi­
pažįsta nusidėjęs, bet maldauja Samuelį pagerbti jį tautos aki­
vaizdoje. Samuelis padaro ko prašomas, bet savo pyktį ir ap­
maudą išgiežia ant nelaimingojo nelaisvėn paimto amalekitų
karaliaus Agago, kuris prisiartina prie jo drebėdamas ir mal­
daujamai taria: „Ak arti karti mirtis!" Bet Samuelis sukapoja
Agagą „į gabalus" ant altoriaus. Samuelis visuomet turėjo tam
tikro fanatizmo, ypač amalekitų atžvilgiu, dėl to ir reikalavo
juos išnaikinti162. Jis atsisakė daugiau matytis su Sauliumi. Bet
vis dėlto, priduriama Biblijos tekste, Sauliui žuvus, Samuelis
gedėjo, ir „Viešpats gailėjosi padaręs jį Izraelio karaliumi".
Į savo samdinių kariuomenę Saulius pašaukė ir Dovydą;
jis laikėsi tokios politikos: „Kai tik Saulius pastebėdavo stiprų
ir drąsų vyrą, paimdavo jį į savo tarnybą"163. Dabartinis Bib­
lijos tekstas, regis, painioja du skirtingus Dovydo karinės kar­
jeros lygmenis. Iš pradžių jis buvo piemuo, kilęs iš kuklios ir
žavios Rūtos Moabitės. Pirmąsyk paimtas į karo tarnybą, nič­
nieko neišmanė apie ginklus. Jis užsijuosę kalaviją, užsidėjo
162 Samuelio 15, 32.
14, 52.
163 Samuelio
87
I. IZRAELITAI
šarvus ir „bandė eiti, bet veltui, nes nebuvo prie jų įpratęs"164.
Pirmajam savo didžiam žygiui - filistiečių milžinui Galijotui
užmušti - jis pasinaudojo primityvesniu ginklu - svaidykle.
Tačiau pasak kitos pasakojimo versijos, Dovydas patraukia
Sauliaus dėmesį todėl, kad moka skambinti arfa, yra „labai
stiprus ir šaunus vyras ir karys, protingos kalbos ir orios iš­
vaizdos"165. Matyt, iš tikrųjų Dovydas tarnavo Sauliui įvairiais
laiko tarpsniais, bet savo karinį parengimą jis gavo tarnauda­
mas samdiniu pačių filistiečių kariuomenėje. Jis išmoko jų kary­
bos metodų, perprato jų naujuosius geležinius ginklus ir taip
iškilo, kad Gato karalius Achišas suteikė jam žemės valdą.
Galėjo jis ir visiškai pritapti prie filistiečių, bet galop pasirin­
ko Judo žemės sostą. Iš dalies kaip filistiečių karo vadas, iš
dalies kaip opozicijos klystančiam Sauliui lyderis jis subūrė
grupę profesionalių karžygių bei kareivių, kurie prisiekė jam
ištikimybę, buvo asmeniškai prie jo prisirišę ir tikėjosi atpildo
žeme. Būtent ši jėga padėjo jam tapti Judo karaliumi po Sau­
liaus mirties. Tuomet jis palūkuriavo kol šiaurinėje - Izraelio
karalystėje - prasidėjo bruzdėjimai ir buvo nužudytas Sauliaus
įpėdinis Išbošetas. Ir tada Izraelio vyresnieji pasiūlė jam šiau­
rinės karalystės karūną konstitucinės sandoros pagrindu. Svar­
bu suvokti tai, kad Dovydo karalystė bent iš pradžių nebuvo
koordinuota nacija, bet du atskiri tautiniai vienetai, kurių kiek­
vienas su juo asmeniškai turėjo sudarę sandorą166.
Dovydas tapo labiausiai nusisekusiu ir pačiu populiariau­
siu karaliumi, kokį kada nors turėjo Izraelis, karaliaus ir val­
dovo archetipu, ir praėjus daugiau kaip dviem tūkstantmečiams
po jo mirties žydai jo karaliavimo metus tebelaikė aukso amžiu­
mi. Tačiau anuo metu jo valdžia visad būdavo netvirta. Pati­
kimiausios jo pajėgos buvo visai ne izraelitai, o asmeninė gvar­
dija, sudaryta iš samdytų svetimtaučių, keretiečių ir peletiečių.
164 Samuelio 17, 39. 165Samuelio 16,
18.
166 Cambridge Ancient History, II ii,
p. 579-580.
88
I. IZRAELITAI
Jojo galia rėmėsi profesionalia armija, kurios karininkams rei­
kėjo atsilyginti dovanojant žemę, kurią jie galėtų paversti feo­
daline valda ir išlaikyti iš jos savo vyrus. Bet kad galėtų daly­
ti žemę, Dovydui tekdavo ją paimti, o užkariauti ją ne visad
būdavo įmanoma. Čia ir glūdėjo maištų bei sąmokslų prieš jo
valdžią priežastis; beje, rimčiausiam iš šių kėsinimųsi vadova­
vo paties Dovydo sūnus Abšalomas. Gentys vis dar buvo ins­
tinktyviai nusiteikusios separatistiškai. Joms nepatiko kaina,
kurią tekdavo mokėti už Dovydo kampanijas, o galbūt dar
labiau - jo skatinamos centralizmo tendencijos, jo įvestas rytie­
tiškos karalystės aparatas, t. y. kanceliarija ir sekretoriatas,
haremas, baudžiava ir rafinuotas dvaras. Ši kaimo liaudis jau­
tė, jog toje naujoviškoje valstybėje jai teks vien trupiniai, ir šią
nuojautą aidu pakartojo baimingas benjaminito Šebos šūksnis:
„Jis sutrimitavo trimitu ir tarė: Nėra Dovyde mums dalies, nė­
ra Jesės sūnuje mums paveldo! Izraeli, visi į savo palapines!"167
Dovydo karinės sistemos dėka visi šie maištai buvo numalšinti;
tačiau keturis dešimtmečius trukusį jo valdymą nuolat tem­
dė netikrumo šešėlis, o haremo intrigos dėl paveldėjimo tei­
sės - neatskiriamas monarchinės poligamijos bruožas - nenu­
rimo iki pat pabaigos168.
Ir vis dėlto Dovydas buvo didis karalius dėl trijų priežas­
čių. Pirma, jis taip sujungė karaliaus ir dvasinio vado vaidme­
nis, kaip niekad neįstengė Saulius. Samuelis neturėjo įpėdinio,
ir nemaža jo dvasinio autoriteto dalis perėjo Dovydui. Nepai­
sant retkarčiais prasiveržiančio nedoro būdo, Dovydas tikriau­
siai buvo giliai religingas žmogus. Kaip ir jo sūnus bei įpėdinis
Saliamonas, jis turėjo daugybę talentų, tarp jų ir gyvą meni­
ninko vaizduotę. Tradicija, pateikianti jį kaip muzikantą, poe­
tą ir psalmių kūrėją, yra pernelyg stipri, kad galėtum ją at­
mesti. Biblijoje rašoma, jog jis asmeniškai dalyvaudavęs apei167Samuelio 20,1. 168Albright, Archaeology and the Religion of Israel, p. 158.
89
I. IZRAELITAI
giniuose šokiuose. Panašu, kad sostą, įkurtą dėl brutalios ka­
rinės būtinybės, Dovydas pavertė žėrinčia institucija, kuri
jungė religinį autoritetą, rytietišką prabangą ir naują kultūros
lygį. Galbūt visa tai nepatiko konservatyviems kaimiškų gen­
čių vadeivoms, bet plačiosioms masėms sostas kėlė jaudulį ir
pasitenkinimą.
Antra, Viešpats turbūt laimino Dovydą kaip karalių-kunigą, nes jau vien kare jis pasiekė nepranokstamų pergalių. Jis
galutinai sumušė filistiečius ir apkarpė jų teritoriją iki siauro
pakrantės ruoželio. Sauliaus buvo daug nuveikta malšinant
likusias kanaaniečių saleles izraelitų gyvenamoje teritorijoje,
bet Dovydas šį procesą užbaigė. Tada jis pasuko į rytus, pietus
bei šiaurę ir užvaldė Amoną, Moabą, Edomą, Aramą-Zobarą
ir netgi Aramą-Damaską toli šiaurės rytuose. Jo karinę sėkmę
vainikavo diplomatinės sąjungos bei dinastinės santuokos.
Tam tikra prasme ši besiskleidžianti it pumpuras nedidukė
izraelitų imperija priklausė nuo istorijos atsitiktinumo. Pietuo­
se Egipto imperijos galybė nuslūgo; rytų imperijos - Asirija ir
Babilonija - dar nebuvo subrendusios. Šioje tuštumoje sukles­
tėjo Dovydo karalystė. Tačiau plėtrą taip pat padarė galimą ir
jo paties gabumai bei patirtis, jo platus išmanymas, kelionės ir
ekonominių veiksnių suvokimas. Dovydas perprato, kaip svar­
bu įtvirtinti savo valdžią didžiuosiuose regiono prekybos ke­
liuose, ir jis užmezgė ekonominius bei kultūrinius ryšius su
turtingu miestu-karalyste Tyru. Jis buvo internacionalistas, o
visi ankstyvieji izraelitų vadai būdavo siaurų pažiūrų regio­
niniai patriotai.
Trečia, Dovydas įkūrė tautinę ir religinę sostinę, asmeniš­
kai ją ir užkariavęs. Per daugiau kaip du šimtus metų izraeli­
tams niekaip nepavykdavo paimti Jeruzalės, nors tai buvo stra­
tegiškai pats svarbiausias vidaus miestas: „O dėl jebusiečių,
Jeruzalės gyventojų, tai Judo sūnūs negalėjo jų išvaryti; bet
jebusiečiai gyvena su Judo sūnumis iki šios dienos". Jeruzalė
90
I. IZRAELITAI
kontroliavo pagrindinį vidaus kelią iš šiaurės į pietus; negana
to, ji sudarė natūralią jungtį tarp šiaurės ir pietų. Tas faktas,
kad nepasisekdavo jos užimti, ir buvo viena iš svarbiausių prie­
žasčių, dėl kurių atsirado dvi skirtingos izraelitų grupuotės tai, kas vėliau imta vadinti Izraelio karalyste šiaurėje, ir Judo
karalystė pietuose. Užėmęs Jeruzalę, Dovydas tikėjosi galėsiąs
sulydyti abi puses daiktan, ir aišku, kad jos apgultis buvo ne
vien karo veiksmas, bet ir gerai apgalvotas politinis žingsnis.
Į žygį išėjo vien „Karalius ir jo vyrai" - profesionali gvardija,
bet ne genčių pašauktiniai, kad šitaip Dovydas užsitikrintų
teisę į miestą kaip asmeniškai užkariautą valdą. Iš tikrųjų Jeru­
zalė nuo to laiko ir žinoma kaip „Dovydo miestas". Jis paėmė
jį, smogdamas labai drąsų smūgį, kurio didvyris buvo Joabas,
jo karvedys. Šiandien mums žinomas Jeruzalės senamiestis tri­
juose slėniuose - Hinomo (vakaruose), Kedrono (rytuose) ir
Tyropeono (centre), kurie pietuose susilieja aplink Kedrono
upelį. Daug mažesnis jebusiečių miestas užėmė tik rytinį pa­
kraštį, vienintelį turėjusį patikimą vandens šaltinį - Gihono
versmę. Kathleen Kenyon ir Samuelio antrosios knygos dėka
mes tiksliai žinome, kas gi nutiko Dovydo apgulties metu.
Kaip ir kitų to meto miestų - Gezero, Gibeono ir Megido gyventojai, jebusiečiai buvo išsikirtę slaptą tunelį, jungiantį
miesto vidų su šaltiniu, taigi net apgulties metu jie buvo tikri
nepritrūksią vandens. Jie buvo tokie tikri ir taip pasitikimai
demonstravo nebiją Dovydo, kad inscenizavo magišką ritua­
lą - paradą, į kurį traukė akli, luoši ir kitaip sužaloti žmonės,
šitokiu būdu erzindami izraelitus. Bet čia, pasirodo, jie patys
sau pakišo koją, nes karalius sužinojo apie tunelį ir paragino
savanorius imtis tokio žygio: „Tą dieną Dovydas buvo pasa­
kęs: „Kas nori nugalėti jebusiečius, telipa pro vandens šulinį
pulti aklųjų ir raišųjų, - tų, kurių Dovydas nekenčia"169. Šią
169 Samuelio 5, 8.
91
I. IZRAELITAI
užduotį atliko Joabas su savo vyrais - užkopę vandens kana­
lu, jie įsigavo anapus sienų ir užklupo miestą iš netyčių170.
Tolesnis Dovydo elgesys Jeruzalėje patvirtina požiūrį, jog
jamji turėjo didžiulės politinės reikšmės. Gyventojų jis neišžudė
ir neišvarė. Priešingai, matyt, rūpinosi padaryti juos ištikimais
savo asmens šalininkais. Jis pataisė sienas ir terasas, arba Melą,
užėmė citadelę, vadinamą Sionu, pastatydino barakus savo
„galiūnams", rūmus sau ir nusipirko iš paskutiniojo miesto
valdovo žemės, kurioje galėtų pastatyti centrinę šventyklą visai
Izraelio tautai. Tuomet jis atsigabeno Sandoros Skrynią, kuri
buvo brangiausia izraelitų turėta religinė relikvija bei jų vie­
nybės simbolis, ir patalpino ją savo mieste, pavesdamas savo
sosto ir asmeninės armijos apsaugai. Visi šie veiksmai turėjo
sustiprinti jo asmeninę padėtį ir sutapatinti su juo bei jo linija
nacionalinę religiją, visą tautą ir karūną.
Tačiau tai, ko jis nepadarė, buvo ne mažiau reikšminga
nei tai, ką padarė. Dovydas, regis, daug geriau už Saulių ar
bet kurį savo įpėdinį buvo įsisąmoninęs izraelitų religijos ir
bendruomenės pobūdį. Kaip ir Gideonas, jis suvokė, jog tai iš
tikro buvo teokratija, o ne normali valstybė. Todėl karalius
niekada negalėjo būti įprasto rytietiško stiliaus absoliutus val­
dovas. O iš tikrųjų nė pati valstybė, kad ir kaip valdoma, nega­
lėjo būti absoliuti. Izraelitų teisei jau toje pakopoje buvo būdin­
ga, kad nors kiekvienas ir turėjo pareigų bei teisių visuomenės
kaip visumos atžvilgiu, visuomenė - arba jos atstovas kara­
lius, ar valstybė, - jokiomis aplinkybėmis neprivalėjo turėti
neribotos valdžios atskiram žmogui. Tai buvo galima tik Die­
vui. Žydai, kitaip negu graikai ar kiek vėliau romėnai, tokių
sąvokų kaip miestas, valstybė, bendruomenė nelaikė abstrak­
čiais juridiniais asmenimis, turinčiais teises bei privilegijas. Ga­
lėjai nusidėti prieš žmogų ir, žinoma, prieš Dievą; šios nuo170 K. Kenyon, Royal Cities of the Old Jerusalem, London, 1974; EncyclopaeTestament, London, 1971 ir Digging Up dia Judaica, t. 9, p. 1379-1382.
92
I. IZRAELITAI
dėmės buvo nusikaltimai; tačiau tokio dalyko kaip kaltė prieš
valstybę nebuvo171.
Čia iškyla svarbiausioji izraelitų, o vėliau judaizmo išpažinė­
jų religijos ir jos santykio su žemiška valdžia dilema. Šią dilemą
galima suformuluoti visiškai paprastai: ar galėjo šios dvi institu­
cijos koegzistuoti, viena pražūtingai nenusilpnindama kitos?
Jei būtų pabrėžtinai paisoma religijos reikalavimų, valstybei
liktų per maža galios, kad ji apskritai veiktų. Kita vertus, jei
valstybei būtų leista normaliai rutuliotis, pačia savo prigimtimi
ji perimtų dalį religijos esmės ir taip ją padarytų bevaisę. Abi
šios institucijos turėjo vidinį polinkį parazituoti antrosios at­
žvilgiu. Jei izraelitai būtų mėginę išgyventi tiesiog kaip religi­
nė bendruomenė, be jokios valstybės, jie anksčiau ar vėliau
būtų užpulti, išblaškyti ir pradingtų tarp pagoniškųjų vietos
tikėjimų. Šitaip Jahvės garbinimas būtų pakirstas iš išorės.
Žinoma, būtent tai jų vos neištiko filistiečių invazijos metu, ir
išgelbėjo tik tai, kad izraelitai griebėsi pasaulietinės išeities,
išsikėlė karalių ir įkūrė vieningą valstybę. Kita vertus, jei ka­
ralystė ir valstybė būtų įsigalėjusios amžinai, neišvengiamos
jų savybės ir reikmės pasiglemžtų religijos autoritetą, ir Jah­
vės garbinimas būtų korumpuotas iš vidaus. Ši dilema liko
neišspręsta per visą Pirmąją ir Antrąją karalystes; ir nūnai Izrae­
lyje tebėra opi.
Vienas galimas sprendimas izraelitams buvo griebtis kara­
liaus bei valstybės tik didelio pavojaus metu, kaip antai ver­
žiantis į šalį filistiečiams. Liudijimai skatina manyti, jog Dovy­
das būtų norėjęs rinktis būtent šį sprendimą, tačiau nutarė jį
būsiant nepraktišką. Kad apgintų savo tautą ir jos tikybą, ap­
saugotų ir viena, ir kita nuo išorės priešų, jam teko ne tik su­
kurti valstybę - karalystę, bet ir sulaikyti aplinkinių tautų judė­
jimą. Tai reiškė, jog jis turėjo įkurti ir konsoliduoti Dovydo
171 Belkin, op. cit., p. 117.
93
I. IZRAELITAI
dinastiją su sostine ir centrine šventaviete Jeruzalėje. Bet aki­
vaizdu, kad jis nelaikė savo karaliavimo normaliu dalyku. Jis
suprato Jahvės tikėjimo esmę, laikė save religingu žmogumi;
jis turėjo dar ir pranašo-kunigo vaidmenį ir dažnai savo raiš­
kai pasitelkdavo muziką, rašymą, šokį. Reikšminga tai, kad
Dovydas įtvirtino paveldimą karūną, neįteisindamas pirmgimystės. Trys vyresnieji jo sūnūs, galėję užimti jo vietą, nutraukė
su juo ryšius ir mirė smurtine mirtimi, - tai Amnonas, Abšalomas ir Adonijas. Jo pasirinktasis sūnus Saliamonas tapo ne
veikliu karvedžiu, bet mokslininku ir teisėju, šitaip pratęsda­
mas Mozės tradiciją, - jis vienintelis iš sūnų gebėjo atlikti re­
ligines karaliaus pareigas, kurias Dovydas, be abejo, laikė es­
mingomis izraelitų konstitucinei pusiausvyrai.
Taip pat reikšmingas ir tas faktas, kad Dovydas, perkėlęs
Sandoros Skrynią Jeruzalėn ir taip sankcionavęs savo sostinę
religine prasme, nepastatydino jai patalpinti grandiozinės šven­
tyklos, kuri būtų siejama su jo karūna ir jo karališkąja linija.
Sandoros Skrynia buvo kuklus religinis rykas, kuriame iš pra­
džių saugota pati sandora. Izraelitams ji buvo brangi, primin­
davo jų žemą kilmę, simbolizavo jų teokratinio tikėjimo nesuga­
dintą ortodoksiškumą ir grynumą. Biblijoje skaitome vėlesnių
laikų aiškinimus, kodėl Dovydas nepastatė Skryniai šventyk­
los: Dievas jam neleido, nes pirmiausia jis buvo karys ir liejo
kraują; taip pat sakoma, esą jis buvęs pernelyg įsitraukęs į
karus172. Pirmasis pateisinimas neabejotinai klaidingas, nes ka­
ras ir izraelitų religija buvo artimai tarpusavyje susiję dalykai.
Kunigai turėjo specialius savo trimitų karo šaukimus; Skrynia
galėjo būti ir kartkartėmis būdavo nešama į mūšio lauką kaip
karo ženklas; Dovydo karus aukščiausia prasme laimino Die­
vas173. Antrasis pateisinimas įtikimesnis, bet Dovydas karalia­
vo Jeruzalėje trisdešimt trejus metus, iš kurių nemaža praėjo
172 Karalių 5, 3. 173 De Vaux, op. cit.,
p. 253-265.
94
I. IZRAELITAI
taikiai; ir jei jis būtų norėjęs pastatydinti šventyklą, jis būtų
suteikęs jai neginčijamą pirmenybę tarp savo ten vykdomų
plataus masto statybos darbų. Tikėtina tai, kad jo nenorėta
keisti izraelitų religijos pobūdžio ir ardyti jos pusiausvyros, o
jam regėjos, kad centrinė karališkoji šventykla tai ir darytų.
Senovėje į Sandoros Skrynią būdavo fiziškai nukreipta visa
izraelitų dievogarba. Ji simbolizavo teokratinę demokratiją.
Įsikūrę Kanaane, izraelitai dėkojo Viešpačiui ir aukojo „aukš­
tumų alkuose" prie atvirų altorių ant kalvų bei kalnų; taip pat
keliaudavo ir į įmantresnes istorines šventavietes, kur būdavo
pastatyti stogu dengti pastatai ar šventyklos. Mes žinome dau­
giau kaip dešimtį tokių šventaviečių: tai Šilojė, Danas, Betelis,
Gilgalas, Masfa, Betliejus, Hebronas ir penketas mažesnių. Jos
buvo išdėstytos tarsi palei šalies ašį nuo šiaurės ligi pietų. Jos
garantavo tam tikrą izraelitų kulto decentralizaciją ir kartų pra­
eities tęstinumą, mat visos šios šventyklos-šventavietės kel­
davo jose Dievą garbindavusiems žmonėms svarbių asociacijų.
Ko gera Dovydas, kad ir kaip susirūpinęs garantuoti pakan­
kamą bendruomenės centralizavimą sėkmingos gynybos tiks­
lais, nenorėjo dar labiau nusilpninti jos demokratinio pagrin­
do. Štai kodėl jis nešoko mėgdžioti kitų savo meto karaliųdespotų ir versti Izraelio karališkąja valstybe-šventykla. Matyt,
galima įtarti, jog dėl to jis mirties patale ir pavedė savo paskir­
tam įpėdiniui mokytajam Saliamonui, nenukrypstamai laikytis
Mozės įstatymo: „Laikykis Viešpaties paliepimų, eidamas jo
keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų,
kaip parašyta Mozės Įstatyme". Tatai esąs vienintelis būdas
sostui išlikti, priduria jis, - t. y. garantuoti, kad naujosios vals­
tybės reikalavimus atsvertų visa įstatymo pilnybė ir griežtu­
mas174. Vėlesniosios kartos jautė Dovydo religinės paskatos
gilumą, - paskatos, nušvietusios visą jo valstybinę veiklą. Tur­
174 Karalių 2, 3-4.
95
I. IZRAELITAI
būt tai ir yra lemiamoji priežastis, dėl kurios izraelitai gerbė
jo atminimą ir geidė sugrįžti prie jo valdymo; ir visiškai ne at­
sitiktina tai, kad Senajame Testamente Dovydas užima daugiau
vietos nei bet kuris kitas valdovas.
Tačiau Dovydo sosto paveldėtojas Saliamonas buvo visiškai
kitokio sukirpimo. Dovydas kunkuliavo aistromis, buvo stai­
gus, užgaidus, nuodėmingas, bet atgailaujantis, suvokiantis
nuodėmę, giliai širdyje tyras ir dievobaimingas, o štai Saliamo­
nas buvo pasaulietis: iki širdies gelmių savojo pasaulio ir savo
epochos žmogus, - žinoma, jei tą širdį jis iš viso turėjo. Dovy­
dui priskiriamos Biblijos psalmės tiek savo tonacija, tiek turi­
niu yra iš esmės dvasingos; jos artimos Jahvės religijos esmei.
Kita vertus, su Saliamonu siejama literatūra - išminties posa­
kiai ir geisminga „Saliamono giesmės" poezija, - kad ir savotiš­
kai subtili, bet daug artimesnė kitiems to laikotarpio senovės
Artimųjų Rytų raštams; jiems stinga izraelitiško-žydiško transcendentiškumo ir Dievo suvokimo.
Saliamonas iš tiesų tapo iškilių sugebėjimų Artimųjų Rytų
monarchu. Tačiau jo išminčiaus reputacija buvo paremta noru
būti negailestingu. Nors dar tėvui gyvam esant pateptas kara­
liumi, po Dovydo mirties tapęs vieninteliu valdovu, Salia­
monas pažymėjo režimo bei krypties pasikeitimą pašalindamas
visus ankstesniuosius savo tėvo ministrus, kai kuriuos - nužu­
dydamas. Jis taip pat kardinaliai pakeitė karinę politiką. Aprašinėdama Abšalomo maištą prieš Dovydą, Samuelio antroji
knyga skiria senuosius genčių pašauktinius, arba „Izraelio vy­
rus", palaikiusius sūnų, ir samdinius, arba „Dovydo tarnus",
kurie, žinoma, palaikė karalių175. Šitie patys „tarnai" ir užtik­
rino tai, kad karūna atiteko vienam Saliamonui, ir įgalino jį
pašalinti priešus jau pačioje savo karaliavimo pradžioje. Kur­
damas samdomą kariuomenę Dovydas vis dar naudojosi „Ju175 Samuelio 18, 7.
96
I. IZRAELITAI
do vyrais", arba genčių pašauktiniais iš pietų, kaip savo pa­
grindinės armijos branduoliu. Tačiau šiaurės genčių pašaukti­
niai, arba „Izraelio vyrai", karūnos atžvilgiu liko neutralūs arba
priešiški, ir Saliamonas nutarė išvis panaikinti šias pajėgas.
Vietoj karinės prievolės jis įvedė corvee, arba darbo prievolę,
kuri buvo taikoma kanaaniečių sritims bei šiaurinei karalys­
tės daliai, - pačią Judo žemę paliekant atleistą. Priverstinis
darbas kaip valstybinės tarnybos forma teikė mažiau garbės
nei tarnyba genčių pajėgose; taip pat jis buvo ir sunkesnis, dėl
to sukeldavo daugiau nepasitenkinimo. Saliamonas plačiai nau­
dojo darbo prievolę savo statybos programoms. Pasitelkda­
ma vyriausybės įrašus, Karalių pirmoji knyga sako, jog 80 000
žmonių darbavosi akmens skaldyklose, vadovaujami ir prižiū­
rimi 3 300 karininkų, jog 70 000 vyrų vilko akmenis į statybų
aikšteles, o 30 000 vyrų, siunčiami partijomis po 10 000, vykda­
vo į Libaną kirsti medienos gegnėms176. Šiomis statybomis buvo
išplėstas ir šlovingai apvainikuotas palyginti elementarus Do­
vydo planas paversti Jeruzalę karališkuoju tautos ir religijos
centru. Bet Saliamono užmojai taip pat apėmė ir tris naujus
karališkuosius miestus-tvirtoves įvairiose šalies dalyse: „Štai
apyskaita karaliaus Saliamono įvesto lažo darbų, kai jis statė
Viešpaties namus, savo paties rūmus, Miloją bei Jeruzalės sie­
ną, įtvirtino Hazorą, Megidą ir Gezerą"177.
Pastaruosius tris miestus, strategiškai išdėstytus, Saliamo­
nas iš pamatų perstatė, sunkiesiems darbams naudodamas iz­
raelitus, bet kvalifikuotam darbui įsiveždamas mūrininkus iš
užsienio. Kasinėjimai liudija visiškai kitą, aukštesnį amatų lygį
negu ligi tol izraelitų pasiektasis; jie atskleidžia ir tai, kad šie
miestai turėjo pirmiausia karinį tikslą - aprūpinti bazėmis nau­
jąją Saliamono karo vežimų armiją178. Dovydas niekuomet ne­
turėjo karo vežimų, anuo metu rodydavusių didesnę galybę.
176Karalių 5, 13-16. 177 Karalių 9, 15.
178 Kenyon, The Bible and Recent Ar-
chaeology, 4 sk. „Palestine in the Time
of David and Solomon", p. 44-66.
97
I. IZRAELITAI
Saliamonas turėjo apie pusantro tūkstančio karo vežimų ir ke­
turis tūkstančius žirgų, stovėjusių įvairiose jo arklidėse179. Megide, strategiškai svarbiausiame taške, stūksojusiame ties vieta,
kuri vėliau bus pavadinta Harmagedono lyguma, jis pastatydi­
no aukštą, įtvirtintą karaliaus būstinę su nepaprastai masyviais
vartais, ir patalpas, kuriose galėtų laikyti 150 karo vežimų ir
400 žirgų. Hazoras, apleistas miestas, taip pat įgijo karaliaus
būstinę, vartus, sienas ir milžiniškas arklides. Dar vienu karališ­
ku vežimų miestu Saliamonas pavertė Gezerą, miestą, atitekusį
jam kaip kraitis ir kontroliavusį kelią į Egiptą180. Jau pats šių
didžiai įtvirtintų, viršum paprastų miesto namų iškylančių bas­
tionų buvimas metė iššūkį izraelitų teokratinei demokratijai.
Gudriai išdėstytų, karo vežimais apginkluotų pajėgų Saliamo­
nui reikėjo apsaugoti prekybos keliams ir ginti nuo išorės už­
puolimų karalystę. Bet aišku ir tai, kad jos taip pat turėjo pa­
skirtį palaikyti vidaus tvarką ir, beje, sėkmingai ją vykdė, nes
gentys karo vežimų neturėjo.
Patiems Saliamono užmojams įgyvendinti reikėjo ne tik
darbo jėgos, bet ir pinigų. Taigi jis apdėjo gentis dar ir mokes­
čiais. Dovydas buvo praskynęs šiam reikalui kelią, įvykdyda­
mas gyventojų surašymą. Dėl jo jis buvo įnirtingai kritikuo­
tas, - esą' tai priešinga izraelitų religijai, - ir savo nuodėmę iš­
pažino. Šis epizodas labai būdingai atskleidžia jo dvejones ir
nevienaprasmišką nuostatą valstybės kūrimo atžvilgiu, jei dėl
to tenka aukoti tikėjimą. Saliamonas tokių skrupulų neturėjo.
Surašymo duomenų pagrindu jis suskirstė šalį į dvylika mo­
kesčių rajonų ir dar pridėjo prievolę aprūpinti savo vežimų ir
kitas karališkąsias stovyklas181. Tačiau karalystės išteklių nepa­
kako. Tad Saliamonas racionaliai peržiūrėjo savo tėvo užkaria­
vimus ir atsitraukė iš Damasko, kurį ginti buvo per brangu, o
kitas teritorijas šiaurės vakaruose perleido Tyro karaliui Hira179 Cambridge Ancient History, II ii,
p. 589.
180Kenyon, Royal Cities.
7-19.
98
181Karalių 4,
I. IZR AELITAI
mui mainais už kvalifikuotus amatininkus bei žaliavas, šitaip
paversdamas jį patikimu sąjungininku. Bet jis kartu plėtojo ir
prekybą, pats plačiai prekiaudamas per „karaliaus pirklius" ir
skatindamas vietos bei užsienio prekeivius naudotis jo keliais,
kad galėtų juos apmokestinti.
Artimųjų Rytų ūkis tuo metu jau baigė visiškai pereiti į
geležies amžių - iš šio laikotarpio randame pirmuosius gele­
žinius plūgus, - tad pasaulis turtėjo. Savo veikla Saliamonas
užsitikrino karaliaus rūmams prideramą šio naujo klestėjimo
dalį. Prekybą plėtė vesdamas visų kaimyninių kunigaikščių
dukteris - pagal šūkį „pirkliai atseks paskui nuotaką". Jis „tapo
faraono, Egipto karaliaus, žentu", paėmęs į žmonas jo dukte­
rį, - taip jam ir atiteko Gezeras. Biblija praneša mums ir apie
kitas vedybines sąjungas: „karalius Saliamonas mylėjo daug
svetimtaučių moterų, ne tik Faraono dukterį, bet ir moabiečių,
amoniečių, edomiečių, sidoniečių ir hetitų moteris"182. Jo diplo­
matija ir prekyba persipindavo tarpusavyje. Iš Pietų Arabijos
atvykusi Šebos karalienė turėjo prekybinių reikalų, mat Salia­
monas kontroliavo Arabijos prekybą, daugiausia mira, smilka­
lais ir prieskoniais. Juozapas Flavijus pasakoja, esą Saliamonas
su Hiramu Tyriečiu, kitu prekiaujančiu monarchu, rengę mįslių
turnyrus. Ankstyvajame geležies amžiuje tai buvo gana papli­
tusi diplomatinio bendravimo forma, kurios metu būdavo lai­
mimi ar pralaimimi nemaži pinigai, o kartais ir miestai, ir visa
tai įeidavo į derybų procesą. Saliamonas ir Hiramas drauge
laikė laivyną Ezjon Gebero uoste į pietus nuo Ofyro, kaip jie
vadino Rytų Afriką. Abu karaliai prekiavo retais žvėrimis ir
paukščiais, sandalmedžiu ir dramblio kaulu. Be to, Saliamonas
dar buvo ir ginklų pirklys. Jis pirkdavo arklių iš Kilikijos ir
perparduodavo į Egiptą mainais už karo vežimus, kuriuos tada
pardavinėdavo karalystėms, esančioms į šiaurę nuo jo. Iš tikrųjų
182 Karalių 3, 1; 11, 1.
99
I. IZRAELITAI
Saliamonas tiekė ginklus nemažai Artimųjų Rytų daliai. Greta
jo uosto Ezjon Gebere, Hirbet el-Cheleitės saloje, amerikiečių
archeologas Nelsonas Glueckas surado jo pastatydintą vario
liejyklą, kurioje vyraujantys stiprūs vėjai pūtė primityvių kros­
nių kaitrovamzdžius. Čia buvo gryninamas ne tik varis, bet ir
geležis, ir gaminti užbaigti gaminiai183.
Didelę dalį iš prekybos ir mokesčių suplaukiančių turtų
Saliamonas leido savo karališkai sostinei puošti. Jis pasistatė
prabangius karalių rūmus su kolonų sale, panašia į faraonų
rūmus Memfyje, Luksore ir kitus, kur kedro stogą rėmė ketu­
riasdešimt penki milžiniški mediniai stulpai, - tai, ką Biblija
vadina „Libano miško rūmais". Atskiri rūmai buvo suręsti jo
svarbiausiajai žmonai egiptietei, mat ji laikėsi savojo pagonių
tikėjimo: „Mano žmona negyvens Izraelio karaliaus Dovydo
namuose, nes tos vietos yra šventos, ir čionai atėjusi Viešpa­
ties Sandoros Skrynia"184. Rūmai ir karaliaus būstinė, kareivi­
nės ir vidaus įtvirtinimai stūksojo netoli naujosios šventavietės, arba Šventyklos, ir visa buvo sutalpinta praplėtus Dovydo
miestą 250 jardų į rytus.
Dabar Saliamono Jeruzalės nebėra išlikę nieko regima, nes
ji arba pradingo po milžiniška Šventykla, kurią vėliau pastatė
Erodas Didysis, arba buvo nušluota romėnų185. Mėgindami nu­
piešti Saliamono Šventyklos vaizdą, esame visiškai priklausomi
nuo literatūrinių šaltinių, Karalių pirmosios knygos 6-7 sky­
rių. Tačiau šitaip mus pasiekusios detalės byloja, jog ši šven­
tykla buvo panaši į vėlyvojo bronzos amžiaus kanaaniečių
šventyklas Lachiše ir Bet Š'ane bei į kiek vėlesnę IX a. pr. Kr.
datuojamą šventyklą, atkastą Tel Tainete Sirijoje. Kaip ir šios,
Saliamono šventykla turėjo tris kambarius, kiekvieną 33 pėdų
pločio, išdėstytus palei ašį: Ulamas, arba prieangis, 16 pėdų
183 Žr. Nelsono Gluecko radinius, -
26. 184 Karalių 7, 1-12. 185 Kenyon,
Bulletin of the American School of Orientai Research, 1938-1940; I Karalių 9,
Royal Cities.
100
I. IZRAELITAI
ilgio, Hekalis, arba šventoji vieta, 66 pėdų ilgio, ir Šventų šven­
čiausioji, 33 pėdų kvadratas, laikytas visiškai tamsus kaip ir
vidinė šventovė Egipto šventykloje.
Šis pastatas buvo suręstas ir įrengtas maniera, visiškai sve­
tima izraelitams. Tašytus akmenis šlifavo finikiečių mūrininkai.
Hiramas Tyrietis taip pat atsiuntė ir savo bendravardį bron­
zos meistrą išlieti šventyklos apeiginius indus. Tai buvo „praus­
tuvas ant ratukų", bronzos praustuvas ant pastovo, panašus į
pagonių praustuvus, rastus Megide ir Kipre, bei didžiulė „nu­
liedinta jūra", kurioje tilpdavo du tūkstančiai vonių vandens,
kunigų naudoto apsivalymo ritualui prieš aukojimus; šioji sto­
vėjo ant dvylikos bronzinių jaučių. Dvi bronzos kolonos, kiek­
viena beveik 40 pėdų aukščio, galbūt atliepiančios du stačius
kanaaniečių aukštumų alkų monolitus, saugojo auksuotą alto­
rių su dešimčia aukso žvakidžių. Šventų švenčiausiosios uždan­
ga taip pat buvo iš kabančių aukso grandinių. Sienos ir grindys
buvo išklotos kedru. Šventų švenčiausioji su ją saugančiais auk­
suotais alyvmedžio cherubais buvo skirta laikyti senovinės
Jahvės religijos gerbiamoms relikvijoms: pirmų pirmiausia San­
doros Skrynią ir (pasak Talmudo tradicijos) Mozės lazdą, Aarono šaką, indą manos ir pagalvę, ant kurios esą ilsėjosi Jokūbo
galva, kai jis susapnavo savo kopėčias186. Bet kai 587 m. pr. Kr.
Jeruzalė krito, visi šie daiktai jau buvo seniai pradingę, ir rei­
kia suabejoti, ar jų iš viso ten kada nors būta.
Aišku viena, - Saliamono šventykla, didinga ir puošni, ap­
juosta įtvirtintų karališkojo aukštutinio miesto, arba akropo­
lio, sienų, labai jau maža ką bendra turėjo su ta grynąja Jahvės
religija, kurią Mozė atsinešė iš dykumos. Vėliau žydai ėmė
laikyti Saliamono Šventyklą esmine ankstyvojo tikėjimo dali­
mi, bet į karališkąjį ratą nepatenkantiems pamaldiems žmo­
nėms ji turėjo atrodyti kiek kitaip. Kaip ir corvee, mokesčių ra186 Joan Comay, The Temple of Jeru-
salėm, with the History of the Temple
Mount, London, 1975.
101
I. IZRAELITAI
jonai, karo vežimai, ji buvo naujas dalykas ir daugeliu požiūrių
tiesiog nukopijuotas nuo labiau išsivysčiusių pagoniškų kultūrų
Viduržemio jūros pakrantėse ar Nilo slėnyje. Ar tik Saliamonas
su savo svetimšalėmis žmonomis, centralizuota monarchija ir
negailestingu reiklumu senųjų genčių atžvilgiu nekrypo į pago­
nybę? Ar jo Šventykla nebuvo stabmeldiška daiktų garbinimo
vieta? Pati Sandoros Skrynia tokioje didingoje aplinkoje turė­
jo atrodyti kaip ne ten pakliuvęs rakandas. Tai buvo tiesiog 4
pėdų ilgio, 2 pėdų 6 colių gylio medinė skrynia, nešiojama ant
strypų, prakišamų per žiedus abiejuose šonuose. Viduje gulė­
jo Įstatymo plokštės. Pagal griežtą izraelitų tikėjimą skrynia
buvo tiesiog Dievo įsakymų talpykla, o ne kulto objektas. Ta­
čiau izraelitai čia nesilaikė nuoseklumo, lygiai kaip ir tikėda­
mi, jog Dievas, pats būdamas neatvaizduojamas, sukūrė žmo­
gų pagal savo paveikslą. Viena iš senųjų, primityvių Dano šven­
tyklų iš tikrųjų turėjo Dievo statulą187. Nors Skrynia buvo pa­
dirbta plokštėms sudėti, izraelitai, atrodo, priskyrė dievišką
galią Dievo žodžiams, tad tam tikra prasme jie tikėjo dievybę
gyvenant Skrynioje. Atitinkamai jie siejo su ja dykumoje pra­
leistus metus: „Kai tik Sandoros Skrynia būdavo pakeliama
kelionei, Mozė sakydavo: Pakilk, Viešpatie! Tebūna išsklaidyti
tavo priešai, tebėga nuo tavo veido tie, kurie tavęs neapkenčia!
O kai tik ji būdavo padedama poilsio, jis sakydavo: Sugrįžk,
Viešpatie, prie nesuskaitomų Izraelio tūkstančių!"188
Saliamonas pasinaudojo šiuo nenuoseklumu, kad pastūmė­
tų savo religinę reformą absoliučios karaliaus valdžios link, ir
vienintelė šventavietė, kurioje iš tikrųjų galėjo būti garbina­
mas Dievas, atsidūrė jo žinioje. 8-ajame Karalių pirmosios kny­
gos skyriuje Saliamonas pabrėžia Dievą esant (IK 8, 20) Šven­
tykloje: „Pastačiau namus Viešpaties, Izraelio dievo vardui".
Tačiau visiškas pagonis Saliamonas nebuvo, kaip čia būtų gali187 Haran, Temples and Temple Service,
p. 28. 188 Skaičių 10, 35-36.
102
I. IZR AELITAI
ma susidaryti įspūdį, nes priešingu atveju jam nebūtų rūpėję
neįleisti savo žmonos į šventąją teritoriją. Savo religijos teolo­
giją jis suprato, nes (IK 8, 27) klausė: „Bet ar iš tikrųjų Dievas
gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs
sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pasta­
čiau!" Kompromisą tarp valstybės poreikių ir savo izraelitiškojo monoteizmo sampratos jis surado vaizduodamasis, jog Vi­
sagalis esti šventykloje ne fizine, bet simboline prasme: „Težvelgia naktį dieną tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią
sakei: Ten gyvens mano vardas!" Kaip tik šia prasme vėlesnio­
sios kartos suderino Šventyklą su tikėjimu: vien Dievo vardo
buvimas Šventykloje kuria galingą dievišką spinduliavimą,
vadinamą Sekina, sunaikinančią neįgaliotą prie jos besiartinan­
tį asmenį.
Tačiau anuo metu mintis apie centrinę karališkąją šventyklą
buvo nepriimtina daugeliui izraelitų puristų. Jie susibūrė į pir­
mąją iš daugybės separatistinių sektų, vėliau gimsiančių iš Jah­
vės religijos, - rechabitų sektą189. Nemaža šiauriečių taip pat
priešiškai sutiko religijos koncentravimą Jeruzalėje ir jos kara­
liškoje Šventykloje, mat joje tarnavusi kunigija netrukus iškėlė
absoliutistinius reikalavimus, pareikšdama, jog tik jų vienų
apeigos teisėtos, o senesniosios šventavietės bei šventyklos,
nuo patriarchų laikų gerbti aukštumų alkai ir altoriai esą heterodoksijos ir blogybių lizdai. Šie teiginiai galop įsivyravo ir
tapo bibline ortodoksija. Bet anuomet šiaurėje jiems priešintasi.
Šis nepasitikėjimas Saliamono religinių pakeitimų atžvilgiu
drauge su jo absoliutistiniu elgesiu bei priespauda atvedė prie
to, kad jo tėvo sukurtoji karalystė ilgainiui pasirodė nepajėgi
išsilaikyti. Saliamono sumanumas ir sėkmė padėjo jai gyvuoti,
bet jau paskutiniais jo metais buvo justi įtampos požymių. Izrae­
litus, kuriems praeitis visad liko nepaprastai gyva, prievarti189 De Vaux, op. cit., p. 305.
103
I. IZRAELITAI
nio darbo sistema ypač nepakenčiamai slėgė dėl to, kad primi­
nė jiems Egipto vergystę. Jų sąmonėje laisvė ir jų religija buvo
neatskiriamos. Sutelkdamas kultą Jeruzalėje, Saliamonas nu­
vertino tokias šventoves kaip Sichemą, siejamą su Abraomu,
ir Betelį, siejamą su Jokūbu. Taigi šiauriečiai vis labiau ėmė
traktuoti Saliamoną bei jo liniją ne tik kaip pasaulietinius en­
gėjus, bet ir kaip dvasinius griovėjus.
Todėl, kai Saliamonas 925/926 m. pr. Kr. mirė, šiauriečiai
nesutiko su jo įpėdinio Rehabeamo jungtine karūnacija Jeru­
zalėje ir reikalavo, kad jis atvyktų šiaurėn į Sichemą karūnuo­
tis jųjų karaliumi. Žmonės, Saliamonui valdant pasitraukę tremtin, kaip antai Jeroboamas^dabar sugrįžo ir pareikalavo kons­
titucinio valdymo ir ypač darbo prievolės bei didelių mokesčių
palengvinimo: „Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir
jo uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime '190. Atrodo,
Sicheme vyko visuotinis politinis susirinkimas, kuriame Rehabeamas, pasitaręs su senaisiais savo tėvo patarėjais, atmetė jų
susitaikymo siūlymus ir, savo jaunų kunigaikščių remiamas,
ėmėsi kietosios linijos šiauriečių atžvilgiu: „Mano tėvas jūsų
jungą padarė sunkų, o aš prie to jungo dar pridėsiu; mano tė­
vas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais"191.
Šis stebėtinai nevykęs sprendimas sugriovė jungtinę kara­
lystę. Rehabeamui neužteko nei karinių pajėgų, nei įgūdžių
suturėti jėga ją vientisą, šiauriečiai atskilo ir ėmė tarnauti savo
karalių dinastijai, ir kylančių imperijų - babiloniečių ir netru­
kus asirų - epochoje abi šios mažos karalystės, Judas pietuose
ir Izraelis šiaurėje, sutiko savo pražūtį kiekviena skyrium.
Ir vis dėlto šis nuosmukio procesas užtruko keletą amžių,
tuo tarpu izraelitų religinė kultūra patyrė svarbių pokyčių.
Pirma, suklestėjo šiaurinė karalystė. Ji turėjo daugiau gyven­
tojų, derlingesnes žemes ir buvo arčiau ano meto prekybos
190 Karalių 12, 4.
191 Karalių 12, 14.
104
I. IZRAELITAI
centrų. Išsivadavusi iš pietiečių jungo ji turtėjo ir - paradok­
sas - pasuko tuo pačiu konstitucinės bei religinės raidos keliu,
kurį andai laikė reikalingu Saliamonas ir kuriuo, pietiečių pri­
mestu, jie atsisakė žengti. Kaip ir Dovydo dinastija, šiaurėje
karaliaus Omrio dvaras virto centralistiniu ir ėmė mėgdžioti
klestinčių kaimyninių valstybių politinius bei kulto modelius.
Patsai Omris buvo baisus karalius, kurio žygiai sielvartingai
aprašyti moabitų dievui Žemošui skirtoje plokštelėje, atrasto­
je 1866 m. ir žinomoje Moabitų akmens vardu: „Izraelio kara­
lius Omris slėgė Moabą daugel dienų, nes Žemošas buvo ant
savo žemės užsirūstinęs. Ir jo sostan įžengė jo sūnus, ir taip
pat pasakė: aš slėgsiu Moabą".
Omris, kaip ir Saliamonas, sutvirtindavo savo valdžią gud­
riomis tarptautinėmis santuokomis. Savo sūnų Ahabą jis apves­
dino su Sidono karaliaus dukra Jezabele, šitaip sujungdamas
savo sausumos valdas su jūra ir jūriniais prekybos maršrutais.
Kaip ir Saliamonas, jis buvo didis statytojas. Samarijoje ant
kalvos, nuo kurios buvo matyti už dvidešimties mylių plytin­
ti jūra, jis įkūrė ir pastatė naują miestą: jo įkūrimą mes net
galime datuoti apytikriai 875 m. pr. Kr. Kaip ir karališkieji
Saliamono miestai, šis turėjo įtvirtintą karališkąjį akropolį. Ir
Ahabas buvo didis statytojas. Samarijoje jis pasistatydino, pa­
sak Biblijos, „dramblio kaulo namus", t. y. rūmus su sosto sale,
išpuošta dramblio kaulo bareljefais, - tokią prabangą turėda­
vo tik turtingiausi to meto karaliai. Kasinėjant Samariją 19311935 m., griuvėsiuose buvo rasta šių dramblio kaulo papuo­
šimų gabalėlių. Ahabui, kaip ir jo tėvui Omriui, sekėsi karyba,
jis karaliavo 25 metus ir dusyk nugalėjo Damasko karalių, kol
vieno vežimų mūšio metu, pasak Biblijos, „Tačiau vienas vyras
įtempė iš akies lanką", ir netyčia pataikęs Ahabui į šarvų
sudūrimą, mirtinai jį sužeidė192.
192 Karalių 22, 34-37.
105
I. IZR AELITAI
Tačiau Omrio dinastija, pasaulietiškumu ir sėkme nenusileidusi Saliamono dvarui, sukėlė ir lygiai tokį pat aštrų socialinį
bei moralinį pasipiktinimą. Augo dvarai, kaupėsi turtai. Plėtėsi
atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų. Valstiečiai prasiskolindavo,
o negalinčius išsimokėti eksproprijuodavo. Tai prieštaravo Mo­
zės įstatymo dvasiai, nors ir ne griežtai jo raidei, nes jame
tvirtinama, jog nevalia perkelti savo artimo ribas193. Karaliams
nepatiko tai, kad elitas engė vargšus, mat vargšų jiems reikė­
jo savo armijoms ir darbo jėgai papildyti; tačiau visos jų prie­
monės būdavo neveiksmingos. Sichemo, Betelio ir kitų šventaviečių kunigai gaudavo atlyginimą, būdavo artimai susiję su
karaliaus dvaru, užsiėmę ceremonijomis bei aukojimais ir abe­
jingi skurdžių nelaimėms, - bent jau taip teigė jų kritikai. Šio­
mis aplinkybėmis visuomenės sąžinė vėl prabilo pranašų bal­
su. Kaip ir Samuelį, juos neramino pati monarchijos institucija,
nes, jų akimis, ji jau savaime buvo nesuderinama su demokra­
tine teokratija. Valdant Omrio dinastijai, pranašų tradicija stai­
ga atgijo šiaurėje, pasirodžius stulbinančiai Elijo figūrai. Jis
buvo kilęs iš nenustatytos vietos, vadintos Tišbe, Gileade, į
rytus nuo Jordano, visiškuose dykumos paribiuose. Jis buvo
rechabitas - priklausė tai ultraasketiškai, nežabotai ir funda­
mentalistiškai sektai, „gauruotas vyras ir susijuosęs šikšnine
juosta aplink strėnas". Kaip ir beveik visi žydų didvyriai, jis
buvo iš vargšų ir kalbėjo jų vardu. Pasak tradicijos, jis gyveno
prie Jordano, maitinamas varnų194. Be jokios abejonės jis turė­
jo atrodyti panašiai kaip po tūkstančio metų Jonas Krikštyto­
jas. Neturtėlių labui jis darė stebuklus ir daugiausia veikdavo
sausros ir bado metais, kai liaudis kentėjo.
Bet žinoma, kad kaip ir kiti griežti Jahvės garbintojai, Eli­
jas laikėsi kritiškos nuomonės Omrio dinastijos atžvilgiu, ir
ne tik dėl socialinių, bet pirmiausia dėl religinių priežasčių.
193 Pakartoto Įstatymo 27, 17. 194 Ka­
ralių 17, 3-4.
106
I. IZR AELITAI
Mat Ahabas paliko Jahvės kultą ir pasidavė savo žmonos garbi­
namam Baaliui: „Iš tikrųjų, niekada nebuvo kito tokio kaip
Ahabas, kuris būtų buvęs taip pasidavęs daryti, kas nedora
Viešpaties akyse, savo žmonos Jezabelės skatinamas. Jis elgė­
si pasibjaurėtinai, eidamas paskui stabus..."195Toji pati Jezabelė
sugundė Ahabą despotiškai pasinaudoti savo valdžia ir pasisa­
vinti Naboto vynuogyną, o jį patį pasiųsti myriop, t. y. įvykdyti
nusikaltimą, priešingą visam Izraelio teokratijos etosui.
Akivaizdu tai, kad Elijas gebėjo patraukti į savo pusę dau­
gybę šalininkų, ypač sunkmečiu, kai ilgai nelydavo. Jis buvo
neatremiamas pamokslininkas. Karalių pirmosios knygos 18
skirsnyje aprašoma dramatiška scena, kurioje jis surenka milži­
nišką izraelitų minią ant Karmelio kalno ir meta iššūkį „Baalo
pranašams" bei „girių pranašams", „valgantiems prie Jezabe­
lės stalo", kviesdamas į lietaus iškvietimo varžybas. Elijas turė­
jo tikslą kartą visiem laikam parodyti tautai jų religiją, tad
sakė susirinkusiems: „Ar ilgai jūs šlubuosite abiemkojom? Jeigu
Viešpats yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet
sekite jį". Baalo šventikai perėjo visus savo ritualus ir „pagal
savo paprotį čaižė save kalavijais ir ietimis, kol apsipylė krau­
ju"; bet nieko neįvyko. Tada Elijas susikrovė aukurą ir pa­
aukojo Jahvei, ir iškart „nužengė Viešpaties ugnis ir sudegino
deginamąją auką". Tąsyk visi žmonės „parpuolė kniūbsti, šauk­
dami: Viešpats yra Dievas! Tik Viešpats yra Dievas!" Elijas su
savo minia sučiupo pagonių kunigus ir, nusivedęs prie Kišono
upelio, „ten juos nužudė", o dar pasimeldęs Karmelio viršū­
nėje, Elijas iškvietė „mažą debesėlį, ne didesnį už žmogaus
plaštaką" iš jūros; netrukus „dangus apsiniaukė juodais debe­
simis, papūtė vėjas, ir pradėjo smarkiai lyti".
Nepaisant šio triumfališko įrodymo, Elijas nepajėgė pats
vienas nei išrauti pagonybės, nei sunaikinti Omrio dinastijos,
195 Karalių 21, 25-26.
107
I. IZRAELITAI
kad ir išpranašavo jos galą. Jis buvo vieniša figūra, charizmos
gaubiamas žmogus, gebąs paveikti didžiulę minią, tačiau ne
toks, kuris sukurtų partiją ar dvaro frakciją. Elijas - galbūt
pirmasis žydų istorijoje - atstovavo individualiai sąžinei; Die­
vas bylojo (1 K 19, 12) jam ne iš Mozės laikų griaustinio, bet
„švelniu tyliu dvelksmu". Prakeikdamas Ahabo palikuonis už
Naboto nužudymą, jis iškėlė principą, jog karaliaus elgesys
niekuo neturi skirtis nuo paprasto žmogaus: jis privalo vado­
vautis moralės principais. Politika turinti siekti teisybės, o ne
galybės. Tačiau Elijas, kad ir būdamas pirmas pranašas, vado­
vavęs opozicijai, nebuvo politikas. Didelę gyvenimo dalį jis
prasislapstė kaip persekiojamas bėglys. Paskutines savo die­
nas praleido dykumoje. Karalių antrosios knygos 2 skyriuje
pasakojama kaip jis patepė savo įpėdinį, Eliziejų, o tuomet ug­
niniu vežimu su viesulu pakilo į dangų, palikdamas įpėdiniui
dėvėti savo stebuklingąjį apsiaustą.
O štai Eliziejaus būta kitokio molio. Biblijos pasakojime
regime jį atliekant įstabius veiksmus: kai prie Betelio iš jo pa­
sišaipo „maži vaikai" (o gal nenaudos paaugliai), jis pasikviečia
iš girios du lokius, kurie sudrasko ne mažiau kaip keturiasde­
šimt du mažuosius prasikaltėlius196. Tačiau Eliziejus veikė ne
vienas. Jis sukūrė savo sekėjų organizaciją, pranašų kolegiją,
ir darbavosi pasaulietinių aukštųjų hierarchijų sluoksniuose,
siekdamas Elijo reikalautų religinių reformų. Ahabas išsaugojo
ir dar išplėtė šiaurėje Saliamono karo vežimų miestus. Jis bei
jo įpėdiniai turėjo didelę profesionalią armiją, tapusią ir jo stip­
rybės, ir silpnumo šaltiniu. Vienas iš iškiliausių vežimų armi­
jos generolų buvo vardu Jehuvas, Nimšio sūnus, kuris „važiuo­
ja kaip viesulas". Eliziejus sudarė su Jehuvu religinį-karinį są­
mokslą, patepė jį būsimu karaliumi ir taip pradėjo vieną iš
kruviniausių perversmų istorijoje197. Jehuvas įsakė eunuchams
196 Karalių 2, 23-24. 197Grant, History of Ancient Israel, 11 sk. „Northern
Prophets and History", p. 122-134.
108
I. IZRAELITAI
išmesti Jezabelę pro jos pačios rūmų langą, „jos krauju aptašky­
ta siena ir arkliai. Jehuvas pervažiavo jos kūną". Septyniasde­
šimt Ahabo sūnų buvo nukirsdinti ir galvos sukrautos „į dvi
krūvas prie miesto vartų". Jehuvas išskerdė visą Ahabo kara­
liškąjį dvarą, „visus didikus, ir artimus bičiulius ir kunigus, nepalikdamas nė vieno gyvo". Tuomet jis surinko visus Baalo
kunigus ir išžudė juos, o išnešę Baalo šventąjį stulpą, „sudegi­
no jį. Jie nuvertė Baalo aukurą, nugriovė Baalo šventyklą ir
pavertė ją išviete iki šios dienos"198.
Gal šis nuožmus religinis valymas kuriam laikui ir atstatė
oficialų vieno Jahvės kultą, tačiau neišsprendė amžino konf­
likto tarp būtinybės išsaugoti religinę ortodoksiją - norint iš­
laikyti vientisą tautą - ir būtinybės taikytis prie pasaulio kad išgyventų valstybė. Jehus, kaip nesunku įspėti, netrukus
jau elgėsi ne mažiau savavališkai negu Omrio dvaras; iš tikrųjų
mažne visi Izraelio karaliai anksčiau ar vėliau susipykdavo su
religiniais puristais. Kad išlaikytų valdžią savo rankose, kara­
lius turėjo (taip atrodė) daryti tokius dalykus, į kuriuos nega­
lėtų ramiai žiūrėti tikras Jahvės sekėjas. Naboto vynuogyno
epizodas kaip tik buvo toks momentas, simbolizuojantis dva­
siško ir pasaulietiško principo konfliktą. Vienoje garsioje vie­
toje Dievas įkvepia Eliją pasakyti Ahabui: „Užmušei ir dabar
pasisavini!"; o Ahabas į tai: „Suradai mane, mano prieše?"199
Vien pasodinus Ahabo vieton Jehuvą ir jo sūnus, problema
nebuvo išspręsta. Ji kiek kitokiu pavidalu darsyk formuluoja­
ma Amoso knygoje VIII a. pr. Kr. Ši knyga vienalaikė su Hesiodo Darbais ir dienomis pohomerinėje Graikijoje, ir joje reiškia­
mas panašus susirūpinimas abstrakčiu teisingumu, nors Amoso
knygoje jis tiesiogiai siejamas su Jahvės garbinimu. Pietietis iš
Judo žemės, „moro uogų brandintojas", Amosas atkeliavo
šiaurėn skelbti socialinio teisingumo. Jis kaip įmanydamas sten198 Karalių 10.
199 Karalių 21, 19-20.
109
I. IZR AELITAI
gėsi pabrėžti iš prigimties nesąs pranašas ir nepriklausąs jo­
kiai kolegijai, - tiesiog paprastas darbininkas, regintis tiesą.
Jis protestavo prieš įmantrias iškilmingas apeigas, kunigų atlie­
kamas šiaurinėje Betelio šventavietėje, pasak jo, prilygstančias
pasityčiojimui tuo metu, kai beturčiai kenčia priespaudą ir ba­
dauja. Dievas jo knygoje sako: „Nekenčiu, niekinu jūsų šven­
tes [...] Pasitraukite šalin su savo giesmių triukšmu; aš neklau­
sau jūsų arfų skambesio. Tevilnija teisingumas lyg upės srovė,
o teisumas lyg nuolat tekanti upė"200. Betelio vyriausiajam ku­
nigui Amazijai labai nepatiko Amoso veikla. Šventavietė, tvirti­
no jis, esanti karaliaus šventovė, dalis karaliaus dvaro; kuni­
gų pareiga esanti deramai su iškilmėm palaikyti valstybės re­
ligiją, o ne vaidinti politikus ir kištis į ekonominius procesus.
Jis pasakė Amosui: „Regėtojau, eik sau, bėk į Judo kraštą, ten
pelnykis duoną ir pranašauk". O karaliui pasiskundė, esą Amosas iš tikrųjų surezgęs sąmokslą prieš jį pačiose karaliaus valdo­
se, ir pridūrė - reikšminga fraze, - esą „Kraštas nebegali pa­
kęsti visų jo žodžių"201.
Šis ginčas buvo - o ir dabar iš tiesų tebėra - svarbus. Vėles­
nieji žydų pranašai, o savo ruožtu daugumas krikščionių mora­
linių teologų palaikė Amoso požiūrį. Talmude parašyta: „Tei­
sumo priesakas nusveria visus kitus [Dievo] įsakymus, drauge
sudėtus"202. Betgi talmudininkų pečių neslėgė atsakomybė už
valstybės vientisumo išlaikymą; visa tai jau buvo nuėję į praeitį,
ir dabar jie jau galėjo sau leisti tokią prabangą kaip moralinį
absoliutizmą. Tačiau Amazijos laikais, kad valstybė apskritai
išgyventų, kompromisas tarp pasaulietinės valdžios ir dvasi­
nių autoritetų buvo būtinas. Jei pietiečių pranašams būtų buvę
leista laisvai vaikščioti ir Dievo vardu kurstyti klasinę nesantai­
ką, bendruomenė būtų pražūtingai susilpnėjusi ir atitekusi išo­
rės priešų malonėn, o šie būtų iš viso nušlavę Jahvės garbinimą.
200Amoso 5, 21-24. 201 Amoso 7, 1013. 202Baba Batra 9 a; Shalom Spiegei,
Amos v. Amaziah, kn. Goldin, op. cit.
203 Karalių 17, 23-24.
110
I. IZR AELITAI
Štai ką Amazija turėjo galvoje sakydamas, jog žemė nepakelsianti karčių Amoso žodžių.
Per visą devintąjį amžių Asirijos galia augo. Šalmanesero
Juodasis obeliskas liudija, jog net Jehuvos laikais Izraelis buvo
priverstas mokėti duoklę. Kuriam laikui Izraelis atsipirkdavo
nuo asirų arba sudarinėjo sąjungas su kitomis mažomis valsty­
bėmis, kad sustabdytų bendro priešo veržimąsi. Tačiau 745 m.
pr. Kr. Asirijos sostan sėdęs nuožmusis Tiglat Pileseras III pa­
vertė savo karingą padermę imperialistų nacija. Jis pradėjo
vykdyti masinio iškeldinimo iš užkariautųjų teritorijų politiką.
740 m. jo metraščiuose įrašyta: „O štai Menachemą [Izraelio
karalių] užvaldė siaubas... jis pabėgo ir pasidavė man [...] sidab­
ro, spalvotų vilnonių drapanų, lininių drapanų... gavau iš jo
duoklės". 734-aisiais jis prasiveržė iki pajūrio, tada palei krantą
nužygiavo „ligi Egipto versmės". Visas elitas, turtingieji, pirk­
liai, amatininkai, kariai buvo iškeldinti į Asiriją ir tenai įkurdin­
ti; jų vieton apgyvendintos chaldėjų ir aramėjų gentys iš Ba­
bilonijos. Tuomet Tiglatas ėmė stumtis gilyn į šalį. Draskoma
vidaus religinių bei socialinių priešiškumų, šiaurinė Izraelio
karalystė pasirodė visiškai nepajėgi atsilaikyti. 733-734 m. Tig­
lat Pileseras nukariavo Galilėją ir Užjordanę, palikdamas vie­
ną Samariją. Tiglatas mirė 727-aisiais, bet jo įpėdinis Šalmaneseras Vužėmė Samariją 722-721 metų žiemą, o dar kitais metais
jojo įpėdinis Sargonas II užbaigė griauti šiaurinę karalystę,
pašalindamas visiškai visą elitą ir atsiųsdamas jo vieton kolo­
nistus: „Aš apguliau ir paėmiau Samariją, - užrašo Sargonas
Chorsabado metraščiuose, - ir išsivariau 27 290 tenai gyvenu­
sių žmonių". Antroji Karalių knyga liūdnu aidu atsiliepia: „Iz­
raelitai buvo ištremti iš savo žemės į Asiriją, iki šios dienos.
Asirijos karalius atgabeno žmonių iš Babilono, Kutos, Avos,
Hamato ir Sefarvaimo ir apgyvendino juos Samarijos miestuose
vietoj izraelitų. Jie pradėjo valdyti Samariją ir kurtis jos mies­
tuose"203. Archeologiniai duomenys teikia apsčiai paliudijimų
111
I. IZRAELITAI
apie katastrofą. Samarijoje karaliaus rūmai buvo visiškai su­
griauti. Megidas sulygintas su žeme ir ant griuvėsių pristaty­
ta naujų, asiriečių tipo pastatų. Hazoro sienos nugriautos. Sichemas visiškai pranyksta. Taip pat ir Tirza.
Taigi įvyko pirmoji didelė masinė tragedija žydų istorijo­
je. Taip pat šios tragedijos padarinių nepanaikino vėlesnis atgi­
mimas. Šiaurinė Izraelio tauta buvo galutinai sunaikinta bei
išblaškyta. Savo paskutinės priverstinės kelionės į Asiriją metu
dešimt šiaurinių genčių paliko istorijos akiratį ir nužengė į
mito karaliją. Jos gyveno vėlesnėse žydų legendose, bet iš tikrų­
jų jas, praradusias savo tikėjimą ir kalbą, paprasčiausiai asimi­
liavo aplinkiniai gyventojai aramėjai; o aramėjų kalbai, kaip
bendrai Asirijos imperijos kalbai, slenkantis į vakarus, jų dingi­
mas tapo ne toks pastebimas. Samarijoje pasilikę izraelitų vals­
tiečiai bei amatininkai per santuokas maišėsi su naujaisiais atsikėlėliais. Karalių antrosios knygos 17-ame skyriuje, kuriame
užrašyti šie liūdni įvykiai, sakoma, jog ištremtajam elitui Asirijoje vis dar garbinant Jahvę, vienas iš jų kunigų buvo pasiųs­
tas atgal į Betelį gyventi ir mokyti be vadovavimo likusią liaudį.
Bet čia pat priduriama: „Tačiau kiekviena tauta ir toliau darėsi
savo dievus ir statė juos aukštumų alkuose, kuriuos buvo įsi­
rengę Samarijos žmonės", o tada biblinis pasakojimas piešia
baisingą tos suplaktos pagonybės, į kurią įpuolė šiaurinė kara­
lystė, paveikslą. Judo krašte visuomet šiek tiek abejota dėl to,
kaip šiaurėje buvo garbinamas Jahvė. Šią abejonę dėl šiauriečių
ortodoksiškumo atspindėjo izraelitų pasidalijimas, įvykęs tuo
metu, kai jie atvyko į Egiptą, ir iš tikrųjų taip ir neišnykęs net
po Išėjimo ir Kanaano užkariavimo. Jeruzalės ir jos kunigijos
akimis šiauriečiai visados maišėsi su pagonimis. Šiaurinės ka­
ralystės žlugimas ir išsklaidymas bei tautos likučių mišrios
santuokos su svetimtaučiais tapo pamatu atimti iš samariečių
teisę į jų senąjį izraelitiškąjį paveldą. Nuo šio momento žydai
daugiau nebepripažino jų išrinktosios tautos dalimi ir atmetė
112
I. IZRAELITAI
jų pretenzijas būti teisėtais Pažadėtosios žemės gyventojais ir
savininkais.
Ir vis dėlto šiaurė paliko pietinei karalystei savo palikimą,
iš kurio vėliau išaugo nauja Jahvės religijos pakopa, suklestėjusi
pietuose paskutinėmis senosios Jeruzalės dienomis. Kritus Samarijai, saujelė deportacijos išvengusių raštingų pabėgėlių prasigavo į pietus, buvo tenai priimti ir įsikūrė Jeruzalėje. Vienas
iš jų atsinešė su savimi nežinomo pranašo vardu Ozėjas raštus,
prie kurių tuomet pridėjo ranką kažkuris pietietis204. Ozėjo pra­
našauta ir rašyta šiaurinės karalystės sugriovimo išvakarėse.
Jis buvo pirmas izraelitas, aiškiai suvokęs, jog karinis bei politi­
nis žlugimas - tai neišvengiama bausmė, Dievo siųsta išrink­
tajai tautai už pagonybę ir moralinį nuosmukį. Puikaus stiliaus
ir dažnai poetiškas jo tekstas pranašauja Samarijos žlugimą.
Dievas sudaužysiąs jų stabus: „Nes jie sėja vėją ir pjaus audrą",
o visus nusidėjusius Jahvės garbintojus jis perspėja: „Arėte ne­
dorumą, pjovėte neteisingumą, valgėte melo vaisius"205.
Ozėjas yra paslaptinga figūra ir kai kuriais atžvilgiais jo
rašymo būdas yra sunkiausiai perprantamas visoje Biblijoje.
Jis kalba dažnai niauriai ir pesimistiškai. Ozėjas turėjo gebėjimą,
vėliau būdingą daugybei žydų rašytojų, - įtaigiai perteikti iš­
kentėtos kančios ir sykiu išsaugotos vilties kibirkštėlės įspūdį.
Galimas dalykas, jo būta savo ydas įveikusio gėrovo ir mergi­
šiaus. Jis aimanuoja: „Vynas, senas ir jaunas - atima protą"206.
Seksualumas jam kelia ypač didelį pasidygėjimą. Jis sako, esą
Dievas jam liepęs vesti paleistuvę Gomerę ir turėti iš jos vai­
kų, - Gomerė simbolizuojanti tiek ritualines pagonių šventyk­
los prostitutes, tiek patį Izraelį - mergšę, kuri paliko savo teisė­
tą vyrą, Jahvę, ir nuėjo ištvirkauti su Baalu. Ozėjas smerkia
visas šiaurės institucijas: iš tiesų mano šiaurinę karalystę apskri­
tai neturėjus egzistuoti, nes Izraelis ir Judas iš tikrųjų esą viena.
204 Ozėjo kn. teksto analizę žr. Encyclopaedia Judaica, t. 8, p. 1010-1025.
205 Ozėjo 8, 7; 10, 13. 206 Ozėjo 4, 11.
113
I. IZRAELITAI
Politiniai sprendimai buvę beverčiai; Jehuvo valdymas - nedo­
ras darbas. Organizuota kunigija - tai tikras nesusipratimas:
„lyg galvažudžių nasrai, prisidedąs prie kunigų, kurie užmuša
kelyje tuos, kurie ateina... taip, jie daro nusikaltimą". Pranašų
kolegijos karališkosiose šventavietėse ir kitur esančios nė kiek
ne geresnės: „Tu klupsi dieną, ir kartu pranašas su tavim klups
naktį. [...] Pranašas - kvailas, dvasios vyras - pamišęs"207.
Tad Izraelis su visom savo institucijom esąs pasmerktas ir
būsiąs išvarytas tremtin. Tačiau ilgainiui tatai neturės reikš­
mės. Juk Dievas myli savo tautą. Jis baudžia, bet ir atleidžia:
„jis užgavo, jis ir gydys mus". Ir čia pat priduria stulbinamai
pranašingą frazę: „Jis... pažadins mus trečią dieną, ir mes būsi­
me gyvi jo akivaizdoje"208. Svarbus esąs ne materialus pasiren­
gimas, bet pasikeitimas žmonių širdyse. Izraelio atpirkimą už­
tikrinsią ne kas kita, o tik meilė Dievui, atsakas į Dievo meilę
mums, tik šitai leisią apvalytiems ir išgrynintiems tautos „li­
kučiams" perduoti tikėjimą ateičiai.
Ši įstabi žinia, kurioje, regis, pirmąsyk izraelitų mąstyto­
jas mėgina įsivaizduoti širdies religiją, - religiją, atskirtą nuo
tam tikros valstybės bei organizuotos visuomenės, - nuskam­
bėjo ir buvo išgirsta Judo krašte, nugąsdintame savo šiaurinio
kaimyno žlugimo ir baimingai laukiančiame panašaus likimo.
Judo žemė neprilygo šiaurės karalystei turtais, buvo labiau
kaimiška, ne taip užvaldyta karinės jėgos politikos ir mažiau
nutolusi nuo Jahvės kulto šaknų, nors tiek Biblijos pasakoji­
mas, tiek 1961-1967 m. Jeruzalės kasinėjimai liudija grįžimą
prie pagonybės. Čia buvo svarbūs paprasti šalies žmonės, vadi­
namoji am ha-arec*. Pirmąkart istorijos arenon jie išeina 840 m.
pr. Kr., kai nuvęrčiama despotiška karalienė našlė Atalija, už­
grobusi sostą ir įvedusi Baalio garbinimą Šventykloje. Antroji
Karalių knyga nepalieka abejonių dėl to, kad tolesnė konsti207 Ozėjo 6, 9; 4, 5; 9, 7. Žr. Grant,
208Ozėjo 6, 1-2. * žemės tauta (hebr.)
History of Ancient Israel, p. 129.
114
I. IZRAELITAI
tucinė restauracija atgaivino teokratinės demokratijos idėją.
Juk liaudies sukilimui vadovavo dvasininkas Jehojada, ir jis
atkakliai reikalavo, kad tauta būtų pripažinta kaip politinė ir
konstitucinė jėga: „Jehojada sudarė sandorą tarp Viešpaties
bei karaliaus ir tautos, kad jie būtų Viešpaties tauta, o kitą
sandorą - tarp karaliaus ir tautos"209. Jokioje kitoje to meto
Artimųjų Rytų šalyje nei dar ilgą laiką Graikijoje nebūtų galėjęs
rastis toks naujas sutvarkymas. Iš tikrųjų kai Judo padangę
taip pat užtemdė imperializmo šešėlis, am ha-arec įgijo specifi­
nę teisę išsirinkti karalių, jei kiltų abejonių dėl to, kam turi
atitekti sostas.
Kai Izraelis krito, Judo žemės karalius Ezechijas, teturėjęs
negausią ir daug silpnesnę profesionaliąją armiją nei senoji
šiaurės vežimų armija, pasitelkė į pagalbą am ha-arec, kad at­
naujintų Jeruzalės įtvirtinimus pastatydamas naują sieną ant
vakariniojo kalvagūbrio: „atstatė visą išgriuvusią sieną, sustip­
rino bokštais ir iš lauko pusės pastatė kitą sieną". Jis taip pat
pasiruošė asirų apgulčiai - iškasė Siloamo tunelį, Gihono šalti­
nio vandenį nuplukdžiusį į uoloje iškirstą talpyklą, iš kurios
vandens perteklius kanalu nubėgdavo į Kedrono upelį. Mies­
tui ši milžiniška talpykla buvo prieinama, tuo tarpu apgulėjai
nė nenutuokė apie šio įrenginio egzistavimą. Visa tai irgi ap­
rašyta Biblijoje210, o 1867-1870 m. tyrinėjant tunelį duomenys
nuostabiai pasitvirtino. Sienose atrastas ano meto hebrajiškas
įrašas, pažymintis darbo užbaigimą:
Štai kokia prasikasimo istorija: tuo metu, kai [kirtėjai kėlė] kirtiklį
kiekvienas savo draugo link ir kai [dar buvo likę] trys alkūnės prasikasti,
pasigirdo balsas žmogaus, šaukiančio savo draugą, nes uola suskilo iš
kairės ir iš [dešinės]. Ir prasikasimo dieną kirtėjai kirto kiekvienas savo
draugo kryptim, smūgis po smūgio. Ir vanduo ėmė plūsti iš šaltinio į
tvenkinį, dvylika šimtų alkūnių.211
209 Karalių 11, 15-17. 210 Kronikų 32,
3-5. 211 Kenyon, Royal Cities.
115
I. IZR AELITAI
701 m. pr. Kr. Jeruzalė iš tikrųjų atlaikė negailestingą asirų
karaliaus Senacheribo apgultį. Išsigelbėjimą laidavo labiau ne
naujosios sienos ir vandens talpykla, o staigus pelių platina­
mo buboninio maro protrūkis asirų stovykloje, vėliau minimas
graikų istoriko Herodoto. Karalių antrojoje knygoje šis įvykis
suvokiamas kaip stebuklas: „Tą pačią naktį Viešpaties angelas,
atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis
tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai"212. Judo
valdovai taip pat siekė saugumo įvairiomis sąjungomis su ma­
žomis kaimyninėmis valstybėlėmis ir netgi su milžinišku, bet
nusilpusiu Egiptu, - „palūžusia nendre", paniekinamai nusišai­
po asirai, - pervedančia ranką kiekvienam, kuris ja remiasi"213.
Tačiau Judo žemės valdovai ir gentys vis labiau pradėjo
sieti savo galutinį politinį bei karinį likimą su savo teologinėm
pažiūrom ir moraliniu elgesiu. Atrodo, ėmė plisti mintis, kad
tauta gali išsigelbėti tik tikėjimu ir gerais darbais. Bet naciona­
linio išlikimo problemos religinio sprendimo samprata - visiška
priešingybė idėjos, filistiečių invazijos metu pastūmėjusios Iz­
raelį prie karalystės, - savaime draskė Judo kraštą dviem skir­
tingomis kryptimis. Kaip geriausiai būtų galima numaldyti
Jahvę? Jeruzalės Šventyklos kunigai įrodinėjo, jog tai įmano­
ma padaryti tik kartą visiems laikams sunaikinant įtartinas
senųjų aukštumų alkų ir provincijos šventyklų praktikas ir su­
telkiant Dievo garbinimą vien Jeruzalėje, kur būtų galima išsau­
goti visiškai gryną ortodoksiją. 622 m. pr. Kr. šį procesą pa­
greitino tai, kad remontuojant Šventyklą vyriausiasis kunigas
Hilkija atrado senovinius raštus, galbūt pirminį Penkiaknygės tekstą, o gal tik Pakartoto įstatymo knygą, atpasakojančią
sandorą tarp Dievo ir Izraelio ir dramatiškai pasibaigiančią
baisingais 28-ojo skyriaus prakeiksmais. Šis atradimas sukėlė
212 Karalių 19, 35; Herodotas, Istorijos,
kn. 2:141. 213 Karalių 18, 21.
116
I. IZR AELITAI
paniką, nes regėjosi, jog jis patvirtina pranašingus Ozėjo per­
spėjimus ir vertė galvoti, jog Šiaurės likimas jau pakibo viršum
pietų. Karalius Jošijas „persiplėšė drabužius" ir įsakė iš pa­
grindų reformuoti kultą. Sunaikinti visi atvaizdai, uždrausti
visi aukštumų alkai, išžudyti supagonėję, heterodoksiški ir ere­
tiški kunigai, o šios fundamentalistinės reformos kulminacija
tapo iškilminga nacionalinė Paschos šventė, kokios dar niekad
nebuvo regėjus Jeruzalė214. Tad - įdomaus paradokso dėka šis grįžimas prie tautos religinės praeities išėjo į naudą tik vie­
nintelei Jeruzalės Šventyklai, kurią pačią kaip pusiau pagoniš­
ką naujovę buvo pastatęs Saliamonas. Jos kunigų galia nepaly­
ginamai išaugo, ir ji tapo nacionaliniu - ar bent jau oficialiu visos religinės tiesos arbitru.
Bet šiuo pasmerkties laikotarpiu pradėjo reikštis antra ir
neoficiali religinės minties linija. Ji rodė visiškai kitą kelią į
išganymą, ir ilgainiui jo kryptis pasirodė buvusi teisinga. Ozėjas andai rašė apie meilės galią ir ragino perkeisti žmonių
širdis. Vienas iš jaunesniųjų jo amžininkų, pietietis, šias idėjas
išplėtojo dar toliau. Izaijas gyveno tuo metu, kai šiaurinei ka­
ralystei jau buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Kitaip nei
daugelis iškilių Biblijos figūrų, jis negimė beturtis: pasak Ba­
bilono Talmudo tradicijos, Izaijas buvo Judo karaliaus Amazijos sūnėnas215. Tačiau jis skelbė populistines ir demokratiškas
idėjas. Netikėjo armijomis nei sienomis, karaliais nei didingo­
mis šventyklomis. Jo veikla žymi tą momentą, nuo kurio izrae­
litų religija pasuko dvasingumo link, atsiplėšdama nuo konk­
retaus erdvės ir laiko taško ir pereidama į universalizmo lyg­
menį. Izaijo knyga dalijasi į dvi dalis: 1-39 skyriai apima jo
gyvenimą ir pranašavimą tarp 740 ir 700 metų pr. Kr.; 44-66
skyriai, arba Antrasis Izaijas, datuojami daug vėlesniais laikais,
214 Karalių 23, 21-23. 215 Encyclopaedia Judaica, t. 9, p. 44-71; O. Eissfeldt,
The Old Testament, an Introduction,
London, 1965, p. 301-330.
117
I. IZRAELITAI
ir istorinis ryšys tarp abiejų dalių nėra aiškus, nors idėjų raida
nueina pakankamai logišką kelią.
Izaijas buvo ne tik įstabiausias iš visų pranašų, - jo būta
nepranokto ir tarp Senojo Testamento rašytojų. Jis aiškiai turėjo
didelę pamokslininko dovaną, tačiau tikėtina tai, jog savo žo­
džius jis rašė. Jo knyga neabejotinai įgijo rašytinę formą labai
anksti ir liko viena populiariausių tarp visų šventųjų raštų:
tarp Kumrane po Antrojo pasaulinio karo rastų tekstų buvo
23 pėdų ilgio odos ritinys, apimantis visą Izaijo knygą - pen­
kiasdešimt skilčių hebrajų kalba, geriausiai išsilaikiusį ir il­
giausią mūsų turimą senovinį Biblijos rankraštį216. Ankstyvų­
jų laikų žydai mėgo jo žaižaruojančią prozą su jos įsimintinais
įvaizdžiais, kurių daugelis jau įėjo į visų civilizuotų tautų lite­
ratūrą. Tačiau svarbesnė už kalbą buvo mintis: Izaijas stūmė
žmoniją naujų moralinių atradimų link.
Visos Izaijo temos tarpusavyje susijusios. Kaip ir Ozėjui,
jam rūpi perspėti apie katastrofą. „Sarge, kiek ilgai dar truks
naktis? - klausia jis, - sarge, kiek ilgai dar truks naktis?" Paiki
žmonės nekreipia dėmesio - jie sako: „Valgykime ir gerkime,
nes rytoj mirsime". Arba kliaujasi tvirtovėm bei sąjungom. O
užuot tai darę, jie turėtų paklusti Viešpaties įsakymui: „Sutvar­
kyk savo reikalus". O tai reiškia moralinį širdies perkeitimą,
vidinę pertvarką tiek žmogui, tiek bendruomenei. Tikslas turi
būti socialinis teisingumas. Žmonės turi liautis siekę turto kaip
pagrindinio gyvenimo tikslo: „Vargas jums, kurie statote na­
mus prie namų, kurie jungiate lauką su lauku, kol jums vie­
niems telieka vietos gyventi žemėje!" Dievas nepakęs silpnųjų
priespaudos. Jis rūsčiai klausia: „Kaip jūs drįstate niokoti mano
tautą, šerti vargšams per veidus?" - tai Viešpaties, galybių
Dievo, žodis"217.
Antroji Izaijo tema - tai atgaila. Jei tik žmogus pakeis savo
216 Grant, History of Ancient lsrael, p.
148-149.
217 Izaijo 21, 11; 22, 13; 38, 1; 5, 8;
3, 15.
118
I. IZRAELITAI
širdį, Viešpats visuomet atleis. „Eikite šen ir drauge pasvars­
tykime. [...] sako Viešpats: Jūsų nuodėmės raudonos it krau­
jas, bet jos gali tapti baltos it sniegas". Dievas nori, kad žmogus
pripažintų jo šventumą ir atsakytų tuo pačiu - „Šventas, šven­
tas, šventas yra galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!", ir Izaijas vaizduojasi, kaip angelai liečia žmonių lūpas žėruo­
jančia anglimi, kad nudegintų nuodėmę. O kai nusidėjėlis pa­
keičia savo širdį ir nebesiekia turtų nei galios, bet tik šventu­
mo, Izaijas prabyla savo trečiąja tema: apie taikingąjį amžių,
kai žmonės „perkals savo kalavijus į arklus, o ietis - į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus moko­
masi kariauti". Šiame taikos amžiuje „krykštaus pražysdama
dykvietė. Kaip lelija ji žydėte sužydės"218.
Tačiau Izaijas ne šiaip skelbia naują etikos sistemą. Kilęs iš
istoriškai mąstančios tautos, jis regi Dievo valią, priežastį ir
pasekmę, nuodėmę ir atgailą judant neabejotinai tiesia krypti­
mi. Jis piešia ateities viziją, - viziją, kurioje veikia ryškiai mato­
mi personažai. Štai čia jis pradeda ir ketvirtąją savo temą: ne
tik kolektyvinio nusigręžimo nuo nuodėmės, bet ir specifinės
išganytojo figūros idėją: „Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pa­
gimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis". Šis ypatingas
kūdikis taps taikos amžiaus veiksniu: „Tada vilkas viešės pas
avinėlį, leopardas guls greta ožiuko; veršis ir liūtukas maitin­
sis kartu: juos prižiūrės mažas vaikas". Tačiau jis bus ir didis
valdovas: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis
bus mūsų valdovas. Jo vardas bus: Nuostabusis, Patarėjas, Ga­
lingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis"219.
Izaijas ne tik rašė, bet ir pamokslavo Šventykloje. Tačiau
jis kalbėjo ne apie oficialų kultą, ne apie nesibaigiančius atna­
šavimus ir kunigų apeigas, bet apie etinę širdies religiją: vir­
šum kunigų galvų jis tiesė ranką žmonėms. Tvirtai įsišaknijusi
218 Izaijo 1, 18; 6, 3; 2, 4; 35, 1.
219 Izaijo 7, 14; 11, 6; 9, 6.
4
119
I. IZR AELITAI
talmudiškoji tradicija sako, jog Izaijas buvo nužudytas valdant
stabmeldiškam karaliui Manasui; bet ir ortodoksinei kunigi­
jai, Šventyklos hierarchams jis nebuvo pageidautinas. Vis at­
kakliau izraelitų literatūroje ryškėja kankinystės tema. Antro­
joje Izaijo dalyje pasirodo naujas veikėjas, regis, susijęs su pir­
mosios išganytojo figūra: tai Kenčiantis Tarnas, kuris ant savo
pečių neša visos bendruomenės nuodėmes ir savo auka jas
nuplauna ir kuris taip pat įkūnija tautos misiją ir kreipia jos
pergalingo užbaigimo link220. Kenčiantis Tarnas atliepia paties
Izaijo balsą ir lemtį, ir abi knygos dalys jungiasi į vieningą vi­
sumą, nors jų parašymą skiria net du šimtmečiai. Kaip visuma
Izaijo knyga žymi ryškią Jahvės religijos brandą. Jos žvilgsnis
dabar krypsta į teisingumą ir teismą: tautų teismą ir atskiros
sielos teismą. Antrasis Izaijas ypač pabrėžia tikėjimo nešėją
esant atskirą žmogų, nepriklausomai nuo genties, rasės, tautos
užmojų. Ne tik Elijui, bet kiekvienam iš mūsų byloja „tylus
švelnus dvelksmas" - sąžinė. Visa tai sudaro dalį individo
atradimo, milžiniško žingsnio žmonijos savižinos link. Netru­
kus šia kryptimi ims eiti graikai, bet izraelitai, arba, kaip mes
netrukus juos pavadinsime, žydai, pirmieji žengia šituo keliu.
Negana to, kitaip nei graikai, Izaijo įkvėpti izraelitai artė­
jo prie grynojo monoteizmo. Ankstesnėse Biblijos dalyse yra
daug vietų, kur Jahvė suprantamas veikiau ne kaip vienintelis
Dievas, bet kaip pats galingiausias, gebąs veikti kitų dievų
teritorijose221. O štai Antrajame Izaijuje kitų dievų egzistavi­
mas paneigiamas ne tik praktiškai, bet ir ideologine teorija:
„Aš esu pirmas, aš esu paskutinis, be manęs, kito dievo nė­
ra"222. Maža to, dabar aiškiai konstatuojama, kad Dievas yra
visuotinis, visur esantis ir visagalis. Per visą istoriją Dievas
yra motyvuojanti jėga - ir vienintelė motyvuojanti jėga. Jis
220 H. H. Rovvley, The Faith of Israel,
London, 1953, p. 122; Izaijo 42, 1-4;
49,1-6 ir kt. 221Karalių 3, 27; Psalmių
89, 6-9; Pradžios 20, 1; Išėjimo 7, 8.
222 Izaijo 44, 6.
120
I. IZR AELITAI
sukūrė pasaulį; jis jam vadovauja; jis ir užbaigs jį. Izraelis įeina
į jo planą, bet juk ir apskritai kiekvienas į jį įeina. Tad jei puola
asirai, jie puola jojo įsakymu; jei babiloniečiai išsivaro tautą
tremtin, tai irgi Dievo valia. Mozės dykumos religija pradeda
išaugti į sudėtingą pasaulinį tikėjimą, į kurį, ieškodama atsa­
kymų, gali atsigręžti visa žmonija223.
Mums nėra ko abejoti dėl to, kad Izaijo skelbta žinia pra­
siskverbė į žmonių širdis dar prieš Jeruzalės žlugimą. Bet pas­
kutiniais dešimtmečiais prieš katastrofą prie jo galingo balso
prisijungė dar vienas gyvas, gal kiek mažiau poetiškas, bet
vienodai smelkiantis balsas. Apie Jeremiją mes žinome daugiau
negu apie bet kurį kitą ikiegzilinį rašytoją, nes pamokslus ir
autobiografiją jis padiktavo savo mokiniui-raštininkui Baruchui224. Jeremijo gyvenimas buvo glaudžiai susipynęs su tragiš­
ka jo krašto istorija. Jis buvo benjaminitas iš kunigų šeimos,
kilęs iš kaimo, esančio prie Jeruzalės, į šiaurės rytus nuo jos.
Jis pradėjo pamokslauti 627 m., tęsdamas Ozėjo ir tam tikra
prasme Izaijo tradiciją. Tauta jam regėjos paskendusi nuodėmėj,
skubėte skubanti į savo pražūtį: „Maištingą ir neklusnią širdį
turi ši tauta". Kaip ir Ozėjas, jis nurašė visą oficialiąją religinę
hierarchiją - kunigus, raštininkus, „išminčius" ar šventyklų pra­
našus: „Pranašai pranašaudami meluoja, kunigai valdo, kaip
pranašai liepia, o mano tauta tai mėgsta. Bet ką darysite, kai
ateis galas?"225Didžią Šventyklą įteisinusią religinę reformą,
įgyvendintą valdant Jošijui, Jeremijas laikė visiškai nenusise­
kusia, o 609 m. pr. Kr., netrukus po karaliaus mirties, jis nuėjo
į Šventyklą ir tūžmingu pamokslu išreiškė savo nuomonę. Po
šito jo vos nenužudė ir jam buvo uždrausta net artintis prie
Šventyklos kvartalo. Jo gimtasis kaimas ir net jo šeima atsigręžė
223 Fohrer, op. cit., p. 172, 324-325,
290; žr. taip pat N. W. Snaith, The
Advent of Monotheism in Israel, - Annual of Leeds Univ. Oriental Society, V,
1963-1965. 224 J. P. Hyatt, Jeremiah,
Prophet of Courage and Hope, New York,
121
1958. 225 Jeremijo 5, 23; 5, 31.
I. IZRAELITAI
prieš jį. Jis negalėjo ar nenorėjo vesti. Izoliuoto ir vienišo pra­
našo raštai išduoda paranojos (kaip mes dabar tai pavadin­
tume) požymius: „Tebūna prakeikta diena, kurią aš gimiau!" rašo jis. Ir vėl: „Kodėl mano skausmui nėra galo, o mano žaizda
tokia pikta?" Jis jautėsi apsuptas priešų ir nelyginant „avinė­
lis, vedamas pjauti"226. Čia būta tiesos: Jeremijui buvo ne tik
uždrausta pamokslauti, bet ir jo raštai sudeginti.
Šį nepopuliarumą galima suprasti. Tuo metu, kai, pasak
jo, „Priešas iš Šiaurės", Nebukadnezaras su savo kariauna da­
rėsi vis grėsmingesnis ir visa karalystė iš paskutiniųjų stengė­
si rasti kokią nors išeitį iš viršum galvos pakibusios nelaimės,
Jeremijas atrodė skelbiąs kapituliacines nuostatas. Jis sakė, jog
tauta ir jos valdovai patys kalti dėl pavojaus, prisišaukę jį savo
pagedimu. Priešas buvęs vien Dievo rūstybės įrankis ir todėl
tikriausiai laimėsiąs. Tatai skambėjo kaip juodžiausias pesimiz­
mas: iš čia ir „jeremiados" sąvoka. Tačiau jo amžininkai pralei­
do pro ausis antrąją žinios dalį - pagrindą vilčiai. Juk Jeremi­
jas sakė, kad karalystės žlugimas neturėjo reikšmės. Izraelis
vis tiek tebebuvo Viešpaties išrinktasis. Dievo jam skirtąją mi­
siją jis lygiai sėkmingai galėjo vykdyti ir tremtyje, ir būdamas
išblaškytas, kaip ir savo mažoje tautinėje valstybėlėje. Izraelio
sąsaja su Dievu išliksianti ir po pralaimėjimo, nes ji - neapčiuo­
piama ir dėl to nesunaikinama. Jeremijas neskelbė nevilties;
priešingai, jis ruošė savo brolius izraelitus pasitikti neviltį ir
ją įveikti. Jis mėgino išmokyti juos būti žydais: pasiduoti nuga­
linčiai jėgai ir prisitaikyti prie jos, kuo geriausiai pasinaudoti
priešiškumu ir širdyse puoselėti nenykstantį tikrumą Dievo
teisingumu.
O to išmokti verkiant reikėjo, nes Pirmoji Karalystė artėjo
prie pabaigos. Trejus metus prieš Jeremijui pasakant savo gar­
sųjį Šventyklos pamokslą, Asirijos imperija staiga sužlugo ir
226 Jeremijo 20, 14; 15, 18; 11,19.
122
I. IZRAELITAI
susidariusią tuštumą užėmė nauja Babilono galybė. 605 m. pr.
Kr. Babilonas laimėjo lemiamą Karchemišo mūšį, sutriuškin­
damas Egipto - „palūžusios nendrės" - armiją. Jeruzalė krito
597 m. pr. Kr., ir Babilono kronika, dabar saugoma Britų mu­
ziejuje, pažymi: „Septintaisiais metais, kislevo mėnesį, [Nebukadnezaras] surinko savo kariuomenę ir, nužygiavęs į Hati
žemę, apsiautė Judo miestą, o antrąją adaro mėnesio dieną
paėmė miestą ir nelaisvėn sučiupo jo karalių. Jo vieton pats
išrinkęs paskyrė karalių, priėmė sunkią miesto duoklę ir iš­
varė [juos] į Babiloną". Tatai mums pasako tikslią dieną - kovo
šešioliktąją. Karalių antroji knyga priduria, jog Judo karalius
Jehojakimas buvo išsiųstas į Babiloną, o su juo „išvarė į tremtį
visą Jeruzalę: visus didžiūnus, visus kariškius - dešimt tūks­
tančių belaisvių, - visus amatininkus ir kalvius"; neliko nieko,
„tik beturčiai". Auksinius Šventyklos indus taip pat sulaužė ir
išsigabeno.
Tačiau Judo žemės sielvartai tuo dar nesibaigė. Vadovau­
jamas Zedekijo, babiloniečių paskirto izraelitų valdytojo, prisie­
kusio jiems ištikimybę, miestas sukilo ir buvo darsyk apgul­
tas. 1935 m. archeologas J. L. Starkey kasinėjo Lachišo vartus
ir rado tenai ostrakonų su įrašais, vadinamų Lachišo laiškais.
Jie datuojami 589 m. rudeniu; tai pranešimai Lachišo įgulos
vadui iš išorės posto, jie apima paskutinįjį Jeruzalės laisvės
tarpsnį. Viename minimas „pranašas", galbūt pats Jeremijas.
Kitame pažymima, jog Jeruzalė, Lachišas ir Azeka likę vienin­
teliai izraelitų anklavai. 587-586 m. Jeruzalės sienos buvo
pralaužtos, ir badaujantis miestas pasidavė. Zedekijo sūnūs
nužudyti jo akivaizdoje, o po to, kai jis tapo šio šiurpaus regi­
nio liudininku, jam buvo išdurtos akys - taip būdavo bau­
džiamas priesaiką sulaužęs vasalas. Šventykla sugriauta, sienos
nuverstos, didingi miesto pastatai sudaužyti, o senasis Melas,
227 Karalių 24, 14.
123
I. IZRAELITAI
siekęs laikus prieš Dovydo užkariavimą, nučiuožė į daubą228.
Ir vis dėlto tarp babiloniečių Judo krašto užkariavimo ir
asirų antplūdžio šaurėn būta vieno nepaprastai svarbaus skir­
tumo. Babiloniečiai anaiptol neprilygo asirams ryžtu. Jie neko­
lonizavo. Į šalį nebuvo atkeldinta svetimšalių rytiečių genčių,
kurios būtų nustatę Pažadėtąją žemę pagonių šventavietėmis.
Neturtingoji liaudis, am ha-arec, buvo palikta be vadų, bet ji
galėjo vienaip ar kitaip laikytis savo religijos. Maža to, benjaminitai, atrodo, pasidavę 588 m. pr. Kr., liko neištremti, ir
nesugriauti išliko jų miestai Gibeonas, Masfa ir Betelis. O vis
dėlto tauta liko smarkiai išblaškyta. Tai buvo ne tik egzilis,
bet ir diaspora, - mat daugelis pabėgo į šiaurę, Samarijon, ar­
ba į Edomą ar Moabą. Kai kas išėjo į Egiptą. Tarp šių būta ir
paties Jeremijo. Paskutinėmis Jeruzalės dienomis jis elgėsi itin
atkakliai ir narsiai tvirtino, esą pasipriešinimas beprasmis, o
Nebukadnezaras esąs Viešpaties įgaliotinis, siųstas nubausti
Judą už jo pagedimą. Tad Jeremiją suėmė. Miestui kritus, jis
norėjo pasilikti ir gyventi su vargšais; tačiau saujelė miestiečių
išsitempė jį su savim ir įkurdino anapus Egipto sienos, kur jis,
jau sulaukęs žilos senatvės, ir toliau smerkė nuodėmes, užtrau­
kusias Viešpaties kerštą, toliau puoselėjo tikėjimą tautos „liku­
čiu", „mažu skaičiumi" tų, kurie išvys jo žodžius istorijos pa­
tvirtinamus. Jo balsas išblėso tyloj - pirmojo žydo balsas229.
228 Karalių 25, 18.
229 Jeremijo 44, 28.
124
II. JUDAIZMAS
SUPIRMĄJA597 M. PR. KR. TREMTIN Į BABILONĄ IŠVARYTA ELI­
TOGRUPE IŠĖJOAUKŠTORANGO
išsimokslinęs kunigas vardu Ezechielis. Jo žmona numirė pirmosios
miesto apgulties metu ir likusią gy­
venimo dalį jis nugyveno kaip vie­
nišas tremtinys prie Hebero kana­
lo netoli Babilono1. Sėdėdamas ant
kranto, apimtas kartėlio ir nevilties, Ezechielis patyrė dieviš­
ką regėjimą: „Štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuo­
jančia ugnimi artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduje
ugnies šerdyje spindėjo lyg gintaras"2. Tai pirmoji iš visos virti­
nės Ezechielį aplankiusių intensyvių regimųjų patirčių, Bibli­
joje išsiskiriančių ryškiomis spalvomis ir akinančia šviesa, patir­
čių, kurias užrašinėdamas jis stengėsi atkasti savo žodyne
žodžių, kurie tiktų joms nusakyti: vyrauja topazo, safyro, ru­
bino spalvos, šviesa blyksi ir spinduliuoja, žaižaruoja ir žėri,
akina ir degina savo liepsninga kaitra. Ilga Ezechielio knyga
padrika ir trikdanti, pilna sapnus primenančių pasažų ir baisin­
gų vaizdų, grasinimų, prakeiksmų ir šėlsmo. Jis yra vienas di­
džiausių Biblijos rašytojų ir nuo pat savo laikų iki šių dienų vienas iš pačių populiariausių. Tačiau jis - bemaž prieš savo
valią - apsigaubia paslaptingumo ir mįslių skraiste. Kodėl,
klausia jis savęs, visuomet turiu kalbėti mįslėmis?
1 Apie Ezechielį žr. G. von Rad, Old
Testament Theology II, 1965, p. 220-
237; Encyclopaedia Judaica, T. 6, p.
1078-1098. 2Ezechielio 1, 4.
125
II. JUDAIZMAS
Ir vis dėlto iš esmės šis keistas ir aistringas žmogus turėjo
perduoti aiškią ir įtaigią žinią: išganymas pasiekiamas vien
religinio tyrumo keliu. Valstybės, imperijos ir sostai ilgainiui
tampa nebesvarbu. Dievo galybei lemiant, jie visi pražus. O
svarbu tik viena: tai kūrinys, kurį Dievas sukūrė pagal savo
paveikslą, - žmogus. Ezechielis atprašo, kaip Dievas nusivedęs
jį į slėnį, nubarstytą kaulais, ir paklausęs: „Marusis, ar gali šie
kaulai atgyti?" Ir tada, - paklaikusiam Ezechieliui stebeilijant,
kaulai pradeda barškėti, krutėti ir jungtis daiktan: Dievas užau­
gina ant jų gyslas, mėsą ir odą, o galiausiai dvelkteli į juos
savo dvasia, ir „jie atgijo, ir pakilo ant kojų nepaprastai didelė
minia"3. Krikščionys vėliau šią kraupią sceną interpretuos kaip
mirusiųjų prisikėlimo įvaizdį, bet Ezechieliui ir jo klausyto­
jams tai buvo Izraelio prisikėlimo ženklas, bet tokio Izraelio,
kuris būtų arčiau Dievo nei kada nors anksčiau ir dar labiau
nuo jo priklausomas, - juk kiekvienas vyras ir kiekviena mote­
ris sukurti Dievo, kiekvienas individualiai prieš jį atsakingas,
jau gimdamas yra įpareigotas visą gyvenimą paklusti jo įstaty­
mams. Jei Jeremiją pavadinome pirmuoju žydu, tai Ezechielis
ir jo regėjimai suteikė dinamišką postūmį judaizmo formavimui.
Tremtis būtinai reiškė, jog ryšiai su gentine praeitimi nu­
trūko. Tikrai dešimt iš dvylikos genčių jau buvo dingusios.
Kaip ir Ozėjas, Izaijas ir Jeremijas, Ezechielis tvirtino, kad žy­
dus ištikusios nelaimės - tai nešvengiamas nuodėmingo Įstaty­
mo laužymo padarinys. Tačiau ankstesnieji metraštininkai ir
pranašai gvildeno kolektyvinės kaltės jausmą ir Dievo rūstį
visiems užtraukusias ydas priskirdavo karaliams bei vado­
vams, o štai tremtyje žydai nebeturėjo daugiau ko kaltinti, tik
kiekvienas individualiai pats save. Dievas nebebaudžia kolek­
tyviai visos tautos už jų vado nuodėmę, rašo Ezechielis, arba
dabartinės kartos - už protėvių kaltes. „Kaip aš gyvas, - tai
3 Ezechielio 37, 1-10.
126
II. JUDAIZMAS
Viešpaties Dievo žodis, - ši patarlė [„Tėvai valgė rūgščių vy­
nuogių, o vaikams atšipo dantys"] nebebus daugiau kartojama
Izraelyje". „Visi žmonės yra mano", - sako Dievas Ezechieliui,
ir visos jos esančios kiekviena skyrium jam atsakingos, - „mirs
tik tas, kas nusideda"4. Žinoma, individo idėja visuomet buvo
Mozės religijos dalis, nes ji jau glūdėjo tikėjime, jog kiekvienas
vyras ir kiekviena moteris buvę sukurti pagal Dievo paveikslą.
Šią mintį dar geriau įtvirtino Izaijo posakiai. Ezechielio knygoje
ji įgyja didžiausią reikšmę, ir nuo to laiko individo atsakingu­
mas prieš Dievą tampa pačia žydų religijos esme.
Iš šios sampratos plaukė daugelis padarinių. 734-581 m.
izraelitai buvo šešiskart deportuoti, ir dar daugybė jų savo
noru pasitraukdavo į Egiptą bei kitas Artimųjų Rytų dalis.
Nuo tų laikų dauguma žydų nuolat gyvens už Pažadėtosios
žemės ribų. Šitaip išblaškyti, niekieno nevadovaujami, netekę
valstybės ar kokio kito savo valdžios teikiamo palaikančio apa­
rato, žydai buvo priversti ieškoti alternatyvių priemonių sa­
vitai tapatybei išlaikyti. Tad jie atsigręžė į savo raštus - savo
įstatymus ir praeities metraščius. Nuo šio meto vis daugiau
išgirstame apie raštininkus. Iki tol jie būdavo tiesiog sekreto­
riai, kaip Baruchas, užrašinėdavę didžiųjų žodžius. Dabar raš­
tininkai tapo svarbia kasta, raštu fiksavusia sakytinę tradiciją,
perrašinėdavusia iš sugriautos šventyklos parsigabentus bran­
giuosius ritinėlius, tvarkiusia, redagavusia ir racionalizavusia
žydų archyvus. Tam tikrą laiką svarba jie net pranoko kuni­
gus, kurie nebeturėjo šventyklos savo šlovei ir nepakeičiamu­
mui paryškinti. Tremtis skatino raštininkystę. Su žydais Babi­
lonijoje elgtasi pakenčiamai. Greta senojo miesto Astartės vartų
rastose plokštelėse buvo išvardyti belaisviams dalijami davi­
niai, - tarp jų ir „Jauchinui, Jejudo žemės karaliui", t. y. Jehojakimui. Kai kurie žydai tapo pirkliais. Pasakojamos pirmo­
4 Ezechielio 18, 1.
127
II. JUDAIZMAS
sios diasporoje sėkmės istorijos. Praturtėję pirkliai finansuo­
davo raštininkų darbą ir rūpinosi tuo, kad žydai išlaikytų savo
tikėjimą. Jei atskiras žmogus atsakingas už Įstatymo laikymąsi,
tai jis privalo žinoti, koks tas Įstatymas yra. Tad Įstatymas tu­
ri būti ne tik užrašomas ir kopijuojamas, - jo turi būti mokoma.
Būtent Tremtyje šitaip išugdyta griežta žydų religinė prak­
tika. Griežčiausiai reikalauta laikytis apipjaustymo, negrąži­
namai išskirdavusio juos iš aplinkinių pagonių, ir šis paprotys
tapo apeiga, o drauge ir žydų gyvenimo ciklo bei liturgijos
dalimi. Į šabo sąvoką, gerokai sustiprintą iš Babilono astrono­
mijos įgytų žinių, krypo visos žydų savaitės dėmesys, o trem­
ties metu populiariausias naujai sugalvotas vardas buvo Šabetajus. Žydų metus dabar pradėjo žymėti reguliarios šventės:
Paska pagerbdavo žydų tautos įkūrimą; Sekminės minėjo įsta­
tymų suteikimą, t. y. religijos įsteigimą; Padangtės priminda­
vo klajones po dykumą, kur tauta ir jos religija subrendo; o
individualios atsakomybės suvokimui vis labiau įsišaknyjant
žmonių širdyse, žydai pradėjo švęsti taip pat ir Naujuosius
Metus, prisimindami sukūrimą, bei Permaldavimo dieną laukdami busimojo teismo. Ir vėl Babilonijos mokslas bei ka­
lendoriaus pažinimas padėjo nustatyti šios metinės religinio
gyvenimo schemos reguliarumą ir ją institucionalizuoti. Bū­
tent tremtyje tikėjimo nuostatai - tyrumo, švaros, mitybos tai­
syklės - pradėjo atrodyti svarbiausia. Įstatymai dabar buvo
studijuojami, skaitomi balsiai, įsimenami. Turbūt iš šio laiko­
tarpio mus pasiekia Pakartoto įstatymo priesakas: „Paimk į
širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo
vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi,
kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie
kaip žymė tau ant kaktos. Užsirašyk juos ant durų staktos savo
namuose ir ant vartų"5. Tremtyje žydai, netekę valstybės, vir­
5 Pakartoto Įstatymo 6, 6-8.
128
II. JUDAIZMAS
to nomokratija - bendruomene, laisva valia paklūstančia Įs­
tatymui, kuris turi galią tik tuomet, jei jam pritariama. Nieko
panašaus anksčiau istorijoje nebuvo susiklostę.
Egzilis tebuvo trumpas: po to, kai galutinai žlugo Judo
žemė, jis truko tik pusę amžiaus. Ir vis dėlto kūrybinė jo jėga
smelkė visa kita. Čia regime svarbų žydų istorijos momentą.
Kaip jau pastebėta, tarp Izraelio valstybės ir religijos esama
esmingo konflikto. Religijos požiūriu žydų istorijoje būta ketu­
rių lemiamų laikotarpių: tai Abraomo epocha, Mozės vadovavi­
mas, Tremtis bei laikotarpis tuoj po jos ir galop - po Antrosios
Šventyklos sugriovimo. Pirmi du sukūrė Jahvės religiją, likę
du subrandino ir ištobulino patį judaizmą. Tačiau nė vienu iš
šių reikšmingų tarpsnių žydai neturėjo nepriklausomos valsty­
bės, nors iš tiesų Mozės laikotarpiu jų niekas kitas ir nevaldė.
Ir priešingai: svarbu tai, jog tuo metu, kai izraelitai, o vėliau
žydai įsikurdavo ir pasiekdavo klestinčią savivaldą, jiems bū­
davo nepaprastai sunku išlaikyti savo tikėjimą tyrą ir nesutep­
tą. Po Jozuės užkariavimo greit prasidėjo nuosmukis; tas pat
vėl pasireiškė valdant Saliamonui ir pasikartojo tiek šiaurinėje,
tiek pietinėje karalystėje, ypač kai įsigalėdavo turtingi ir stip­
rūs karaliai, o laikai būdavo geri; lygiai tas pats vaizdas sug­
rįš ir Hašmonėjų laikais bei tokių monarchų kaip Erodo Didžio­
jo valdymo metu. Turėdami savivaldą ir klestėdami žydai,
regis, visad krypo į kaimynines religijas - kanaaniečių, filistiečių-finikiečių ar graikų. Ir tik apsupti priešiškumo jie tvir­
tai laikydavosi savo principų ir plėtodavo savo įstabias reli­
ginės vaizduotės galias, savo originalumą, puoselėdavo savo
aiškumą ir įkarštį. Tai galbūt jiems būtų geriau ir verstis be
savos valstybės, gal jie tikriau laikytųsi įstatymo ir labiau bi­
jotų Dievo, jei valdymo pareigos bei pagundos gultų kitiems
ant pečių? Jeremijas pirmasis įžvelgė tą galimybę, kad bejė­
giškumas ir gerumas kažkaip tarpusavy susiję ir kad svetima
valdžia gali būti labiau pageidaujama už savivaldą. Jis visai
129
II. JUDAIZMAS
priartėja prie minties, jog ir pati valstybė esanti savaime bloga.
Šios idėjos izraelitų istorijoje turėjo gilias šaknis, siekiančias
nazyrų bei rechabitų sektas. Jos jau glūdėjo ir pačiame jahvizme, nes žydams valdovas esąs ne žmogus, bet Dievas. Kai ka­
da Biblija, regis, perša mintį, kad visas teisumo tikslas yra
nuversti esamą, žmogaus sukurtą tvarką: „Kiekvienas slėnys
tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukas­
ta"6. Samuelio pirmosios knygos 2 skyriuje jo motina Ona per­
galingai garbina pervartą, vykstančią Dievo vardu, dieviškąją
revoliuciją: „Jis ištraukia vargšą iš dulkių, pakelia skurdžių iš
šiukšlyno; pasodina jį su didžiūnais"7; o Mergelė Marija vėliau
atkartos tą pačią temą Magnificat himne. Žydai buvo mielės,
ardančios esamą tvarką, cheminis visuomenės pokyčių rea­
gentas, tad kaip jie gali būti pati tvarka ir visuomenė?8
Tad nuo šio momento tarp žydų ir egzistuoja Egzilio ir
diasporos mentalitetas. Babilonijos imperiją netrukus pakeitė
persų ir medų sąjunga, kurią sukūrė Kyras Didysis, visiškai
netroškęs laikyti žydus nelaisvėje. Bet nemaža jų dalis, galbūt
didžioji, verčiau norėjo likti Babilonijoje, tūkstančiui penkiems
šimtams metų tapusiai iškiliu žydų kultūros centru. Kitos žydų
bendruomenės kūrėsi Egipte, ir ne vos tik anapus sienos, kaip
Jeremijas, bet tolokai palei Nilą, net Elefantino saloje, netoli
Pirmųjų slenksčių: tenai tarp kitų dokumentų išliko papiruso
laiškas, kuriame žydų bendruomenė prašo leidimo perstatyti
savo šventyklą9. Netgi tarp tų, kurie grįžo Judo žemėn, būta
egzilinės mąstysenos elemento, kuris priėmė Jeremijo požiūrį,
esą kol neišaušusi tobulos skaistybės diena, teigiamybių esama
ir Tremtyje. Jie gyveno dykumos paribiuose ir jautėsi esą vi­
daus tremtiniai, jų žodžiais tariant, „Damasko žemėje", kuri
6 Izaijo 40, 4; žr. taip pat 10, 33; 14,
12; 26, 5-6; 29, 18; 47, 8-9. 7 Samuelio 2, 1-10. 8S. W. Baron, Social and
Religious History of the Jews, New York,
1952, i I, 22. 9B. Porten, Archives from
Elephantine: The Life of an Ancient ]ewish Military Colony, New York, 1968.
130
II. JUDAIZMAS
simbolizuojanti deportacijas ir kurioje Jahvė turįs šventovę;
jie laukė Dievo gerųjų laikų, kai sužibusi žvaigždė ir šventasis
vedlys parvešiąs juos į Jeruzalę. Šie išeiviai buvo rechabitų pa­
likuonys ir Kumrano sektos pirmtakai10.
Iš tikrųjų galimas dalykas, jog Persijos karalius Kyras Di­
dysis patsai ir paskatino Grįžimą. Persų valdančiosios klasės,
kitaip nei netolerantiškos, siaurai nacionalistinės ankstesnio­
sios imperinės valstybės, laikėsi etinio ir universalistinio tikėji­
mo. Pats Kyras buvo zoroastrietis, tikėjęs vieną, amžiną, gera­
norę esybę, „visų daiktų per šventąją dvasią Kūrėją"11. Valdant
Kyrui, persai išsiugdė radikaliai skirtingą imperinę religinę
politiką, kitokią negu asirų ir babiloniečių. Jie noriai gerbda­
vo pavergtųjų tautų religinius įsitikinimus - su sąlyga, kad šie
būdavo suderinami su jų valdžios pripažinimu. Tiesą sakant,
Kyras lyg ir laikė savo religine pareiga atlyginti už savo pirm­
takų žiaurius trėmimus ir sugriautas šventyklas. XIX a. Babi­
lono rūmų griuvėsiuose rastame Kyro cilindre, dabar saugo­
mame Britų muziejuje, didysis persų monarchas skelbė savo
politiką: „Aš esu Kyras, pasaulio karalius [...] Mardukas, di­
dysis dievas, džiaugiasi mano pamaldžiais darbais [...] aš su­
rinkau visus jų žmones ir parvedžiau juos atgal į jųjų namus
[...] o jų dievus [...] Marduko, didžiojo viešpaties, įsakymu
džiaugsmingai įkurdinau jųjų šventovėse... Lai visi tie dievai,
kuriuos aš sugrąžinau į jų miestus [kasdien meldžiasi] už mano
dienų ilgumą"12. Pasak Antrojo Izaijo, suredaguoto kaip tik
šiuo metu, tai Viešpats įsakęs Kyrui imtis šios restauracijos,
todėl jis ir vadinamas „Viešpaties pateptuoju"13. Rašto moko­
vo Ezros knygoje, kur atpasakojamas grįžimas, Kyras taria
Babilono žydams: „Viešpats, dangaus Dievas, atidavė man
10VV. D. Davies, The Territorial Dimensions of Judaism, Berkeley, 1982, p. 70.
11 Dėl Kyro religinių įsitikinimų ir jų
padarinių žr. W. D. Davies, L. Fin-
kelstein, red., Cambridge History of Judaism, Cambridge, 1984, I, p. 281.
12 Cit. iš: ibid., p. 287. 13 Izaijo, 45, 1.
131
II. JUDAIZMAS
visas žemės karalystes ir pavedė man pastatyti jam Namus
Jeruzalėje, kuri yra Jude. Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai,
tebūna jų Dievas su jais - tesileidžia kelionėn į Jeruzalę Jude
atstatyti Viešpaties, Izraelio Dievo Namų Jeruzalėje"14.
Nepaisant Kyro paramos ir įsakymo, pirmasis 538 m. grį­
žimas, vadovaujamas ankstesnio karaliaus Jehojakimo sūnaus
Šenazaro, buvo nesėkmingas, nes palikti neturtingieji žydai,
am ha-arec, jam pasipriešino ir drauge su samariečiais, edomitais bei arabais sutrukdė sugrįžėliams pasistatyti sienas. Ant­
rąsyk mėginta grįžti 520 m. pr. Kr., visiškai palaikant Kyro
sūnui Darijui ir oficialiai vadovaujant Zerubabeliui, kurio, kaip
Dovydo palikuonio, autoritetą sustiprino dar ir tai, kad jis bu­
vo persų paskirtas Judo krašto valdytoju. Biblija mini su juo
sugrįžus 42 360 tremtinių, tarp jų gausybę kunigų ir raštininkų.
Štai čia į sceną išeina naujoji žydų ortodoksija, besisukanti apie
vieną centralizuotą šventyklą ir jos įteisintą dievogarbą. Šven­
tyklos statyba pradėta nedelsiant. Ji buvo kuklesnio stiliaus
nei Saliamono šventykla (Agėjo 2,4), nors ir vėl naudotas Libano
kedras. Samariečiams ir kitiems eretikais laikomiems žydams
nebuvo leista dalyvauti darbe: „Negali būti nė kalbos, kad jūs
su mumis statytumėte Namus mūsų Dievui"15, - buvo jiems
pasakyta. Gal kaip tik dėl grįžtančiųjų tremtinių uždarumo jų
kolonija nesuklestėjo. 458 m. pr. Kr. ją sustiprino trečioji ban­
ga, vedama Ezros, didžiai mokslingo ir gerbiamo kunigo bei
rašto mokovo, nesėkmingai bandžiusio išnarplioti heterodoksijos ir mišrių vedybų sukeltas teisines problemas bei išspręs­
ti ginčytinos žemės nuosavybės klausimus. Galiausiai 445 m.
pr. Kr. prie Ezros prisijungė milžiniška grupė, vadovaujama
iškilaus žydo ir žymaus persų pareigūno Nehemijo, kuriam
buvo pavesta valdyti Judo kraštą ir suteikti įgaliojimai paversti
jį nepriklausomu politiniu vienetu imperijos viduje16.
14 Ezros 1, 1-4. 15 Ezros 4, 1.
16 Cambridge History of Judaism, p. 7074, 135-136.
132
II. JUDAIZMAS
Šiai ketvirtajai bangai pagaliau pavyko stabilizuoti kūrimą­
si, - labiausiai dėl to, kad Nehemijas, veiklos žmogus ir drauge
diplomatas bei valstybės kūrėjas, pavydėtinu greičiu atstatė
Jeruzalės sienas ir taip sukūrė saugų anklavą, iš kurio galėjo
būti vadovaujama kūrimosi darbui. Savo memuaruose, puikia­
me žydų istorinių raštų pavyzdyje, Nehemijas aprašė kaip jis
tai padarė. Mes išgirstame apie pirmąsias slapčia naktį nu­
griautas sienas; skaitome garbės sąrašą, kuriame išvardyti visi
dalyvavę bei suminėta kas kieno pastatyta; mums pasakoja­
ma apie įnirtingus arabų, amonitų ir kitų bandymus sutrukdyti
šį darbą; apie tai, kaip darbai buvo tęsiami su ginkluota sar­
gyba - „O kiekvienas iš dirbančių prie statybos turėjo prisi­
juosęs prie šono kalaviją"17, - kaip būdavo kas vakarą sugrįž­
tama į miestą („niekada nenusivilko drabužių; nusivokdavo
gi juos kiekvienas tik kad apsiplautų") ir kaip darbas buvo
pergalingai baigtas. Nehemijas sako, jog viskas buvo padary­
ta per penkiasdešimt dvi dienas. Atstatytasis miestas buvo
mažesnis už Saliamono miestą, skurdus ir - svarbiausia - ne­
gausiai gyvenamas. „Miestas buvo platus ir didelis, - rašo Ne­
hemijas, - bet žmonių jame buvo mažai ir namai dar nebuvo
atstatyti". Tačiau iš visos Judo žemės atkeldinta šeimų, parink­
tų burtų keliu. Kai XXa. Palestinoje vėlgi kūrėsi žydų aktyvis­
tai, Nehemijo energija ir išradingumas teikė jiems įkvėpimo.
Bet kai jis savo darbą užbaigia, staiga įsivyrauja ramybė ir
stoja visiška tyla.
400-200 m. pr. Kr. yra prarastieji žydų istorijos amžiai. Jie
nepanoro užrašyti jokių didžių įvykių ar nelaimių. Galimas
dalykas, jie gyveno laimingai. Neabejotina, kad žydai persus
mėgo labiausiai iš visų savo valdovų. Jie niekada prieš juos
nebuvo sukilę; priešingai, žydų samdiniai padėjo persams nu­
malšinti egiptiečių maištą. Žydai galėjo laisvai praktikuoti savo
17 Nehemijo 4, 18.
133
II. JUDAIZMAS
religiją gimtojoje Judo žemėje ar bet kur kitur Persijos impe­
rijoje; ir žydų gyvenviečių netrukus galėjai rasti milžiniškoje
teritorijoje: šios diasporos aidas yra Tobijo knyga, parašyta
Medijoje apytikriai V a. pr. Kr. Dar vienas jos liudytojas - tai
650 verslo dokumentų rinkinys, parašytas dantiraščiu tarp 455
ir 403 m. pr. Kr. Nipuro mieste, netoli tos vietos, kur gyveno
Ezechielis: 8 procentai šiuose tekstuose minimų vardų žydiš­
ki18. Iš Elefantino kolonijos yra išlikę dviejų žydų šeimų archy­
vai, kurie nušviečia tenykštį gyvenimą ir religiją19. Atrodo,
kad visi diasporos žydai, apie kuriuos mus pasiekia žinios, gana
gerai vertėsi ir ištikimai praktikavo savo tikėjimą. Maža to:
tai buvo naujosios ortodoksijos religija - judaizmas.
Iš tikrųjų kad ir tylūs, šie du prarasti šimtmečiai nebuvo
neproduktyvūs. Kaip tik šiuo metu atsiranda Senasis Testa­
mentas tokiu pavidalu, kokiu jis žinomas šiandien. Tokia reik­
mė atsirado sykiu su naująja judaistine izraelitų religija, Nehemijo ir Ezros įvesta atstatytoje Jeruzalėje. Nehemijo knygos 8
skyriuje pasakojama apie tai, kaip visi miestelėnai susirinko
„prie Vandens vartų" pasiklausyti keleto skaitinių iš „Įstaty­
mo, kurį Viešpats yra davęs per Mozę". Jiems vadovavo Raš­
to mokovas Ezra, atsistojęs „ant medinio paaukštinimo, kurį
buvo pasidaręs". Šių skaitinių, sukėlusių audringus jausmus,
šviesoje buvo sudaryta nauja ir iškilminga sandora, kurią pasi­
rašė kiekvienas, vyrai ir moterys, jų sūnūs ir dukros, - visi, kas
laikė save ortodoksinio tikėjimo šalininkais, „visi, kurie žino ir
supranta"20.
Trumpai tariant, naujoji sandora, galima sakyti, oficialiai ir
teisiškai inauguravusi judaizmą, buvo paremta ne apreiškimu
ar pamokslavimu, bet rašytiniu tekstu. Tatai reiškė - oficialia,
autorizuota, tikslia ir verifikuota versija. O tai savo ruožtu
reiškė, jog žydų jau sukaupta milžiniška istorinė, politinė ir
18 Cambridge History of Judaism, p. 344.
19Ibid., p. 398-400. 20Nehemijo 10, 28.
134
II. JUDAIZMAS
religinė literatūra buvo surūšiuota, atrinkta bei suredaguota.
Žydai labai anksti savo istorijoje tapo raštingi. Kai Gideonas
Sukote pasigavo vieną jaunuolį ir ėmė klausinėti apie vietovę,
šis užrašė jam visų vietos žemvaldžių ir vyresniųjų vardus,
„septynias dešimtis septynis vyrus"21. Panašu, kad daugumas
ūkininkų truputį mokėjo skaityti22. Miestuose raštingumo lygis
buvo aukštas ir daugybė žmonių ką nors rašinėjo - užrašydavo
girdėtas istorijas ar savo pačių nuotykius bei patyrimus, tiek
dvasinius, tiek pasaulietinius. Šimtai pranašų turėjo raštininkus
savo žodžiams užrašinėti. Istorijų ir metraščių būta devynios
galybės. Izraelio tauta negarsėjo žymiais amatininkais, tapy­
tojais ar architektais. Tačiau rašymas buvo jų nacionalinis įp­
rotis, - bemaž obsesiškas įprotis. Jie sukūrė turbūt gausiausią
senovės literatūrą, kurios tik mažą dalelytę sudarė Senasis
Testamentas.
Tačiau žydai raštijos kūrimą laikė didaktine veikla, turin­
čia kolektyvinį tikslą. Tai nebuvo asmeniško įgeidžio tenkini­
mas. Dauguma Biblijos knygų priskiriamos kuriam nors atski­
ram autoriui, bet patys žydai tas knygas, kurioms pritardavo,
sankcionuodavo bendruomenės vardu ir suteikdavo joms au­
toritetą. Jų literatūros branduolys visuomet būdavo visuoti­
nis ir visuomenės kontroliuojamas. Juozapas Flavijus apibūdi­
na šį požiūrį savo žydų tikėjimo apologijoje - Contra Apionem:
Pas mus ne kiekvienas gali rašyti istoriją. [...] Ši privilegija priklausė
tik pranašams, kurie, Dievo įkvėpimo padedami, įgydavo net pačios se­
niausios istorijos žinių ir kurie aiškiai atpasakodavo savo laikų įvykius
lygiai taip, kaip jie vykdavo. [...] Mes neturime miriadų nenuoseklių kny­
gų, viena kitai prieštaraujančių. Mūsų knygų, tų, kurios teisėtai akre­
dituotos, yra iš viso dvidešimt dvi irjos apima visų laikų istorijos įrašus.23
Sakydamas „teisėtai akredituotos", Juozapas turėjo galvoje
„kanoninės". Žodis kanonas yra labai senas, šumerų kalba jis
21Teisėjų 8, 14. 22Baron, op. cit., i I, 8
išnaša p. 323. 23Contra Apionem, 1:37.
135
II. JUDAIZMAS
reiškia nendrę, - iš čia ir jo reikšmė tiesus. Graikams jis reiškė
taisyklę, ribą arba standartą. Žydai pirmieji ėmė taikyti šį žodį
religiniams tekstams. Jiems jis reiškė neginčijamai autorite­
tingas Dievo apreikštas tiesas ar Dievo įkvėptus pranašų raš­
tus. Todėl, kad būtų įtraukta į kanoną, kiekviena knyga turė­
jo turėti akredituotą autorių - tikru pripažintą pranašą24. Kano­
nas pradėjo formuotis šiuo metu, kai rašytinę formą įgijo pen­
kios pirmosios, arba Mozės, knygos, t. y. Penkiaknygė, vėliau
tarp žydų. žinoma kaip Tora. Primityviausias Penkiaknygės
variantas tikriausiai datuojamas Samuelio laikais, bet tokiu pa­
vidalu, kokiu mes ją turime, šis tekstas yra penkių, o galimas
daiktas, ir dar daugiau elementų kompiliacija; šie elementai tai Pietų šaltinis, Dievą vadinantis Jahve ir ištakomis siekian­
tis originalius Mozės raštus; Šiaurės šaltinis, vadinantis Dievą
„Elohim", taip pat labai senas; Pakartotas Įstatymas ar jo da­
lys - „pamestoji" knyga, rasta Šventykloje Jošijo reformų me­
tu; ir dar du atskiri papildomi kodeksai, mokslininkams žino­
mi kaip Kunigų kodeksas ir Šventumo kodeksas ir abu datuo­
jami tuo laikotarpiu, kai dievogarba tapo labiau formalizuota,
o kunigų kasta - griežtai disciplinuota.
Tad Penkiaknygė nėra vientisas kūrinys. Bet ji nėra ir sąmo­
ninga poegzilinių kunigų klastotė, kaip įrodinėjo vokiečių kriti­
nė tradicija, - klastotė, turinti padėti įskiepyti tautai kunigijos
interesus atitinkančius įsitikinimus, priskirdama juos Mozei
bei jo epochai. Mes neturime leisti, kad hegelinės ideologijos,
antiklerikalizmo, antisemitizmo ir XIX a. intelektualinių madų
paskleisti akademiniai prietarai iškreiptų mūsų požiūrį į šiuos
tekstus. Visi vidiniai duomenys liudija, kad tie žmonės, kurie
užrašė ir sulydė į viena šiuos raštus, taip pat raštininkai, juos
perrašinėję tuo metu, kai, grįžus iš Tremties, formavosi kano­
nas, buvo absoliučiai įsitikinę senuosius tekstus esant įkvėp24 R. K. Harrison, Introduction to the
Old Testament, London, 1970.
136
II. JUDAIZMAS
tus Dievo ir perrašinėjo juos nepaprastai pagarbiai, laikydamie­
si pačių aukščiausių tikslumo reikalavimų, nepraleisdami nė
daugybės vietų, kurių akivaizdžiai nesuprato. Iš tikrųjų Penkiaknygės tekste pats Dievas dusyk griežtai įspėja neiškraipinėti
įstatymo žodžių: „Nepridėkite nieko prie to, ką sakau jums,
ir neatimkite nieko"25.
Visi liudijimai verčia manyti, jog perrašinėtojai, arba rašti­
ninkai, - hebrajų kalba tai žodis sofer, - buvo didžiai profe­
sionalūs ir savo pareigas atliko itin rimtai. Šis žodis pirmąkart
pavartotas senojoje Deboros giesmėje, o netrukus išgirstame
ir apie paveldėjimu grįstas raštininkų korporacijas - tai, ką
Pirmoji Metraščių knyga vadina „raštininkų šeimomis"26. Pati
garbingiausia jų pareiga buvo išsaugoti šventą kanono vienti­
sumą. Ji pradėjo nuo Mozės tekstų, kuriuos patogumo dėlei
imta perrašinėti į penkis atskirus ritinius: iš čia ir jų pavadini­
mas. Prie Penkiaknygės pridurta antra Biblijos dalis - Pranašai,
hebrajų kalba Neviim. Šie savo ruožtu susideda iš „Ankstes­
niųjų pranašų" ir „Vėlesniųjų pranašų". Pirmuosius sudaro
daugiausia pasakojimai ir istoriniai raštai - Jozuės, Teisėjų,
Samuelio ir Karalių, o antrąją grupę - oratorių-pranašų raštai,
kurie patys skyla į dvi dalis: tai trys didieji pranašai Izaijas,
Jeremijas ir Ezechielis (turima galvoje tekstų ilgis, o ne reikš­
mingumas) ir dvylika smulkesniųjų, t. y. Ozėjas, Joelis, Amosas, Abdijas, Jonas, Michėjas, Nahumas, Habakukas, Sofonijas, Agėjas, Zacharijas ir Malachijas. Toliau eina trečioji Bibli­
jos dalis, hebrajiškai Ketuvim, arba „raštai", dažnai pavadina­
mi ir hagiografais. Juos sudaro Psalmės, Patarlės, Jobo knyga,
Giesmių giesmė, Rūta, Raudos, Mokytojas [Koheletas, Ekle­
ziastas], Estera, Danielius, Ezra, Nehemijas ir abi Metraščių
[Kronikų] knygos.
Šis padalijimas atspindi veikiau ne sąmoningą klasifikaci25 Pakartoto Įstatymo 4, 2; taip pat
12, 32.
137
II. JUDAIZMAS
ją, bet istorinį vystymąsi. Viešiems skaitymams tapus neatski­
riama žydų pamaldų dalimi, būdavo priimama dar tekstų ir
raštininkai juos pareigingai perrašinėdavo. Penkiaknygė, arba
Tora, tapo kanonine jau 622 m. pr. Kr. Pamažu kanonas pasi­
pildydavo kitomis knygomis, ir šis procesas pasibaigė apie
300 m. pr. Kr. Išskyrus Torą, mes nežinome, kokiais kriteri­
jais vadovaujantis buvo sudarinėjamas kanonas. Bet galima
manyti, jog tam tikros reikšmės turėjo visuomenės skonis, taip
pat kunigų bei rašto mokovų sprendimai. Penki ritiniai, žinomi
Megilot, arba Giesmių, pavadinimu, būdavo viešai skaitomi
per didžiąsias šventes: Saliamono Giesmė per Paską, Rūta per
Sekmines, Mokytojas per Padangčių šventę, Estera per Purimą, o Raudos - per Jeruzalės sugriovimo iškilmę. Dėl tos prie­
žasties jos ir išpopuliarėjo, todėl ir buvo įtrauktos į kanoną.
Išskyrus tai, kad Giesmių giesmė siejama su didžiuoju karaliu­
mi, tai yra aiškiai meilės lyrikos antologija ir savaime neteikia
jokio pagrindo, kad būtų įtraukta į kanoną. Rabinų tradicija
pasakoja, jog Jamnijos ar Jabnės Susirinkime, vykusiame krikš­
čioniškosios eros pradžioje, Rabi Akiva pasakė: „Kadangi vi­
same pasaulyje nėra nieko, kas prilygtų tai dienai, kai Izraeliui
buvo padovanota Giesmių giesmė, nors visi raštai yra šventi,
bet Giesmių giesmė - Šventų Švenčiausia". Bet tada jis perspė­
damas pridūręs: „Tasai, kuris malonumo dėlei giedos šią gies­
mę taip, tarytum tai būtų pasaulietiška daina, neturės vietos
busimajame pasaulyje"27.
Įtraukimas į kanoną buvo vienintelis tikras būdas pasiek­
ti, kad literatūros kūrinys išliktų, nes senovėje, jeigu rankraštis
nebūdavo nuolat vis iš naujo perrašinėjamas, tai jis dažniau­
siai maždaug vienos kartos laikotarpiu dingdavo be pėdsako.
Tad šios raštininkų šeimos užtikrindavo Biblijos teksto išliki­
mą ištisą tūkstantmetį ar net ilgiau, o laikui bėgant, juos pa-26
26Kronikų 2, 5. 27 Sanhedrin 12, 10.
138
II. JUDAIZMAS
keitė masoretų, arba rašto mokovų, šeimos, kurios tapdavo Bib­
lijos tekstų perrašinėjimo, rašybos ir kirčiavimo specialistais.
Tai jie ir sukūrė oficialiąją žydų kanoninę versiją, žinomą masoretinio teksto vardu.
Tačiau egzistuoja ne vienas kanonas, taigi ir ne vienas se­
nas tekstas. Pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje nuo
Judo žemės atkirsti samariečiai išsaugojo tik penkias Mozės
knygas, nes jiems buvo neleidžiama dalyvauti kanonizuojant
vėlesnius raštus, todėl jie jų ir nepripažino. Dar yra Septuagin­
ta, Senojo Testamento graikiškas vertimas, sudarytas žydų
diasporos narių, Aleksandrijoje helenistinio periodo metu. Sep­
tuaginta apėmė visas Hebrajų Biblijos knygas, tačiau kitaip
sugrupuotas, be to, dar apokrifų ir pseudoepigrafų knygas,
tokias kaip 1 Ezros, vadinamoji Saliamono Išminties knyga,
Siracido [Ben Siros, arba Ekleziastikas], Juditos, Tobijo, Barucho ir Makabiejų knygos, kurias visas Jeruzalės žydai atmes­
davo kaip negrynas ir pavojingas. Be visų šitų, mes dabar dar
turime Kumrano sektos išsaugotus ir perrašinėtus ritinius, at­
rastus olose prie Negyvosios jūros.
Visi Negyvosios jūros ritiniai byloja apie tai, kokiu tikslu­
mu per amžius buvo perrašinėjama Biblija, nors pasitaikyda­
vo ir nemaža klaidų bei variantų. Samariečiai teigė, jog jųjų
tekstas atsekamas nuo Abišuos, Aarono proanūkio, ir iš tiesų
jis labai senas ir paprastai turi palyginti labai mažai klaidų,
nors vietomis atspindi būtent samariečių, o ne žydų tradici­
jas. Jis maždaug 6000 vietų skiriasi nuo Penkiaknygės masoretinio teksto, o apie 1900 šių atvejų sutampa su Septuagintos
versija. Masoretų tekstuose taip pat esama variantų. Iš ankstyviausiųjų išlikusių tekstų Karaitų sinagoga Kaire turi kodek­
są, įrištą knygą, kuri apima pranašų tekstus, 895 m. po Kr.
perrašytus Ben Ašero, vienos iš žymiausių masoretų šeimų
vadovo. Visą Ašero tekstą, prie kurio darbavosi penkios tos
šeimos kartos, 1010 m. perrašė masoretas vardu Samuelis ben
139
II. JUDAIZMAS
Jokūbas, ir ši kopija dabar yra Sankt Peterburge. Kito garsaus
masoretinio teksto, perrašinėto Ben Naftalio šeimos, yra iš­
likusi 1105 m. datuojama kopija, žinoma Reuchlino kodekso
vardu ir dabar saugoma Karlsrūhėje. Ankstyviausia išlikusi
krikščioniškoji versija - tai IV a. po Kr. datuotas Codex Vaticanus, saugomas Vatikane, nepilnas IV a. Codex Sinaiticus ir V a.
Codex Alexandrinus, - pastarieji du dabar Britų muziejuje. Yra
taip pat ir siriškasis* vertimas, išlikęs 464 m. po Kr. datuoto
rankraščio pavidalu. Tačiau patys seniausi Biblijos rankraščiai
yra tarp 1947-1948 m. atrastųjų Negyvosios jūros ritinių, api­
mančių hebrajų kalba parašytas ištraukas iš visų dvidešimt
keturių kanono knygų, išskyrus Esterą, ir visą Izaijo tekstą,
be to, dar vieną kitą Septuagintos fragmentą. Visiškai įmano­
ma, kad Judėjos dykumoje ir Egipte bus rasta dar ankstyves­
nių tekstų ir žmonės nesiliaus ieškoti tobulų tekstų iki pasau­
lio pabaigos.
Tikrojo teksto paieškų, aiškinimų, hermeneutinės analizės
bei komentarų pavidalu Biblija susilaukė daugiau dėmesio nei
kuris nors kitas literatūros kūrinys. Bet šitoks domėjimasis
nėra ir neproporcingas, nes tai ligi šiol tebėra pati įtakingiau­
sia knyga. Žydams kaip senovės rašytojams buvo būdingos
dvi unikalios savybės. Jie pirmieji sukūrė nuoseklią, substancialią ir interpretacinę istoriją. Įrodinėta, esą, šio meno jie išmokę
iš hetitų, kitos istoriškai mąsčiusios tautos, tačiau akivaizdu,
jog savo praeitimi jie nepaprastai domėjosi jau nuo pačių anks­
tyviausių laikų. Žydai žinojo esą ypatinga tauta, kuri ne šiaip
sau išsirutuliojo iš neatmenamos praeities, bet kuriai konkre­
čiais Dievo veiksmais buvo suteikta egzistencija, nukreipta į
tam tikrus apibrėžtus tikslus. Šių veiksmų apibrėžimą, užra­
šymą, komentavimą ir apmąstymą jie laikė savo kolektyviniu
* Sirų kalba - viena iš aramėjų kai-
bų, vartota Sirijoje III—
XIII a. po Kr.
(Vert. past.)
140
II. JUDAIZMAS
reikalu. Jokia kita tauta, ypač tokiu ankstyvu laikotarpiu, ne­
pasižymėjo šitokiu neatremiamiu polinkiu tyrinėti savo kilmę.
Biblija nuolat teikia klausinėjančios istorinės dvasios pavyz­
džių: kodėl, pavyzdžiui, prieš Ai [Hajo] miesto vartus buvo
krūva akmenų? Kokią reikšmę turėjo dvylika akmenų Gilgale?2829Ši aistra etiologijai, paaiškinimų ieškojimui išsiplėtė į bend­
resnio pobūdžio įprotį dabartį bei ateitį suvokti praeities kon­
tekste. Žydams knietėjo sužinoti viską apie save ir savo likimą.
Jie geidė pažinti Dievą, jo ketinimus ir norus. Kadangi Dievas
pagal jų teologiją buvo vienintelė visų įvykių priežastis, - pa­
sak Amoso, „Kai ištinka miestą nelaimė, argi ne Viešpats tai
padarė?", - taigi jis ir istorijos autorius, o jie esą išrinktieji jo
neaprėpiamų dramų veikėjai, tad raktą, atveriantį kelią į Die­
vo ir žmogaus supratimą, galima rasti užrašinėjant ir studi­
juojant istorinius įvykius.
Tad žydai pirmiausia buvo istorikai, ir Biblija iš esmės yra
nuo pradžios ligi pabaigos istorinis veikalas. Žydai puse tūks­
tantmečio anksčiau negu graikai sugebėjo rašyti glaustą ir dra­
matišką istorinę prozą, o nuolat papildydami savo istorinius
įrašus, jie išsiugdė gilų istorinės perspektyvos jausmą, kokio
niekad neturėjo graikai. Taip pat ir vaizduodami charakte­
rius, Biblijos istorikai išlavino tokį įžvalgos ir portreto meną,
kuriam niekad neprilygo netgi geriausi graikų ir romėnų isto­
rikai. Tukidido raštuose nerasime nieko, kas prilygtų meistriš­
kam karaliaus Dovydo pavaizdavimui, kurio autorius, matyt,
sukiojosi jo dvare. Biblijoje gausu ryškiais štrichais nubrėžtų
charakterių, neretai šalutinių personažų, į kuriuos gyvą žvilgsnį
nukreipia vienintelė frazė. Tačiau veikėjų akcentavimas nie28 C. D. Ginsburg, Introduction to the
Masoretico-Critical Edition of the Hebrew
Bible, 1966, red. H. M. Orlinsky; H. B.
Swete, An Introduction to the Old Tes­
tament in Greek, London, 1968; F. G.
Kenyon, Our Bible and the Ancient Ma-
nuscripts, London, 1965; M. Gaster, The
Samaritans: Their History, Doctrine and
Literature, London, 1925; Harrison, op.
cit.; Encyclopaedia Judaica, t. 4, p. 814-
836; t. 5, p. 1936. 29 Jozues 8, 29;
4, 20.
141
II. JUDAIZMAS
kuomet neužgožia nepaliaujamo žmogaus-Dievo dramos vyks­
mo. Kaip ir visi geri istorikai, žydai išlaikė pusiausvyrą tarp
biografijos ir veiksmo nupasakojimo. Daugumas Biblijos kny­
gų turi istorinius rėmus, o šie visi siejami su platesniu istoriniu
kontekstu, kurį būtų galima įvardyti „Dievo ir jo santykių su
žmogumi istorija". Bet net ir tose knygose, kurios neturi aiškių
istorinių intencijų, net poezijoje, kaip antai Psalmėse, nuolat
rasime istorinių aliuzijų, todėl fone nuolatos girdime lemties
maršą, nenumaldomai žengiantį nuo sukūrimo ligi „dienų pa­
baigos".
Senovės žydų istorija yra sykiu ir įtemptai susijusi su Die­
vu, ir nepaprastai žmogiška. Istoriją sukūrė Dievas, veikda­
mas nepriklausomai arba per žmogų. Žydai nesidomėjo beas­
menėmis jėgomis ir netikėjo jomis. Jiems mažiau už bet kurią
kitą raštingą senovės tautą rūpėjo pasaulio sukūrimo fizika.
Jie nusigręžė nuo gamtos ir nekreipė dėmesio į jos pasireiški­
mus, išskyrus tuos atvejus, kai jie atspindėdavo Dievo-žmogaus
dramą. Jiems buvo visiškai svetima mintis apie milžiniškas
geografines ar ekonomines jėgas, lemiančias istorijos eigą. Bib­
lijoje esama nemaža gamtos aprašymų, kai kurie jų stulbina
grožiu, bet tai tik scenografija istorinei dramai, tik fonas veikė­
jams. Bibija žaižaruoja gyvybe, nes ji kalba išimtinai apie gyvas
būtybes; o kadangi Dievas, nors ir gyvas, negali būti aprašy­
tas ar net įsivaizduotas, dėmesys nenumaldomai krypsta į vyrą
ir moterį.
Iš čia randasi ir antroji unikali senovės žydų literatūros
savybė: tai verbalinis žmogaus asmenybės pavaizdavimas, at­
skleidžiantis visą jos spalvų gamą ir sudėtingumą. Žydai pir­
mieji iš visų tautų rado žodžius giliausiems žmogaus jausmams
išreikšti, ypač kūniškos arba dvasiškos kančios sukeliamoms
emocijoms, nerimui, dvasinei nevilčiai ir apleistumo jausmui,
o kartu ir žmogaus išmoningumo sukurtiems šių blogybių vais­
tams - vilčiai, ryžtui, kliovimuisi Dievo pagalba, nekaltumo
142
II. JUDAIZMAS
ar teisumo suvokimui, atgailai, sielvartui ir nusižeminimui.
Šiai kategorijai priskirtini keturiasdešimt keturi eilėraščiai, arba
psalmės, iš 150 įtrauktųjų į kanoninę Psalmių knygą30. Kai ku­
rios jų - šedevrai, kuriuos aidu atliepia visų amžių ir kraštų
širdys: tai 22-oji psalmė, kuria šaukiamasi pagalbos, 23-oji
psalmė su jos paprastu tikėjimu, 39-oji - nežinios kvintesenci­
ja, 51-oji - maldaujanti malonės, 91-oji - didžioji sielos nusira­
minimo psalmė, 90, 103, 104-oji - šlovinančios Kūrėjo galybę
ir didybę bei ryšius tarp Dievo ir žmogaus, ir 130, 137 bei 139oji psalmės, siekiančios žmogaus sielvarto gelmes ir teikian­
čios viltingą žinią.
Žydų įsiskverbimas į žmogaus sielą buvo išreikštas šiais
aistringais eilėraščiais, bet jį atspindėjo ir gausybė liaudies filo­
sofijos, kurios dalis pateko ir į kanoną. Čia žydai nebebuvo
tokie įstabūs, nes Artimuosiuose Rytuose patarlės ir išmintin­
gi posakiai užrašinėti nuo trečiojo tūkstantmečio, ypač Tarpu­
pyje ir Egipte, o tam tikra šios išminties literatūros dalis įėjo į
tarptautinį lobyną. Žydai buvo neabejotinai susipažinę su žy­
miuoju klasikiniu Egipto veikalu Amenopės išmintis, nes dalis
jos tiesiogiai pasiskolinta rašant Patarlių knygą31. Ir vis dėlto
žydų sukurti išminties tekstai yra visiškai kito lygmens nei jų
pirmtakų pavyzdžiai: jie pastabesni žmogaus prigimties at­
žvilgiu ir doriškai nuoseklesni. Mokytojo knyga [Ekleziastas],
parašyta Koheleto, arba „sueigininko", yra žaižaruojantis kū­
rinys, visiškai neturintis lygių senovės pasaulyje. Jo blaivus,
skeptiškas tonas, vietomis linkstantis į ciniškumą, taip ryškiai
kontrastuojantis su aistringu psalmių rimtumu, iliustruoja ne­
paprastai platų žydų literatūros spektrą, su kuriuo gali lygintis
vieni graikai.
O vis dėlto netgi graikai nesukūrė tokio paslaptingo ir sle­
30 Psalmės 3, 5, 6, 7, 9-10, 13, 17, 22,
25-28, 31, 35, 36, 38, 39, 41, 42,
43, 51, 52, 54-57, 59, 61, 63, 64, 69,
71, 77, 86, 88, 102, 123, 130, 140-143.
31 Patarlių 22, 17 iki 23, 11.
143
II. JUDAIZMAS
giančio dokumento kaip Jobo knyga, - net sunku nuspręsti,
kuriai kategorijai ji priskirtina. Ši didinga teodicėjos ir blogio
problemos studija jau daugiau kaip du tūkstantmečius žavi ir
trikdo tiek mokslininkus, tiek paprastus žmones. Carlyle'is
pavadino ją „iškiliausiu kada nors plunksna parašytu veika­
lu", ir iš visų Biblijos knygų ji daugiausiai veikė kitus rašyto­
jus. Bet niekas nežino, kas tai, iš kur šis tekstas atsiradęs ar
kada parašytas. Knygoje yra per 100 žodžių, nepasitaikančių
niekur kitur, ir ji aiškiai keldavo neįveikiamų sunkumų seno­
vės vertėjams bei perrašinėtojams. Kai kurie mokslininkai ma­
no, kad ji parašyta Edome, - bet mes labai mažai žinome apie
edomitų vartotą kalbą. Kiti spėjo Jobo knygą atsiradus Harane, netoli Damasko. Esama nežymių paralelių babiloniečių
literatūroje. Dargi IV a. po Kr. krikščionių mokslininkas Teo­
doras Mopsvestietis kildino Jobo knygą iš graikų dramos. Ji
taip pat buvo pateikiama ir kaip vertimas iš arabų kalbos.
Kilmės aiškinimų ir padarytos įtakos įvairovė paradoksiškai
liudija apie kūrinio medžiagos visuotinumą. Juk pagaliau Jo­
bas kelia fundamentalų klausimą, trikdžiusį visus, o ypač stip­
raus tikėjimo žmones: kodėl Dievas daro mums visus tuos
baisius dalykus? Jobo knyga buvo tekstas, adresuotas seno­
vės pasauliui, ir tai tekstas moderniesiems laikams, tekstas,
ypač skirtas tai išrinktajai ir daug kentėjusiai tautai - žydams;
o visų labiausiai - tekstas holokaustui32.
Jobo knyga - tai stulbinantis hebrajų literatūros kūrinys.
Išskyrus vieną tik Izaiją, joks kitas kūrinys Biblijoje nėra parašy­
tas su tokia neblėstančios galios iškalba. Tai yra forma, atitin­
kančia temą - Dievo teisingumą. Kaip moralinės teologijos vei­
kalas ši knyga nenusisekusi, nes autorių, kaip ir kiekvieną kitą,
32 Apie Jobą žr. ypač H. H. Rowley,
The Book of Job and its Meaning, kn.
From Moses to Qumran: Studies in the
Old Testament, London, 1963 ir jo Sub­
mission in Suffering and Other Essays,
London, 1951; Harrison, op. cit.; E. F.
Sutcliffe, Providence and Suffering in the
Old and New Testaments, London,
1955; literatūrą apie Jobo knygą žr. C.
Kuhl, - Theological Review, 21, 1653.
144
II. JUDAIZMAS
išmuša iš vėžių teodicėjos problema. Tačiau, patirdamas nesėk­
mę, jis išplečia klausimo akiratį ir formuluoja tam tikras prob­
lemas apie pasaulį ir žmogui deramą jį regėti būdą. Jobo knyga
kimšte prikimšta poetine forma pateikiamos gamtos istorijos.
Joje randame nuostabų organinių, kosminių bei meteorologi­
nių reiškinių katalogą. Pavyzdžiui, 28 skyriuje nepaprastai
įdomiai aprašoma senovės laikų kalnakasyba. Šiuo įvaizdžiu
atskleidžiamas bemaž neribotas mokslinis ir technologinis žmo­
nijos potencialas, o paskui tatai priešpriešinama nepataisomai
menkoms žmogaus moralinėms galioms. Jobo autorius reiš­
kia mintį, jog kūrinijoje esama dviejų tvarkų - fizinės ir mora­
linės. Perprasti ir įvaldyti fizinę pasaulio tvarką dar nepakan­
ka: žmogus turįs pripažinti moralinę tvarką ir paklusti jai, o
kad galėtų tai padaryti, jis privaląs atskleisti Išminties paslap­
tį, ir šis pažinimas esąs iš esmės visiškai kitoks nei, tarkime,
kalnakasybos technologijos žinios. Išmintis atėjo žmogui, kaip
miglotai suvokė Jobas, ne jam stengiantis perprasti Dievo mąs­
tymą ir motyvus, paskatinusius suteikti skausmo, bet tik per
klusnumą, tikrąjį moralinės tvarkos pamatą: „O žmogui jis ta­
rė: „Tikėk manimi, pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis, o
vengimas pikto - protas".
Tą patį pabrėžia Ben Sira [Siracidas] 24 savo poemos apie
išmintį skyriuje, kur jis sako, kad po Nuopuolio Dievas suma­
nė naują planą ir šią savo paslaptį apgyvendino Izraelyje33.
Žydai turėję surasti išmintį paklusdami Dievui ir išmokyti to
taip pat ir žmoniją. Jie turėję sugriauti esamą fizinę, pasaulietinę
tvarką ir pakeisti ją moraline tvarka. Ši mintis darsyk galingai,
nors ir paradoksiškai nuaidės žydo eretiko - šv. Pauliaus žodžiuose, dramatiškoje jo Pirmojo laiško Korintiečiams įžan­
goje, kur jis pacituoja Viešpatį: „Sunaikinsiu išmintingųjų iš­
mintį, niekais paversiu gudriųjų gudrybę", ir priduria: „Die­
33 Siracido 24, 3-10, 13.
145
II. J UDAI ZMAS
vo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galin­
gesnė už žmones [...] [todėl] Dievas pasirinko, kas pasauliui
atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas
pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus"34. Todėl net ir pro
Jobo miglotumą ir sumaištį mes girdime dar sykį konstatuoja­
mą dieviškąją žydų skirtį sugriauti esamą tvarką ir pasaulie­
tiškąją daiktų sampratą.
Taigi Jobas priklausė pagrindinei žydų filosofijos krypčiai, o toji kryptis dabar jau buvo virtusi galinga srove. Judaizmo
transformavimasis į pirmąją „Knygos religiją" truko du šim­
tus metų. Anksčiau nei 400 m. pr. Kr. apie kanoną dar nė ne­
užsimenama. 200-aisiais metais pr. Kr. jis jau įsigalėjęs. Žinoma,
kanonas dar nebuvo pilnas ir galutinis. Bet jis pradėjo sparčiai
kristalizuotis. Tatai turėjo keletą padarinių. Pirmiausia, nebe­
norėta priimti daugiau pranašų. J pranašavimą ir pačius pra­
našus pradėta kreivai žiūrėti. Pirmojoje Makabiejų knygoje
užsimenama apie metą, „kai liovėsi reikštis pranašai"35. Jei kas
ir mėgindavo pranašauti, į tokį būdavo numojama ranka kaip
į netikrą pranašą. Kai Simonas Makabiejus tapo vadu, jo val­
dymo laikas paskelbtas esąs neapibrėžtas, „kol pasirodys pati­
kimas pranašas". Zacharijo knygoje randame ištisą tiradą prieš
pranašus: „O jei kas nors vėl imtų pranašauti, jo tėvas ir moti­
na, jo gimdytojai tars jam: „Tu neliksi gyvas, nes kalbi melą
Viešpaties vardu!" Būsią „sugėdinti pranašai"36. Žydų filoso­
fas Ben Sira, rašęs truputį vėliau nei 200 m. pr. Kr., [Išminties
lūpomis] gyrėsi: „Vėl išliesiu mokymą kaip pranašystę ir palik­
siu jį ateinančioms kartoms"37. Tačiau žydai nepapildė juo kano­
no; Danielius, rašęs truputį vėliau (apie 168-165 m. pr. Kr.),
taip pat į jį nepateko. Kanonizacija taip pat nebeskatino rašyti
34 Laiškas korintiečiams 1, 19-27; žr.
G. von Rad, Problems of the Hexateuch
and Other Essays, vert., Edinburgh,
1966. 35 Makabiejų 9, 27. 36 Zacha-
rijo 13, 3. 37Siracido 24, 33; E. B. Mellor, red., The Makittg of the Old Testament, Cambridge, 1972.
146
II. JUDAIZMAS
istorijos. Šios žydų aistros ji visiškai neužgniaužė. Dar blyks­
telės akinantys jos proveržiai - pvz., Makabiejų knygose, Juo­
zapo Flavijaus darbuose. Bet šios veiklos dinamiškumas jau
blėso, ir kai kanonas buvo galutinai pašventintas krikščio­
niškosios eros pradžioje, vienas iš šlovingiausių balsų senovės
pasaulyje - žydų istorijos balsas - nutilo ir pratylėjo pusantro
tūkstantmečio.
Bet jeigu vienas iš kanonizacijos padarinių buvo apribotas
žydų kūrybingumas sakralinėje literatūroje, tai kitas lėmė tai,
kad žymiai daugiau žydų gyventojų pradėjo susipažinti su
pripažintaisiais tekstais ir nepaprastai išsiplėtė šių tekstų jiems
daromas poveikis. Iš šių knygų, dabar jau įteisintų, gausiai
perrašinėjamų ir platinamų, imta sistemingai mokyti. Žydai
pradėjo virsti mokyta tauta, kaip iš tiesų ir reikalavo jų dieviš­
kas vaidmuo - būti kunigais tautoms. Radosi religijos istorijo­
je nauja ir visiškai revoliucinga institucija: sinagoga - bažnyčios,
koplyčios ir mečetės prototipas, vieta, kurioje Biblija buvo sis­
temingai skaitoma ir dėstoma. Galimas daiktas, tokių vietų
būta jau ir prieš Tremtį, - jas galėjo paskatinti kurti Jošijo refor­
mos; jos neabejotinai subrendo Tremties metais, kai žydų eli­
tas neturėjo Šventyklos; o po Sugrįžimo, kai visa religinė veikla
buvo griežčiausiai sutelkta Jeruzalės Šventykloje, o provinci­
jos šventyklos bei aukštumų alkai jau buvo galutinai išnykę,
jų vietą užėmė sinagogos ir ėmėsi mokyti žydus Šventyklos
ortodoksijos, įkūnytos kanoninėje Biblijoje38.
Šis faktas turėjo dar vieną svarbų padarinį. Sakralinę litera­
tūrą sulydžius į kanoną, o kanono sistemingai ir centralizuo­
tai mokant, judaizmas tapo nepalyginamai vientisesnis. Ir šis
vienalytiškumas turėjo ryškų puritoniškumo ir fundamenta­
lizmo prieskonį. Žydų istorijoje dažnai laimėdavo rigoristai.
Griežtas įstatymo puristas Mozė privertė visas kitas gentines
38 R. de Vaux, Ancient Israel: Its Life and 343-344; ankstyviausias nuorodas žr.
Institutions, vert., New York, 1961, p. Encyclopaedia Judaica, t. 15, p. 579-581.
147
II. JUDAI ZMAS
grupes priimti jo Jahvės religiją. Jošijo reformų metu ir vėl lai­
mėjo rigoristai. Imperijų antplūdžius pergyveno ne į kompro­
misą linkęs Izraelis, o griežtoji Judo žemė; ir ne kas kitas, o
tik iš Tremties grįžusi rigoristinė Babilono bendruomenė pri­
metė savo valią visiems žydams, daugelį jų atstumdama, dar
daugybę kitų priversdama prisitaikyti. Kanonas ir sinagoga
tapo šio rigorizmo įrankiais, ir jam buvo lemta pasiekti dar ne
vieną pergalę. Į šį procesą, vis iš naujo pasikartojantį žydų is­
torijoje, galima žvelgti dvejopai: kaip į išgryninto judaizmo
perlą, gimstantį iš pagedusio pasaulio austrės, ar kaip į ekstre­
mistų likusiems sėkmingai primetamą uždarumą ir fanatizmą.
Tačiau kad ir kaip traktuotume šią rigoristinę judaizmo
tendenciją, ji kėlė vis didesnių problemų tiek patiems žydams,
tiek jų kaimynams. Geranoriškų persų valdžioje, kuri žydų
tekstuose vien liaupsinama, žydai ėmė atsigauti ir net sukles­
tėjo. Pasak Ezros, iš Tremties grįžo 42 360 žydų, taip pat 7337
tarnai ir tarnaitės, „jie turėjo ir du šimtus giesmininkų bei gies­
mininkių". Atkurtosios Judo žemės gyventojų skaičius niekaip
negalėjo viršyti 70 000. O vis dėlto III a. pr. Kr. jau vien Jeruza­
lės gyventojų buvo 120 00039. Būdami giliai religingi ir didžiai
gerbiantys įstatymą, žydai buvo disciplinuoti ir darbštūs. Jie
skverbėsi į su Judo žeme besiribojančias teritorijas, ypač Gal­
ilėją, Užjordanę ir pakrantės juostą. Diaspora nuolat plėtėsi.
Žydai atvertinėjo kitatikius. Jie pamažu virto prozelitus trau­
kiančia jėga. Ir vis dėlto imperijų epochoje jie tebuvo tik maža
tautelė, nekompromisiškas religinis-kultūrinis vienetas didžiu­
liame, gniuždančiame pasaulyje.
Problemos pradėjo rastis nuo 332 m. pr. Kr., kai Aleksand­
ras Makedonietis suknežino Persijos imperiją nelyginant supu­
vusį kiaušinį. Tai būta pirmojo tikro europiečių įsiveržimo
39 Ezros 2, 64-65; Jeruzalės gyventojų Apionem, 1:197; Encyclopaedia Judaica,
skaičių pateikia Pseudo Hekatajas, ei- t. 13, p. 870.
tuojamas Juozapo Flavijaus Contra
148
II. JUDAIZMAS
Azijon. Trečiajame tūkstantmety pr. Kr. ir didesnę dalį antro­
jo joks kontinentų pasidalijimas neegzistavo: jūra buvo jėga,
jungianti kultūrą, kurią bemaž galėjai pavadinti bendra ir tarp­
tautine. Bet tuomet prasidėjo XII-XI a. pr. Kr. barbarų anar­
chija ir ilgi Tamsieji amžiai. Kai jau pasiekusio geležies amžių
pasaulio apybraižos vėl nuskaidrėja, pradeda ryškėti RytųVakarų perskyra, ir vakarinėje jos pusėje iškyla viena įspūdin­
giausių kultūrinių galybių, kokią kada nors regėjo pasaulis:
polio, graikų miesto-valstybės, civilizacija.
Graikai nuolat gimdė gyventojų perteklių. Jie sukūrė visur
prasiskverbiantį jūrų prekybos tinklą. Visoje Viduržemio jūros
pakrantėje jie sėte sėjo kolonijas. Aleksandro laikais graikai
brovėsi į Aziją ir Afriką, o jo įpėdiniai iš jo imperijos atsikirto
plačiai nusidriekiančias karalystes: taip įsikūrė Ptolemaja Egip­
te, Seleukas Sirijoje ir Tarpupyje, vėliau Atalas Anatolijoje. Nuo
332 iki 200 m. pr. Kr. žydus valdė Ptolemajai; toliau - Seleukidai. Žydams jų naujieji valdovai įkvėpė didžią baimę ir
pasibaisėjimą. Graikai turėjo baisingą ir anuomet absoliučiai
neįveikiamą ginklą - falangą. Jie dirbdinosi vis galingesnes
karo mašinas, aukštus apgulties įrenginius, statė milžiniškus
karo laivus, kolosalias tvirtoves. Danielius perteikia graikiško­
jo militarizmo vaizdinį žydų sąmonėje: „[išvydau ketvirtąjį
žvėrį], keliantį siaubą, baisų, be galo stiprų, geležies dantimis.
Jis visa rijo, daužė į šipulius, o kas buvo likę, trypė kojomis"40.
Graikų karyba žydams buvo gerai pažįstama, nes jie tarnavo
graikų armijų samdiniais, kaip kadaise tarnavo ir persams.
Graikų karinis lavinimas prasidėdavo gimnasijuje, pradinėje
polio švietimo pakopoje. Bet tai buvo ne vienintelė šios insti­
tucijos paskirtis. Pagrindinis jos tikslas buvo plėtoti graikų kul­
tūrą, - lygiai ir kitų institucijų, kurias būtinai turėdavo kiek­
vienas polis: stadiono, teatro, odeono, licėjaus, agoros. Graikai
40 Danieliaus 7, 7.
149
II. JUDAI ZMAS
pasirodė esą neprilygstami architektai. Be to, jie kultivavo
skulptūrą, poeziją, muziką, dramą, filosofiją ir debatus. Jie statė
nuostabius spektaklius. Buvo taip pat ir puikūs pirkliai. Juos
lydėjo ūkio ir gyvenimo lygio pakilimas. Mokytojas [Eklezia­
stas] aprauda graikams valdant įsigalėjusią turto karštligę: ko­
kia gi nauda, klausia jis, iš milžiniškų turtų kaupimo?41O vis
dėlto daugelis žmonių linko manyti, jog tos naudos rastųsi, ir
nemaža, jei tik tie turtai priklausytų jiems. Ir graikų ūkis, ir jų
kultūra neatremiamai traukė ne tokias rafinuotas Artimųjų Ry­
tų visuomenes, gal kiek panašiai, kaip XIX a. Aziją ir Afriką
masino vakarietiškoji pažanga.
Tad graikai kolonistai plūdo į vakarų Aziją, visur statė
savo miestus, ir prie jų jungdavosi tie vietos gyventojai, kurie
norėdavo džiaugtis jų gerove ir gyvenimo būdu. Sirijoje ir Pa­
lestinoje intensyviai kūrėsi graikai, o jau esami gyventojai buvo
sparčiai helėnizuojami. Polio tipo miestams, kaip antai Tyrui,
Sidonui, Gazai, Stratono Bokštui, Biblui ir Tripoliui, graikų
valdovai dosniai dalijo laisvių bei privilegijų, o šie savo ruožtu
kūrė satelitinius miestus vidaus žemėse. Vienas toks buvo Sicheme, kitas - pietuose, Marisoje, dar kiti Filadelfijoje (Amane)
ir Gamalyje anapus Jordano. Netrukus tokių miestų žiedas,
knibždantis graikų ir pusiau graikų, apsupo žydų Samariją ir
Judą, kurie buvo laikomi kalnuotais, kaimiškais ir atsiliku­
siais regionais. Graikų įtakos sferoje būta ne vienos tokios
keistos „valstybės^šventyklos", išlikusios iš senovės, - anach­
ronizmo, kuriam lemta netrukus būti nušluotam neatremia­
mos helėninių idėjų bei institucijų bangos.
Kaip žydai turėjo reaguoti į šią kultūrinę invaziją, sykiu
atveriančią galimybes, gundančią ir grėsmingą? Reagavo jie
skirtingai. Nors griežtumo tendencija vyravo prieš Tremtį,
joje bei po jos dar rėmėsi kanono mokymu, tačiau reiškėsi ir
41 Mokytojo 5, 8; 6; žr. Martin Hengel,
judaism and Hellenism, vert., 2 tomai,
London, 1974, I, p. 14-31.
150
II. J UDAI ZMAS
priešinga jėga - tai jau mūsų pastebėtas vis didesnis indivi­
dualios sąžinės akcentavimas. Dvasinis individualizmas sėjo
nepasitenkinimą ir stiprino judaizme visuomet glūdėjusį, o tar­
pais ir aktyvų sektantiškumą. Vienas kraštutinis helėnizacijos
poveikis buvo tas, kad graikai dar daugiau fundamentalistų
išstūmė į dykumą, kur jie jungdavosi prie absoliutistinių gru­
pių, tęsiančių rechabitų ir nazyrų tradicijas, o Jeruzalę laikančių
jau nepagydomai sugedusia. Ankstyviausi Kumrano bendruo­
menėje rasti tekstai datuojami apytikriai 250 m. pr. Kr., tuo
laiku, kai apie Judo kraštą pradėjo veržtis graikiškųjų miestų
kilpa. Siūloma trauktis į dykumą, vėl pagauti pirmykštį Mozės
laikų entuziazmą, o tada mesti jėgas atgal į miestus. Kai kurie,
pvz., esėjai, manė, jog tatai įgyvendinama taikiai, skelbiamu
žodžiu, ir jie pamokslaudavo dykumos paribio kaimuose; vė­
liau šią tradiciją tęsė Jonas Krikštytojas. Kiti, kaip Kumrano
bendruomenė, kliovėsi kardu: naudodamiesi simboline dvyli­
kos genčių sistema, organizavosi karui ir planavo, sulaukę
ženklo, jog jų dykumos metas baigiasi, panašiai kaip savo laiku
Jozuė, pulti miestų regionus, - tai buvo nelyg mūsų dienų par­
tizaninis sąjūdis42.
Kitą kraštutinumą sudarė žydai, taip pat ir pamaldieji,
neapkentę izoliacionizmo ir jo gimdomų fanatikų. Jie netgi
įnešė savo indėlį į kanoną: Jonos knyga, nepaisant visų jos
absurdiškumų ir maišalynės, iš tiesų ragina sutikti svetimšalius
tolerantiškai ir draugiškai. Dievas užbaigia knygą, užduoda­
mas Jonai retorinį klausimą: argi ne teisinga būtų atleisti Ninevei ir jos gausingiems gyventojams, „kurie nemoka atskirti
dešinės nuo kairės" ir kurių vienintelė nuodėmė yra neišmany­
mas?43Tatai lyg ir nuspėjo Kristaus žodžius „Tėve, atleisk jiems,
nes jie nežino, ką darą" ir skambėjo kaip raginimas nešti Torą
kitataučiams, rinkti prozelitus. Be abejonės, tokio požiūrio lai42 Davies, op. cit., p. 61; Harrison, op.
cit. 43 Jonos 4, 11. Žr. M. Grant, A
History of Ancient Israel, London, 1984,
p. 194-195.
151
II. JUDAIZMAS
kėši daugelis, galbūt dauguma praktikuojančiųjų diasporos žy­
dų. Pastarieji graikų kalbą išmokdavo kaip pagalbinę priemonę
savo nuolatiniam verslui,. Ilgainiui jie i&Y£rtė_ŠventąJ£aštą į
jrrajkų jcaĮbą.Jr^gpphia ^intaj^ųy^varbiai isii i įrankiu ątvertinėti
į judaizmą. Pavyzdžiui, Aleksandrijoje gimnasijus iš pradžių
įsteigtas tuo tikslu, kad neleistų graikams kolonistams dege­
neruoti, perimti vietos kalbas ir papročius, vėliau atvėrė duris
ir gyventojams negraikams (tiesa, ne egiptiečiams), ir žydai
nedelsdami šoko šia proga naudotis; kiek vėliau žydų filoso­
fas Filonas savaime suprantamu dalyku laikė tai, kad tokį gimiiasijų lankys turtingų žydų pirklių sūnūs44. Jie suhelėnindavo
savo vardus arba turėdavo jų po du - graikiškus vardus kelio­
nėms bei verslui, o hebrajiškus - religinėms apeigoms bei namų
aplinkai.
Tokia pat tendencija veikė ir Palestinos judaizme. Hebrajiškų-aramėjiškų žydų vardų helėnizavimą liudija įrašai bei grafiti.
Nemažai daliai geriau išsilavinusių žydų graikų kultūra atrodė
nepaprastai patraukli. Koheletas, Mokytojo knygos autorius,
yra draskomas prieštaringos traukos - naujųjų užsieninių idėjų
ir paveldėto pamaldumo, kritinės dvasios ir konservatizmo.
Helėnizacijos poveikis išsilavinusiems žydams daugeliu po­
žiūrių buvo panašus į švietimo poveikį XVIII a. getui. Jis pa­
žadino valstybę-Šventyklą iš jos nelyg pakerėto snaudulio.
Dvasiniu požiūriu tai buvo destabilizuojanti jėga, o užvis svar­
biausia - pasaulietinė, materialistinė jėga45.
Kaip ir kituose graikų nukariautuose kraštuose, Palesti­
noje didžiausią pagundą imti mėgdžioti naujuosius valdovus
jautė aukštesniosios klasės, turtingieji, aukštieji kunigai. To­
kia apskritai visų kolonijų patirtis. Perėmęs graikų kultūrą,
tarsi gaudavai leidimą į pirmarūšę pilietybę, - vėliau tai bus
krikštas. Yra garsių pasakojimų apie žydų pasisekimą. Lygiai
44Hengel, op. cit., I, p. 65-69; ii, p. 46,
išnašos 59-61. 45 Ibid., I, p. 55-57.
152
II. JUDAIZMAS
kaip Juozapas tarnavo faraonui ministru, taip dabar protingi,
iniciatyvūs žydai toli žengdavo imperinės biurokratijos laipte­
liais. Vienas II a. pr. Kr. tekstas, įterptas į Juozapo Flavijaus
Žydų senovę, pasakoja apie tai, kaip aukštakilmis Tobijo šei­
mos sūnus Juozapas (jo motina buvo aukštojo kunigo sesuo)
atvyko į Ptolemajų Aleksandrijoje rengtą mokesčių rinkimo
aukcioną: „Ir atsitiko taip, kad tuo metu visi kunigaikščiai ir
valdovai atkeliavo į Sirijos ir Finikijos miestus pareikalauti savo
mokesčių; mat kiekvienais metais Karalius parduodavo juos
galingiausiems kiekvieno miesto vyrams". Juozapas laimėjęs
apkaltindamas savo konkurentus sudarius kartelį kainoms nu­
mušti; šį kontraktą jis išlaikė dvidešimt dvejus metus „ir pa­
kėlė žydus iš skurdo ir vargo į geresnį gyvenimą". Juozapas
nuėjo toliau nei jo faraono laikų bendravardis. Jis virto kitu
archetipu: pirmuoju žydų bankininku46. Ir būdamas toks, jis
atstovavo helėnizacijos principui II a. pr. Kr. Judo žemėje.
Tarp izoliacionistų vienoje pusėje ir helėnizacijos šalininkų
kitoje buvo didelė grupė pamaldžių žydų, kurie laikėsi Jošijo,
Ezechielio ir Ezros tradicijos. Daugelis jų iš principo nepriešta­
ravo graikų valdymui, lygiai kaip neprieštaravo ir persams,
mat jie buvo linkę pritarti Jeremijo argumentams, esą tikėjimui
ir maldingumui palankesnė dirva tuomet, kai nešvarų valdy­
mo reikalą atlieka pagonys. Jie būtų visai noriai mokėję užka­
riautojui mokesčius, jei tik jiems būtų palikta laisvė ramiai prak­
tikuoti savo religiją. Vėliau tokią politiką atvirai propagavo
fariziejai, kilę iš šios tradicijos. Iki tam tikro laipsnio žydai
neatsisakė mokytis iš graikų ir perėmė daug daugiau helenis­
tinių idėjų, negu būtų norėję pripažinti. Mozės legalizmas ir
teologija visuomet turėjo racionalistinį elementą ir jį dar sus­
tiprino graikų racionalizmas. Būtent taip fariziejai ir sukūrė
Sakytinį Įstatymą, iš esmės racionalistinį, skirtą archaiškajam
46E. Bickermann, From Ezra to the Last
of the Maccabees: The Foundations of
Post-Biblical Judaism, New York, 1962;
Hengel, op. cit., I, p. 270.
153
II. JUDAIZMAS
Mozės Įstatymui taikyti esamame pasaulyje. Reikšminga tai,
kad jų priešai sadukiejai, atkakliai laikęsi rašytinio įstatymo
ir nepripažinę jokios kazuistikos, sakė, esą pagal fariziejų
logiką labiau gerbtina „Homero knyga" (t. y. graikų literatūra)
nei „šventieji raštai"47.
Tačiau bet kokią galimybę graikams ir žydams žmoniškai
sugyventi suardė atsiradusi žydų reformų partija, kuri geidė
paspartinti helėnizacijos procesą. Šis reformistinis sąjūdis, apie
kurį mes mažai žinome, nes jo istoriją rašė triumfuojantys jo
priešininkai fundamentalistai, įtakingiausias buvo valdančiojo­
je Judo žemės klasėje, jau ir šiaip pusiau helėnizuotoje ir norėju­
siose ištempti mažąją valstybę-Šventyklą į moderniąją epochą.
Jie vadovavosi pirmiausia pasaulietiniais ir ekonominiais mo­
tyvais. Bet tarp reformininkų būta ir religinių intelektualų,
kurie siekė aukštesnių tikslų - kai kuriais požiūriais giminin­
gų I a. po Kr. krikščionių siekiams. Jie troško patobulinti ju­
daizmą, pastūmėti jį tuo logišku keliu, kuriuo jis, regėjosi, jau
judėjo. Monoteizmas implikuoja universalizmą. Antrasis Izaijas tatai aiškiai parodė. Žydai galėjo duoti pasauliui naują ir
nepaprastai reikšmingą idėją - universalųjį monoteizmą. O
graikai savo ruožtu taip pat turėjo pasiūlyti didžią ir visuotinę
idėją: universalistinę kultūrą. Aleksandras savo imperiją kūrė
kaip idealą: jis norėjo sulydyti rases ir „paliepė visiems žmo­
nėms laikyti pasaulį savo kraštu [...] gerus žmones - savo gen­
tainiais, blogus žmones - svetimtaučiais". Isokratas įrodinėjo,
esą „vardas 'helėnas' jau nebesąs kilmės, bet požiūrio daly­
kas"; jis manė, jog graikai pagal išsilavinimą turėjo daugiau
pamatuotų teisių į pilietybę nei „graikai iš prigimimo"48. Ar
negalėjo graikiškoji vieningos oikumene, pasaulinės civilizaci­
jos sąvoka susijungti su žydų visuotinio Dievo idėja?
Tokį tikslą sau kėlė reformininkai intelektualai. Jie iš nau47Jad. 4, 6 (I a. po Kr.). 48 Isokratas,
Panegirika, 4, 50; H. C. Baldry, The Urti-
ty of Mankind in Greek Thought, Cam-
bridge, 1966, p. 69.
154
II. JUDAIZMAS
jo skaitė istorinius raštus ir mėgino juos deprovincializuoti.
Argi Abraomas ir Mozė, šie „ateiviai ir keleiviai", iš tikrųjų
nebuvo didieji pasaulio piliečiai? Reformuotojai pirmąsyk ėmėsi
biblinio kriticizmo: Įstatymas - toks, koks dabar turimas už­
rašytas, - nesąs labai senas ir, žinoma, nesiekiąs Mozės laikų.
Jie įrodinėjo pirmuosius įstatymus buvus žymiai visuotinesnius. Tad reformistinis sąjūdis išsiplėtė į puolimą prieš Įsta­
tymą, - beje, kitaip ir negalėjo būti. Reformininkų nuomone,
Tora buvusi pilna pasakų, neįmanomų reikalavimų bei drau­
dimų. Apie jų išpuolius žinome iš ortodoksų nusiskundimų ir
prakeiksmų. Filonas smerkia tuos, kurie „reiškia nepasitenki­
nimą savo protėvių sudarytais statutais ir be paliovos cenzū­
ruoja įstatymą"; regėtojai priduria: „Prakeiktas tasai žmogus,
kuris augina kiaulę ir prakeikti tie, kurie moko savo sūnus
graikiškos išminties"49. Reformų šalininkai nenorėjo visiškai
panaikinti Įstatymo, o išvalyti jį nuo tų elementų, kurie draudė
dalyvauti graikų kultūroje, - pvz., nuogybės draudimo, užkirtusio pamaldiems žydams kelią į gimnasijų ir stadioną, - ir
sutrumpinti Įstatymą, palikdami tik jo etinį branduolį ir šitaip
jį universalizuodami. Kad priartintų savo iškeltąjį pasaulinės
religijos tikslą, jie norėjo tiesiogiai sujungti graikų polį ir žydų
moralinį Dievą.
Deja, čia glūdėjo savaiminis prieštaravimas. Graikai buvo
ne monoteistai, bet politeistai, o Egipte jie išmoko sinkretizmo,
t. y. meno racionalizuoti nesuskaičiuojamas persiklojančias die­
vybes suplakant jas draugėn į sintetinius polidievus. Vienas
toks mutantas buvo Apolonas-Helijas-Hermis, saulės dievas.
Savuosius Dioniso ritualus jie suplakė su Egipto Izidės kultu.
Graikų gydymo dievas Asklepijas buvo sulietas su egiptiečių
Imhotepu. Dzeusas, vyriausiasis dievas, buvo tas pats, kas ir
Egipto Amonas, persų Ahura-Mazda ir (jei jiems tai apskritai
49Sota, 49 b; cit. iš Hengel, op. cit., I, p.
76; žr. taip pat ibid., p. 300.
155
II. JUDAIZMAS
rūpėjo) žydų Jahvė. Nereikia nė sakyti, jog žydai manė visiš­
kai kitaip. Iš tikrųjų, žinoma, graikų dievybės samprata buvo
nepalyginamai menkesnė už žydų beribės galybės idėją. Žydai
darė absoliučią perskyrą tarp žmogiškumo ir dievybės. Graikai
nuolat aukštino žmogiškumą - būdami prometėjininkai - ir
menkino dieviškumą. Dievai jiems tebuvo ne kažin kas dau­
giau negu gerbiami ir daug pasiekę protėviai; daugumas žmo­
nių esą kilę iš dievų. Todėl jiems nedaug reiškė sudievinti
monarchą, ir vos išėję į Rytus, jie taip ir ėmė daryti. Kodėl iš­
skirtinio likimo žmogus negali sulaukti apoteozės? Aristotelis,
Aleksandro mokytojas, Politikoje įrodinėjo: „Jei valstybėje yra
žmogus, taip išsiskiriantis dorybėmis, kad nei visų kitų piliečių
dorybė, nei politiniai sugebėjimai su juo nepalyginami [...] tok­
sai žmogus turi būti vertinamas kaip dievas tarp žmonių".
Nėra reikalo nė sakyti, jog visokio sukirpimo žydams tokios
idėjos buvo visiškai nepriimtinos. Iš tikrųjų sulieti judaizmą ir
graikų religiją kaip tokią niekada nė nebuvo jokios galimy­
bės; o reformininkai norėjo, kad judaizmas universalizuotųsi,
persismelkdamas graikų kultūra; o tatai reiškė - priimdamas
polio sanklodą.
175 m. pr. Kr. žydų reformistinis sąjūdis įgijo entuziastin­
gą, bet pavojingą sąjungininką naujojo Seleukidų monarcho
Antiocho Epifano asmenyje. Jam magėjo paspartinti savo valdų
helėnizaciją, nes tokia buvo bendra politika, bet taip pat ir dėl
to, kad jis manė, jog šis procesas padidins jo surenkamus mo­
kesčius, - o jam nuolat stigo pinigų karams. Jis visiškai palai­
kė reformų šalininkus ir ortodoksišką aukštąjį kunigą Oniją
III pakeitė Jasonu, kurio jau vien vardas (sugraikintas Jozuė)
skelbė, kokiai partijai jis priklausė. Jasonas pradėjo transfor­
muoti Jeruzalę į polį: pervadino Antiochija, pirmiausia pastatė
Šventyklos kalno papėdėje gimnasijų. Antroji Makabiejų knyga
su įtūžiu užrašo, jog ir Šventyklos kunigai „nebenorėjo atlikti
savo pareigų prie aukuro paniekinę Šventyklą ir palikę aukas,
156
II. JUDAIZMAS
jie [...] skubėdavo į imtynių aikštę dalyvauti draudžiamoje
pramogoje"50. Tolesnis žingsnis buvo nukreipti Šventyklos lė­
šas nuo begalinių prašmatnių atnašavimų į tokią polio veiklą
kaip tarptautinės žaidynės ir dramos konkursai. Visuomenines
lėšas valdė aukštasis kunigas, mat mokesčiai mokėti jam, o iš
jo rankų keliaudavo mokesčių rinkėjams (visus juos siejo ve­
dybinė giminystė), tad Šventyklos iždas gyventojams atliko
valstybės banko funkciją. Antiochui panūdo daryti spaudimą
savo helenistiniams sąjungininkams, valdžiusiems Šventyklą,
vis daugiau pinigų skirti galeroms ir karo mašinoms statyti; ir
jis neatsilaikė prieš šią pagundą. Tad reformų šalininkus imta
tapatinti ne tik su valdžios užėmimu, bet ir su slegiančiais mo­
kesčiais. 171 m. pr. Kr. Antiochui pasirodė reikalinga pakeis­
ti Jasoną dar prograikiškesniu Menelaju, ir šis sutvirtino graikų
galybę Jeruzalėje, pastatydamas akropolį - tvirtovę, nustel­
biančią Šventyklą51.
167-aisiais konfliktas pasiekė kulminaciją, kai buvo paskel­
btas dekretas, iš esmės panaikinantis Mozės įstatymą jo esa­
mu pavidalu, pakeičiantis jį pasaulietine teise ir paverčiantis
Šventyklą tiesiog ekumenine dievogarbos vieta. Tatai reiškė,
jog tenai turėjo būti pastatyta abiem tikyboms bendra dievo
statula; jos graikiškąjį vardą Dzeusas Olimpietis žydai rigoristai
perdirbo į „Nevilties Siaubą". Vargu ar šiam dekretui įtakos
turėjo pats Antiochas. Judaizmu jis nesidomėjo, o ir graikų vy­
resnybei nebuvo būdinga remti kokį nors kultą. Liudijimai
verčia manyti, jog iniciatyvą parodė patys kraštutiniai reformų
šalininkai žydai, vadovaudami Menelajo, maniusio, kad tik to­
kiu drastišku žingsniu įmanoma sykį visiems laikams padaryti
galą Įstatymo ir Šventyklos dievogarbos obskurantizmui ir
absurdiškumui. Tai buvo veikiau ne Šventyklos išniekinimas
pagonybe, o kažkas panašaus į antikrikščioniškus vaidinimus,
50 Makabiejų 4, 12-14. 51 H. H. Ben
Sasson, red., A History of the Jeivish
People, vert., Harvard, 1976, p. 202.
157
II. JUDAIZMAS
kuriuos respublikonai deistai statė revoliucinėje Prancūzijoje.
Vienas rabinų pasakojimas vaizduoja, kaip Miriama, iš tos pa­
čios kunigų šeimos kaip ir Menelajas kilusi Seleukidų pareigū­
no žmona, įsiveržė į Šventyklą ir „tvojo į altoriaus kampą san­
dalu, tardama, „Vilke, vilke, tu iššvaistei Izraelio turtus""52.
Bet tiek graikai, tiek pats Menelajas pervertino savo rė­
mėjus. Jo veikla Šventykloje sukėlė skandalą. Kunigai pasida­
lijo į grupes. Raštininkai šliejosi prie jo priešininkų ortodok­
sų. Taip pat elgėsi ir daugumas pamaldžių žydų, arba chasidim. Vieną stambią žydų kategoriją reformininkai būtų galėję
patraukti savo pusėn. Tai am ha-arec, krašto prastuomenė. Kai,
žydų elitui grįžus iš Tremties, visos Persijos imperijos galybės
remiamas Ezra įvedė religinį rigorizmą, šie paprasti žmonės
patyrė daugiausia skriaudos. Ezra paniekinamai atskyrė dievo­
baimingą, „teisiąją" Tremties tautą, bnei hagola, ir am ha-arec,
kurie apskritai kažin ar esą žydai, nes, jo požiūriu, dažnas jų
būdavo gimęs iš negaliojančios santuokos. Ir jis be jokių skru­
pulų juos baudė53. Nuo to laiko šios kategorijos žmonės, dau­
giausia neraštingi ir neišmanantys Įstatymo, būdavo traktuoja­
mi kaip antrarūšiai piliečiai arba ir iš viso išstumiami už borto.
Jiems pirmiausia būtų išėjęs į naudą rigoristų pralaimėjimas ir
Įstatymo racionalizaviams. Bet kaipgi reformininkai, iš esmės
pasiturinčiųjų ir žemvaldžių partija, galėjo prabilti į paprastą
liaudį, aplenkdami rigoristus? O kalbant konkrečiau, kaip jie
galėjo viltis, jog jiems tai pavyks, jeigu jie būdavo tapatinami
su dideliais mokesčiais, nuo kurių labiausiai kentėjo neturtin­
gieji? Į šiuos klausimus buvo neįmanoma rasti atsakymo, todėl
proga pelnyti universalizmui masių paramą liko praleista.
Užuot ja pasinaudojęs, Menelajas stengėsi primesti reformą
iš viršaus, pasinaudodamas valstybine valdžia. Kad dekretas
atneštų rezultatų, neužteko vien sustabdyti senovinius Šven52Sukk. 56 b. 53 Ezros 7, 26.
158
II. JUDAIZMAS
tykios atnašavimus, - tą būtų palaikę daugelis. Pamaldžiuosius
žydus reikėjo priversti aukoti simbolines aukas naujoviškai,
ant altorių, kuriuos jie laikė pagoniškais. Chasidai kategoriš­
kai atmetė reformuotojų argumentus, esą šios apeigos išreiš­
kiančios vieno Dievo visuotinumą, esą jo neįmanoma įbrukti į
tam tikrą žmogaus sumanytą vietą; dievobaimingieji neįžiūrėjo
jokio skirtumo tarp naujojo universalizmo ir senojo Baalo gar­
binimo, tiek daug kartų smerkto jų raštuose. Tad jie atsisakė
nusilenkti ir buvo pasirengę dėl to numirti. Reformuotojams
teko padaryti kai kuriuos jų kankiniais, pvz., devyniasdešimt­
metį Eleazarą, „vieną žymiausių Rašto žinovų", kuris buvo
mirtinai užmuštas, arba septynis brolius, kurių kraupus nužu­
dymas aprašytas Antrojoje Makabiejų knygoje. Iš tikrųjų religi­
nės kankinystės sąvoka ir atsiranda kaip tik nuo šio momento,
ir pirmąsias kankinystės istorijas skaitome Makabiejų raštuo­
se, kuriuose ištikimųjų kančios perdirbamos į religinio grynu­
mo ir žydų nacionalizmo propagandą.
Taigi ne reformų šalininkai, o rigoristai sugebėjo prabilti į
giliai įsišaknijusį biblinį instinktą, skatinantį sugriauti esamą
tvarką ir religinį disputą paversti maištu prieš okupacinę val­
džią. Kaip ir daugelis antikolonijinių kovų, šis sukilimas pra­
sidėjo ne garnizono užpuolimu, o vietinio režimo rėmėjo nužu­
dymu. Modino mieste Judėjos kalvų papėdėje, per 6 mylias į
rytus nuo Lidos, naujajai oficialiai ceremonijai vadovavusį žy­
dų reformininkų atstovą nužudė Matas Hašmonėjas, senos
kunigų šeimos iš „Jehojaribo sargybos" Šventykloje tėvas. Pen­
ki senio sūnūs, vadovaujami Judo Makabiejaus, arba „Kūjo",
suorganizavo partizaninę kampaniją prieš Seleukidų garni­
zonus ir jų rėmėjus žydus. Per dvejus metus, 166-164 m. pr.
Kr., jie išvarė visus graikus iš Jeruzalės apylinkių. Pačiame
mieste tiek reformininkus, tiek Seleukidus jie užspeitė Akroje, o 164 m. pr. Kr. gruodį išvalė iš Šventyklos visus šventva­
giškus objektus bei vėl iškilmingai paskyrė ją Jahvei, - šį įvykį
159
II. J UDAI ZMAS
žydai vis dar švenčia per Hanukos, arba Apvalymo, šventę.
Seleukidai, turėję gausybę savų rūpesčių - tarp jų buvo ir
auganti Romos galybė, - reagavo panašiai kaip moderniųjų
laikų kolonijinės valstybės - svyruodami tarp nuožmių represi­
jų ir vis didesnių nuolaidų savivaldai, o maištaujantys nacio­
nalistai atsiliepdami reikalavo dar. 162 m. pr. Kr. Epifano sūnus
ir įpėdinis Antiochas V užsipuolė Menelają, kuris esą „irgi pri­
sidėjęs", o pasak Juozapo Flavijaus, „įkalbėjęs savo tėvą pri­
versti žydus išsižadėti savo tradicinio Dievo garbinimo būdo",
ir jį nugalabijo54. Į tai atsakydama, Hašmonėjų šeima 161 m.
pr. Kr. pasirašė su Roma sutartį, kurioje jie buvo traktuojami
kaip nepriklausomos valstybės valdovųJęįmą_-152 m.jpr. Kr.
Sefeukidai atsisakė minties helėnizuoti Judo žemę jėga ir pri­
pažino Tphonataną, dabar tapusi šeimos galva, aukštuoju kunigu, ir šią pareigybę Hašmonėjai išlaikė 115 metų. 142-aisiais
jie beveik pripažino Judo žemės nepriklausomybę, atleisdami
kraštą nuo mokesčių, taigi Simonas Makabiejus, užėmęs bro­
lio vietą kaip aukštasis kunigas, tapo etnarchu ir valdovu:
„Žmonės savo raštuose ir sutartyse pradėjo rašyti: Simono,
vyriausiojo kunigo, karvedžio ir žydų vado, pirmais metais"55.
Šitaip Izraelis po 440 metų vėl atgavo nepriklausomybę, nors
tik kitais metais pralaimėję ir išbadėję žydai reformininkai Akroje buvo priversti pasiduoti, o tada ištremti. Tuomet Hašmo­
nėjai įžengė į tvirtovę su „palmių šakomis, arfomis, cimbolais
ir lyromis, giedodami psalmes ir giesmes, nes didysis priešas
buvo sutriuškintas ir pašalintas iš Izraelio"56.
^ Per šį nacionalistinių jausmų proveržį religiniai klausimai
atsidūrė antrame plane. Tačiau ilgos kovos už nepriklausomybę
nuo graikų universalizmo paliko judaizmo veide neišdildomą
žymę. Pasikėsinimą į Įstatymą ir galutinį reformininkų išvary­
mą iš Akros skyrė trisdešimt ketveri kraugeriški metai. Įstaty54 Makabiejų 13, 3; Juozapas Flavijus,
Senovė, 12:384. 55 Makabiejų 13, 42.
56 Makabiejų 13, 51. Smulkiau žr. Ben
Sasson, op. cit., p. 202-216.
160
II. JUDAIZMAS
mas buvo puolamas su įkarščiu ir fanatizmu, ir tai sukėlė
atitinkamą Įstatymo gynėjų fanatizmą, susiaurino žydų vado­
vų akiratį ir dar giliau juos įstūmė į Toron sutelktą religiją57.
Savo nesėkme reformininkai diskreditavo pačią reformos są­
voką ar netgi galimybę vykti bet kokiai diskusijai dėl žydų
religijos pobūdžio ar raidos krypties. Šitokios kalbos tad ne­
trukus pasmerktos visuose oficialiuose dokumentuose kaip nei daugiau, nei mažiau - visiškas atsimetimas ir bendrininkavi­
mas su svetimtaučiu engėju, tad visokio sukirpimo nuosaikie­
siems ar tarptautinės orientacijos pamokslininkams, regėju­
siems toliau už ortodoksinį judaizmą, pasidarė sunku pasiek­
ti, kad juos apskritai kas išgirstų. Hašmonėjai atstovavo iš es­
mės reakcinei dvasiai judaizmo viduje. Jų stiprybė ėjo iš ata­
vizmo ir prietarų, iš tolimos izraelitų praeities, lydimos tabu
ir brutualaus fizinio dievybės kišimosi į istorijos eigą. Dėl šios
priežasties bet koks Šventyklos ir jos šventovių pažeidimas
tučtuojau sukeldavo ant kojų įtūžusią Jeruzalės religinių ek­
stremistų minią, įaudrintą susijaudinusių masių. Dabar įtūžusi
minia tapo svarbia Jeruzalės scenovaizdžio dalimi, ir miestas,
o sykiu ir visa Judėja pasidarė labai sunkiai suvaldomi - tiek
graikams, helėnizmo rėmėjams, romėnams ar jų tetrarchams,
neišskiriant nė pačių žydų.
Šiame religinių fanatikų minios intelektualinio teroro kon­
tekste graikų gimnasijuose bei akademijose tarpusiai pasaulie­
tinei dvasiai ir intelektualinei laisvei buvo užkirsti keliai į žydų
mokslo centrus. Priešindamiesi graikų švietimui, II a. pr. Kr.
pabaigoje pamaldūs žydai pradėjo kurti nacionalinę švietimo
sistemą. Prie senųjų raštininkų mokyklų buvo įsteigtas vietos
mokyklų tinklas, ir jose - bent jau teoriškai - visi žydų berniu­
kai mokėsi Toros58. Šis poslinkis turėjo didžiulės reikšmėš plin­
ta n ti JsTtvTrfinant sinagogoms;^jTs taip praFpavefkė ir*farižTėr
57Hengel, op. cit., p. 291. 58E. Ebner,
during the Tannaitic Period, New York,
Elementary Education in Ancient Israel
1956.
161
II. JUDAIZMAS
jizmo, iš liaudies švietimo išaugusio sąjūdžio, atsiradimą, o
galop prisidėjo ir prie rabinato susiformavimo. Šiose mokyklo­
se mokymas buvo perdėm religinis, nusigręžiantis nuo bet ko­
kio pažinimo anapus Įstatymo eilučių. Bet bent jau šiose mo­
kyklose Įstatymo buvo mokoma palyginti humaniška dvasia.
Jose buvo laikomasi senovės tradicijų, įkvėptų miglotos teks­
to vietos Pakartoto Įstatymo knygoje - „mokykite jos izraeli­
tus, dėdami ją jiems į lūpas"59, - esą Dievas davęs Mozei greta
rašytinio Įstatymo ir Sakytinį Įstatymą, kuriuo remdamiesi
mokslingi išminčiai galėdavo interpretuoti ir pakeisti šventuo­
sius priesakus. Sakytinio Įstatymo praktika įgalino pritaikyti
Mozės kodeksą prie kintančių sąlygų ir pateikti jį realistiškai.
Priešingai, Šventyklos kunigai, tarp kurių dominavo sadukiejai, didžiojo Dovydo laikų aukštojo kunigo Cadoko pali­
kuonys, atkakliai reikalavo laikytis vien rašytinių įstatymų ir
jų nekeisti. Jie turėjo savo papildomą tekstą, vadinamąją Nu­
tarčių knygą, kurioje buvo surašyta bausmių sistema: ką esą
dera užmušti akmenimis, ką sudeginti, kam nukirsti galvą, ką
pakarti. Tačiau visa tai buvo užrašyta ir šventa, - sadukiejai
nepripažino, jog sakytinis mokymas gali veikti Įstatymą kūry­
binio tobulinimo procesu. Įsikibę Mozės paveldo, Šventyklą
suvokdami kaip vienintelį žydų valdymo šaltinį bei centrą, o
savo paveldimas funkcijas joje laikydami neatšaukiamomis,
sadukiejai natūraliai tapo naujųjų Hašmonėjų aukštųjų kunigų
sąjungininkais, nors pastarųjų kilmė ir nelaidavo jiems teisės į
šią padėtį. Sadukiejai netrukus sutapo su Hašmonėjų viešpata­
vimu griežtoje Šventyklos administravimo sistemoje, kurioje
postą paveldintis aukštasis kunigas atliko ir pasaulietinio val­
dovo funkcijas, o vyresniųjų komitetas - Sanhedinas - vykdė
jo religines bei teisines pareigas. Norėdamas pabrėžti Šven­
tyklos viršenybę, Simonas Makabiejus ne tik pavertė Akros
sienas griuvėsiais, - maža to, jis (pasak Juozapo Flavijaus) „su59 Pakartoto Įstatymo 31, 19.
162
II. JUDAIZMAS
lygino su žeme ir pačią kalvą, ant kurios stovėta citadelės,
kad Šventykla būtų už ją aukštesnė".
Simonas buvo paskutinysis iš Makabiejų brolių - narsių,
beatodairiškų, fanatiškų, ryžtingų ir nuožmių vyrų. Jie jautėsi
vėl išgyveną Jozuės knygos įvykius, Pažadėtosios žemės atka­
riavimą iš pagonių, Viešpačiui nė per žingsnį neatsitraukiant
iš jų užnugario. Jie gyveno su kardu rankose ir mirė nuo jo,
kupini nenumaldomo dievobaimingumo dvasios. Didžioji dalis
jų sulaukė smurtinio galo. Ne išimtis ir Simonas: drauge su
dviem sūnumis jį išdavikiškai nužudė Ptolemajai. Simonas lie­
jo kraują, tačiau buvo savotiškai garbingas, nesiekė naudos
sau. Nors ir būdamas pergalingai pakeltas aukštuoju kunigu
ir etnarchu, jis išlaikė religinio pasipriešinimo vado dvasią; jį
gaubė didvyriško pamaldumo charizma.
Trečiasis Simono sūnus, Jonas Hirkanas, perėmęs tėvo
postą ir valdęs 134-104 m. pr. Kr., buvo visiškai kitoks: iš
prigimties valdovas. Jis nukaldino savo monetas su įspaustu
įrašu „Jehohananas Vyriausiasis kunigas ir Žydų bendruo­
menė", o jo sūnus Aleksandras Janajas, 103-76 m. pr. Kr., iš
tikrųjų savo monetose pasivadino „Karaliumi Jehonatanu".
Valstybės ir karalystės atkūrimas iš pradžių pabrėžtinai gryno
religinio fundamentalizmo pagrindu - ginant tikėjimą - ne­
truko atgaivinti visas ankstesniajai monarchijai būdingas prob­
lemas ir ypač neišsprendžiamą konfliktą tarp valstybės tikslų
bei priemonių ir žydų religijos pobūdžio. Šį konfliktą atspindi
ir pačių Hašmonėjų istorija, jų iškilimas ir žlugimas teikia įsi­
mintiną pamoką apie perdėtą didystę. Jie pradėjo keršydami
už kankinius, o baigė patys tapę religiniais despotais. Į valdžią
iškopė vadovaudami veržliam partizanų būriui; ilgainiui ap­
sistatę samdiniais. Jų karalystė, įkurta su tikėjimu, suiro pa­
skendusi bedievystėje.
Jonas Hirkanas buvo įtikėjęs fundamentalistine mintimi,
neva Dievo valia jis privaląs atkurti Dovydo karalystę. Jis buvo
163
II. JUDAIZMAS
pirmas žydas, karinio įkvėpimo ir geopolitinės orientacijos sėmęsis iš senųjų istorinių Biblijos tekstų, susitelkdamas į Jozuės ir Samuelio knygas. Pažodine tiesa jis palaikė teiginį, esą
visa Palestina priklausanti žydams kaip dieviškasis paveldas
ir ne tik kad jo teisė, bet pareiga esą ją užkariauti. Kad tai
įvykdytų, jis suformavo samdinių armiją. Negana to, kaip ir
Jozuės žygyje, užkariautojai turį su šaknimis išrauti svetimus
kultus bei heterodoksiškas sektas, o jei reiktų - išžudyti besi­
priešinančius. Jono armija nusiaubė Samariją ir nušlavė nuo
žemės paviršiaus samariečių šventyklą ant Gerizimo kalno.
Po metus trukusios apgulties jis užėmė ir patį Samarijos mies­
tą ir „jį visiškai sugriovė, ir paskandino upeliuose, mat jis iškasė
griovius, kad užlietų miestą ir paverstų vandeningomis pievo­
mis; jis netgi nuvertė ir pačius ženklus, kurie rodė čia kadaise
buvus miestą"60. Lygiai taip pat jis nusiaubė ir sudegino graikų
miestą Skitopolį. Kardu ir liepsna nuvilniję Jono karai palik­
davo išžudytus ištisų miestų gyventojus, kurių vienintelis nusi­
kaltimas būdavo tai, kad jie kalbėjo graikiškai. Nukariauta
buvo Idumėjos provincija, o abiejų jos svarbiausių miestų Adoros ir Marešos gyventojai prievarta atversti į judaizmą, atsisa­
kantys - išžudyti.
Aleksandras Janajas, Jono sūnus, perėmė jo ekspansijas ir
prievartinio atvertinėjimo politiką ir nuėjo dar toliau. Jis įsi­
veržė į Dekapolio teritoriją, - lygą, jungiančią dešimt graikakalbių miestų, išsidėsčiusių aplink Jordaną. Paėmė Nabatėją
ir Petrą - tą „rožių rausvumo, pusės laiko senumo miestą".
Toliau nužygiavo į Galaunito provinciją. Hašmonėjai stūmėsi
šiaurėn į Galijėją ir Siriją, į vakarus - pajūrio link ir į pietus bei
rytus - dykumon. Savo sienų ribose jie naikino gyventojus
nežydus, juos atvertinėdami, išžudydami arba ištremdami. To­
kiu būdu žydų nacija sparčiai ir nepaprastai išsiplėtė tiek teri60 Juozapas Flavijus, Senybės, 13:280.
164
II. JUDAIZMAS
torija, tiek gyventojų skaičiumi, bet sykiu ji absorbavo daugy­
bę žmonių, kurie, nors nominaliai priskiriami prie žydų, taip
pat buvo pusiau helėnizuoti, o dažnu atveju iš esmės pagonys
ar net laukiniai.
Negana to, tapę valdovais, karaliais ir nukariautojais, Hašmonėjai leidosi valdžios korumpuojami. Žydų tradicija atro­
do liudija Joną Hirkaną išsaugojus palyginti aukštą reputaciją.
Juozapas Flavijus sako, jog Dievas jį laikė „vertu trijų didžiųjų
privilegijų: tautos valdymo, garbės būti aukštuoju kunigu ir
pranašavimo dovanos"61. Bet Aleksandras Janajas, mūsų turi­
mais duomenimis, virto despotu ir išgama, o jo aukomis tap­
davo ir pamaldūs žydai, kurie andai jo šeimai teikė stiprybės.
Kaip ir bet kurį kitą ano meto Artimųjų Rytų valdovą, jį paveikė
graikų mąstysena, ir jis ėmė bjaurėtis kai kuriais pačiais egzotiš­
kiausiais, o graikų akimis - barbariškais Jahvės kulto aspektais.
Kaip aukštasis kunigas vesdamas Padangčių šventės apeigas,
jis atsisakė atlikti libacijos ritualą, kurio reikalavo paprotys, ir
dievoti žydai apmėtė jį citrinomis. „Tąsyk, - rašė Flavijus, - jį
priveikė įtūžis, ir išžudė jų apie šešis tūkstančius." Iš tikrųjų
Aleksandras galop pateko į tokią pat padėtį, kaip ir jo neken­
čiamieji pirmtakai - Jasonas ir Menelajas, susidūrę su vidiniu
rigoristų pasipriešinimu. Pasak Flavijaus, pilietinis karas tru­
ko šešerius metus ir kainavo 50 000 žydų gyvybių.
Nuo šio momento mus ima pasiekti žinios apie Perušim,
arba fariziejus, „tuos, kurie atsiskyrė", - religinę partiją, kuri
smerkė karališkąsias religines hierarchijas - aukštąjį kunigą,
sadukiejų aristokratiją ir Sanhedriną, o religinių reikalavimų
laikymuisi teikė pirmenybę prieš žydų nacionalizmą. Rabinų
šaltiniai užfiksuoja kovą tarp monarcho ir šios grupės - iš es­
mės ne tik religinį, bet ir socialinį bei ekonominį - susidūrimą62.
Kaip pažymi Juozapas Flavijus, „sadukiejų šalininkų gretas
61Ibid., 13:200. 62Sanhedrin 19 a; Sot.
47 a; Kid. 66 a.
165
II. JUDAIZMAS
sudaro tik turtingieji, o tauta jų nepalaiko, bet štai fariziejai
turi sąjungininkų liaudyje". Jis pasakoja, kad, pilietiniam karui
pasibaigus, Aleksandras triumfuodamas grįžo Jeruzalėn, dau­
gelį savo priešų žydų parsivarydamas tarp belaisvių, ir tuo­
met „įvykdė vieną barbariškiausių veiksmų pasaulyje [...] mat,
puotaudamas viso miesto akivaizdoje su savo sugulovėmis,
jis įsakė apie aštuonis šimtus belaisvių nukryžiuoti, o dar jiems
tebesant gyviems, paliepė jų akivaizdoje perpjauti jų žmonoms
ir vaikams gerkles"63. Šis sadistinis epizodas minimas viena­
me iš Kumrano ritinių: „rūstybės liūtas [...] kai jis pakaria gy­
vus žmones".
Todėl kai Aleksandras 76 m. pr. Kr. mirė, prieš tai (pasak
Flavijaus) „pakrikęs nuo girtuoklystės", žydų pasaulis liko
skaudžiai suskilęs ir, nors labai padidėjęs, dabar apėmė gausy­
bę pusiau žydų, tik iš dalies ir tai abejotinai atsidavusių To­
rai. Hašmonėjų valstybė, kaip ir jos prototipas - Dovydo kara­
lystė, - suklestėjo laikotarpiu tarp imperijų. Jai pavyko išsi­
plėsti tuo metu, kai Seleukidų sistema jau beviltiškai iro, bet
anksčiau, negu Roma pakankamai sustiprėjo, kad pakeistų
Graikiją. Tačiau Aleksandro mirties metu kylanti Romos impe­
rija jau artėjo prie žydų valstybės slenksčio. Žydams kovojant
su Graikijos imperija, romėnai buvo jų sąjungininkai ir tolera­
vo mažų bei menkų valstybėlių egzistavimą ir net jų sąlyginę
nepriklausomybę. Tačiau ekspansyviai nusiteikusi, atsikovoti
teritorijas pasiryžusi žydų karalystė, jėga atvertinėjanti kai­
mynus į savo reiklų ir nepakantų tikėjimą, buvo nepriimtina
romėnų senatui. Roma lūkuriavo, kol vidaus susiskaldymas
nusilpins žydų valstybę, kaip kad buvo nutikę ir Seleukidų
imperijai. Tatai suvokdama, Aleksandro našlė Salome, kurį
laiką karaliavusi po jo mirties, mėgino vėl suvienyti tautą: ji
įsileido fariziejus į Sanhedriną ir jų Sakytinį Įstatymą pripa­
žino priimtinu karališkajam teisingumui. Tačiau 67 m. pr. Kr.
63 Juozapas Flavijus, Senybės, 14:380.
166
II. JUDAIZMAS
ji mirė, o jos sūnūs susikivirčijo dėl paveldėjimo teisės.
Vienas iš pretendentų į sostą Hirkanas turėjo įtakingą mi­
nistrą Antipatrą idumėjietį, kilusį iš šeimos, Hašmonėjų prie­
varta atverstos į žydų tikėjimą. Jis buvo pusiau žydas, pusiau
helėnistas. Tokie žmonės natūraliai linko taikytis su naująja
supervalstybe - Roma, neįveikiamą karo techniką derinusia
su graikiška kultūra. Antipatrui daug priimtinesnis už pilie­
tinį karą atrodė susitarimas su Roma, kuris sudarė sąlygas jo
ir kitoms didžiūnų šeimoms klestėti romėnų globoje. Tad 63 m.
pr. Kr. jis sudarė sutartį su romėnų generolu Pompėjumi ir
Judėja tapo Romos priklausoma valstybe. Antipatro sūnus, ta­
pęs Erodu Didžiuoju, tvirtai įjungė žydus į administracinę Ro­
mos imperijos sistemą.
Erodas sėkmingai valdė Judėją ir dar daug ką nuveikė nuo
37 m. pr. Kr. iki savo mirties ketverius metus prieš praside­
dant krikščioniškajai erai, tačiau jo karaliavimas - tai žydų
istorijos epizodas, kurį sunkiai pajėgia suvirškinti tiek žydų,
tiek krikščionių istorikai. Erodas buvo sykiu žydas ir žydų
priešas; graikų-romėnų civilizacijos ramstis bei pagalbininkas
ir rytietis barbaras, gebąs sėti neapsakomas žiaurybes. Gabus
politikas ir kai kuriais atžvilgiais išmintingas bei įžvalgus val­
stybės veikėjas, dosnus, konstruktyvus ir puikiai mokąs įgy­
vendinti savo sumanymus, bet taip pat ir naivus, prietarin­
gas, groteskiškas savimyla, balansuojantis ant beprotybės ri­
bos - o kartais ir peržengiantis ją. Savo asmenyje jis jungia
Sauliaus tragediją ir sėkmingą Saliamono materializmą, - pas­
tarąjį jis aiškiai garbino; ir nepaprastai apmaudu, kad jo aplin­
koje neatsirado žmogaus, galinčio taip ryškiai pavaizduoti jo
charakterį ir veiklą, kaip Pirmosios Karalių knygos autorius64.
Erodas iškilo ir ne itin gražiai pagarsėjo, savo tėvo valdy­
mo metu būdamas Galilėjos gubernatoriumi. Tenai tikrai ro64 Apie Erodą žr. S. Perowne, The Life
and Times of Herod the Great, London,
1956; F. O. Busch, The Five Herods,
New York, 1958.
167
II. JUDAIZMAS
meniška valdymo dvasia jis susidorojo su pusiau religinių
maištininkų gauja, vadovaujama žmogaus vardu Ezekijas, ir
jos vadus nubaudė mirtimi be jokio žydų religinio teismo, rem­
damasis vien savo autoritetu. Žydų įstatymo požiūriu tai buvo
mirtinas nusikaltimas, ir Erodui pareikštas kaltinimas Sanhedrino akivaizdoje: tik jį atlydėję sargybiniai įvarė teisėjams bai­
mės ir sulaikė juos nuo nuosprendžio bei įkalinimo. Po ketverių
metų, 43 m. pr. Kr., Erodas įvykdė dar vieną panašų religinį
nusikaltimą, susidorodamas su kitu žydų fanatiku, nunuodiju­
siu savo tėvą. Erodo šeima, žinoma, palaikė Hašmonėjų frak­
ciją, vadovaujamą Hirkano II, ir pats Erodas su jais susigimi­
niavo, vesdamas Mariamnę. Bet 40-aisiais, padedama partų,
Jeruzalę užgrobė kita frakcija, vadovaujama vieno sūnėno, Antigono. Erodo brolis Faselis, Jeruzalės gubernatorius, buvo su­
imtas ir kalėjime nusižudė, o Hirkanas - sužalotas ir taip pa­
darytas nebetinkamu į aukštuosius kunigus, mat patsai Antigonas savo dėdei nukando abi ausis.
Erodui šiaip taip pavyko išsigelbėti, bet jis leidosi Romon
ir pateikė savo reikalą Senatui. Senatoriai atsakydami padarė
jį marionetiniu karaliumi, formaliai tituluojamu rex sočius et
amicus populi Romani, „karalius sąjungininkas ir romėnų tau­
tos draugas". Tuomet jis grįžo į Rytus, vedinas 30 tūkstančių
romėnų armijos pėstininkų ir 6000 kavalerijos, vėl paėmė Jeru­
zalę ir įtvirtino tenai visiškai kitokį režimą. Jo politiką sudarė
trejetas aspektų. Pirma, savo didžius politinius bei diplomati­
nius sugebėjimus jis naudojo tam, kad visuomet užsitikrintų
paramą iš Romos vadovybės, kad ir kas ten ateitų valdžion.
Kai klestėjo Markas Antonijus, jis ir Erodas buvo draugai ir
sąjungininkai; vos tik Antonijus žlugo, Erodas mikliai susitai­
kė su Oktavijumi Cezariu. Imperinėje Augusto epochoje Ero­
das buvo lojaliausias ir patikimiausias iš romėnų satelitinių
Rytų karalių, negailestingai ir veiksmingai malšino piratus bei
gaujas ir rėmė Romą visų jos kampanijų bei konfliktų metu.
168
II. JUDAIZMAS
Jam taip pat buvo dosniausiai atsilyginta, ir su Romos užnu­
gariu jis išplėtė karalystę iki Hašmonėjų ribų ir net už jų, o ir
valdė ją nepalyginamai tvirčiau.
Antra, Erodas kaip įmanydamas naikino Hašmonėjus. Antigoną jis įdavė romėnams, ir šie jį nubaudė mirtimi. Savo žmo­
ną Mariamnę, Aleksandro Janajaus proanūkę, pasak Flavijaus,
Erodas pavydžiai ir aistringai mylėjo, o galiausiai atsigręžė
prieš ją ir visą jos giminę. Jos brolį Aristobulą jis liepė paskan­
dinti pirties baseine Jeriche. Pačią Mariamnę apkaltino mėgini­
mu jį nunuodyti, patraukė į teismą, sudarytą iš jo paties šei­
mos narių, ir pasmerkė mirčiai. Tada jos motinai Aleksandrai
pateikė kaltinimą valstybės išdavimu, ir ją taip pat pasiuntė
myriop. Pagaliau ir savo su Mariamnę du sūnus apkaltino
sudarius sąmokslą bei siekus jį nužudyti, tad ir jiedu savo ruož­
tu buvo tardomi, įkalinti ir klastingai pasmaugti. Juozapas
Flavijus rašė: „Jei kada būta žmogaus, kupino šeimyninės mei­
lės, tai tas žmogus buvo Erodas". Tatai teisinga, jei kalbėsime
apie jo giminaičius iš savosios pusės, nes įkūręs miestus, jis
pavadino juos savo tėvo, motinos ir brolio vardais. Tačiau Haš­
monėjų atžvilgiu ar bet ko kito, kas galėtų paveldėjimo teise
pretentuoti į jo nuosavybę - kaip antai Dovydo dinastijos atsto­
vų atžvilgiu - jis elgėsi paranojiškai įtariai ir be atodairos žiau­
riai. Nors ir perdėtas, pasakojimas apie Nekaltųjų vaikelių
išžudymą istoriškai pagrįstas jo veiksmais.
Trečiasis Erodo politikos aspektas buvo tai, kad destruk­
tyvią rigoristinio judaizmo galią jis stengėsi palaužti, atskirda­
mas valstybę nuo religijos ir įtraukdamas į žaidimą diasporos
žydus. Pirmasis žingsnis, kurį jis žengė 37 m. pr. Kr. užėmęs
Jeruzalę, buvo susidorojimas su keturiasdešimt šešiais Sanhedrino nariais, mat jie jo byloje, taip pat kaip ir kitais atvejais,
stengėsi pasaulietiniuose dalykuose remti Mozės įstatymą.
Nuo to laiko Sanhedrinas tapo vien religiniu teismu. Patsai
Erodas nė nemėgino pasidaryti aukštuoju kunigu ir atribojo
169
II. JUDAIZMAS
šį postą nuo karūnos, oficialiai jį įteisindamas, ir toliau savo
vieno prerogatyva skirdavo bei atšaukdavo aukštuosius kuni­
gus, o kandidatus rinkdavosi daugiausia iš Egipto bei Babilo­
nijos diasporos.
Kaip ir daugelis žydų, Erodas mąstė istoriškai, ir akivaiz­
du tai, jog jis sau pavyzdžiu laikė Saliamoną. Turėjo tikslą sa­
vo atminimą įamžinti kolosaliais statiniais bei fundavimais,
įspūdingomis sumomis, kurias leisdavo visuomenės intere­
sams, ir precedento neturinčiais labdaros aktais. Taigi Erodas
buvo dar vienos žydiškos atmainos - godaus filantropo - ar­
chetipas. Jo gyvenimo esmę sudarė gigantiško masto pajamų
gavimas ir jų leidimas. Kaip ir Saliamonas, jis pasinaudojo sa­
vo padėtim, leidžiančia apmokestinti prekybos kelius, ir pats
užsiėmė gamyba. Iš imperatoriaus Augusto išsinuomojo Kip­
ro vario kasyklas, pasilikdamas sau pusę pelno. Rinko mil­
žiniškoje teritorijoje mokesčius, dalydamasis pelnu su Roma.
Juozapas Flavijus sako, jog jo išlaidos viršydavo pajamas, todėl
savo valdiniams jis buvo negailestingas ir, be jokios abejonės,
milžiniškus asmeninius turtus susikrovė daugiausia konfis­
kuodamas nuosavybę tų asmenų, kuriuos paskelbdavo vals­
tybės priešais, ypač, aišku, Hašmonėjų. Tačiau bendras gy­
venimo lygis Palestinoje jo valdymo metais pakilo, ir čia pa­
dėjo taika, vidaus tvarka bei besiplėtojanti prekyba. Žydų tiek iš prigimties, tiek atsivertusių - visur kur daugėjo, tad,
pagal vieną Viduramžių tradiciją, Klaudijaus surašymo metu
48 m. po Kr. imperijoje būta 6 944 000 žydų, be to, dar „mi­
riadų miriadai" (pasak Flavijaus) gyveno Babilonijoje ir ki­
tur už imperijos ribų. Vienais duomenimis, Erodo laikotarpiu
pasaulyje buvo apytikriai aštuoni milijonai žydų, iš kurių
2 350 000-2 500 000 gyveno Palestinoje, tad žydai sudarė apie
10 procentų Romos imperijos gyventojų65. Ši besiplėtojanti
65 Encyclopaedia Judaica, t. 13, p. 871.
170
II. JUDAIZMAS
nacija ir gausi diaspora ir buvo Erodo turtų bei įtakos šaltinis.
Iš tikrųjų Erodo politiką kaip tik ir grindė kylančios žydų
ir judaizmo bangos suvokimas, rasinio bei religinio pasidi­
džiavimo jausmai. Panašiai kaip ir žydų helėnistai ankstes­
niais laikais, jis jautėsi esąs herojiškas permainų nešėjas, mė­
ginąs užsispyrusią ir konservatyvią Artimųjų Rytų tautą tempte
įtempti į moderniojo pasaulio apšvietos ratą. Pirmajam impe­
ratoriui valdant išaugusi Romos galybė ir naujoji vienybė pa­
darė galimą naują tarptautinės taikos ir visuotinės prekybos
erą, padėjo ekonominius aukso amžiaus pamatus, ir Erodas
geidė, kad jo tauta gautų jame savo dalį. Kad žydai galėtų
užimti deramą vietą geresniame pasaulyje, jis turėjo sunaikin­
ti ją vidujai silpninančius praeities elementus ir ypač išvaduoti
žydų visuomenę bei religiją nuo savanaudiškos šeimų oligar­
chijos, kuri išnaudojo ir viena, ir kita. Jis taip ir padarė pats
vienas, ir greta jo paranojos bei žiaurumo čia pasireiškė ir ne­
menkas idealizmo elementas.
Erodas taip pat troško parodyti pasauliui, jog tarp žydų
esama daugelio talentingų ir civilizuotų žmonių, gebančių sva­
riu indėliu prisidėti prie naujosios, ekspansyvios Viduržemio
pasaulio dvasios. Tuo tikslu jo akys krypo anapus Jeruzalės
sienų su jos įnirtusiomis miniomis ir fanatikais, - jis atsigręžė
į diasporos žydus. Erodas artimai draugavo su iškiliausiu Au­
gusto karvedžiu Agripa, ir šios draugystės dėka Romos glo­
ba apgaubė skaitlingas, plačiai išsklidusias, o kartais ir grės­
mę kenčiančias žydų bendruomenes romėnų įtakos lauke. Di­
asporos žydai Erodą laikė savo geriausiu draugu. Jis buvo
taip pat ir dosniausias iš patronų. Dalijo lėšas sinagogoms,
bibliotekoms, pirtims ir labdaringoms organizacijoms, o ir ki­
tus skatino taip elgtis, tad būtent Erodo laikais žydai pradė­
jo garsėti tomis miniatiūrinėmis gerovės valstybėmis, kurias
kūrė savo bendruomenėse Aleksandrijoje, Romoje, Antiochijoje, Babilone ir kitur, jos apėmė ligonių išlaikymą, našlių ir
171
II. JUDAIZMAS
našlaičių aprūpinimą, kalinių lankymą ir mirusiųjų laidojimą.
Erodas anaiptol nebuvo toks kvailas, kad savo dosnumu
apdovanotų tik žydų diasporą. Jis labdaringai rėmė daugelį
daugiataučių miestų visoje rytinėje imperijos dalyje. Jis rėmė
ir finansavo visas graikų kultūros institucijas, neaplenkdamas
nė stadionų, mat pats buvo entuziastingas sportininkas - nepa­
ilstantis medžiotojas bei raitelis, įgudęs ieties metikas ir lan­
kininkas, aistringas žiūrovas. Savo pinigais, organizaciniais
sugebėjimais ir energija jis pats vienas išgelbėjo olimpines
žaidynes nuo sunykimo ir užtikrino, kad jos būtų rengiamos
reguliariai ir su deramomis iškilmėmis, - tad jo vardas imtas
pagarbiai minėti daugelyje mažesnių graikų salų bei miestų,
kurie jį titulavo prezidentu iki gyvos galvos. Pilietiniais ir kul­
tūriniais tikslais jis dovanodavo stambias pinigų sumas Atė­
nams, Likijai, Pergamui ir Spartai. Atstatė Apolono šventyklą
Rodė. Iš naujo apjuosė sienomis Biblą, pastatydino vieną foru­
mą Tyre, kitą - Beirute, Laodikėją apdovanojo vandentiekiu,
pastatė teatrus Sidone ir Damaske, Ptolomajui ir Tripoliui parū­
pino gimnasijus, o Aškelonui - fontaną bei pirtis. Antiochijoje, anuomet didžiausiame Artimųjų Rytų mieste, jis išgrindė
pustrečios mylios ilgumo pagrindinę gatvę ir visą ją aprėmino
kolonomis, kad miestiečiai galėtų pasislėpti nuo lietaus, o šį
didingą užmojį apvainikavo išklodamas poliruotu marmuru.
Beveik visose šiose vietose gyveno žydų, ir jie maudyte mau­
dėsi savo žymiojo dosnuolio ir bendratikio Jahvės garbintojo
šlovės atšvaituose.
Erodas stengėsi įgyventinti šią dosnumo ir universalizmo
politiką ir pačioje Palestinoje: savo panjudaizmą jis atvėrė taip
pat atstumtiesiems bei heterodoksiškiems elementams. Samarija, Jono Hirkano su žeme sulygintas ir užtvindytas miestas,
Erodui remiant buvo atstatytas ir pavadintas Sebastija - pa­
gal jo patroną Augustą. Erodas papuošė ją šventykla, sieno­
mis ir bokštais, taip pat kolonadų įrėminta gatve. Kitą šventyk­
172
II. JUDAIZMAS
lą - egiptietiško granito - Erodas pastatydino Banijuje, pa­
jūryje. Taip pat pajūryje, Stratono bokšto vietoje, jis įkūrė naują
didingą Cezarėjos miestą. Pasak Juozapo Flavijaus, čia prireikė
suprojektuoti dirbtinį uostą, „didesnį už Pirėją" Graikijoje, ir
Erodo inžinieriai apjuosė jį „20 jūros sieksnių gylyje akmens
masyvais, kurių dauguma buvo 50 pėdų ilgio, dešimties pločio
ir devynių gylio, o kartais ir didesni". Toks buvo 200 pėdų
pločio molo pamatas. Dviejų šimtų akrų miestas turėjo teatrą,
turgavietę ir vyriausybės pastatą, visus iš skalūno, taip pat
puikų amfiteatrą, kur kas ketveri metai rengtos įspūdingos
žaidynės. Tenai Erodas pastatydino milžinišką Cezario figūrą,
pasak Flavijaus, ne žemesnę už Olimpo Dzeusą - vieną iš sep­
tynių senovės pasaulio stebuklų. Kai po Erodo mirties imperija
suiro, Cezarėja natūraliai tapo romėnų administracijos Judė­
joje sostine. Po visą Palestiną buvo išsibarsčiusios Erodo tvir­
tovės ir rūmai. Tarp jų - Antonija (citadelė) Jeruzalėje, pastatyta
viršum Hašmonėjų Bario forto, kurį buvo pasistatęs Jehonatanas Makabiejus; tačiau, būdingai Erodo stiliui, naujoji citadelė
pranoko senąją dydžiu, stiprumu ir prabanga. Kitos - tai Erodiumas, Kipras prie Jericho, pavadintas jo motinos garbei, Mâ­
cheras Negyvosios jūros rytų pakrantėje ir jo vila-tvirtovė,
iškirsta iš uolos Masadoje, garsi įspūdingu atsiveriančiu vaizdu
į dykumą.
Statydamas Jeruzalėje Antonijos tvirtovę, Erodas siekė po­
litinio, bemaž geopolitinio tikslo. Kai 37-aisiais m. pr. Kr. jis
legionierių pajėgomis paėmė miestą, jis tik vargais negalais
įkalbėjo sąjungininkus romėnus neišvaryti visų jos gyventojų
ir jos nesugriauti, nes jie jau buvo susidarę nuomonę apie Jeru­
zalę kaip apie nesuvaldomą vietą. Erodas pasiūlė miestą inter­
nacionalizuoti - įkeldinti naujų žydų senųjų nuodėmėms ati­
taisyti ir padaryti Jeruzalę ne vien Judėjos, bet visos žydų
tautos sostine. Diasporos žydus jis manė esant labiau apsišvie­
tusius už palestiniečius, imlesnius graikų bei romėnų idėjoms
173
II. JUDAIZMAS
ir labiau pasirengusius palankiai sutikti Jeruzalėje tokią dievogarbą, kuri būtų labiau suderinama su moderniuoju pasauliu.
Diasporos žydus jis skyrė į sostinės visuomeninius postus, o
jų autoritetą norėjo pastiprinti, skatindamas kitus diasporos
žydus reguliariai joje lankytis. Teoriškai Įstatymas reikalavo,
kad žydai triskart per metus - per Paską, Savaičių ir Palapinių
šventes - leistųsi piligrimiškon kelionėn į Šventyklą66. Erodas
nutarė skatinti šią praktiką, ypač iš diasporos, Jeruzalę aprū­
pindamas visais modernaus graikų-romėnų miesto patogumais
ir - užvis svarbiausia - perstatydamas ir pačią Šventyklą, kad
ji taptų monumentaliu reginiu, savaime vertu pasižiūrėti. Erodo
ne tik būta žymaus filantropo; jis taip pat turėjo įkvėpto pro­
pagandininko ir reginių organizatoriaus dovaną.
Savo plano pertvarkyti Jeruzalę, įtartiniausią ir nepatik­
liausią miestą pasaulyje, Erodas ėmėsi sistemingai ir apdairiai.
Statydamas Antoniją, jis įgijo fizinę meistrystę ir šią reputaci­
ją dar sustiprino, surentęs tris galingus bokštus, Faselį (vėliau
žinomą „Dovydo bokšto" vardu), Hipiką ir Mariamnę (už­
baigtą dar prieš jam nužudant žmoną). Tatai padaręs, jis pasi­
juto pakankamai tvirtai, kad ryžtųsi imtis teatro ir amfiteat­
ro, nors šiems išmintingai parinko vietą už Šventyklos terito­
rijos. 22 m. pr. Kr. jis tenai sušaukė tautos susirinkimą ir paskel­
bė imąsis svarbiausio savo gyvenimo darbo: perstatyti Šven­
tyklą, kad didingumu ji pranoktų net Saliamono kūrinį. Kiti
dveji metai praėjo renkant ir ruošiant 10 000 darbininkų ir 1000
prižiūrėtojų kunigų pajėgas; pastarieji dar dirbo ir kaip staty­
bininkai draudžiamose srityse. Šie kruopštūs pasirengimai
buvo reikalingi, kad Jeruzalės žydai įsitikintų - destruktyvi
senosios Šventyklos nugriovimo operacija būsianti tik įžanga
į naujos, puikesnės statybą67. Erodas visu išmanymu stengėsi
neužgauti rigoristų religinių skrupulų: pavyzdžiui, altoriui ir
66 Pakartoto Įstatymo 16, 16; Išėjimo
23, 17. 67 Apie Erodo šventyklą žr.
J. Comay, The Temple of Jerusalem, with
the History of the Temple Mount, Lon-
174
II. JUDAIZMAS
jo pakilimui naudoti netašyti akmenys, idant jie būtų nepaliesti
geležies. Sukurti šventyklą kaip funkcinę aukojimo vietą užtru­
ko tik aštuoniolika mėnesių, ir visą šį laiką įmantrios širmos
dengė šventovę nuo profanuojančio žvilgsnio. Tačiau užbaigti
visam milžiniškam statiniui prireikė keturiasdešimt šešerių
metų, ir meistrams vos baigus tobulinti papuošimus, 70 m. po
Kr. romėnai visą šį rūmą sugriovė iki pamatų, nepalikdami nė
akmens ant akmens.
Erodo Šventyklos aprašymus galima perskaityti Juozapo
Flavijaus Žydų senovėje ir Žydų karuose68, be to, Talmudo trak­
tatuose Midot, Tamid ir Joma. Juos papildo neseni archeologi­
niai radiniai. Kad išgautų norimą grandiozinį rezultatą, Ero­
das padvigubino Šventyklos kalno teritoriją, sumūrydamas
milžiniškas atramines sienas, o tarpus užpildydamas skalda.
Šitaip susidariusį erdvų priešakinį kiemą jis apjuosė portikais
ir visa tai tiltais sujungė su aukštutiniu miestu. Viename plat­
formos gale esanti šventovė buvo daug aukštesnė bei plates­
nė už Saliamono šventovę (100 uolekčių vietoj 60), bet kadan­
gi Erodas nepriklausė kunigų šeimai ir dėl tos priežasties nega­
lėjo įžengti netgi į vidinį kiemą, interjerui jis skyrė nedaug lė­
šų, o Šventų Švenčiausia, nors ir išmušta auksu, buvo plikomis
sienomis. Užtat eksterjerui, vartams, apdangalams ir puoš­
menoms pinigai plaukte plaukė, mat viskas buvo klojama aukso
ir sidabro ploštelėmis. Akmuo, sako Flavijus, buvęs „neregė­
to baltumo", ir būtent akmens švytėjimas bei aukso žaižaravimas, iš daugelio mylių atstumo žaidžiantis saulės blyksniais,
ir darydavo pirmąkart iš tolo atvykstantiems keliauninkams
tokį nepaprastą įspūdį.
Didinga 35 akrų ploto ir mylios perimetro platforma buvo
dvigubai aukštesnė nei dabar matyti žiūrint iš slėnio, nes apa­
čion, 1975; K. Kenyon, Digging Up Je- 961. 68 Senybės, 15, 380-425; Karai, 5,
rusalem, London, 1974; Encyclopae- 184- 247.
dia Judaica, t. 8, p. 383-385; t. 15, p.
175
II. JUDAIZMAS
tinės milžiniškų akmens luitų dalys paslėptos po amžių są­
našomis. Pasak Flavijaus, kai kurie iš šių blokų buvo „45 uolek­
čių ilgio, 10aukščio ir 6pločio", nepaprastai nudailinti iš užjūrio
atsigabentų amatininkų. Viršutinės 40 pėdų platformos dengė
skliautuotus koridorius, o viršum jų, ant pačios platformos,
buvo dengtos arkados su šimtais 27 pėdų aukščio korintinių
kolonų, tokių storų, kad, sako Flavijus, trejetas vyrų, ištiesę
rankas, vos įstengdavo jas apglėbti. Pastatas buvęs toks aukš­
tas, kad, žvelgiant žemyn nuo arkadų, svaigdavusi galva.
Piligrimai, per didžiąsias šventes šimtais tūkstančių suplūsdavę Jeruzalėn iš visos Palestinos ir diasporos, kopdavo link
platformos iš miesto vedusiais milžiniškais laiptais ir pagrin­
diniu tiltu. Sienų juosiamas išorinis kiemas buvo atviras kiek­
vienam, ir jo tarpuvartėse bei galerijose pinigų keitėjai mainė
iš viso pasaulio atkeliaudavusias monetas į „šventuosius šeke­
lius", kuriais mokėtas Šventyklos mokestis, - tai šie ir užrūstino
Jėzų, - taip pat vyko prekyba aukojimui skirtais balandžiais.
Viduryje šio kiemo siena ir vartai su akmenyje iškaltais grai­
kiškais ir lotyniškais perspėjimais, draudžiančiais nežydams
kelti koją vidun ir priešingu atveju grasinančiais mirtimi, supo
Moterų kiemą su atskirais kampeliais nazyrams ir raupsuotie­
siems, o pastarojo viduryje buvo Izraelitų kiemas žydams vy­
rams. Kiekvienas iš vidinių kiemų buvo vis aukščiau pakeltas
ir pasiekiamas užlipus laipteliais, o dar aukštesni laiptai vedė
į Kunigų kiemo aukojamąją sritį bei jos viduje - į šventovę.
Šventyklos teritorijoje ir aplink ją darbavosi ne vienas tūks­
tantis kunigų, levitų, perrašinėtojų ir pamaldžių žydų. Kuni­
gai buvo atsakingi už apeigas ir iškilmes, levitai giedojo chore,
griežė, valė bei dirbo inžinerinius darbus. Jie buvo suskirstyti
į dvidešimt dvi sargybas, arba pamainas, o karšligišku didžiųjų
švenčių darbymečiu juos papildydavo kunigų bei levitų kilmės
vyrai iš visos Palestinos bei diasporos. Pirmutinė kunigų pa­
reiga buvo prižiūrėti šventovę. Iš egiptiečių žydai perėmė am­
176
II. JUDAIZMAS
žinai rusenančios altoriaus ugnies vaizdinį, o tai reiškė, kad
reikėjo laikyti degančias ir nuolat pripildyti gausias šventovės
lempas. Taip pat iš Egipto atėjo ir paprotys reguliariai smilky­
ti tamsiausius ir slapčiausius kampus. Šventykloje kasmet bū­
davo sunaudojama 600 svarų brangių smilkalų, kuriuos pagal
slaptą receptą gamindavo kunigų Avtinų šeima, ir jos mote­
rims drausta kvėpintis, kad būtų išvengta kaltinimų korupci­
ja. Iš tikrųjų tie smilkalai gaminti iš grūstų jūros geldelių, Sodo­
mos druskos, specialios rūšies ciklameno, miros (kamparo der­
vos), kvapiosios pistacijos dervos, cinamono, kasijos, nardo,
šafrano, dervos balzamo ir kažkokios paslaptingos substanci­
jos, vadinamos mada ašatt, nuo kurios dūmai įspūdingai kilda­
vo aukštyn.
O kur dar paprasti kasdieniai aukojimai - du ėriukai auš­
tant ir dar du saulei leidžiantis, kai kiekvienąkart dalyvauda­
vo trylika kunigų. Žinoma, paprasti vyriškos lyties žydai nega­
lėdavo įžengti į šventovę, tačiau apeigų metu jos durys būda­
vo atdaros, kad jie galėtų matyti. Kiekvienos pamaldos pasi­
baigdavo ritualiniu vyno gėrimu, rašto skaitymu ir himnų bei
psalmių giedojimu. Choristams pritardavo orkestras: dvivamzdė dūda, dvylikastygė arfa, dešimties stygų lyra ir bronzos
cimbolai, o sidabrinis trimitas ir šofar, avino ragas, savo didin­
gais garsais žymėdavo liturgijos etapus. Atnašavimo apiegos
atvykėliams atrodydavo egzotiškos, netgi barbariškos, mat
dauguma prašalaičių atvykdavo švenčių metų, kai būdavo au­
kojama didžiuliai kiekiai aukų. Tokiu metu vidinė Šventykla
virsdavo baisinga vieta - įsibauginusių galvijų baubimas ir mau­
rojimas maišydavosi su ritualiniais šūksniais, giedojimu ir kur­
tinančiais rago ir trimito garsais, ir visur plūdo kraujas. Aristėjo laiško autorius, Aleksandrijos žydas, atkeliavęs kaip piligri­
mas, pasakoja regėjęs 700 kunigų aukojant aukas: jie dirbę tylo­
mis, bet su profesionaliu įgudimu doroję sunkias skerdienas
ir įsigudrindavę padėti jas tiksliai reikalingon altoriaus vieton.
177
II. JUDAIZMAS
Kadangi aukota galybė gyvulių, skersti juos, nuleidinėti
kraują ir dalyti skerdieną reikėdavo greitai, o kad būtų pato­
giau nusikratyti gausaus kraujo, platforma nebuvo vientisa,
bet tuščiavidurė - gigantiška valomoji sistema. Joje tilpo trisde­
šimt keturios cisternos, kurių didžiausioji, Didžioji Jūra, buvo
per du milijonus galonų talpos. Žiemą jose būdavo kaupiamas
lietaus vanduo, o vasarą vandentiekiu iš Siloamo tvenkinio pie­
tuose buvo tiekiama papildomai. Nesuskaičiuojama daugybe
vamzdžių vanduo pakildavo iki platformos paviršiaus lygio, o
gausybe griovelių nutekėdavo kraujo srautai. Aristėjas rašė:
„Altoriaus papėdėje esama daugybės angų vandeniui, niekam
nematomų, išskyrus tuos, kas atnašauja, tad visas kraujas dide­
liais kiekiais surenkamas ir nuplaunamas akies mirksniu".
Švenčių metu Šventykla grūste prisigrūsdavo žmonių, ir
vartus tekdavo atkelti jau nuo vidurnakčio. Šventų Švenčiausion galėdavo įžengti tik aukštasis kunigas, ir tai tik sykį per
metus - Permaldavimo dieną, bet šventėms uždanga būdavo
suvyniojama, tad vyriškos lyties piligrimai, žiūrėdami pro
šventovės vartus, galėdavo išvysti jos vidų, ir apžiūrai būda­
vo išnešami šventieji indai. Kiekvienas piligrimas paaukoda­
vo bent vieną asmeninę auką - iš čia ir ta gausybė gyvulių, be to, šia privilegija galėjo naudotis taip pat ir nežydai. Erodo
Šventykla garsėjo visame pasaulyje ir buvo didžiai gerbiama
(pasak Flavijaus), iškilūs asmenys nežydai aukodavo tiek die­
vobaimingumo sumetimais, tiek norėdami palenkti savo pusėn
žydų opiniją. Pavyzdžiui, 15 m. pr. Kr. Erodo draugas Mar­
kas Agripa padarė platų žestą - paaukojo visą hetakombą (100
gyvulių)69.
Šventykla buvo neapsakomai turtinga, - bent jau tarp plėši­
mo laikotarpių. Užsienio karaliai ir valstybės veikėjai nuo Artakserkso iki imperatoriaus Augusto dovanodavo jai galybę
69 Juozapas Flavijus, Karai, 4, 262; 5,
17; Senovė, 16, 14.
178
II. JUDAIZMAS
aukso indų, kurie būdavo saugomi specialiose saugyklose
Šventyklos gelmėse. Žydai iš visos diasporos užpildavo ją pini­
gais bei metalų ploštelėmis, panašiai kaip dabar jie skiria lėšas
Izraeliui, ir Juozapas Flavijus70sako, jog Šventykla tapo „bend­
ru Izraelio turtų iždu". Pavyzdžiui, Tobiadų, turtingos mokes­
čių rinkėjų šeimos, galva „įnešė tenai visą savo giminės turtą".
Tačiau pagrindinį pajamų šaltinį sudarė pusės šekelio mokestis,
privalomas visiems žydų vyrams, sulaukusiems 20 metų.
Erodas Šventyklai buvo nepaprastai dosnus: už visą nau­
jojo statinio statybą jis mokėjo iš savo kišenės. Sumenkinęs
aukštojo kunigo, tuo metu nekenčiamo sadukiejaus, vaidmenį,
Erodas automatiškai daugiau reikšmės suteikė savo atstovui,
seganui, - fariziejui, užvaldžiusiam visas nuolatines Šventyk­
los funkcijas ir pasiekusiam to, kad net sadukiejai aukštieji
kunigai vesdavo liturgiją fariziejų būdu. Kadangi Erodas pa­
kenčiamai sutarė su fariziejais, jis vengė konfliktų tarp Šven­
tyklos ir savo vyriausybės, - bent jau paprastai. Tačiau ši sąjun­
ga paskutiniaisiais jo gyvenimo mėnesiais suiro. Įgyvendin­
damas savo puošybos planą, jis patupdė auksinį erelį viršum
pagrindinio įėjimo į Šventyklą. Diasporos žydai šituo visiškai
džiaugėsi, betgi pamaldieji sostinės žydai, taip pat ir farizie­
jai, smarkiai pasipiktino, ir grupelė Toros studentų užsilipę
sudaužė erelį į gabalus. Erodas jau sirgo savo rūmuose netoli
Jericho, tačiau sureagavo sau būdingai karštai ir negailestingai.
Aukštasis kunigas buvo nušalintas nuo posto. Studentai atpa­
žinti, suimti, sukaustyti grandinėmis atvilkti į Jerichą ir tenai
tardomi romėnų teatre, o tuomet gyvi sudeginti. Šios įžeistam
Erodo kilniadvasiškumui bei savimeilei paaukotos aukos dū­
mui dar tebesmilkstant, Erodą neštuvais išgabeno į Kalirojės
karštąsias versmes, ir tenai 4 m. pr. Kr. pavasarį jisai mirė.
Erodo potvarkiai dėl jo karalystės likimo nepasiteisino,
nes jo paveldėtojai sūnūs nuo pirmosios žmonos nabatėjės
70 Juozapas Flavijus, Karai, 6, 282.
179
II. JUDAIZMAS
Doros pasirodė niekam tikę. Archelają, kuriam jis paliko Ju­
dėją, romėnams teko nušalinti 6 m. po Kr. Ir nuo to laiko Ju­
dėją tiesiogiai valdė Romos prokuratoriai iš Cezarėjos, patys
savo ruožtu atsakingi prieš Romos legatą Antiochijoje. Senojo
karaliaus vaikaitis Erodas Agripa buvo tinkamas eiti valdovo
pareigas, ir 37-aisiais m. po Kr. romėnai atidavė jam Judėją.
Tačiau 44 m. po Kr. jis mirė, nepalikdamas Romai jokio kito
pasirinkimo, kaip ir vėl primesti tiesioginį valdymą. Taigi su
Erodo Didžiojo mirtimi iš esmės ir pasibaigė paskutinysis sta­
bilios žydų valdžios Palestinoje laikotarpis, nebepasikartojęs
ligi pat XX a. vidurio.
Priešingai, atėjo didžios ir augančios įtampos metas. Ro­
mai valdant, tokia situacija buvo visiškai nebūdinga. Imperiją
romėnai valdė liberaliai. Jie gerbdavo vietos religines, visuo­
menės ir netgi politines institucijas, jeigu tik jos derėjo su es­
miniais jų interesais. Tiesa, retai pasitaikantis maištas būdavo
numalšinamas nuožmiai ir negailestingai. Tačiau daugumas
Viduržemio pajūrio ir Artimųjų Rytų tautų klestėjo Romos val­
džioje ir vertindavo ją kaip nepalyginamai labiau pageidau­
jamą negu bet kas kita, ko jos būtų galėjusios susilaukti. Ši­
tokio požiūrio laikėsi ir šeši milijonai ar dar daugiau diaspo­
ros žydų, niekuomet nesuteikę vyresnybei jokių nemalonumų,
išskyrus sykį Aleksandrijoje, veikiant Palestinoje besiklostantiems įvykiams. Galima manyti, jog netgi žydų tėvynėje dauge­
lis, galbūt net dauguma žydų nelaikė romėnų engėjais ar savo
religijos priešais. Tačiau gana reikšminga mažuma Palestinoje
puoselėjo nesutaikomą priešiškumą kittim (romėnų) atžvilgiu
ir kartkartėmis ryždavosi pasipriešinti jėga, o į tokius veiks­
mus būdavo neišvengiamai atsakoma žiauriomis bausmėmis.
6 m. po Kr., protestuojant prieš tiesioginį valdymą, įvestą po
Erodo Didžiojo mirties, kilo Judo Gamaliečio vadovaujamas
sukilimas. Dar vienas, panašių priežasčių paskatintas, įsiplieskė
44 m., kai ir vėl grąžintas tiesioginis valdymas, mirus Erodui
180
II. JUDAIZMAS
Agripai; šiam sukilimui vadovavo žmogus vardu Teudas, kuris
įtūžusios minios priešakyje atžygiavo išilgai viso Jordano slė­
nio. Trečias maištas kilo prokuratoriaus Felikso laikais (52-60
m. po Kr.): 4000 žmonių susibūrė ant Alyvų kalno, tikėdamie­
si, jog Jeruzalės sienos sugrius, panašiai kaip andai Jericho.
Galop buvo dar didieji 66 m. ir 135 m. po Kr. sukilimai, įgavę
platų mastą ir sukrėtę rytinę imperijos dalį. Šitokia įvykių rai­
da neturi atitikmenų jokioje kitoje Romos valdytoje teritorijoje.
Kodėl žydai buvo tokie nenuoramos? Ne dėl to, kad būtų
buvę sunkiai sugyvenama, karinga, gentinės santvarkos ir iš
esmės atsilikusi visuomenė, kaip antai partai, nedavę romė­
nams ramybės rytiniuose imperijos paribiuose, panašiai kaip
patanai bei afganai nuolat teikė nemalonumus britams šiaurės
vakarų Indijos pasienyje. Priešingai: tikroji žydų problema kilo
iš to, kad jie buvo pernelyg išsivystę, turėjo pernelyg aiškią
intelektualinę savimonę, kad bet kokia svetima valdžia būtų
buvusi jiems priimtina. Graikai susidūrė su panašia problema
romėnų atžvilgiu. Jie išsprendė ją fiziškai pasiduodami, bet
įveikdami Romą intelektualiai. Kultūros požiūriu Romos im­
perija buvo graikiška, ypač Rytuose. Išsilavinę žmonės kalbėjo
ir mąstė graikiškai, ir graikų meno formos diktavo reikalavi­
mus dailei ir architektūrai, dramai, muzikai ir literatūrai. Todėl
graikai niekad nesijautė pasiduodą Romai kultūros prasme.
Iš čia radosi sunkumų ir žydams. Jie turėjo senesnę negu
graikų kultūrą. Žydai neprilygo graikams menu ir kai kuriais
kitais požiūriais, bet savo įvairių sričių literatūra juos net lenkė.
Romos imperijoje žydų buvo tiek pat, kiek ir graikų, ir proporciškai didesnė jų dalis buvo raštingi. Ir vis dėlto graikai,
diktavę Romos imperijos kultūros politiką, visiškai nepripažino
hebrajų kalbos ir kultūros. Įstabus yra tas faktas, kad graikai,
tokie žingeidūs gamtos atžvilgiu ir tokie imlūs svetimoms
technologijoms bei meniniams įgūdžiams, visai nesidomėjo
svetimomis kalbomis. Ištisą tūkstantmetį jie viešpatavo Egipte,
181
II. JUDAIZMAS
bet niekada nepasivargino ko nors išmokti, išskyrus liaudinę
prekybos kalbą; Pitagoras turbūt vienintelis iš graikų moksli­
ninkų suprato hieroglifų raštą. Lygiai tokie pat akli jie buvo ir
hebrajų kalbos, literatūros ir žydų religinės filosofijos atžvil­
giu. Jie visa tai ignoravo ir tik miglotai nutuokė iš nuogirdų.
Ši graikų kultūrinė panieka iš vienos pusės ir ta su neapykan­
ta persipinanti meilė, kurią graikų kultūrai jautė kai kurie iš­
silavinę žydai, ir buvo nuolatinės įtampos šaltinis.
Tam tikra prasme graikų ir žydų santykiai senovės pasau­
lyje turėjo kai ką bendra su žydų ir vokiečių tarpusavio trakta­
vimu XIX a. ir XX a. pradžioje, - nors šis palyginimas neturi
būti taikomas per plačiai. Graikai ir žydai galėjo atrasti nema­
ža bendrumų, - pavyzdžiui, universalistinę sampratą, racio­
nalizmą ir empirizmą, suvokimą, jog kosmosas pavaldus die­
vybei, doros jausmą, visa persmelkiantį jų domėjimąsi pačiu
žmogumi, - tačiau galų gale nesusipratimų užaštrinti jų skir­
tumai pasirodė esą svarbesni71. Tiek žydai, tiek graikai skel­
bėsi tikį laisve, bet graikams ji buvo savaime tikslas, įgyvendi­
namas laisvoje, suverenioje bendruomenėje, kuri pati renkasi
savo įstatymus ir dievus, o štai žydams laisvė tebuvo tik prie­
monė, neleidžianti trukdyti Dievo nustatytų ir žmogaus ne­
keičiamų religinių pareigų vykdymo. Žydai būtų galėję susi­
taikyti su graikų kultūra tik tokiomis aplinkybėmis, kuriomis
jie būtų galėję ją įveikti, - kaip krikščionybės pavidalu vė­
liau ir padarė.
Todėl svarbu suprasti, jog regimas žydų maištavimas prieš
Romą iš esmės buvo žydų ir graikų kultūrų susidūrimas. Nega­
na to, šio susidūrimo priežastis glūdėjo knygose. Anuo metu
buvo tik dvi didžios literatūros - graikų ir žydų, - o graikų
pavyzdžiu kuriami lotyniški tekstai dar tik pradėjo formuotis
į vientisą masyvą. Radosi vis daugiau raštingų žmonių, ypač
71 Apie graikus ir žydus žr. Hengel,
op. cit., ypač p. 310; W. W. Tarn,
G. T. Griffith, Hellenist Civilization ,
London, 1952.
182
II. JUDAIZMAS
graikų ir žydų, mat jie turėjo pradines mokyklas. Viena po
kitos ryškėjo rašytojų asmenybės: mums žinomi net tūkstan­
tis helėninių autorių vardų, o ir žydų rašytojai tuo metu prade­
dami identifikuoti. Jau esama didžiulių bibliotekų, tiek val­
stybinių, tiek privačių, - Aleksandrijos biblioteka turėjo per
700 tūkst. ritinių. Graikų raštija buvo tarptautinės civilizacijos
visuomenės literatūra, tačiau žydai gerokai pralenkė graikus
perrašinėdami, keisdamiesi, skaitydami ir studijuodami savo
šventuosius tekstus.
Iš tikrųjų ne vienu požiūriu hebrajų literatūra dinamišku­
mu gerokai lenkė graikų. Nuo pat Homero graikiškieji tekstai
teikė gaires siekiantiems dorybės, deramo elgesio ir ieškan­
tiems mąstymo būdų, o hebrajų tekstai turėjo ryškią tendenciją
tapti veiksmo planais. Maža to, šis dinamiškasis elementas
darėsi vis svarbesnis. Jo intencijos buvo propagandinės, to­
nas polemiškas ir kiaurai ksenofobiškas, ypač priešiškas graikų
atžvilgiu. Kaip Makabiejų kovų padarinys vis labiau akcen­
tuojama kankinystė. Žydo Jasono Kirėniečio parašytas tipiš­
kas toks kūrinys, kurį iš tikrųjų sudarė penketas tomų, išliko
įkūnytas Antrojoje Makabiejų knygoje. Nors čia naudojamos
visos graikų prozos retorinės priemonės, tai yra sykiu diatri­
bė prieš graikus ir liepsninga kankinystės istorija.
Dar svarbesnė už kankinių istorijas buvo nauja literatūrinė
priemonė - apokaliptiniai pasakojimai, nuo Makabiejų laikų
užpildę tuštumą, paliktą žydų sąmonėje nunykusio pranašavi­
mo meno. Žodis 'apokalipsė' reiškia apreiškimą. Apokalipti­
niai tekstai mėgina perteikti paslaptis, plytinčias anapus nor­
malaus žmogiškojo pažinimo bei patirties, neretai autentišku­
mo dėlei papuošiami mirusių pranašų vardų. Nuo II a. pr.
Kr., ir vėlgi veikiant Makabiejų krizei, šiuose tekstuose dėme­
sys visuotinai krypsta į eschatologines temas: žydų istorijos
maniją jie perkelia į ateitį ir spėja, kas vyks „dienų pabaigoje",
kai Dievas užbaigs istorinį laikotarpį ir žmonija įžengs į apys­
183
II. JUDAIZMAS
kaitos erą. Šiam momentui būsiančios būdingos didžios kosmi­
nės konvulsijos, vyksiąs galutinis Harmagedono mūšis ir, pa­
sak vieno iš Kumrano ritinių, „dangiškosios kareivijos prabil­
siančios didžiu balsu, pasaulio pamatai būsią sudrebinti, ir visą
pasaulį apims dangaus galingųjų karas//72. Šiems įvykiams bū­
dinga nepaprasti jėgos pasireiškimai, absoliutus padalijimas
tarp gero (pamaldūs žydai) ir blogo (graikai, vėliau - romėnai)
bei užuominos į neišvengiamai besiartinančią grėsmę.
Iš šių veikalų daugiausia įtakos turėjo Danieliaus knyga,
datuojama ankstyvaisiais Hašmonėjų laikais, - ir dėl to, kad
pateko į kanoną, ir dėl to, kad tapo daugelio panašių kūrinių
prototipu. Joje, pasitelkiant istorinius pavyzdžius iš asirų, babi­
loniečių ir persų laikų, kurstoma neapykanta pagoniškajam
imperializmui apskritai ir konkrečiai graikų valdžiai, taip pat
pranašaujamas imperijos galas ir Dievo karalystės atėjimas, gal­
būt padedant herojiškam išlaisvintojui, Žmogaus Sūnui. Knyga
pritvinkusi ksenofobijos ir kupina kvietimų į kankinystę.
Apokaliptinės knygos galėjo būti ir buvo skaitomos įvai­
riais tikroviškumo lygiais. Nuosaikios mąstysenos pamaldiems
žydams, labai galimas dalykas - daugumai jų, nuo Jeremijo ir
Ezechielio laikų linkusiems sutikti su tuo, kad jųjų religiją gali­
ma, o turbūt ir geriausia praktikuoti valdant žmoniškai libera­
liai svetimtaučių valdžiai, - Danieliaus knyga žadėjo ne istori­
nės, fizinės karalystės, pvz., Dovydo, atkūrimą, bet visiškai
kitokio pobūdžio galutinį įvykį: prisikėlimą ir asmenišką ne­
mirtingumą. Fariziejams ypač įstrigo Danieliaus knygos pabai­
goje pateikiamas teiginys, esą, dienų galui atėjus, „bus išgelbėta
tavo tauta [...]. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus:
kai kurie - amžinajam gyvenimui, kiti - gėdai ir amžinajai ne­
garbei"73. Šią Danieliaus mintį dar sustiprino vadinamoji etiopiškoji Enocho knyga, parašyta I a. po Kr. pradžioje ir kalban72 Padėkos psalmė iš Kumrano 1 olos;
plg. Encyclopaedia Judaica, t. 3, p. 179.
184
73 Danieliaus 12, 1-2.
II. JUDAIZMAS
ti apie „paskutiniąją dieną" ir „teismo dieną", kai „išrinktie­
siems" atsivers malonė ir jie įžengs į savo karalystę.
Idėja apie po mirties laukiantį teismą ir nemirtingumą, įgy­
jamą nuopelnų pagrindu buvo išplėtota Egipte daugiau kaip
prieš tūkstantį metų. Tai tikrai nežydiška sąvoka, nes Toroje
jos nėra, ir savo tekstų nuosekliai laikęsi sadukiejai, atrodo,
visiškai neigė pomirtinį gyvenimą. Bet šios idėjos užuomazgos
glūdėjo Izaijo knygoje, ir fariziejai noriai pasigavo šį apoka­
lipsės aspektą, nes jis apeliavo į jų stiprų etinio teisingumo
jausmą. Kaip atskleidė Jobo knyga, žemiško atsakymo į tradi­
cijos klausimą negali būti; bet jei šiame pasaulyje nesama teisin­
gumo, tai jis būtinai būsiąs kitame pasaulyje, kai dieviškasis
teisėjas atlyginsiąs teisiesiems, o nedorėlius nubausiąs. Paskuti­
nio teismo idėja puikiai pritapo prie visos judaistinės įstaty­
mo viešpatavimo sampratos. Kaip tik šis fariziejų skelbtas mo­
kymas, o sykiu ir jų racionalistinis požiūris į Įstatymo laikymą­
si, darantis išganymą įtikimą, lėmė tai, kad jie surinko tokį
platų šalininkų ratą, ypač iš pamaldžių neturtingųjų, kurie savo
kailiu buvo patyrę, kokia menka tėra tikimybė sulaukti laimės
šiapus mirties vartų74.
Bet jeigu fariziejai skyrė dangaus karalystę nuo žemiškosios
(kaip vėliau darys šv. Augustinas), tai kiti apokaliptinį elemen­
tą suprato daug pažodiškiau. Jie manė teisiųjų karalystę bū­
siant fizišką, realią, tikėjo ją ateisiant netrukus ir būtinai siekė
ją priartinti. Romėnų okupacinės pajėgos mini nuožmiausią iš
tokių grupių - sikarijus; jie nešiodavęsi pasislėpę durklus ir
žudydavo žydus kolaborantus, ypač miniose per šventes. Ta­
čiau ši grupė buvo tik ultraagresyvus teroristinis darinys pla­
tesnio sąjūdžio paribiuose, - sąjūdžio, pasivadinusio zelotais.
Šis vardas atsiradęs iš Finehaso istorijos Skaičių knygoje. Jis
išgelbėjęs Izraelį nuo Dievo rykštės, durklu nudurdamas pa74 Enocho 1-5; 37-71. Žr. H. H. Row-
ley, The Relevance of Apocalyptic, Lon­
don, 1947.
185
II. JUDAIZMAS
gedusį vyrą ir jo moterį, ir apie jį pasakyta, jog jis „elgėsi atsi­
duodamas savo Dievui"75. Pagal Juozapą Flavijų, šį sąjūdį 6 m.
po Kr. įkūręs Judas Galilėjietis, suorganizavęs sukilimą prieš
tiesioginį Romos valdymą bei apdėjimą mokesčiais. Panašu,
kad jis buvo lyg ir koks ankstyvos atmainos rabinas, mokęs
senosios doktrinos, jog žydų visuomenė esanti teokratinė, pri­
pažįstanti tik Dievo valdžią, ir niekieno kito.
Flavijus skiria zelotus, skelbusius ir praktikavusius prievar­
tos metodus, ir - jo žodžiais - kitas tris pagrindines sektas,
fariziejus, sadukiejus ir esėjus, kurie apskritai pripažino svetim­
taučių valdžią76. Tačiau faktas, kad Judo atstovas buvo fari­
ziejus Cadokas, liudija tai, jog aiškių ribų negalima nubrėžti,
o vėliau, I a. vis daugiau pamaldžių žydų, tokių kaip farizie­
jai, matyt, sutiko tam tikromis aplinkybėmis prievartą esant
neišvengiamą77. Tačiau ši tema pilna neaiškumų, nes mūsų pa­
grindinis autoritetas Juozapas Flavijus ir pats priklausė prie
suinteresuotųjų. Pavadinimą „zelotas" jis laikė garbingu titulu
ir jo nebetaikė nusprendęs, jog jų veikla teroristinė ir antivisuomeniška. Anais laikais lygiai kaip ir šiandien karštai ginčytasi
dėl terorizmo leistinumo tais atvejais, kai kitos protesto formos
pasirodo neveiksmingos, ir mokslininkai vis dar tebespekuliuoja apie tai, kokį vaidmenį iš tikrųjų suvaidino zelotai ir
sikarijai, veikę per kiekvieną to amžiaus smurtingą sukilimą77.
Dar daugiau kontroversijų gaubia įvairias milenaristines
dykumos paribio sektas, kurias Flavijus (taip pat Filonas bei
Plinijus) suklasifikavo į vieną grupę - esėjus. Iš tikrųjų būta
daugelio skirtingų kategorijų. Geriausiai žinoma - tai Kum­
rano vienuoliai, nes jų vienuolyną prie Negyvosios jūros 19511956 m. atkasė G. L. Hardingas ir Pere'as de Vaux, ir gausūs
jų raštai išsamiai analizuojami bei skelbiami. Vasarą jie gyven­
75Skaičių 25, 7-15. 76Juozapas Ravijus, Karai, 2, 118. 77 Žr., pvz., S. G. F.
Brandon, Jésus and the Zealots, London,
1967 ir The Trial of Jésus of Nazareth,
London, 1968; W. R. Farmer, Maccabees, Zealots and Josephus, London, 1956.
186
II. JUDAIZMAS
davo palapinėse, o žiemą slėpdavosi olose. Centriniuose pa­
statuose turėjo sudėtingus santechninius įrenginius savo ritua­
liniams apsivalymams, be to, surasta jų virtuvė, kepykla, val­
gomasis ir puodžių dirbtuvė, taip pat susirinkimų kambarys.
Ši sekta liudija apie svarbų literatūros vaidmenį šiose ekstre­
mistų grupelėse, - ten būta skriptoriumo ir didžiulės knygų
kolekcijos, kurios ritiniai per 66 m. po Kr. sukilimą, kai bend­
ruomenei grėsė romėnų susidorojimas, buvo saugumo sumeti­
mais sukrauti į aukštus ąsočius ir paslėpti gretimose olose.
Bet ši medžiaga byloja taip pat ir apie tai, kaip raštija sukurstydavo prievartą, nes greta turėtų kanoninių tekstų su apokaliptinėmis užuominomis (tokių kaip Izaijas) vienuoliai taip pat
sukūrė ir savo eschatologinių revoliucinės ir net militarinės
pakraipos raštų. Jųjų dokumentas, mums žinomas pavadini­
mu „Šviesos vaikų karas prieš Tamsos vaikus", buvo ne šiaip
miglotai apokaliptinis rašinys, bet detalus vadovas jų nuomone
neišvengiamai artėjančiam mūšiui. Jų stovykla buvo išdėstyta
atsižvelgiant į gynybos reikmes ir turėjo stebėjimo bokštą, ir ją,
atrodo, tikrai puolė ir galop sunaikino romėnai, kai 66-70 m.
po Kr. „pasaulio pabaiga" išties atėjo78.
Ir vis dėlto karingi Kumrano vienuoliai buvo tik viena iš
daugelio esėjų tipo bendruomenių. Visas jas veikė apokaliptinės idėjos, bet ne visos buvo linkusios į prievartą, o kelios ir
visai taikios. Kai kurių jų nariai kaip atsiskyrėliai gyveno olose,
pvz., terapeutai, atkeliavę iš Egipto, kur dykumų bendruome­
nės egzistavo bent du tūkstančius metų. Margeriečiai Sirijoje
taip pat buvo vienuoliai atsiskyrėliai. Kiti olų gyventojai prik­
lausė krikštytojų grupėms, įsikūrusioms prie Jordano, - iš jų
žinomiausi yra Jonas Krikštytojas ir jo sekėjai.
Jonas Krikštytojas gyveno ir veikė daugiausia Galilėjoje ir
Perėjoje, - perdėm žydiškoje teritorijoje, bet prijungtoje prie
78 A. Dupont-Sommer, The Jewish Sect
of Qumran and the Essenes, New York,
1954; H. A. Butler, Man and Society in
the Qumran Community, London, 1959.
187
II. JUDAIZMAS
Judėjos ugnimi ir kardu (o dažnusyk ir priverstinai atvertinėjant) Makabiejų laikais. Šiame krašte tarpo tiek įnirtinga orto­
doksija, tiek įvairiopa heterodoksija, taip pat kunkuliavo ir
religinės bei politinės aistros. Didelė jo dalis buvo nusiaubta
sukilimų tuoj pat po Erodo mirties ir 6-aisiais m. po Kr. Di­
džiojo karaliaus sūnus Erodas Antipas romėnų paskirtas gu­
bernatoriumi, mėgino atstatyti šią sritį, kurdamas joje graikiš­
kojo tipo miestus. 17-22 m. po Kr. jis suformavo naują adminis­
tracinį centrą Tiberijuje prie Galilėjos ežero, o kad jį apgyven­
dintų jis privertė aplinkinių vietovių gyventojus palikti savo
ūkius ir persikelti į naująjį miestą. Mobilizavo taip pat neturtin­
guosius ir buvusius vergus. Šitaip miestas tapo keista anoma­
lija - vieninteliu graikišku miestu su žydų gyventojų daugu­
ma. Antipas sulaukė kritikos ir dėl kitų priežasčių. Jo judaiz­
mas kėlė įtarimą, nes jo motina buvo samarietė; vesdamas savo
brolio žmoną, jis sulaužė Mozės įstatymą. Jonas Krikštytojas
kaip tik ir buvo įkalintas bei nubaustas mirtimi už tai, kad
pamokslaudamas smerkė šią nuodėmę79. Pasak Juozapo Flavi­
jaus, Antipui atrodė, jog Krikštytojo sekėjų ratas taip grėsmin­
gai augo, kad būtinai pasibaigsiąs maištu.
Jonas Krikštytojas tikėjo tuo, ką žydai vadino Mesiju. Jo
pašaukimo ašį sudarė dvi knygos - Izaijo ir Enocho. Jonas ne­
buvo atsiskyrėlis, separatistas ar uždarumo šalininkas. Priešin­
gai: jis visiems žydams pamokslavo apie tai, kad apyskaitos
diena artėja. Visi privalą išpažinti savo nuodėmes, atgailauti
ir priimti krikštą vandeniu, simbolizuojantį atpirkimą, ir šitaip
pasirengti Paskutiniajam teismui. Jis siekė atsiliepti į Izaijo
raginimą: „Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį"80ir skelbti
pasaulio pabaigos artėjimą bei Mesijo, kuris būsiąs Erodo
aprašytasis Žmogaus Sūnus, atėjimą. Pagal Naująjį Testamentą,
Jonas Krikštytojas buvo susijęs su Jėzumi Nazariečiu, jį pa79Ben Sasson, op. cit, p. 253-254; C. F.
Kraeling, John the Baptist, London,
1951. 80 Izaijo 40, 3.
188
II. JUDAIZMAS
krikštijęs ir identifikavęs kaip Žmogaus Sūnų; ir Jėzus pradė­
jo savo misiją netrukus po susidorojimo su Jonu Krikštytoju.
Kokia buvo toji misija ir kuo Jėzus save laikė?
Žydų mokymas apie Mesiją šaknimis siekė tikėjimą, esą
karalius Dovydas buvęs Viešpaties pateptas, tad jis ir jo pali­
kuonys valdysią Izraelį iki pasaulio pabaigos ir taip pat vieš­
patausią kitoms tautoms81. Karalystei žlugus, šis tikėjimas
transformavosi į pranašų sėtą lūkestį, jog Dovydo namų val­
džia būsianti stebuklingai sugrąžinta82. Šioje dirvoje prigijo
Izaijo nupieštas šio ateities karaliaus - teisingumo seikėtojo paveikslas, ir turbūt tatai ir buvo svarbiausias šio tikėjimo ele­
mentas, nes iš visų Biblijos knygų Izaijo knyga, regis, buvo
plačiausiai skaitoma bei kėlė didžiausią susižavėjimą, nes yra
neabejotinai gražiausiai parašyta. II—
I a. pr. Kr. ši teisingumą
įgyvendinančio dovydiškojo valdovo reinkarnacija puikiai pri­
tapo prie Danieliaus, Enocho knygose bei kituose apokaliptiniuose veikaluose skelbtų idėjų apie dienų pabaigą ir keturis
paskutinius dalykus - mirtį, teismą, pragarą ir rojų. Būtent
šioje palyginti vėlyvoje pakopoje ši Dievo išrinktoji ir chariz­
minė figūra buvo pavadinta Mesiju, arba „pateptuoju [kara­
liumi]". Šis žodis kilęs iš hebrajų kalbos, vėliau patekęs į aramėjų ir tiesiog transliteruotas į graikų messias; bet graikų kal­
bos žodis, reiškiantis „pateptąjį", yra christos, ir reikšminga tai,
kad Jėzui pritapo šis graikiškasis, o ne hebrajiškasis titulas.
Būdama sudėtingos ir net prieštaringos kilmės, mesijizmo
doktrina gerokai sujaukė žydų protus. Bet, matyt, daugelis jų
manė, jog Mesijas bus politinis bei karo vadas, o jo atėjimas
inauguruos fizinę, žemišką valstybę. Vienas reikšmingas epi­
zodas Apaštalų darbuose pasakoja, kaip Gamalielis Išminčius,
Hilelio anūkas, vienu metu vadovavęs Sanhedrinui, įkalbėjo
žydų vyresnybę nebausti ankstyvųjų krikščionių, įrodinėda81 Samuelio 7; 23, 1-5; 22, 44-51.
82 Pavyzdžiui, Psalmė 18; Amoso 9,
11-12; Ozėjo 11, 10; Ezechielio 37, 15.
189
II. JUDAIZMAS
mas, esą jųjų Mesijo autentiškumą parodysianti jų sąjūdžio sėk­
mė. Juk ir anksčiau iškilęs Teudas, „kuris save laikė kažkuo
nepaprastu", bet buvo užmuštas, o „visi jo bičiuliai išsisklaidė
ir nuėjo niekais". Po to, „gyventojų surašymo dienomis" atsira­
dęs Judas Galilėjietis. „Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo
išblaškyti". Tad krikščionis, sakė jis, reikia palikti ramybėje,
mat jei jų misija Dievo nepalaiminta, „jie žlugs savaime"83.
Gamalielio argumentai įtikino kitus žydų vyresniuosius,
nes ir jie rųąstė apie maištą, neva organizuojamą siekiant pa­
keisti valdžią. Išgirdęs apie Mesijo, arba Kristaus, gimimą, Ero­
das Didysis reagavo nuožmiai, tarytum būtų iškilusi grėsmė
jo dinastijai. Bet kuris žydas, išgirdęs kokį nors žmogų skel­
biantis Mesiju, būtinai pagalvodavo, kad šis turįs kokią nors
politinę ar karinę programą. Romos vyriausybė, žydų Sanhedrinas, sadukiejai ir net fariziejai darė prielaidą, jog Mesijas
keistų esamą tvarką, kuriai jie visi priklausė. Judėjos ir Galilė­
jos vargšai taip pat tikėjo, kad apie fundamentalias permainas
kalbantis Mesijas turėtų galvoje ne dvasinius bei metafizinius
dalykus - ar bent jau ne tik juos, - bet valdžios realijas, valdy­
mą, mokesčius, teisingumą.
Iš turimų duomenų aiškėja, kad Jėzus Nazarietis neatitiko
nė vieno iš šių Mesijo modelių. Jis nebuvo žydas nacionalis­
tas. Priešingai, buvo žydas universalistas. Kaip ir Joną Krikšty­
toją, jį veikė taikingi esėjų mokymų elementai. Bet, irgi kaip
Jonas, jis manė, jog atgailos ir atgimimo programa turėtų būti
perteikta masėms, kaip numatyta Izaijo 53 skirsnyje. Teisumo
mokytojo darbas - ne slapstytis dykumoje ar olose; taip pat ir
ne sėdėti galingųjų vietose, t. y. Sanhedrine. Jėzaus pašauki­
mas buvo pamokslauti visiems, persiėmus nusižeminimo prieš
Dievą dvasia, o Jis galįs pareikalauti nepaprastų kančių. As­
muo, apie kurį rašė Izaijas, turėjo būti „kaip atžala", „paniekin­
83 Apaštalų darbai, 5, 34-40.
190
II. JUDAIZMAS
tas ir paskutinis iš žmonių", „skausmo vyras", kuris „buvo
sužeistas dėl mūsų neteisybių, sumuštas dėl mūsų kalčių", bet
„neatvėrė savo burnos". Šis Dievo „kenčiantis tarnas" būsiąs
„atimtas iš suspaudimo ir iš teismo", „kaip avis, vedama pjau­
ti", būsiąs palaidotas su bedieviais, „paskaitytas su nusikaltė­
liais". Šis Mesijas - tai ne minios vadas, demokratas ar suki­
lėlių vadeiva, ir jau tikrai ne ateities žemiškasis karalius ir
pasaulio viešpats. Veikiau jis buvo teologas ir atnašaujama au­
ka, mokytojas, mokantis žodžiu ir savo pavyzdžiu, savo gyve­
nimu ir mirtimi84.
Jeigu Jėzus buvo teologas, tai kokią teologiją jis skelbė ir
iš kur ji radosi? Jo aplinka buvo heterodoksiškai judaistinė ir
vis labiau helėnizuojama Galilėja. Jo tėvas dailidė mirė dar
prieš Jėzui pasikrikštijant - 28/29 m. po Kr. Graikiškame Nau­
jajame Testamente Juozapas turėjo hebrajišką vardą, bet Jė­
zaus motina buvo vardu Marija, o tai graikiška Miriam forma.
Du Jėzaus broliai Judas ir Simonas vadinosi hebrajiškais var­
dais, bet kiti du - graikiškai hebrajų Jokūbo ir Juozapo atitik­
menimis; o ir Jėzus buvo graikiška hebrajiško vardo Jozuė
forma. Šeima kildino save iš Dovydo ir, galimas dalykas, ji
laikėsi vyraujančių ir oficialią religiją atitinkančių pažiūrų, nes
Naujajame Testamente užsimenama apie Jėzaus mokymo su­
kurtą tam tikrą įtampą. Vis dėlto po jo mirties šeima pripažino
Jėzaus pašaukimą. Jo brolis Jokūbas ėmė vadovauti sektai Je­
ruzalėje, o kai jis mirė kankinio mirtimi nuo sadukiejų rankos,
jo vietą užėmė Jėzaus pusbrolis Simonas; Jėzaus brolio Judo
vaikaičiai vadovavo Galilėjos krikščionių bendruomenei val­
dant Trajanui.
Mūsų turimi duomenys byloja apie tai, kad nors Jėzus pa­
tyrė esėjų mokymo įtaką bei galėjo kurį laiką praleisti tarp jų
ir nors jis turėjo asmeninių ryšių su krikštytojų [baptistų] sek84 M. Hooker, Jesus and the Servant, London, 1959.
191
II. JUDAIZMAS
ta, iš esmės jis buvo vienas iš hakamim, pamaldžių žydų, klajo­
jusių po pasaulį. Fariziejams jis buvo artimesnis negu kuriai
nors kitai grupei. Pastarasis teiginys gali lengvai suklaidinti,
- juk Jėzus atvirai kritikavo fariziejus, ypač jų „veidmainys­
tę". Bet jei atidžiau įsigilinsime, pasirodys, jog Jėzus anaiptol
nesmerkė jų taip griežtai ar taip visuotinai, kaip leidžia suprasti
Evangelijos pasakojimas, kuriame šis pasmerkimas išreikštas;
iš esmės panašią kritiką fariziejų adresu reiškė ir esėjai, ir vė­
lesnieji rabinai išminčiai, griežtai skyrę hakamim, kuriuos laikė
savo pirmtakais, ir „netikruosius fariziejus", kuriuos laikė tik­
rojo judaizmo priešais85.
Iš tiesų tikėtina, kad Jėzus dalyvavo sparčiai besiplėtojančiame ginče pačios pamaldžių žydų bendruomenės viduje,
ginče, į kurį įsitraukė įvairių pakraipų fariziejai. Hakamim są­
jūdžio tikslas buvo skatinti šventumą ir padaryti jį visuotinį.
Kaip tatai reikėjo pasiekti? Ginčas koncentravosi į dvi proble­
mas: centrinės Šventyklos būtinumo ir Įstatymo laikymosi. Pir­
muoju klausimu Jėzus aiškiai šliejosi prie tų, kurie laikė Šven­
tyklą kliūtimi visuotinei šventumo sklaidai, nes koncentravimasis į fizinį pastatą su jo hierarchijomis, privilegijomis (dau­
giausia paveldimomis) ir turtais tam tikra prasme dievogarbą
atribojo nuo tautos - tiesiog statė priešais ją sieną. Jėzus naudo­
josi Šventykla kaip forumu pamokslavimui; bet lygiai taip pat
darė ir kiti jai priešiški pamokslautojai - būtent Izaijas ir Jere­
mijas. Mintis, kad žydai galėtų išsiversti be Šventyklos, buvo
nenauja. Priešingai, labai net sena, ir galima įrodinėti, jog tikroji
žydų religija daug seniau negu pastatyta Šventykla buvo universalistinė ir nesusieta su jokia konkrečia vieta. Kaip ir dauge­
lis dievobaimingų žydų, Jėzus regėjo šventumą skleidžiantis
visoje tautoje per pradines mokyklas ir sinagogas. Bet jis žengė
toliau negu daugumas kitų: Šventykloje Jėzus įžvelgė blogio
85 J. Bowker, Jesus and the Pharisees,
Cambridge, 1983, ypač p. 1-20.
192
II. JUDAIZMAS
šaltinį ir nuspėjo jos sugriovimą, be to, Šventyklos vyresnybę
ir visą centrinę judėjų administravimo bei teisės sistemą trak­
tavo su nebylia panieka.
Antruoju klausimu, - kokiu mastu turi būti laikomasi Įs­
tatymo, - pradinį ginčą tarp vien tik rašytinę Penkiaknygę
pripažinusių sadukiejų ir Sakytinio Įstatymo mokiusių fari­
ziejų Jėzaus laikais jau buvo papildę tolesni disputai tarp hakamim ir fariziejų. Viena mokykla, vadovaujama Šamajaus Išmin­
čiaus (apie 50 m. pr. Kr. - apie 30 m. po Kr.), laikėsi rigoristinio požiūrio, ypač švarumo ir nešvarumo klausimais - nepa­
prastai opia tema, mat ji darė labai jau abejotinas paprastų,
neturtingų žmonių galimybes pasiekti šventumą. Šamajaus mo­
kyklos rigorizmas iš tikrųjų galop privertė jo palikuonis bei
sekėjus apskritai išeiti už rabiniškosios-judaistinės tradicijos,
ir jie, kaip ir patys sadukiejai, išnyko. Kita vertus, buvo ir
Hilelio Išminčiaus, Šamajaus amžininko, mokykla. Hilelis buvo
kilęs iš diasporos ir vėliau vadinamas „Hileliu Babiloniškiu"87.
Jis su savimi atsinešė humaniškesnę ir labiau universalistinę
Toros interpretavimo sampratą, šamajaus požiūriu, Toros esmę
sudarančios detalės; jei neteisingai supratai detales, tai ir pati
sistema virsta beprasmiška ir negaliojančia. Hilelio akimis,
Toros esmė - tai jos dvasia: jei teisingai pagauta dvasia, deta­
lės pačios sustoja į savo vietas. Tradicija priešpriešino Šamajaus
įtūžį ir pedantizmą Hilelio nusižeminimui ir humaniškumui,
bet geriausiai buvo prisimenamas Hilelio rūpestis padaryti,
kad visiems žydams, taip pat atsivertėliams, būtų įmanoma
laikytis įstatymo. Pagoniui, pareiškusiam, jog jis taptų žydu,
jei Toros jį kas išmokytų stovintį ant vienos kojos, Hilelis atsa­
kęs: „Kas nepakenčiama tau, to nedaryk savo artimui: štai ir
visa Tora. Visa kita - tai komentaras, - eik ir studijuok jį"88.
86 G. F. Moore, Judaism in the First Cen- 32-33. 87 Peš. 66 a; Suk. 20 a; žr.
turies of the Christian Era, London, Encyclopaedia Judaica, t. 8, p. 282-285.
1927, I, p. 72-82; Bovvker, op. cit., p. 88 Shab. 31 a.
193
II. JUDAIZMAS
Jėzus priklausė Hilelio mokyklai ir, galimas daiktas, sėdė­
jo prie jo kojų, nes Hilelis turėjo daug mokinių. Jis kartojo šį
garsų Hilelio posakį, o galbūt pasinaudodavo ir kitais dieta, Hilelis garsėjo savo aforizmais. Tačiau žinoma, jei skaitysime
paraidžiui, Hilelio pasakymas apie Torą yra klaidingas. Elgtis
taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, - tai dar ne visa To­
ra. Tora tik iš dalies yra moralės kodeksas. Savo esme ji taip
pat yra virtinė absoliutistinių Dievo įsakymų, apimančių labai
įvairią veiklą, kurios daugybė formų visiškai neturi nieko ben­
dra su santykiais tarp žmonių. Netiesa ir tai, kad „visa kita tai komentaras". Jei būtų buvę taip, tai kitos tautos ir ypač
graikai būtų lengvai visa tai priėmę. „Visa kita" - nuo apip­
jaustymo iki mitybos, sąlyčio ir tyrumo taisyklių - buvo anaip­
tol ne komentaras, o iš žilos senovės perimti priesakai, milži­
niškais barjerais atriboję pamaldžius žydus nuo likusios žmo­
nijos dalies. Čia ir glūdėjo svarbiausia kliūtis, trukdžiusi ne
tik universalizuoti judaizmą, bet net ir padaryti įmanoma jį
praktikuoti visiems žydams.
Mokydamas Jėzus pamažu pavertė Hilelio aforizmą mo­
ralinės teologijos sistema ir tokiu būdu iš Įstatymo paliko vien
jo moralinius ir etinius elementus. Tai nereiškia, kad Jėzus
buvo negriežtas. Visiškai priešingai. Kai kuriais atžvilgiais jis
pasisakydavo griežčiau už daugelį išminčių. Pavyzdžiui, jis
nepripažino skyrybų, ir šis mokymas vėliau tapo (o ir šian­
dien tebėra) nepaprastai svarbus. Bet lygiai kaip Jėzus nenorėjo
pripažinti Šventyklos autoriteto, kai ji virto barjeru tarp Die­
vo ir žmogaus šventumo siekimo, taip jis atmetė ir įstatymą,
kai šis ėmė jau ne tiesti kelią į Dievą, o kliudyti juo žengti.
Rigoristiškas Jėzaus pasiryžimas išplėtoti Hilelio mokymą
iki jo loginės išvados lėmė tai, kad Jėzus liovėsi buvęs orto­
doksų išminčium bet kuria prasme ir iš tikrųjų net liovėsi būti
žydu. Jis sukūrė religiją sui generis, religiją, kurios tikslus pa­
vadinimas - krikščionybė. Savo etinį judaizmą jis papildė įspū­
194
II. JUDAIZMAS
dingu eschatologijos masyvu, kurį rado Izaijo, Danieliaus ir
Enocho knygose, bei tuo, kas jam atrodė naudinga iš esėjų ir
Jono Krikštytojo mokymų, taigi galėjo pateikti aiškią mirties,
teismo ir pomirtinio gyvenimo perspektyvą. Ir šią naująją teo­
logiją jis pasiūlė visiems, į kuriuos krypo jo pašaukimas, - die­
vobaimingiems žydams, am ha-arec, samariečiams, susitepu­
siems, netgi apskritai ne žydams. Tačiau, kaip ir daugelis naujų
religijų skelbėjų, jis turėjo viešą mokymą, skirtą masėms, ir
kitą, konfidencialų - savo tikriesiems mokiniams. Pastaroji dok­
trina daugiausia kalbėjo apie tai, kas turėsią ištikti Jėzų kaip
žmogų jo gyvenimo ir mirties metu, ir būtent šituo buvo pa­
remtas jo teigimas, esą jis - Mesijas: ne tik Kenčiantis tarnas,
bet kažkas nepalyginamai reikšmingesnis.
Kuo labiau įsigilini į Jėzaus veiklą bei mokymus, tuo aki­
vaizdesnis darosi tas faktas, kad jie kirtosi su judaizmu keletu
pražūtingų aspektų, ir dėl to tapo neišvengiama, kad žydų
vyresnybė jį suims ir patrauks į teismą. Jo priešiškumas Šven­
tyklai buvo nepriimtinas net liberaliai nusiteikusiems farizie­
jams, vis dėlto pripažinusiems jai šiokį tokį centro vaidmenį.
Įstatymą jis atmetė iš pagrindų. Morkus pasakoja, kad, „sušau­
kęs minią", Jėzus iškilmingai pareiškęs: „Nėra nieko, kas iš
lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai,
kas iš žmogaus išeina"89. Tatai buvo tolygu paneigti Įstatymo
reikšmę ir nepakeičiamą būtinumą išganymo ir išteisinimo pro­
cese. Jis teigė žmogų galint palaikyti tiesioginį santykį su Die­
vu, net jei tas žmogus ir beturtis, neišmanėlis bei nuodėmin­
gas; ir, kita vertus, ne žmogaus paklusimas Torai sukuriąs
Dievo atsaką, bet Dievo malonė žmonėms, bent jau tiems, ku­
rie jį tiki ir kurių tikėjimas liepia jiems vykdyti jo priesakus.
Daugeliui išsimokslinusių žydų ši doktrina atrodė klaidin­
ga, nes Jėzus atmetė Torą kaip nereikšmingą ir tvirtino, jog
89 Morkaus 7, 14-15; Bovvker, op. cit.,
p. 44.
195
II. JUDAIZMAS
Paskutiniam Teismui artėjant, išganymui reikalingas ne klusnu­
mas Įstatymui, bet tikėjimas. Jeigu Jėzus būtų laikęsis provin­
cijoje, nieko pikta jam nebūtų atsitikę. Tačiau atvykęs Jeruza­
lėn su ištisu pulku sekėjų ir atvirai mokydamas, jis prašyte
prašėsi suimamas ir teisiamas, ypač turint galvoje jo požiūrį į
Šventyklą, - kaip tik to ir įsikibo jo priešai90. Netikri mokyto­
jai paprastai būdavo ištremiami kur nors į tolimą užkampį.
Bet Jėzus savo elgesiu teisme užsitraukė sau gerokai rimtesnę
bausmę. Pasirodo, Pakartoto Įstatymo 17 skyriaus 8-12 eilutės
konstatuoja, jog teisinės bei religinės kontroversijos klausi­
mais turi vykti išsamus tardymas, ir pasiekiamas daugumos
nuosprendis, o jei kuris iš dalyvaujančiųjų atsisako šį spren­
dimą pripažinti, jis baustinas mirtimi. Tokių tvirtų įsitikinimų
ir ginčytis linkusioje tautoje kaip žydų, gyvenančioje įstatymo
valdžioje, ši nuostata, žinoma kaip „maištingo išminčiaus" pra­
sižengimas, buvo laikoma esmine sąlyga, padedančia išsaugoti
visuomenės damą. Jėzus buvo mokslingas žmogus: todėl prieš
pat jį suimant, Judas ir pavadino jį „rabi". Dėl tos priežasties,
stojęs prieš Sanhedriną (ar kitokį teismą, kad ir kokio jo būta),
jis pasireiškė kaip maištingas išminčius; o atsisakydamas iš­
pažinti kaltę, jis papiktino teismą ir savo tylėjimu pasmerkė
save už šį nusikaltimą. Be jokios abejonės, Jėzaus doktrina la­
biausiai ir gąsdino Šventyklos kunigus, šamajistinės pakrai­
pos fariziejus ir sadukiejus, ir visi jie geidė nubausti jį mirtimi,
kaip parašyta rašte. Tačiau Jėzus negalėjo būti kaltas dėl šio
nusikaltimo, bent jau ta prasme, kaip vėliau savo judaistiniame kodekse jį apibrėžė Maimonidas. Kad ir kaip ten būtų,
stokota tikrumo, ar žydai turėjo teisę įvykdyti mirties nuo­
sprendį. Norint atsikratyti šių abejonių, Jėzus buvo pasiųstas
romėnų prokuratoriui Pilotui kaip valstybinis nusikaltėlis. Šiuo
kaltinimu prieš jį visiškai neliudijo jokie faktai, nebent prielai90 E. Bamel, red., TheTrial ofjesus, Lon-
don, 1970, ypač „The Problem of the
Historicity of the Sanhedrin Trial".
196
II. JUDAIZMAS
da, jog visi Mesiju besiskelbiantys žmonės anksčiau ar vėliau
sukursto sukilimą, - romėnų valdžia paprastai ištremdavo apsi­
šaukėlius Mesijus, jei tik jie imdavo labiau drumsti ramybę.
Tad Pilotas nebuvo linkęs pripažinti Jėzų kaltu, bet vis dėlto
dėl politinių priežasčių pripažino. Todėl Jėzus nebuvo užmuštas
akmenimis pagal žydų įstatymą, bet nukryžiuotas romėnų91.
Sprendžiant iš Naujojo Testamento aprašymų, Jėzaus teismo
procesą ar procesus lydėjusios aplinkybės atrodo nenuosek­
lios92. Bet kita vertus, mes turime labai maža informacijos apie
kitus to meto teismo procesus, ir visi jie neatrodo nuoseklūs.
O iš tiesų svarbu buvo ne jo mirties aplinkybės, bet faktas,
kad vis platesnis žmonių ratas atkakliai tikėjo jį prisikėlus.
Tatai ne tik nepaprastai sureikšmino jo moralinius bei etinius
mokymus, bet ir pagrindė jo pretenziją būti Kenčiančiu tarnu
ir suteikė įtikimumo jo ypatingai eschatologijai. Paties Jėzaus
mokiniai suvokė jo mirties ir prisikėlimo reikšmę kaip „Naująjį
Testamentą" arba Dievo plano paliudijimą, teikiantį pamatą
kiekvienam žmogui sudaryti naują sandorą su Dievu. Bet vis­
kas, ką jie įstengė nuveikti, kad paskelbtų šią gerąją žinią, tai kartoti Jėzaus posakius ir pasakoti jo gyvenimo istoriją.
Tikrąjį evangelinį darbą atliko Paulius Tarsietis, diasporos žy­
das iš Kilikijos, iš galilėjiečių šeimos, grįžęs į Palestiną ir stu­
dijavęs pas Gamalielį Išminčių. Jis turėjo fariziejišką išsilavi­
nimą, įgalinusį jį suprasti Jėzaus teologiją, ir ėmėsi ją aiškinti,
kai įsitikino, jog prisikėlimas buvo tikras faktas, o Jėzaus skelbimasis Kristumi (Pateptuoju) pagrįstas. Dažnai įrodinėjama,
neva Paulius „išgalvojęs" krikščionybę, perimdamas etinius
Kristaus mokymus ir įdiegęs į juos naują teologiją, pasiskolintą
iš intelektualinių helenistinės diasporos sąvokų. Jo distinkcija
91J. Blinzner, The Jewich Punishment 92 Encyclopaedia Judaica, t. 10, p. 12-13
of Stoning in the New Testament Peri­ ir bibliografija; H. Cohn, The Death of
od, ir E. Bammel, Crucifixion as a Jesus, New York, 1971; S. G. F. Bran­
Punishment in Palestine, kn. E. Bam­ don, The Trial of Jesus of Nasareth, Lon­
mel, op. cit., p. 147-161 ir 162-165. don, 1968.
197
ÏI. JUDAIZMAS
tarp „kūno" ir „dvasios" buvo lyginta su Filono kūno ir sielos
dichotomija93. Taip pat teigiama, esą sakydamas „Kristus", Pau­
lius turėjęs galvoje kažką panašaus į Filono „Logosą". Tačiau
Filonas operavo abstrakcijomis. Pauliui Kristus buvo realy­
bė94. Kūno ir sielos terminais Filonas norėjo įvardyti žmogaus
prigimtyje verdančią vidinę kovą. Sakydamas „dvasia" ir „kū­
nas", Paulius kalbėjo apie išorinį pasaulį, - žmogus esąs kū­
nas, o dvasia - tai Dievas, arba Kristus95.
O iš tikrųjų, matyt, ir Jėzus, ir Paulius buvo išaugę Palesti­
nos judaizmo dirvoje. Nė vienas jų nesiskolino sąvokų iš hele­
nistinės diasporos. Abu skelbė naują teologiją, ir iš esmės tai
buvo ta pati teologija. Jėzus pranašavo Naująją Sandorą, kuri
būsiąnti suteikta per jo kraujo praliejimą „už daugelį" bei jo
prisikėlimą96. Paulius mokė, jog ši pranašystė išsipildė, jog Kris­
tus įsikūnijo Jėzuje ir šitaip radosi Naujoji Sandora, atvira jąja
tikintiems.
Nei Jėzus, nei Paulius neneigė moralinės ar etinės Įstaty­
mo vertės. Jie tiesiog išskyrė jo esmę iš jo istorinio konteksto,
kurį abudu laikė pasenusiu. Sakyti, kad Paulius skelbė išgany­
mą malone, priešinamą išganymui darbais (t. y. Įstatymo lai­
kymuisi), yra grubus supaprastinimas. Iš tikrųjų Paulius sakė,
jog geri darbai sudaro pagrindą likti tinkamam būti išrinktam
Naujajai Sandorai, bet patys vieni nėra pakankami išganymui
pelnyti, nes jis įgyjamas malonės dėka. Tiek Jėzus, tiek Paulius
buvo tikri žydai ta prasme, kad religiją suvokė kaip įvykių
seką. Pridurdami naują įvykį, jiedu liovėsi buvę žydai. Pasak
Pauliaus, kai Kristus atėjo kaip Jėzus, Toros pamatas buvo anu­
liuotas. Kadaise pirmoji žydų sandora buvo priemonė užsitik­
rinti malonę. Tačiau, sakė Paulius, tai jau nebėra teisinga. Die93 Pvz., E. R. Goodenough, Paul and Oxford, 1978, p. 308-336. 95 E. P.
the Hellenization of Christianity, kn. J. Sanders, Paul and Palestinian Judaism,
Neusner, red., Religions in Antiquity, London, 1977, p. 555-556. 96 Mor­
Leiden, 1968, p. 22-68. 94 S. Sand- kaus 14, 24-28.
mel, Judaism and Christian Beginnings,
198
II. JUDAIZMAS
vo planas pakito. Išganymo mechanizmą dabar sudarė Nauja­
sis Testamentas, tikėjimas Kristumi. Abraomui duoti sando­
ros pažadai nebegalioją jo dabartiniams palikuonims, bet krikš­
čionims: „O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo pali­
kuonys bei paveldėtojai pagal pažadą"97. Jėzus metė iššūkį, o
Paulius konkrečiai paneigė pamatinį judaizmo išganymo pro­
cesą: išrinkimą, sandorą, Įstatymą. Jie esą nebeveiksnūs, išs­
tumti, pasibaigę. Sudėtingą teologinį procesą galima būtų api­
bendrinti trumpai ir aiškiai: Jėzus sukūrė krikščionybę, o Pau­
lius ją skelbė.
Tad Kristus ir krikščionys perėmė iš Judaizmo jo universalistinį potencialą ir paveldą. Patsai Jėzus Kristus stengėsi
įgyvendinti dieviškąją misiją pagal pranašystę: „Tavo pali­
kuonyse palaimintos bus visos žemės tautos". Šią gerąją žinią
Paulius nunešė toli į diasporos žydų pasaulį ir greta jų gyve­
nusioms nežydų bendruomenėms. Jis ne tik priėmė Jėzaus palestiniškojo universalizmo logiką ir pavertė jį visuotiniu uni­
versalizmu, bet ir paneigė senųjų kategorijų egzistavimą. „Se­
nasis žmogus su jo darbais", ankstesnysis išrinkimas ir Įstaty­
mas buvo „nusivelkami", oNaujoji Sandora ir jos naujasis išrink­
tasis, „naujasis žmogus", sukurtas pagal Dievo paveikslą ir
tik šito ribojamas, - „apsivelkamas". Vertais būti išrinktus ti­
kėjimui bei malonei žmones daro vien jų žmogiškoji situacija:
„Čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei nea­
pipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet
visa ir visuose - Kristus"98.
Tad štai tam tikra prasme ir buvo Seleukidų laikų reformininkų universalistinės reformos programa. Bet Menelajas
ir jo intelektualūs šalininkai bandė diegti universalizmą iš vir­
šaus, sudarę sąjungą su valdžios ir turtų sluoksniais, armijo­
mis ir mokesčių rinkėjais, - ir šitaip neišvengiamai įvarė di97 Galatams 3, 29; Romiečiams 4, 1225. 98 Kolosiečiams 3, 9-11.
199
II. JUDAIZMAS
desniąją bendruomenės dalį, ypač neturtinguosius, tiesiai į glė­
bį Toros rigoristams; o Jėzus ir Paulius skiepijo universalizmą
iš apačios. Jėzus, išsimokslinęs žmogus, sakė, jog mokslai nesą
reikalingi, ir Įstatymo esme laikė ne jo raidę, bet dvasią, tokiu
būdu priimdamas neišsilavinusius, neišmanančius, niekinamus
am ha-arec ir sykiu padarydamas juos savo ypatingais rėmė­
jais. Paulius šią žinią paskleidė tarp tų, kurie apskritai buvo
už įstatymo ribų. Kitaip nei reformininkai helėnistai, jis iš tik­
rųjų sugebėjo pažadinti giliai judaizme, senojoje Jahvės religi­
joje įsišaknijusį jausmą, jėgą, kurią beveik galėjai pavadinti
sandora grįsto tikėjimo kvintesencija, - t. y. idėją, esą Dievas
sugriausiąs įsitvirtinusią pasaulio tvarką, beturčius padary­
siąs turtingus, o silpnuosius - stiprius, esą jis teiksiąs pirmenybę
ne išminčiams, bet nekaltiesiems ir pakeisiąs paniekintus ir
nusižeminusius. Joks kitas žydas, net ir Jėzus, neplėtojo šios
temos iškalbingiau už Paulių. Tad jojo skelbiama religija buvo
ne tik universalistinė, bet ir revoliucinė, - tačiau tai buvo su­
dvasinta ir be prievartos vykstanti revoliucija.
Šios žinios pasirengusi laukė milžiniška žmonijos dalis. Dia­
spora, po kurią su džiaugsmu keliavo Paulius ir kiti, buvo gau­
singa. Romėnų geografas Strabonas teigia, jog visame apgyven­
tame pasaulyje žydai sudarė galybę. Vien Egipte jų gyveno
milijonas. Aleksandrijoje, turbūt didžiausiame pasaulio mies­
te po pačios Romos, jie sudarė dviejų iš penkių kvartalų daugu­
mą. Daugybė gyveno Kirėnėje ir Berenikėje, Pergame, Milete,
Sarduose, frigų Apamėjoje, Kipre, Antiochijoje, Damaske ir
Efeze, taip pat abipus Juodosios jūros. Romoje jie jau buvo
išgyvenę 200 metų ir dabar sudarė joje masyvią koloniją; o iš
Romos jie pasklido po visus Italijos miestus, tuomet į Graikiją
bei Ispaniją ir anapus jūros į šiaurvakarių Afriką. Daugelis šių
diasporos žydų buvo perdėm dievobaimingi ir liko atkakliai
laikytis Toros su visu jos esminiu griežtumu. Tačiau kiti laukte
laukė, kad kas juos įtikintų, jog jųjų tikėjimo esmę galima iš­
200
II. JUDAIZMAS
saugoti - o gal net ir sustiprinti - atsisakius apipjaustymo ir
gausybės senovinių Mozės įstatymų, kurie taip apsunkino gy­
venimą modernioje visuomenėje. O dar labiau pasirengę atsi­
versti buvo pamaldūs nežydai, artimi diasporos žydų bend­
ruomenėms, tačiau ligi tol nuo jų atkirsti būtent dėl tos priežas­
ties, kad negalėjo priimti taisyklių, kurias krikščionys dabar
paskelbė nebereikalingomis. Taigi pamažu plintančios naujo­
sios religijos sklaida įsibėgėjo. Etinis monoteizmas buvo tokia
idėja, kurios laikas kaip tik atėjo. Tai žydiška idėja. Bet krikš­
čionys pasiėmė ją ir paskleidė platesniam pasauliui, šitaip atim­
dami iš žydų jų pirmgimystės teisę.
Krikščionybės ir judaizmo išsiskyrimas buvo laipsniškas
procesas. Tam tikru mastu jį sąlygojo pačių žydų veiksmai.
Žydiškosios krikščionybės atsiradimo ir iškilimo esminį kon­
tekstą sudarė judaizmo konsolidacija apie rigoristų sustiprintą
Mozės įstatymą; šią konsolidaciją paskatino Makabiejų sutriuš­
kinta reformų programa. Lygiai taip pat prievartos link kryps­
tantis žydų rigorizmas ir 66-70 m. po Kr. neišvengiamai įvykęs
jo beatodairiškas susidūrimas su graikų-romėnų pasauliu ga­
lutinai nukirto krikščioniškąją judaizmo šaką nuo jos žydiškojo
kamieno. Ankstyviausieji Kristaus sekėjai Jeruzalėje, be jokios
abejonės, laikė save žydais. Netgi labiausiai kraštutinis jų Steponas - viso labo tik prikėlė kai kuriuos senosios reformų
programos intelektualinius principus. Savo ilgoje ginamojoje
kalboje prieš Sanhedriną jis atkartojo reformininkų požiūrį,
esą Dievas negali būti lokalizuojamas Šventykloje: „Vis dėlto
Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Taip sako ir
pranašas: Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis po mano
kojų. Kokius namus jūs norite man pastatyti? - klausia Vieš­
pats, - ar kokia mano poilsio vieta? Argi ne mano ranka visa
tai padarė?!" Tačiau jau kitu atsikvėpimu jis išvadino savo kal­
tintojus „kietasprandžiais pagonių širdimis ir ausimis", - t. y.
blogais žydais; ir tiek jo išpuolis, tiek jo užmušimas akmeni­
201
II. JUDAIZMAS
mis vyko judaizmo rėmuose". Iš Apaštalų darbų 15-ojo sky­
riaus aiškėja, kad Pauliaus misijos pradžioje tarp Jeruzalės
krikščionių būta nemažai fariziejų, kuriems dar atrodė, jog
net nežydai atsivertėliai turėtų būti apipjaustomi, ir tik nemen­
komis pastangomis Pauliui pavyko padėti savo ganytiniams
išvengti šios prievolės100. Judėjoje Kristaus sekėjai žydai - o
jie nedvejodami būtų taip save apibūdinę - ir toliau apipjaustydavo bei nesiliovė daugeliu požiūrių laikytis Mozės įstatymo
iki pat 66-70 m. po Kr. katastrofos.
Abu didieji žydų sukilimai prieš romėnų valdžią traktuotini
ne tiesiog kaip kolonizuotos tautos maištavimai, įkvėpti reli­
ginio nacionalizmo, bet kaip rasiniai ir kultūriniai konfliktai
tarp žydų ir graikų. Jau nuo II a. pr. Kr. ir toliau žydų litera­
tūrai taip būdinga ksenofobija ir antihelėnizmas buvo atliepia­
mas atitinkamais jausmais iš graikų pusės. Nenormalu būtų
kalbėti apie antisemitizmą Antikos laikais, nes šis terminas ir
pats tebuvo nukaltas tik 1879 m. O vis dėlto antisemitizmo,
nors taip ir nevadinamo, neabejotinai būta, ir jo mastas augo.
Nuo žilos senovės „Abraomo vaikai" buvo ir suvokė save kaip
„ateivius ir keleivius". Tokių grupių netrūko, - habirai, apėmę
ir izraelitus, buvo tik viena iš jų, - ir visos jos buvo nemėgsta­
mos. Tačiau pirmojo tūkstantmečio pr. Kr. antrojoje pusėje
pradėjęs reikštis specifinis priešiškumas žydų atžvilgiu buvo
žydų monoteizmo ir jo socialinių pasekmių funkcija. Žydai
nepripažino ir negalėjo pripažinti kitų dievybių egzistavimo
ar rodyti joms pagarbą. Jau 500-aisiais m. pr. Kr. žydų tikė­
jimas buvo labai senas ir išlaikęs senovines praktikas bei tabu,
kurių kitur jau buvo atsisakyta, bet kurių žydai ištikimai lai­
kėsi, savo vis rigoristiškesnių vadų įkvepiami. Apipjaustymas
juos atskyrė nuo kitų žmonių, graikų-romėnų pasaulis laikė šį
paprotį barbarišku ir šlykštėjosi juo. Tačiau apipjaustymas bent
99 Apaštalų darbai 7, 48-60. 100 Apd.
15, 5; Galatams 2, 6-9.
202
II. J UDAIZMAS
jau neužkirto kelio visuomeniniambendravimui. O senieji žydų
mitybos ir tyrumo įstatymai kaip tik tą ir darė. Galbūt labiau
nei kuris kitas veiksnys tatai žadino priešiškumą žydų bend­
ruomenėms. Trumpai tariant, antikos laikų antisemitizmo iš­
takos buvo jų „svetimumas": žydai ne tik buvo atsikraustėliai, - jie dar ir laikėsi skyrium101.
Baigiantis IVa. pr. Kr. (150 metų prieš susidūrimą su Seleukidais) rašęs Hekatajas iš Abderos daugeliu požiūrių palan­
kiai atsiliepė apie žydus, bet kritikavo jų nenormalų gyvenimo
būdą, kurį vadino „nesvetinga ir nežmoniška gyvensena"102.
Plintant graikų idėjoms apie žmonijos vientisumą, žydų tenden­
cija laikyti nežydus rituališkai netyrais ir drausti vedybas su
jais kėlė priešiškumą ir atrodė nehumaniška; neretai jiems tai­
kytas apibūdinimas „mizantropiški". Dėmesio verta tai, kad
Babilonijoje, kur niekad neprasiskverbė graikų idėjos, didžiulė
žydų bendruomenė nebuvo traktuojama priešiškai. Juozapas
Flavijus sako, jog antižydiškos nuostatos ten neegzistavo103.
Graikai oecumene, t. y. civilizuotą pasaulį (priešinamą anapus
jo esančiam chaosui), pasaulį, kuriame vyravo jų idėjos, regėjo
kaip daugiarasę, daugiatautę visuomenę, o tie, kurie jos nepri­
imdavo, būdavo žmogaus priešai. Savo žymiajame išpuolyje
prieš Mozės judaizmą Antiochas Epifanas prisiekė panaikinti
„žmonijai priešiškus" žydų įstatymus ir paaukojo kiaulę vir­
šum žydų šventųjų knygų104. 133 m. pr. Kr. Seleukidų valdovui
Antiochui Sidetui jo patarėjai pasakė, kad Jeruzalę reikėtų su­
griauti, o žydų tautą sunaikinti, nes jie esą vienintelė tauta
pasaulyje, atsisakanti bendrauti su likusiąja žmonijos dalimi.
Didžiuma antisemitinių jausmų, prasismelkusių į literatūrą,
buvo atsakas į tai, kas išoriniam žvilgsniui atrodė kaip agresy­
vus žydų būdas pateikti savo religijos istoriją. III a. pr. Kr. grai101 Sevenster, The Roots of Pagan AntiSemitism in the Ancient World, Leiden,
1975, p. 89. 102 Cit. iš ibid., p. 90.
103 Contra Apionem, 1, 71. 104 Diodorus, Bibliotheca, 34, 1; cit. iš Encyclopaedia Judaica, T. 3, p. 87.
203
II. J UDAIZMAS
kakalbis Egipto kunigas Manetonas parašė savo šalies istoriją,
kurios kelios ištraukos išliko Juozapo Flavijaus Žydų senovėje, jose puolamas žydų būdas pateikti Išėjimą. Akivaizdu, kad Manetonui ir kitiems Egipto intelektualams jis skambėjo giliai įžei­
džiamai, ir jie reagavo atitinkamai. Manetonas aiškina, esą Išėji­
mas visai nebuvęs stebuklingas išsigelbėjimas: iš tikrųjų neva
buvusi išvaryta raupsuotųjų kolonija ir kitos užkrėstos grupės.
Pareikšdamas kaltinimą, esą Mozė (kurį jis vadina Osarsifu,
atsimetėliu egiptiečių kunigu) įsakęs žydams „neturėti ryšio
su niekuo, išskyrus savosios konfederacijos narius", Manetonas
atliepia graikų įsivaizdavimą apie žydus kaip mizantropišką
tautą, tačiau akivaizdu, kad egiptiečių antisemitizmas pasireiš­
kė anksčiau, negu graikai nukariavo Egiptą. Nuo Manetono
laikų matome, kaip randasi pirmieji antisemitiniai šmeižtai ir
prasimanymai. Įvairūs graikų rašytojai juos kartojo ir tobulino,
sakydami, neva Mozės įstatymai konkrečiai įsako žydams ne­
rodyti geros valios jokiems žmonėms, o ypač - graikams. Kri­
tikos žydų adresu mastą nepaprastai išplėtė Hašmonėjų kara­
lystės įkūrimas ir jos religinė priespauda graikiškų (pagoniškų)
miestų atžvilgiu. Egiptiečių paleisti šmeižtai plačiai cirkulia­
vo, ir įrodinėta, esą žydai neturį jokio realaus pagrindo preten­
duoti į Palestiną, - jie visados buvę benamiai klajūnai ir Judė­
joje esą įsikūrę tik epizodiškai. Atsakydami žydai pareiškė, jog
Izraelio žemė - tai Dievo dovana žydams: apokrifinės Saliamo­
no Išminties knygos, parašytos I a. pr. Kr., 12 skyriuje jos anks­
tesnieji gyventojai smerkiami ir vadinami vaikžudžiais, kani­
balais ir žudikais, praktikuojančiais neįsivaizduojamas baisy­
bes, - „Taip ant jų nužengė griežtas pasmerkimas"105.
Kaip ir moderniaisiais laikais, pasakos apie žydus būdavo
kažkaip sufabrikuojamos, o tada be galo kartojamos. Tvirtini­
mas, neva žydai garbiną asilus ir savo Šventykloje laiką asilo
105 Išminties *12, 3-11.
204
II. JUDAIZMAS
galvą, siekia dargi II a. pr. Kr. Jį panaudojo Apolonijus Molonas, pirmasis parašęs esė, nukreiptą išskirtinai prieš žydus, o
vėliau šis pramanas figūravo Posidonijaus, Demokrito, Apiono, Plutarcho ir Tacito raštuose, - pastarasis kartojo jį, nors
puikiausiai žinojo, kad žydai niekados jokių atvaizdų negar­
bino106. Kitas prasimanymas skelbė, neva žydai slapčia savo
Šventykloje aukoją žmones: štai kodėl ten esą niekam nelei­
džiama įeiti. Jie vengią kiaulienos, nes turį didesnę tikimybę
užsikrėsti raupais, - tai Manetono šmeižtų aidas.
Negana to, kaip ir moderniaisiais laikais, antisemitizmą
kurstė ne tik vulgarūs gandai, bet ir sąmoninga intelektualų
propaganda. Visiškai aišku, kad I a. po Kr. nuolat augančios
antižydiškos nuostatos buvo nemažu mastu sukurtos rašyto­
jų, daugiausia graikų. Romėnai, kadaise buvę žydų sąjungi­
ninkai, iš pradžių dideliuose miestuose dalijo žydų bendruo­
menėms privilegijas - pvz., teisę nedirbti per šabą107. Tačiau
įsikūrus imperijai ir pradėjus garbinti imperatorių, santykiai
sparčiai blogėjo. Žydų atsisakymas atlikinėti valstybinės dievogarbos formalumus buvo traktuojamas ne tik kaip būdin­
gas žydų uždarumas ir nemandagumas - o tokius kaltinimus
graikai visuomet reikšdavo žydams, - bet dargi kaip aktyvus
nelojalumas. Oficialiosios Romos priešiškumą netruko dar la­
biau sukurstyti graikų intelektualai. Vienas iš antisemitinės
propagandos centrų buvo Aleksandrija, kurioje gyveno ypač
didelė žydų bendruomenė, o tarp graikų ir žydų vyravo ypač
įtempti santykiai. Kaip ramybės drumstėjas garsėjo Aleksand­
rijos bibliotekai vadovavęs Lisimachas. Kaip tik po čia kilusių
neramumų imperatorius Klaudijus, kad ir patvirtindamas žydų
teises, viešai juos įspėjo nuosaikiau elgtis kitų tautų religijų
atžvilgiu108. Išliko jo ediktas Aleksandrijai, užrašytas ant pa­
piruso. Jame tenykštei žydų bendruomenei sakoma, kad jeigu
106 Sevenster, op. cit., p. 8-11.
107Juozapas Flavijus, Senovė, 14:187,
190. 108 Ibid., 19:286.
205
II. JUDAI ZMAS
jos nariai pasirodys esą netolerantiški, jis pasielgs su jais kaip
su tauta, kuri „visame pasauly skleidžia visuotinės blogybės
užkratą", - čia ir vėl girdime Manetono aidą109. Antisemitiškai
nusiteikę graikų intelektualai ne tik skleidė kaltinimus, kaip
darė Apionas, bet dar ir sistemingai nuodijo valdovų protus.
Pavyzdžiui, imperatorius Neronas asmeniškai nejautė jokio
priešiškumo žydams, o viena talmudinė tradicija net pateikia
jį kaip prozelitą; tačiau jo graikas auklėtojas Cheremonas buvo
žymus antisemitas.
Po Nerono Didžiojo mirties santykiai tarp žydų ir Romos
nuolat prastėjo, tik trumpam stabtelėję jo vaikaičio valdymo
Judėjoje metu. Maištas iš tikrųjų galėjo kilti valdant Kaligulai
(37-41 m. po Kr.), norėjusiam įvesti tiesioginį imperatoriaus
garbinimą, jeigu į jo gyvybę nebūtų maloningai pasikėsinta.
Vienas iš jį lėmusių veiksnių neabejotinai buvo žydų apokaliptinio nacionalizmo atsiradimas, - Tacitas aiškiai pasako: „Dau­
gelis žydų buvo tvirtai įsitikinę, jog senovės kunigų raštuose
esą parašyta, kad tais laikais Rytai įgysią galybę ir pasaulį
užvaldysią tie, kurie atėjo iš Judėjos"110. Bet nė kiek ne mažiau
prisidėjo ir auganti graikų ir žydų tarpusavio neapykanta. Suhelėninti nežydai sudarė Palestinos elitą. Būtent iš jų, o ne iš
žydų rasdavosi turtingieji ir pirkliai. Jie sudarė vietinę valdi­
ninkiją bei mokesčių rinkėjus. Romėnų garnizonuose tarnavo
daugiausia nežydai, pašaukti iš helėnizuotų miestų, kaip antai
iš Cezarėjos ar samariečių Sebastijos. Kaip ir Aleksandrijos grai­
kai, Palestinos helėnai garsėjo savo antisemitinėmis nuostato­
mis: niekas kitas, o tik graikakalbiai iš Jabnės ir Aškelono pri­
kurstė Kaligulą imtis veiksmų prieš žydus111. Kvailai užsispyrę
romėnai vis rinkosi Judėjos prokuratorius iš graikakalbių nežy­
dų sričių, - paskutinysis jų, o ir pats nenuovokiausias, buvo
Gesijus Floras, kilęs iš Mažosios Azijos graikų. I a. po Kr. romė109Cit. iš Encyclopaedia Judaica, t. 3, p.
90.
110Tacitas, Istorijos, 5:13. 111 Ben Sasson, op. cit., p. 296.
206
II. JUDAIZMAS
nų vyresnybė valdė Palestiną nerangiai ir nevykusiai. Jie taip
pat nuolat stokodavo pinigų skoloms padengti, ir įsiveržimai
į Šventyklos iždą neva nesumokėtų mokesčių pretekstu perio­
diškai papiktindavo žydus. Siautėjo daugybė nebaudžiamų
plėšikaujančių gaujų, į kurias plūsdavo prasiskolinusieji bei po­
litiškai nepatenkinti elementai. Nemaža dalis ūkininkų bevil­
tiškai skendėjo skolose. Miestuose, kuriuose maišėsi gyvento­
jai graikai ir žydai, neretai tvyrodavo įtempta atmosfera.
Iš tikrųjų pats sukilimas pratrūko 66 m. po Kr. ne Jeruzalė­
je, o Cezarėjoje, išjudintas teismo bylos tarp graikų ir žydų,
pasibaigusios graikų pergale. Atšvęsdami ją, jie surengė pogro­
mą žydų kvartale, tuo tarpu graikakalbis romėnų garnizonas
nesiėmė jokių priemonių. Jeruzalę pasiekusios žinios sukėlė
ten audrą, o jausmus dar labiau įkaitino ta aplinkybė, kad Floras
pasirinko būtent šį momentą pasiimti pinigų iš Šventyklos iždo.
Įsiliepsnojo kovos, romėnų daliniai nusiaubė Aukštutinį mies­
tą, Šventyklos kunigai sustabdė aukojimus už romėnų tautą
bei imperatorių, o tarp nuosaikių ir karingai nusiteikusių žydų
prasidėjo ginčai. Į Jeruzalę tvino įnirtę ir keršto ištroškę žydai
pabėgėliai iš kitų miestų, kur graikų dauguma įsiverždavo į
žydų kvartalus ir degindavo jų namus. Šis elementas padėjo
nusverti ekstremistų pusei, ir maištininkai užpuolė bei išžudė
romėnų garnizoną. Taigi Didysis maištas buvo pilietinis ir ra­
sinis karas tarp graikų ir žydų. Bet sykiu tai buvo ir pilietinis
karas tarp pačių žydų, nes, kaip ir Makabiejų laikais, žydų
aukštuomenei, daugiausiai helėnizuotai, buvo priskiriamos tos
pačios kaip ir graikų nuodėmės. Įsigalėję Jeruzalėje, radikalieji
nacionalistai atsigręžė prieš turtinguosius. Vienas iš pirmųjų
veiksmų, kurių jie ėmėsi, - tai sudeginti Šventyklos archyvus,
kad būtų sunaikinti visi įrašai apie skolas.
66 m. po Kr. Didysis sukilimas ir Jeruzalės apgultis - tai
vienas iš reikšmingiausių ir šiurpiausių įvykių žydų istorijoje.
Deja, jis menkai teaprašytas. Tacitas paliko ilgą šio karo ap­
207
II. J UDAIZMAS
rašymą, bet išliko tik jo fragmentai. Rabinų pasakojimus sudaro
aiškaus istorinio konteksto neturinčios įdomybės ar visiškos
fantazijos. Išlikusių įrašų bei archeologinių duomenų labai ma­
ža112. Praktiškai vienintelis mūsų turimas autoritetas šio karo
klausimais lieka Juozapas Flavijus, o jis tendencingas, priešta­
ringas ir visiškai nepatikimas. Bendrais bruožais įvykių eiga
būtų tokia. Po to, kai Jeruzalėje buvo išžudytas garnizonas,
romėnų legatas Sirijoje Cestijus Galas surinko didžiules pajė­
gas Akroje ir išžygiavo miesto link. Pasiekęs jo pakraščius, jis
su apmaudu išvydo žydų pasipriešinimo jėgų mastą ir įsakė
trauktis, o šis traukimasis virto bėgimu. Tuomet reikalo ėmė­
si Roma ir pasiuntė į Judėją milžiniškas pajėgas, ne mažiau
kaip keturis legionus - V, X, XII ir XV, o vadovavimą pavedė
vienam iš labiausiai patyrusių generolų Titui Flavijui Vespasianui. Vespasianas neskubėjo ir davė Jeruzalei ramybę, kol
neiššlavė maištininkų pakrantėje, neužsitikrino sau komunika­
cijų, nesunaikino daugumos žydų užimtų tvirtovių bei nenu­
maldę krašto; tačiau šitaip jis negailestingai paliko miestą vie­
ną. 69-aisiais m. po Kr. Vespasianas buvo paskelbtas impe­
ratoriumi, ir metų pabaigoje jis išvyko į Romą, palikęs savo
vyriausiąjį sūnų, dvidešimt devynerių metų Titą, vadovauti
galutiniam kampanijos etapui, Jeruzalės apgulčiai ir paėmimui,
kurie užtruko nuo 70 m. po Kr. balandžio iki rugsėjo.
Juozapas Flavijus dalyvavo šiuose įvykiuose ir vaidino gana
svarbų vaidmenį; jis paliko mums du skirtingus jų atpasako­
jimus. Didžiąją dalį savo Žydų karo, kuriame pateikęs žydų
istoriją Palestinoje nuo Makabiejų laikų, jis detaliai aprašo 6670 m. įvykius, Flavijus parašė dar gyvam esant Titui, kuris
perėmė sostą po Vespasiano. Tada, maždaug po dvidešimties
metų, Juozapas Flavijus užbaigė savo Žydų senovę, pateikda­
mas joje visą istoriją nuo pat pasaulio sukūrimo (daugiausia
112Shaye J. D. Cohen, Josephus iri Galilee and Rome: His Vita and Development
as a Historian, Leiden, 1979, 1 Priedas,
p. 243; 253.
208
II. J UDAI ZMAS
remdamasis Biblija) ir sustodamas ties 66-aisiais, bet pridėjo
dar priedą - autobiografinę apybraižą Vita. Tarp Karo ir Gyve­
nimo esama daugybės neatitikimų113. Daugelis Antikos isto­
rikų rašė vadovaudamiesi tendencingais motyvais. Flavijaus
bėda ta, kad jo motyvai tarp abiejų veikalų parašymo kito.
Pavyzdžiui, Gyvenimą jis rašė atsiliepdamas į žydų rašytojo
Justo Tiberijiečio išpuolį prieš jo charakterį114. Tačiau pagrindi­
nė priežastis, lėmusi Juozapo požiūrio pasikeitimą, buvo ta,
kad jis tapo pavyzdžiu, gerai iliustruojančiu žydų fenomeną,
amžiams bėgant labai paplitusį: protingas jaunuolis, jaunystė­
je pripažinęs modemybę ir savojo laiko sklaidą, vėliau, sulau­
kęs vidutinio amžiaus, grįžta prie savo žydiškų šaknų. Rašy­
tojo karjerą jis pradėjo kaip romėnų apologetas, o baigė ją tapęs
vos ne žydų nacionalistu.
Štai kodėl, kaip neseniai pastebėjo vienas Flavijų analizuo­
jantis autorius, nesunku sugriauti pasitikėjimą jo pasakojimu,
bet beveik neįmanoma pakeisti jį teisingu115. Taigi kaip jis nu­
šviečia šį tragišką žydų istorijos skyrių? Iš visa ko susidaro
įspūdis, kad žydai buvo perdėm susiskaldę į galybę grupuočių.
Sukilimą pradėjęs garnizono išžudymas buvo kuklios mažu­
mos darbas. Tik atrėmus Cestijų Galą ir sunaikinus jo pajėgas,
aristokratija ryžosi telkti kariuomenę, ir netgi tada ji dar vado­
vavosi įvairiais motyvais. Ji, matyt, siekė išlaikyti valdžią ir
laukti, kas bus toliau. Tad nukaldinta bronzos monetų - šekelio,
pusės šekelio ir smulkių. Juozapas Flavijus, vienas vyresniųjų
kunigų, ėjęs pareigas aristokrato Eleazaro ben Ananijo namuo­
se, su dar dviem kitais kunigais buvo pasiųstas į Galilėją rengti
gyventojų kariniam konfliktui. Paaiškėjo, kad gyventojų dau­
guma nenorėjo karo. Ūkininkai nekentė plėšikų (tarp kurių bū­
davę ir ultranacionalistiškų žydų), be to, jie nekentė ir miestų.
Romėnų jie irgi nemėgo, bet visiškai netroško stoti prieš juos į
113Išvardyta ibid., p. 3-23. 114Ibid., p.
328-341. 115 Ibid., p. 181.
209
II. JUDAIZMAS
kovą. Iš miestų Seforis buvo proromėniškas, Tiberiada suskilu­
si, Gabara teikė pirmenybę Jonui Giskaliečiui, vienam iš maiš­
tininkų vadų. Juozapas sakosi mėginęs suvienyti miestus, vals­
tiečius ir gaujas, tačiau nesėkmingai; valstiečiai nenorėję jungtis,
o mobilizuoti netrukus dezertyruodavę. Tad jis pasitraukė į
senąją Erodo tvirtovę Jotapatą ir, simboliškai pasipriešinęs,
pasidavė Vespasianui. Nuo tol tarnavo romėnams - iš pradžių
vertėju Jeruzalės apgultyje, vėliau propagandininku. Juozapas
užėmė tokią pačią poziciją kaip ir Jeremijas pirmojo Jeruzalės
žlugimo metu: viskas esą Dievo valioje, o romėnai - Jo įran­
kis; todėl grumtis prieš juos ne tiktai kvaila, bet ir nedora116.
Juozapas Flavijus turbūt neklydo, šį ilgą, žvėriškai žiaurų
ir alinantį karą laikydamas smulkių, piktavalių mažumų dar­
bu abiejose kariaujančiose pusėse. Vėliau jis pamažu pradėjo
įžvelgti žydų religinių bei politinių teisių reikalavimo pagrįs­
tumą, ėmė bent kiek labiau gerbti Makabiejus ir didžiuotis
bei gėrėtis žydų partikuliarizmu. Tačiau jo pradinis teigimas,
jog Jeruzalės pasipriešinimas buvęs protu nesuvokiamas, lieka
nesugriautas. Titas turėjo 60 000 vyrų ir naujausią apsiausties
įrangą. Jis galėjo kliautis, kad badas ir žydų susiskaldymas
padarys savo darbą. Gynėjai turėjo apie 25 000 karių, pasida­
lijusių į grupuotes: zelotai, vadovaujami Eleazaro ben Simo­
no, laikėsi įsitvirtinę Antonijoje ir Šventykloje; ekstremistas Si­
meonas ben Gioras ir jo sikarijai valdė aukštutinį miestą; o
dar buvo idumėjai ir kiti partizanai, vadovaujami Jono Giskaliečio. Gyventojų dauguma ir pabėgėliai buvo bejėgiai kaliniai
šių kariūnų rankose. Paskutinius apgulties tarpsnius Juozapas
smulkiai aprašė su šiurpiausiomis detalėmis. Romėnams teko
kautis kiekviename žingsnyje. Jie nusiaubė Antoniją, tuomet
paėmė Šventyklą, kurią sudegino, po mėnesio - Erodo citade­
lę. Žmones pardavinėjo į vergovę arba žudė, arba palikdavo
116 Juozapo pasakojimo analizę žr.
ibid., p. 230.
210
II. JUDAIZMAS
gyvus sutikti mirtį Cezarėjos, Antiochijos bei Romos arenose.
Simeoną ben Giorą paėmė gyvą, nugabeno į Romą, Tito trium­
fo eitynėms, o tada įvykdė mirties bausmę Forume. Ten tebe­
stovi Tito arka, o jos akmenyje iškalta iš Šventyklos jo pa­
grobtoji menora. Savo rūmuose jis taip pat saugojo uždangą,
andai atitverusią Šventų Švenčiausią, ir Rašto kopiją, - o, kad
visa tai būtų išlikę!
Jeruzalei kritus, liko tik trys žydų pasipriešinimo centrai:
Erodiumas, kuris buvo netrukus paimtas, Macherontas, paim­
tas 72 m. po Kr., ir Masada - įspūdinga 1300 pėdų aukščio
uola Judėjos dykumos pakraštyje, Erodo 37-31 m. pr. Kr. pa­
versta didinga tvirtove. Pasak Flavijaus, ją galėjai pasiekti tik
„nelyginant gyvatė besirangančiu" taku. Žydams ji atiteko
66 m. „strateginės gudrybės" būdu; pastarosios herojus buvo
Menachemas, zelotų įkūrėjo ir nugalabyto revoliucionieriaus
Judo Galilėjiečio sūnus117. Bet Menachemas buvo nužudytas
per vieną iš daugelio kovų dėl valdžios Jeruzalėje, ir vadovavi­
mas Masadai perėjo į jo sūnėno Eleazaro rankas. Kai 72 m. po
Kr. pabaigoje romėnų generolas Flavijus Silva ją pagaliau ap­
siautė, tvirtovėje buvo 960 sukilėlių bei pabėgėlių - vyrų, mo­
terų ir vaikų. 1963-1965 m. šią teritoriją kruopščiai iškasinėjo
Yigaelis Yadinas, padedamas milžiniškų archeologinių pajėgų
bei tūkstančių savanorių padėjėjų iš viso pasaulio. Apgulties
aplinkybės detaliai atkurtos. Silva turėjo visą X legioną, be to,
dar pagalbinių dalinių ir nesuskaičiuojamą daugybę žydų karo
belaisvių, paverstų darbo jėga. Tvirtovei paimti buvo reika­
linga būtent tokio tipo karo inžinerija, kuria puikavosi Roma.
Masada neišvengiamai turėjo kristi, ir kai šitai tapo akivaizdu,
Eleazaras privertė arba įkalbėjo likusiuosius gynėjus įvykdyti
masinę savižudybę. Juozapas Flavijus pateikia atseit jo bai­
giamąją kalbą. Dvi moterys su penketu vaikų, pasislėpusios
117Juozapas Flavijus, Karai, 2:408, 433.
211
II. JUDAIZMAS
oloje, išliko gyvos. Nebyliai apie apsiaustį liudija drabužių
skiautės, sandalai, kaulai, ištisi skeletai, krepšiai, asmeninių
daiktų nuolaužos, - netgi palikti nepaliesti podėliai, turį romė­
nams įrodyti, jog masinę savižudybę padiktavo ne badas, nacionalistų monetos, šarvų plokštelės bei strėlės. Jie nepaly­
ginamai iškalbingiau atskleidžia beviltišką gynėjų narsą nei
įtaigus Juozapo aprašymas. Tarp surastų ostrakonų yra ir de­
šimties likusių gyvųjų mesti burtai, matyt, turėję nuspręsti,
kuriam iš jų klius užmušti kitus devynis, o paskiausiai - ir
save. Gausūs duomenys, liudijantys apie pamaldas forto sina­
gogoje, ir atskiros dalys iš keturiolikos Biblijos, sektų ir apokri­
finių knygų ritinių rodo tai, kad tvirtovės gynėjų būta dievo­
baimingų sukilėlių, giliai paveiktų baisingos žydų literatūrai
būdingos jėgos118.
Iš Jeruzalės po apsiausties paliko griuvėsiai, jos Šventykla
sugriauta, iš sienų belikę nuolaužų krūvos. Tačiau nedalinga
šių septynerių kruvinų metų patirtis neužbaigė graikų ir žydų
konflikto; nesumažino ji nė religinių jausmų galios pastūmėti
dievobaimingus žydus, tiek jaunus, tiek senus, beatodairiškai,
net jeigu ir beviltiškai, ginti savo tikėjimą. Antisemitinės nuos­
tatos nesiliovė plisti. Jeruzalės žlugimas būdavo primenamas
kaip įrodymas, jog Dievas nekenčia žydų. Filostratas savo Vita
Apollonii tvirtino, esą kai paėmusiam miestą Titui Elena iš Judė­
jos norėjusi įteikti nugalėtojo vainiką, šis atsisakęs tuo pagrin­
du, neva nebuvę jokio nuopelno įveikti tautą, kurią apleidęs
jų pačių Dievas. Kaip žodžiai profesionalaus karvedžio, karia­
vusio sunkų karą prieš itin užsispyrusį priešą, tatai skamba
labai neįtikimai. Betgi tai tipiškas pavyzdys antisemitinės pro­
pagandos, dabar pasklidusios visur. Horacijus ir Marcialis savo
kritiką reiškė prislopintu balsu, bet Tacitas apibendrino visų
graikų šmeižtus. Maždaug nuo 100 m. po Kr. žydus imta dar
118 Yigael Yadin, Masada: Herod's For-
tress and the Zealots Lašt Stand, Lon-
don, 1966.
212
II. JUDAIZMAS
nuožmiau pulti už žemesniųjų luomų tvirkinimą ir destrukty­
vių idėjų sėjimą, - šis kaltinimas bus nuolat kartojamas per
ištisus amžius119. Tad diasporos miestuose nuolat kildavo nera­
mumų, ypač 115-117 m.
Paskutinius žydų sukilimus paskatino vyriausybės prie­
šiškumo žydų atžvilgiu banga, kilusi valdant imperatoriui Hadrianui, kuris žygiavo į rytus 128-132 m. Iš pradžių simpatiza­
vęs judaizmui, vėliau jis persiėmė priešiškumu, galimas daiktas,
paveiktas Tacito rato. Jis apskritai ėmė bjaurėtis rytų religijo­
mis ir ypač kreivai žiūrėti į apipjaustymą, kurį priskyrė prie
kastracijos - savęs žalojimo formos, laikytos mirtina nuodėme.
Visuose Rytuose Hadrianas pradėjo vykdyti panhelėnistinę
politiką, ir vienas jo projektų buvo pastatyti naują, pagonišką
polį Jeruzalės griuvėsių vietoje bei apvainikuoti jį romėniška
Jupiterio šventykla ant Šventyklos kalno.
Dionas Kasijus, romėnų istorikas ir mūsų pagrindinis žinių
apie anuos metus šaltinis, teigia, jog žydai nedrįso sukilti, kol
Hadrianas tebebuvo Rytuose, nors jie jau slapčiomis ginklavosi
ir statė įtvirtinimus. Krašte buvo išdėstyti du legionai. Bet vos
Hadrianas išvyko, Judėjos žydai pradėjo pulti ir, pasak Diono, „sukilo taip pat žydai visame pasaulyje ir prisijungė prie
jų, ir tiek iš pasalų, tiek atvirai pridarė romėnams daugybė
bėdų, ir jiems į pagalbą atėjo net ir nemažai nežydų"120. Su­
kilimas truko ketverius metus. Romėnai, sako Dionas, patyrė
didelių nuostolių. Palestinoje teko sutelkti legionus iš visos
imperijos, net iš Britanijos ir Dunojaus žemių, ir netrukus prieš
žydus jų jau stojo ne mažiau kaip dvylika. Ir vėl romėnai ėmė­
si lėtų, bet sistemingų ir patikimų metodų, skaldė ir izoliavo
sukilėlių pajėgas, tolimesnes „salas" badu priversdavo pasi­
duoti, tuomet žingsnis po žingsnio siautė likusiuosius pasiprie­
šinimo centrus. Žydai kurį laiką buvo užėmę Jeruzalę, bet ji
119 Dėl Tacito antisemitizmo žr. Isto- žr. Juvenalio poemą Saturae, 14:96.
rija, 5: 1-13; Analai, 15:44; taip pat 120 Cassius Dio, Romos istorija, kn. 69.
213
II. JUDAI ZMAS
nebeturėjo sienų ir negalėjo būti ginama. Jie laikėsi įvairiose
tvirtovėse; yra atkasti jų iškirsti tuneliai, pavyzdžiui, Erodiume. Atrodo, savo štabą jie buvo įkurdinę tuometiniame Betaro mieste, Judėjos kalvose į pietvakarius nuo sostinės, ir šį
paskutinį bastioną romėnai įveikė 135 m. po Kr.
Sukilimo mastą ir bent pradžioje sėkmingą vyksmą padarė
galimą tas faktas, kad šįkart žydai ar bent karingieji jų elemen­
tai buvo susivieniję ir vadovaujami vienos stiprios asmeny­
bės. Simonas bar Kochba ar Kosiva - tai viena iš mįslingiausių
asmenybių žydų istorijoje, ir vien dėl jo vardo ar vardų verda
intensyvūs, nors ir aiškesnių išvadų neprieinantys mokslininkų
ginčai. Labiau rizikuoti linkę žydų maištininkai, tokie kaip Ju­
das Galilėjietis, pasivadindavo Mesiju, kad pritrauktų daugiau
šalininkų, - tai ir yra svarbiausia priežastis, dėl kurios romėnai
panoro nukryžiuoti Jėzų Kristų. Pasak vyskupo Eusebijo (prie­
šiško krikščioniško šaltinio), Simonas tikrai reiškė mesijines
pretenzijas, ir jo vardas Kochba, arba žvaigždė, darė aliuziją
į pranašystę Skaičių knygoje: „Žvaigždė patekės iš Jokūbo,
skeptras pakils iš Izraelio, kuris nualins Moabo pasienio sritis,
ir visų Seto vaikų žemę"121. Vienas rabinų šaltinis sako, kad Si­
moną Mesiju pripažinęs iškiliausias to amžiaus rašto mokovas
Rabi Akiva ben Juozapas (apie 50-135 m. po Kr.)122. Akiva yra
socialiniu požiūriu įdomus pavyzdys, mat jis buvo kilęs iš itin
žemų sluoksnių, vadinamosios am ha-arec, nepaveldėjo jokios
raštingumo tradicijos ir ilgą laiką (jo paties žodžiais tariant)
nekentė mokslingumo ir piemenavo. Ilgainiui jis iškilo į didžiai
išsilavinusių žmonių ratą, bet neprarado aistringos atjautos
vargstantiems, ir galbūt kaip tik tai ir paskatino jį prisidėti
prie sukilėlių (jeigu jis iš tikrųjų buvo prie jų prisidėjęs: ši tradi­
cija yra ginčijama). Tačiau kiti rabinai juo nepasekė. Pagal Je­
ruzalės Talmudą, kai Akiva pasakęs apie Simoną: „Štai kara121 Eusebijas, Bažnyčios istorija, 4:6, 2;
Skaičių 24, 17. 122 Jeruzalės Talmu-
das, Ta'an 4:7, 68 d; Encyclopaedia Judaica, t. 2, p. 488-492.
214
II. JUDAI ZMAS
liūs Mesijas", Rabi Johananas ben Tortą atkirtęs: „O Akiva,
tarp tavo žandikaulių žolė prasikals, o Dovydo Sūnus dar ne­
bus atėjęs"123.
Simonas pats nesivadino žvaigžde, bet Kosiva, ir jo nukal­
dintose monetose neminimas joks Mesijas, o jis vadinamas „Si­
monu Naši, Izraelio kunigaikščiu". Pagrindinis jo dvasinis pa­
tarėjas buvo ne Akiva, o Simono dėdė Eleazanas Modinietis,
kurio vardas taip pat figūruoja ant kai kurių jo monetų; ta­
čiau, sukilimui einant į pabaigą, šiedu vyrai susikivirčijo, ir
Eleazarą sūnėnas užmušė124. Iš tų žinių apie Simoną nuotrupų,
kurios mus pasiekė, aiškėja, kad jis neturėjo rimtos mokslingųjų
žydų paramos, o galop ją visai prarado. 1952-1961 m. Judėjos
dykumoje dirbę archeologai iškasė su maištu susijusių objek­
tų, išsibarsčiusių įvairiose vietovėse, ypač vadinamojoje „Laiškų
oloje". Daugelis šių dokumentų hebrajų, aramėjų ir graikų kal­
bomis buvo pasirašyti Simono vardu. Šie radiniai byloja suki­
lėlius buvus ortodoksiškus žydus, kurie, nepaisydami pačių
nepalankiausių aplinkybių, visomis išgalėmis stengėsi laikytis
Mozės įstatymų - pavyzdžiui, švęsti šabą, šventes, neapleisti
kunigų bei levitų pareigų. Tačiau nėra duomenų, įrodančių,
kad Simonas būtų laikęs save Mesiju, pateptuoju ar kokiu nors
dvasiniu vadovu. Iš laiškų ryškėja didelės jo valdytos teritori­
jos apybraižos, jo rūpinimasis ūkių nuoma, žemės ūkio produk­
tų tiekimu, kaimo gyventojų mobilizavimu tiekti jo kariauja­
mam karui žmones bei maistą. Visais atžvilgiais jo būta pasau­
lietinio valdovo, naši, kaip jis vadina save laiškuose, - kieto,
praktiško, nepalenkiamo, nenurimstančio: „Kviečiu Dangų
liudytoju [...] aš surakinsiu jus grandinėmis"; „jeigu jūs to
nepadarysite, būsite nubausti"; „Gyvenate gerai, valgote ir
123 Apie Akivą žr. L. Finkelstein, Akiva, Scholar, Saint and Martyr, New York,
1962. Jo prisijungimo prie maištininkų
klausimu žr. Chaim Raphael, A Coat
of Many colours, London, 1979, p. 190198. 124 Ta'an 4:68 d; Encyclopaedia
Judaica, t. 6, p. 603.
215
II. J UDAI ZMAS
geriate iš Izraelio namų nuosavybės, o nė kiek nesirūpinate
savo brolių likimu"125. Regis, vėliau rabinų apie „Žvaigždės
Sūnų" supintos legendos iš tikrųjų neturėjo jokio pamato. Si­
monas buvo veikiau modernaus sionistų kovotojo prototipas:
neromantiškas ir profesionalus žmogus, gyvenęs sukilėlio ir
nacionalisto gyvenimą ir miręs tokia pat mirtimi.
Simonas žuvo Betare. Akiva buvo paimtas į nelaisvę, įka­
lintas, galiausiai nukankintas: mėsą nuo jo kūno plėšė „geleži­
nėmis šukomis". Pasak Diono, „vos vienam kitam iš sukilėlių
pavyko išsigelbėti". Romėnų kerštas buvo baisingas. Sugriau­
ta penkiasdešimt fortų, kuriuose pasipriešinimą buvo sutelkę
sukilėliai, 985 miestai, miesteliai ir kaimai. Dionas Kasijus sako,
kad 580 000 žydų žuvo kautynėse, o „dar nesuskaičiuojama
daugybė - nuo bado, ugnies ir kardo ašmenų. Beveik visas
Judėjos kraštas virto dykyne"126. IV a. pabaigoje šv. Jeronimas
praneša, pasak Betliejaus tradicijos, kad rinkoje būta tokios
gausybės žydų vergų, jog kaina nukritusi žemiau nei prašyta
už arklį.
Hadrianas nenumaldomai laikėsi savo plano paversti sug­
riautą Jeruzalę graikišku poliu. Senojo miesto daubas jis palai­
dojo po skalda, šitaip sulygindamas reljefą. Už miesto ribų jis
išvalė griuvėsius, kad prisigautų prie apačioje slūgsančios uo­
los, iš kurios skaldė milžiniškus akmens luitus pastatams, stato­
miems išlygintoje vietoje. Naujasis miestas buvo pirmasis, kuris
apytikriai atitiko dabarties Jeruzalės senamiesčio planą. Pa­
grindinis kelias iš šiaurės atvesdavo pro dabartinius Damas­
ko vartus; didžiausieji rytiniai vartai vėliau buvo pavadinti šv.
Stepono vartais, juos gaubė triumfo arka, kurios liekanos tebe­
stūkso ligšiol. Hadriano pastatytasis miestas buvo pavadin­
tas Aelia Capitolina. Atkeldinta graikakalbių gyventojų, o žy­
dams uždrausta įkelti koją į miestą, grasinant mirtimi. Gal šio
125Y. Yadin, Finds from the Bar Kokhba
Period ih'the Cave of Letters, New York,
1963. 126 Cassius Dio, Romos istorija,
kn. 69.
216
II. JUDAI ZMAS
nuostato itin griežtai ir nereikalauta laikytis, o IV a. viduryje
jį panaikino pagoniškųjų recidyvų imperatorius Julijanas. Kad
ir kaip ten būtų, žydai įsigudrindavo per miesto sugriovimo
metines lankyti tą senųjų griuvėsių dalį, kuri vėliau imta vadinti
Raudų siena. Jeronimas savo komentare Sofonijo knygai piešia
sykiu jaudinamą ir žiaurų vaizdą:
Jeruzalės sugriovimo dieną regi liūdną tautą atkylant aplankyti griu­
vėsių, sunykusias mažutes moteris ir senius, apsunkusius nuo skarmalų
ir metų naštos, tiek savo kūnais, tiek drapanomis liudijančius Viešpaties
rūstį. Šių apgailėtinų būtybių minia susirenka ir švytinčio Viešpaties
kryžiaus bei jo žaižaruojančio prisikėlimo papėdėje, Alyvų kalne besiplaikstant puikiajai vėliavai su kryžiumi, jie verkia dėl Šventyklos griu­
vėsių. Ir vis dėlto jie neverti gailesčio.127
Šios dvi katastrofos - 70-ųjų ir 135-ųjų metų po Kristaus visiškai užbaigė žydų valstybinę istoriją senovės pasaulyje.
Du tiesioginiai šių įvykių padariniai turėjo didžią istorinę
reikšmę. Pirmasis buvo galutinis judaizmo ir krikščionybės
atsiskyrimas. I a. po Kr. viduryje rašęs Paulius sėkmingai sukri­
tikavo Mozės įstatymą kaip nuteisinimo bei išganymo mecha­
nizmą, ir čia (kaip įsitikinome) jis nuosekliai laikėsi Jėzaus mo­
kymo. Susitikęs Jeruzalėje su žydų krikščionių vadovais, jis
laimėjo teisę savo atverstiesiems nežydamas būti atleistiems
nuo žydų religinių reikalavimų. Bet visa tai visiškai nebūtinai
turėjo reikšti, kad žydai ir krikščionys ims laikyti savo įsitikini­
mus vieni kitus išskiriančiais, o vieni kitų rėmėjus - savo prie­
šais. Evangelija pagal Luką, parašyta tikriausiai 7-ame I a. de­
šimtmetyje, kai kuriais požiūriais primena suhelėnintų diaspo­
ros žydų raštus, taikomus potencialiems atsivertėliams į judaiz­
mą. Lukas, regis, kėlė sau tikslą apibendrinti ir supaprastinti
Įstatymą, kurį traktavo kaip pažangių žydiškų papročių visu­
mą, - konkrečios tautos etiką. Ir žydų, ir nežydų pamaldu­
127Cituojama Comay, op. cit.; Kenyon,
Digging up Jerusalem.
217
II. JUDAI ZMAS
mas buvo vienodas: abeji jį suprato kaip priemonę, kuria siela
pasiruošia priimti Dievo žodį. Nežydai taip pat turėję gerų
papročių, ir Dievas nediskriminavęs tų, kurie neturėjo Įstaty­
mo, t. y. žydų papročių. Nediskriminavo Jis nė žydų. Abi kate­
gorijos gavo išganymą tikėjimo ir malonės dėka128.
Mintis, kad tiek nežydai, tiek ir žydai gali kreiptis į krikš­
čionybę kaip į savotišką superreligiją, nebegalėjo gyvuoti po
66-70 metų įvykių, iš esmės sunaikinusių Jeruzalės žydų krikš­
čionių bažnyčią129. Tikriausiai daugumas jos narių žuvo. Išlikę
gyvi išsisklaidė. Jųjų tradicija liovėsi bet kuria prasme būti
pagrindine krikščionybės kryptimi ir toliau begyvavo tik kaip
menka sekta - ebijonitai, kurie galop buvo paskelbti eretikais.
Šitaip susidariusioje tuštumoje helenistinė krikščionybė išsisk­
leidė ir tapo šos religijos visuma. Rezultatas buvo tas, kad
krikščionių tikėjimas vis labiau koncentravosi į Pauliaus pateik­
tą Kristaus mirties ir prisikėlimo vaizdą kaip išganymo mecha­
nizmą - ir patį jau numatytą Kristaus mokyme - ir į šio patep­
tojo išganytojo prigimtį. Kas Jėzus skelbėsi esąs? Dažniausiai
jis save vadindavo „Žmogaus Sūnumi", taip pat jį vadindavo
ir kiti. Tai galėjo reikšti labai daug; arba visai nedaug ir netgi
nieko - tiesiog Jėzus sakėsi esąs žmogus, - arba žmogus, turįs
savo ypatingą misiją130. Galima įrodinėti, jog Jėzus nelaikė savęs
kuo nors kitu, o tik charizminiu žydų chasid131. Bet jau iš pat
pradžių apaštalinė krikščionybė skelbė mintį, jog Jėzus buvo
dieviškos prigimties, ir šią idėją implikuoja jo prisikėlimas bei
šio stebuklo numatymas, taip pat jo vėlesni apsireiškimai. Maža
to, šią idėją lydėjo lygiai toks pat ankstyvas tikėjimas, jog Kris­
tus įsteigė eucharistijos apeigą, laukdamas savo mirties ir pri­
sikėlimo nuodėmių atpirkimo vardan, - ritualą, kurio metu jo
128S. G. Wilson, Luke and the Law, Cam­ nation of the Son of Man Sayings in the
bridge, 1983, p. 103-106. 129S. G. F. Bran­ Gospels in the Light of Recent Research,
don, The Fall of Jerusalem and the Chris­ London, 1983. 131Ir., pvz., G. Vermes,
tian Church, London, 1957. 130B. Lin- Jesus and the World of Judaism, London,
dars, Jesus Son of Man: A Fresh Exami- 1984.
218
II. J UDAIZMAS
kūnas ir kraujas (aukos substancija) įgyja duonos ir vyno formą.
„Šventosios ir tobulos aukos", krikščionybėje pakeitusios visų
rūšių žydų aukojimus, - eucharistijos atsiradimas patvirtino
Jėzaus apoteozės doktriną. Tad į klausimą „Ar Jėzus buvo
Dievas, ar žmogus?" krikščionys atsakė - ir viena, ir kita. Po
70-ųjų m. po Kr. jų atsakymas skambėjo vienbalsiai ir vis labiau
pabrėžtinai. Tatai neišvengiamai lėmė bet kokių ryšių su ju­
daizmu trūkį. Šventyklos decentralizavimą žydai galėjo priimti:
daugelis jau seniai buvo su tuo susitaikę, o greit susitaikyti
teko visiems. Jie galėjo pripažinti kitokį požiūrį į Įstatymą.
Tačiau jie niekaip negalėjo sutikti su tuo, kad buvo naikinama
absoliuti perskyra tarp Dievo ir žmogaus, - perskyra, kurią
jie visais laikais darė, nes ji buvo žydų teologijos esmė: tikėjimas
labiau nei kas nors kita atskyręs juos nuo pagonių. Pašalinda­
mi šią perskyrą, krikščionys visiems laikams pasitraukė nuo
judaistinio tikėjimo.
Negana to, pasitraukė jie tokiu būdu, dėl kurio antagoniz­
mas tarp šių dviejų monoteizmo formų tapo neišvengiamas,
nesutaikomas ir tulžingas. Žydai negalėjo nusileisti ir pripa­
žinti Jėzaus kaip įsikūnijusio Dievo dieviškumo, nepaneigda­
mi pagrindinės savo tikėjimo tiesos. Krikščionys negalėjo sutik­
ti, kad Jėzus bent kiek neprilygo Dievui, nepaneigdami savo
sąjūdžio esmės bei tikslo. Jei Kristus nebuvo Dievas, tai krikš­
čionybė - tuščia vieta. Jei Kristus buvo Dievas, tuomet judaiz­
mas yra klaidingas mokymas. Šiuo klausimu negalėjo būti ab­
soliučiai jokio kompromiso. Todėl abu tikėjimai vienas kitam
kėlė grėsmę.
Konfliktas tapo ypač skaudus dėl to, kad abu tikėjimai,
skirtingai suprasdami esmines tiesas, vis dėlto visiškai sutarė
beveik dėl viso kito. Krikščionys perėmė iš judaizmo Penkiaknygę (su visa jo morale ir etikos dėsniais), pranašus ir išminties
knygas, o dar ir daug daugiau apokrifinių raštų, negu patys
žydai buvo pasirengę kanonizuoti. Krikščionys perėmė ir litur­
219
II. JUDAI ZMAS
giją, nes juk ir eucharistija turėjo žydiškas šaknis. Jie pasisavino
šabo idėją, taip pat švenčių dienas, smilkalus ir lempų degini­
mą, psalmes, himnus ir chorinę muziką, apdarus ir maldas,
kunigus ir kankinius, šventųjų knygų skaitymą ir sinagogos
instituciją (transformuotą į bažnyčią). Jie perėmė netgi kleri­
kalinės valdžios idėją, - kurią, beje, žydai netrukus modifika­
vo, - aukštąjį kunigą krikščionys transformavo į patriarchus ir
popiežius. Ankstyvojoje bažnyčioje nėra nieko, kas nebūtų nu­
spėta jau judaizmo, - nieko, išskyrus jos kristologiją.
Be kita ko, krikščionys atsirėmė ir į žydų literatūrinę tra­
diciją ir todėl greta kitų dalykų paveldėjo žydų polemiką sa­
kralinėmis temomis. Kaip minėta, poleminė dvasia buvo Makabiejų kankinystės istorijų palikimas ir nepaprastai svarbus
elementas viso I a. po Kr. žydų raštuose. Patys ankstyviausieji krikščionių raštai perėmė tą priešišką toną, kuriuo vieni į
kitus kreipdavosi žydų sektantai. Kai jau tiltai tarp krikščio­
nybės ir judaizmo buvo galutinai sudeginti, bet koks bendra­
vimas tarp jų vyko tiktai polemine forma. Keturios evangeli­
jos, greitai tapusios krikščionybės Tora, taip pat perėmė žydų
sektų poleminę tradiciją. Šiuo požiūriu jų stilius labai primena
kai kuriuos Negyvosios jūros ritinius, ir lygiai kaip pastaruo­
sius, juos dera traktuoti kaip žydų vidinį ginčą. Pasakymas
„žydai" po penketą kartų pasitaiko Mato ir Luko evangelijose, šešis kartus Morkaus ir septyniasdešimt vieną kartą - Jono
evangelijoje. Tatai visiškai nebūtinai aiškintina tuo, kad Jono
evangelija rašytinę formą įgavo vėliau ir dėl to yra neva prie­
šiškesnė žydų atžvilgiu. Iš tikrųjų pradinės formos Jono evan­
gelija galėjo būti ir ankstyvesnė už kitas. Pasirodo, Jono evan­
gelijoje „Žydai" reiškia daug skirtingų dalykų - sadukiejus,
fariziejus, visus juos drauge, Šventyklos policiją, žydų oficialią­
ją religinę hierarchiją, Sanhedriną, žydų valdančiąją klasę, bet taip pat ir šią tautą. Pati dažniausia šio žodžio reikšmė tai „Jėzaus mokymo priešai"132. Jono evangelija - tiesiog erezinė
220
II. JUDAI ZMAS
polemika. Rašydami apie „Belialio sūnus", Kumrano vienuo­
liai turi galvoje savo priešininkus judaizmo ribose ir sako iš
esmės tą patį kaip ir Jono tekstas: „Jūs esate savo tėvo velnio
vaikai". Lygiai taip pat ir Kumrano Damasko dokumente pasa­
kymai „žydai", „Judo žemė" ir „Judo namai" vartojami visiš­
kai tokia pat reikšme kaip Jono evangelijoje - 1, y. turimi galvoje
jų oponentai žydai, kurių balsas tuo metu ima viršų132133. Labiau­
siai įžeidžiama ir daugiausiai žalos pridariusi evangelijų vieta
yra Mato epizodas, neretai cituojamas kaip labiausiai „antižy­
diška" Naujojo Testamento vieta, būtent, kai Pilotas nusiplau­
na rankas, o „tauta" sušunka: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir
mūsų vaikų!" - mat čia tiesiai šviesiai parodoma, esą žydai
prisiima Jėzaus mirtį kaip naštą, kurią teks nešti jų palikuo­
nims. Šis incidentas dar labiau išryškinamas apokrifinės „Evan­
gelijos pagal Petrą" Kristaus kančios aprašyme135.
Deja, šie profesionalūs religinės polemikos pareiškimai, li­
teratūrine forma išliejantys odium theologicum, buvo ištraukti
iš savo istorinio konteksto ir tapo pagrindu bendram krikš­
čionių kaltinimui žydų tautos adresu. Polemikos derėtų veng­
ti, - vėliau pastebės Erazmas, - „nes ilgas žodžių bei raštų
karas pasibaigia smūgiais". Mato įvardyta kolektyvinė kaltė
ir Jono „velnio sūnų" kaltinimas buvo sujungti daiktan ir su­
darė specifiškai krikščioniškos atmainos antisemitizmo ašį anstisemitizmo, kuris persiklojo ir susiliejo su daugiašake pago­
niškąja senovės antisemitizmo tradicija, o ilgainiui pavirto ga­
linga neapykantos mašina.
Žydų krikščionių bažnyčios žlugimas po 70 m. po Kr. ir
helenistinės krikščionybės triumfas savo ruožtu skatino žydus
keikti krikščionis. Kasdieninės žydų maldos prieš eretikus ir
132F. Mussner, Tractate on the Jews: The
Significance of Judaism for Christian
Faith, vert., Philadelphia, 1984, p. 180.
133 4 Q FI 1:8, cit. i§ Mussner, ibid.,
221
p. 185; Jono 8, 37-44. 134Mato 27, 24.
135 E. Hennecke, W. Schneemelcher,
New Testament Apocrypha, Philadel­
phia, 1965, 1: 179.
II. JUDAI ZMAS
tikėjimo priešus datuojamos II a. pr. Kr. helenistinės reformų
programos laikotarpiu, - Siracido knygoje, rigoristo Ben Siros
išminties polemikoje (kurią sikarijai turėjo su savimi Masadoje), prašoma Dievo: „Tesunaikina ugningas pyktis bėglį, ir tavo
tautos engėjai tebūna sunaikinti"136. Iš pradžių vadinusis „Lai­
minimu To, kuris nužemina išdidėlius", malda prieš eretikus
tapo kasdieninės maldos, arba Amida, dalimi kaip Dvyliktasis
laiminimas. Vienu metu ji buvo nukreipta konkrečiai prieš sadukiejus. Vadovaujant Rabanui Gamalieliui II (apie 80-115 m.
po Kr.), Dvyliktasis laiminimas, ar Birkat ha-Minim (Laiminimas
dėl eretikų) buvo performuotas ir nukreiptas prieš krikščio­
nis, ir, matyt, kaip tik tuo metu dar užsilikę Kristaus sekėjai
žydai buvo galutinai išvaryti iš sinagogos. 132-ųjų sukilimo
metu krikščionys ir žydai laikyti atvirais oponentais ar netgi
priešais. Iš tikrųjų krikščionių bendruomenės Palestinoje krei­
pėsi į romėnų valdžią su prašymu suteikti jiems atskirą nuo
žydų religinį statusą, o krikščionių autorius Justinas Kanki­
nys (apie 100 - 165 m.), gyvenęs Neapolyje (Nabluse), pra­
neša, jog Simono bar Kochba šalininkai be atodairos žudą ne
tik graikų, bet ir krikščionių bendruomenes. Štai nuo šio lai­
kotarpio antikrikščioniška polemika ima rastis žydų Biblijos
komentaruose.
Antrasis valstybinio judaizmo žlugimo padarinys buvo iš
esmės pakitęs žydų veiklos pobūdis ir mastas. Nuo 70-ųjų m.
po Kr. ir juolab po 135-ųjų po Kr. judaizmas liovėsi būti vals­
tybine religija bet kuria fizine ar regima prasme, ir žydai nete­
ko tėvynės. Vietoj to tiek žydų pasaulis, tiek judaizmas ėmė
sutapti su Toros studijavimu ir jos reikalavimų laikymusi.
Sunku žydų istorijai taikyti kokias nors bendras nacionalinio
ar religinio vystymosi kategorijas, nes tai - unikalus reiški­
nys. Tiesą sakant, žydų tautos istorikui nuolat iškyla proble­
ma, kaip kategorizuoti procesą, kurio pavyzdžių daugiau nie136 Siracido 36, 7.
222
II. J UDAIZMAS
kur kitur nėra. Judaizmo ir žydų tautos koncentravimasis į
Torą pamažu, bet nuolat vyko jau nuo paskutinio Dovydo ka­
ralystės etapo. Jošijo reformos, Tremtis, Grįžimas, Ezros veik­
la, Makabiejų triumfas, fariziejizmo, sinagogos, mokyklų, rabi­
nų atsiradimas - visi šie pokyčiai iš eilės pirma padėjo įeisinti
Torą žydų religiniame bei visuomeniniame gyvenime, paskui
ją vis labiau įtvirtino ir galiausiai leido jai absoliučiai jame įsi­
vyrauti. Kartu visa tai nusilpnino kitas judaizmo ir žydų tau­
tos institucijas. Po 135 m. Tora visiškai įsiviešpatavo, nes nie­
ko kito ir nebebuvo likę. Rigoristai išstūmė visa kita - iš dalies
sąmoningai, iš dalies per išprovokuotas katastrofas.
Ar tai buvo apvaizdos valia, o gal priešingai? Žvelgiant iš
trumpalaikės II a. po Kr. perspektyvos atrodė, jog žydai buvo
galinga tautinė ir religinė grupė, kuri prašyte prašėsi pražūties
ir jos susilaukė. Beveik per visą pirmąjį amžių žydai ne tik su­
darė dešimtąją imperijos gyventojų dalį, o kai kuriuose dide­
liuose miestuose ir dar daugiau, - bet jie dar ir be paliovos
plėtėsi. Jie turėjo naują epochos transcendentinę idėją - etinį
monoteizmą. Vos ne visi žydai buvo raštingi. Vienintelę tuo
metu egzistavusią gerovės sistemą sukūrė jie. Į judaizmą pereidinėjo žmonės iš visų socialinių grupių, taip pat ir iš aukščiau­
siųjų. Vienas ar net keli Flavijų imperatoriai lengvai būtų galėję
tapti žydais, lygiai kaip po 250 metų Konstantinas taps krikščio­
niu. Juozapas Flavijus galėjo pasigirti: „Nėra nė vieno miesto,
graikų nei barbarų, nė vienos vienintelės tautos, kur nebūtų
laikomasi papročio septintąją dieną ilsėtis, kur nebūtų švenčia­
mos šventės bei degamos žvakės [...] ir kaip Dievas persmel­
kia visatą, taip Įstatymas surado kelią į visų žmonių širdis".
Praslinkus vienam amžiui, visas šis procesas buvo apgręžtas.
Jeruzalė jau iš viso nebebuvo žydų miestas, Aleksandrija, kur
andai 40 nuošimčių sudarė žydai, visiškai prarado savo žydišką
balsą. Galbūt ir perdėti yra žuvusiųjų per abu sukilimus skai­
čiai, kuriuos pateikia tokie autoriai kaip Flavijus, Tacitas ir
223
II. J UDAI ZMAS
Dionas (pasak Tacito, vien 66-70 m. kovose žuvo arba par­
duota į vergiją 1 197 000 žydų), bet visiškai aišku, kad žydų
gyventojų skaičius Palestinoje tuo metu smarkiai sumažėjo. Di­
asporoje besiplečiančios krikščionių bendruomenės ne tik pa­
siglemžė geriausias žydų teologines bei socialines idėjas, bet
ir skverbėsi į pačias žydų mases, - mat diasporos žydai su­
darė vieną iš pagrindinių atsivertėlių į krikščionybę šaltinių137.
Negana to, kad nepaprastai sumažėjo žydų gyventojų tiek
tėvynėje, tiek diasporoje, bet lygiai taip pat dramatiškai su­
siaurėjo ir žydų horizontas. Erodo Didžiojo laikais žydai pradė­
jo svariai įsijungti į naujosios imperijos ekonominį bei politi­
nį gyvenimą. Toks žmogus kaip Filonas Aleksandrietis (apie
30 m. pr. Kr. - apie 45 m. po Kr.), kilęs iš vienos turtingiausių
ir kosmopolitiškiausių diasporos šeimų Aleksandrijoje, išau­
gintas su Septuaginta, kalbėjęs ir rašęs gražia graikų kalba,
puikiai išmanęs visą graikų literatūrą, istorikas ir diplomatas,
o dar ir iškilus pasaulietinis filosofas, tuo pat metu buvo ir
pamaldus žydas, parašęs gausių komentarų tiek Penkiaknygei, tiek visam žydų teisės masyvui138. Filonas įkūnijo geriau­
sią žydų racionalizmo tradiciją. Vėliau krikščionių mokslinin­
kai daug ką iš jo pasiskolins kurdami savo Senojo Testamento
sampratą, ypač alegorinį aiškinimą. Filonas giliai, originaliai
ir kūrybingai perteikė judaizmo dvasią, o faktas, kad jis tikriau­
siai nemokėjo hebrajų kalbos, leidžia spręsti, kokiu mastu ap­
sišvietę žydai krikščioniškosios eros pradžioje buvo įėję į tarp­
tautinę civilizaciją ir pasaulietinę kultūrą, neišsižadėdami jokio
esminio savo tikėjimo elemento. Tačiau II a. įpusėjus tokių
plačių pažiūrų žmogus kaip Filonas jau nebūtų galėjęs įsikom­
ponuoti į žydų bendruomenę. Ji liovėsi rašiusi istoriją. Nebeprasidėjo su jokia spekuliatyvia filosofija. Paliko visas savo
137W. A. Meeks, The First Urban Christians, Yale, 1984. 138 Philo, Complete
Works, red. ir vert. F. H. Colson ir G.
H. YVhitaker, 12 tomų, Cambridge,
1953-1963; E. R. Goodenough, Introduction to Philo Judaeus, London, 1962.
224
II. J UDAI ZMAS
tradicines raštijos formas - išminties literatūrą, poeziją, psal­
mę, alegoriją, istorinę novelę, apokaliptinius raštus. Aistrin­
gai ir nuoširdžiai susitelkusi, žydų bendruomenė kultivavo
vieną vienintelę literatūrinės veiklos formą: religinės teisės
komentavimą. Ir nesiliovė šį darbą dirbusi ištisus šimtmečius,
visiškai pamiršusi savo turtingesnę praeitį, nenutuokdama apie
jokius intelektualinius procesus išorės pasaulyje.
O vis dėlto judaizmo užsisklendimas savyje - logiška septy­
nių amžių vis stiprėjančio rigorizmo kulminacija - tikriausiai
sudarė sąlygas apskritai jam išlikti ir išgyventi pačiai žydų
tautai kaip atskirai vienovei. Žydai paprasčiausiai nedingo iš
istorijos akiračio, kaip dingo tokia daugybė tautų, vėlyvojoje
Antikoje pasiglemžtų konvulsyvaus gyventojų kraustymosi.
Jie neprarado savo tapatybės besirandančiose Tamsiųjų Amžių
bendruomenėse kaip romėnai ir helėnai, galai ir keltai arba
netgi milijonai diasporos žydų, priėmusių krikščionybę. Judaiz­
mas ir žydų likučiai išgyveno Toroje nelyginant vabzdžiai gin­
tare. Bet, kita vertus, šis išlikimas nebuvo ir kokia nepaaiški­
nama istorijos anomalija. Žydai sugebėjo išgyventi, nes intensy­
vios introspekcijos laikotarpis įgalino jų intelektinius vadus
išplėtoti Torą į nepaprastos darnos moralinės teologijos ir
bendruomeninės teisės sistemą - logiškai nuoseklią ir socia­
liai tvirtai suręstą. Praradę Izraelio karalystę, žydai pavertė
Torą proto ir dvasios tvirtove, kurioje galėjo saugiai gyventi
ir netgi būti tuo gyvenimu patenkinti.
Šis didis socialinis metafizikos užmojis prasidėjo gana kuk­
liai, dar nenuslūgus 70-ųjų m. po Kr. Jeruzalės žlugimo aud­
roms. Kunigystę paveldinčios šeimos ir apskritai tradicinė žydų
aukštesnioji klasė žuvo miesto griuvėsiuose. Nuo to laiko žydai
persiformavo į katedokratiją: jie buvo valdomi iš mokytojo
katedros. Šis principas visais laikais glūdėjo judaizme, - juk
argi pranašai nebuvo įrankiai, kuriais Dievas mokė savąją tau­
tą? Bet dabar tai tapo akivaizdu. Pasak tradicijos, fariziejų ra225
II. JUDAIZMAS
biną Johananą ben Zakajų, Sanhedrino pirmininką, iš apsiaus­
tos Jeruzalės vogčia išgabeno karste. Jis pasisakė prieš sukilimą
ir atstovavo tam giliai įsišaknijusiam judaizmo elementui, kuris
tikėjo, esą Dievui ir tikėjimui geriau tarnaujama be valstybės
naštos bei korupcijos. Johananas ben Zakajus išsirūpino iš Ro­
mos valdžios leidimą įsteigti Jabnėje (Jamnijoje), netoli jūros į
vakarus nuo Jeruzalės, centrą, iš kurio būtų reguliuojama žydų
religija. Sanhedrinas ir valstybė buvo palaidoti, o jų vietoje
ėmė rinktis rabinų sinodas - kur nors vynuogyne netoli kar­
velidės ar namo palėpėje. Rabinas ir sinagoga virto norminėmis
judaizmo institucijomis, o pats judaizmas nuo šio momento
tapo iš esmės kongregaciniu tikėjimu. Akademija Jabnėje atlik­
davo kasmetinius žydų kalendoriaus skaičiavimus. Ji užbaigė
Biblijos kanonizavimą. Ji įvedė tvarką, nustatančią, kad, nepai­
sant Šventyklos sugriovimo, kasmet turi būti atliekamos kai
kurios apeigos, pavyzdžiui, valgoma iškilminga Paskos vaka­
rienė. Ši akademija nustatė bendruomeninių maldų formą ir
pasninkų bei piligrimysčių taisykles. Naująją judaizmo dvasią
pastebimai veikė reakcija į ugningą zelotų ir nacionalistų egzal­
taciją. Pasakojama, jog Rabi Johananas sakydavęs: „Neskubė­
kite griauti kitataučių altorių, kad tik netektų jums atstatinėti
juos savomis rankomis". Arba vėl: „Jei sodini medžius ir kas
nors tau praneša, jog atėjo Mesijas, pirmiausia pasodink daigą,
o tada eik ir pasveikink Mesiją"139. Jabnėje užmirštas kardas;
valdė plunksna. Ši sistema buvo pati save palaikanti oligarchija:
išsimokslinimo bei nuopelnų pagrindu akademija rinkdavo ar­
ba „įšvęsdavo" naujus rabinus. Bet vyravo tendencija patikėti
valdžią šeimoms, pasižymėjusioms mokslingumu. Ilgainiui Rabi
Johanano palikuonis išstūmė Rabi Gamalielis II, sūnus žmogaus,
mokiusio šv. Paulių. Romėnai jį pripažino naši, arba patriarchu.
Šie rašto mokovai visi kaip vienas atsisakė jungtis prie Bar
Kochbos sukilimo. Tačiau, žinoma, jis juos paveikė. Mokslinin139 Aboth Derabbi Nathan B, 31.
226
II. JUDAIZMAS
kams neretai tekdavo rinktis slaptai. Išsaugoti pačią Jabnės
akademiją pasidarė nebeįmanoma, ir po to, kai sukilimas buvo
sutriuškintas, rabinų vyresnybė persikėlė į Ušos miestą vakarų
Galilėjoje. Daugumas rabinų skurdo. Jie dirbdavo, dažniausiai
rankų darbą. Atkurti šių laikų žydų istoriją sunku, nes patys
žydai jau buvo liovęsi ją rašyti, o biografiniai ir kitokie duome­
nys nuotrupomis, be jokio istorinio konteksto iškyla iš halachos ar teisinių potvarkių puslapių arba iš agados pasakojimų
bei legendų. Žydų akademinė visuomenė ne visada būdavo
vienalytė ir uždara. Vienas iš žymiausių Jabnės rašto mokovų
Eliša ben Avuja tapo eretiku. Tačiau vienas iš jo mokinių, Rabi
Meiras, puikiausias II a. mokslininkas, pats visai galėjo būti
atsivertėlis. Moterys taip pat vaidino savo vaidmenį. Meiro
žmona Brurija pasidarė iškiliausiu halachos autoritetu. Kartais
žydus imdavo užpuldinėti ar netgi persekioti imperinė valdžia.
Protarpiais juos palikdavo ramybėje. Protarpiais jie darbavosi
ranka rankon su Roma. Jų vadams būdavo duodama imperinių
žemių ir suteikiama plačių juridinių galių. Krikščionių moksli­
ninkas Origenas (185-254) teigia, jog naši net skelbdavo mirties
nuosprendžius. Rabi Judas ha-Nasi, arba Judas Kunigaikštis,
gyvenęs II a. antrojoje pusėje ir trečiojo pradžioje, buvo turtuo­
lis, saugomas sargybinių, ir valdė žydų bendruomenę tiek Ga­
lilėjoje, tiek pietuose - bemaž kaip pasaulietinis valdovas. Be­
maž, tačiau ne visai: savo turtus jis leido mokslininkams išlai­
kyti, o geriausieji iš jų valgydavo garbingiausiose vietose už
jo stalo; mokslingus žmones jis atleisdavo nuo mokesčių darbi­
ninkų sąskaita; skurdmečiais iš savo maisto podėlių maitindavo
mokslinguosius, bet ne beraščius. Sakoma, net jo tarnaitė mokė­
jusi hebrajiškai ir galėjusi paaiškinti retesnius žodžius. Judas
buvo nekompromisiškiausias intelektualinio elito rėmėjas. Jis
niauriai sakydavęs: „Tai nemokšos atneša pasauliui bėdas"140.
140 G. Bader, Jewish Spiritual Heroes,
New York, 1940, I, p. 411-436.
227
II. JUDAIZMAS
Mokslininkų dinastijos egzistavo jau Antrosios karalystės
laikotarpiu, ir tuomet jie klasifikuojami kaip zugot, arba „po­
ros". Buvo penkios iškiliausių mokslininkų poros, paskutinio­
ji - garsusis Hilelis, Kristaus mokytojas, ir jo oponentas Šamajus. Jų palikuonys bei kiti į elitą įsilieję rašto mokovai vadinami
tanaim. Hilelio anūkas Gamalietis Išminčius priklausė pirma­
jai jų kartai, Judas ha-Nasi - paskutiniajai. Po jų kita karta,
kuriai atstovavo Rabi Hija Raba (apie 220 m. po Kr.), pradėjo
amoraim epochą, trukusią Judėjoje penkių kartų laikotarpį, iki
IV a. pabaigos, o Babilone - aštuonias kartas, t. y. iki V a. pa­
baigos. Žinoma, Babilone ir jo apylinkėse būta didelių žydų
bendruomenių jau nuo Tremties laikų. Palaikytas nuolatinis
ryšys, mat Babilonijos žydai kalendoriaus skaičiavimus gau­
davo iš Jeruzalės vyresnybės, vėliau - iš Jabnės. Kai būdavo
įmanoma, Babilonijos žydai taip pat keliaudavo į piligrimiš­
kas keliones Jeruzalėn. Fariziejų ar rabinų judaizmas pasiekė
Babiloniją kaip tiesioginis Bar Kochbos sukilimo padarinys, tada iš Judėjos ištrūkę mokslininkai pabėgėliai steigė akademi­
jas tuometinėje partų teritorijoje. Šios mokyklos turėjo centrus
Suroję, į pietus nuo dabartinio Bagdado, ir į vakarus Pumbeditoje, kur jos klestėjo ligi vienuoliktojo amžiaus. Vakarinių aka­
demijų vietos Palestinoje keitėsi. Judo ha-Nasi laikais visas
mokslas jo buvo sutelktas į Bet Šearimą, tačiau jau svarbios
akademijos veikė Cezarėjoje, Tiberijuje ir Lidoje.
Šis laiko tarpsnis žydų istorijoje nepaliko žymesnių fizi­
nių pėdsakų. Žinoma, žydų archeologai neturėjo galimybės
iškasinėti svarbių teritorijų Irake. Žydų gyvenvietė Suroję bu­
vo visiškai išnykusi jau XII a. aštuntame dešimtmetyje, kai
toje vietoje lankėsi žydų keliautojas Benjaminas Tudelietis; iš
miesto, rašė jis, belikę vien griuvėsiai. Pumbeditoje, priešin­
gai, jis rado nemažą bendruomenę, bet tai ir yra paskutinis
kartas, kai apie ją išgirstame. Kita vertus, 1932 m. kasinėjimų
metu romėnų karavanų mieste Dura Europe prie Eufrato ap­
228
II. JUDAIZMAS
tiktos sinanogos, datuotos 245 m. po Kr., liekanos su įrašais
aramėjų, graikų ir pehlevi-partų kalbomis. Tenykštė žydų ben­
druomenė, regis, egzistavo nuo Šiaurinės karalystės sunai­
kinimo ir ištrėmimo, bet po 66-70 ir 132-135 m. sukilimų ją
sustiprino ortodoksiškesni žydai atsikėlėliai. Ir vis dėlto tai
būta heterodoksiškos bendruomenės, - galimas daiktas, tuo
metu tokių pasitaikydavo ir daugiau. Gyvenvietė, kaip ir gali­
ma tikėtis, pasižymėjo helenistine architektūra, bet nustebino
joje rasti apie trisdešimt tapytų pano (dabar saugomų Damas­
ko Nacionaliniame muziejuje), iliustruojančių mesijinę Sugrį­
žimo, atstatymo ir išgelbėjimo temą. Yra paveikslų, vaizduojan­
čių patriarchus, Mozę ir išėjimą iš Egipto, Sandoros Skrynios
praradimą ir jos susigrąžinimą, Dovydą ir Esterą. Šiuos tapy­
bos kūrinius mokslininkai sieja su iliustruotomis Biblijomis,
kurios, kaip manoma, egzistavo II-III a. po Kr. ir kurios rodo
krikščionių meną taip pat kilus iš žydų. Matyt, atvaizdų drau­
dimo anuomet ne taip griežtai laikytasi, bent jau ne visuose
žydų sluoksniuose141.
Keletas sinagogų ir kapaviečių iš išminčių laikų išliko Pa­
lestinoje. Tiberijuje prie Galilėjos ežero ketvirto amžiaus sina­
goga taip pat papuošta mozaikinėmis grindimis su žmonių bei
gyvūnų atvaizdais ir zodiako ženklais. Ant kalvos netoli šio
miesto yra kankinio Rabi Akivos ir Johanano ben Zakajaus
kapai; už dviejų mylių palei tą patį ežerą savo kape ilsisi Rabi
Meiras. Kafamaume, toje vietoje, kur šimtininkas, kurio tarną
išgydė Jėzus, pastatė sinagogą, 1905-1926 m. kasinėta vietoj
jos stovėjusi II-III a. sinagoga, ir joje aptikti iškalti šofar ir menora, manos indas, palmė ir karaliaus Dovydo skydas. Trys
sinagogos atidengtos Sirijoje ir šiaurės Izraelyje, o visiškai
netoli Nazareto-Haifos kelio yra Judo Ha-Nasi akademinis
centras Bet Šearimas su sinagoga, katakombomis ir kapinėmis,
141 R. YVischnitzen, The Messianic Theme
in the Paintings of the Dura Synagogue,
Chicago, 1948.
229
II. JUDAIZMAS
- pastarosios pilnos vaizduojamojo meno ir kažkur slepian­
čios paties Judo kapą142.
Tačiau svarbiausi paminklai, kuriuos mums paliko ši kolek­
tyvinės ir individualios mokslinės veiklos epocha, yra patys
žydų šventieji raštai. Žydų šventųjų tekstų tyrinėjimus sudaro
tarytum keletas sluoksnių, kurių kiekvienas priklauso nuo prieš
jį buvusiojo. Pirmasis - tai pati Penkjaknygė, iš esmės užbaigta
prieš Tremtį, nors po Sugrįžimo ji dar aiškiai buvo šiek tiek
redaguojama. Tai rašytinio žydų įstatymo pamatas, į kurį re­
miasi visa kita. Toliau - pranašų knygos, psalmės ir išminties
literatūra, kurios, kaip minėta, baigtos kanonizuoti vadovau­
jant Rabi Johananui ben Zakajui, tarp 70-ųjų ir 132-ųjų m. po
Kr. Prie viso šito prisidėjo įvairūs nekanoniniai kūriniai, būti­
ni žydų religijos ir istorijos studijavimui: Biblijos vertimas į
graikų kalbą, arba Septuaginta; Juozapo Flavijaus veikalai,
apokrifai ir įvairūs papirusai.
Kitas sluoksnis ar pakopa buvo jau ištisus šimtmečius kau­
piamo Sakytinio Įstatymo sutvarkymas ir užrašymas. Tai buvo
praktika, vadinama Mišria, t. y. kartojimas ar mokymasis, nes
Sakytinis Įstatymas iš pradžių buvo įsimenamas ir kartojamas.
Mišną sudarė trys elementai: midraš, arba Penkiaknygės inter­
pretavimo metodas, aiškinantis teisės detales; halacha (daugis­
kaita - halachot) - visuotinai priimtų teisinių sprendimų tam
tikrais klausimais visuma; ir agada, arba pamokslai, apimantys
taip pat ir anekdotus bei legendas, naudojamas paaiškinti įs­
tatymą paprastiems žmonėms. Laipsniškai, per daugelį kartų,
šios interpretacijos, nuostatai ir pavyzdžiai buvo užrašyti. Po
Bar Kochbos sukilimo ši medžiaga buvo suredaguota ir sudė­
ta į knygą, kuri vadinosi Mišria - 'kartojimą' apibendrinančiu
vardu; jos sudarinėjimo procesą vainikavo Rabi Judo Ha-Nasi
bei jo mokyklos veikla. Mišna turi keturis skyrius, kurių kiek142 C. Hollis, R. Brownrigg, Holy Pia- Yanni, Historical Sites in Israel, Lonces, London, 1969; M. Perelman, Y. don, 1964.
230
II. JUDAIZMAS
vienas padalytas į tam tikrą skaičių traktatų. Pirmasis sky­
rius, Zera'im, apimantis vienuolika traktatų, aptaria laiminimus,
aukas ir titulus. Mo'ed, dvylikos traktatų, apžvelgia šabo ir
švenčių nuostatus. Našim (7 traktatų) nagrinėja santuoką ir
skyrybas. Nezikin (10) apima civilinius nusikaltimus arba žalos
rūšis, teisėjus, bausmes ir liudytojus. Kodašim (11) aptaria au­
kojimus bei šventvagystes, temas, šiek tiek atkartojančias pir­
mąjį skyrių. Pagaliau Tohorot (12) kalba apie nešvarumą ir ritua­
lus143. Mišną papildo apimtim ją keturiskart viršijantis tanaim
posakių ir nuostatų rinkinys, vadinamas Tosefta. Šio rinkinio
tikslus šaltinis, parašymo istorija ir data - taip pat ir jos tikras
santykis su Mišna - jau daugiau kaip tūkstantmetį kelia neiš­
sprendžiamus mokslinius ginčus144.
Po to buvo pridurti tolesni sluoksniai: Perušim, arba ko­
mentarai abiems Talmudams; iškiliausias jų pavyzdys buvo
XI amžius. Raši komentaras Babilono Talmudui. Toliau rado­
si Hidušim, arba novellae, lyginančios ir derinančios skirtin­
gus šaltinius ir šitaip sukuriančios naujus nuostatus, arba halachot; klasikinės novellae sukurtos XII-XIII a. Babilono Talmu­
dui. Dar kitas sluoksnis buvo responsa prudentium (Še'elot uTešuvot), arba žymiausių mokslininkų raštiški atsakymai į jiems
pateikiamus klausimus. Paskutinįjį sluoksnį sudarė mėgini­
mai supaprastinti ir kodifikuoti šią milžinišką medžiagos ma­
sę, - tai tokių iškilių autorių kaip Alfasi, Maimonido, Jokūbo
ben Ašerio ir Juozapo Karo (XI-XVI a.) darbai. Nuo penkto
iki vienuolikto amžiaus, lakotarpiu, žinomu kaip gaonų, arba
geonim, epocha, mokslininkai kūrė kolektyvinius nuostatus bei
kompiliacijas, perteikiančias akademijų autoritetų nuomonę.
Vėliau, vadinamajame rabinų amžiuje, nuostatų priiminėjimas buvo decentralizuotas ir Įstatymo evoliucijoje dominavo
atskiri tyrinėtojai. Nelyginant epilogas, XVI-XVIII a. pab. šį
143 Išsamų temų sąrašą žr. Encyclopaedia Judaica, t. 15, p. 751.
231
144 lbid., p. 1283-1285.
II. JUDAIZMAS
procesą užbaigė aharonim, arba vėlesnių mokslininkų amžius.
Visą šitą laiką žydų bendruomenės, išsisklaidžiusios visuo­
se Artimuosiuose Rytuose ir Viduržemio jūros baseine, o ga­
liausiai ir didumoje Centrinės bei Rytų Europos, daugumą savo
teisinių problemų sprendė nuosavuose religiniuose teismuose,
tad ši daugiasluoksnė raštų visuma buvo ne tik nuolatiniai
tikrosios Biblijos reikšmės tyrinėjimai, bet gyva bendruomeni­
nės teisės sistema, sprendžianti realias realių žmonių bylas.
Žvelgiant iš vakarietiškų pozicijų, tatai viena ant kitos suklotos
prigimtinė teisė, Biblijos teisė, Justinijano kodeksas, kanoninė
teisė, anglų papročių teisė, Europos civilinė teisė, parlamentų
statutai, Amerikos konstitucija ir Napoleono kodeksas. Tik
XIX a., kai daugelis žydų jau buvo emancipavęsi ir liovęsi gy­
venti teisinės autonomijos sąlygomis, žydų halachos studijos
pradėjo įgauti akademiškumo, - bet netgi tada ji vis dar tebereglamentavo žydų santuoką išsivysčiusiose visuomenėse ir
dar daugelį gyvenimo aspektų - labiau atsilikusiuose kraštuose.
Taigi pasaulio istorijoje nebuvo kitos sistemos, šitaip ilgai
jungusios moralinius ir etinius mokymus su praktiniu civili­
nės bei kriminalinės jurisprudencijos taikymu. Visais laikais ji
turėjo daug trūkumų. Štai kodėl žydai krikščionys galėjo pri­
imti universalistinį požiūrį tik nutraukdami su šia sistema ry­
šius. Galiausiai, Švietimo epochoje žydų teisė imta laikyti ne­
pataisomai atsilikusia, - daugeliui išsilavinusių žydų, taip pat
nežydų visuomenei - tiesiog pasibaisėtina. Bet ji taip pat turė­
jo ir įstabių pozityvių savybių ir davė žydams moralinę bei
socialinę pasaulėžiūrą, kuri yra civilizuota, praktiška ir, kaip
patirtis parodė, nepaprastai tvari.
Idėja, kad žmogaus gyvybė yra šventa, kadangi sukurta
pagal Dievo paveikslą, buvo pagrindinė žydų etikos taisyklė
ir, kaip įsitikinome, nuo seniausiųjų laikų ji determinavo žydų
kriminalinio kodekso sąlygas. Bet išminčiai ir jų įpėdiniai šio
mokymo implikacijas išplėtojo nepaprastai detaliai. Visa atsi­
232
II. JUDAIZMAS
radę iš Dievo, ir žmogus tik laikinai naudojąsis šiomis dovano­
mis: taigi jis privaląs, pavyzdžiui, stropiai dirbti žemę, numaty­
damas, jog ja naudosis vėlesnės kartos. Tačiau tarp šių dovanų
esanti ir žmogaus gyvybė. Hilelis Išminčius mokė, kad dėl to
žmogus privaląs rūpintis savo kūnu ir sveikata. Filonas, kaip
ir daugelis graikų idėjų paveiktų mąstytojų, atskyrė kūną ir
sielą moralės požiūriu ir netgi kalbėjo apie kūną kaip emo­
cišką, „iracionalų" sąmokslininką, veikiantį prieš racionalią sie­
lą. Tačiau pagrindinės krypties rabinų judaizmas atmetė kūnosielos dichotomiją, lygiai kaip ir gnosticizmo gėrio jėgų ir blo­
gio jėgų priešstatą. Kūnas ir siela, mokė jis, esą viena ir drauge
atsakingi už nuodėmę, todėl ir baustini kartu. Tatai tapo svar­
bia skirtybe tarp krikščionybės ir judaizmo. Krikščionių idėja,
jog marindami kūną ir pasninkaudami ir šitaip jį silpnindami,
stipriname sielą, žydams buvo anatema. Dar I a. po Kr. jie
turėjo asketų sektų, bet įsitvirtinus rabinų judaizmui, žydai
amžiams nusigręžė nuo vienuolystės, atsiskyrėliško gyvenimo
ir asketizmo. Galėjo būti skelbiami visuotiniai pasninkai, sim­
bolizuojantys visos visuomenės atgailą, bet privatūs pasninkai
buvo laikomi nuodėmingais ir draudžiami. Susilaikyti nuo vy­
no, kaip darė nazyrai, buvo nuodėmė, nes tai reiškė, jog atme­
tamos Dievo dovanos, suteiktos žmogaus reikmėms tenkinti.
Retai kada teskatintas vegetarizmas. Taip pat ir celibatas dar vienas svarbus krikščionybės ir judaizmo skirtumas. Rabi­
nai laikėsi tokio požiūrio: „Argi Toros draudimų tau nepakan­
ka, kad užsikrauni sau dar kitų?" Visame kame pagal Dievo
paveikslą sutvertas kūnas turėjo elgtis ir būti traktuojamas
nuosaikiai. Visai žmogaus elgesio įvairovei žydai taikė prisilai­
kymo ar nuosaikumo, bet ne abstinencijos principą145.
Kadangi žmogus priklausąs Dievui, savižudybė šventva­
145 Kunigų Rabbah 34, 3; Filonas, Leg.
All. 3:69; De Pot. 19-20; Taanit 11 a;
Yer. Nedarim 9, 11 (41b); cit. iš S. Bel-
kin, In His Image: The Jewish Philosophy of Man as Expressed in the Rabbinical Tradition, London, 1961.
233
II. JUDAIZMAS
giška ir esą nuodėmė rizikuoti gyvybe be reikalo. Tautai, da­
bar jau netekusiai valstybės apsaugos ir gyvenančiai nuolatinia­
me persekiojimų pavojuje, tai buvo svarbūs klausimai, o dviem
tūkstantmečiais vėliau jie įgavo gyvybinę reikšmę. Išminčiai
nustatė taisyklę, kad žmogus neturi teisės gelbėti savo gyvy­
bę, pastūmėdamas kitą į mirtį. Iš jo taip pat esą nereikalauja­
ma nė aukoti savo gyvybę, gelbstint kitą. Hadriano persekioji­
mų metu Lidos išminčiai nustatė, jog žydas, gelbėdamas savo
gyvybę, gąli pažeisti bet kurį priesaką, išskyrus tris: stabmel­
dystės draudimus, taip pat įsakymus, draudžiančius svetimo­
teriavimą bei kraujomaišą ir žmogžudystę. Kalbant apie žmo­
gaus gyvybę, kiekybiniai veiksniai neturėjo įtakos. Ir atskiras
žmogus, jei jis nekaltas, negalėjo būti paaukotas dėl grupės
gyvybių. Svarbus Mišnos principas teigė, jog kiekvienas žmo­
gus yra visos žmonijos simbolis, ir jei kas sunaikina vieną žmo­
gų, tam tikra prasme sunaikina gyvybės principą, lygiai kaip
ir, gelbėdamas vieną žmogų, jis gelbsti žmoniją146. Rabi Akiva
manęs, jog žudyti esą tolygu „išsižadėti Panašumo", tai yra
palikti žmonių giminę. Filonas žmogžudystę vadino didžiausia
iš šventvagysčių, o kartu ir neginčijamai rimčiausiu krimina­
liniu nusikaltimu. „Išpirka, - rašė Maimonidas, - niekuomet
nepriimtina, net jei žudikas pasirengęs sumokėti viso pasaulio
pinigus ir netgi jeigu ieškovas sutinka paleisti žudiką. Mat nu­
žudytojo asmens gyvybė esanti [...] nuosavybė Šventojo Vieš­
paties, tebūnie jis palaimintas"147.
Kadangi visi ir kiekvienas priklauso Dievui, jis esąs nuken­
tėjusioji pusė visuose nusikaltimuose prieš žmogų. Nuodėmė
prieš Dievą - rimta, bet nuodėmė prieš žmogų dar rimtesnė,
nes sykiu ji esanti ir prieš Dievą. Dievas - tai „neregimas trečia­
sis". Todėl, jei Dievas yra vienintelis sandėrio liudininkas, tai
jį neigti esą blogiau, negu tuo atveju, jei būtų surašyta sutar146Sanhedrin 4, 55. 147Hilkot Rozeah
1, 4.
234
II. JUDAIZMAS
tis; atviras plėšimas esąs mažesnis blogis nei slapta vagystė,
nes tasai, kuris vykdo pastarąjį nusikaltimą, labiau gerbia že­
mišką žmogaus galią nei dieviškąjį Viešpaties kerštą148.
Kadangi visi žmonės vienodai sukurti pagal Dievo paveiks­
lą, jie bet kuria fundamentalia prasme turį lygias teises. Tad
visiškai neatsitiktina ta aplinkybė, kad tarp žydų vergija išnyko
Antrosios karalystės metu - laikotarpiu, sutapusiu su fariziejizmo atsiradimu: juk fariziejai reikalavo pripažinti, jog teis­
me Dievui esant tikruoju teisėju, visi lieka lygūs - karalius,
aukštasis kunigas, laisvas žmogus ar vergas. Šis požiūris juos
pirmiausia ir skyrė nuo sadukiejų. Fariziejai atmetė požiūrį,
kad ponas esąs atsakingas už savo vergų, kaip ir gyvulių, veiks­
mus, nes vergas, kaip ir visi žmonės, turįs savo protą. Šitaip
vergas įgijo statusą teisme, ojei jis turėjo juridinį statusą, vergija
nebeteko prasmės. Įsigalėję Sanhedrine, fariziejai taip pat rei­
kalavo, kad karalius būtų jam atsakingas ir privalėtų stoti prieš
jo teismą, - tai buvo vienas iš šaltinių, sukėlusių aštrius konf­
liktus tarp Sanhedrino ir tiek Hašmonėjų, tiek Erodo. Praktiš­
kai šie žiaurūs karaliai galėjo įgąsdinti teismą ir taip padary­
davo, bet teorija liko ir galutinai triumfavo, kai žydų halachinė praktika buvo renkama į Mišną, tad lygybė prieš įstatymą
tapo nepajudinama žydų aksioma. Ji kirtosi su žydų kara­
liaus - „Viešpaties pateptojo" - idėja, kurią vėliau panaudojo
krikščionių teologai, išplėtodami dieviškai įteisintos karalys­
tės doktriną. Tačiau žydai niekad ir nepripažino teisinių pateptumo implikacijų. Visi savavališki Dovydo poelgiai, kuriais jis
piktnaudžiavo savo valdžia, Biblijoje nedviprasmiškai pas­
merkti, o Ahabo Nabotui priklausiusio vynuogyno pasisavini­
mas pateikiamas kap nežmoniškas nusikaltimas. Štai kokios
buvo priežastys, Įėmusios tai, kad karalystė nelipo prie judaiz­
mo: mat žydai norėjo karaliaus, kuris turėtų visas karališkas
148Šifrą Kunigų 22, 6; Mekilta Išėjimo
22, 6; cit. iš Belkin, op. cit.
235
II. JUDAIZMAS
pareigas, bet jokių teisių. Iš tikrųjų širdies gilumoje daugelis
niekad ir netikėjo karaliaus pateptumu, bet išrinktumu, kuris,
pasirodo, įvykdavęs pirmiau. Renkamų karalių, teisėjų ir ki­
tos vyresnybės naudai Filonas pacituoja Pakartotąjį Įstatymą:
„Iš tikrųjų gali pasiskirti karaliumi tą, kurį Viešpats, tavo Die­
vas, išrinks. Tik žiūrėk, kad karaliumi pasiskirtum vieną iš
savo giminaičių; kokio nors svetimtaučio [...] karaliumi nega­
li pasiskirti"149. Flavijus perėmė Gedeono požiūrį: valdąs ne
kas kitas, o tik Dievas, bet jei jaučiama, jog reikalingas kara­
lius, jis turi būti žydų rasės ir pavaldus Įstatymui.
Iš tiesų tikrieji žydų bendruomenės valdovai buvo teis­
mai, kaip natūraliai esti visuomenėje, paklūstančioje dieviška­
jam įstatymui. Pabrėžiama - teismai, ne teisėjas, nes viena iš
svarbiausiųjų aksiomų buvo ta, kad žmonės negalėjo būti pavie­
niais teisėjais: „Neteisk vienas, nes niekas negali teisti vienas,
išskyrus Vieną"150. Nuosprendį priimdavo dauguma, o spren­
džiant mirties bausmės bylas, reikalauta bent dviejų daugu­
mos. Tas pats daugumos principas taikytas ir Toros interpreta­
vimui. Vienas iš motyvų, skatinęs judaizmo išpažinėjus šimtme­
čiais laikytis draugėje, buvo žydų taisyklė paklusti daugumos
sprendimams ir tas nepaprastas griežtumas, kuriuo jie bausda­
vo atsisakančius pripažinti tokius sprendimus, jeigu šie būda­
vo teisėtai prieiti. Tuo pat metu paklūstantys kitamaniai turė­
jo teisę reikalauti, kad jų požiūriai būtų užrašyti, ir šią svarbią
praktiką nustatė Mišna. Teismuose bei mokslo įstaigose veikė
nebe rinkimo, o kooptavimo principas, nes išsilavinimas buvo
būtinas ir teisti galėjo tik išsimokslinęs asmuo, - žydų visuo­
menė pirmoji ėmė nustatinėti balsavimo teisę pagal išsilavi­
nimą - tačiau praktikoje: „Mes neskiriame bendruomenės pa­
reigūno, iš pradžių su ja nepasitarę"151. Demokratinį pagrindą
turėjo ne tik teismai, bet ir Įstatymas. Grupė, visai panaši į ang149 Pakartoto Įstatymo 17, 15; Filonas,
Spec. Leg.f 4:157, cit. iš Belkin, Op. cit.
150 Abot 4, 8. 151 Berakot 55 a.
236
II. JUDAIZMAS
lų-saksų prisiekusiuosius, turėdavo pasitikslinti, kokia prak­
tika buvo priimta konkrečioje bendruomenėje, kad teisiniai
sprendimai galėtų į ją atsižvelgti. Principas, jog Įstatymas pri­
valo būti priimtinas bendruomenei kaip visumai, yra implikuo­
tas žydų jurisprudencijoje, o kartais jis ir aiškiai išsakomas:
„Bet kuris nutarimas, kurį teismas primeta bendruomenei ir
kurio bendruomenės dauguma nepripažįsta, neturi galios"152.
Žmogus buvo traktuojamas ir kaip individas, turįs teises,
ir kaip bendruomenės narys su savomis pareigomis. Jokia kita
teisingumo sistema istorijoje atkakliau ir apskritai taip sėk­
mingai nesiekė sutaikyti žmogaus-individo ir visuomenės nario
vaidmenis, - ir tatai atskleidžia priežastį, paaiškinančią žydų
sugebėjimą išlaikyti damą kitais atžvilgiais nepakeliamai nepa­
lankiomis aplinkybėmis. Visuomenė reikalavo lygybės prieš
įstatymą - o tai geriausiai, kaip tik įmanoma, apsaugo indivi­
dą, - bet visuomenė, ypač tokia, kuri yra nuolat persekioja­
ma, tos bendros lygybės rėmuose turėjo savus prioritetus. Štai
ką byloja įdomi išminčių nuostatų virtinė.
Vyro gyvybės gelbėjimui tenka pirmenybė prieš moters gyvybės gel­
bėjimą. [...] Moters nuogybės pridengimas pirmesnis už vyro nuogybės
pridengimą. Moters išpirka pirmesnė už vyro išpirką. Vyras, kuriam gre­
sia pavojus būti jėga sodomizuotam, turi pirmenybę prieš moterį, kuriai
gresia išprievartavimas. Kunigas pirmesnis už levitą, levitas - už izraelitą,
izraelitas - už pavainikį, pavainikis - už natin*, natin - už prozelitą, proze­
litas - už vergą. [...] Bet jei pavainikis mokslingas iš Įstatymo, o aukštasis
kunigas Įstatymo neišmano, tai pavainikis pirmesnis už aukštąjį kunigą.153
Mokslininkas visuomenei buvo vertingesnis už, pavyz­
džiui, am ha-arec atstovą, neišprususį vyruką. Todėl mokslinin­
kas turėjo teisę sėdėti prieš teismą, nagrinėjant jo bylą. Tačiau
jei kita besibylinėjanti pusė buvo žmogus iš am ha-arec, tai in­
dividų lygybės principas reikalavo, kad ir šis sėdėtų. Išminčiai
152 Yer. Shabbat 3 d. * Iš nathin 'gibeonitų palikuonis' (Aut. pastaba),
153 Horayot 33, 7-8, cit. iš Belkin,
op. cit.
237
II. J UDAI ZMAS
buvo pirmieji teisininkai, visiems žmonėms pripažinę teisę į
orumą. Jie nustatė: „Jei vienas žmogus sužeidžia kitą, jis tam­
pa kaltas dėl penkeriopos skriaudos: sužeidimo, skausmo, gy­
dymo, padaryto laiko nuostolio ir orumo pažeidimo". Bet oru­
mo pažeidimas vertintas hierarchiškai, atsižvelgiant į sociali­
nį statusą visuomenėje154.
Žmonės buvo ne tik lygūs prieš įstatymą, bet ir fiziškai
laisvi. Išminčiai ir rabinai nepaprastai nenoriai bausdavo įka­
linimu (priešingai nei sulaikant prieš teismą), ir mintis apie
žmogaus pamatinę teisę laisvai klajoti judaizme buvo įsišakni­
jusi labai giliai: štai dar viena priežastis, dėl ko Antikoje tai
buvo pirmoji visuomenė, atmetusi vergovę. Bet jei žmogus
buvo laisvas fiziškai, tai jis anaiptol nebuvo laisvas moraliai.
Priešingai, jis turėjo visokiausių pareigų bendruomenei, tarp
kurių ne menkiausios reikšmės buvo klusnumas jos teisėtai
vyresnybei. Žydų teisė visiškai negailestinga maištininkui, ir
jis galėjo būti baudžiamas mirtimi. Vėlyvojoje Antikoje kiekvie­
na žydų bendruomenė iš tikrųjų buvo valdoma kongregaciškai - septynių narių tarybos, kuri nustatinėdavo algas, kainas,
svorius ir matus, vidaus tvarką ir turėjo galią bausti nusižen­
gėlius. Pareiga mokėti bendruomenės mokesčius buvo ne tik
visuomeninė, bet ir religinė. Maža to, filantropija taip pat buvo
pareiga, nes žodis cedaka reiškė ir labdarą, ir dorybę. Antikos
laikais žydų gerovės valstybė - visų vėlesniųjų prototipas nebuvo paremta savanoriškumu; žmogus turėjo įnešti į bend­
ruomenės fondą įnašą, proporcingą jo išgalėms, ir šią pareigą
vykdyti galėjo priversti teismas. Maimonidas netgi nustatė,
jog žydas, vengiantis daryti įnašus pagal turtą, turįs būti trak­
tuojamas kaip maištautojas ir susilaukti atitinkamos bausmės.
Kitos bendruomeninės pareigos apėmė pagarbą privatumui,
kaimyniškumą (t. y. parduodant gretimas žemes pirma reikė­
jo pasiūlyti kaimynams) ir griežtus nuostatus, draudžiančius
154 Baba Kamma 8, 1.
238
II. JUDAIZMAS
triukšmą, negerus kvapus, vandalizmą ir aplinkos teršimą155.
Bendruomenines pareigas dera suprasti žydų teologijos
prielaidų kontekste. Išminčiai mokė, kad žydas neturėtų žiūrėti
į šias pareigas kaip prievolę, bet kaip į įvairesnius būdus, ku­
riais žmonės reiškia savo meilę Dievui ir dorumą. Žydai kar­
tais kaltinami, esą jie nesupratę laisvės taip gerai kaip graikai,
bet iš tiesų jie ją suprato geriau, suvokdami, jog vienintelė tikra
laisvė yra švari sąžinė, - tai idėja, kurią šv. Paulius perkėlė iš
judaizmo į krikščionybę. Žydų supratimu, nuodėmė ir dory­
bė buvo ne tik individuali, bet ir kolektyvinė. Biblijoje ne kartą
parodyta, kad miestas, bendruomenė ar tauta tiek nuopelnus,
tiek bausmes užsitarnauja savo veiksmais. Tora susiejo žydus
draugėn kaip vieną kūną ir vieną sielą156. Lygiai kaip atskiras
žmogus patiria naudą dėl savo bendruomenės dorybingumo,
taip jis privalo ir pats prisidėti prie jo. Hilelis Išminčius pasa­
kė: „Neatsiskirk nuo bendruomenės ir nesikliauk savimi ligi
savo mirties dienos". Netgi toks liberalas kaip Maimonidas
perspėjo, kad žydas, kuris išdidžiai šalinasi bendruomenės, net
jei jis kitais atžvilgiais dievobaimingas, neturės dalies busima­
jame pasaulyje.
Biblijoje neįvardyta glūdi holistinė samprata, jog vieno
žmogaus nuodėmė, kad ir kokia maža, nors ir nepastebimai,
bet paveikia visą pasaulį, ir priešingai. Nors judaizmas ir lai­
kė individualios kaltės ir teismo principą svarbiu, jis niekad
neleido jam visiškai nustelbti primityvesnio - kolektyvinio teis­
mo - principo ir, derindamas juos abu tolygiai, sukūrė ištobu­
lintą ir ilgalaikę visuomeninės atsakomybės doktriną, suda­
rančią vieną iš aspektų, kuriais judaizmas praturtino žmoniją.
Nedorieji yra visų gėda, šventieji - mūsų pasididžiavimas ir
džiaugsmas. Vienoje iš labiausiai jaudinamų savo kūrybos vietų
Filonas rašo:
155 Baba Bathra 2 b; Baba Metziah 108
b; Baba Bathra 6 b, 21a. Cit. iš Belkin,
op. cit.
239
156 Belkin, op. cit., p. 134.
II. JUDAIZMAS
Kiekvienas išmintingas žmogus atperka kvailį, kuris netvertų nė va­
landos, jeigu išmintingasis nepalaikytų jo atjauta ir pramatymu. Išmin­
tingieji - nelyg gydytojai, besigrumiantys su paliegusiųjų negaliomis. [...]
Tad kai aš išgirstu, kad mirė išmintingas žmogus, mano širdis sielvartau­
ja. Ne dėl jo, žinoma, nes jis gyveno džiugiai ir mirė garbingai. Ne - tai dėl
jį pergyvenusių gedžiu. Be stiprios ginančios rankos, kuri teikė jiems
saugumą, jie dabar palikti valiai tų kančių, kurios yra jų dykuma ir ku­
rias jie tuoj pajus, jei Apvaizda neiškeis naujo globėjo senajam pakeisti.157
Išmintingas žmogus privalo atiduoti dalį savo išminties
bendruomenei, lygiai kaip turtuolis turi duoti savo turtų. Tai­
gi nuodėmė netarnauti, kai to reikalaujama. Melstis už kitus
yra pareiga. „Jeigu kas nors gali maldauti Dievo malonės už
savo artimus ir taip nedaro, tas žmogus yra nusidėjėlis". Kiek­
vienas žydas laiduoja už kiekvieną kitą žydą. Jei jis mato kitą
nusidedant, jis privalo papriekaištauti ir jei įmanoma - sulaiky­
ti jį, - priešingu atveju ir pats nusideda. Bendruomenė atsakin­
ga už žmogų, viešai besielgiantį blogai. Žydas visad privalo
liudyti ir, šaukdamasis Dievo keršto, protestuoti prieš blogį,
ypač prieš galingųjų didžias viešas nuodėmes. Bet kaip tik dėl
to, kad pareiga protestuoti prieš kito nuodėmę tokia svarbi,
melagingi ir piktavališki kaltinimai yra ypač pasibaisėtini.
Tyčia ir neteisingai sugriauti žmogaus reputaciją yra viena iš
pačių blogiausių nuodėmių. „Raganų medžioklė" - tai didis
kolektyvinis blogis.
Tora ir jos komentarai sudarė ne tik praktinę civilinės ir
kriminalinės teisės sistemą, - juose glūdėjo ir moralinė teologi­
ja. Todėl, nors kai kuriais klausimais ji buvo labai konkreti ir
linkusi akcentuoti įstatymą, Tora visuomet siekė sustiprinti
laikinąjį teismų autoritetą, apeliuodama į dvasinius veiksnius
bei sankcijas. Griežto teisingumo niekad nepakako. Žydai pir­
mieji priėmė atgailos ir atpirkimo sąvoką, taip pat tapusią ir
reikšminga krikščioniška tema. Biblija nevienąkart prabyla apie
157 Filonas, De Sacr. Ab., p. 121-125.
240
II. J UDAI ZMAS
„širdies permainą" - „Grįžkite pas mane visa savo širdimi [...].
Persiplėškite širdis, o ne drabužius". Ezechielio knygoje ragi­
nama: „Pasidarykite sau naują širdį". Įstatymas ir teismai sten­
gėsi reikalauti ne tik skriaudos atlyginimo, o dar ir sutaikyti
besibylinėjančias puses. Visuomet siekta išlaikyti žydų bend­
ruomenę darnią. Tad Įstatymu ir išminčių nuostatais buvo tiks­
lingai kreipiama harmonijos link ir stengiamasi užkirsti kelią
ar pašalinti galimus trinties šaltinius. Abejotinais atvejais iš­
minčiai pagal paprotį pacituodavo Patarlių knygos pasakymą
apie išmintį: „Jos keliai malonūs, o visi takai ramūs"158.
Idėja apie ramybę [taiką], pozityvią būseną, kilnų idealą,
kuris sykiu yra ir žmogui praktiškai įgyvendinama būklė, yra
dar vienas žydų išradimas. Tai vienas iš reikšmingausių Bibli­
jos motyvų, ypač jos puikiausioje - Izaijo - knygoje. Mišnoje
užrašyta: „Trys dalykai palaiko pasaulio egzistavimą - teisin­
gumas, tiesa ir ramybė", o baigiamieji viso šio veikalo žodžiai
yra tokie: „Dievas nesuteikė Izraeliui didesnės palaimos kaip
ramybę, nes yra parašyta: Tesuteikia Viešpats stiprybės savo
tautai, Tepalaimina Viešpats savo tautą ramybe!""159Išminčiai
įrodinėjo, kad viena iš svarbiausių studijavimo funkcijų yra
naudoti Įstatymą ramybei skleisti - padėti įsivyrauti taikai
tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, o toliau platesniame bend­
ruomenės ir tautos pasaulyje. Malda už taiką buvo vienas iš
svarbiausių laiminimų ir pamaldžių žydų kartojama triskart
per dieną. Išminčiai cituodavo Izaiją: „O kokios dailios kalnuose
šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas
ramybę, nešdamas gerąją naujieną"160ir tvirtino, esą pirmasis
Mesijo žingsnis būsiąs paskelbti taiką.
Vienas iš svarbiausių pasikeitimų žydų istorijoje ir vienas
iš aspektų, kuriais judaizmas ryškiausiai skyrėsi nuo primity­
vios izraelitų religijos, buvo šis vis tvirtesnis taikos akcenta158 Patarlių 3, 17. 159 Psalmių 29, 11;
Tractatus Uksin 3:12; cit. iš M. Wax-
mann, Judaism, Religion and Ethics, New
York, 1958. 160 Izaijo 52, 7.
241
II. J UDAI ZMAS
vimas. Iš tikrųjų po 135-ųjų m. po Kr. judaizmas pasmerkė
netgi teisingą prievartą - lygiai kaip jis nebyliai pasmerkė ir
valstybę - ir ėmė tikėti vien taika. Žydų narsa ir didvyrišku­
mas kaip tautą maitinanti tema nukeliavo į antrą planą; į pirmąjį
iškilo žydų pacifizmas. Nesuskaičiuojamoms kartoms tai, kas
įvyko Jabnėje, kur mokslininkas galiausiai nurungė karį, buvo
reikšmingesni dalykai, nei tai, kas įvyko Masadoje. Šios tvirto­
vės praradimas, tiesą sakant, buvo praktiškai pamirštas, kol
kraupiose dvidešimto amžiaus holokausto liepsnose ji tapo
tautiniu mitu, išstumdama Jabnės mitą.
Pažeidžiamai, valstybės neginamai tautai buvo nepaprastai
svarbu koncentruotis į išorinę ramybę bei vidaus harmoniją ir
studijavimą priemonių, kuriomis galėjo būti priartinama ir vie­
na, ir kita, ir neabejotinai tai ir buvo vienas iš pagrindinių To­
ros komentavimo objektų. Šiuo požiūriu ši veikla žydams pa­
sigėrėtinai - beveik galėtume pasakyti, stebuklingai - sekėsi.
Tora tapo nepaprastu tautą vienijančiu šaltiniu. Jokiai kitai
tautai nėra taip puikiai tarnavusi jos visuomeninė teisė ir dok­
trina. Nuo II a. po Kr. sektantizmas, buvęs toks būdingas Ant­
rajai karalystei, praktiškai išnyko, bent jau kiek mums žinoma,
ir visas senąsias partijas sujungė rabinų judaizmas. Toros studi­
javimą ir toliau lydėjo įnirtingi ginčai, bet jie virė, neperženg­
dami daugumos principu paremto konsenso. Valstybės nebu­
vimas buvo didžiulė palaima.
Tačiau ne mažiau svarbi buvo ir kita judaizmo ypatybė:
tai, kad jis palyginti maža turėjo dogminės teologijos. Beveik
nuo pat pradžių krikščionybė buvo įklimpusi į sunkumus dėl
dogmų, ir tą paaiškino jos kilmė. Krikščionys tikėjo vieną Die­
vą, bet jų monoteizmą apibūdino Kristaus dieviškumas. Spręs­
dami šią problemą, jie išplėtojo dvejopos Kristaus prigimties
dogmą ir Trejybės - trijų asmenų viename Dieve - dogmą. Šie
išradimai savo ruožtu sukūrė naujų problemų, o pradedant
II a. - sugeneravo nesuskaičiuojamą daugybę erezijų, kurios
242
II. JUDAIZMAS
purtė ir skaldė krikščionybę per visus Tamsiuosius Amžius.
Naujasis Testamentas su mįslingais Jėzaus pasisakymais ir Pau­
liaus miglotomis vietomis - ypač Laiške romiečiams - tapo
nelyginant užminuotu lauku. Todėl Petro bažnyčios instituci­
ja ir jos aksiomiškas centrinis autoritetas be paliovos skatino
kontroversijas ir galop atvedė į visišką XI a. skilimą tarp Ro­
mos ir Bizantijos. Tiksli eucharistijos prasmė dar giliau įskėlė
Romos kamieną XVI a. Dogmatinės teologijos kūrimas - t. y.
aiškinimasis, ką bažnyčia turėtų mokyti apie Dievą, sakramen­
tus ir save - prikaustė profesionaliosios krikščionių inteligen­
tijos dėmesį ir tebelaiko jį iki šių dienų, tad XX a. pabaigoje
anglikonų vyskupai vis dar tarpusavyje tebesiginčija dėl Ne­
kaltojo prasidėjimo.
Žydai šitos kankynės išvengė. Dievą jie supranta paprastai
ir aiškiai. Kai kurie žydų mokslininkai įrodinėja, jog iš tikrųjų
judaizme esama daug dogmatikos. Tai tiesa ta prasme, kad jis
turi gausybę negatyvių priesakų - draudimų, - daugiausia susi­
jusių su stabmeldyste. Tačiau žydai paprastai vengė pozityvių
dogmų, kurias esą dažniausiai sukurianti teologų tuštybė ir
kurios tik teikiančios daugybę rūpesčių. Pavyzdžiui, žydai nie­
kad nepriėmė gimtosios nuodėmės idėjos. Iš visų senovės tau­
tų žydus turbūt mažiausiai domino mirtis, ir tatai padėjo jiems
išvengti galybės problemų. Tiesa, tikėjimas prisikėlimu ir po­
mirtiniu gyvenimu buvo išskirtinis fariziejizmo požymis ir sy­
kiu rabinų judaizmo pamatas. Iš tikrųjų pirmoji apibrėžta dog­
ma visame judaizme, išreikšta Mišnoje, kaip tik su tuo ir susi­
jusi: „Visas Izraelis turės dalį busimajame pasaulyje, išskyrus
tą, kuris sako, jog prisikėlimas nėra atsiradęs iš Įstatymo"161.
Tačiau žydai kažin kaip įsigudrindavo susitelkti į gyvenimą ir
nustumti mirtį - su visomis jos dogmomis - į antrą planą. Pre­
destinacija, vienintelė ar dvejopa, maldos už mirusius ir šven161 Cit. iš Waxmann, op. cit., p. 187190.
243
II. JUDAI ZMAS
tųjų užtarimas - visi šie krikščionių nerimo ir nesantaikos šal­
tiniai žydams nesuteikė jokių ar tik labai jau menkų keblumų.
Iš tikrųjų reikšminga tai, kad krikščionys pradėjo formu­
luoti savo tikėjimo išpažinimą dar labai ankstyvoje bažnyčios
istorijoje, o štai žydų ankstyviausią tikėjimo išpažinimą sufor­
mulavo Gaonas Saadija (882-942) tuo metu, kai žydų religija
jau buvo senesnė nei 2500 metų. Ir tik daug vėliau Maimonido
trylika teiginių tapo galutine tikėjimo išpažinimo forma, ir jokie
duomenys neliudija apie tai, kad jie būtų kada nors aptarti ir
patvirtinti kokios nors autoritetingos institucijos. Maimonido
komentare dešimtajam Mišnos skyriui, Sanhedrino traktatui,
pateikta pirminė trylikos punktų formuluotė išvardija tokius
tikėjimo elementus: tobulos Būties, visa ko kūrėjo, egzistavi­
mas; Dievo vienumas; jo nekūniškumas; jo egzistavimas anks­
čiau už kūriniją; dievogarba be tarpininko; tikėjimas pranašys­
čių teisingumu; Mozės unikalumas; visiškai visa Tora yra Die­
vo duota; Tora nekeičiama; Dievas yra visažinis; Jis baudžia
ir atlygina pomirtiniame gyvenime; Mesijo atėjimas; prisikėli­
mas. Šis kredo, suformuluotas kaip Ani ma'amim („Aš tikiu"),
spausdinamas žydų maldaknygėje. Kontroversijų dėl jo kilo
nedaug. Iš tikrųjų žydų mokslininkai neskyrė tikėjimo išpaži­
nimo artikuliavimui ypatingo dėmesio. Judaizmui rūpi veikiau
ne doktrina - ji laikoma savaime suprantamu dalyku, - bet el­
gesiu; kodeksas yra svarbesnis už išpažinimą.
Tad ilgaamžiškiausias išminčių laimėjimas buvo tai, kad
jie transformavo Torą į universalų, amžiną, visa apimantį ir
nuoseklų vadovą, nurodantį gaires kiekvienam žmogaus elge­
sio aspektui. Greta paties monoteizmo Tora tapo žydų tikėjimo
esme. Jau I a. Juozapas Flavijus galėjo, tik dovanotiną trupu­
tėlį perdėdamas, rašyti, esą kitos tautos menkai tenusituokiančios apie savo įstatymus, kol jų neperžengiančios, o tuo
tarpu, „jei kas paklaustų bet kurį mūsų tautietį apie mūsų įsta­
tymus, jis nė kiek nedvejodamas pakartotų juos lyg savo pa­
244
II. JUDAIZMAS
ties vardą. Kadangi nuo pat senovės, kai nušvito proto aušra,
mes nuodugniai mokomės savo įstatymų, jie rėžte įsirėžė į
mūsų sielą. Todėl reta kas juos sulaužo ir niekas negali išvengti
bausmės, pasiteisindamas nežinojimu"162. Šis požiūris dar sus­
tiprėjo akademijų ir išminčių epochoje, taigi Dievo pažinimas
per Įstatymą tapo viso judaizmo išraiška. Judaizmas dėl to pa­
sidarė introspektiškas, bet sykiu įgavo stiprybės išgyventi prie­
šiškame pasaulyje.
Priešiškumo būta nevienodai, nelygu vieta ir laikas, bet jis
turėjo tendenciją augti. Labiausiai pasisekė tiems žydams, ku­
rie Tamsiaisiais Amžiais gyveno Babilonijoje, vadovaujami egzilarchų. Šie kunigaikščiai, galingesni ir pasaulietiškesni negu
Palestinos naši, pretendavo į kilmę tiesiogiai iš Dovydo linijos
Judo žemės karalių ir bent kiek prašmatniau gyveno savo rū­
muose. Partų laikais egzilarchas iš tikrųjų buvo praktiškai vy­
riausiasis valstybės pareigūnas. Rabinai jo akivaizdoje stovėda­
vo, o pelnę malonę - pietaudavo už jo stalo ir mokydavo jo
kieme. III a. pradžioje iškilus Sasanidų dinastijai ir atgaivinus
nacionalinę zoroastrizmo religiją, žydų bendruomenės ėmė
justi vis didesnį religinį spaudimą. Egzilarcho galia menko, o
drauge stiprėjo mokslininkų įtaka. Suros akademija III a. po
Kr. vienijo net 12 000 mokslininkų, ir jų dar padaugėdavo laisvesniaisiais žemės ūkio metų mėnesiais. Išvengusios baisiųjų
žydų maištų prieš Romą padarinių, Babilonijos bendruomenės
pasiekė aukštesnį mokslo lygį. Šiaip ar taip, Babilono žydai
visuomet laikė save griežčiausios žydų tradicijos ir gryniau­
sio kraujo paveldėtojais. Babilono Talmude tvirtinama: „Visos
šalys tėra molis palyginti su Izraelio žemės titnagu, o Izraelis
tėra molis palyginti su Babilonija"163. Tiesa, Babilonas priklau­
sė nuo Vakarų kalendorinių skaičiavimų, ir laužų signalų gran­
dine akademijos gaudavo iš Jeruzalės jų sprendimus. Tačiau
162 Contra Apionem, ii, p. 177-178.
163 Kiddushin 71 a.
245
II. J UDAIZMAS
Babilono Talmudas yra išsamesnis negu Jeruzalės (nors nė vie­
nas jų neišliko visas) ir ilgą laiką laikytas autoritetingesniu.
Visur, išskyrus vienintelę Palestiną, jis buvo pagrindinis žydų
mokymo šaltinis per visus Viduramžius.
Ir vis dėlto Babilonijoje žydai nesijautė saugūs. Išlikę daug
pasakojimų apie persekiojimus ir kankinius iš Sasanidų valdy­
mo laikų, bet dokumentinių duomenų maža ir jie nepatikimi.
455 m. Tadzigaras III savo dekretu panaikino šabą, ir (pagal
Rabi Gaono Šeriros laišką) rabinai paskelbė pasninką, ir „Šven­
tasis Viešpats, tebūnie Jis palaimintas, pasiuntė pas jį nakčia
krokodilą, kuris jį prarijo begulintį patale, ir dekretas neteko
galios". Bet Pumbeditos akademijai vadovavęs Šerira savo
veiklos viršūnę pasiekė apie 906-1006 m. ir rašė 450 metų vė­
liau, negu nutiko pats įvykis. Žydų tradicija Tadzigaro sūnų
ir įpėdinį vadina Firuzu Pagedėliu ir kaltina jį nukankinus egzilarchą. Po jo mirties prasidėjo anarchijos tarpsnis, kurio metu
žydų egzilarchas Mar Cutra II (apie 496-520) su 400 karių su­
gebėjo įkurti nepriklausomą valstybę su sostine Mahozoje; bet
po septynerių metų jos amoralumas baigėsi persų pergale, ir
egzilarchas buvo nukirsdintas bei nukryžiuotas. Kito perse­
kiojimo protrūkio būta 579-580 m. Tačiau kai kurie persų mo­
narchai palankiai traktavo žydus, ir reikšminga tai, jog kai
persai 624 m. įsiveržė į Palestiną ir užėmė Jeruzalę, vietos žydai
priėmė juos šiltai164.
Ir nenuostabu, nes Palestinoje ir vakarų diasporoje žydų
padėtis buvo daug sunkesnė. 313 m. imperatorius Konstan­
tinas tapo krikščionių katechumenu ir užbaigė valstybinius
persekiojimus. Tolesniais dešimtmečiais vyravo bendra to­
lerancija. Tačiau po 340-ųjų m. krikščionybė pradėjo įgyti tam
tikrų valstybinės bažnyčios bruožų. Šiuo laikotarpiu datuoti
pirmieji ediktai prieš pagonių dievogarbą. Septintame dešimt­
mety, valdant imperatoriui Julijanui, trumpai sukilo pagoniš164 Ben Sasson, op. cit., p. 373-382.
246
II. J UDAIZMAS
koji reakcija, po kurios sekė arši ir sisteminga kampanija, sie­
kianti išrauti pagonybę su šaknimis. Krikščionybė jau buvo
masių religija. Rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje ji dažnai
buvo ir minios religija. Liaudies religiniai vadai rengė milžiniš­
kus sambūrius, kurių metu deglų šviesoje būdavo šūkaujami
pikti šūkiai: „Į kartuves Iskarijotą!", „Ibas iškraipė tikrąjį Kiri­
lo mokymą!", „Šalin judofilus!" Šias minias iš pradžių bur­
davo įgąsdinti Bažnyčios susirinkimų dalyviai. Bet jos leng­
vai imdavosi ir daužyti stabus bei deginti pagonių šventyklas.
Tik laiko klausimas buvo tai, kada jos atsigręš prieš žydus.
IVa. pabaigoje krikščionybė tapo norma visoje Romos imperi­
joje, ir pagonybė ėmė nykti. Tuo pat metu žydai pradėjo traukti
akį - didelė, gerai organizuota, palyginti turtinga mažuma,
gerai išsilavinusi ir nepaprastai religinga, krikščionybę at­
metanti ne iš neišmanymo, bet iš užsispyrimo. Krikščionybei
žydai tapo „problema", kurią reikėjo „spręsti". Minia jų nemė­
go, nes tikėjo, kad žydai padėjo valdžiai tuo metu, kai impera­
toriai persekiojo krikščionis. Pagonybės atgijimą valdant Julijanui jie sutiko su palengvėjimu, ir žydų tradicijoje jis žinomas
ne kaip Atskalūnas, bet „Julijanas Helėnas". Devintajame IVa.
dešimtmetyje, valdant imperatoriui Teodosijui I, religinė vieny­
bė tapo oficialia imperijos politika, ir ant eretikų, pagonių ir
visų rūšių kitamanių galvų pasipylė statutų bei nuostatų kruša.
Tuo pat metu krikščionių minios vis dažniau užpuldinėdavo
sinagogas. Tai prieštaravo viešajai imperijos politikai, mat žy­
dai buvo vertinamas ir respektabilus visuomenės elementas,
nuosekliai remdavęs teisėtą valdžią. 388 m. vietos vyskupo
sukurstyta krikščionių minia sudegino sinagogą Kalinikume
prie Eufrato. Pasinaudodamas šiuo pavyzdžiu Teodosijus I
nusprendė, pamokyti visuomenę ir įsakė atstatyti sinagogą
krikščionių lėšomis. Jį karštai pasmerkė įtakingiausias iš visų
krikščionių prelatų, Milano vyskupas Ambraziejus. Jis laiške
perspėjo Teodosijų, esą imperatoriaus įsakymas nepaprastai
247
II. JUDAI ZMAS
kenkiąs bažnyčios prestižui: „Kas svarbiau, - klausė jis, - dis­
ciplinos demonstravimas ar religijos reikalas? Civilinio įstaty­
mo palaikymas yra antraeilis dalykas greta religinio intereso".
Šitaip argumentuodamas, jis išrėžė pamokslą imperatoriaus
akivaizdoje, ir karališkasis įsakas buvo gėdingai atšauktas.165
IVa. pabaigoje ir Va. beveik visos krikščionių visuomenėse
gyvenančių žydų bendruomeninės teisės ir visos jų privilegijos
buvo panaikintos. Jiems buvo užkirstas kelias į valstybinę tar­
nybą ir armiją. Prozelitizmas ir mišrios vedybos su krikščioni­
mis buvo baudžiama mirtimi. Atsakingi krikščionys vadovai
niekuomet neturėjo tikslo išnaikinti judaizmą jėga. Įtakingiau­
sias iš visų lotynų teologų šv. Augustinas (354-430) įrodinėjo,
jog žydai pačiu savo buvimu įeina į Dievo planą, nes jie liudija
apie krikščionybės teisumą, o jų nesėkmės ir pažeminimas esą
simbolizuojantys Bažnyčios pergalę prieš sinagogą. Todėl Baž­
nyčia laikėsi taktikos leisti mažoms žydų bendruomenėms gy­
venti degradacijos ir bejėgiškumo sąlygomis. Tačiau graikų
Bažnyčia, paveldėjusi visą pagoniškojo helėnizmo antisemitiz­
mo masyvą, savo priešiškumą reiškė emocionaliau. V a. pra­
džioje žymiausias graikų teologas Jonas Auksaburnis (354407) pasakė Antiochijoje aštuonis „Pamokslus prieš žydus", ir
jie tapo modeliu antisemitinėms tiradoms, kiek tik įmanoma iš­
naudojančioms (ir iškraipančioms) svarbiausias vietas šv. Ma­
to ir Jono evangelijose. Tad specifiškai krikščioniškasis an­
tisemitizmas, vaizduojantis žydus kaip Kristaus žudikus, įsi­
liejo į kunkuliuojančią pagoniškų šmeižtų ir gandų masę, ir
žydų bendruomenės dabar kentė nuolatinį pavojų kiekvien­
ame krikščioniškame mieste.
Palestinoje nuo pat pirmųjų IVa. dešimtmečių buvo sukrik­
ščioninta Jeruzalė ir visos kitos su Jėzumi siejamos vietos, jose
buvo steigiamos bažnyčios ir vienuolynai. Išliko nedidelės žydų
165 F. Holmes Duddon, The Life and Times
of St Ambrose, 2 tomai, Oxford, 1935.
248
II. JUDAIZMAS
bendruomenės, ypač Galilėjoje, kur Vakarų Talmudas buvo
užbaigtas daugmaž tuo metu, kai šv. Jeronimas (342-420) Jeru­
zalėje įkūrė savo asmenišką vienuolių ratą ir paliudijo apie žy­
dų skurdą ir kančias. Netrukus po jo mirties tuntas Sirijos vie­
nuolių, vadovaujamų fanatiko Barsaumos, surengė keletą Pa­
lestinos žydų pogromų, degindami sinagogas ir ištisus kaimus.
Iš tikrųjų šio religinio konflikto dėka Tamsiaisiais Amžiais Pa­
lestina vis labiau skendo skurde ir jos gyventojų vis mažėjo.
Pelagijizmas, arijizmas ir vėliau monofizitų* kontroversijos skal­
dė pačius krikščionis. Kiekviena iš krypčių įnirtingai persekio­
davo kitas, vos tik paimdavo valstybės valdžią. IV a. atgimimą
išgyveno samariečiai: tuo metu pastatytos bent aštuonios sina­
gogos. Tačiau jų gausėjimas užtraukė priešišką Bizantijos val­
džios dėmesį. 438 m. imperatorius Teodosijus II pritaikė jiems
antižydišką statutą. Po kokių 45 metų jie sukilo, ėmė žudyti
krikščionių bendruomenes ir deginti bažnyčias. Bizantiečių
armijos juos nuslopino, ir represijų metu samariečiai prarado
senąją Gerizimo kalno šventovę, kuri tapo Palaimintosios Mer­
gelės bazilika. Valdant imperatoriui Justinijanui (527-565), dar
griežtesniam ortodoksiškam valdovui, kuris pilietybę pripa­
žino tik krikštytiems ir persekiojo net krikščionis, nepaklūs­
tančius Chalkedono susirinkimo nutarimams, kaip, beje, ir vi­
sus kitus, samariečiai vėl sukilo. Imperatorius keršijo taip kruvi­
nai, kad beveik sunaikino jų tautą ir tikėjimą. Šįsyk žydai tūnojo
patylom ir, aišku, nė kiek nepadėjo samariečiams. Bet pirmo­
je VII a. pusėje imperatoriai Fokas ir Heraklijus, spaudžiami
vienuolių fanatikų, prikalbėjusių jiems, neva apipjaustytieji su* Pelagijizmas - britų vienuolio ir teo­
logo Pelagijaus (360? - 420?) moky­
mas, neigęs Prigimtinės nuodėmės
doktriną ir skelbęs, jog žmogus turi
laisvą valią. Arijizmas - Arijaus dokt­
rina, pasak kurios, Jėzus buvo ne tos
pačios substancijos kaip Dievas, o su­
kurta būtybė, išaukštinta viršum visų
kitų kūrinių. Monofizitizmas - tikėji­
mas, jog Kristus turėjo tik vieną pri­
gimtį, arba sudėtinę prigimtį, jungian­
čią tiek dieviškumą, tiek žmogiškumą.
Pastarosios nuomonės buvo koptų
bažnyčia.
249
II. J UDAI ZMAS
griausią jų imperiją, mėgino jėga priversti žydus krikštytis.
Nualinta savo begalinių religinių ginčų Bizantijos imperija
prašyte prašėsi invazijos. Ji prasidėjo 611 m., kai persai įsiver­
žė į Palestiną, o po trejų metų, 20 dienų išlaikę apsiausty, paė­
mė Jeruzalę. Žydai buvo apkaltinti parama persams. Bet jei­
gu, kaip teigė krikščionys, persai mainais buvo pažadėję grą­
žinti miestą žydams, tai jie tikrai neištesėjo duoto žodžio. Kad
ir kaip ten būtų buvę, 629 m. Heraklijus atsiėmė miestą, ir
prasidėjo žydų žudynės. Bet šitaip graikai paskutinįkart pareiš­
kė savo valią Palestinoje. Tais pačiais metais Mohamedas baigė
užkariauti Meką. Bizantiečiai patyrė triuškinantį pralaimėjimą
636 m. Jarmuko mūšyje, ir per ketverius metus musulmonai
užėmė visą Palestiną ir didumą Sirijos. Chalkedoniečius ir
monofizitus, nestoristus** ir koptus, Seleukus ir armėnus, lo­
tynus ir graikus, samariečius ir žydus, - visus juos drauge
užtvindė islamo banga.
Kaip ir krikščionybė, islamas iš pradžių buvo heterodoksiškas judaizmo sąjūdis, nutolęs nuo jo tiek, kad tapo atskira
religija, o tada sparčiai išrutuliojo savą dinamiką ir ypatumus.
Arabijoje žydai gyveno nuo žilos senovės. Pietuose, dabarti­
niame Jemene, žydų prekybos interesai datuojami I a. pr. Kr.,
bet šiaurėje, arba Hijaze, jų būta daug seniau. Viena arabų
istorinė legenda sako, jog žydai įsikūrė Medinoje karaliaus
Dovydo laikais, o kita ją nukelia dar ir į Mozės erą. 1956 m.
atrasti Babilono įrašai verčia manyti, kad žydų religinės bend­
ruomenės atsirado Hijaze VI a. pr. Kr., o galbūt ir anksčiau166.
Bet anksčiausiai žydų vardai antkapiniuose įrašuose ir grafitti
tą patvirtina tik I a. pr. Kr. Kad ir kaip ten būtų, krikščioniš­
kosios eros pradžioje judaizmas paplito šiaurės Arabijoje ir
** Nestorizmas - mokymas, priskiria­
mas Nestorijui (Konstantinopolio pat­
riarchas 428-431), pasak kurio dieviš­
kumas ir žmogiškumas egzistavo Jė­
zuje kaip dvi skirtingos prigimtys,
431 m. paskelbtas eretišku. (Vert. pas­
tabos) 166C. C. Torrey, The Jeiuish Foun­
dation of Islam, Yale, 1967.
250
II. JUDAIZMAS
kai kurios gentys tapo visiškai žydiškos. Yra duomenų, kad
IV a. po Kr. Medinoje klestėjo žydų poetai, ir netgi galimas
dalykas, jog tuo metu ten egzistavo žydų valdoma valstybė.
Pasak arabų šaltinių, apie dvidešimt genčių Medinoje ir jos
apylinkėse buvo priėmę žydų tikėjimą.
Šios sėslios oazių gentys vertėsi tiek ganomąja gyvuli­
ninkyste, tiek prekyba, ir islamas nuo pat pradžių buvo veikiau
ne dykumos, o pusiau miestiečių prekeivių religija. Tačiau dy­
kumos reikšmė jam didelė, nes jos paribiuose gyvenę ar į ją
nuo miestų pagedimo pasitraukdavę žydai, kaip antai nazyrai,
visad praktikuodavo griežtesnę judaizmo formą ir ypač tvir­
tai laikydavosi monoteizmo. Būtent tai ir patraukė Mohamedą. Krikščionybė, kuri jam negalėjo atrodyti labai griežtai mo­
noteistinė, tepadarė tik menką įtaką, bent šiuo ankstyvuoju
laikotarpiu. Regis, jo norėta sunaikinti politeistinę oazės kul­
tūros pagonybę, pasiūlant arabams žydų etinį monoteizmą
jiems suprantama kalba ir jų gyvensenai pritaikytu pavidalu.
Jis priėmė žydų Dievą ir jų pranašus, šventame rašte įkūnytą
fiksuotą įstatymą - arabams Bibliją pakeitė Koranas, - ir pa­
pildyti jį Sakytiniu Įstatymu, taikomu religiniuose teismuose.
Kaip ir žydai, musulmonai iš pradžių nenorėjo užrašyti Saky­
tinio Įstatymo. Kaip ir žydai, jie galų gale jį vis dėlto užrašė.
Kaip ir žydai, jie pradėjo pateikinėti teisės klausimus savo rabi­
nams, arba muftijams, prašydami responsum, o ankstyvieji responsa, matyt, turėjo sąmoningai perimtą judaistinę formulę.
Kaip ir žydai, musulmonai prisiėmė griežtus ir sudėtingus ko­
deksus, reguliuojančius mitybą, ritualinį grynumą ir švarumą.
Atskirą religiją Mohamedas pradėjo kurti supratęs, kad
Medinos žydai nebuvo pasirengę pripažinti jo arbitraliai sudur­
styto arabiško judaizmo varianto. Jeigu Mohamedui būtų už­
tekę sugebėjimų ir noro išplėtoti arabišką halachą, galbūt jis
būtų sulaukęs ir kitokio rezultato. Bet vargu. Viena iš ryškiau­
sių judaizmo ypatybių buvo tai, kad žydų bendruomenės sutik­
251
II. JUDAI ZMAS
davo gyventi tolybėse, visiškai nejausdamos poreikio kultūriš­
kai priartėti prie aplinkinių tautų. Vienaip ar kitaip Mohamedas liko atstumtas ir nuo tol vėl sąmoningai ėmė spausti svertą
islamiškojo monoteizmo pusėn. Jis pakeitė šabo pobūdį ir per­
kėlė jį į penktadienį. Maldas perorientavo nuo Jeruzalės į Me­
ką. Pakeitė pagrindinės šventės datą. O užvis svarbiausia, jis
paskelbė, esą daugumas žydų mitybos įstatymų buvę tik baus­
mė už jų praeities nedorus darbus, ir juos panaikino, nors iš­
laikė draudimą vartoti kiaulieną, kraują bei skerdieną, taip
pat kai kurias skerdimo taisykles. Dėl visų šių pakeitimų pasi­
darė visiškai neįmanoma kaip nors sulieti žydų ir islamo bend­
ruomenes, kad ir kaip gerai jie būtų sutarę etiniais ir pamati­
niais dogmų klausimais; tačiau greta to islamas netruko įgyti
ir savo dogminio dinamizmo, ir teologiniai ginčai jame, kaip
ir krikščionybėje, ėmė darytis svarbiausias dalykas.
Visų pirma, islamas greitai susikūrė prievartinio atvertinė­
jimo teoriją ir ėmė diegti ją praktikoje, kaip žydai darė Jozuės, Dovydo ir Hašmonėjų laikais, o rabinų judaizmas tylo­
mis, bet galutinai šią praktiką atmetė. Islamas ėmė stulbina­
mai sparčiai plisti, prarijo Artimuosius Rytus, visą pietinę Vi­
duržemio pakrantę, Ispaniją ir milžiniškus Azijos plotus. VIII a.
pradžioje netvirtose lotynų ir graikų pasaulio salose gyvenu­
sios žydų bendruomenės pasijuto aklinai apsuptos neaprėpia­
mos islamo teokratijos, kurios sėklą jie patys buvo paleidę į
pasaulį, o paskui išsižadėję ir kurios rankose dabar atsidūrė
jų paties išlikimo sąlygos. Bet tuo metu žydai jau buvo susikūrę
savą gyvenimo atramos sistemą Talmudą ir unikalią jo savi­
valdos formą - katedokratiją.
III. KATEDOKRATIJA
1168 METAIS DIDŽIĄJĄ BIZAN­
TIJOS SOSTINĘ KONSTANTINO­
POLĮ APLANKĖ NEPAPRASTAI
įžvalgus stebėtojas, žydas keliauto­
jas iš Ispanijos, tikriausiai brangak­
menių pirklys. Apie Benjaminą Tudelietį mes nežinome beveik nieko,
išskyrus tai, kad jis parašė Kelionių
knygą apie 1159-1172 m. skersai išil­
gai apkeliautą Viduržemio jūros baseiną ir Artimuosius Ry­
tus. Tai pati protingiausia, objektyviausia ir patikimiausia iš
visų kelionių knygų, parašytų Viduramžiais, išspausdinta jau
1556 m., vėliau išversta į bemaž visas Europos kalbas ir tapusi
svarbiu šaltiniu to laikotarpio tyrinėtojams1.
Kur tik sustojęs, Benjaminas atidžiai žymėdavosi pastabas
apie žydų bendruomenių gyvenimo sąlygas, bet Konstantino­
polyje jis, regis, viešėjo ilgiau negu kur nors kitur ir paliko
ypač išsamų šio miesto, anuomet neabejotinai didžiausio pasau­
lyje, aprašymą. Jis sužinojo, kad ten gyveno apie 2 500 žydų,
pasidalijusių į dvi skirtingas bendruomenes. Dauguma - du
tūkstančiai - žydų laikėsi rabinų tradicijos, pripažinusios Mišną, Talmudą ir visą juo besiremiančią daugiasluoksnę komen­
tarų struktūrą. Likę 500 buvo karaitai, vadovavęsi vien Penkiaknyge ir atmetę Sakytinį Įstatymą bei visa, kas kilo iš jo. Nuo
aštunto amžiaus jie telkėsi atskirai ir visoje diasporoje rabinų
1A. Adler, red., The Itinerary of Ben-
jamin of Tudela, London, 1840-1841,
perspausdinta New York, 1927.
253
III. KATEDOKRATIJA
tradicijos žydai žvelgė į juos taip priešiškai, kad, pasak Ben­
jamino, šias dvi žydų kvartalo dalis skyrė aukšta tvora.
Benjaminas rašė, jog žydai buvo „šilko audėjai" ir visokiau­
si pirkliai. Tarp jų būta „daugelio turtingų žmonių". Tačiau
įstatymas nė vienam jų neleido jodinėti žirgu, „išskyrus Rabi
Saliamoną Egiptietį, kuris yra Karaliaus gydytojas. Jo dėka
žydams gerokai palengvėja jų priespaudos našta - mat jie gy­
vena didžiai prispausti". Pagal Justinijano kodeksą bei vėles­
nius nuostatus Bizantijos žydai, kitaip nei pagonys bei ereti­
kai, turėjo teisinį statusą. Bent jau teoriškai žydų sinagoga
buvo įstatymo saugoma dievogarbos vieta. Valstybė taip pat
pripažino ir žydų teismus, ir magistratai vertė žydus laikytis
jų sprendimų. Žydai, užsiėmę savo teisėtais darbais, turėjo
būti saugūs, nes įstatymas konkrečiai draudė antisemitinius
veiksmus ir nustatė, jog „Žydas neturi būti niekinamas dėl to,
kad yra žydas ir neprivalo kentėti įžeidinėjimų dėl savo reli­
gijos [...] įstatymas draudžia asmenišką kerštą"2. Ir vis dėlto
žydai buvo antrarūšiai piliečiai; iš tikrųjų - vargiai ir iš viso
piliečiai. 425 m. jie galutinai prarado teisę eiti vyriausybinę
tarnybą, nors buvo verčiami tarnauti dekurionais (dešimti­
ninkais) miesto tarybose, nes tai kainavo pinigų. Žydams buvo
draudžiama statytis naujas sinagogas. Jie turėdavo perkėlinė­
ti savo Paskos laiką, kad ji visados būtų po krikščionių Ve­
lykų. Laikyta prasižengimu, jei žydai reikalaudavo savo raš­
tus skaityti hebrajų kalba - netgi savo pačių bendruomenėse.
Įstatymai kaip tik įmanoma lengvino žydų atvertinėjimą, nors
krikšto formulė apėmė kiekvieno atsiverčiančiojo žydo pa­
reiškimą, jog jis nesąs paveiktas baimės ar vilties sulaukti nau­
dos. Kiekvienas žydas, sugautas skriaudžiantis atsivertėlį, bū­
davo gyvas sudeginamas, o atsivertęs žydas, vėl grįžęs prie
savo tikėjimo, traktuotas kaip eretikas3.
2A. Sharf, Byzantine Jewry from Justin-
ian to the Fourth Crusade, London, 1971,
p. 21. 3 Ibid., 25-26.
254
III. KATEDOKRATIJA
Vis dėlto Benjaminas skatina manyti, jog liaudies priešiš­
kumas žydams buvo tiek religinio, tiek ir profesinio pobūdžio:
„Daugiausia neapykantos jiems sužadina odminiai, kurie pila
nešvarų vandenį už savo namų durų ir šitaip teršia žydų kvar­
talą. Už tai graikai nekenčia žydų, nesvarbu, ar gerų, ar blogų,
ir verčia juos vilkti sunkų jungą. Jie muša juos gatvėse ir skiria
jiems sunkius darbus". Ir vis dėlto, užbaigia Benjaminas, „žydai
yra turtingi, geraširdžiai ir dosnūs. Jie laikosi pašto įsakymų
ir džiugiai neša savo priespaudos naštą"4.
Benjaminas Tudelietis keliavo per šiaurės rytų Ispaniją, Bar­
seloną, Provansą, o toliau - per Marselį, Cheroną ir Pizą į Ro­
mą. Jis aplankė Salemą, Amalfį ir kitus pietų Italijos miestus,
tuomet, užsukdamas į Korfo salą, persikėlė į Graikiją, o apžiū­
rėjęs Konstantinopolį, per Egėjo jūrą nuplaukė į Kiprą, iš ten per Antiochiją į Palestiną ir per Alepą ir Mosulą - į Babiloniją
bei Persiją. Apsilankęs Kaire ir Aleksandrijoje, per Siciliją grįžo
Ispanijon. Atidžiai stebėjo žydų gyvenimo sąlygas bei užsiė­
mimus, ir nors jis aprašo vieną žydų žemdirbių koloniją Krizoje prie Parnaso kalno, jo nupieštame paveiksle regime bemaž
vienų miestiečių tautą - žydai buvo stikliai Alepe, šilkaaudžiai
Tėbuose, odminiai Konstantinopolyje, dažytojai Brindizyje,
pirkliai ir prekybos agentai - visur.
Dalis žydų visados gyveno mieste, bet Tamsiaisiais amžiais
jie virto beveik išimtinai miestiečiais. Europoje jų gyvenamos
vietos, vos ne visos - miestuose, buvo labai senos. Pirmojoje
Makabiejų knygoje išvardijamos po visą Viduržemio jūros ba­
seiną išsibarsčiusios žydų kolonijos. Pasak istoriko Cecilio Rotho, kultūriniu požiūriu žydai gali būti vadinami pirmaisiais
europiečiais5. Ankstyvuoju Romos imperijos laikotarpiu bū­
dingų žydų bendruomenių būta šiaurėje net Lione, Bonoje ir
Kelne, o vakaruose - net Kadyje bei Tolede. Tamsiaisiais am4 Cit. iš ibid., p. 136. 5C. Roth, Personalities and Events in Jewish History,
Philadelphia, 1961, „The Jew as European".
255
III. KATEDOKRATIJA
žiais jie pasklido dar toliau į šiaurę bei rytus - į Baltijos kraš­
tus ir Lenkiją, net į Ukrainą. Tačiau nors ir plačiai pasklidu­
sių, žydų nebuvo daug. Kristaus laikais jų būta apie aštuonis
milijonus, tarp jų - 10 nuošimčių Romos imperijos gyventojų;
o štai Xa. jų bebuvo likę 1-1,5 milijono. Žinoma, šiuo laikotar­
piu sumažėjo visų anksčiau romėnų valdytų teritorijų gyven­
tojų, bet žydų skaičius proporciškai smuko daug labiau negu
gyventojų apskritai. Pavyzdžiui, valdant Tiberijui vien tik Ro­
moje, iš viso turėjusioje milijoną gyventojų, buvo 50-60 000
žydų, o dar kitur Italijoje gyvavo 40 žydų gyvenviečių. Vėly­
vojoje imperijoje Italijos žydų skaičius smarkiai sumažėjo, ir
netgi 1638 m. jų iš viso tebuvo ne daugiau kaip 25 000, arba
0,2 % gyventojų. Šie nuostoliai tik iš dalies paaiškinami bend­
rais ekonominiais bei demografiniais faktoriais. Visuose kraš­
tuose ir visais laikotarpiais žydai buvo asimiliuojami ir tirpo
aplinkinių gyventojų masėje6.
Tačiau žydai, ypač Tamsiųjų amžių Europoje, turėjo daug
didesnę visuomeninę reikšmę, negu būtų galima spręsti iš men­
ko jų skaičiaus. Kur tik gyvavo miestai ar kurdavosi miesto
tipo gyvenvietės, anksčiau ar vėliau įsitvirtindavo ir žydai. Kai
Palestinos žydai II a. po Kr. buvo bemaž sunaikinti, likę gyvi
žydai kaimiečiai virto miestų pakraščių gyventojais. Po arabų
užkariavimo VII a. didžiules žydų žemės ūkio bendruomenes
Babilonijoje ėmė pamažu žlugdyti sunkūs mokesčiai, tad ir
tenai žydai kėlėsi į miestus ir virto amatininkais, prekeiviais
ir prekybos agentais. Šie miestų žydai, didžioji dauguma raštingi ir mokantys skaičiuoti, gebėdavo įsikurti visur, nebent
tam trukdydavo baudžiamieji įstatymai arba smurtas.
Iš tikrųjų Europoje Tamsiųjų amžių miesto gyvenime žydai
vaidino nepaprastai svarbų vaidmenį. Duomenų rasti sunku,
bet nemaža žinių galima susirinkti iš responsa literatūros. Dau­
6lbid.f p. 40-44.
256
III. KATEDOKRATIJA
geliu požiūrių žydai buvo vienintelė tikra jungtis tarp antiki­
nių romėnų miestų ir ankstyvaisiais Viduramžiais besirandan­
čių miestų komunų, - tiesą sakant, netgi įrodinėta, esą pats
žodis komuna esąs vertinys iš hebrajų kaliai7. Žydai atsinešda­
vo kai kurių esminių įgūdžių: gebėjimą skaičiuoti valiutų santy­
kius, rašyti dalykinius laiškus, o galbūt dar svarbiau - jie gebė­
davo savo plačių šeimos bei religinių tinklų dėka garantuoti,
kad laiškas būtų perduotas adresatui. Nepaisant daugybės jų
religijos nepatogių draudimų, žydams ji neabejotinai padėjo
ūkiniame gyvenime. Senoji izraelitų religija visad teikė tvirtą
motyvaciją stropiai dirbti. Subrendusi ir virtusi judaizmu, ji
ėmė dar labiau pabrėžti darbo reikšmę. Po 70 m. po Kr. susifor­
mavus rabinų judaizmui, ekonominis šios religijos poveikis
dar labiau sustiprėjo. Istorikai dažnai pastebi, kad įvairiais
laikotarpiais ir skirtingose visuomenėse, susilpnėjus klerikaliz­
mui, ekonomika tampa dinamiškesnė. Per antrąjį amžių po
Kristaus klerikalizmas žydų visuomenėje bemaž visai išnyko.
Šventyklos kunigai, sadukiejai, gausybė valstybinės religijos
tarnų - visi jie dingo. Klerikalų vietą užėmę rabinai nebuvo
parazitinė kasta. Teisybė, bendruomenė išlaikydavo moksli­
ninkus, bet net ir jie būdavo skatinami įgyti profesiją. O rabinai
paprastai ypač primygtinai raginti išmokti amato. Iš tikrųjų
neretai rabinai pasižymėdavo darbštumu ir būdavo apsukrūs
prekybininkai. Savo nuosprendžius bei responsa jie perdavinėdavo prekybos keliais. Rabinų judaizmas buvo darbo evan­
gelija, nes reikalavo, kad žydai kaip įmanoma geriau pasinau­
dotų Dievo dovanomis. Pagal rabinų judaizmo nuostatą, visi
sveiki ir darbingi turėjo plušėti ir siekti darbo vaisių, be kita
ko, ir tam, kad galėtų atlikti labdarybės pareigą. Jo intelektu­
alinis metodas stūmė ta pačia linkme. Ekonominė pažanga tai racionalizacijos vaisius. Rabinų judaizmas iš esmės yra me71. A. Agus, Urban Ciuilization in Pre-Crusade Europe, 2 tomai, Leiden, 1965,1, p. 9.
257
III. KATEDOKRATIJA
todas, kuriuo senoviniai įstatymai racionalizuojant pritaiko­
mi modernioms ir kintančioms sąlygoms. Žydai buvo pirmi
didieji racionalizatoriai pasaulio istorijoje. Kaip pamatysime,
tatai turėjo daug įvairių padarinių, bet pasaulietine prasme
vienas ankstyviausiųjų buvo tai, kad žydai virto metodiškais,
įgudusiais spręsti problemas verslininkais. Nemaža dalimi žydų
teisinių studijų Tamsiaisiais amžiais buvo siekiama verslo san­
dėrius padaryti teisingus, dorus ir veiksmingus.
Viena iš didžiųjų problemų buvo palūkininkystė ar veikiau
pinigų skolinimas už procentus. Šią problemą žydai susikūrė
patys, perduodami ją ir kitom dviem iš judaizmo išaugusioms
religijoms. Ankstyviausios religinės sistemos Artimuosiuose
Rytuose ir jų sukurti kodeksai nedraudė palūkininkavimo. Šios
visuomenės negyvąją materiją traktavo kaip gyvą - augalus,
gyvulius bei žmones, taigi galinčią daugintis. Todėl jei skolin­
davai „maisto pinigus" arba bet kokius monetarinius simbo­
lius, teisėtai galėjai reikalauti procentų8. Maisto pinigai - aly­
vos, datulės, sėklos ar gyvuliai buvo skolinami jau 5000 m. pr.
Kr., jeigu ne dar anksčiau. Dantiraščio dokumentai liudija pa­
skolas už nustatytas sumas, įformintas vekseliais, žinomas bent
jau Hamurabio laikais, - paprastai kreditoriai būdavo šventyk­
los bei karaliaus pareigūnai. Babiloniečių dantiraščio įrašai nu­
rodo tokias palūkanų sumas: 10-25 nuošimčiai už sidabrą, 2035 - už javus. Tarpupio, hetitų, finikiečių ir Egipto visuomenėse
palūkanos būdavo legalios ir neretai valstybės nustatomos.
Tačiau žydai į šį reikalą žiūrėjo kitaip. Išėjimo knygos 22, cit.
25 buvo užrašyta: „Jei paskolinsi pinigų beturčiui iš mano tau­
tos, kurs su tavim gyvena, nespausi kaip plėšikas ir palūkano­
mis neapsunkinsi". Tai aiškiai labai senas tekstas. Jei žydų įs­
tatymas būtų priimtas rafinuotesniais karalystės laikais, palū­
kanos nebūtų buvusios uždraustos. Tačiau Tora buvo To8 F. M. Heichelheim, An Ancient Eco-
nomic History, 2 tomai, vert., Lei­
den, 1965, I, p. 104-156.
258
III. KATEDOKRATIJA
ra, galiojanti amžinai. Išėjimo tekstą patvirtino Kunigų kny­
gos 25, cit. 36: „Neimsi iš jo [savo brolio] palūkanų nei dau­
giau, kaip davei"; Pakartotas Įstatymas patikslina (23, 19-20):
„Neimsi iš savo brolio palūkanų nei už paskolintus pinigus, nei
už javus, nei už kurį nors kitą dalyką, bet iš svetimo; savo gi
broliui paskolinsi be palūkanų".
Taigi žydus saistė religinis įstatymas, draudžiąs skolinti
už procentus tarpusavyje, bet leidžiantis tai daryti pašalie­
čiams. Ši nuostata, matyt, buvo sumanyta tam, kad apgintų ir
padėtų išlaikyti draugėje skurdžią bendruomenę, kurios pag­
rindinis tikslas buvo kolektyvinis išlikimas. Tad skolinimas
priskirtas prie labdaros, - bet žmogus nebuvo įpareigotas šelpti
tuos, kurių nepažinojo ar kurie jam nerūpėjo. Taigi palūkanos
tapo priešiškumo sinonimu. Apsigyvenę kaip sėsli bendruo­
menė Palestinoje, žydai turėjo skolintis vieni iš kitų pinigų,
kaip ir visi kiti. Biblijos įrašai rodo, kad šis įstatymas buvo
nuolat apeinamas9. Papirusai iš žydų bendruomenės Elefantinos saloje byloja apie tą patį. Vis dėlto religinė vyresnybė mė­
gino priversti griežtai laikytis šio įstatymo. Jie nustatė, kad
ne tik pagrindiniai lupikiško sandėrio dalyviai, bet ir visi jų
bendrininkai daro nuodėmę. Paslėptos palūkanos esančios taip
pat blogas dalykas. Skolininkų nemokamai užleidžiamas nau­
dotis nekilnojamas turtas, dovanos, vertinga informacija - visa
tai vadinta „palūkanų dulkėmis" ir drausta; talmudistų nuta­
rimai liudija apie metų metus trukusias stulbinamas pastan­
gas „užkamšyti" visas spragas, kokias tik įsigudrindavo rasti
gudrūs lupikautojai ar nevilties apimti paskolų ieškotojai10.
Tuo pat metu talmudinės kazuistikos meistrai iš visų jėgų
stengėsi sudaryti galimybes teisingiems verslo sandėriams, jų
akimis, nepažeidžiantiems Toros įsakymų. Prie tokių priskir­
9 Pvz., Samuelio 22, 2; Karalių 4, 1;
Izaijo 50, 1; Ezechielio 22, 12; Nehemijo 5, 7; 12, 13. 10BM 5:11, 75 b; Yad,
Malveh 4:2; BM 5:22; BM 64 b; BM
5:10, 75 b; Tosef, BM 6:17.
259
III. KATEDOKRATIJA
ta aukštesnės kainos už grąžinamas prekes, verslo partnerys­
tės sandėriai, numatantys mokėti skolintojui atlyginimą ar dalį
pelno, tam tyčia sumanytos priemonės, įgalinančios skolinto­
ją skolinti pinigus nežydui, kuris savo ruožtu perskolindavo
žydui. Tačiau žydų teismai, aptikę aiškų procentinį sandėrį,
galėdavo skirti kreditoriui nuobaudą; skolos, apimančios kapi­
talą ir palūkanas, būdavo paskelbiamos neišreikalaujamomis,
o patiems pinigų skolintojams būdavo draudžiama liudyti teis­
me ir grasinama pragaro liepsnomis11.
Tačiau juo griežčiau ir išmintingiau buvo laikomasi ir ver­
čiama laikytis šio įstatymo, juo pragaištingiau tatai atsiliepdavo
žydams jų santykiuose su likusiuoju pasauliu. Mat esant tokiai
padėčiai, kai mažos, išsibarsčiusios žydų bendruomenės gyve­
no nežydiškame pasaulyje, šis įstatymas ne tik leido žydams
tarnauti pinigų skolintojais nežydams, bet tam tikra prasme
tiesiog skatino juos tai daryti. Tiesa, kai kurie žydų autoritetai
pripažino šį pavojų ir jam priešinosi. Filonas, puikiai supratęs,
kodėl primityvusis teisės kodeksas darė skirtumą tarp brolių
ir pašaliečių, įrodinėjo, esą lupikavimo draudimas galiojąs ir
kiekvienam bendrapiliečiui, nepriklausomai nuo tikėjimo12.
Vienas nuostatas teigė, jog jei tik įmanoma, turi būti skolinama
be palūkanų tiek žydams, tiek nežydams, nors žydams teikti­
na pirmenybė. Kitas gyrė tą žmogų, kuris neima palūkanų iš
svetimtaučio. Trečias smerkė palūkanų reikalavimą iš svetim­
taučių ir sakė, jog tai teisėta tik tada, kai žydas kitaip negali
pragyventi13.
Kita vertus, kai kurie autoritetai pabrėžė šį skirtumą tarp
žydų ir nežydų. Vienas midrašinis tekstas Pakartoto Įstatymo
knygos teiginiui, turbūt parašytas nacionalisto Rabi Akivos,
11 BM 65 a, 68 b, 104 b, 61 b; Tosef,
BM 5:22, 5:23; Sanh.:3; BM 61bb, 71 a
ir t. t. Encyclopaedia Judaica, t. 12, p.
244-256; t. 16, p. 27-33. 12 Filonas,
De Virtutibus, 82. 13 Rabbi Ishmaelio
Mekhilta Išėjimo 22, 25; Mak, 24 a;
BM 70 b.
260
III. KATEDOKRATIJA
regis, sakė, jog žydai privalą reikalauti iš svetimtaučių palūka­
nų. XIV a. Prancūzijos žydas Levis ben Geršomas pritarė: tai
esąs pozityvus priesakas užkrauti nežydui palūkanas, „nes ne­
dera teikti naudą stabmeldžiui [...] ir reikia daryti jam kiek
įmanoma daugiau žalos, nenukrypstant nuo dorybingumo";
šio požiūrio laikėsi ir kiti. Bet dažniausiai būdavo motyvuoja­
ma ekonomine būtinybe:
Jeigu šiais laikais mes leidžiame imti palūkanas iš nežydų, tai darome
dėl to, kad priespaudai irjungui, karalių ir ministrų mums užkraunamam,
nematyti galo, ir visa, ką mes imame - tai tik minimumas, reikalingas
mums išgyventi; kad ir kaip ten būtų, mes pasmerkti gyventi tarp tautų
ir negalime pelnytis duonos jokiu kitu būdu, išskyrus piniginius sandė­
rius su jomis; todėl palūkanų ėmimas neturi būti draudžiamas.14
Tai buvo pats pavojingiausias argumentas, nes finansinė
žydų priespauda dažniausiai pasitaikydavo tose vietose, kur
jie būdavo labiausiai nemėgstami, o jei žydai atsakydavo su­
telkdami pajėgas į pinigų skolinimą nežydams, jų nepopuliaru­
mas augdavo, taigi su juo drauge ir spaudimas. Taigi žydai
tapo ydingo rato grandimi. Krikščionys, remdamiesi Biblijos
nuostatomis, nesąlygiškai smerkė palūkininkavimą, o nuo 1179
metų tuo užsiimdavę asmenys būdavo ekskomunikuojami. Bet
krikščionys taip pat apdėdavo žydus žiauriausiomis piniginė­
mis prievolėmis. Į tai atsiliepdami žydai griebdavosi vienintelio
verslo, kurį krikščioniški įstatymai iš tikrųjų diskriminavo jų
naudai, ir todėl juos imdavo tapatinti su nekenčiamu lupikavi­
mo amatu. Rabi Juozapas Kolonas, gerai pažinojęs XVa. antro­
sios pusės Prancūziją ir Italiją, rašė žydus abiejose šalyse ver­
čiantis beveik vien tik šita profesija15.
Arabų musulmonų teritorijose, ankstyvaisiais Viduramžiais
apėmusiose didžiąją dalį Ispanijos, visą Šiaurės Afriką ir Arti­
muosius Rytus į pietus nuo Anatolijos, žydai dažniausiai gy14Tos. BM 70 b. 15Responsa Maharik
118, 132.
261
III. KATEDOKRATIJA
vendavo kiek geresnėmis sąlygomis. Islamo įstatymai nemusulmonams buvo paremti Mahometo potvarkiais Hijazo genčių
atžvilgiu. Šioms atsisakius pripažinti jo pranašišką misiją, Ma­
hometas ėmė taikyti joms principą, kurį pats vadino dzihad.
Pasaulis dalijamas į dar al-islam, taikingąją islamo žemę, kur
viešpatauja įstatymas, ir dar al-harb, „karo žemę", laikinai pa­
valdžią nemusulmonams. Dzihad buvo būtina ir nuolatinė karo
padėtis, - karo, kariaujamo prieš dar al-harb ir galėsiančio pasi­
baigti tik tuomet, kai visas pasaulis nusilenks prieš islamą.
Mahometas paskelbė dzihad Medinos žydams, sumušė juos,
vyrus (išskyrus vieną, kuris atsivertė) nukirsdino miesto aikš­
tėje, o moteris, vaikus, gyvulius bei nuosavybę padalijo savo
šalininkams. Su kitomis žydų gentimis jis elgėsi nuosaikiau,
bet tik iš malonės, nes Dievas esą jam suteikęs absoliučias teises
netikėlių atžvilgiu, panašiai kaip Jahvė leido Jozuei daryti ką
tinkamam su Kanaano miestais. Tačiau Mahometas kartais ver­
čiau rinkdavosi kitą politiką: sudaryti su savo nugalėtaisiais
priešais sutartį, arba dhimma, kurios pagrindu jis palikdavo
juos gyvus ir leisdavo toliau kultivuoti turimas oazes, bet su
sąlyga, kad atiduos jam pusę savo pajamų. Galop dhimma įgijo
tobulesnį pavidalą, - dhimmi, arba nusilenkusysis, atgaudavo
teisę į gyvybę, savo religijos praktikavimą ir net saugumą mai­
nais į tam tikrus mokesčius - charadž, ar žemės mokestį valdo­
vui, džizija, arba pagalvės mokestį, didesnius prekybos bei ke­
liavimo mokesčius, nei mokėdavo gyventojai tikratikiai, ir ypa­
tingą mokestį valdovo malonumui. Negana to, dhimmi statusas
niekada nebuvo tvirtas, mat dhimma tiktai sustabdydavo natū­
ralią užkariautojo teisę užmušti nugalėtąjį ir nusavinti jo turtą;
taigi tik panorėjęs, musulmonų valdovas galėjo ją atšaukti16.
Taigi teoriškai žydų dhimmi statusas valdant musulmonams
buvo blogesnis nei jų padėtis krikščioniškuose kraštuose, nes
16 Bat Ye'or, The Dhimmi: Jezvs and
Christians Under Islam, London, 1985,
p. 45-55.
262
III. KATEDOKRATIJA
bet kuriuo metu galėjo būti atimta jų teisė praktikuoti savo
religiją ir netgi gyvybė. Tačiau praktiškai karingi arabai, taip
greitai VII ir VIII a. nukariavę pusę civilizuoto pasaulio, nė
kiek netroško išnaikinti raštingų ir darbščių žydų bend­
ruomenių, garantavusių jiems pajamas iš mokesčių ir tarnavu­
sių jiems nesuskaičiuojama daugybe būdų. Žydai drauge su
krikščionių dhimmi sudarė nemažą dalį milžiniškas naujas arabų
teritorijas administravusios inteligentijos. Arabai musulmonai
neskubėjo išsiugdyti religinio priešiškumo žydams. Musulmo­
nų akimis, žydai nusidėjo atmesdami Mahometo reikalavimus,
bet jie jo nenukryžiavo. Žydų monoteizmas grynumu nenusilei­
do islamiškajam. Jie neturėjo islamo tikėjimą įžeidžiančių dog­
mų. Jų mitybos ir švaros įstatymai buvo daugeliu požiūrių
panašūs. Taigi islamo religiniuose raštuose labai maža prieš
žydus nukreiptos polemikos. Arabai nepaveldėjo nė graikųpagonių antisemitizmo, kurį galėtų papildyti sava atmaina. Ir
galiausiai judaizmas, kitaip nei krikščionybė, niekuomet nekėlė
islamui politinės bei karinės grėsmės, kokią kėlė bizantiniai
Rytai ir vėliau - lotyniškieji Vakarai. Dėl visų šių priežasčių
žydams geriau sekėsi gyventi ir tarpti islamo žemėse. Kartais
jie net suklestėdavo. Irake, be didžiųjų akademijų, žydai sudarė
turtingą kvartalą naujajame Bagdado mieste, kurį 762 m. kaip
savo sostinę įkūrė Abasidų dinastija. Žydai tiekė dvarų gydy­
tojus ir pareigūnus. Jie išmoko šnekamąją arabų kalbą bei jos
raštą - iš pradžių kaip vietinę kalbą prekybos tikslams, vėliau kaip mokslo, net šventųjų raštų komentavimo kalbą. Žydų ma­
sės kalbėjo arabiškai, lygiai kaip kadaise jie išmoko kalbėti
aramėjiškai, nors tam tikros hebrajų kalbos žinios būdavo bran­
ginamos bemaž visose žydų šeimose.
Visame arabų pasaulyje žydai vertėsi prekyba. Nuo VIII a.
iki XI a. pradžios islamo žemės buvo svarbiausia tarptautinė
ekonomikos sistema, o žydai palaikė vieną iš pagrindinių jos
susisiekimo tinklų. Iš rytų jie įveždavo šilko, prieskonių ir kitų
263
III. KATEDOKRATIJA
brangių prekių. Iš vakarų gabendavo vergus pagonis, kuriuos
vergijon paimdavo krikščionys, o žydai vadino „kanaaniečiais"
ir perpardavinėjo islamo kraštams: 825 m. Liono arkivysku­
pas Agobardas pareiškė, jog vergų prekybą varo žydai. Ir mu­
sulmonų šaltiniai, ir žydų responsa liudija tai, kad anuo metu
žydų pirkliai veikė Indijoje ir Kinijoje, iš kur rasdavosi dau­
giausia prabangos prekių. Nuo X a. ypač Bagdade žydai tar­
naudavo bankininkais musulmonų dvaruose. Jie priimdavo
indėlius iš žydų pirklių, o tada skolindavo stambias sumas
kalifui. Turint galvoje žydų dhimmi padėties pažeidžiamu­
mą, tai buvo gana rizikingas verslas. Be jokios gėdos mu­
sulmonų suverenas galėdavo paneigti savo skolas ar net nu­
kirsdinti savo kreditorius, - taip kartkartėmis ir nutikdavo, bet būdavo patogiau turėti bankininkus gyvus. Dalis bankų
pelno eidavo akademijoms išlaikyti; jomis bankininkai mag­
natai užkulisiuose tylomis manipuliuodavo. Žydai darė didelę
įtaką dvare. Jų egzilarchą arabai gerbė ir kreipdavosi į jį „mūsų
Viešpatie, Dovydo sūnau". 1170 m. atvykęs į Bagdadą, Ben­
jaminas Tudelietis rado ten 40 000 žydų, pasak jo, gyvenančių
saugiai ir turinčių 28 sinagogas ir dešimtį ješivot, arba mal­
dos studijų namų.
Kitas centras, kuriame klestėjo žydai, buvo Kairuanas Tuni­
se, įkurtas 670 m. ir buvęs iš eilės Aglabidų, Fatimidų ir Ziridų
dinastijų sostine. Iš pradžių, galimas dalykas, mieste kūrėsi iš
Egipto atsikėlusių žydų, taip pat krikščionių-koptų šeimos, mat
per visus Tamsiuosius amžius ir ankstyvuosius Viduramžius
žydams amatininkams ir pirkliams geriausiai sekėsi kolonizuo­
ti miestus tiek Viduržemio regione, tiek Šiaurės ir Vakarų Euro­
poje. VIII a. nepatenkinti mokslininkai iš Babilonijos ten įkūrė
akademiją, ir po to 250 metų Kairuanas buvo vienas iškiliausių
žydų mokslo centrų. Jis buvo svarbi grandis Rytų ir Vakarų
prekyboje, tad ir čia sėkmingai lobstantys žydų pirkliai sudarė
galimybes turtingam akademiniam gyvenimui. Žydai taip pat
264
111. KATEDOKRAT1JA
aprūpindavo dvarą gydytojais, astronomais bei pareigūnais.
Vis dėlto VIII-XI a. sėkmingiausiai žydų gyvenama vieta
buvo Ispanija. Žydų bendruomenės tarpo tenai dar Romos
imperijos laikais, o iš dalies ir Bizantijos valdžioje, bet, įsiga­
lėjus vizigotų karaliams, buvo varoma nuosekli antisemitinė
valstybės-Bažnyčios politika. Vienas po kito karališkieji Baž­
nyčios susirinkimai Tolede atmesdavo ortodoksiškąją krikš­
čionių politiką ir arba skelbdavo prievartinio žydų krikštijimo
kampanijas, arba uždrausdavo apipjaustymą, kitus žydų ritua­
lus, šabo bei kitų švenčių šventimą. Per visą VII a. žydus plak­
davo, bausdavo mirtimi, konfiskuodavo jų turtą, užkraudavo
nepakeliamus mokesčius, uždrausdavo jiems prekiauti, o kar­
tais ir jėga tempdavo prie krikštyklų. Daugeliui teko priimti
krikščionybę, bet jie ir toliau slapčia laikydavosi žydų įstaty­
mų. Šitaip istorijoje atsirado slaptasis žydas, vėliau pavadintas
marrano, - begalinių rūpesčių šaltinis Ispanijai, ispanų krikščio­
nybei ir ispanų judaizmui17.
Taigi kai musulmonai 711 m. įsiveržė į Ispaniją, žydai pa­
dėjo jiems ją įveikti, neretai sudarydami garnizonus miestuose
gilyn traukiančios arabų armijos užnugaryje. Taip atsitiko Kor­
doboje, Granadoje, Tolede ir Sevilijoje, ir tenai netrukus įsit­
virtino turtingos žydų bendruomenės. Iš tikrųjų vėlesni ara­
bų istorikai Granadą, taip pat Luceną ir Taragoną vadina „žy­
dų miestais". Kordoba tapo kalifais pasiskelbusios Umadžidų
dinastijos sostine; pastarieji valdovai žydus traktavo nepap­
rastai palankiai ir tolerantiškai. Čia, kaip ir Bagdade bei Kairuane, žydai vertėsi ne tik amatais bei prekyba, bet ir medicina.
Valdant didžiajam Umadžidų kalifui Abdui al-Rahmanui III
(912-961), jo dvaro gydytojas žydas Hisdajus ibn Šaprutas
kvietėsi į miestą žydų rašto mokovus, filosofus, poetus, moks­
lininkus ir pavertė jį iškiliausiu žydų kultūros centru visame
17 S. Katz, The Jews in the Visigothic
Kingdoms of Spain and Gaul, Cam­
bridge, 1937.
265
III. KATEDOKRATIJA
pasaulyje. Nemažos ir pasiturinčios žydų bendruomenės gyve­
no ne mažiau kaip keturiasdešimt keturiuose Umadžidų mies­
tuose, iš jų daugelis turėjo savo ješivą. Santykis, kurį išsilavi­
nusios žydų bendruomenės užmegzdavo su liberaliais kalifais,
priminė Kyro epochą ir laidavo žydams tokį maloningą, pro­
duktyvų ir dėkingą gyvenimą, kokio jiems niekur kitur nebus
lemta patirti galbūt net iki XIX a.
Tačiau grėsmės vis dėlto būta. Islamo politikos dinamiką
lėmė didžiųjų religinių dinastijų konfliktai, kuriuos išprovokuo­
davo ginčai dėl dogminio griežtumo ir grynumo. Juo turtin­
gesnė ir liberalesnė tapdavo kuri nors musulmonų dinastija,
juo labiau ji aitrindavo fundamentalistinių sektų pavydą bei
fanatizmą. Dinastijai žlugus, jos valdovų globojamiems žydams
tučtuojau atsiliepdavo nelemta dhimmi statuso logika. Primity­
vūs musulmonai berberai paėmė Kordobą 1013 m. Umadžidai
pražuvo. Iškilūs žydai buvo užpuldinėjami. Granadoje vyko
masinės žydų žudynės. Krikščionių armijos slinko pietų link,
ir, jausdami jų spaudimą, musulmonai savo pasitikėjimą atiduo­
davo nuožmiems ir fanatiškiems kovotojams, o ne tingiems
kultūros patronams. Paskutiniais XI a. dešimtmečiais pietų Is­
panijoje įsigalėjo kita berberų dinastija Almoravidai. Jie buvo
žiaurūs ir nenuspėjami. Didelę ir turtingą Lucenos žydų bend­
ruomenę jie grasino jėga atversią į savo tikėjimą, vėliau nusi­
leido, sutikę gauti milžinišką išpirką. Žydai gudriai gebėdavo
kyšiais ir derybomis nukreipti musulmonų rūstį. Kiekvienai
kylančiai užkariautojų bangai jie turėdavo daug ką pasiūlyti:
savo finansinius, medicininius bei diplomatinius įgūdžius. Nau­
jiesiems ponams jie tarnaudavo mokesčių rinkėjais ir patarėjais,
taip pat gydytojais. Bet nuo šio laikotarpio žydams Ispanijoje
protarpiais jau būdavo saugiau gyventi krikščionių valdžioje.
Ta pati istorija kartojasi ir Mažojoje Azijoje - ir ten bizantiečiai
galėjo pasiūlyti žydams saugesnį būvį nei galėjo laiduoti jų
dhimmi statusas.
266
III. KATEDOKRATIJA
XII a. pradžioje Atlaso kalnuose prasidėjo nauja musulmo­
nų fundamentalizmo banga, iškėlusi zelotų Almohadų dinas­
tiją. Savo tikslu jie laikė islamo iškraipymų bei palaidumo išnai­
kinimą. Tačiau to siekdami Almohadai išnaikino krikščionių
bendruomenes, gyvavusias šiaurės-vakarų Afrikoje beveik išti­
są tūkstantmetį. Žydams taip pat pateiktas pasirinkimas - atsi­
versti ar mirti. Nuo 1146 m. Almohadai savo fanatizmą atnešė
Ispanijon. Buvo uždarinėjamos sinagogos ir ješivos. Krikščio­
nių vizigotų kardo ašmenimis priversti pasikrikštyti žydai slap­
ta praktikavo savo religiją ir musulmonams kėlė nepasitikė­
jimą. Šie juos vertė dėvėti ypatingo kirpimo mėlyną tuniką juo­
kingai plačiomis rankovėmis, o vietoj turbano - ilgą mėlyną
kepurę, panašią į asilų krovininį balną. Jei pavykdavo išveng­
ti šio kostiumo bei ypatingos nešlovės ženklo, vadinto šikla,
tai savo drabužius, kad ir normalaus kirpimo, jie privalėdavo
siūdintis tik geltonus. Žydams būdavo draudžiama prekiauti,
nebent itin menku mastu. Prašmatnios žydų kolonijos pietų
Ispanijoje nepakėlė šių persekiojimų, bent jau prarado savo
senąją didybę ir orumą. Nemaža žydų pabėgo šiaurėn, į krikš­
čionių žemes. Kiti persikėlė į Afriką, ieškodami tolerantiškes­
nių musulmonų valdovų.
Tarp šių pabėgėlių buvo ir nepaprastas mokslininkas vardu
Mozė ben Maimonas, labiau žinomas kaip Maimonidas arba žydams - Rambamas: iš akronimo Rabi Mozė ben Maimonas. Jis
gimė Kordoboje 1135 m. kovo 30 d. mokslininko šeimoje. Kai
Almohadai užėmė miestą, jam tebuvo trylika metų, bet jis jau
plačiai garsėjo stulbinamu išsimokslinimu. Su šeima jis klajojo
po Ispaniją, galimas dalykas, ir po Provansą, kol galiausiai
1160 m. įsikūrė Feze. Po penkerių metų atsinaujinusi prievarti­
nio atvertinėjimo banga vėl privertė juos leistis į kelią, iš pra­
džių - jūra plaukti į Akrą, iš kur Maimonidas aplankė Šventą­
sias vietas, vėliau - į Egiptą; čia jie ir apsistojo Fustate, Sena­
jame Kaire. Tenai Maimonidas pamažu įgijo pasaulinę šlovę
267
III. K ATE DOK R ATI JA
tiek kaip gydytojas, tiek kaip mokslininkas filosofas. 1177 m.
jis pripažintas Fustato bendruomenės galva, 1185-aisiais paskir­
tas dvaro gydytoju ir tapo, pasak vieno musulmonų metraš­
tininko, „nepaprastai didis išmintimi, mokslingumu bei rangu".
Jo moksliniai darbai buvo nepaprastai įvairūs ir įspūdingi tiek
kiekiu, tiek kokybe. Maimonidą išlaikė jo brolis Dovydas, pirk­
lys, prekiavęs daugiausia brangakmeniais, o po Dovydo mirties
Mozė prekiavo pats arba vertėsi gydymu. Maimonidas mirė
1204 m. gruodžio 13 d., jo palaikai, kaip pats buvo nurodęs,
nugabenti į Tiberiadą, ir tenai jo kapas iki šiol traukia maldin­
gus žydų piligrimus.
Maimonidas vertas detalaus dėmesio ne vien dėl savo reikš­
mingumo, bet ir dėl to, kad niekas kitas geriau neiliustruoja
nepaprastos mokslo svarbos Viduramžių žydų visuomenėje.
Maimonidas buvo sykiu katedokratijos archetipas ir iškiliau­
sias katedokratas. Rabinų judaizmas artimai siejo valdymą ir
išmanymą. Žinoma, iš esmės turėtas galvoje Toros išmanymas.
Tora nesanti tiesiog knyga apie Dievą. Ji egzistavusi anksčiau
už pasaulio sukūrimą, panašiai kaip ir Dievas. Iš tikro ji buvusi
išsamus sukūrimo planas18. Rabi Akiva manė Torą buvus „kū­
rimo įrankiu", nelyginant Dievas būtų skaitęs iš jos tarsi burti­
ninkas iš savo burtų knygos. Simeonas ben Lakišas sakė, esą
Tora ankstesnė už pasaulį 2 tūkstančiais metų, o Elizeras ben
Jose mokė, jog ji glūdėjusi Dievo krūtinėje 974 kartas, kol Die­
vas panaudojo ją kurdamas pasaulį. Kai kurie mokslininkai
manė, jog Tora buvo tuo pat metu pasiūlyta septyniasdešimčiai
įvairių tautų septyniasdešimčia kalbų, bet visos ją atmetusios.
Vienintelis Izraelis priėmęs. Todėl tam tikra ypatinga prasme
Tora esanti ne tik Izraelio Įstatymas bei tikėjimas, bet ir iš­
mintis bei raktas į žydų valdymą. Filonas vadino Torą idealiu
filosofų įstatymu, panašiai kaip Mozė buvęs idealus įstatymų
18 Patarlių 8, 22; Mokytojo 1, 1-5, 26;
15, 1; 24, 1; 34, 8.
268
III. KATEDOKRATIJA
leidėjas. Tora, rašė jis savo knygoje apie Mozę, buvusi „užants­
pauduota gamtos antspaudais" ir talpinanti „tobuliausią kos­
minės santvarkos paveikslą"19. Iš to daryta išvada, jog juo ge­
resnis Toros išmanymas, juo didesnė teisė valdyti, ypač žydus.
Tad idealiai kiekvienas iškilus visuomenės asmuo turėtų
būti žymus mokslininkas, o kiekvienas mokslininkas turėtų pa­
dėti valdyti. Žydai niekad nepritarė anglų-saksų mąstysenos
pamėgtam požiūriui, jog intelektualiniai gebėjimai, aistra kny­
goms ir skaitymui kažin kaip pakerta žmogaus gebėjimą užimti
aukštus postus. Priešingai. Toros studijavimo jie taip pat ne­
laikė sausu, akademišku ir nuo gyvenimo nutolusiu užsiėmi­
mu, - šitaip manyti linkę vien pašaliečiai. Žydų akimis Tora
skatinanti būtent tą išmintį, kuri reikalinga Žmonėms valdyti,
o kartu ugdanti nusižeminimą bei pamaldumą, kurie užkerta
kelią valdžios korumpavimui. Jie cituodavo Patarlių knygą:
„Patarimas ir teisumas mano, gudrybė mano, stiprybė mano"20.
Žydams keblumų kėlė studijavimo su valdymo praktikos
suderinimas. Kai Hadriano persekiojimų metu Lidos išminčiai
susirinko aptarti opiausių klausimų, iškilusių pavojų spaudžia­
mai bendruomenei, vienas iš pirmųjų jų dienotvarkėje buvo
klausimas „Ar studijavimas yra svarbesnis už veikimą?" Išklau­
sę argumentų, išminčiai vienbalsiai pritarė Rabi Akivos požiū­
riui, jog pirmoji vieta teiktina studijavimui, nes „studijavimas
veda prie veikimo". Dvasiniu požiūriu, išminties siekimas stu­
dijuojant ir jos taikymas tarnaujant bendruomenės reikmėms
buvo pripažinta esą vienodi nuopelnai. Tačiau išminčiai saky­
davo, kad jeigu našlė ar našlaitis kreipiasi į išminčių prašydami
patarimo, o jis atsisako, neva esąs pernelyg užsiėmęs studi­
javimu, tai Dievas užsirūstins ir tars: „Aš tau priskiriu kaltę,
lyg būtumei sugriovęs pasaulį". Mokslininkas, įsikniaubęs į
savo knygas, kaltinamas „sukėlęs pasaulio griovimą", - mat
19 Avot 3:14; Lev. R. 19:1; ARN 31:91;
II Moses 2; 14, 51. 20 Patarlių 8, 14.
269
III. KATEDOKRATIJA
žydai tikėjo, jog pasaulis, kuriame netaikoma išmintis, subyrė­
tų. Levitas galėjo sulaukęs penkiasdešimties metų pasitrauk­
ti iš aktyvaus gyvenimo ir nieko kito neveikti, tik studijuoti,
bet iškilus mokslininkas turėjo būti prieinamas žmonėms iki
mirties. Filonas labai rimtai rašė apie besikertančius studijavi­
mo ir visuomeninės tarnybos reikalavimus. Jo gyvenimas kaip
tik ir iliustravo tokį konfliktą, nes greta savo gausių veikalų
rašymo jam teko vadovauti bendruomenei ir bent kartą vykti
pasiuntiniu į Romą. Toks žymus, plataus garso mokslininkas
kaip Filonas niekad neatsigindavo prašančių patarimo lanky­
tojų. Laimė, Filonas galėjo valdymo pareigomis dalytis su bro­
liu, vienu turtingiausių diasporos žmonių, kurį Juozapas Fla­
vijus vadino Alabarchu21.
Mintis apie du brolius, talkinančius vienas kitam suderinti
besikertančius reikalavimus - viena vertus, studijavimo ir ko­
mentavimo ir, kita vertus, teisinio administravimo bei kitų
visuomeninių pareigų, - iš dalies padeda paaiškinti, kodėl žydų
katedokratija paprastai būdavo šeimos reikalas. Mokslininkų
dinastijos šaknimis siekė raštininkų šeimos linijas ir buvo bū­
dingos žydų gyvenimui jau II a. pr. Kr. Kai kuriose žydų visuo­
menėse jos išliko iki Pirmojo pasaulinio karo - ir net vėliau.
Babilonijoje egzilarchas turėjo būti kilęs iš Dovydo gimi­
nės, bet visus reikšmingus asmenis akademijose ir ješivose rink­
davo iš tam tikros grupės pripažintų akademinių šeimų. Pasa­
kymu „ne iš mokslingų šeimų, bet iš pirklių" apie žmogų būda­
vo iš aukšto atsiliepiama, nors akademijas savo lėšomis išlaiky­
davo pirkliai. Babilonijoje gaonas, arba kiekvienos akademi­
jos galva, būdavo kilęs iš vienos iš šešių šeimų, o Palestinoje
jis turėjo būti Hilelio, Ezros Raštininko arba paties Dovydo
21 Šifre, Pakartoto Įstatymo 41; Ex.
Rabbah 30, 10; Tanhumah, Mishpatim 2; Filonas, Spec. Leg., iii, 1-7. Cit.
iš S. Belkin, In His Image: The Jewish
Philosophy of Man as Expressed in the
Rabbinical Tradition, London, 1961. E.
R. Goodenough: The Politics of Philo
Judaeus, Yale, 1938 p. 16.
270
III. KATEDOKRATIJA
palikuonis. Galėjo būti išrinktas ir kolosalaus išsimokslinimo
pašalietis, bet tai pasitaikydavo retai. Akademijos hierarchijose
taip pat dažniausiai lėmė kilmė. Svarbiausiosios arba visuotinės
akademijos pirmiausia radosi ne kaip jaunimo mokymo vietos,
bet veikiau kaip tarybos - terminas ješiva yra hebrajiškas si­
nedriono, arba Sanhedrino, atitikmuo. Iš tikrųjų ankstyviau­
siais Viduramžiais oficialiuose Toros dokumentuose jas vis dar
vadindavo „Didžiuoju Sanhedrinu". Palestinos akademija taip
pat vadindavo save „Dorybingąja korporacija". Tai būdavo
vieta, kur drauge sėdėdavo mokslininkai, susirinkę priimti
autoritetingų nuostatų, - akademija, parlamentas ir aukščiau­
siasis teismas drauge.
Vienas mokslininkas iš Babilonijos akademijų, rašęs Egipte
šiek tiek anksčiau už Maimonidą, šitaip apibūdino mokytumo
hierarchiją. Paprastos raštingos žydų masės išmokdavo pen­
kias Mozės knygas ir maldyną, kuris taip pat apimdavo Sa­
kytinio Įstatymo medžiagą, šabo ir švenčių nuostatus. Moksli­
ninkai dar privalėdavę išstudijuoti likusią Biblijos dalį, taip pat
„priesakus" ir kodifikuotus įstatymus. Daktarai išmanydavę
visa tai ir dar Mišną, Talmudą bei komentarus. Mokslininkas
galėdavęs pasakyti pamokslą, parašyti aiškinamąjį laišką ar
būti teisėjo padėjėju. Bet tiktai daktaras, turįs Akademijos nario
titulą, būdavo perpratęs Įstatymo šaltinius ir juos aiškinančią
literatūrą ir galėdavo priimti moksliškai pagrįstą nuosprendį22.
Daktarai ir vyresnieji mokslininkai sudarydavo akademi­
ją. Babilonijoje valdė triumviratas: gaonas, teismo pirminin­
kas, veikdavęs kaip jo atstovas, ir raštininkas, užrašinėdavęs
nuosprendžius. Visi akademijos nariai sėdėdavę priešais gaoną
septyniomis eilėmis. Kiekviena eilė turėdavusi dešimt vietų,
ir pranašiausias eilės mokslininkas vadindavosi ros ha-seder,
eilės galva. Kiekvienas akademijos narys turėdavo nustatytą
22 S. D. Gotein, A Mediterranean Sode-
ty, California, 1971, ii, The Commu­
nity, p. 205-206.
271
III. KATEDOKRATIJA
vietą pagal pirmumą, sąlygotą gimimo. Bet jis galėjo savo lai­
mėjimų dėka pasistūmėti į priekį arba atgal, ir nuo to priklau­
sydavo jo stipendija. Tačiau daugumai akademijos narių tai
nebuvo vienintelis darbas. Jie tarnaudavo bendruomenės pa­
reigūnais arba pelnėsi pragyvenimą amatais bei prekyba. Visa
akademija susirinkdavo dukart per metus vienam mėnesiui vasaros pabaigoje ir žiemos pabaigoje. Plenarinėje sesijoje, arba
kallah, vykdavusioje ankstyvą pavasarį, būdavo svarstomi ir
skelbiami nuostatai iš užsienių atsiųstais klausimais, kad atsa­
kymus galėtų išvežti pirkliai, kurie iškeliaudavo tuoj pat po
Paskos. Abiejų sesijų metu taip pat būdavo mokoma: patsai
gaonas aiškindavo Talmudo skirsnius dviem tūkstančiams su­
tūpusių studentų, o jo vertėjas, arba turgeman (šis terminas
išliko kaip žodis dragoman), tarnaudavo jo garsiakalbiu. Mo­
kytojų būta įvairių laipsnių, žemiausias jų - „kartotojai"; šie
neretai būdavę iš prigimties akli, išmokyti atmintinai kartoti
ilgiausias raštų ištraukas, tiksliai išgiedoti melodiją, perteikti
pauzes ir kirčius. Daktaras, sutrikęs dėl abejotinos teksto vie­
tos, galėdavo pasikviesti kartotoją, kad teisingai ją išgiedotų.
Bene daugiausia būdavo mokomasi iš atminties, triukšmingai
traukiant choru. Tokiu metodu dar ankstesnės kartos laikais
dirbo musulmonų universitetai, kaip antai Kairo ai Azharo
universitetas. Dar visai neseniai žydų mokinukai Maroke galė­
davo atmintinai pakartoti ilgiausius teisės nuostatus hebrajų
ir aramėjų kalbų mišiniu, ir dargi šiandien Jemeno žydai turi
išlaikę sakytinę kartojimo tradiciją, įgalinusią juos išsaugoti
tikslų senovės teksto tarimą, kai Europos žydai jau kadų ka­
dai jį pamiršo23.
Babilonijos akademijos su savo paveldimais griežtai skirs­
tomais išminčių rangais buvo sugėrusios nemaža rytų dvaro
atmosferos bei vergiško ceremoningumo. Jos imdavo toną iš
23 lbid., p. 198-199.
272
III. KATEDOKRATIJA
egzilarcho, kuris buvo lyg ir kokia akademijų vykdomoji šaka.
Hebrajų kalba rašęs kronikininkas Juozapas ben Izaokas Sambaris (1640-1703), cituodamas X a. tradiciją, šitaip aprašo naši:
Tikinčiųjų Vado autoritetu jis plačiai viešpatauja visoms žydų bend­
ruomenėms. Iržydai, ir nežydai sveikina jį atsistodami. Kas prieš jį nepa­
kyla, gauna šimtą rykščių, nes taip įsakė kalifas. Kai jis vyksta audiencijos
pas kalifą, jį lydi žydai ir musulmonai raiteliai, jojantys priešaky ir arabų
kalba šaukiantys „Kelią Mūsų Viešpačiui, Dovydo Sūnui". Ir patsai jis
raitas, dėvi siuvinėto šilko drabužį ir didžiulį turbaną. Nuo jo kybo baltas
šydas su aukso grandinėle. Jam pasiekus kalifo dvarą, karališkieji eu­
nuchai išeina jo pasveikinti ir bėga priešais, kol jis pasiekia sosto salę.
Pirma naši eina tarnas, nešinas kapšeliu aukso, kurį išdalija kalifo garbei.
Naši puola kniūbsčias priešais kalifą, tuomet atsistoja, parodydamas esąs
nuolankus it vergas. Tada kalifas duoda ženklą eunuchams pasodinti naši
greta savęs iš kairės ir išklauso jo prašymą. Išdėstęs savo prašymą, naši
vėl atsistoja, palaimina kalifą ir išvyksta. Pirkliams jis nustato tam tikrą
metinį mokestį, greta tų dovanų, kurias jie jam atveža iš visų pasaulio
kraštų. Tokio papročio laikomasi Babilonijoje24.
Akademijų gaonai ir jų vyresnieji daktarai reikalavo pana­
šios pagarbos. Į juos būdavo kreipiamasi skambiais titulais,
jie dalydavo įmantrius laiminimus bei prakeiksmus. Jie sudarė
paveldimą sakralinį-akademinį kilmingųjų luomą, šiek tiek pa­
našų į Kinijos mandarinų.
Tamsiaisiais amžiais ši Babilonijos katedokratija buvo ir
paveldima teisėjų struktūra, aukščiausiasis teismas, atviras vi­
sos diasporos apeliacijoms. Griežtai kalbant, ši struktūra netu­
rėjo jokios fizinės galios priversti paklusti - jokios armijos ir tik
vietos policiją. Tačiau ji turėjo galią atskirti nuo sinagogos atlikti įspūdingą, netgi bauginamą ceremoniją, išsaugotą ma­
žiausiai iš Ezros laikų. Katedokratija taip pat turėjo ir savo
mokslingumo autoritetą. Vis dėlto praktiškai Babilonijos katedokratų galybė tvėrė tik tol, kol milžiniška musulmonų impe24 Cit. iš M. R. Cohen, Jewish Self-Go-
vernment in Medieval Egipt, Princeton,
1980, p. 7-9.
273
III. KATEDOKRATIJA
rija laikėsi vientisa. Kai Bagdado kalifų teritoriniai užmojai
sumažėjo, jų įtaka taip pat sumenko. Vietinės reikšmės mokslin­
gumo centrai radosi Ispanijoje bei Šiaurės Afrikoje, burdamiesi
aplink iš senųjų akademijų atsikrausčiusius mokslininkus. Pa­
vyzdžiui, apie 1060 m. Kairas tapo halachos centru, į jį atvy­
kus Nahrajui ben Nisimui iš Kairuano ir Judui ha Koenui ben
Juozapui, garsiajam Ravui. Kitoje kartoje jų autoritetą perėmė
mokslininkas iš Ispanijos Izaokas ben Samuelis, „kurio ranko­
se, - pasak amžininkų dokumento, - viso Egipto valdžia". To­
kie žmonės paprastai tvirtindavo esą kilę iš vieno kurio didžių­
jų akademijų gaonų. Greta mokslo jie dažnai sėkmingai pre­
kiaudavo ar turėdavo giminaičių tarp turtingų pirklių. Tačiau
iškili akademiška šeima, kad ir kokia turtinga, neišlaikydavo
savo prestižo, jei nepajėgdavo reguliariai išugdyti žymių moks­
lininkų kartos. Juk praktiškai žydų bendruomenė negalėdavo
tvarkytis nuolat nesiremdama halachos nuostatais, kurių auto­
ritetingumas ir būdavo pripažįstamas dėl to, kad juos skelbda­
vo nelygstamo išsimokslinimo žmonės. Trumpai tariant, pasak
vieno istoriko, kad įgytumei autoritetą, turėjo reikšmės šei­
ma ir prekybinė sėkmė, bet iš esmės lėmė mokslingumas25.
Maimonidas turėjo ir viena, ir kita, ir trečia. Viename savo
veikalų, Mišnos komentaruose, jis išvardija septynias savo pro­
tėvių kartas. Tą pat galėdavo padaryti daugumas žydų, ir ne­
maža Jemeno šeimų, net neturtingų iki šiol išlaikė šį paprotį.
Šiais atmintinų protėvių vardijimais siekta parodyti savo aka­
demišką kilmę, ir dažniausiai šie sąrašai prasidėdavo iškiliu
mokslininku. Moterų neminėta, bet jeigu jų genealogijos būda­
vo išsiskirtinės, tai jas vardydavo. Taigi Maimonido uošvio
motinos linija buvo vardijama keturiolika kartų, o iš tėvo pu­
sės - tik šešios, nors tikrai įspūdingos. Šlovę galėjai pelnyti
įvairiais būdais, bet mokslingumas buvo jos talismanas. Žydai
25 Ibid., p. 94.
274
III. KATEDOKRATIJA
nesugriaunamai tikėjo mokslu. Iš Maimonido laikų išliko toks
įrašas: „Šis dokumentas turi būti teisingas, nes jį surašiusiojo
tėvas buvo ješivos viršininko dukters sūnus"26. Patsai Maimonidas galėjo būti visiškai patenkintas savo protėviais: tarp mi­
nėtų septynių kartų buvo keturi žymūs mokslininkai-teisėjai.
Jis taip pat buvo kilęs iš šeimos, gebančios įgudusia prekyba
išsilaikyti ne tik pačius save, bet ir savo narius-mokslininkus.
Dažniausiai apie pavienius žydus ir net ištisas žydų visuome­
nes, gyvavusias tarp II a. po Kr. ir moderniųjų laikų pradžios,
mes teturime tik menkų žinių nuotrupų. Žydai liovėsi rašę
istoriją, ir jų neramus, klajokliškas ir net persekiojamas būvis
lėmė tai, kad išliko maža dokumentų. Ir vis dėlto aplinkybės
susiklostė taip, kad apie Maimonidą ir jo aplinką - XII a. Egip­
to žydų pasaulį - mes žinome gana daug. Visose sinagogose
būdavo kambarys, vadinamas geniza. Jame būdavo sandėliuo­
jami seni ritualiniai objektai ir maldynai, jau nebevartojami,
bet pagal žydų įstatymą neleistini sunaikinti, nes turintys už­
rašytą Dievo vardą. Kai kada šiuose pusiau šventuose šiukš­
lynuose atsidurdavo ir susikaupdavo gausybė dokumentų, taip
pat ir pasaulietinio turinio. Nuo drėgmės ir puvimo po vie­
nos-dviejų kartų jie jau tapdavo nebepaskaitomi. Tačiau Egip­
tas dėl nuostabiai sauso klimato garsėja tarp mokslininkų sa­
vybe išlaikyti popieriaus bei papirusų fragmentus netgi iš I
tūkstantmečio pr. Kr. ir dar senesnių laikų. Fustate Maimonidas garbino Dievą ir mokė Ezros sinagogoje, pastatytoje 882 m.
ant koptų bažnyčios, parduotos žydams, griuvėsių. Jos geni­
za buvo palėpėje, ir tenai praktiškai neliesta išliko neaprėpiama
gausybė viduramžinių dokumentų, kol XIX a. didysis žydų
mokslininkas Solomonas Schechteris ėmėsi sistemingai juos
traukti dienos švieson. Apie 100 000 puslapių nukeliavo į Kembridžo universiteto biblioteką, o dar 100 000 puslapių ar net
26Gotein, op. cit., iii, The Family, p. 3-5.
275
III. KATEDOKRATIJA
daugiau saugomi įvairiuose pasaulio akademiniuose centruo­
se. Jie atskleidžia bemaž neišsemiamus informacijos klodus.
Žymusis mokslininkas S. D. Goteinas jau pasinaudojo jais ir
puikiai atkūrė XI ir XII a. visuomenę, sudariusią Maimonido
veiklos ir idėjų kontekstą27.
Kairo genizoje esama bent 1200 visiškai išlikusių dalyki­
nių laiškų, iš kurių matyti, jog Egipto žydai, tarp jų ir Maimo­
nido jaunesnysis brolis Dovydas, nukeliaudavo milžiniškus
atstumus ir prekiavo nepaprastai įvairiomis prekėmis. Žydai
specializavosi prekiauti dažais, bet jie taip pat plačiai vertėsi
ir tekstilės, medikamentų, brangiųjų akmenų bei metalų ir kve­
palų prekyba. Tiesioginė jų apyvartos sritis buvo Aukštutinis
ir Žemutinis Egiptas, Palestinos pakrantė ir Damaskas Sirijo­
je. Vienas stambus Fustato pirklys, Mozė ben Jokūbas, vertęsis džiovintų vaisių, popieriaus, aliejaus, žolelių ir monetų pre­
kyba, taip dažnai apsisukdavo po šį regioną, kad buvo pra­
mintas „Kurjeriu". Bet Maimonido sūnaus ranka brūkštelėtas
raštelis liudija tai, kad Fustato pirkliai nusidangindavo net iki
Malaizijos, ir jis tvarkė bylą žmogaus, mirusio Sumatroje. Apy­
vartos mastas taip pat neretai būdavo įspūdingas: didysis XI a.
pirklys Juozapas ibn Avkalis plukdė laivą su 180 ryšulių kro­
viniu, o jo ryšių tinklas įgalino jį oficialiai tarpininkauti dviem
didelėm Babilonijos akademijoms ir vežioti jų nuostatus po
visą žydų pasaulį. Taigi mažutė žydų bendruomenė Pietryčių
Azijoje galėjo palaikyti ryšį, net jei atgabenti jų laukiamus
sprendimus užtrukdavo gana ilgai - nuo Kairo iki Sumatros
būdavo keliaujama keturis mėnesius28.
Dovydas Maimonidas žuvo kaip tik tokioje ilgoje kelionėje.
Išliko jo laiškas vyresniajam broliui, pasakojantis apie įvairiau­
sias Aukštutiniame Egipte ištikusias nelaimes, o iš ten Dovy27Ibid., I, p. 1-28, ir S. D. Gotein, Studies in Islamic History, Leiden, 1966, p.
279-295; Encyclopaedia Judaica, t. 7, p.
404-407; t. 14, p. 948-949. 28 S. D.
Gotein, Letters of Medieval Jezvish Traders, Princeton, 1973, p. 227-229.
276
III. KATEDOKRATIJA
das leidosi tiesiog prie Raudonosios juros, kur turėjo sėsti į
laivą ir plaukti į Indiją. Toliau - tyla. Maimonidas rašė:
Didžiausia nelaimė, ištikusi mane per visą mano gyvenimą, skaudesnė
nei kas nors kita, buvo mirtis šventojo (tebūnie palaiminta jo atmintis) šventojo, kuris paskendo Indijos jūroje, nusinešdamas su savimi daugy­
bę pinigų, priklausiusių man, jam pačiam ir kitiems, ir palikdamas man
mažą dukrelę ir savo našlę. Tą dieną, kai sužinojau tas baisingas naujie­
nas, aš apsirgau ir išgulėjau ligos patale apie metus, kentėdamas nuo
furunkulo, karštinės ir depresijos, ir į mane jau buvo bemaž mota ranka.
Nuo to laiko praslinko maždaug aštuoneri metai, bet aš vis dar gedžiu ir
negaliu nusiraminti. Irkaipgi turėčiau guostis? Jis užaugo ant mano kelių,
buvo mano brolis, mano mokinys, jis prekiavo turguose ir pelnė duoną,
kad aš galėčiau saugiai sėdėti namie. Jis gerai išmanė Talmudą ir Bibliją,
puikiai mokėjo [hebrajų] gramatiką, ir jį regėti buvo mano gyvenimo
džiaugsmas [...]. Kada tik pamatau jo rašyseną ar vieną iš jo laiškų, ma­
no širdis kraujuoja ir visas sielvartas grįžta. Trumpai tariant, „Raudoda­
mas nužengsiu pas savo sūnų į mirusiųjų buveinę".29
Šio laiško širdingumas ir melancholija labai būdingi. Į Maimonido teiginį, esą jis išgulėjęs metus lovoje, galima nekreipti
dėmesio. Jis turėjo polinkį pabrėžti savo negalavimus ir fizinį
silpnumą, bet iš tikrųjų jo būta dargi ypač veiklaus ir nuosta­
biai produktyvaus žmogaus. Kaip šis iškiliausias Viduramžių
žydas atrodė, mes nežinome: 1744 m. išspausdinto jo raštų rin­
kinio pirmajame tome panaudotas portretas tėra gryna išmonė,
nors jis nuolat nuo to laiko kartojamas. Tačiau mums nemaža
pasako jo laiškai ir knygos bei medžiaga, surasta genizoje. Jis
priklausė didžiajai XII a. Renesanso preliudijai, kuri pirmąkart
realiai liudijo apie Tamsiųjų amžių pabaigą, kartu su arabų
pasauliu bei krikščioniškąja Europa paveikusią ir žydus. Mai­
monidas buvo kosmopolitas. Rašė arabų kalba, bet mokėjo ir
kitų, tad neretai atsakydavo savo korespondentams jų kalba.
Visą gyvenimą godžiai skaitė. Viename laiške jis pareiškia
29 Pradžios 37, 35; laišką cituoja
Gotein, Letters of Medieval Jewish Tra­
ders, p. 207.
277
III. KATEDOKRATIJA
perskaitęs visus žinomus traktatus iš astronomijos, kitame jog stabmeldžių raštijoje nėra nieko, su kuo jis nebūtų su­
sipažinęs30.
Gebėjimą aprėpti ir pasisavinti gausybę sunkios medžia­
gos - sakralinės ir pasaulietinės - Maimonidas išsiugdė dar
pačioje savo gyvenimo pradžioje. Tuo pat metu subrendo ir jo
pasiryžimas tvarkingai bei racionaliai perteikti visa tai žydų
pasauliui. Dar neturėdamas šešiolikos, jis pabaigė savo Trak­
tatą apie logiką. Tada, 1158 m., parašė Traktatą apie kalendorių.
Sulaukęs dvidešimt dvejų pradėjo pirmąjį iš savo stambių veika­
lų - Mišnos komentarą, kurį baigė 1168 m. Fustate. Šis darbas
daugmaž atitiko krikščionių scholastų summae ir apėmė didžiulį
kiekį pasaulietinės medžiagos, taip pat duomenų apie gyvū­
nus, augalus, iš gamtos istorijos ir žmogaus psichologijos. Di­
delė šio kūrinio dalis buvo parašyta tuo metu, kai Maimoni­
das ir jo šeima ieškojo saugios vietos apsigyventi: „Buvau dan­
ginamas iš vieno pasaulio krašto į kitą", - pažymi jis. - „...Die­
vas žino, jog kai kuriuos skirsnius aiškinau savo klajonių metu,
kitus - plaukdamas laivu"31. Užbaigęs šį darbą, Maimonidas
ėmėsi didžiojo uždavinio - kodifikuoti Talmudo įstatymus, ir
taip radosi keturiolikos tomų Mišne Tora, kuriai parašyti jam
prireikė dešimties metų ir kuri buvo baigta 1180 m. Tuo metu
Dovydo mirtis prispyrė jį imtis medicinos praktikos. Taip pat
jis teisėjavo, o laikui bėgant tapo Egipto žydų bendruomenės
galva, nors niekad oficialiai ir netituluotas nagid. Daugybė žmo­
nių konsultuodavosi su juo laiškais, išspausdinta 400 jo hebra­
jiškų responsa. Tačiau mokslininkas vis dėlto rado laiko 1185 m.
pradėti savo žymiausią ir įstabiausią veikalą, iš trijų knygų
sudarytą Vadovą dvejojantiems, aiškinantį fundamentaliąją ju­
daizmo teologiją bei filosofiją ir baigtą apie 1190-uosius m.
Gydytojo profesiją Maimonidas traktavo labai rimtai, ir
30 „Moses Maimonides", kn. A. Marx,
Studies in Jewish History and Booklore,
New York, 1969, p. 42. 31Cit. iš Marx,
ibid., p. 38.
278
III. KATEDOKRATIJA
nežydų pasaulyje daugiausia būtent ji atnešė jam šlovę. Jis daug
rašė apie mitybą, vaistus bei gydymą, - išliko dešimt jo medi­
cininių darbų, o buvo gal ir daugiau. Taip pat skaitė paskaitas
apie fiziologiją ir terapiją ir, žinoma, apie žydų religiją bei teisę.
Maimonidas ėjo Saladino vizirio Al Fadi ai Baisami gydytojo
pareigas, ir viziris jam mokėjo metinį atlyginimą; vėliau gydė
Saladino sūnų, tapusį sultonu 1198 m. Buvo kviečiamas gy­
dytoju į „frankų karaliaus" dvarą (arba Anglijos Ričardo Liū­
taširdžio, arba Jeruzalės karaliaus Amalriko), bet šio pasiūly­
mo atsisakė. Iš arabiškų šaltinių visiškai aišku, jog Maimo­
nidas laikytas vienu žymiausių pasaulio gydytojų, ypač įgu­
dusiu gydyti psichosomatinius susirgimus. Iš lūpų į lūpas kelia­
vo dvieilis: „Galeno medicina gydo tik kūną, o Maimonido ir kūną, ir sielą"32.
Didysis mokslininkas gyveno atsidėjęs herojiškam darbui
ir visuomeninei tarnybai, nes ne tik priiminėjo ligonius namie,
bet ir lankydavo juos didelėse viešosiose ligoninėse. Savo mėgs­
tamiausiam mokiniui Juozapui ibn Akninui jis rašė:
įgijau gerą reputaciją tarp didžiūnų, tokių kaip vyriausiasis kadis,
emyrai, Al Fadro rūmai ir kiti miesto kilmingieji, kurie nemoka labai
daug. Paprastiemžmonėms per toli atvykti pas mane į Fustatą, taigi turiu
leisti dienas lankydamas ligonius Kaire, ir kai parsigaunu namo, esu per­
nelyg pavargęs sėsti prie knygų ir medicinos literatūros, - juk tu žinai,
kiek laiko sąžiningam mūsų amato žmogui reikia pasitikslinti šaltiniuose,
kad galėtų būti ramus dėl savo teiginių pagrįstumo tiek argumentais,
tiek deramu autoritetu.
Kitam korespondentui, Samueliui ibn Tibbonui, Maimoni­
das 1199 m. rašė:
Gyvenu Fustate, o sultonas - pačiame Kaire, atstumas tarp šių dviejų
vietų lygus dviem šabo kelionėms [t. y. 1,5 mylios]. Mano pareigos sul­
tonui yra sunkios. Turiu lankyti jį kiekvieną dieną, ankstų rytą. Jeigu jis
prastai jaučiasi arba apserga kas nors iš jo vaikų ar haremo, aš neišvykstu
32 Ibid., p. 31.
279
III. KATEDOKRATIJA
iš Kairo, bet praleidžiu rūmuose didesniąją dienos dalį. Jei serga kuris
nors iš dvaro pareigūnų - pasilieku ten ištisą dieną, [...] netgi jei nieko
tokio nėra, negrįžtu į Fustatą anksčiau kaip popietę. Tuomet būnu pavar­
gęs ir alkanas, o savo kiemą randu prisirinkusį žmonių - didikų ir vargšų,
nežydų, teologų ir teisėjų, ir visi jie laukia manęs grįžtant. Nulipęs nuo
žirgo, plaunuosi rankas ir meldžiu juos palaukti, kol pavalgysiu - vienin­
telį kartą per parą. Tada priimu pacientus. Jie rikiuojasi į eilutę ligi pat
sutemstant, retsykiais iki 2 valandos ryto. Kalbuosi su jais, gulėdamas ant
nugaros, nes esu silpnas. Sutemus kartais esu pernelyg pavargęs, kad dar
pratarčiau žodį. Taigi kai kuriems izraelitams tepavyksta pasišnekėti su
manimi asmeniškai vien tik per šabą. Tada jie visi susirenka pas mane po
pamaldų, ir aš patariu jiems, ką daryti per savaitę. Vėliau, iki vidurdienio
jie studijuoja, tuomet išsiskirsto. Kai kurie sugrįžta vėl ir dar studijuoja iki
pat vakaro maldų. Tokia mano kasdienybė.33
Prabėgus metams po šio laiško parašymo, Maimonidas pa­
sijuto nebegalįs toliau lankyti sultono asmeniškai ir, užuot tai
daręs, ėmė davinėti jo gydytojams raštiškus nurodymus. Ta­
čiau neapleido savo medicininės, teisinės ir teologinės veiklos
iki pat mirties, kuri atėjo 1204 m., jam einant septyniasdešim­
tus metus.
Maimonido gyvenimas buvo visa širdimi paskirtas žydų
bendruomenės, o labiau ribota prasme - ir apskritai žmonių
bendruomenės tarnystei. Tatai atitiko svarbiausiąjį judaizmo
socialinį teiginį. Tačiau vien padėti Fustato bendruomenei ar net platesnei, nežydų Kairo visuomenei - neužteko. Maimo­
nidas suvokė turįs didžias intelektines galias, o ir ne mažiau
svarbią energiją bei susitelkimą, reikalingą šioms galioms nepa­
prastai produktyviai panaudoti. Žydai esą sukurti būti žmo­
nijos intelektiniu katalizatoriumi, pašaukti šviesti nežydus.
Patys jie neturį valstybinės valdžios, karinės jėgos ar erdvių
teritorijų. Bet jie turį protą. Jų ginklai esą intelektas bei mąsty­
mas. Tad žydų visuomenėje mokslininkams teiktina išskirtinė
reikšmė, o sykiu ir ypatinga atsakomybė; iškilaus mokslininko
33 Ibid., p. 32-33.
280
III. KATEDOKRATIJA
pečius slėgė pačios sunkiausios pareigos, kokias tik galima įsi­
vaizduoti: jis privaląs vadovauti pastangoms paversti laukinį
bei iracionalų pasaulį protingu, paklūstančiu dieviškajam ir
tobulam intelektui.
Žydų racionalizacijos procesas prasidėjo monoteizmo atsi­
radimu ir jo sąjunga su etika. Pirmučiausia tai buvo Mozės
nuopelnas. Būdinga tai, kad Maimonidas ne tik teikė Mozei
unikalų vaidmenį - pasak jo, jis buvęs vienintelis pranašas, tie­
siogiai bendravęs su Dievu, - bet regėjo jį kaip didžią intelek­
tinę tvarkos jėgą, iš chaoso sukūrusią įstatymą. Žinoma, žydų
paskirtis buvusi tęsti šį darbą, stumti mąstymo ribas tolyn,
nuolat praplečiant vis didesne teritorija Dievo karaliją - pro­
tą. Filonas, daugeliu požiūrių Maimonido pirmtakas, lygiai taip
pat suprato žydų mokslo tikslą. Pirmiausia jis esąs žydus sau­
gantis skydas, - mat jie esą „maldautojų padermė", užtarianti
žmoniją prieš Dievą, o antra - žydų mokslas esąs priemonė,
kurią pasitelkus gali būti civilizuojamas baisingai iracionalus
pasaulis. Filonas laikėsi itin niūraus požiūrio į nereformuotą
žmogaus situaciją. Jis buvo išgyvenęs klaikų pogromą Alek­
sandrijoje ir aprašė jį savo istoriniuose darbuose - In Flaccum
ir fragmentiškame Legatio in Gaium. Proto stoka galinti paversti
žmones monstrais, blogiau nei gyvuliais. Antisemitizmas esąs
savotiška žmogiškojo blogio paradigma, nes jis ne tik savaime
iracionalus, bet reiškiąs Dievo atmetimą, įkūnijąs beprotybę.
Štai kodėl savo darbe De Vita Mosis Filonas mėgino skaityto­
jams nežydams pristatyti žydų racionalumą, o Legum Allegoriarum, pasitelkdamas alegoriją, jis siekė žydų skaitytojams ra­
cionaliai paaiškinti keistesniuosius Penkiaknygės elementus34.
Maimonidas stovėjo pusiaukelėje tarp Filono ir moderniojo
pasaulio. Kaip ir Filonas, jis neturėjo jokių iliuzijų dėl žmonijos
bedieviško, iracionalaus būvio. Krikščionių persekiojimo jis ne34 Goodenough, op. cit., p. 8-19.
281
III. KATEDOKRATIJA
buvo tiesiogiai patyręs, tačiau buvo tiesiogiai ir skaudžiai susi­
dūręs su islamo žiaurumais, ir netgi Fustate, tame ramiame
užutekyje, jo korespondentai primindavo, jog žydų atžvilgiu
nuolat vykdomi nežmoniški nusikaltimai; Maimonido laiškas
jemeniečiams byloja apie jo gilią panieką islamui kaip mėgini­
mui rasti atsaką į pasaulio neprotingumą35. Kitaip nei Filonas,
jis negalėjo pasisemti racionalizmo iš turtingo graikiškojo filo­
sofinio arsenalo, sukaupto Aleksandrijos bibliotekoje. Bet aris­
totelizmą iš naujo skleidė tarpininkai arabai - Avicena (9801035) ir vyresnysis Maimonido amžininkas ispanas Averojus
(1126-1198). Maža to, Maimonidas galėjo remtis tūkstantme­
te žydų komentarų raštija, kita forma skiepijusia racionalizmą.
Be to, ir pats Maimonidas savo temperamentu buvo racio­
nalistas. Kaip ir Filono, jo raštai persisunkę atsargumu, nuosai­
kumu ir nepasitikėjimu entuziazmo pasireiškimais. Jis visuomet
kaip įmanydamas stengdavosi išvengti barnių, o ypač - odium
theologicum: „Net jei žmonės mane įžeidžia, aš neimu į širdį,
bet atsakau mandagiai, draugiškais žodžiais, ar išvis nutyliu".
Turėjo šiek tiek tuštybės, bet jokiu būdu nebuvo išdidus: „Ne­
tvirtinu, jog niekados neklystu. Priešingai, kai aptinku klaidą
ar kas kitas mane sugauna apsirinkant, esu pasirengęs bet ką
taisyti savo raštuose, keisti įpročius ar net savo pačią prigimtį".
Garsiajame laiške, kuriuo Maimonidas atsakė į pastabas apie
savo Mišne Tora, pareikštas pietų Prancūzijos mokslininkų, jis
pripažįsta savo klaidas, sakosi jau kai ką pataisęs ir pasirengęs
taisyti dar, ir pabrėžia, jog jie visiškai teisingai kvestionuoja
jo darbą: „Nesižeminkite. Galbūt jūs man ir ne mokytojai, bet
man lygūs ir mano draugai, o visus jūsų klausimus buvo verta
iškelti"36. Žinoma, jis buvo elitaras. Yra sakęs, jog verčiau norėtų
įtikti vienamprotingam žmogui negu dešimčiai tūkstančių kvai­
lių. Bet kartu buvo ir tolerantiškas: manė, jog išsigelbės visi
35Marx, op. cit., p. 29-30. 36 „Maimonides and the Scholars of Southern
France", kn. ibid., p. 48-62.
282
III. KATEDOKRATIJA
dievobaimingi žmonės, kad ir kokio jie būtų tikėjimo. Buvo ne­
paprastai kultūringas, mylintis taiką, ramus, įžvalgus. Visų pir­
ma - mokslininkas, ieškantis tiesos, tvirtai įsitikinęs jos galuti­
ne pergale.
Maimonidas aiškiai įsivaizdavo, kokia turėtų būti teisinga
ir racionali - o todėl ir dieviška - visuomenė. Ją sudarysiąs ne
fizinis ar materialinis pasitenkinimas. Tikroji laimė esanti ne­
mirtinga žmogaus proto būtis, kontempliuojanti Dievą37. Pas­
kutiniajame Mišne Tora skyriuje Maimonidas apibūdina Mesi­
jo visuomenę: „Jis tvirtai viešpataus, ir tada išmintingieji galės
laisvai studijuoti Įstatymą bei jo išmintį, ir tomis dienomis ne­
bus alkio nei karo, išnyks neapykanta bei tarpusavio varžyma­
sis [...] ir niekas pasaulyje nesiplūks dėl ko kito, bet tik dėl
Viešpaties pažinimo". Tobulos visuomenės laidas esąs dieviš­
kasis įstatymas. Gera valstybė pagal apibrėžimą yra ta, kurią
valdo įstatymas; idealią valstybę valdo dieviškasis įstatymas38.
Pastarieji, žinoma, turėjo palaukti Mesijo atėjimo, o Maimo­
nidas, būdamas atsargus mokslininkas, jei ko vengė, tai skleisti
eschatologines vizijas. Tačiau tuo tarpu esą įmanoma įstaty­
mu sukurti gerą valstybę. Vadove dvejojantiems jis išdėsto savo
perdėm racionalistinį požiūrį į Torą: „Įstatymais kaip visuma
siekiama dviejų tikslų - sielos gerovės ir kūno gerovės". Pir­
mąją sudaro žmogaus intelekto lavinimas, antrąją - žmonių
politinių santykių tobulinimas. Įstatymas tai ir padaro, nusta­
tydamas tikras nuomones ir šitaip keldamas intelektą, taip pat
pateikdamas normas reguliuoti žmogaus elgesį. Ir viena, ir
kita tarpusavy sąveikauja. Juo taikingesnę ir stabilesnę pada­
rysime visuomenę, juo daugiau laiko bei energijos žmonės ga­
lės skirti savo proto tobulinimui, kad jie savo ruožtu turėtų
37 A. Hyman, Maimonides' Thirteen
Principles, kn. A. Altmann, red., Jewish Medieval and Renaissance Studies,
Harvard, 1967, p. 119-144.
38E. I. J. Rosenthal, Maimonides' Conception of State and Society, kn. Studia Semitica , 2 tomai, Cambridge,
1971, I, p. 275.
283
III. KATEDOKRATIJA
intelektualinių gebėjimų toliau tobulinti visuomenę. Ir taip pro­
cesas tęsiasi, tapęs geruoju ratu vietoj ydingo rato, kuriame
tebesisuka visuomenės, neturinčios įstatymų39. Kyla pagunda
pagalvoti, ar tik Maimonidas neįsivaizdavo Mesijo amžių atei­
nant ne staiga ir netikėtai, bet laipsniškai, nestebuklingai tobu­
lėjant žmogaus racionalumui.
Taigi geriausias būdas pagerinti žmonijos situaciją apskri­
tai - ir užtikrinti žydų avangardo išlikimą konkrečiai - esą
skleisti Įstatymo pažinimą, nes Įstatymas atstovaująs protui ir
pažangai. Maimonidas buvo elitaras, bet mąstė apie vis besiple­
čiantį elitą. Kiekvienas žmogus galėtų būti mokslininku pagal
savo išmanymą. Perdėm knygiškoje visuomenėje tatai nebu­
vo neįmanoma. Žydų aksioma teigė: „Žmogus turėtų parduo­
ti viską, ką turi, ir pirkti knygas, nes, pasak išminčių, Tasai,
kuris kaupia knygas, kaupia išmintį'". Skolindamas knygas,
ypač vargšams, žmogus kyla Dievo akyse. „Jei žmogus turi
du sūnus ir vienas jų nemėgsta skolinti knygų, o kitas mielai
tai daro, tai žmogus turėtų palikti savo biblioteką antrajam,
net jei jis ir būtų jaunesnis", - rašė Maimonido amžininkas
Judas Regensburgietis. Maldingi žydai vaizdavosi dangų kaip
milžinišką biblioteką, o bibliotekininku - arkangelą Metatroną:
knygos lentynose susiglaudžia, padarydamos vietos naujai
atvykusiai. Maimonidas nepritarė tokioms antropomorfinėms
nesąmonėms, tačiau sutiko su busimojo pasaulio kaip abstrak­
taus dangiškosios akademijos atitikmens samprata. Jis taip pat
būtų pritaręs praktiniams Judo priesakams, esą žmogus nie­
kad neturįs klauptis ant didelio folianto užsisegti bato, nau­
doti plunksnakotį vietoj knygos žymeklio, pačiomis knygo­
mis svaidytis ar kaip kitaip jomis bausti studentus, taip pat
puikiam Judo principui: „Žmogus turi gerbti savo knygas"40.
Nuosaikus visais požiūriais, išskyrus studijavimą, Maimo39 Guide of the Perplexed, 3:27; Hyman,
op. cit. 40C. Roth, The People and the
Book, kn. Personalities and Events in Jewish History, p. 172.
284
III. KATEDOKRATIJA
nidas turėjo aistrą knygoms ir geidė, jog ją jaustų ir visi žydai.
„Visi žydai" reiškė taip pat ir moteris bei darbo žmones.
Pasak Maimonido, iš moters nereikalaujama studijuoti, tačiau
taip darydama ji nusipelno Dievo akyse. Kiekvienas žmogus
turėtų studijuoti pagal išgales: tad protingas amatininkas galėtų
skirti tris valandas savo amatui, o devynias palikti Torai „tris studijuoti rašytinį Įstatymą, tris - Sakytinį Įstatymą, o
tris valandas apmąstyti, kaip viena taisyklė išvedama iš ki­
tos". Ši mažutė analizė, kurią Maimonidas pavadino „studijų
pradžia", šį tą mums byloja apie jo darbštumo standartus41.
Ir vis dėlto esą maža naudos iš raginimo žydų tautai studi­
juoti, jei tuo pat metu nedaroma visa, kas įmanoma, kad tos
studijos būtų vaisingos. Būdamas įsitikinęs, jog protas ir Įsta­
tymas - tai vienintelės žydų apsigynimo priemonės bei vienin­
telis kelias paversti pasaulį civilizuotesne vieta, Maimonidas
sykiu su kartėliu suvokė, jog patsai Įstatymas, ištisą tūkstant­
metį pildytas teisiniais nuostatais bei nekoordinuotai komen­
tuotas, buvo siaubingai sujauktas ir atmieštas anaiptol ne ra­
cionaliais elementais. Tad jo gyvenimo darbą sudarė dvi pusės:
sutvarkyti įstatymą ir iš naujo nuosekliai pateikti jį racionaliu
pagrindu. Kad įgyvendintų pirmąjį uždavinį, jis parašė savo
Mišnos komentarą, pirmąsyk nuskaidrinantį Mišnos įstatymų
kūrimą grindžiančius principus, ir kodifikavo Talmudo teisę,
siekdamas, jo paties žodžiais tariant, kad būtų galima greit ir
lengvai surasti sprendimą „Toros jūroje". Maimonidas pažy­
mėjo: „Arba rašai komentarą, arba kodeksą - ir viena, ir kita
yra atskira užduotis". Būdamas intelekto milžinas, jis atliko
jas abi. Jis rašė su nerimastim, jausdamas tvyrančią pavojaus
atmosferą: „Tokiais persekiojimų laikais kaip dabartiniai, sakė jis, - žmonės stokoja dvasinio susitelkimo, kad pasišvęstų
sudėtingoms studijoms, ir bemaž kiekvienam iškyla keblumų,
411. Tvversky, Some Non-Halakhic Aspects of the Mishneh Torah, kn. Alt-
mann, op. cit., p. 95-118.
285
III. KATEDOKRATIJA
prireikus išgauti iš ankstesniųjų kodifikuotų darbų aiškų spren­
dimą, nes jų sąranga tokia pat nesisteminga, kaip ir paties
Talmudo. O dar mažiau asmenų tesugeba dedukuoti įstatymą
tiesiai iš pačių talmudinių šaltinių". O Maimonidas parašė aiš­
kų, tvarkingą, glaustą sąvadą, neapkrautą begaliniu šaltinių
vardijimu. Tačiau jo Kodeksas netapo galutiniu žodžiu apie
Įstatymą, kaip jis tikėjosi. Kaip ir kiekvienas kitas toks mėgini­
mas, jis tik išjudino dar vieną milžinišką tomų griūtį, - 1893 m.
sudarytas svarbiausių Maimonido Kodekso komentarų sąrašas
(dargi nepilnas) apėmė 220 veikalų42. Tačiau didžiojo moksli­
ninko sąvadas pasirodė esąs labai veiksmingas: vienas amži­
ninkas ispanas sakė, jog teisėjai buvo priešiški šiam veikalui
dėl to, kad jis įgalino netgi nespecialistus patikrinti jų spren­
dimus. O kaip tik šito Maimonidas ir troško - kad Įstatymas,
žydų skydas ir kalavijas, taptų veiksminga visų jų nuosavybe.
Kiekvienoje savo Kodekso ir komentarų pakopoje Maimo­
nidas nesiliovė racionalizavęs. Tačiau greta šių veikalų jis dar
parašė ir Vadovą dvejojantiems, norėdamas parodyti, jog žydų
tikėjimą sudaro ne koks rinkinys savarankiškų teiginių, pri­
mestų dieviškojo įsakymo bei rabinų autoriteto, bet kad jis
taip pat gali būti išprotaujamas ir protu patvirtinamas. Čia jis
sekė garsiuoju ir kontroversiškuoju Suros akademijos gaonu
Saadija ben Juozapu (882-942), pirmuoju žydų filosofu nuo
Filono laikų, pamėginusiu suteikti judaizmui racionalų pagrin­
dą. Maimonidas sutiko ne su viskuo iš gaono Saadijos Tikėji­
mo ir pažinimo knygos, bet šis veikalas padrąsino jį jungti žydų
tikėjimą ir filosofiją. Avicena ir Averojus tą patį atliko su isla­
mu, o netrukus Tomas Akvinietis turėjo įgyvendinti šią užduotį
krikščionybės atžvilgiu. Bet Maimonidas racionalizmu pranoko
juos visus. Pvz., esminiu pranašystės klausimu jis pasitelkė
metaforą, analogiją ir parabolę, kad paaiškintų pranašų bend­
42 Marx, op. cit., p. 38-41.
286
III. KATEDOKRATIJA
ravimą su Dievu bei jų stebuklus kaip „natūralius". Jis turėjo
emocijų teoriją, kurią buvo užčiuopę pranašai. Vadinamieji an­
gelai, padėdavę išgauti vizijas, buvę tiesiog pranašų vaizduo­
tės pasireiškimai; žodžiu 'cherubinas' jis žymėjo intelektą43.
Ir vis dėlto nuo tam tikro taško Maimonido racionalizmas
baigėsi. Jam atrodė, kad jis turi skirti Mozę ir kitus pranašus.
Juos jis atmetė kaip abejotinus ar prieštaraujančius logikai, bet
štai Mozė „nepranašavo parabolėmis, kaip kiti pranašai"; jis
esą iš tikrųjų kalbėjęsis su Dievu „akis į akį, be jokio tarpinin­
ko". Maimonidas mėgino paprastai paaiškinti Mozės unikalu­
mą, įrodinėdamas, esą koks nors individas turįs pasiekti aukš­
čiausią žmonių giminei natūraliai prieinamą tobulumo laips­
nį, - na, o tasai žmogus ir buvęs Mozė. Iš tikrųjų Maimonidas
mažino iracionalumo sritį judaizme, tačiau jo visai nepašalino:
jis išskyrė tam tikras esmines tikėjimo sritis, kurių protas esą
negalįs paaiškinti, - kad ir kaip nenorom jis tai pripažino. Ta­
čiau vis dėlto sutiko su tuo, jog kai kurie klausimai bemaž
pranoksta žmogaus proto galias. Akivaizdžios sankirtos tarp
laisvos valios ir predestinacijos klausimu jis citavo Mokytojo
knygą: „Kas tik yra, yra toli ir giliai giliai: kas tai ras?"44O jo
raštuose esama vietų, kur jis vienodai vertina tiek absoliučią
valios laisvę paklusti ar nepaklusti Įstatymui, tiek griežtą deter­
minizmą. Mokslininkas puolė astrologus už tai, kad Įstatymą
jie darė neveiksmingą. Kita vertus, pirmasis iš jo trylikos tikėji­
mo principų teigia: „Vien tik Dievas atliko, atlieka ir atliks vi­
sus veiksmus"45. Įmanoma nurodyti ir kitų prieštaravimų jo
neaprėpiamuose raštuose, nors apskritai jų ten nuostabiai maža.
Maimonidas stengėsi sustiprinti tikėjimą, išvalydamas jį
nuo prietarų, o kas liks - apjuosti proto įtvirtinimais. Tačiau
43 Guide of the Perplexed, 2:45; A. Altmann, Maimonides and Thomas Aqui­
nas: Natural of Divine Prophesy, kn.
Essays in Jewish Intellectual History,
Brandeis, 1981. 44 Mokytojo 7, 24.
45Free Will and Predestination in Saadia, Bahya and Maimonides, kn. Altmann, op. cit.
287
III. KATEDOKRATIJA
žinoma, šitaip elgdamasis, jis paskleidė ir išpopuliarino kriti­
nį požiūrį į tikėjimo paslaptis, galiausiai paviliojusį žmones
žengti daug drąsesnių žingsnių. Sykį išleistas iš grynojo tikėji­
mo „butelio", protas pradeda gyventi savo gyvenimą ir įgyja
savo valią. Maimonidas buvo didis žydų ateities (iš tikrųjų
net ir žmonijos ateities) architektas. Jo Vadovas dvejojantiems
stūmė žydų protus ištisus šimtmečius, - ir ne visada ta linkme,
kuria jis geidė juos stumti. Tam tikra prasme, judaizme jis su­
vaidino tokį pat vaidmenį, kaip Erazmas krikščionybėje: pali­
ko pavojingų užtaisų, kurie pradėjo veikti vėliau. Medicinos
mokslą jis praturtino judaistine doktrina apie kūno ir sielos, są­
monės ir materijos vienybę, - idėja, atvėrusia jam svarbių įžval­
gų į psichikos ligų sritį ir šitaip įgalinusia jį nuspėti Freudo
minčių eigą. Teologijoje jis sustiprino kliovimąsi tikėjimo ir pro­
to suderinamumu, - tatai derėjo jo ramiam ir didingam pro­
tui, bet vėliau leido Spinozai visiškai išklysti už judaizmo ribų.
Daugelis to meto išsimokslinusių žydų baiminosi tos kryp­
ties, kuria Maimonidas vedė judaizmą. Provanse, kur krikščio­
nybę draskė albigiečių erezijos* ir kur buvo steigiama nauja do­
minikonų Inkvizicija ortodoksijai diegti, nemaža rabinų pagei­
davo, jog ir judaizmo autoritetai imtųsi panašių metodų. Jiems
itin nepatiko Maimonido alegoriniai Biblijos aiškinimai, ir jie
norėjo, kad jo knygos būtų uždraustos. 1232 m. jas ėmė ir iš
tikrųjų sudegino dominikonai, įsiterpdami į šį judaizmo vidaus
ginčą. Tačiau žinoma, ši aplinkybė paakino racionalistus kilti į
kontrataką. „Kol žmonių kūnuose gyva siela, - rašė Maimonido
šalininkai, - jų širdžių neįmanoma atitraukti nuo filosofijos ir jai
skirtų knygų [...] jie pasiryžę kautis už Didžiojo Mokytojo ir jo
knygų garbę ir skirs savo lėšas jų labui, kreips atžalas ir savo
dvasią į jo šventus mokymus, kol gyvybe alsuos jų krūtinės."46
* Albigiečiai - religinė sekta, klestėjusi
pietų Prancūzijoje apie 1020-1250 m.
ir galiausiai užgniaužta kaip erezinė.
46Cit. iš H. H. Ben Sasson, red., A History ofthe Jezuish People, vert., Harvard,
1976, p. 545.
288
III. KATEDOKRATIJA
Nepaisant šio žodinio pasigrūmojimo, maža tesuduota tik­
rų smūgių. Teoriškai žydų įstatymai buvo labai griežti heterodoksijos atžvilgiu - jei du žydai paliudydavo matę trečią garbi­
nant stabą, šis galėjo būti pasmerktas myriop; tačiau praktiš­
kai žydų sistema, būdama ne autokratija, bet katedokratija,
leido stebinamai plačiai gyvuoti požiūrių įvairovei. Netgi ereti­
ku pripažintas žmogus neužsitraukdavo fizinės bausmės, ne­
bent jei sistemingai siekdavo atvertinėti kitus į savo pažiūras.
Todėl racionalizmas ir prietarai nei šiaip, nei taip, tačiau vis
dėlto derėjo tarpusavy, o neretai - ir viename asmenyje.
Anuometinis iracionalizmo gajumas visiškai nestebina, jei
turėsime galvoje vargą ir nerimą, kurį žydai neretai būdavo
priversti kęsti. Maimonidas intelektą ir protą vaizdavosi esant
geriausius žydų ginklus, ir iš tikrųjų taip buvo - bent jau savimi
pasitikinčiam elitui. Žydų prastuomenei negandų laikais geres­
nę paguodą teikė pasakojimai apie būtus stebuklus bei viltys
apie busimuosius. Sakralinė žydų literatūra tenkino abi šias
reikmes, nes greta intelektinio komentavimo metodo joje bu­
vo apstu agadinių pasakojimų, pijutim, arba poezijos, ir bega­
lės keisčiausių prietarų, kurių vaikas prisiklausydavo dar mo­
tinos skreite. Juo labiau žydai būdavo persekiojami ir ekono­
miškai spaudžiami, juo labiau jie linko į sakralines pasakas.
„Kadaise, - pastebi vienas midrašinis tekstas, - kai pinigų ne­
trūko, žmonės troško klausytis Mišnos, halachos ir Talmudo.
Nūnai pinigų prasimanyti sunku, maža to - žmonės silpsta po
vergovės jungu, ir visa, ko jie nori - tai klausytis laiminimų
bei paguodos žodžių"47.
Žydai skaudžiai kentėjo tiek islamo, tiek krikščionybės kraš­
tuose. Galbūt ir teisingai pastebėjo vienas iš Abelardo moki­
nių: „Kad ir koks skurdžius būtų žydas, turėdamas dešimtį
sūnų, visus juos išmokys rašto, ir ne naudos tikėdamasis, kaip
47 Shir Hasherim Rabbah 2:14; cit. iš
ibid.
289
III. KATEDOKRATIJA
daro krikščionys, bet trokšdamas, kad jie suprastų Dievo įs­
tatymą, - o dar ir ne vien tik sūnus, bet ir dukteris"48. Tačiau
Maimonido propaguotos rūšies racionalizmas buvo iš tiesų
įmanomas tik aukštesniajai klasei ir daugiausia liko jos nuo­
savybė. Kaip rodo genizos dokumentai, jo nekenčiama ir smer­
kiama liaudies religija klestėjo po pat jo nosimi Fustate. Žydai
praktikavo tiek baltąją, tiek juodąją magiją. Jie išdarinėdavo
triukus su ugnimi, priversdavo skrendančius paukščius sus­
toti ir vėl skristi, kartais kiaurą naktį trukdavusiose apeigose
išsikviesdavo ir gerų, ir blogų dvasių, tuomet griebdavosi išrūkymo, kad jomis nusikratytų. Jie įeidavo į tamsą. Rengdavo
seansus. Būta visokiausių „abrakadabra" - užkeikimų saugu­
mui kelionėje užsitikrinti, išvalyti namus nuo utėlių, priversti
vyrą ar moterį įsimylėti ar „prisaikdinti angelus". Turėta net
slaptų vadovėlių parodyti žydams kelią į slaptus lobynus seno­
vės egiptiečių kapavietėse49.
Tačiau toks iracionalus požiūris į religiją nebuvo būdingas
vien žydų prastuomenei. Jis darė įspūdį ir aukštesniosioms
klasėms; tarp jų šis santykis virto misticizmu. Paties Maimonido
žmona buvo emocionali tikinčioji iš senos pietistų-mistikų lini­
jos. Jo sūnus bei paveldėtojas Abraomas atsigimė labiau į mo­
tiną nei į tėvą. Nors, atrodo, jis buvo ištikimai atsidavęs tėvo
atminimui ir uoliai gynė jo pažiūras, paties jo magnum opus,
milžiniškas tomas, pavadintas Išsamiu dievobaimingųjų vadovu,
pietizmą, arba chasidut, pateikė kaip gyvenimo būdą bei racio­
nalizmo priešnuodį50. Abraomas pagarsėjo kaip ros kol ha chasidim, „visų pietistų galva", ir sulaukdavo laiškų bei mokinių
iš viso žydų pasaulio. Šie maldingieji ištisą dieną pasninkauda­
vo, o pernakt stovėdavo melsdamiesi. Abraomas netgi žavėjosi
48 Cit. i§ B. Smalley, The Study of the
Bible in the Middle Ages, Oxford, 1952,
p. 78. 49 N. Golb, Aspects of the His­
torical Background of Jewish Life in
Medieval Egipt, kn. Altmann, op. cit.,
p. 1-18. 50 S. Rosenblatt, red., The
Highways of Perfection of Abraham Maimonides, New York, I, įvadas.
290
III. KATEDOKRATIJA
arabų mistikais, pasak jo, geresniais Izraelio pranašų mokiniais
nei jo amžininkai žydai51. Tai būtų supykdę jo tėvą, norėjusį
uždrausti žydų mistikų darbus, ką bekalbėti apie musulmonus.
Racionalistų nelaimei, misticizmas judaizme buvo giliai įsi­
šaknijęs; iš tikrųjų būtų galima sakyti, jog jo šaknys siekė Jah­
vės kultą. Idėja, kad greta Penkiaknygės rašytinio Įstatymo,
Dievo duoto Mozei, Jis taip pat davė jam ir Sakytinį Įstatymą,
buvo patogi religiniams autoritetams. Bet sykiu ir nepaprastai
pavojinga, mat vedė prie tikėjimo, esą egzistuojančios gausios
slaptos žinios apie Dievą, perduodamos iš kartos į kartą žodžiu
ir paslapčia, ir jas leista išgirsti tik saujelei privilegijuotų asme­
nų. Talmude žodis 'kabala' reiškia tiesiog „perimtąjį mokymą"
arba „tradiciją", - tatai esanti tolesnė Biblijos dalis po Penkia­
knygės ir sakytinio mokymo. Tačiau laipsniškai ji ėmė reikšti
ezoterinį mokymą, įgalinantį tą saujelę privilegijuotų arba pa­
siekti tiesioginę sąjungą su Dievu, arba pažinti Jį neracionalio­
mis priemonėmis. Tokią idėją lyg ir įteisina Patarlių knygos 8
skyrius bei Jobo 28 skyrius, metaforiškai ir alegorijomis trak­
tuojantys išmintį tartum gyvą kūrybinę jėgą, suteikiančią raktą
į Dievo ir pasaulio pažinimą. Ir vėlesniaisiais amžiais, pasiro­
do, kai tik žydas racionalistas pamėgindavo išguiti misticizmą,
jo priešininkai visuomet gebėdavo atsikirsti jam bibline citata.
O dar lengviau jie galėjo cituoti Talmudą, nes tuo laikotar­
piu judaizmas jau buvo prikaupęs galybę ezoterinių elementų.
Kai kurie mokslininkai įrodinėjo, esą jie įgyti Persijoje Trem­
ties metu, kiti kėlė labiau įtikėtiną mintį, jog jie atėję iš graikų
gnosticizmo. Gnosticizmas, arba slapto pažinimo sistemų visu­
ma, yra nepaprastai gajus parazitinis darinys, nelyg nuodin­
gas vijoklis kimbąs prie sveiko pagrindinės religijos kamieno.
Krikščionybėje ankstyvieji bažnyčios tėvai turėjo grumtis iš
paskutiniųjų, kad neleistų jam nustelbti tikėjimo. Judaizmą
51 S. D. Gotein, Abraham Maimonides
and his Pietist Circle, kn. Altmann, op.
cit., p. 145-164.
291
III. KATEDOKRATIJA
gnostikų idėjos taip pat veikė, ypač diasporoje. Filonas savo
De Vita Contemplativa rašė apie sektą, vadinamą Dievo garbin­
tojais ir išplėtojusią teoriją apie Torą kaip gyvą būtybę - o tai
tipiškai gnostiška samprata52. Gnosticizmas prasiskverbė ir į
tuos Palestinos žydų sluoksnius, kurie paprastai būdavo atspa­
resni graikų idėjoms, - fariziejus, esėjus, Kumrano sektą, o
vėliau - tannaim bei amoraim sluoksnius. Flavijus teigia esėjus
turint magijos literatūrą. Pirmąsyk ji iš tiesų suklestėjo apokaliptiniuosę raštuose.
Šioms knygoms, kurių tikrieji autoriai slėpė savo tapatybę
už Enocho, Mozės, Nojaus, Barucho ir kitų didžių istorinių
asmenybių vardų, būdinga ksenofobija, nacionalizmas bei kur­
stančios nuotaikos; šia pikta, tulžinga raiška priespaudą ken­
čianti tauta šaukėsi potvynių bei uraganų, kurie nušluotų jų
grėsmingai ginkluotus priešus nuo žemės paviršiaus. Ji rašė
apie angelus, velnius, pragarą, dangų, liepsnų audras ir pasaulio
pabaigą, kai graikus ir romėnus ištiksianti pragaištis. Šiuose
tekstuose kalbama apie slaptąjį pažinimą, užgintą visiems, iš­
skyrus pačius patikimiausius bei uoliausius žydus, - būdinga
tai, jog nuožmieji Kumrano vienuoliai turėjo Enocho knygą ir
hebrajų, ir aramėjų kalbomis, - juose taip pat minimi slapti ga­
lios šaltiniai, kuriuos esą galima pažadinti, atėjus laikui nuga­
lėti kitim bei kitus nekenčiamus Dievo priešus. Enocho kny­
gos 14-asis skyrius, gvildenantis ant savo vežimo stūksančio
Sosto slėpinius, - ir pats įkvėptas Ezechielio 1-asis skyrius, paskatino atsirasti visai Merkava (vežimo) misticizmo mokyklai.
Patiklius žydus jie užversdavo informacija apie angelus, „sto­
vinčius priešais vežimą", ugnies nusileidimą iš aukštybių, apie
tai, kaip pamaldžios sielos ekstazės metu pakyla ir atsiduria
priešais vežimą. Kitaip nei Toros, kurios būdavo mokoma vie52 Kai kurie tyrinėtojai mano, jog pats Symbols in the Graeco-Roman Period, 12
Filonas buvo mistikas ir operavo sim- tomų, New York, 1953-1968.
boliais. Plg. E. R. Goodenough, Jewish
292
III. KATEDOKRATIJA
šai, triukšmingai giedant choru, Merkava pažinimas būdavo
dalijamas niekam negirdint, pašnibždomis, ir tik specialiai pa­
rinktiems mokiniams, privalėjusiems išsiskirti tam tikromis
ypatingomis dorinėmis savybėmis, turėti tam tikrų veido bruo­
žų ir delnus, kurie patenkintų chiromantus. Šios žinijos dėsty­
toją kartais gaubdavusi ugnis arba nimbas, kartais jie pereidavę
į transo būseną. Į rojų jie žengdavę stebuklingai, nelyg Eli­
jas, - vienas „pažvelgė ir mirė", kitas „pažvelgė ir tapo ištik­
tas mirties", dar kitas „ramybėje iškilo, ramybėje ir nusilei­
do"53. Siekiantys ekstazės būsenos įsibrukdavo galvą tarp kelių
ir giedodavo giesmes apie Šlovės Sostą arba deklamuodavo
ankstyvąją sakralinę poeziją.
Greta praktinės magijos, nukreiptos į tiesioginį susijun­
gimą su Dievu mistinėse būsenose, pradedant I amžiumi ezo­
terinėse knygose nepaliovė plūsti srautas informacijos apie
dievybę ir rojų. Kadangi Tora šventa, raidės taip pat esančios
šventos; taipogi ir skaičiai; suradus raktą, esą galima įgyti
slaptąjį pažinimą. Vienas iš tokių raktų esąs Psalmių knygos
147, 5: „Didis yra mūsų Viešpats ir galingas jėgomis"; ši eilu­
tė buvo naudojama nurodyti dievybės matmenis (pasitel­
kiant raidžių - skaičių kodą): 236 padauginus iš 10 000 dan­
gaus kareivijų, esą gaunami pagrindiniai galvos ir galūnių mat­
menys, taip pat jų slapti vardai. Šie slapti Dievo vardai - pvz.,
Adirironas, Zavodielis, Achtrielis, Tazašas, Zoharielis - buvo
svarbūs, nes jie esą slaptažodžiai, leidžiantys dangaus duri­
ninkams įvesti atkilusią sielą į fantastinę aštuonerių rūmų
virtinę, vedančią į rojų. Magiškąjį skaičių aštuonis žydų kabalistai nusičiupo iš graikų gnostikų, o vežimas, Dievo galybė
ir emanacija atitiko graikų aeoną. Bet ir dvidešimt du, heb­
rajų abė-cėlės raidžių skaičius, esąs magiškas, nes pats sukū­
rimas buvęs įvykdytas hebrajiškų raidžių kombinacijomis,
53 Apie kabalą žr. Gershomo Scholemo p. 489-653 ir jo Major Trends in Jewish
straipsnį Encyclopaedia Judaica, t. 10, Mysticism, New York, 1965.
293
III. KATEDOKRATIJA
o atskleistos šios paslaptys atverdavusios visatos paslaptis.
Išminčius šie pasibaisėtini prietarai sykiu ir masino, ir kėlė
jiems pasibjaurėjimą. Dievo kūno matavimo antropomorfizmas
prieštaravo pagrindiniam judaizmo mokymui, jog Dievas yra
nesukurtas ir nepažinus. Išminčiai patardavo žydams nenu­
kreipti žvilgsnio nuo įstatymo ir nesileisti į pavojingas paslap­
tis: „Jei kas susimąsto apie keturis dalykus, tai geriau jis iš
viso nebūtų gimęs, - o tie keturi dalykai yra šie: kas yra viršuje,
kas apačioje, kas yra prieš laiko pradžią ir kas bus po jo". Bet
tada išminčiai patys imdavosi daryti lygiai tą patį; o kadangi
buvo elitarai, dažniausiai užkibdavo už idėjos apie ypatingą
pažinimą, perteikiamą tik išrinktiesiems: „Sukūrimo istorija ne­
aiškintina sykiu dviem asmenims, o skyrius apie vežimą - net
ir vienam, nebent jis išminčius ir nepriklausomai jau yra pats
perpratęs šį klausimą". Tai parašyta Talmude; tiesą sakant,
Talmude ir kituose šventuose raštuose galėjai rasti visai nema­
ža tokios įtartinos medžiagos.
Todėl Maimonidą ir kitus racionalistus daūg kas Talmude
trikdė ir netgi erzino. Pavyzdžiui, Ši'ur Koma, arba „Dieviškojo
kūno matmenys", interpretavo Saliamono Giesmių giesmę kaip
Dievo meilės Izraeliui alegoriją ir pateikė stulbinamus detalius
Dievo galūnių matmenis, taip pat jų slaptus vardus. Talmudinį judaizmą visiškai atmetę karaitai šaipydavosi iš šio teksto
ir jį naudodavo rabinams užsipulti. Pasak jų, Dievo veidas ten
išmatuotas iki pat nosies galiuko ir sudarąs 5 000 uolekčių.
Tatai prasimanymas, bet Talmudo tomuose iš tiesų buvo ne
ką geresnių dalykų. Musulmonai taip pat puolė žydus šituo
pagrindu ir pateisindavo juo persekiojimus. Vienas iš vėlesnių
komentatorių mėgino „užglaistyti" šį reiškinį, aiškindamas,
neva tie skaičiai iš tikrųjų esą visatos matmenys. Nesunku įsi­
vaizduoti, su kokiu pasidygėjimu Maimonidas prisiversdavo
aptarinėti tokią medžiagą. Pirmiausia jis mėgino prisidengti
fraze: „Šią temą išgvildenti prireiktų viso šimto puslapių". Tada
294
III. KATEDOKRATIjA
jis ją išbraukė, - išliko Mišrios komentaro rankraštis, kuriame
galima tuo įsitikinti. Vėliau jis įsiteigė sau, jog visas šis reikalas
buvo vieno iš „bizantiečių pamokslininkų darbas, nieko dau­
giau", ir pasmerkė jį kaip klastotę54.
Maimonido atstovaujamas racionalizmas iš dalies buvo re­
akcija į ezoterinės literatūros plitimą ir skverbimąsi į žydų in­
telektinį gyvenimą. Ir racionalizmas darė tam tikrą poveikį.
XII-XIII a. jis privertė įtakingiausius mistikus, bent jau preten­
duojančius į intelektualinį respektabilumą, persijoti savo lite­
ratūrą ir tikėjimo elementus, išvalyti juos nuo magijos bei per
amžius prisikaupusio gnostinio šlamšto ir paversti juos nuo­
seklia sistema. Aukštoji kabala, jei taip galime ją pavadinti,
pradėjo rastis Provanse, Prancūzijoje, antrojoje XII a. pusėje.
Ji rėmėsi daugeliu šaltinių. Vienas jų - tai poezija. Ypač didžiojo
ispanų lyriko Judo Halevio (1075-1141), tarp kurio 800 žinomų
eilėraščių yra 350 pijutim. Halevis buvo religinis sionistas tiems laikams neįprastas reiškinys, - ir jo žymiausia 34 eilėraš­
čių grupė vadinama Stono eilėraščiais. Jamregėjos, jog gyvenimas
Ispanijoj, kad ir koks būtų patogus tarp persekiojimų prot­
rūkių, vis dėlto tėra vergija, palyginti su tikruoju žydų būviu
Palestinoje; galiausiai poetas ten«ir nuvyko. Žydus jis laikė tra­
giška ir sužeista tauta, o savo vienintelį filosofinį veikalą, juda­
izmo apologiją, pavadino knyga „niekinamajam tikėjimui gin­
ti". Jame greta krikščionybės bei islamo puolė ir aristotelinį
racionalizmą bei tvirtai laikėsi požiūrio, jog kenčiančiai žmoni­
jai, o ypač - žiauriai traktuojamiems žydams dedukcinis mąsty­
mas negali pakeisti tiesioginės Dievo patirties, nors tobulame
pasaulyje jis galbūt ir labai pageidaujamas55. Persekiojimų laikais
net ir nepaprastai išsilavinusiam, turtingam žydui buvo gana
54 Moses Narbonis' „Epistle on Shi'ur
Qoma", kn. Altmann, op. cit., p. 228231; G. Scholem, Jewish Gnosticism,
dition, New York, 1965, p. 36-42.
55 R. Kaiser, Life and Times of Jehudah
Halevi, New York, 1949.
Merkabah Mysticism and Talmudic Tra-
295
III. KATEDOKRATIJA
sunku atremti šį teiginį, ir, be jokios abejonės, misticizmas la­
biau traukė kaskart, kai aplink žydus imdavo veržtis krikš­
čionybės ar islamo kilpa.
Provanso mistikai rėmėsi ir neoplatonizmu. Jie sukūrė savų
neatremiamų filosofinių teorijų, - net Maimonidui teko pripa­
žinti kai kuriuos jų buvus mokslingus. Vienas jų, Abraomas
ben Dovydas, arba Rabadas, parašė mokslinį darbą, kuriame
puolė Maimonido Mišne Tora. Abraomo sūnus Izaokas Aklasis
(apie 1160-1235) sukūrė bemaž nuoseklią kabalos sistemą,
paremtą dešimčia sefirot, arba Dievo atributų, bei teorija, jog
visas pasaulio sukūrimas buvęs viso labo tik kalbinis reikalas,
dieviškosios kalbos materializacija. Čia panaudojama neoplatoninė logo idėja (kaip šv. Jono Evangelijos pradžioje), bet ji
performuluojama Toros studijavimo ir maldos sąvokomis. Iš
Narbono, kur gyveno Izaokas, mistinė kabala pasklido į pie­
tus per Pirėnus, pasiekdama Cheroną, Burgą ir Toledą. Kaba­
los vertinimas labai pakilo, kai jai ėmė pritarti didysis rabinas
Mozė ben Nachmanas (1194-1270), žinomas Nachmanido arba
Rambano vardais, įtikėjęs kabalos sistema dar jaunystėje, o
vėliau tapęs svarbiausiu teisės autoritetu Ispanijoje.
Nachmanidas parašė bent penkiasdešimt veikalų, daugiau­
sia Talmudo ir halachos komentarų, o sulaukęs senatvės - dar
ir garsųjį Toros komentarą. Nė vienas jų nėra specifiškai kabalistinis, bet visuose šen ir ten apstu užuominų į kabalos sistemą,
ypač Biblijos komentaruose, tad galiausiai, Nachmanidui vei­
kiant, kabala pateko į ortodoksinio judaizmo studijų pagrindi­
nę kryptį, pirmiausia, žinoma, Ispanijoje. Nachmanidas įgali­
no kabalistus vaizduoti konservatorius, savo idėjas kildinti iš
Biblijos bei Talmudo ir skelbtis tęsiančiais geriausias ir seniau­
sias žydų tradicijas. Tai nacionalistai esą naujovių skleidėjai, į
Toros studijavimą perkėlinėjantys pagoniškas senovės graikų
idėjas. Šiuo požiūriu kampaniją prieš Maimonido darbus gali­
ma apibūdinti kaip paskutinį antihelėnininkų cyptelėjimą.
296
III. KATEDOKRATIJA
Pats Nachmanidas niekada nesidėjo prie raganų medžiok­
lės, nukreiptos prieš racionalizmą, - bet jis suteikė galimybę
kabalistams išsisukti nuo panašių kaltinimų erezija, kuriems
iš tikrųjų būtų atsiradę kur kas daugiau pagrindo. Juk kabala
ne tik atsinešė gnostikų idėjas, absoliučiai svetimas Biblijos
etiniam monoteizmui; tam tikra prasme ji buvo visiškai skir­
tinga religija: panteizmas. Tiek jos kosmogonija - pasakojimas
apie tai, kaip pasaulio sukūrimas buvo pradėtas Dievo žodžių, tiek dieviškųjų emanacijų teorija vedė prie loginės dedukci­
jos, jog dievybės dalelės esama visuose daiktuose. XII a. devin­
tajame dešimtmetyje iškilus ispanų kabalistas Mozė ben Šem
Tovas Gvadalacharietis parašė veikalą, apibendrinantį kaba­
listikos lobyną, Sefer ha Zohar, paprastai žinomą Zoharo pavadi­
nimu ir tapusį populiariausiu šio dalyko traktatu. Didelė šio
kūrinio dalis atvirai panteistinė: jame ne kartą tvirtinama, jog
Dievas „yra visa" ir visa susivieniję Jame, „kaip yra žinoma
mistikams". Bet jei Dievas yra viskame, o viskas yra Dievuje,
kaip gali Dievas būti vienintelė, konkreti būtybė, nesukurta ir
absoliučiai skirtinga nuo kūrinijos, kaip visuomet teigė judaiz­
mas? Į šį klausimą atsakymo nėra, nebent atsakytume trumpai
drūtai, jog Zoharo kabala yra ypač pražūtinga erezija. Ir vis
dėlto reikia pripažinti faktą, jog toks mistinis panteizmas keistai
masina netgi labai protingus žmones, paprastai mąstančius blai­
viai ir racionaliai. Įstabus paradoksas lėmė tai, kad spekulia­
cijos srovė, Spinozą apskritai išplukdžiusi iš judaizmo vandenų,
jį taip pat atvedė į panteizmą, taigi jis buvo galutinis vaisius,
išaugęs tiek iš Maimonido racionalizmo, tiek iš racionalizmui
priešiškų jo oponentų.
Bet tai dar laukė ateity; Viduramžių žydų pasaulyje, veikia­
mame plačiai išsiskleidusių religinių autoritetų, šios konku­
ruojančios srovės galėjo egzistuoti viena greta kitos. Žiauriame
pasaulyje vargšai, ieškodami nusiraminimo, krypo į prietarus
ir liaudies religiją, turtingieji - jei nestokodavo dvasios stipry­
297
III. KATEDOKRATIJA
bės - į racionalizmą, o jei pristigdavo - į mistinę kabalą. Judaiz­
mui grėsmę kėlė pernelyg daug išorės priešų, kad jo atstovai
būtų rizikavę vidine savojo tikėjimo harmonija ir ryžęsi primes­
ti vienodą formą, kurios niekas ypatingai netroško. Iš tikrųjų
Viduramžių judaizmą galima traktuoti kaip sistemą, iš esmės
sukurtą stengiantis sulaikyti žydų bendruomenių susitelkimą
daugelio pavojų akivaizdoje: gresiant ekonominėms negan­
doms, marui, despotiškai valdžiai ir už vis labiausiai - dviejų
didžiųjų imperialistinių religijų puldinėjimams.
Valstybė - krikščioniška ar islamiška - paprastai nebūdavo
svarbiausias žydų priešas. Tiesą sakant, neretai ji būdavo jų
geriausia draugė. Teisėtos valdžios atžvilgiu žydai nepajudina­
mai laikydavosi ištikimai tiek dėl religinių motyvų, tiek iš aiš­
kaus suinteresuotumo: jie buvo mažuma, priklausoma nuo val­
dovo globos. 1127-1131 m. genizos dokumentai liudija žydus
reguliariai viešai kalbėdavus maldas už islamo krašto valdovus
dviem šimtais metų anksčiau negu šios maldos pasirodė žydų
maldaknygėje. Priešingai nei to paties laikotarpio musulmonų
šaltiniai, geniza neteikia duomenų, kad būtų buvus kritikuota
valdžia. Valdovai neliko skolingi. Žydus jie laikė ypač įstatymą
gerbiančia ir turtus gausinančia visuomenės dalimi. Juo stip­
resnė valdžia, juo saugiau dažniausiai jausdavosi žydai. Ir
krikščioniškuose, ir musulmoniškuose kraštuose nelaimė atei­
davo tada, kai dvasininkams fundamentalistams pavykdavo
įgąsdinti valdovą ar - dar blogiau - paversti jį uoliu naujatikiu.
Žydai niekad negalėdavo numatyti, kada toks momentas
ateis. Ruošdavosi, mėgindami apsidrausti. Priešinimasis jėga
jų buvo pasmerktas jau II a., ir žydai nesigriebė jo iki pat XXa.
Palestinoje. Bet turėta ir kitų metodų. Vienas jų - gabiausiems
įgyti profesijas, kurios padarytų juos naudingus daugumos
bendruomenėms, o sykiu leistų būti mobiliems. Islamo šalyse
tai paprastai būdavo nesunkiai pasiekiama. Gabūs žydai tap­
davo gydytojais. Islamo valdovai kasdieną naudodavosi jų
298
III. KATEDOKRATIJA
paslaugomis; neatsilikdavo ir paprasti žmonės, jei tik įsteng­
davo - konsultuodavosi net dėl menkesnių negalavimų, pvz.,
vidurių užkietėjimo ar viduriavimo, kaip rodo genizoje išlikę
receptai. Egipte kiekvienas miestas turėdavo žydą gydytoją,
o žydų gyvenamose vietose dažnai net ir kiekvienas kaimas.
Žydai daktarai buvo populiarūs. Jie lankydavo didžiąsias li­
gonines, o neretai ir patys turėdavo privačias mažesnes. Jie
galėdavo visur keliauti ir prieiti prie bet kurio asmens. Tad
dažniausiai jie ir vadovaudavo žydų bendruomenei. Pirmąją
Egipto nagidų šeimą sudarė vieni gydytojai. Medicina buvo
ne tik Maimonido profesija, bet ir jo sūnaus, tikriausiai - ir
vaikaičio, ir provaikaičio. Al Amanu šeima gydytojavo aštuonias kartas, o vienoje jų šioje profesijoje darbavosi tėvas ir
visi penki sūnūs. Kartais gydytojomis tapdavo ir dukterys,
bent jau okulistėmis. Judas Halevis irgi buvo gydytojas. Taip
pat ir Nachmanidas. Šios medikų šeimos dar ir prekiavo su jų
veikla susijusiomis prekėmis: vaistais, opiumu, gydomosiomis
žolelėmis, kvepalais, mokslo knygomis. Šitaip išplėtoti preky­
bos tinklai įgalindavo medikų šeimą, vos iškilus persekiojimų
pavojui, persikelti į kitą šalį. Žydai gydytojai būdavo visur
mielai priimami, išskyrus uolaus religingumo protrūkių tarps­
nius, - tokiais laikotarpiais jie neretai kaltinti nuodijimu56.
Išlaikyti vientisas šeimų korporacijas žydams buvo geriau­
sias apsigynimo kelias. Didžioji kraujo giminyste paremta šei­
ma reiškė kur kas daugiau nei mažoji (vyro-žmonos) šeima.
Genizos šaltiniai byloja, jog pirmiausia paisyta lojalumo tėvui,
sūnums, broliams, seserims, o ne sutuoktiniams. Daug daž­
niau susirašinėta tarp brolių ir seserų negu tarp vyrų ir žmonų.
Moterys mėgdavo sakyti: „Vyrą galiu gauti, vaikų galiu pagim­
dyti, o štai kilnų brolį - kur man jį rasti?"57Iš testamentų maty­
ti, jog vyrui mirus bevaikiui, jo nuosavybė atitekdavo broliui
56 Gotein, A Mediterranean Society, ii,
The Community, p. 241-245; 255-264.
57 Ibid., iii, The Family, p. 17-35.
299
III. KATEDOKRATIJA
ar artimiausiam „Tėvo namų" nariui, bet ne žmonai, o šioji te­
gaudavo savo kraitį. Kaip sakoma, „turto pusiausvyra sugrįžta
į mano tėvo namus"58.
Kad šeima išliktų stipri, vedybos buvo praktiškai privalo­
mos vyrams ir gimdyti tinkamo amžiaus moterims; genizos do­
kumentuose nepasitaiko žodžio, kuris reikštų „senmergė". Po­
ligamijos atmetimas teikė judaizmui didžiulį ekonominį ir so­
cialinį pranašumą prieš islamą. Penkiaknygėje ji iš tikrųjų nepa­
smerkta, bet Patarlių 31, 10-31 palaikoma vienpatystė, ir nuo
poegzilinių laikų ji įsigali; nuo Rabi Geršomo (960-1028) laikų
dvipatystė ir daugpatystė tarp Europos žydų baudžiamos pačia
griežčiausia atskyrimo nuo sinagogos forma59. Egipte dvipatys­
tė taip pat užtraukdavo ekskomuniką, nors priverstinės leviratinės santuokos atveju Maimonidas sankcionavo bigamiją su
sąlyga, kad abi žmonos bus lygiai traktuojamos - „vieną naktį
su viena, kitą su antra"60. Suaugusiu vyru būdavo tampama
trylikos metų - tokio amžiaus jaunuolis jau būdavo įskaitomas
į pamaldų kvorumą ir dėvėdavo filakterijas, o nuo XIII a. pr.
šį momentą pažymėdavo bar micva apeigos, reiškiančios, jog
jis jau patenka Dievo įsakymų galion61. Tada, atėjus tinkamai
progai, jaunasis vyras vesdavo, - tai, kad Maimonidas nevedė
iki sulaukė per trisdešimt metų, buvo itin neįprastas dalykas.
Vedybos būdavo Socialinis ir ekonominis sandoris, turin­
tis tikslą palaikyti visuomenės darną, tad apeigų metu būda­
vo skaitoma sutartis, arba ketuba, sudaryta kaip partnerystės
susitarimas, siekiant išvengti ginčų ar užtikrinti, kad jai iširus
nekiltų nesantaikos. Štai karaitų santuokos sutartis, datuota
1028 m. sausio 26 d.:
Aš, Ezekija, jaunikis, aprūpinsiu ją drabužiais, pastoge ir maistu, pa­
gal savo sugebėjimus bei išgales tenkinsiu visus jos poreikius ir norus.
58 Ibid., p. 46. 59 M. Waxmann, Judaism: Religion and Ethics, New York,
1958, „Marriage", p. 113. 60 Gotein,
A Mediterranean Society, iii, p. 209-211.
61 Waxmann, op. cit., 118 išnaša.
300
III. KATEDOKRATIJA
Elgsiuosi su ja teisingai ir nuoširdžiai, mylėsiu ir branginsiu, neliūdinsiu
jos, neslėgsiu ir leisiu jai turėti tiek maisto, drapanų ir moterystės san­
tykių, kiek tatai įprasta tarp žydų. [...] Sarna, nuotaka, išklausė Ezekijos
žodžius irsutiko tekėti už jo ir būti jo žmona bei drauge, puoselėti tyrumą,
šventumą ir Dievo baimę, klausytis jo žodžių, gerbti jį ir branginti, būti jo
pagalbininke ir daryti namuose visa, ko tikimasi iš doros žydų moteriš­
kės, rodyti jam meilę ir atžvalgą, paklusti jo valiai ir geisti jo.62
Biblijoje pasakyta: „Dievas... nemėgsta atstumti" (t. y. iš­
skirti)63, bet didžiosios (kraujo giminystės) šeimos sistemą ma­
žosios šeimos atžvilgiu stiprino taip pat ir tas žydų visuomenės
bruožas, kad, tinkamai surašius santuokos sutartį, išsiskirti bū­
davo nesunku. Sprendžiant pagal genizos šaltinius, iki XXa.
antrosios pusės skyrybos būdavo dažnesnės Egipte negu tarp
Europos ar Amerikos žydų šeimų64. Skyrybų atveju Mišna pir­
menybę teikė vyrui: „Į žmonos valią skyrybose neatsižvelgia­
ma, bet vyras išskiriamas tik jam pageidaujant"65. Afroazijiniame musulmonų pasaulyje moters buvo mažiau paisoma nei
krikščioniškoje Europoje, tačiau genizos įrašuose esama užuo­
minų, kad neretai jų turėta daugiau galios, negu formaliai leistų
jų teisės. Mušamos galėdavo kreiptis į teismą, o retsykiais ir
kokiam vyrui tekdavo prašytis teismą apginti nuo valdingos
žmonos. Iš daugelio laiškų aišku, kad vyrams išvykus preky­
bos tikslais į užsienį, moterys tvarkydavo jų verslo reikalus.
Dažnai pasitaikydavo moterų agenčių bei brokerių. Įrašuose
minima viena moteris, iš tiesų gavusi pravardę „Brokerė", va­
dovavo verslo partneriams, prisigyveno iki to, kad buvo paša­
linta iš sinagogos, bet figūravo viešam donatorių sąraše ir nu­
mirė turtinga66.
Moterys taip pat dalyvavo ir švietimo sistemoje, ir tai nepa­
keičiamai vienijo žydų pasaulį. Jos turėdavo atskiras mergaičių
62Gotein, A Mediterranean Society, iii,
p. 50. 63Malachijo 2, 16. 64Gotein, A
Mediterranean Sociey, iii, p. 260. 65Ye-
vamot, 14, 1. 66 Gotein, A Mediterranean Society, iii, p. 352.
301
III. KATEDOKRATIJA
klases, kurioms paprastai vadovaudavo akli mokytojai. Bibli­
jos mokytojų moterų irgi pasitaikydavo gana dažnai. Moteris
galėdavo ir vadovauti mokyklai, bet tai jau retesnis reiškinys.
O pagrindines švietimo pajėgas sudarė visuomenės išlaikomi
vyrai. Iš tikrųjų žydų teisės šaltiniuose miestas (skiriant nuo
kaimo) apibrėžiamas pagal tai, kad turėdavo bent dešimt batlanim, arba „asmenų, kurie nedirba", atsisakančių privataus
pelno dėl studijavimo bendruomenės labui. XI a. pabaigoje
Fustate tokių būta dvidešimt devynių, Kaire - keturiolikos,
įskaitant vadinamuosius rajji, žydų seniūnus (Fatimidams val­
dant), rabeinu (mokytoją), kuris buvo svarbiausias mokslinin­
kas bei religinis autoritetas, du teisėjus, penkis ješivos moks­
lininkus, tris rav, arba, mokytojus, šešis kantorius, vieną mo­
kyklos mokytoją ir penkis pamaldų tvarkdarius67.
Bendruomenės ašį sudarė mokyklos-sinagogos komplek­
sas. Kairo ir Fustato bendruomenė buvo laikoma negriežta,
netgi prabangia. Maimonidas, nepakentęs muzikos, nepritarė
giesmių - pijutim - giedojimui pamaldų metu, bet žmonės jas
mėgo, ir jis nusprendė, kad jas uždraudus kiltų per daug nuos­
kaudos. Jo sūnus Abraomas aimanavo, kad sinagogoje naudo­
jamos milžiniškos pagalvės atsiremti, bet tąsyk lėmė liaudies
balsas. Tačiau net laisvų papročių Fustate pamaldos vyko tris­
kart per dieną, o per šabą - net keturiskart68. Šabo ir mitybos
nuostatų laikytasi kuo griežčiausiai. Žydų įstatymai buvo
griežti, ir dėl to nuolat šiek tiek žydų perbėgdavo į daugumos
bendruomenes, nors tai ir ne dažnai užfiksuota; vis dėlto bū­
tent disciplina palaikė žydų susitelkimą ir ūpą. Šabas (šaknies
veiksmažodis šabat) reiškė liautis. Būdavo draudžiama bet ką
dirbti, Išėjimo knygoje konkrečiai užginta kurti ugnį, o Mišnoje išvardyti trisdešimt devynių kategorijų darbai, kuriais
ruošiamasi ją kurti. Draudimo teritoriją dar išplėšdavo Saky­
67Ibid., ii, p. 211. 68 Ibid., p. 148-160.
302
III. KATEDOKRATIJA
tinio Įstatymo principas - „tverk tvorą apie įstatymą", kad
būtų užkirstas kelias net atsitiktiniams pažeidimams. Taigi
negalėdamas nusilaužti šakos laužui, negalėjai joti arkliu, net
jeigu jis tau ir nepriklausė (sau priklausantiems arkliams per
šabą privalėjai leisti ilsėtis), - mat gali tekti nusilaužti šaką
vietoj botago. Kadangi Jeremijas (17, 21) draudė per šabą ne­
šioti nešulius, Mišnoje du skyriai buvo skirti minimaliems neštiniems kiekiams, o galybėje komentarų aptarinėjami skirtu­
mai tarp nuosavos teritorijos, kur šį tą nešti leista, ir viešos
vietos. Kadangi Išėjimo 16, 29 pasakyta: „ir nė vienas teneišeina iš savo vietos septintoje dienoje", radosi milžiniškas tomas
komentarų apie pasivaikščiojimus69.
Kaip laikomasi šių draudimų, prižiūrėdavo visuomenės iš­
laikomi pareigūnai. Dar svarbesnis vaidmuo jiems priklausė
prižiūrint mitybos įstatymus. Kadangi maistas sudarė dalį reli­
gijos, o valgymas reiškė bendravimą su Dievu, tad produktai
turėjo būti ne tik leistinos rūšies, bet ir tinkamai paruošti: skerdžiant gyvulį kalbamas tam tikras laiminimas, o ir pats darbas
atliekamas nustatyta forma. Gyvulių bei paukščių stemplę ir
trachėją reikėdavo perpjauti peiliu, prieš tai triskart perbraukus
juo per pirštą ir triskart - per nagą, kad įsitikintum, jog jis
nesuteptas ir aštrus. Skerdieną apžiūrėdavo, ar nėra ligos po­
žymių, ypač plaučiuose, tada išrinkdavo venas su krauju, taip
pat draudžiamus užpakalinės dalies riebalus bei sausgysles.
Ritualinį skerdiką, socket, oficialiai skirdavo rabinas, ir iš genizos laiškų matyti, jog jis būdavo tikrinamas trim aspektais religingumo, gero elgesio ir mokslingumo; kaip pastebėjo Goteinas, tai gerai iliustruoja žydų amatų tendenciją pakilti į akademiškumo lygį70. Skerdikui atlikus savo darbą, prižiūrėtojas
pasirūpindavo, kad mėsa iki virimo liktų neliesta: pusvalan­
džiui ją pamerkdavo į vandenį, o valandai palikdavo įsisūrė69 Waxmann, op. cit., p. 32-36.
70 Ibid., p. 108; Gotein, A Mediterrane­
an Society, ii, p. 225.
303
III. KATEDOKRATIJA
ti. Prižiūrėtojas taip pat rūpinosi melžimu ir sūrio darymu,
kuriuos reglamentavo švaros taisyklės. Kad būtų košerinis,
kiaušinis turėjo būti be kraujo žymės, vienu apvaliu, kitu ovaliu
galu, o jo trynys apsuptas baltymu. Kadangi Biblija draudė
troškinti ožiuką jo motinos piene, komentatoriai interpretavo
tai kaip draudimą drauge valgyti mėsos ir pieno gaminius,
nebent vieno su kitu santykis neviršytų vieno su šešiasdešimt.
Dėl to savo ruožtu pradėta naudotis dviem gaminimo apyvo­
kos bei serviravimo rinkiniais71.
Taigi bendruomeninės skerdyklos padėdavo palaikyti žy­
dų parapijos vientisumą. Negana to, nors neturtingas žydas
galbūt ir turėjo griežtai žiūrėti ką jis valgo, jam nereikėjo bai­
mintis, jog teks badauti, nes kiekvieną penktadienį galėjo gauti
pakankamai pinigų (ar atitinkamai produktų), kad užtektų ke­
turiolika kartų pamaitinti šeimyną. Nuo Šventyklos laikų kūpa,
arba rinkliavų dėžutė, buvo ašis, ant kurios laikėsi žydų visuo­
tinės gerovės bendruomenė, o Maimonidas konstatavo: „Mums
niekad neteko matyti ar girdėti žydų bendruomenės, kuri ne­
turėtų kupos"72. Kiekvienai kupai skirdavo tris patikėtinius,
solidžius piliečius, ir kadangi žydų įstatymas darė labdarą pri­
valomą, šie patikėtiniai turėdavo teisę atimti prekių ar pro­
duktų iš to, kuris neprisidėdavo. Aprūpinimo labdara formos
būdavo kruopščiai suskirstytos, kiekviena turėdavo savo fon­
dą ir administratorius: drabužių, mokyklų vargšams, kraičio
neturtingoms mergaitėms, Paskos valgių ir gėrimų vargšams,
našlaičių, senų žmonių, ligonių, neturtingųjų laidotuvių, kali­
nių ir pabėgėlių. Principą „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiek­
vienam pagal poreikius" žydai priėmė dar prieš Kristaus gi­
mimą ir visados juo vadovavosi, net kai ir visą bendruomenę
ištikdavo vargmetis. Galintis mokėti žydas privalėdavo duoti
71Waxmann, op. cit., p. 112. 72Mattenot Aniyim 9:3; cit. iš I. S. Chipkin,
Judaism and Social Welfare, kn. Louis
Finkelstein, red., The Jews, 2 tomai,
London, 1961, I p. 1043-1076.
304
III. KATEDOKRATIJA
savo indėlį į kūpą, kai bendruomenėje būdavo išgyvenęs mėne­
sį, į labdaringą sriubos virtuvę - po trijų, į drabužių fondą po šešių, o į laidotuvių fondą - po devynių mėnesių73. Bet ka­
dangi padėti vargstantiems buvo vienas iš būdų išreikšti dė­
kingumą Dievui - vietoj senovėje aukotų Šventyklos aukų, dievobaimingas žydas duodavo daugiau, negu reikalaujama,
ir Fustato sinagogoje būdavo iškabinami ilgiausi, dailiai išra­
šyti davusiųjų sąrašai, - kad matytų ir Dievas, ir žmonės. Žydai
nepakentė priklausyti nuo labdaros. Jie cituodavo Bibliją: „Pri­
valai padėti skurstančiam žmogui pagal jo reikmes", bet čia
pat pridurdavo - „neprivalai padaryti jį turtingą"74. Biblijos,
Mišnos, Talmudo, komentarų puslapiuose mirgėjo raginimai
dirbti, stengtis tapti nepriklausomam. Po valgio maldoje būda­
vo prašoma: „Mes meldžiam tave, o mūsų tėvų Dieve, kad ne­
verstumei mūsų priklausyti nuo kūno ir kraujo dovanų, [...] bet
padarytumei mus priklausomus vien nuo tavosios rankos, kuri
yra pilna, atvira, šventa ir gausinga, idant mums netektų gė­
dytis". Išminčiai paliepė: „Jei reikia, kapok skerdieną turgavie­
tėje, užsidirbk algą ir nesakyk: 'Esu didis žmogus, ir toks dar­
bas žemintų mano orumą'"75.
O vis dėlto tarp genizos dokumentų randami būtent tokie
gavėjų ir davusiųjų sąrašai byloja, jog praktiškai labdarą tek­
davo dalyti plačiu mastu. Tuo metu, kai Maimonidas atvyko į
Fustatą (apie 1150-1160 m.), iš 3 300 žydų buvo 500 duonpelnių, o 130 šeimų gyveno iš labdaros; 1140-1237 m. laikotarpiu
vidutiniškai vienas paramos gavėjas teko keturiems donatoriams76. Skundų dažnai nebūdavo įmanoma išvengti. 12011202 m., pavyzdžiui, badas ir maras nusinešė pusę Fustato
gyventojų, palikdamas būrius beglobių našlių ir našlaičių. Geni­
zos dokumentai liudija, kad džizija, arba pagalvės mokestis, 73 Baba Batra 8 a. 74 Cit. iš Gotein,
A Mediterranean Society, ii, p. 142.
75 Baba Batra 110 a; Pesahim 113 a;
cit. iš Chipkin, op. cit., p. 1067.
76 Gotein, A Mediterranean Society, ii,
p. 138-142 ir priedai A, B, C.
305
III. KATEDOKRATIJA
baisiausias musulmonų valdžios aspektas, - buvo tikras varg­
šų siaubas; šį mokestį pareigūnai išreikalaudavo žiauriausiai
ir nepermaldaujamai, traukdavo atsakomybėn nemokėjusių gi­
mines, o keliautojai turėdavo prieš išvykdami pateikti pažymas
apie sumokėtus mokesčius.
Antisemitizmo grėsmė niekuomet visiškai neatslūgdavo.
Genizos dokumentuose jis įvardijamas žodžiu sinut, 'neapy­
kanta'. Skaudžiausi persekiojimai vyko XI a. pradžioje, valdant
fanatikui ar pamišėliui Fatimidų kalifui ai Hakimui, kuris pir­
miausia atsigręžė prieš krikščionis, paskui prieš žydus. Kitas
valdovas-zelotas buvo Saladino sūnėnas ai Malikas, pasivadi­
nęs Jemeno kalifu (1196-1201); 1198 m. rugpjūtį rašytame laiške
iš Jemeno pasakojama, kaip žydai buvo sušaukti į valdovo
priėmimų salę ir prievarta atversti į islamą: „Šitaip visi tapo
atkritėliais. Kai kurie dievobaimingieji [vėliau] atsimetė nuo
islamo ir buvo nukirsdinti". Kai kuriuose kraštuose su žydais
elgtasi nepalyginti blogiau nei kitur. Maroke siautėjo fanatiz­
mas. Taip pat šiaurės Sirijoje. Dažnai, siekiant išspausti iš žydų
bendruomenės finansinės naudos, būdavo priimami prieš dhimmi nukreipti nuostatai, tokie kaip taupumo įstatymai. Viena­
me 1121 m. genizos dokumente aprašomi Bagdade paskelbti
dekretai, verčiantys žydus dėvėti
du geltonus ženklus - vieną ant galvos apdangalo, kitą po kaklu. Maža
to, kiekvienas žydas privalo pasikabinti po kaklu [3 gramus] sveriantį
švino gabalėlį su įspaustu žodžiu dhimmi. Taippat jis turi dėvėti perjuosme­
nį sujuostą diržą. Moterys privalo avėti vieną raudoną batą, o kitą juodą,
o ant kaklo ar prie batų turėti prikabintą varpelį. [...] Viziris paskyrė
žiaurius musulmonus prižiūrėti žydams vyrams, o žiaurias moteris prižiūrėti žydėms moterims, ir šie juos visaip skriaudė bei žemino. [...]
Musulmonai tyčiojosi iš žydų, o minia irjaunuoliai mušė juos visose Bag­
dado gatvėse.77
Didžiąją dalį šio laikotarpio Egiptas išliko žydams saugi
77 Ibid., ii, p. 287.
306
III. KATEDOKRATIJA
vieta, nors Aleksandrija tebetęsė senąją antisemitizmo tradiciją,
einančią nuo helėnizmo laikų. Vieno genizos laiško autorius,
aprašydamas antisemitizmo protrūkį, kai vienas žydų išminčių
tenai buvo melagingai apkaltintas išprievartavimu, priduria:
„antisemitizmas įgauna vis naujų pavidalų, ir visas miestas
išvien virto policijos prievaizdais žydams, šitaip išreikšdami
savo sinut"78. Tačiau iš genizos dokumentų galima spręsti, jog
Fustate ir Kaire žydai, krikščionys ir musulmonai gyveno pramaišiui ir drauge plėtodavo verslą. Goteinas daro išvadą, kad
šie duomenys neparemia nuomonės, esą bent jau Egipte antise­
mitizmas buvo nuolatinis ar rimtai įsišaknijęs reiškinys. Tačiau
užtat Fatimidų bei Ajubidų valdymo laikais Egipte prieglobstį
rasdavo persekiojami žydai (t. p. ir nežydai) iš viso pasaulio.
Jei islamo šalyse elgesys su žydais įvairavo, nelygu vieta
ir laikas, tai Bizantijos valdžioje jiems visada buvo riesta. Lo­
tyniškoje krikščionijoje gyvenimas žydams buvo pakenčiamas
iki paskelbiant 1095 m. pirmąjį Kryžiaus žygį; nuo to laiko jų
padėtis beveik visur ėmė blogėti. Kaip ir islamo sąlygomis,
valdžia, kad ir kokia būtų, teikė žydams pirmenybę. Jie buvo
geriausi miestų kolonizuotojai, turėjo naudingus prekybos tin­
klus, pasižymėjo retais sugebėjimais, greitai turtėdavo ir leng­
vai mokėjo mokesčius. Valdant Karolingams žydai klestėjo.
Apie 825-uosius metus imperatorius Liudvikas Dievobaimin­
gasis suteikė jiems keletą chartijų, skatinančių kurtis. Agobardo
Lioniečio laiškai liudija žydus ne tik gyvenus imperatoriaus
globoje, bet ir gavus leidimą statydintis sinagogas. Protarpiais
vis kildavo neramumų - pavyzdžiui, persekiojimai Prancūzijoje
1007 m., priverstiniai atvertinėjimai Maince 1012-aisiais. Bet
apskritai žydų bendruomenės tarpo ir plėtėsi, ypač visame
Reino baseine, o po 1066 m. pasklido ir nuo Žemutinio Reino į
Angliją. Net 1084 m. Speyerio vyskupas suteikė žydams privi­
78 Ibid., ii, p. 279.
307
III. KATEDOKRATIJA
legijų chartiją, apimančią teisę savo kvartalą apjuosti gynybi­
ne siena, tokiu būdu ragindamas juos tame mieste kurtis; o
1090 m. imperatorius Henrikas IV atnaujino savo chartiją ir
suteikė dar vieną Vormse.
Tačiau oficialusis požiūris į žydus darėsi vis nevienaprasmiškesnis. Pasaulietiniai žemvaldžiai linko laikyti juos kultivuotina asmenine nuosavybe; iškilus būtinybei, jie galėdavo
atimti ne tik žydų gaunamą pelną, bet ir kapitalą. Miestus val­
dantys bažnytiniai žemvaldžiai vertino žydų teikiamą ekono­
minę naudą; tačiau kaip bažnyčios atstovus juos piktino pats
žydų egzistavimas. Popiežius Grigalius Didysis (590-604) gynė
Romos žydus, tačiau tuo pat metu kūrė krikščioniškojo antijudaizmo ideologiją, kuri vėliau tiesiogiai skatino fizinius išpuo­
lius prieš žydus. Iš esmės jis įrodinėjo, kad žydai nebuvo akli
prieš krikščionybės mokymą. Esą jie žinoję, jog Jėzus buvo
Mesijas, Dievo sūnus. Bet atstūmę Jį, ir toliau atkakliai Jį neigią,
nes jų širdys esą pagedusios. Ir visuomet šitaip buvę - juk visi
liudijimai prieš žydus byloją iš Biblijos, kurią jie patys ir para­
šę79. Žinoma, žydams tatai sudarė baisią problemą. Viena iš
didžiausių jų dovanų buvo jų kritiškumas. Jie visados juo pa­
sižymėjo. Iš jo radosi ir jų racionalumas, jis buvo vienas iš veiks­
nių, pirmiausia paskatinusių juos pereiti prie monoteizmo, mat
jų kritiškumas neleido susitaikyti su politeizmo paikybe. Ta­
čiau jie buvo ne vien kritiški; galbūt net užvis labiausiai išsi­
skyrė savikritiškumu. Buvo puikūs istorikai, bent jau senovėje.
Teisingai save perprato - nors kartais toji tiesa ir būdavo bjau­
ri - ir papasakojo viską Biblijoje. Kitos tautos, kurdamos na­
cionalinį epą, puoselėjo ir glostė savo savimeilę, o žydai geidė
suvokti, kas jų istorijoje atsitiko negera, taip pat kaip ir tai,
kas joje buvo gera. Štai kodėl Biblijoje mirgėte mirga vietos,
kuriose žydai vaizduojami esą nuodėminga tauta, neretai per79 B. Blumenkranz, ]uifs et Chretiens
dans le monde Occidental 430-1096, Pa­
ris, 1960.
308
III. KATEDOKRATIJA
nelyg pagedusi ar užsispyrusi, kad priimtų Dievo įstatymą,
nors jį ir žinodami. Iš tikrųjų žydai patys parūpino liudijimus,
kurių pagrindu vėliau jie imti kaltinti.
Apskritai krikščionybės apologetai nemanė, jog žydus de­
rėtų bausti už tai, kad jų protėviai nužudė Kristų. Jie aiškino
kitaip. Jėzaus amžininkai žydai, savo akimis regėję jo stebuk­
lus, pranašysčių išsipildymą, bet atsisakę jį pripažinti dėl jo
neturto ir kuklumo. Tatai buvusi jų nuodėmė. Tačiau nuo to
laiko kiekviena žydų karta pasirodžiusi tokia pat užsispyrusi,
kaip ir Biblijoje. Jie esą nuolat slepią tiesą, ją iškraipą bei klastoją įrodymus. Šv. Jeronimas apkaltino žydus iškarpius pranašų
knygose nuorodas į Trejybę. Ezros ir Nehemijo knygose buvę
užuominų, kurias jie pašalinę, sakė šv. Justinas. Talmudą sudarinėję senieji rabinai esą žinoję tiesą ir net paslėpta forma ją už­
fiksavę, - štai kodėl krikščionių atstovai debatuose mėgindavo
naudotis tuo kaip argumentu savo naudai. Netgi žydų istori­
kas Juozapas Flavijus - ir tasai rašęs tiesą apie Jėzų (iš tiesų tai
buvo akivaizdi interpoliacija, padaryta tuo metu, kai rankraš­
čių grandinė buvo krikščionių kontroliuojama), bet žydai ir jį
atsisaką išgirsti. Tatai esą joks nežinojimas. Tai pikta valia.
Štai komentaras iš XII a. istoriko Geraldo Velsiečio raštų:
netgi savo istoriko liudijimų apie Kristų, turėdami jo raštus hebrajiškai ir
laikydami juos autentiškais, jie nenori pripažinti. Betgi Mokytojas Ro­
bertas, šv. Fridesvvide prioras iš Oksfordo, kurį mes matėme, kuris buvo
senas ir pasitikėjimo vertas žmogus [...] išmanė Raštus ir mokėjo hebrajų
kalbą. Jis išsiuntinėjo žmones po įvairiausius Anglijos miestus irmiestelius,
kur gyvena žydai, ir surinko iš jų daugybę Juozapo rankraščių, parašytų
hebrajiškai [...], ir dviejuose iš jų šis liudijimas apie Kristų, išdėstytas nuo­
sekliai ir detaliai, bet tarytumneseniai ištrintas; tačiau likusiuose jis anks­
čiau išimtas, tarsi visai jo nebūtų nė buvę. Ir kai tai buvo parodyta Oks­
fordo žydams, tuo tikslu sukviestiems, jie buvo pripažinti kaltais irsutriko
dėl tokios piktavališkos apgavystės ir nedorybės Kristaus atžvilgiu.80
80Cit. iš C. Roth, The Medieval Concep-
tion of „The Unbelieving Jew", kn. Per­
sonalities and Events.
309
III. KATEDOKRATIJA
Šios krikščionių argumentavimo linijos tragedija buvo ta,
kad ji tiesiogiai vedė į naujos rūšies antisemitizmą. Kad žydai
galėjo žinoti krikščionybės tiesą ir vis dėlto ją atmesti - atrodė
taip keista, kad toks elgesys kažin ar begali būti žmogiškas. Iš
čia radosi ir mintis, jog žydai esą visiškai skirtingi nuo papras­
tų žmonių, o ją dar stiprino ir jų įstatymai dėl maisto, gyvulių
skerdimo, gaminimo ir apipjaustymo. Sklido pasakos, neva žy­
dai turį paslėptas uodegas, tuštinąsi krauju, skleidžią ypatin­
gą kvapą, kuris akimirksniu praeinąs, vos pasikrikštijus. Tatai
savo ruožtu sudarė dirvą rastis pranešimams, neva žydai tar­
naują velniui - o tai juk viską paaiškintų - ir bendraują su juo
per slaptas ir nelabas apeigas.
Tikriausiai antižydiški jausmai kaupėsi jau kurį laiką prieš
1095 m. Klermon-Ferane paskelbiant pirmąjį Kryžiaus žygį,
kuris padėjo jiems prasiveržti. Kryžiaus žygių įkarščio bangą
išprovokavo pasklidusi gausybė pasakojimų apie tai, kaip
Šventojoje žemėje skriaudžiami krikščionys. Svarbiausi šių isto­
rijų nedorėliai buvo musulmonai, bet neretai būdavo įpinami
ir išdavikiškai jiems talkinantys žydai. Tai buvo krikščioniškojo
fundamentalizmo epocha, padėjusi atsirasti reformuotajam
pontifikatui ir tokiems rigoristiniams ordinams kaip cistersų.
Daugelis tikėjo, jog neišvengiamai artėjo pasaulio pabaiga ir
Antrasis Atėjimas. Žmonės troško skubiai pelnyti malonę ir
nuodėmių atleidimą. Šiaurės vakarų Europoje besiburiančios
ginkluotos vyrų masės davė progų pasireikšti įvairiausiam antiįstatymiškam elgesiui ir suardė įprastinę tvarką. Žmonės par­
duodavo savo turtą, kad užsimokėtų žygio išlaidas. Arba sko­
lindavosi pinigų. Ir tikėjosi, kad jų skolos bus panaikintos.
Dėl to nukentėdavo žydai, viena iš nedaugelio grupių, turėjusių
aktyvaus kapitalo - grynų pinigų. Svarbu pastebėti tai, kad
net ir patys uoliausi kryžininkai nesikėsindavo į žydus savo
gyvenamojoje vietovėje, nes jos gyventojus žinojo esant norma­
lius žmones, tokius pat, kaip ir jie. Tačiau leidęsi žygin, jo da­
310
III. KATEDOKRATIJA
lyviai dažnai puldinėdavo kitų miestų žydus. Tada kartais pri­
sidėdavo ir krikščionys miestelėnai, pagauti beprotybės ir plė­
šimo aistros. Vietos valdovai šio staigaus įniršio protrūkio bū­
davo užklupti iš netyčių ir nebesugebėdavo suvaldyti žmonių.
Mus pasiekė XII a. žydų metraštininko Rabi Saliamono ben
Samsono pasakojimas apie žudynes81. Jos prasidėjo Ruane,
Prancūzijoje, ir 1096-ųjų pavasarį išplito po Pareinės miestus.
Kai imdavo rinktis kryžininkų kariauna, dažnai ne ką geresnė
už minią, pavojus grėsdavo kiekvienai žydų bendruomenei,
pasitaikančiai jiems pakeliui. Speyerio vyskupas greit numal­
šino siautėtojus, panaudodamas jėgą ir pakardamas vadeivas:
„Mat jis buvo teisus žmogus tarp nežydų, ir Visur Esantis per
jį pasiuntė mums išsigelbėjimą"82. Taip pat pasielgė ir Kelno
arkivyskupas. Tačiau Mainco arkivyskupui pačiam teko bėgti
ir gelbėti sveiką kailį. Žydai mėgino kautis, bet buvo nugalėti.
Vyrus išžudė arba prievarta atvertė į krikščionių tikėjimą. Vai­
kai buvo išžudyti, kad neužaugtų krikščionimis, o moterys, už­
speistos arkivyskupo pilyje, įvykdė masinę savižudybę, - iš
viso žuvo apie tūkstantį. Senos, turtingos ir klestinčios Parei­
nės žydų bendruomenės žlugo, išžudžius ar jėga pakrikštijus
daugumą žydų. Kiti išsibarstė, įbauginti staigiai prasiveržusios, nepaaiškinamos jų kaimynų miestelėnų neapykantos. Jie
suprato, jog iš apsaugos chartijų naudos bebuvo nelyg iš (pa­
sak jų pačių) „pergamento puodynėms dangstyti".
Antisemitinė ideologija bei folkloras, padėję išjudinti pir­
muosius kryžiuočių išpuolius, pasirodė esą tik pamatas, ant
kurio buvo renčiamas milžiniškas priešiškų mitų bei gandų
rūmas. 1144 m. grėsmingas incidentas nutiko Noridže, Rytų
Anglijoje, anuomet turtingiausioje ir gausiausiai gyvenamoje
Anglijos dalyje. Anglų saksų laikais Anglijoje jei ir buvo žydų,
tai vos vienas kitas. Kartu su daugeliu kitų flamandų imigrantų
81 A. M. Haberman, red., Massacres of
Germany and France, Jerusalem, 1946.
82Ibid., p. 94; cit. iš Ben Sasson, op. cit.
311
III. KATEDOKRATIJA
jie atsikėlė tuoj po Vilhelmo Užkariautojo invazijos. Pusė jų
apsigyveno Londone, bet žydų bendruomenės įsikūrė ir Jorke,
Vinčesteryje, Linkolne, Kenterberyje, Nortamptone bei Oks­
forde. Žydų kvartalų nebūdavo, paprastai —tik dvi žydų gat­
vės, viena pasiturinčių žydų, kita - neturtingųjų: taigi Oksfor­
de, netoli Šv. Oldeito buvo Didžioji žydų gatvė ir Mažasis žy­
dų skersgatvis83. Žydai statydinosi patvarius namus, saugumo
sumetimais neretai iš akmens. Iš tiesų Linkolne tebėra išlikę
du XII a. žydų namai (vienas galbūt naudotas kaip sinagoga), ir
tai vieni iš ankstyviausiųjų Anglijoje išlikusių pastatų84. Noridžas, kuriame įsikūrė Pareinės žydai, neturėjo gausios bend­
ruomenės: daugiausia 200 žmonių iš bendro žydų gyventojų
skaičiaus, anuomet Anglijoje neviršijusio penkių tūkstančių. Ta­
čiau šios bendruomenės veikla nuodugniai ištyrinėta V. D. Lipmano darbuose85. Noridže žydai gyveno šalia turgavietės ir pi­
lies (saugumo tikslu), bet pramaišiui su krikščionimis. Dau­
giausia jie vertėsi pinigų skolinimu, garantuojant žemėmis ar
rentomis. Taip pat skolindavo ir už užstatą. Kai kurie Angli­
jos žydai buvo gydytojai86. Kaip ir kai kuriuose kituose iš tų
septyniolikos Anglijos miestų, kur gyveno žydai, Noridže buvo
viena nepaprastai turtinga šeima - Jurnetai. Galima atsekti
penkias jų kartas. Jie turėjo verslo partnerių Londone, keliavo,
veikė valstybės mastu ir operavo didžiulėmis sumomis. Masy­
vus mūrinis jų namas stovėjo atstu nuo kitų žydų būstų. Jur­
netai globojo Talmudo studentus, o vienas kitas ir pats buvo
mokslininkas87.
1144 m. į šią mažą bendruomenę nukrypo pasibaisėtini kal­
tinimai. Kovo 20-ąją, prieš pat Velykas ir Paską, dingo ber83C. Roth, The Jews of Medieval Oxford, 86 C. Roth, Intellectual Activities of Me­
Oxford, 1951, p. 83. 84 N. Pevsner, dieval English Jewry, British Academy,
J. Harris, The Buildings of England: Lin­ London, 1949, p. 65 pateikia gydyto­
colnshire, Harmondsworth, 1964, p. jų sąrašą. 87Lipman, op. cit., 6 sk., p.
158-159. 85V. D. Lipman, The Jews of 95-112.
Medieval Norwich, London, 1967.
312
III. KATEDOKRATIJA
niukas vardu Viljamas, stambaus ūkininko sūnus, buvęs od­
minio mokiniu. Paskutinįkart jį matė įeinantį į vieno žydo na­
mus. Po dviejų dienų, Didžiosios savaitės trečiadienį, jo kū­
nas surastas į rytus nuo miesto Torp Vude, „aprengtas savo
švarkeliu ir apautas batais", nuskusta galva, subadyta nesuskai­
čiuojama daugybe dūrių. Mūsų žinių šaltinis pirmiausia yra
hagiografija - Šventojo Viljamo Noridžiečio gyvenimas ir stebuk­
lai, netrukus sudaryti Tomo Monmutiečio, Noridžo vienuoly­
no vienuolio88. Pasak Tomo, berniuko motina Elvyra ir vietos
kunigas vardu Godvinas apkaltino Noridžo žydus mužudymu, teigdami, jog šiuo nusikaltimu buvo pakartota Kristaus
kančia. Vėliau krikščionės tarnaitės, dirbusios kažkurio žydo
namuose, pasakojo, esą berniukas buvęs sučiuptas po sinago­
gos pamaldų, jam užkimšta burna, jis surištas, galva subadyta
erškėčiais, tuomet jis esą buvęs pririštas nelyginant ant kry­
žiaus, kairė ranka ir koja prikaltos, šonas pervertas, o kūnas
aplietas plikinančiu vandeniu, - jos neva mačiusios visa tai
pro durų plyšelį. Grupė žydų apkaltinta šventvagyste ir pat­
raukti bažnytinio teismo atsakomybėn. Tačiau miesto šerifas
esą pareiškęs, jog jie priklausą karaliui, neleidęs jiems stoti
prieš teismą ir paslėpęs juos Noridžo pilyje.
Tuo metu prasidėjo pirmieji su berniuko kūnu siejami ste­
buklai. Iš pradžių vietos bažnytinė vyresnybė, kaip, beje, ir
pasaulietinė valdžia, į visą šią istoriją žvelgė priešiškai. Bet
po dvejų metų Noridžo vyskupu paskirtas vienuolis, kuris bu­
vo palankiai nusiteikęs velionio berniuko kulto atžvilgiu, ir
reikšminga ta aplinkybė, jog formali jo išrinkimo ceremonija
vienuolyne tapo proga antižydiškai demonstracijai. Tais pačiais
metais kažkokio sero Simono de Novero tarnai nužudė vietos
palūkininką žydą Eleazirą, kuriam jų ponas buvo skolingas
pinigų. Legenda iš lėto plėtėsi. Ritualinis Kristaus pakaitalo
88A. Jessop, M. R. James, red., The Life
and Miracles of St William of Norwich by
Thomas Monmouth, Cambridge, 1896.
313
III. KATEDOKRATIJA
nužudymas per Velykas atitiko oficialųjį požiūrį, esą žydai
žinoję tiesą, bet ją atmetę. Tuomet nurodyta, jog žmogžudystė
buvo atskleista kovo 22-ąją, t. y. antrąją žydų Paskos dieną.
Visi gerai žinojo, jog tuo tikslu žydai kepa specialią neraugin­
tą duoną. Pagal vieną antisemitinį pasakojimą, nuo to laiko,
kai žydai sušukę Pilotui „Jo kraujas tebūna ant mūsų ir mūsų
vaikų", visi žydai kenčią nuo hemorojaus. Jų išminčiai jiems
neva sakę, jog išsigydyti jie galį tik „Kristaus krauju", t. y. pri­
imdami krikščionybę, bet šį patarimą jie esą supratę pažodžiui.
Kad gautų kraujo gydančiai Paskos duonai kepti, jie turį kas­
met nužudyti Kristaus pakaitalą. Kažkoks Teobaldas iš Kembridžo, žydas atsivertėlis, šią pasaką suplakė su Viljamo nužu­
dymu ir pareiškė, neva žydų susirinkimas Ispanijoje kasmet
burtų keliu išrenkąs miestą, kuriame turinti įvykti ritualinė
žmogžudystė, o 1144 m. burtas tekęs Noridžui89. Tad iš šio
vieno nusikaltimo išaugo du skirtingi, bet persipynę kaltini­
mai žydams - kaltinimas ritualiniu žudymu ir vadinamasis
kraujo šmeižtas90.
Šis epizodas ypač pakenkė žydų saugumui, nes Viljamas
dėl pačios savo mirties rituališkumo įgavo Kristaus šventumo
ir galią daryti stebuklus. Tad jie ir pasipylė, - o kiekvienas
dar labiau įrodydavo žydų piktavališkumą. Kanonizavimo tuo
metu dar nekontroliavo Roma, tad triukšmingi liaudies reika­
lavimai privertė paskelbti Viljamą šventuoju. O kadangi šito­
kios jaudinančios rūšies šventojo kūnas turtindavo jį turinčią
bažnyčią, traukė piligrimus, dovanas ir fundavimus, tai kalti­
nimai ritualine žmogžudyste pasigirsdavo kaskart, kai įtarti­
nomis aplinkybėmis netoli žydų gyvenamos vietos pasitaiky­
davo nužudytas vaikas - 1168 m. Glosteryje, 1181 m. Beri Sent
Edmundse ir 1183 m. Bristolyje. Naujo Kryžiaus žygio paskel­
89Lipman, op. cit., p. 54. 90 Roth, Personalities and Events, p. 62-66 ir jo The
Ritual Murder Libel and the Jeivs, Lon-
don, 19355; žr. taip pat G. I. Langmuir, Speculum, 1972, p. 459-482.
314
III. KATEDOKRATIJA
bimas visuomet sukurstydavo antisemitines nuostatas. 11891190 m. paskelbtas Trečiasis Kryžiaus žygis, kuriame Anglija
dalyvavo daugiausia jam vadovavusio Ričardo Liūtaširdžio
dėka, užkaitino minios įtūžį, jau ir taip įaitrintą kaltinimų rit­
ualinėmis žmogžudystėmis. 1189 m. Ričardo karūnacijoje da­
lyvavusi turtingų žydų pasiuntinybė buvo užpulta minios, kuri
tuoj po to atsigręžė prieš Londono žydus. Kitais metais ar­
tėjant Velykoms prasidėjo pogromai, ir žiauriausias jų įvyko
Jorke, - išžudyta turtinga tenykštė bendruomenė, neišsigelbėjusi net slėpdamasi pilyje. Noridžas, žinoma, irgi tapo auka, ir
metraštininkas užrašo: „Daugelis pasiryžusiųjų vykti Jeruza­
lėn nusprendė pirmiausia sukilti prieš žydus. [...] Tad vasario
6-ąją visi žydai, kurie tik surasti savo namuose Noridže, buvo
išžudyti; kai kurie pasislėpė pilyje"91.
Tai dar vienu lemtingu žingsniu pastūmėjo lotyniškąjį žydų
pasaulį į pražūtį. XII a. paplitus organizuotai erezijai, vis autoritariškesnis ir triumfuojantis pontifikatas ėmė įtariai žiūrėti į
kiekvieną neortodoksišką religingumo formą, neišskirdamas nė
judaizmo. Iškiliausias Viduramžių centralizuotojas, Inocentas
III (popiežiavęs 1198-1216), Laterano IV susirinkime 1216 m.
paskelbė virtinę antižydiškų nutarimų ir davė sankcijas įkurti
du pamokslininkų ordinus - dominikonų ir pranciškonų, - ku­
riems specialiai pavesta stiprinti ortodoksinį tikėjimą miestuo­
se. Dominikonai, be to, dar įgalioti užgniaužti ereziją: tirti abe­
jotiną veiklą, kvosti bei tardyti įtariamuosius ir tuos, kurie bus
pripažinti kaltais, perdavinėti pasaulietinei valdžiai nubausti.
Plėtodamas kristologiją, Inocentas pradėjo naują eucharis­
tijos kultą. Iš to savo ruožtu radosi dar vienas antisemitizmo
lygmuo. 1243 m. netoli Berlyno žydus apkaltino pavogus pa­
šventintą ostiją ir panaudojus ją savo nedoriems tikslams. Tokia
veikla taip pat atitiko krikščionių požiūrį, esą žydai žinoję tiesą,
91 R. de Diceto, Imagines Historiarum,
ii, p. 78, cit. iš Lipman, op. cit.
'
315
III. KATEDOKRATIJA
bet stoję prieš ją. Jie iš tikrųjų tikėję ostiją esant Kristaus kūną:
štai todėl jie ją pavogę, kankinę ir vertę iš naujo išgyventi
Kristaus kančias, lygiai kaip grobdavę krikščionis berniukus
ir žudydavę juos savo šėtoniškiems ritualams. Kaip ir visais
kitais sąmokslų teorijų atvejais, įvykus pirmajam vaizduotės
šuoliui, visa kita klojosi su svaiginančia logika. Po 1243-ųjų
pranešimai apie pavogtą ostiją pasipylė visoje lotyniškoje Euro­
poje. Pasak teismo bylų, šie nusikaltimai išaiškėdavę, nes kęs­
dama agoniją, ostija darydavusi stebuklus: pakildavusi į orą,
sukeldavusi žemės drebėjimą, virsdavusi plaštakėmis, kurios
išgydydavusios luošius, leisdavusi angelus ar balandžius, o už­
vis dažniausiai - šaukdavusi iš skausmo arba klykdavusi kū­
dikio balsu92.
Jokių įtikinamų įrodymų šiems šmeižtams pagrįsti nieka­
da taip ir nebuvo pateikta. Galimas daiktas, kai kurie kaltini­
mai kildavo iš realaus nesusipratimo. Pavyzdžiui, 1230 m. žy­
dai apkaltinti Noridže jėga apipjaustę penkerių metų berniuką.
Kai byla galiausiai 1234 m. pasiekė teismą, žydai buvo įkalinti
ir nubausti baudomis, ir atrodo, kitais metais toji byla iš­
provokavo miestiečius nuožmiai pasikėsinti į Noridžo žydus.
Apie 1240-uosius m. ryšium su šia byla pakarta keletas žydų.
Įtikimiausiai ši istorija aiškintina tuo, kad tos pačios žydų šei­
mos nariai mėgino atsiimti atsivertėlio sūnų93. Bet daugiausia
žydams keliami kaltinimai būdavo visiškai pramanyti, ir jei
tik būdavo atliekamas tikras bažnytinio teismo tardymas, re­
zultatai visuomet žydų bendruomenę išteisindavo94.
Žinoma, šiuos šmeižtus reikia suprasti žydų palūkininkavimo kontekste. Ši jų veikla apėmė labai plačią socialinių sluoks­
nių įvairovę. XIII a. liudijimai iš Perpinjano pietų Prancūzijoje
rodo, kad 65% skolininkų sudarė kaimiečiai, nors jie skolinosi
92Roth, Personlities and Events, p. 6162. 93 Lipman, op. cit., p. 59-64.
94Rotho knygoje Ritual Murder spaus-
dinamas popiežiaus Klemenso XIV
paneigimas (1759).
316
III. KATEDOKRATIJA
tik 43% visos sumos; miestelėnai - atitinkamai 30 ir 41%; ri­
teriai ir didikai - 2 ir 9, dvasininkija 1 ir 5 procentus95. Angli­
joje vaizdas buvo panašus. Vienuolynai ir bažnyčia, taip pat
kilmingųjų aukštuomenė palyginti menkai tesinaudojo žydų
paslaugomis. Didieji skolininkai abiejose šalyse buvo skurs­
tanti kaimo bajorija - klasė, labiausiai linkusi vadovauti anti­
semitinio atavizmo bangai. Vardą ir prestižą turintis skvairas
tuščiomis kišenėmis ir beprarandąs žemes buvo kaip tik tas
žmogus, kuris gali kurstyti minios įtūžį. Visa istorija moko,
kad agrarinėse visuomenėse palūkininkystė veda prie nera­
mumų. Iš vienos žydų sužadėtuvių sutarties XIII a. Anglijoje
galima suprasti, jog už palūkanas skolinami pinigai turėjo at­
nešti ne mažiau kaip 12,5 nuošimčių per metus96. Viduramžių
mastais tai neatrodo daug. Deja, kaip nurodo Lipmanas, sko­
lintojai tarpusavy rezgė nepaprastai sudėtingus sandėrius, daž­
nai sudarydami sindikatus, skolindami ir perskolindami; o visą
šią veiklą dar komplikavo judaizmo nuostatai, pastangos juos
apeiti, krikščionių taisyklės ir pastangos apeiti taip pat ir jas.
Galiausiai palūkanos, kurias turėdavo sumokėti skolininkas,
gerokai išaugdavo, o svarbiausia - susiklostydavo tokia įtemp­
ta teisinė padėtis, kad iškilus bent menkiausiam ginčui, be­
veik neišvengiamai pasigirsdavo kaltinimai apiplėšinėjimu.
Šiuos reikalus spręsdavo tiek krikščionių, tiek žydų vidaus
teismai. Įrašai liudija: „Judas, žydas iš Bristolio, skolingas dvi
uncijas aukso už atliktą žydų įstatymo straipsnio tyrimą klau­
simu, ar žydas turi imti palūkanas iš žydo"; arba kitoje vietoje
Abraomas ben Jozuė iš Jorko sako „Žydų teisėjams", kad
„žydas gali imti palūkanas per krikščionį, ir jei tai jo oponen­
tui atrodo neteisinga, tegu jis eina pas savo įstatymo mokyto­
jus kapitulon ir ten jį apskundžia, nes tokios rūšies reikalai,
95 R. W. Emery, The Jews of Perpignan,
New York, 1959, 4 sk. 96M. D. Davis,
Before 1290, London, 1888, p. 298, cit.
iš Lipman, op. cit., p. 88.
Shetaroth: Hebrew Deeds of English Jews
317
III. KATEDOKRATIJA
liečiantys jo įstatymus, neturėtų būti koreguojami niekur ki­
tur"97. Tokius dalykus galėjo suprasti miesto pirklys, bet ne
kaimo bajoras.
Karaliams gausi ir veikli žydų bendruomenė teoriškai, o
dažnai ir praktiškai, teikdavo milžinišką naudą. XII a. Anglijoje
Angevinų karaliai neabejotinai pelnėsi iš turtingų žydų sko­
lintojų. Žydams skirdavo specialų iždininką, kuris kiekviena­
me žydų bendruomenę turinčiame mieste laikė iždo skrynią.
Kiekvieną šių skrynių valdydavo du žydai ir du krikščionys,
užrašinėję visus įsiskolinimus. Miesto teisme greta krikščionių
teisėjų buvo ir vienas teisėjas žydas bei rabinas tarėjas98. Taigi
karalius atsirėždavo dalį nuo visų žydų sandėrių, todėl jam
reikėjo žinoti, kas kuriam žydui kiek skolingas. Kai 1186 m.
mirė Aaronas Linkolnietis, iškiliausias žydų finansininkas Vi­
duramžių Anglijoje, sutvarkyti jo turtą paskirtas specialus iždi­
ninkas. Likimo ironijos dėka Aaronas finansavo plačią kraš­
tutinio rigorizmo cistersų ordino plėtros programą - buvo pa­
skolinęs jiems tuo metu kosminę 6 400 markių sumą mainais
už įkeistą turtą. Jo skolas paveldėjo karalius, nors kai kurias
perpirko jo sūnus Elijas99.
Jei tokie lobiai būtų dažniau iš dangaus kritę, Anglijos kara­
liai tikrai nebūtų leidę sunaikinti žydų bendruomenių. Tačiau
Aaronas klestėjo anksčiau nei pratrūko didieji paskutiniojo
XII a. dešimtmečio antisemitiniai maištai, nušlavę bendruome­
nes Jorke ir kitur100. Po to Anglijos žydams uždirbti pinigų nuo­
lat darėsi vis sunkiau. Jų jungą dar apsunkino 1215 m. Laterano
Susirinkimo priimtas antižydiškas kodeksas. Anglijoje Kenterberio arkiv. Stephenas Langtonas, vienas iš tų, kurie kūrė Mag­
na Carta, turėjusią prieš žydus nukreiptą straipsnį, pamėgino
organizuoti žydų verslo boikotą. Visą XIII a. nuo žydų Angli­
97 Cit. iš Lipman, op. cit. 98 Ibid., p.
68. 99H. G. Richardson, English Jewry
under the Angevin Kings, London, 1960,
p. 247-253; 127-173. 100J. W. F. Hill,
Medieval Lincoln, London, 1948, p.
217-222.
318
III. KATEDOKRATIJA
joje nesitraukė ekonominis nuosmukis. Aaronas Jorkietis, kuris
metraštininkui Mathew Parisui sakėsi sumokėjęs karaliui per
30 000 markių, 1286 m. mirė visiškai nusigyvenęs101.
Valdant Edvardui I, buvusiam Kryžiaus žygio dalyviui ir
keltų spaudėjui, kuriam vis nepasotinamai reikėdavo pinigų,
žydų gerovė ėmė dar sparčiau smukti. Iš dalies jų kaip pinigų
skolintojų galingiesiems vaidmenį perėmė Jeruzalės Tamplie­
rių ordino riteriai bei jų vadovybė Europoje - pirmieji tikri
krikščionių bankininkai. Rinkoje žydai buvo nustumti į pakraštį
ir vertėsi jau tik smulkaus masto paskolomis, monetų keitimu
ir lombardais. Edvardui jau nebeapsimokėjo sistemingai melžti
žydų pinigus; jam panūdo pasiųsti juos myriop ir greit pasisa­
vinti jų turtą. 1275 m. jis priėmė prieš žydus nukreiptą statutą,
kuriuo palūkininkystę paskelbė už įstatymo ribų, šis nusikal­
timas vėliau susietas su šventvagyste, dar rimtesniu prasižen­
gimu. 1278 m. visoje šalyje suimtos grupės žydų. Daugelis išga­
benta į Londono Tauerį. Pasak vieno metraštininko, 300 buvo
pakarta. Jų nuosavybė atiteko karūnai, ir gauta suma sugundė
Edvardą čia nesustoti. Kitas žingsnis buvo apkaltinti žydus
nuolatiniu monetų apkarpymu. Noridže už šį prasižengimą
pakarta tuzinas žydų. Galiausiai XIII a. dešimtojo dešimtmečio
pabaigoje Edvardui prireikė didžiulės grynų pinigų sumos
išpirkti savo pusbrolį Karolį Salemietį. Jis konfiskavo jam prik­
lausiusių Gaskonijos žydų turtą, o 1289 m. juos apskritai išva­
rė. Kitais metais, primetęs kaltinimą, neva žydai plačiai vengia
laikytis palūkininkavimą draudžiančio įstatymo, jis išmetė juos
ir iš Anglijos, tuoj pat užgrobdamas jų nuosavybę. Turtingiau­
sias žydas Noridže davė 300 svarų sterlingų. Žydai iš 11 skirtin­
gų miestų sukaupė 9 100 svarų sterlingų, iš kurių apie 6 000 da­
vė aštuoniolika šeimų. Laimikis nuvylė, bet šįkart žydų bend­
ruomenė buvo sumažėjusi perpus, palyginti su maksimaliu jos
101 Richardson, op. cit., p. 184-186; M.
Adler, Jews of Médiéval England, Lon­
don, 1939.
319
III. KATEDOKRATIJA
dydžiu - išvarytinų bebuvo likę tik pustrečio tūkstančio102.
Tuo metu Viduramžių krikščioniškose šalyse valdžia vaiz­
davosi, jog jai iškilusi „žydų problema", kurios „galutinis
sprendimas" esąs žydų išvarymas. Tai padaryti jau buvo mė­
ginta ir anksčiau: 1012 m. dalyje Pareinės žemių, 1182 m. Pran­
cūzijoje, 1276-aisiais - Aukštutinėje Bavarijoje. Anglijoje ši prie­
monė daugmaž pateisina lūkesčius, nes ją nuo žemyno skyrė
Lamanšo sąsiauris, tačiau kontinentinėje Europoje su besidrie­
kiančiomis viešpatystėmis būdavo sunku priversti žydus iš
tikrųjų išsikelti. Ir vis dėlto valdžia jautė nuolatinį ideologinį
spaudimą imtis priemonių prieš žydus. Inocentas III Laterano
nutarimuose įrodinėjo, jog žydai, be skrupulų naudodamiesi
pinigų teikiama galia, apvertė natūraliąją tvarką aukštyn ko­
jom, - laisvasis krikščionis tapo vergo žydo tarnu, - tad valdžia
turinti grąžinti prigimtinę tvarką, primesdama galių apribo­
jimus103. Valdžia įvairiose šalyse ir bandė tai padaryti. Nuo
XII a. žydai kunigaikščiams teikė vis mažiau naudos. Jų suge­
bėjimų atlikti prekybines pinigines operacijas įgijo krikščionys.
Šis amžius pasižymėjo gausiu miestų kūrimu, bet žydų kolo­
nistų tam tikslui jau nebereikėjo - krikščionys ir patys tą mo­
kėjo. Tad valdžia jau nebe taip palankiai žvelgė į žydus, o šių
buvimas tapo dažnų siautėjimų šaltiniu, ir dėl viso to buvo
kalti kraujo ir ritualinių žmogžudysčių šmeižtai. Taip pat vyres­
nybei visiškai nuoširdų rūpestį ėmė kelti žydų dalyvavimas,
skleidžiant ramybę drumsčiančias idėjas. Vėlyvaisiais Vidur­
amžiais erezija dažnai sietą su radikalizmu. Eretikai kartkartė­
mis palaikydavo ryšius su išsimokslinusiais žydais, aptarinėjusiais su jais Raštų tekstus ir skolindavusiais jiems knygų. O jų
žydai visad turėjo, ir retsykiais tokių, kurias vyresnybė laiky­
davo pavojingomis. Bažnyčiai atėmus, žydai išsipirkdavo savo
knygas nelyginant vergus. Kai 1190-aisiais buvo išžudyta Jor102 Ibid., p. 313-333.
103 S. Grayzel,
teenth Century, New York, 1966, p. 108.
The Church and the Jews in the Thir320
III. KATEDOKRATIJA
ko bendruomenė, žydai sugebėjo išgabenti knygas į Kelną ir
parduoti tenykščiams žydams104.
Teoriškai žydai nebuvo priimami į universitetus - ten mo­
kytis jiems draudė tiek krikščionių, tiek jų pačių įstatymai.
Tačiau jie rinkdavosi universitetų miestuose. Studentai papras­
tai sudarydavo antisemitinį avangardą. Turine jie turėdavo tei­
sę iškritus pirmam sniegui apmėtyti žydus sniego gniūžtėmis,
jei jie nesumokėdavo dvidešimt penkių dukatų išpirkos; Mantujoje „baudą" sudarė saldainiai ir rašymo popierius, Padu­
voje - riebus gaidys. Pizoje per šv. Kotrynos šventę storiausią
žydą, kokį tik rasdavo, studentai užlaipindavo ant svarstyklių
ir skirdavo bendruomenei jo svorio dydžio baudą saldainiais.
Bolonijoje žydams reikėdavo iškelti studentams pokylį. Kur
tik būdavo medicinos mokykla, žydai turėdavo tiekti lavonus
arba mokėti pinigus, o tai kartais baigdavosi žydų kapinių iš­
niekinimu105. Visa tai rodo, kad žydai buvo nors ir nepopulia­
ri, bet pripažinta universiteto bendruomenės dalis. Neretai
jie ten dėstydavo. Pavyzdžiui, 1300 m. Jokūbas ben Machiras
tapo Monpeljė medicinos mokyklos dekanu. XV a. pradžioje
mokytojas Elijas Sabotas dėstė mediciną Pavijoje (ir buvo išk­
viestas Anglijon gydyti sunegalavusio Henriko IV). Visoje
krikščionijoje universitetuose garsėjo atsivertę žydai. Kartais,
kaip pamatysime, atsivertėliai tapdavo savo buvusių tikėjimo
brolių rykšte; o dar dažniau, ypač verčiami, jie virsdavo kritiš­
ku, ieškančiu, ramybę drumsčiančiu inteligentijos elementu.
Bažnyčia ne taip jau prasilenkė su tiesa, nurodydama žydų įta­
ką albigiečių ar XVa. Bohemijos husitų sąjūdžiams. Žydai akty­
viai veikė abiejose jėgose, galop sugriovusiose Bažnyčios mo­
nopolį - Renesanse ir Reformacijoje. Jie buvo nelyginant mie­
lės. Visi be išimties populistiniai kaltinimai, Viduramžiais aidė­
ję žydų adresu, buvo prasimanymai. Bet teigimas, esą jie darą
104 „The People and the Book", kn. C.
Roth, Personalities and Events, p. 174321
175. 105„The Medieval University and
the Jew", kn. Ibid., p. 91.
III. KATEDOKRATIJA
intelektualią ardomąją įtaką, turėjo tiesos grūdą. Savo garsiojo­
je autobiografijoje Mein Weg als Deutscher und Jude šį momentą
iškėlė Vienos žydų prozininkas Jacobas Wassermannas:
Egzistuoja nepatogus faktas, jog negalima paneigti persekiotojų lygiai valdžios skatinamų agentų ir savanorių - turėjus šiokį tokį pa­
grindą. Kiekvieno ikonoklastinio incidento, kiekvieno nepasitenkini­
mo proveržio, kiekvieno maišto prieš socialinę sanklodą priešakinėse
linijose visados matėme ir tebematome žydus. Jie vadovavo ir toliau va­
dovauja visur, kur tik pasigirsta įsakmūs reikalavimai nušluoti vyresny­
bę ar prireikia su beprotišku įkarščiu įgyvendinti valdymo metamor­
fozės idėjas.106
Viduramžių lotyniškoji valstybė neleido jiems vadovavi­
mo prabangos, tačiau negalėjo visiškai uždrausti mokytojo
vaidmens.
Todėl antrojoje Viduramžių pusėje bažnytininkai išrado
priemonių atremti - kaip jiems atrodė - žydų ardomąjį povei­
kį. Svarbiausia iš jų buvo elgetaujančių ordinų vienuoliai. Do­
minikonai ir pranciškonai įsigalėjo universitetuose XIII a.; tuo
metu jie taip pat įsitvirtino svarbiausiose vyskupystėse. Lo­
tyniškose šalyse jie kontroliavo kiekvieną žydų gyvenimo as­
pektą. Šie ordinai laikėsi požiūrio, jog jau nebetinkama paly­
ginti tolerantiška Augustino nuostata, esą žydai išsaugotini
kaip „liudytojai" ir galį praktikuoti savo tikėjimą; jie troško
panaikinti visas žydų teises107. 1236 m. popiežius Grigalius IX
buvo įkalbėtas pasmerkti Talmudą, ir nors to nesiekta, šis
žingsnis tapo lemiamu poslinkiu nuo augustininės toleranci­
jos108. Dominikonai ir pranciškonai iš pat pradžių nebuvo an­
tisemitai. Šv. Pranciškus nejautė jokio priešiškumo, o šv. Domi­
nykas, pasak jo kanonizacijos proceso liudijimų, „mylėjo vi­
sus - turtingus ir vargšus, žydus ir krikščionis"109. Pradžioje
106 1933 m. išversta: My Life as German
and Jew. 107J. Cohen, The Friars and the
Jews: The Evolution of Medieval AntiSemitism, Cornell, 1982, p. 14. 108Ibid.,
p. 242. 109 P. Mandonnet, St Domink
and His Work, vert., St Louis, 1944,
p. 61.
322
III. KATEDOKRATIJA
jie telkė dėmesį į griežtai teologinius klausimus ir netgi mėgi­
no drausti kaltinimus ritualinėmis žmogžudystėmis.
Tačiau šių ordinų nariai darbavosi miestų aplinkoje, kuri
juos atbukino. Jie buvo agresyvūs atvertinėtojai, žvejoję sielas
nutolusių nuo krikščionybės, nukrypusių į heterodoksinius ti­
kėjimus, neaplenkdami taip pat ir žydų. Miestuose jie rengda­
vo „misijas", kuriose pūtė ortodoksinio uolumo dumples ir
kurstė rigoristinį entuziazmą. Dažnai savo ordino vienuoly­
nus, nelyginant bazes busimosioms atakoms, jie atidarydavo
žydų kvartale arba kur nors netoliese. Žydai suprato, jog jų
bijoti jiems reikia labiau nei kurios kitos krikščionių grupės.
Pranciškonus ir dominikonus jie manė esant rykštę, kuria Mo­
zė grasino Pakartoto įstatymo 32,31 - „kas nėra tauta"110. Laips­
niškai jie perėjo prie politikos atversti žydus arba juos išstum­
ti. Anglijoje pranciškonai rėmėsi karaliaus dekretu, atėmusiu
žydų teisę įgyti mieste žemės su paveldėjimo teise, ir, galimas
dalykas, jie prisidėjo prie reikalavimų žydus išvaryti111. Netru­
kus pereita prie atviro antisemitizmo. 1247 m. Valreas du pran­
ciškonai padėjo paskleisti šmeižtus dėl krikščionių kraujo, kurie
pastūmėjo į kruviną pogromą. 1288 m., pasigirdus kaltinimams
dėl kraujo Trua, dominikonai ir pranciškonai bendromis pas­
tangomis sukurstė išžudyti vietos žydus.
Netgi Italijoje, kur net Viduramžiais vyravo palyginti tole­
rantiškas požiūris į žydus, pranciškonai buvo pikta lemianti
jėga. Ten miestų valdžia leisdavo žydams pagal tam tikrus
nuostatus atidaryti bankus, o už tai imdavo vieną bendrą sumą
arba metinį mokestį. Žydai išsilaikydavo, nes jie imdavo ma­
žesnes negu krikščionys palūkanas - 15-20 nuošimčių. Pranciš­
konai specializavosi spręsti miestų bei prekybos problemas ir
ypač domėjosi pinigų skolinimu. Jie akylai stebėdavo žydus
110Cohen, op. cit., p. 13. 111 A. G. LitUe, Friar Henry of VVadstone and the
Jevvs, - Collecteana franciscana 11, Man-
chester, 1922, p. 150-157; cit. iš Cohen, op. cit.
323
III. KATEDOKRATIJA
ir aptikę nors menkiausią taisyklių pažeidimą negailestingai
juos persekiodavo. Pranciškonai skelbė meilę, bet žydams kaip
žmonėms ji nebuvo taikytina: „Abstrakčiai, plačiąja prasme, užrašė Bernardinas Šiemetis, - mums leista juos mylėti. Tačiau
jų atžvilgiu negalima jokia konkreti meilė"112. Pranciškonai
organizuodavo boikotus ir steigė „pamaldumo fondus", kad
pakirstų žydų verslą ir išstumtų juos; tada galėdavo kelti triukš­
mą, kad jie būtų išvaryti. Kai kurie pranciškonai antisemitai
veikė didžiulėje teritorijoje, pavyzdžiui, Jono Kapistraniečio
įtaka siekė abipus Alpių, o jo pamokslai masiniuose sambūriuo­
se po atviru dangumi dažnai baigdavosi pogromais. Jo moki­
nys Bernardinas Fletrietis, trečios kartos pranciškonų agita­
torius, vadovavo misijai Tridente, kur 1475 m. žydus apkaltino
nužudžius dvejų metų berniuką. Kilusio triukšmo metu suim­
ta visa žydų bendruomenė, daugelis buvo kankinami ir pa­
smerkti mirti, likusieji - išvaryti.
Visą Europą apėmusi Juodoji Mirtis, plitusi iš Viduržemio
pajūrio į šiaurę, papildė antisemitizmo struktūrą dar vienu vi­
suotiniu lygmeniu. Maro priežastys buvo nesuprantamos, o
precedento neturintis jo mastas (epidemija nusinešė nuo ketvir­
tadalio iki pusės gyventojų) įkvėpė mintį, jog tai esanti pestis
manufacta, liga, skleidžiama žmonių pikta valia. Tardytojų dė­
mesys krypo į žydus, ypač po to, kai pasitaikė, kad įbauginti
žydai kankinami prisipažino. 1348 m. rugsėjį Sijono pilyje prie
Ženevos ežero žydai prisipažino neva marą paskleidęs toks
Jonas Savojietis, kurį šitaip rabinai pamokę: „Žiūrėk, duodu
tau sprindžio dydžio ryšulėlį, kuriame yra siauras odinis dygs­
niuotas maišelis su nuodų ir gyvatnuodžių ruošiniu. Jį turi iš­
barstyti po šulinius, tvenkinius ir šaltinius aplink Veneciją ir ki­
tose apylinkėse, kur tik keliausi"113. Pramanas sparčiai plito, ypač
vis daugiau kankinamų žydų prisipažįstant, - pavyzdžiui, Frei112Cit. iš Ben Sasson, op. cit. 113Encyclopaedia judaica, t. 4, p. 1063-1068; P.
Ziegler, The Black Death, London,
1969.
324
III. KATEDOKRATIJA
burge vienas žydas prisipažino vadovavęsis tokiu motyvu:
„dėl to, kad jūs, krikščionys, išžudėt šitiek daug žydų [...] ir
dėl to, kad mes taip pat norime viešpatauti, nes jūs jau pakanka­
mai ilgai viešpataujate". Visur imta kaltinti žydus šulinių nuo­
dijimu. 1248 m. rugsėjo 26 d. popiežius Klemensas VI Avinjo­
ne išleido bulę, paneigiančią šį nepagrįstą kaltinimą ir suverčiančią kaltę velniui: popiežius argumentavo tuo, kad patys
žydai kenčia nuo šios rykštės nė kiek ne mažiau negu bet kuri
kita visuomenės dalis. Panašius pareiškimus padarė ir impera­
torius Karolis IV, Aragono karalius Petras IV bei kiti valdovai.
Ir vis dėlto nuožmiausia nuo 1096 m. antisemitizmo banga
nušlavė nuo žemės paviršiaus per 300 žydų bendruomenių,
ypač Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Pasak
žydų šaltinių, Maince žuvo 6000, o Strasbūre - 2000 žmonių114.
Karolis IV suprato turįs paskelbti atleidžiąs nuo bausmės mies­
tus, kur buvo išžudyti žydai: „Atleidimas [garantuojamas] už
kiekvieną nusikaltimą, susijusį su žydų žudymu ir naikinimu,
įvykdytą nežinant miesto vadovybei arba per jų neišmanymą,
ar dar kokiu nors būdu". Šis atleidimas datuojamas 1350 m.,
kai apskritai žinota, jog žydai už marą nebuvo atsakingi. Deja,
antisemitizmui paplitus, jis užsifiksuodavo; jeigu sykį žmonės
išmokdavo griebtis smurto prieš savo apylinkės žydus, galėjai
tikėtis, jog tokie veiksmai pasikartos. Juodoji Mirtis pasėjo pre­
cedentų visur, o ypač vokiškai kalbančiuose kraštuose.
Ankstyvaisiais Viduramžiais ir net XIVa. pradžioje Ispanija
žydams buvo saugiausia iš lotyniškųjų žemių. Ilgą laiką žydai
ir krikščionys veikiau susitikdavo debatuose nei puldavo kum­
ščiais. Krikščionių bei žydų mokslininkų turnyrai atsirado ne
Ispanijoje. Hyamo Maccoby'o atlikto darbo dėka galime geriau
suprasti sudėtingą debatų istoriją115. Viešųjų debatų procesas
114Žemėlapyje Encyclopaedia Judaica, t.
4, p. 1066, žr. miestus, kur vyko susidorojimai. 115H. Maccoby, red. ir vert.,
Judaism on Trial: Jezvish-Christian Disputations in the Middle Ages, New Jer-
sey, 1982.
325
III. KATEDOKRATIJA
prasidėjo 1240 m. Prancūzijoje kaip tiesioginis atsakas į popie­
žiaus Grigaliaus IX Talmudo uždraudimą. Laiške Europos ku­
nigaikščiams jis liepė pirmąjį Gavėnios šeštadienį, žydams susi­
rinkus sinagogoje, pagrobti visas uždraustąsias knygas ir ati­
duoti „mūsų brangiųjų sūnų, dominikonų ir pranciškonų vie­
nuolių, žinion"116. Grigaliaus kampaniją vienintelis iš monarchų
palaikė Liudvikas IX, kryžiaus žygių dalyvis ir antisemitas.
Tad 1240-ųjų akistata iš tikrųjų buvo ne debatai, o Talmudo
teismas (beje, Liudvikas kartą pasakė, kad geriausias būdas
su žydu ginčytis - tai persmeigti jį kardu), o kaltintoju jame
dalyvavo Nikolajus Doninas, buvęs žydas, o tuo metu - uolus
pranciškonas, pats ir įkalbėjęs Grigalių pradėti šią kampaniją.
Žydų atstovas Rabi Jehielis iš tikrųjų buvo liudytojas gynybos
naudai, ir „debatus" sudarė jo apklausa. Gerai išmanydamas
Talmudą, Doninas sugebėjo „perkratyti" Ravi Jehielį per visas
Talmudo vietas, kurios galėjo kliūti ar kliuvo krikščionims, jos tesudarė tik menką visumos dalelę, - vietas, įžeidžiančias
Kristų (pvz., kur Jėzus vaizduojamas Pragare, paskendęs kun­
kuliuojančiose išmatose) ar piktžodžiaujančias prieš Dievą Tėvą
(parodo jį verkiantį ar priveiktą argumentais), arba draudžian­
čias žydams bendrauti su krikščionimis. Pastaruoju klausimu
Jehielis sugebėjo įrodyti, esą bendravimui iš tiesų trukdą krikš­
čioniški įstatymai, nors negalima paneigti to, kad širdies gilu­
moje daugumas žydų lotynus laikė barbarais. Jehielis atkakliai
laikėsi savo: „Mes parduodame krikščionims gyvulius, tampa­
me verslo partneriais, leidžiame sau būti vieniems su jais, sam­
dome vaikams krikščiones aukles ir mokome krikščionis To­
ros - juk dabar daug krikščionių kunigų moka skaityti hebra­
jiškas knygas"117. Bet vis dėlto 1242 m. Talmudo knygos buvo
sudegintos. Oficialioji politika pripažino, jog Talmudas apskri­
tai nėra eretiškas, bet jame esama šventvagiškų vietų, - todėl
116Cit. iš Grayzel, op. cit., p. 241, 96 išna­
ša. 117 Cit. iš Maccoby, op. cit., p. 32.
326
III. KATEDOKRATIJA
jį derėtų ne naikinti, o cenzūruoti. Donino iškelti momentai
tučtuojau pateko klerikalinio antisemitizmo amunicijon118.
Ispanijoje bent jau kurį laiką debatai būdavo tikresni ir
apimdavo platų klausimų spektrą. Ar katedros geresnės už
Šventyklą? Ar kunigai/rabinai turėtų vesti? „Kodėl tarp nežy­
dų daugiau būna šviesbruvių ir gražių, o žydų dauguma juodi ir bjaurūs?" - į šį klausimą žydai atsakė, esą krikščionių
moterys turinčios lytinių santykių per menstruacijas ir šitaip
savo vaikų veido spalvai suteikiančios kraujo rausvumo, be to,
santykiaujančius nežydus esą „supa gražūs paveikslai, tad jie
ir gimdo panašius vaikus"119. Būtent ispanai, o tiksliau - Aragono karalius Jokūbas I surengė neprilygstamus debatus Barse­
lonoje, 1263 m. liepos 20-31 dienomis. Ir vėl idėją iškėlė buvęs
žydas Pablo Christiani (daugelis žydų atsivertėlių rinkdavosi
vardą Paulius), jį palaikė Raimundas de Penaforte, dominiko­
nų Inkvizicijos galva ir Ordino magistras, bei Petras de Janua,
Ispanijos pranciškonų generolas. Žydai teturėjo vieną atstovą,
bet patį geriausią: Nachmanidą, išsimokslinusį, iškalbų, aukštakilmį, pasitikintį. Atvykti į Barseloną ir dalyvauti debatuose
jis sutiko, nes pažinojo karalių Jokūbą, kuris samdydavo daug
žydų pareigūnų, buvo palankiai nusiteikęs ir bet kuriuo atve­
ju garantavo jam visišką žodžio laisvę. Jokūbas buvo plataus
užmojo žmogus, turėjo galybę meilužių ir nesantuokinių vaikų,
buvo užrūstinęs popiežių tuo, kad atstūmė pirmąją žmoną ir
nesudrebėjęs išplėšė Cheronos vyskupui liežuvį. Į popiežiaus
reikalavimus nusikratyti savo žydų biurokratų jis nekreipė jo­
kio dėmesio.
Kaip iš tikrųjų vyko debatai tiksliai nežinome, nes krikš­
čionių ir žydų pasakojimai prieštarauja vieni kitiems. Pagal
krikščionių versiją Nachmanidas sugaunamas kalbąs nenuosek­
liai, priremiamas prie sienos, nutildomas ir galiausiai netvar118 Ibid., p. 25. 119 Cit. iš Ben Sasson,
op. cit., p. 557-558.
327
III. KATEDOKRATIJA
kingai palieka mūšio lauką. Paties Nachmanido ataskaita aiš­
kesnė ir geriau pateikta. Krikščionių puolimu buvę numatyta,
remiantis agados ir homiletinėmis Talmudo vietomis, įrodyti
Mesiją iš tikrųjų pasirodžius, jį buvus sykiu žmogų ir Dievą ir
mirus žmonijos išganymo vardan, todėl judaizmas esąs prara­
dęs savąją raison d'etre. Nachmanidas atsakydamas prieštaravęs
šioms ištraukoms priskiriamai reikšmei, neigęs, kad žydai pri­
valo pripažinti agadą ir tvirtinęs, esą Mesijo doktrina žydams
neturinti esminės reikšmės. Pereidamas į kontrpuolimą, jis
ėmęs įrodinėti, jog tikėjimas Jėzumi pasirodęs pražūtingas. Ka­
daise viešpatavusi visame pasauly, Roma sužlugusi, vos tik pri­
ėmusi krikščionybę, ir „dabar mahometonai turį didesnę teri­
toriją negu ji". Maža to, pridūręs jis, „nuo Jėzaus laikų iki šių
dienų pasaulis skendėjęs smurto ir neteisybių jūroje, o krikščio­
nys esą pralieję daugiau kraujo negu visos kitos tautos". Apie
Įsikūnijimą Nachmanidas pareiškęs: „Mokymo, kuriuo jūs ti­
kite, jūsų tikėjimo pagrindo negali suvokti protas, gamta netei­
kia jam jokio pamato, o ir pranašai niekada apie jį nekalbėjo".
Jis pareiškė karaliui, esą tik visą gyvenimą trunkanti indoktrinacija galinti įtikinti racionalų žmogų, kad Dievas gimė iš žmo­
giškų įsčių, gyveno žemėje, mirė ant kryžiaus, o tada „sugrįžo
į savo pradinę padėtį"120. Pasak žydų versijos, krikščionių dva­
sininkija, suprasdama, jog debatai gręžiasi jų nenaudai, užsitik­
rino, kad nebūtų priimtos jokios išvados. Kitą šabą karalius
apsilankęs sinagogoje, pasakęs kalbą, išklausęs Nachmanido
atsakymo ir išsiuntęs jį namo su trijų šimtų solidos kapšeliu.
Tikėtina, jog abiejuose priešinguose pasakojimuose patei­
kiama tai, ką kiekviena pusė būtų norėjusi pasakyti, o ne tai,
ką sakė iš tikrųjų121. Kai kurie žydų tyrinėtojai teigė, kad Nach­
manido versija - tai propagandinis kūrinys, be to, negudrus,
nes savo paties raštuose Nachmanidas daug daugiau reikšmės
120Maccoby/ op. cit., p. 54. 121C. Roth,
The Disputation at Barcelona, - Har-
vard Theological Review, XLIII. 1950.
328
III. KATEDOKRATIJA
teikęs agadinėms interpretacijoms, negu prisipažino per de­
batus. Pasak šio požiūrio šalininkų, Pablas gerai žinojęs apie
vidinį žydų racionalistų ir antiracionalistų konfliktą; debatai
buvę vykusiai suplanuoti, kad būtų galima tuo pasinaudoti ir
pagauti Nachmanidą prieštaraujant sau pačiam ar priversti jį
paneigti anksčiau pareikštus požiūrius122. Bet, kaip nurodo
Maccoby's, didelę debatų dalį abi pusės prasilenkė, siekda­
mos ne tų pačių tikslų. Judaizme egzistavo tiek įvairiausių
nuomonių apie Mesiją, kad šia tema būti eretiškų pažiūrų buvo
beveik neįmanoma123. Judaizmui rūpėjo Įstatymas ir jo laiky­
masis; krikščionybės dėmesys krypo į dogminę teologiją.
Žydas galėjo laužyti galvą dėl kokio nors šabo priesako, kuris
krikščioniui atrodytų juokingas. Kita vertus, krikščionis galė­
jo būti gyvas sudegintas už laikymąsi tokio požiūrio apie Die­
vą, kurį žydai traktuotų kaip dalyką, dėl kurio galima teisėtai
turėti savo nuomonę ar ginčytis. Barselona parodė, kad krikš­
čionims ir žydams buvo taip sunku garbingai aptarti svarbiau­
sią jų tikėjimus skiriantį dalyką, nes jie negalėjo susitarti, kas
būtent tas dalykas yra.
Iš amžių patirties žydai išmoko atpažinti gresiančio pavo­
jaus požymius. Nachmanidas nenoromis vyko į debatus: pats
faktas, kad jie rengiami, jau buvo grėsmingas. Iš tokių debatų
žydai neturėjo ko tikėtis. Tačiau krikščionių dvasininkijai jie
buvo svarbūs, - tiek kaip proga pasipraktikuoti saviems uolie­
siems propagandininkams, tiek kaip žvalgybinės ekspedicijos,
įgalinančios aptikti žydų dialektikos silpnąsias vietas ar iki tol
nežinomus pažeidžiamus taškus. Kitais metais po disputo Raymundas de Penaforte ėmėsi vadovauti komisijai Talmudo šven­
tvagiškumui tirti, o 1265 m. dalyvavo teisiant Nachmanidą už
122M. A. Cohen, Reflections on the Text
and Context of the Disputation at Barcelona, - Hebrew Union College Annual,
1964; Y. Baer, A History of the Jews in
Christian Spain, 2 tomai, vert., Philadelphia, 1961-1966, I, p. 150-162.
123 Maccoby, op. cit., p. 50.
329
III. KATEDOKRATIJA
savo debatų ataskaitos paskelbimą. Jis buvo pripažintas kaltas,
ir nors karalius teskyrė jam tik lengvą bausmę, mokslininkas
nusprendė visam laikui palikti Ispaniją ir išvyko į Palestiną.
Taip buvo pašalintas didis Ispanijos judaizmo ramstis.
Nachmanido laikais žydai Ispanijoje vis dar galėjo pagrįstai
jaustis esą intelektualiai pranaši visuomenė. Jų sugebėjimai
krikščionių valdovams vis dar teikė labai reiškmingą, kad ir ne
visiškai nepakeičiamą naudą. Bet krikščionys juos sparčiai vi­
josi ir XIIJ a. pabaigoje jau patys buvo perpratę aristotelizmą,
turėjo parašę savąsias summae, o prekybos bei administravi­
mo srityse ničnieku nebenusileido žydams. Visą keturioliktąjį
amžių netgi Ispanijoje žydai patyrė nuolatinį santykinį nuosmu­
kį. Jų ekonominę padėtį pakirto antisemitiniai įstatymai. Jų
skaičių tirpdė prievartiniai atvertinėjimai. Negana to, dabar
pirmą kartą ėmė atrodyti, jog ambicingam ir protingam žydui
verta ryžtis krikštui: šitaip jis įsijungsiąs į platesnę, pažangesnę
kultūrą. Likusieji žydai ieškojo paguodos kabaloje, agadiniuose
pasakojimuose, prietaruose ir poezijoje. Triumfavo iracionaliz­
mas. Maimonido ir kitų racionalistų veikalų deginti nedegino,
bet jie nustojo savo paveikumo. Tik praūžus Juodajai Mirčiai
ir dar neužgijus nesuskaičiuojamai daugybei žydų patirtų žaiz­
dų, ortodoksiniuose sluoksniuose įsivyravo mada dėl šių nelai­
mių kaltinti racionalizmą ir kitas nuodėmes prieš Dievą.
Tad judaizmas, XI ir XII a. žengęs intelektiniame avan­
garde, dabar užsidarė savyje. Maimonidas įtraukė tikėjimą
Mesiju tarp pamatinių žydų tikėjimo principų, bet visuomet
smerkė apokaliptiką bei mesijizmą - „kvailių minios pasakas".
„Nemanykite, - rašė jis Mišne Tora, - kad Mesijas turės daryti
stebuklus ir rodyti ženklus [...]. Tora su visais savo įstatymais
ir priesakais yra amžinai galiojanti ir nieko prie jos nebus pri­
durta nei iš jos atimta". Nebūsią jokių „nukrypimų nuo įpras­
tinės daiktų klostymosi eigos ar nustatytos tvarkos pokyčių",
- o bet kokios užuominos į tai Biblijoje esančios tik „kalbos
330
III. KATEDOKRATIJA
figūros"124. Žydų bendruomenėms vis labiau klimpstant į var­
gą, apokaliptika ir mesijizmas pradėjo atgyti. Gausėjo angelų
ir velnių. Augo skrupulai ir keisčiausios dievobaimingumo
formos. Rabi Jokūbas ben Jakaras plotą priešais Arką nuvaly­
davo barzda; Austrijoje Rabi Šalomas mėsos patiekalus valgy­
davo viename kambaryje, o pieniškus - kitame, taip pat reika­
laudavo, kad jam vandenį gabenantys nežydai vilkėtų baltais
chalatais. Daug kas tikėjo, kad pamaldumas pagreitins Mesijo
atėjimą ir taip sutriuškins engėjų legionus. Žydai pradėjo vidinę
raganų medžioklę, nukreiptą prieš skundikus, - juos kiekvie­
ną šabą prakeikdavo, o retsykiais sugavę bausdavo mirtimi.
Kai kuriais atžvilgiais žydai liko nuostabiai tolerantiški: mažesniosiose bendruomenėse žydas, kuris jautėsi nuskriaustas, ga­
lėdavo pakelti vadinamąjį „teisėtą skandalą", nutraukdamas
maldas ar Toros skaitymą. Tačiau vis dažniau būdavo griebia­
masi atskyrimo nuo sinagogos. Turėta keleto laipsnių baus­
mių: nazifa, tiesiog atskyrimas keliom dienom; niddui, izoliavi­
mas nuo bendruomenės; cherem - dar žiauresnė išvarymo for­
ma, kuri galėdavo reikšti, jog įsikiša krikščionių karališkieji
pareigūnai ir nusavinamas nusikaltusiojo turtas. Maimonidas
išvardijo 24 prasižengimus, už kuriuos, pasak išminčių, derėjo
skirti niddui, - nuo mokslininko (net mirusio) įžeidimo iki pa­
vojingų šunų laikymo. Tačiau vėlyvaisiais Viduramžiais baus­
mių daugėjo, jos sudėtingėjo ir, veikiant krikščionių proce­
dūroms, pats atskyrimas nuo sinagogos virto dramatiška ir
baisinga ceremonija. Negailestingasis cherem būdavo tariamas
priešais atvirą Arką ar laikant Toros ritinėlį ir aidint šofar; per­
skaičius nuosprendį, kaltajam būdavo skelbiama anatema, jis
prakeikiamas ir užgesdavo visos žvakės.
Tačiau, stiprėjant krikščionių spaudimui, vidaus disciplina
neužkirto kelio nuolatiniam atsivertėlių nuotėkiui. Jau baigian124Cit. iš G. Scholem, Sabbatai Sevi: The
Mystical Messiah 16266-1676, vert.,
London, 1973, p. 12.
331
III. KATEDOKRATIJA
tis XIII a. krikščioniškieji Aragonos karaliai jų pačių vyskupų
būdavo skundžiami Romai už palankumą žydams ar ne­
pakankamai griežtą jų kontroliavimą. 1282 m. karališkasis prin­
cas infantas Sančas maištaudamas prieš tėvą metė antisemi­
tizmo kozirį, kad patrauktų savo pusėn dvasininkus125. Žydai
vis labiau buvo išstumiami iš karališkosios tarnybos. Po Juo­
dosios Mirties negandų Ispanijos žydų padėtis apskritai pradė­
jo itin sparčiai blogėti, mat žmones apsėdo šmeižtų dėl krikš­
čionių kraujo ir kitų antisemitinių pasakų manija. Pvz., Sevili­
joje antisemitai siautėjo 1378 m., o 1391-aisiais tokie išpuoliai
tiesiog pasipylė.
Dėl šių siautėjimų dažnai kaltinamas didysis dominikonų
pamokslininkas Vincentas Ferreras (apie 1350-1419), vėliau ka­
nonizuotas. Tačiau jis suvaidino kur kas subtilesnį vaidmenį,
o žvelgiant žydų požiūriu - dar ir grėsmingesnį. Iš tikrųjų jis
padėjo sukurti antisemitizmo modelį, griausmingu aidu ataidėjusį XX a. Tiesa, jo vieši pamokslai neretai būdavo siejami
su antisemitine isterija ir smurto protrūkiais. Bet išpuolių jis
neskatindavo; priešingai - smerkė. Ferreras viešai pasmerkė
1391-ųjų siautėjimus. Jo nuomone, tai, kad minia paima įstaty­
mą į savo rankas, yra nedora ir nekrikščioniška. Užuot leidu­
si taip atsitikti, valstybė turėtų imtis veiksmų ir veikti įstaty­
miškai. Siautėjimai esą aiškiai rodo, jog žydai visuomenei su­
darą „problemą", kuriai turįs būti surastas „sprendimas". Tad
Ferreras ir jo kolegos dvasininkai yra atsakingi už virtinę anti­
žydiškų strategijų, kurioms pritarė ispanų pasirinktasis antipopiežius Benediktas XIII, taip pat už išrinkimą Aragonos kara­
liumi Ferdinando I, kuris ėmėsi jas įgyvendinti. Karo prieš
žydus vadovavimas buvo atimtas iš minios ir padarytas oficia­
liu bažnyčios bei valstybės reikalu126.
Tokiame kontekste 1413-1414 m. Tortozoje įvyko pasku125P. Lineham, Spanish Church and Sodėty, London, 1983.
126M. M. Gorce, St Vincent Ferrer, Pa­
ris, 1935.
332
III. KATEDOKRATIJA
tinieji iš didžiųjų žydų-krikščionių debatų. Tai nebuvo tikri
debatai, o veikiau viešas spektaklis - netgi teismo šou. Ferreras oficialiai nedalyvavo, bet veikė užkulisiuose. Matyt, jis sie­
kė sužadinti liaudies entuziazmą dėl krikščionybės - vieninte­
lės tikros religijos; sutriuškinti žydų pretenzijas didžiuliame
viešame spektaklyje; ir tada, remiant bažnyčiai, valstybei ir
gyventojų daugumai, o žydus demoralizavus, masiškai juos
atversti į Kristaus tikėjimą. Iškilūs žydai visiškai nenorėjo į
tuos debatus veltis. Bet daugeliu atvejų rabinams nelikdavo
jokio kito pasirinkimo kaip tik dalyvauti. Pirmininkavo antipopiežius, kurio Ferreras, beje, vėliau išsižadėjo. Karalius Fer­
dinandas, Ferrero statytinis, vadovavo politiniam planui. Apie
septyniasdešimt vietų buvo skirta kardinolams, vyskupams
ir kitiems didžiūnams. Benediktas iš pat pradžių pareiškė, jog
siūloma ne surengti diskusiją tarp lygių pusių, bet įrodyti
krikščionybės tiesą pagal talmudinius šaltinius. Iš tiesų tai buvo
žydų religijos teismo procesas. Kaltinimą rėmė Jozuė Lorkis,
vienas iš Ferrero atverstųjų, persivadinęs Geronimo de Sante
Fe. Dalyvavo apie dvidešimt žydų, tarp jų iškilusis filosofas ir
apologetas Juozapas Albo, kuris vėliau parašė garsųjį traktatą
apie žydų religinius principus Sefer ha-ikkarim, arba Principų
knygą. Tačiau jiems nė iš tolo nebuvo suteikta tokios laisvės,
kokia, atrodo, Barselonoje naudojosi Nachmanidas. Iš pat pra­
džių Geronimo jie buvo gąsdinami bausmėmis - tiek už „žy­
dišką užsispyrėliškumą", tiek (išradingai) už ereziją savo pačių
religijos atžvilgiu, dėl ko jie galėjo patekti Inkvizicijos žinion127.
Gvildenta iš esmės gerai žinoma tema - Jėzaus-Mesijo įro­
dymas remiantis žydų šaltiniais, nors aptarinėta ir Gimtoji nuo­
dėmė bei Tremties priežastys, taip pat krikščionių pusė kėlė
daugelį su žydiškais tekstais susijusių techninių klausimų. Tuo
metu krikščionys jau buvo labai gerai išsimiklinę nagrinėti to127 Dėl Tortozos žr. Maccoby, op. cit.;
A. Pačios Lopez, La Disputą de Tortosa, 2 tomai, Madrid, 1957.
333
III. KATEDOKRATIJA
kius klausimus, o Geronimas pasižymėjo ir išsilavinimu, ir
protu. Įvyko iš viso šešiasdešimt devyni posėdžiai, trukę dvi­
dešimt vieną mėnesį, o tuo metu, kol rabinai viešėjo Tortozoje, Ferreras su savo vienuoliais keliavo po jų beglobes bendruo­
menes ir atvertinėjo. Kai kada atverstuosius atveždavo į Tortozą pademonstruoti ir disputo krikščionišką propagandą
paįvairinti triumfališka gaida. Debatams užsitęsus, Rabi Astrukas ha-Levis energingai reiškė protestą:
Mes toli nuo namų. Mūsų atsargos mažėja ir jau beveik visai baigiasi.
Kol mūsų nėra, mūsų bendruomenės patiria didelę žalą. Nežinome nė
koks likimas ištiko mūsų žmonas ir vaikus. Čia gyvename nepatenki­
namomis sąlygomis ir net stokojame maisto. Buvome priversti patirti
nepaprastas išlaidas. Kodėl žmonės, kenčiantys nuo šitokių vargų, turi
būti atskaitomingi už savo argumentus, varžydamiesi su Geronimu ir
kitais, kurie tarpsta neišpasakytoje prabangoje?128
Rabi Astrukas teigė, jog pasiektas toks taškas, kai senų
argumentų kartojimas nebetarnauja jokiam tikslui - tai esąs
kiekvieno įsitikinimų klausimas. Ką įrodo surežisuotas spek­
taklis priešiškoje aplinkoje? „Saracėnų krašte gyvenantį krikš­
čionį, - sakė jis, - argumentais gali priveikti pagonis ar saracė­
nas, bet iš to nedarytina išvada, kad buvo sutriuškintas jo ti­
kėjimas"129. Tolesnėje debatų dalyje žydai tvirtino nesuprantą
klausimų ir mėgino, jei tik galėjo, oriai nutylėti.
Ir vis dėlto Tortoza tapo propagandiniu, o tam tikru mas­
tu - ir intelektiniu judaizmo pralaimėjimu. Pirmą kartą Ispa­
nijoje žydai pasirodė sudarą obskurantizmo bei iracionalaus
užsispyrėliškumo saleles pranašesnės kultūros apsuptyje. Tatai
greta teisinio bei ekonominio spaudimo ir baimės, inspiruoja­
mos vienuolių rengiamų atvertinėjimo kampanijų, paskatino
kilti masinę atsivertimo bangą. Taigi Ferreras nemažu mastu
savo tikslą pasiekė. Deja, atvertimas „žydų problemos" neiš128 Cit. iš Maccoby, op. cit., p. 48.
129 Ibid., p. 86.
334
III. KATEDOKRATIJA
spręsdavo. Kaip netruko patirti ispanų valdžia, ji tik iškilda­
vo nauju ir kur kas sunkiau apčiuopiamu pavidalu. Dabar prob­
lema tapo jau ne vien religine, bet dar ir rasine. Bažnyčia visad
vaizdavo žydus kaip dvasinį pavojų. Nuo XII a. liaudies prie­
tarai vertė regėti juos ir kaip socialinės bei fizinės grėsmės
šaltinį. Tačiau žydai bent jau buvo atviras ir viešai matomas
priešas: žmonės juos pažinojo, jie gyveno išsiskiriančiomis ben­
druomenėmis, būdavo verčiami dėvėti atpažinimo ženklus bei
ypatingus drabužius. Tačiau atsivertę, tapę conversos, arba marranos, kaip juos vadino gyventojų masės, - šis niekinamasis
terminas kilęs iš ispanų žodžio, reiškiančio 'kiaulė'130- jie virs­
davo slaptu grėsmės šaltiniu. Ispanų miestelėnai žinojo, kad
daugelis, galbūt net daugumas atsiversdavo ne savo noru. Iš
baimės ar siekdami naudos jie liaudavosi formaliai buvę žydais.
Jais būdami, jie kentėjo nuo negailestingų teisinių ribojimų.
Tapę conversos, jie teoriškai įgydavo tas pačias teises kaip ir
kiti krikščionys. Tad marrano būdavo nepalyginamai labiau ne­
mėgstamas nei praktikuojantis žydas, nes prekybos ir amatų
srityse jis laikytas įsibrovėliu, pavojingu ekonomiškai; o ka­
dangi tikriausiai dar buvo ir slaptas žydas, taigi sykiu - ir
apsimetėlis, ir klastingas nusistovėjusios tvarkos griovėjas.
Tikratikiai rabinai įspėjo, kas jų laukia. Rabi Jicchakas Ara­
mą atsivertėliams sakė: „Tarp nežydų nerasite ramybės, ir jūsų
gyvenimas atsidurs nelyginant ant svarstyklių lėkštelės". Apie
anusim (jėga atverstuosius) jis pranašavo: „Vienas trečdalis su­
degs ugnyje, vienas trečdalis parbėgs atgal slėptis, o likusieji
gyvens lydimi mirtino pavojaus"131. Rabi Jehuda ibn Vergą
anusim vaizdavosi kaip tris poras balandžių: pirmoji liksianti
Ispanijoj ir būsianti „nupešta", ji prarasianti savo turtą, bū­
sianti nužudyta ar sudeginta; antroji pora irgi būsianti nupeš­
130 A. Farinelli, Marrano: storia di un
vituperio, Milan, 1925, p. 36. 131 Cit.
iš H. Beinart, Conversos on Trial: The
Inquisition in Ciudad Real, Jerusalem,
1981, p. 3.
335
III. KATEDOKRATIJA
ta - ji taip pat prarasianti savo gerą, - bet išsigelbėsianti išskrisdama, užėjus sunkmečiui; trečioji pora, „išlėkusi pati pirmo­
ji", išgelbėsianti tiek savo gyvybę, tiek gerą132.
Įvykiai netrukus patvirtino šį pesimistinį požiūrį. Ispani­
jos žydai suprato negalį priimdami krikščionybę išvengti anti­
semitinio priešiškumo. Jei atsivertęs žydas persikeldavo į kitą
miestą - o daugelis taip ir darė, - jo krikščioniškumas tapda­
vo dar įtartinesnis. Jo persekiotojas krikščionis pakeitė tak­
tiką. Atsivertus antisemitizmas pereidavo iš religinės į rasinę
plotmę, tačiau, kaip vėliau ir nacistinėje Vokietijoje, antisemi­
tai suprato, jog atskirti žydus pagal rasinius požymius nepa­
prastai sunku. Kaip ir naciams, jiems teko vėl griebtis senųjų
religinių kriterijų. XV a. Ispanijoje žydas negalėjo būti perse­
kiojamas religiniu pagrindu dėl to, kad gimė žydas ar kad jo
tėvai buvo žydai; reikėdavo įrodyti, kad jis vis dar slapčiomis
kokia nors forma praktikuoja judaizmą. Teigiama, esą Kastili­
jos karalius Alfonsas VII paskelbęs: „Nė vienam žydų kilmės
converso neleistina patikėti oficialių pareigų ar suteikti kokių
privilegijų Tolede ar jo jurisdikcijos rajone, nes jų ištikimybė
Kristaus tikėjimui yra abejotina"133.
Kaip galima buvo įrodyti šį abejotinumą? Siudad Reale, kur
atsivertėlių engimą detaliai išnagrinėjo istorikas Haimas Beinartas, pirmasis kaltinimas, esą „naujasis krikščionis" slapta
laikęsis micvot, datuojamas 1430 m. Pasikrikštiję žydai pa­
prastai būdavo darbštūs, uoliai stengdavosi išsilaikyti, nere­
tai išsiskirdavo protu; jie turtėdavo ir kildavo visuomeninės
tarnybos laipteliais, ir negandos brendo nė kiek ne lėčiau. XVa.
penktajame dešimtmetyje Tolede prasidėjo pirmieji maištai
prieš conversos. 1449 m. jie siautėjo ištisas dvi savaites. Conversos stojo gintis, surinko 300 žmonių ginkluotą būrį, užmušė
vieną „senąjį krikščionį"; kautynėse žuvo 22 conversos ir su132Cit. iš ibid., p. 3, 4 išnaša. 133Cit. iš
ibid., p. 6.
336
III. KATEDOKRATIJA
deginta daug namų. 1453-aisiais Konstantinopolį paėmė turkai,
ir senasis žydų priešas - Bizantija - žlugo; daugelis žydų tikė­
jo, jog dabar greitai turėsiąs ateiti Mesijas, ir kai kurie conver­
sos vylėsi netrukus galėsią grįžti į savo senąjį tikėjimą134. Jie
net kėlė mintį keliauti į Turkiją ir atvirai gyventi kaip žydai.
Siudad Reale išpuoliai vyko 1464, 1467 ir 1474 m., pastaraisiais
siautėjimai buvo ypač žiaurūs, galimas dalykas, sukurstyti
grupės pusiau profesionalių antisemitų, kurie, atsikėlę į mies­
tą, apsistodavo prijaučiančiose religingose šeimose. 1474 m.
conversos Siudad Reale prarado namus su visais rakandais, gyvu­
lių bandas priemiesčiuose, krautuves ir prekių atsargas. Maiš­
tininkai radę sunaikindavo kiekvieną skolininkų sąrašą - to
neišvengdavo niekas. Išsigandę conversos atbėgo prašytis prie­
globsčio pas corregidor, tvirtovės viršininką, bet (liudija oficia­
lūs šaltiniai) „maištininkai ją nusiaubė, sugriovė centrinį bokštą
ir daugelį nužudė; corregidor ir daugelis iš conversos buvo išva­
ryti; miesto vartai jiems uždaryti ir nė vienam nebeleista grįž­
ti"135. Kai kurie prisiglaudė pas gailestingą didiką Palmoje, ne­
toli Kordobos, ir pasiliko ten trejus metus.
Maištai prieš atsivertėlius išjudindavo lygiai tokią pačią
įvykių grandinę kaip ir išpuoliai prieš žydus. Valstybei šie
siautėjimai kėlė siaubą, nes signalizavo apie liaudies neramu­
mus. Valdžia nepajėgė užkirsti kelio išpuoliams ar bent tinka­
mai nubausti išsišokėlius, tad ji ėmėsi šalinti neramumų prie­
žastį, puldama conversos. Tatai buvo nesunku. Iš tikrųjų dauge­
lis jų slaptai tebebuvo žydai. Vienas žydas amžininkas pasa­
koja, esą Palmos pabėgėliai viešai laikėsi micvot, šventė šabą
ir šventes, per Jom Kipur pasninkavo ir meldėsi, atliko Paskos
bei kitų švenčių apeigas, „nė kiek neatsilikdami nuo žydų".
Vienas pranciškonas fanatikas vardu Alfonsas de Espina, pat­
sai atsivertėlis ar atsivertėlio sūnus, sudarė rinkinį Fortalitium
134 Baer, op. cit., ii, p. 292.
Beinart, op. cit., p. 66.
135 Cit. iš
337
III. KATEDOKRATIJA
fidei, kuriame išvardijo (greta kita ko) dvidešimt penkis „pra­
sižengimus", pagal kuriuos galėjo būti atpažinti išdavikiškieji
conversos. Tarp jų buvo ne tik slaptas žydų priesakų laikyma­
sis, bet ir tokie galbūt lengviau pastebimi blogo krikščionišku­
mo požymiai: sakramentų vengimas, dirbimas sekmadienį, nesižegnojimas, niekada neminimi Jėzaus ar Marijos vardai, for­
malus dalyvavimas mišiose. Prie šių jis pridūrė visus nusikalti­
mus žydams priskiriamus liaudies (kaip antai ostijos vogimą),
taip pat kai kuriuos naujus, pvz., „filosofinių diskusijų varinė­
jimą". Tad ir vėl matome, kaip imama bijoti žydo, ypač pasislė­
pusio po conversos priedanga, neva generuojančio neramumus,
sėjančio visuomenėje kitamanybę ir abejonę.
Fra Alfonso kūrė tolesnio antisemitizmo etapo ideologiją.
Pademonstravęs, kad įmanoma atpažinti slaptąjį žydą ne rasi­
niu, bet religiniu pagrindu, jis paskelbė sprendimą: izoliavimas
ir segregavimas. Gyventojai turėtų vengti įtariamųjų conver­
sos, o valstybė turėtų atskirti juos nuo tikrųjų krikščionių fizi­
niais barjerais. Tuo pat metu ir valstybė, ir Bažnyčia turėtų
bendromis jėgomis susekti ir sunaikinti tuos conversos, kurie,
praktikuodami judaizmą, teisiškai tampa eretikais. Labai smul­
kiai jis aprašė vartotinus bausmių metodus, perimdamas juos
iš senosios XIII a. Inkvizicijos. Tačiau taip pat užsiminė, esą
turėtų būti nustatyta ir naujų, pritaikytų ypatingiems naciona­
liniams Ispanijos poreikiams136.
Laikui bėgant valstybė priėmė Fra Alfonso programą. Dek­
retą dėl segregavimo Kortesai priėmė 1480 m. Tolede. Tuo pat
metu buvo kuriama speciali ispanų inkvizicija. Pirmieji inkvizi­
toriai, tarp jų dominikonų generolas vikaras, buvo skiriami
vesti centrinį tyrimą Andalūzijoje, vadovaujamą iš Sevilijos.
Inkvizicija pradėjo darbą 1481 m. sausį ir per aštuonerius me­
tus tenai sudegino ant laužo 700 žmonių. Kai kurie šaltiniai
136 Ibid., p. 10-19.
338
III. KATEDOKRATIJA
teigia tokių buvus net 2 000137. Tais pačiais metais ir Aragonoje nacionalinė inkvizicija pakeitė tradicinę popiežiaus inkvizi­
ciją, o 1483 m. vasarį visa organizacija buvo sujungta bendru
vadovavimu, kurį į savo rankas paėmė dominikonų prioras To­
mas de Torquemada. Per nepilnus dvylika metų ši Inkvizicija
nuteisė apie 13 000 conversos, vyrų ir moterų, už slaptą judaiz­
mo praktikavimą. Inkvizicija ieškojo įvairiausių aukų, bet slap­
tieji žydai sudarė vieną iš pagrindinių jų grupių. Per visą savo
egzistavimą ji surinko iš viso apie 341 000 aukų. Iš jų per 32 000
buvo gyvi sudeginti, 17 659 sudeginti atvaizdo pavidalu, o
291 000 skirta lengvesnės bausmės. Didžiajai daugumai nužu­
dytųjų mirties bausmę skyrė pirmieji penki generolai inkvizi­
toriai prieš 1540-uosius metus, ir dauguma jų buvo žydų kil­
mės. Bet auto-da-fe ir toliau rinkosi aukas iki pat 1790 metų138.
Prioras Torquemada tapo karalienės Izabelės Kastilietės
nuodėmklausiu 1469-aisiais, tais pačiais metais, kuriais ji ište­
kėjo už Aragonos karaliaus Ferdinando, - ši santuoka 1479 m.
buvo vainikuota abiejų karalysčių susijungimu. Antižydišką
politiką tam tikru mastu asmeniškai sukūrė šiedu monarchai.
Jų įsteigta Inkvizicija turėjo nemaža priešininkų, tiek vidinių,
tiek išorinių. Vienas jų - tai karalienės sekretorius Fernandas
del Pulgaras, pats converso. Primui Toledo kardinolui arkivys­
kupui Pedrui Gonzalesui de Mendozai adresuotame laiške,
kurį buvo numatyta pagarsinti, Pulgaras skundėsi segregaci­
jos ediktais, draudžiančiais atsivertėliams gyventi Gipuskojoje
ir tuoktis su jos gyventojais ar mokytis mūrininko amato; jis
pripažino, jog kai kurie atsivertėliai grįžta prie senojo tikėjimo,
bet nurodė, kad bent Andalūzijoje esama apie 10 000 jaunų
moterų conversos, niekad nepalikusių savo tėvų namų ir tiesiog
besivadovaujančių jų pavyzdžiu, - jas visas sudeginti esą būtų
137 Ibid., p. 34, 40 išnaša; H. C. Lea, A
History of the Inquisition in Spain, 4 tomai, New York, 1906-1907, t. 1 apie
atsiradimą. 138 Tikslius skaičius žr.
E. N. Adler, Auto da Fe and Jew, Oxford, 1908, ypač 8 sk., p. 39.
339
III. KATEDOKRATIJA
nepaprastai žiauru, ir tai tik paskatintų jas bėgti. Į tai Torąuemados bendrai atsakė, neva esą geriau sudeginti keletą nekaltų
nei leisti sklisti erezijai: „Geriau žengti į dangų su viena aki­
mi, negu į pragarą - su abiem". Vienintelis šio laiško rezulta­
tas buvo Pulgaro pažeminimas iš karališkojo sekretoriaus į
karališkojo metraštininko pareigas139.
Pontifikatas taip pat nepritarė Inkvizicijai - iš dalies dėl to,
kad ji buvo karaliaus ir valstybės įrankis, nepavaldus popie­
žiui, o iš dalies ir dėl to, kad ji aiškiai žeidė prigimtinį tei­
singumą. 1482 m. balandį Sikstas IV pareikalavo Romai teisės
išklausyti apeliacinius skundus, taip pat - kad kaltinamajam
būtų pasakomi priešiškų liudytojų vardai ir bet kuriuo atveju
jo asmeniniai priešai bei buvę tarnai negalėtų liudyti jo byloje,
kad atgailaujantiems eretikams būtų leista, užuot stojus prieš
teismą, išpažinti kaltę ir gauti išrišimą, be to, kad kaltina­
miesiems būtų leista pasirinkti gynėją. Ferdinandas katego­
riškai atmetė visus šiuos reikalavimus ir atsakydamas atkak­
liai tvirtino, jog jam esą svarbiausia pačiam skirti inkvizito­
rius, nes kai šiai sistemai vadovavusi vien Bažnyčia, erezija
esą vešėte vešėjusi. Popiežiai nesiliovė protestuoti, tačiau nie­
ko nelaimėdavo140.
Ir Ferdinandas, ir Izabelė teigė veikią skatinami vien tiktai
ortodoksinio ir katalikiško uolumo. Abu įnirtingai neigė norėję
pasisavinti nuteistųjų eretikų turtą, - šituo juos kaltino priešai
amžininkai, o vėlesniais laikais - istorikai. Laiškuose savo agen­
tams Romoje Izabelė protestavo, esą ji nė pirštu nepalietusi
„nė vieno maravedžio" iš konfiskuotosios nuosavybės, - esą
dalis tų pinigų paversta kraičio fondu Inkvizicijos aukų vai­
kams, o tie, kurie teigia, neva ją valdanti meilė pinigams, esą
melagiai: ji gyrėsi, jog iš aistringo atsidavimo tikėjimui sužlug­
džiusį karališkuosius miestus, pavertusi juos ištuštėjusiais bei
139 Beinart, op. cit., p. 36-42.
op. cit., I, p. 178.
140 Lea,
340
III. KATEDOKRATIJA
apleistais ir nualinusi ištisas sritis141. Ferdinandas taip pat pa­
brėžė, jog karališkasis iždas patyrė nuostolių, bet tvirtino, esą
visi veiksniai buvę kruopščiai pasverti, prieš priimant spren­
dimą skelbti nacionalinę Inkvizicijos kampaniją, ir karališkoji
šeima „teikianti pirmenybę tarnystei Viešpačiui Dievui, o ne
savo labui [...] neatsižvelgdama į jokius išskaičiavimus"142. Iš
tiesų tikriausiai abu monarchai vadovavosi religinių bei finan­
sinių motyvų samplaika ir - dar svarbiau - troškimu emociš­
kai suvienyti ir centralizuoti savo skirtingas ir susikaldžiusias
valdas. Bet užvis labiausiai jie buvo įkliuvę į grėsmingos, beas­
menės antisemitizmo logikos pinkles. Istorija ne kartą yra pa­
liudijusi, kad toji logika įgyja savą galią ir reikšmę.
Haimo Beinarto Siudad Reale studija atskleidžia apgailėtiną
žmogaus degradavimo paveikslą. Priešiškų liudytojų vardai
būdavo slepiami, norint išvengti šeimų kraujo keršto, bet tatai
suteikė Inkvizicijai jos patį pikčiausią aspektą, būtent todėl,
kad daugelis informatorių veikė skatinami pagiežos, ypač tur­
tingiems ir iškiliems žmonėms. Juanas Gonzalesas Pintado,
ėjęs dviejų karalių sekretoriaus pareigas, natūraliai buvo įgi­
jęs priešų: už tai jis gyvas sudegintas. Dar pragaištingiau liudy­
davo vyrai prieš žmonas ir atvirkščiai, sūnūs prieš tėvą, bro­
liai prieš seseris. Vienas iš pikčiausių skundikų buvo Femanas
Falconas, liudijęs pomirtiniame savo tėvo teisme, - jo tėvo, re­
gis, vadovauta vietos slaptų žydų bendruomenei: „Visa, kas
pasakyta apie jį kaltinamajame akte, yra teisinga, ir dar dau­
giau - užtektų primarginti pilną popieriaus lapą". Falconas
liudijo visuose Siudad Reale teismo procesuose, vykusiuose
1483-1485 m., o mėgstamiausia jo frazė, apibūdinanti kalti­
namąjį buvo „žydas visais atžvilgiais". Apie vieną - Karoliną
de Zamora - jis pareiškęs „pasirūpinsiąs, kad ją sudegintų,
141 G. A. Bergenroth, red., Calendar of Beinart, op. cit., p. 28. 142Cit. iš Baer,
Letters... from Simancas, London, 1861, op. cit., ii, p. 328.
I, Henrikas VII, XXXIV ir toliau; cit. iš
341
III. KATEDOKRATIJA
net jei jam pačiam tektų atbūti tris dešimtis pragaro ratų"; iš
tikro pražūtingiausiai prieš ją liudijo jos pačios sūnus, vienuo­
lis, prisiekęs pamatyti ją ant laužo, nors jai pavyko atsipirkti
nuplakimu. Daugumas kaltinamųjų moterų pasirodydavo esą
ne tik dievobaimingos, bet ir išsimokslinusios. Leonorai Gon­
zales pasisekė pabėgti į Portugaliją. Teismas įgaliojo jos sūnų,
Juaną de la Sierra, vykti Portugalijon ir įkalbėti ją grįžti. Jis
taip ir padarė, motina grįžo, buvo tardoma, nuteista ir gyva
sudeginta. Kai kuriems pavykdavo pabėgti. Kiti mėgindavo,
bet juos sugaudavo. Turtingiausias miesto converse), Sancho de
Ciudadas, nusipirko laivą ir su šeima išplaukė į Valensiją, bet
vėjai atplukdė juos atgalios, jie buvo sučiupti ir visi sudeginti
Tolede. Sėkmingai pasprukusių teisdavo ir degindavo atvaiz­
dus. Jei žmogų pripažindavo kaltu po mirties, jo palaikai būda­
vo ekshumuojami ir taip pat sudeginami - tatai turėdavo sim­
bolizuoti numanomą jo likimą pragare143.
Pasitaikydavo ir vienas kitas išteistas. Bet paprastai įrody­
mų užtekdavo į valias. Šiuo laikotarpiu Siudad Reale reikėda­
vo tik dukart griebtis kankinimų. Daugelis nuteistųjų aiškiai
griežtai laikėsi žydų Įstatymo. Viena moteris įkliuvo, nes buvo
pastebėta deganti šabo žvakę išvakarėse, kad kitą dieną netek­
tų žiebti žiburio; kita - nes atsisakė gerti iš tos pačios taurės
kaip ir žmogus, prieš tai valgęs kiaulieną; daugelį pražudė
griežtas ritualinio skerdimo įstatymų laikymasis. Ne visiems
būdavo skiriamas mirties nuosprendis. Atsižadėjęs senojo tikė­
jimo converso galėdavo gauti kalėti - gal net iki gyvos gal­
vos, - o šį nuosprendį būdavo galima pakeisti bauda (jeigu
nuteistasis būdavo turtingas). Bet jam tekdavo bent metus dė­
vėti ašutinę su dviem geltonais kryžiais, kartais ir visą gyveni­
mą, o jei to nedarydavo - būdavo pripažįstamas relapso ir sude­
ginamas. Jis taip pat privalėdavo teikti Inkvizicijai informaci143 Beinart, op. cit., p. 130-135; 204231. Žr. taip pat jo Records of the Trials
of the Spanish Inquisition in Ciudad Real,
3 tomai, Jerusalem, 1974-1980.
342
III. KATEDOKRATIJA
ją, o nepaklusęs šiam įpareigojimui būdavo pripažįstamas
„maištininku prieš Bažnyčią" ir taip pat sudeginamas. Tokiam
žmogui skiriamos pozityvios ir negatyvios bausmės sudaryda­
vo ilgiausią sąrašą: jam būdavo uždrausta eiti bet kokias pa­
reigas iki pat miesto šauklio ir naudotis jų teikiamomis privile­
gijomis, verstis gydytojo, teisininko ar notaro praktika, nešiotis
ginklą, priiminėti pinigų sumas ar prekes, kalti akmenį, laikyti
smuklę, jodinėti arkliu ar keliauti vežimu bei karieta, dėvėti
auksą, sidabrą, perlus, bet kokius brangakmenius, šilką ir bro­
katą, želdintis barzdą144. Šiuos draudimus paveldėdavo ir vai­
kai - moteriškos lyties iki pirmos kartos, vyriškos iki antros145.
Gavęs impulsą, šis įnirtingas persekiojimas tęsėsi dvylika
metų ir neaplenkė nė vienos Ispanijos žydų bendruomenės.
Jos patyrė baisingus nuostolius ir vargą, bet kampanijos rezul­
tatai pasitarnavo tik tam, kad atskleistų valdžiai „žydų proble­
mos" rimtumą. Šie įvykiai sutapo su galutiniu senosios maurų
karalystės Granados nukariavimu - 1492 m. sausio 2 dieną
reyos catholicos triumfuodami įžengė į kritusį miestą. Ši triuški­
nanti pergalė papildė Ispanijos valstybę dar visa virtine žydų,
taip pat musulmonų bendruomenių. Susitvarkyti su žydais atvirais ar slaptais - tapo vos ne pagrindiniu vyriausybės už­
daviniu. Kalėjimai lūžte lūžo. Dešimtys tūkstančių kentė namų
areštą, neretai ir badavo. Nebepajėgdami atriboti conversos nuo
žydų įprastinėmis inkvizicinio tyrimo priemonėmis, kurstomi
godžių, grobio ištroškusių šalininkų, reyos pasiryžo milžiniš­
kam valios aktui, siekdami rasti „galutinį sprendimą". Kovo
31-ąją jie pasirašė Išvarymo nuosprendį, paskelbtą po mėne­
sio: juo iš Ispanijos buvo fiziškai išvaromi visi žydai, nesutin­
kantys tučtuojau atsiversti.
Tuo metu karalystėje vis dar buvo apie 200 000 žydų. Apie
demoralizuotą žydų bendruomenės būklę, o sykiu ir apie vis
144 Lea, op. cit., iii, p. 83.
op. cit., p. 194.
145 Beinart,
343
III. KATEDOKRATIJA
dėlto stiprų jų jaustą prieraišumą Ispanijai, šaliai, kur praei­
tyje žydai gyveno ramiausiai ir saugiausiai, - apie visa tai by­
loja tas faktas, kad nepaprastai daug žydų, taip pat vyriausia­
sis rabinas ir dauguma iškiliausių šeimų pasirinko krikštą. Apie
100 000 perbėgo Portugalijos sieną, o iš ten savo ruožtu buvo
išvaryti po ketverių metų. Apie 50 000 per sąsiaurį persikėlė į
Šiaurės Afriką arba laivu išplaukė į Turkiją. 1492-ųjų liepos
pabaigoje išvarymas buvo įvykęs faktas.
Ispanijos žydų pasaulio sunaikinimas buvo reikšmingiau­
sias žydų istorijos įvykis nuo II a. po Kr. vidurio. Žydų gy­
venta Ispanijoje nuo antikos, galbūt ir nuo Saliamono laikų, ir
tenykštė bendruomenė buvo įgijusi ryškių bruožų. Tamsiai­
siais amžiais bei ankstyvaisiais Viduramžiais žydai galėjo būti
skirstomi į dvi grupes: tų, kurie palaikė ryšį su Babilono aka­
demijomis, ir tų, kurie sieja save su Palestina. Maimonido Fustate egzistavo dvi tokios bendruomenės, kiekviena su savo si­
nagoga (ir trečioji - karaitų). Tačiau nuo XIV a. tiksliau būtų
kalbėti apie Ispanijos žydus, arba sefardus, - terminas kilęs iš
iškreipto senojo Ispanijos pavadinimo - ir aškenazius, arba
Vokietijos žydus, sklindančius iš Pareinės žemių146. Sefardai
sukūrė savo ispanų-žydų kalbą, ladino arba judezmo, kuria
kadaise būdavo rašoma rabinų kursyviniu raštu, skirtingai nuo
moderniojo (iš tikrųjų aškenaziškojo) hebrajų kursyvinio raš­
to. Jie buvo mokslingi, linkę į literatūrą, turtingi, nepaprastai
besididžiuoją savo kilme, kupini pasaulietiškos patirties, nere­
tai mėgstą malonumus ir ne pernelyg griežti, - jie vadovavosi
liberaliu Juozapo Karo kodeksu. Sefardai buvo tiltas, jungian­
tis lotynų pasaulį ir arabų kultūrą, ir klasikinio mokslo bei
filosofijos perdavimo kanalas. Garsėjo kaip brangiųjų metalų
bei akmenų meistrai, matematikai, tikslių prietaisų gaminto­
jai, tikslių žemėlapių bei navigacinių lentelių sudarinėtojai.
146 Dėl skirtumų žr. H. J. Zimmels,
Ashkenazim and Sephardim, New York,
1958.
344
III. KATEDOKRATIJA
Dabar ši gausi ir talentinga bendruomenė pasklido po visą
Viduržemio ir musulmoniškąjį pasaulį, o iš Portugalijos antroji
sefardų diaspora nusidriekė į Prancūziją bei šiaurės vakarų
Europą. Daugelis priėmė krikščionybę ir įnešė į jos pasaulį sa­
vo ženklus. Pavyzdžiui, Kristupas Kolumbas oficialiai buvo ge­
nujietis, bet itališkai rašyti nemokėjo ir, galimas daiktas, buvo
kilęs iš Ispanijos žydų šeimos. Tarp Italijoje gyvenusių žydų
vardas Colon buvo plačiai paplitęs. Kolumbas gyrėsi savo ry­
šiais su karaliumi Dovydu, mėgo žydų bei marrano bendriją,
turėjo žydiškų prietarų, o jo globėjai Aragonos dvare buvo
daugiausia naujieji krikščionys. Naudojosi Abrahamo Zacuto
sudarytomis lentelėmis ir Juozapo Vecinho sureguliuotais in­
strumentais. Netgi Kolumbo vertėjas Luisas de Torresas buvo
žydas - nors ir pasikrikštijęs prieš pat jiems išplaukiant į Ame­
riką. Taigi žydai, praradę Ispaniją senajame pasaulyje, padėjo
atkurti ją naujajame147. Sefardai kraustėsi ir į Prancūziją, ir čia
jų poveikį būdingai iliustruoja žaižaruojantis, bet sykiu rafi­
nuotas Michelis de Montaigne'is, kurio motina Antoinette
Louppes buvo tiesioginė Ispanijos žydų palikuonė148. Tai, ką
prarado Ispanija, laimėjo kiti kraštai, ir ilgainiui sefardų dias­
pora pasirodė nepaprastai kūrybinga ir turėjo lemtingos reikš­
mės žydų raidai. Tačiau anuomet Ispanijos žydų išvarymas
jiems regėjos kaip nepataisoma katastrofa.
O ji nebuvo dar ir vienintelė. Besibaigiant europiniams Vi­
duramžiams, - žydų Viduramžiai dar tęsėsi iki paskutiniųjų
XVIII a. dešimtmečių, - jie bent kurį laiką liovėsi reikšmingai
turtinti Europos ekonomiką ir kultūrą. Žydai liovėsi buvę nepa147M. Kaiserling, Christopher Columbus
and the Participation of the Jews in the
Portugese and Spanish Discoveries, Lon­
Events, p. 212; p. 324 išspausdintas
jo genealoginis medis. Žr. taip pat C.
Raphael, The Sephardi Diaspora, kn.
don, 1907; C. Roth, Who was Colum­
bus?, kn. Personalities and Events, p.
192. 148The Jewish Ancestry of Michel
de Montaigne, kn. Personalities and
The Road from Babylon: The Story of
Sephardi and Oriental Jews, London,
1985, p. 127-158.
345
III. KATEDOKRATIJA
keičiami, todėl juos imta atmesti. Dar anksčiau negu išvary­
mas iš Ispanijos buvo ne vienkartiniai išvarymai Vokietijoje
bei Italijoje. 1421 m. žydai išvaryti iš Vienos ir Linco, 1424 - iš
Kelno, 1439 - iš Augsburgo, 1442 - iš Bavarijos (ir darsyk 1450aisiais), o 1454 metais - iš karališkųjų Moravijos miestų. 1485 m.
jie buvo išmesti iš Perudžijos, 1486 iš Vičencos, 1488 iš Parmos,
1489 iš Milano bei Lukos, o žlugus filosemitams Medičiams iš Florencijos ir iš visos Toskanos (1494). Dešimtmečio pabaigo­
je jie buvo išvaryti taip pat ir iš Navaros karalystės.
Vienas išvarymas išprovokuodavo kitą, nes bėgliai užplūs­
davo miestus, jau ir taip talpinančius daugiau žydų nei būda­
vo pageidautina jų tuometiniams valdovams. XV a. pabaigoje
Italijoje žydai vien laikė lombardus bei skolindavo smulkias pi­
nigų sumas neturtingiesiems. Net atsilikusioje Romoje žydų
bankininkų vaidmuo smuko149. Vos krikščionių gildijos pakan­
kamai sustiprėdavo, jų nariai išsireikalaudavo, kad žydams
būtų uždrausta verstis bankininkyste ar amatais. Iki 1500-ųjų
m. Italijoje, Provanse ir Vokietijoje žydai buvo bemaž visiškai
išstumti iš plataus masto prekybos bei pramonės. Todėl jie
slinkosi tolyn į rytus, į menkiau išsivysčiusias teritorijas - iš
pradžių į Austriją, Bohemiją, Moraviją, Sileziją, tada į Lenkiją,
Varšuvą ir Krokuvą, Lvovą, Lietuvos Brastą ir Lietuvą. Žydų
aškenazių pasaulio demografinė ašis pasislinko keletą šimtų
mylių į rytų-vidurio bei rytų Europą. Čia taip pat neišvengta
neramumų - antižydiški maištai Lenkijoje kilo 1348-1349, 1407
ir 1494 metais; kitais metais jie buvo išvaryti iš Krokuvos ir iš
Lietuvos. Visus šiuos kraustymusis ir išvarymus siejo tarpusa­
vio ryšys. Kadangi rytuose žydai buvo labiau reikalingi, jie su­
gebėdavo išsilaikyti; 1500 m. Lenkiją laikė žydams saugiausia
Europos vieta. Netrukus ji tapo aškenazių pasaulio širdimi.
Galima būtų tikėtis, kad Europos žydų nuosmukis ir nu149 L. Poliakov, Les Banquiers juifs et le
Saint Siégé du XIII au XVII siècles, Pa­
ris, 1965, p. 80-84, 147-156.
346
III. KATEDOKRATIJA
skurdimas, taip pat faktas, kad vėlyvaisiais Viduramžiais jų
indėlis į ekonomiką bei kultūrą sumenko, turėjo jei ir ne su­
griauti, tai bent aptirpdyti aplink juos išaugusią neapykantos
sieną. Bet taip neįvyko. Kaip ir kitos iracionalaus elgesio for­
mos, antisemitizmas neatliepė ekonomikos dėsnių. Priešingai:
nelyginant koks piktybinis organizmas, jis gimdė vis naujas sa­
vo atmainas. Ypač Vokietijoje ėmė rastis atskira, grasi antise­
mitizmo ikonografija, būtent Judensau.
Viduramžių protas su didžiuliu pomėgiu visus pasaulio
aspektus vertė įvaizdžiais. Dalį milžiniškos panoramos to gy­
venimo, kuris knibždėjo ir virė, pavyzdžiui, ant katedrų sienų,
sudarė krikščionybės ir judaizmo konfliktas. Tačiau skulpto­
riai jį vaizdavo vien teologinėje plotmėje. Mėgstamiausia įvaiz­
džių pora, neretai įstabiai perteikta, būdavo triumfuojanti baž­
nyčia ir sielvartaujanti sinagoga. Viduramžių skulptoriai ne­
sileisdavo į antisemitines temas; niekada nevaizduodavo žy­
do - lupikautojo, šėtoniško padaro, nuodijančio šulinius, žu­
dančio krikščionių jaunimą ar kankinančio ostiją.
Tačiau grafikos menuose būta kitų žydams taikomų įvaiz­
džių: aukso veršis, pelėda, skorpionas. Vokietijoje į Viduramžių
pabaigą pradėjo rastis naujas - kiaulės - įvaizdis. Šis motyvas
iš pradžių nesuvoktas kaip poleminis, bet pamažu jis ėmė sim­
bolizuoti visus nešvarius žmones, nusidėjėlius, eretikus, o pir­
miausia - žydus150. Matyt, jis neperžengė vokiečių kultūros
veikiamų žemių ribų; užtat čia tapo dažniausiai pasitaikančiu
motyvu žydui žymėti, o kartu - stipriausiu ir tvariausiu iš
juodinamųjų stereotipų151. Šis įvaizdis įgaudavo pačių įvairiau­
sių atgrasių pavidalų. Žydai būdavo vaizduojami garbinantys
kiaulę, žindantys jos spenius, bučiuojantys jos pasturgalį, ryjan­
1501. Shachar, The Judensau: A Medieval
Anti-Jewish Motif and its History, London, 1974. 151 C. H. J. Duijker, N. H.
Frijda, National Character and National
Stereotypes, Amsterdam, 1960; žr. taip
pat H. Fiscg, The Dual Image, New
York, 1971.
347
III. KATEDOKRATIJA
tys jos išmatas. Primityvesnio tipo liaudies menininkui šis mo­
tyvas teikė plačias galimybes, padovanodamas jam taikinį, ku­
riam negaliojo jokios įprastinės gero skonio bei tono taisyklės,
kurį vaizduojant ne tik priimtinos, bet ir neabejotinai pagirti­
nos buvo grubiausios nešvankybės. Iš tikrųjų visiškai aišku,
kad šio įvaizdžio populiarumą ištisus 600 metų sąlygojo pir­
miausia jo sodrus nepadorumas. Išradus spaudą, jis plačiai pa­
plito ir Vokietijoje tapo tiesiog visur esančiu. Pasitaikydavo ne
tik knygose, bet ir nesuskaičiuojamoje gausybėje graviūrų, ta­
pybos dairbų ir akvarelių, ant lazdų rankenų, fajanso ir porce­
liano. Begalinis šio įvaizdžio kartojimas padėjo įsisiūbuoti
procesui, kuriam Vokietijoje buvo lemta įgyti didžią bei tra­
gišką reikšmę: būtent, žydo dehumanizavimui. Jau giliai buvo
įsišaknijusi idėja, esą žydai žinoję tiesą, bet ją atmetę, mieliau
sutikdami darbuotis su tamsybių jėgomis, - o todėl jie negalį
būti žmonės krikščioniškąja prasme. Prigimčiai priešingi ir ne­
žmoniški žydo santykiai su vadinamąja Judensau dar labiau
įtvirtino ją vokiečių liaudies sąmonėje. O jei kuri nors asmenų
kategorija nesanti žmogiška, tai ją esą galima sėkmingai paša­
linti iš visuomenės. O tai iš tikrųjų jau vyko. Nes toli gražu neišnykusios neapykantos sienos buvo keičiamos tikromis, ryš­
kėjant europinio geto apybraižoms.
IV. GETAS
DIDŽIOJI SEFARDŲ DIASPORA,
1492 M. PASKLIDUSI IŠ ISPANI­
JOS, O 1497-AISIAIS - IŠ PORTUgalijos, sujudino visur gyvenančius
žydus, nes gausiai miestus užplūdę
pabėgėliai paprastai paskatindavo
išvaryti žydus ir iš tenai. Nemaža
žydų, beveik visiškai nuskurdinti,
neįsileidžiami ten, iš kur žydai jau
būdavo išvaryti, ėmė keliauti ir verstis smulkia prekyba. Visiš­
kai ne sutapimas, kad Amžino žydo legenda įgijo brandų pavi­
dalą kaip tik šiuo metu. Istorija apie žydą, kuris sudavė Kris­
tui pakeliui į Golgotą ir todėl buvo pasmerktas klajoti iki ant­
rojo atėjimo, pirmąkart papasakota 1223 m. vienoje Bolonijos
kronikoje; po penkerių metų savo Istorijos žieduose ją užrašė
Rodžeris Vendoverietis. Bet tik pirmaisiais XVI a. dešimtme­
čiais šis Klajūnas tapo Ahasveru, archetipiniu žydu prekeiviu senu, barzdotu, skarmaluotu, liūdnu negandos nešėju1. Šlezvigo vyskupas tvirtino 1542 m. jį matęs vienoje Hamburgo baž­
nyčioje, o po to, kai išspausdintos paplito apie šimtą ar dar
daugiau šios liaudies pasakos atmainų, jis kartkartėmis vis pa­
sirodydavo: 1603 m. Liubeke, 1604 m. Paryžiuje, 1640 m. Briu­
selyje, 1642 m. - Leipcige, 1721 m. - Miunchene, 1818 m. Londone. Apie jį prirašyta gausybė literatūros. Žinoma, ke1 A. K. Anderson, The Legend of the
Wandering Jew, London, 1965; S. W.
Baron, Social and Religious History of
the Jews, New York, 1952, 11, p. 177182; Encyclopaedia Judaica, t. 16, p.
259-263.
349
IV. GETAS
liūs mynė ir nesuskaičiuojama daugybė tikrų klajojančių žydų:
Renesanso ir vėlesniais laikais žydų situacija tapo būdinga, jie vėl, kaip Abraomas, virto „ateiviais ir keleiviais".
Vienas iš tokių klajūnų buvo Saliamonas ibn Vergą (apie
1450 - apie 1525), gimęs Malagoje, išvarytas iš Ispanijos, tada
iš Portugalijos, 1506 m. atsidanginęs Italijon ir po ją keliavęs.
Nežinome, kur jis galų gale įsikūrė - jei apskritai įsikūrė, bet kurį laiką praleido Romoje. Ten jis parašė knygą Ševet Jehuda („Judo lazda"), kurioje galų gale klausė: kodėl gi žmonės
nekenčia žydų? Šis rašinys gali būti vadinamas pirmuoju žydų
istorijos veikalu nuo Juozapo Flavijaus Senovės, parašytos prieš
1400 metų, mat Ibn Vergą nupasakoja ne mažiau kaip šešias­
dešimt keturis žydų persekiojimus. Parašydamas šią knygą,
jis davė kad ir silpną, bet visgi ženklą, jog ima grįžti žydų
istorinė savimonė.
Apgailėtiną žydų padėtį krikščioniškoje Europoje liudija
tai, kad Ibn Vergai nepavyko išspausdinti savo knygos per
visą gyvenimą, ir ji pirmąsyk išvydo dienos šviesą apie 1554 m.
Turkijoje. Ir vis dėlto Ibn Vergą buvo Renesanso žmogus, racio­
nalistas, skeptikas, mąstantis nepriklausomai. Jis labai kritiškai
žiūrėjo į Talmudą, pasišaipydavo iš Maimonido, parodijavo
Judo Halevio pažiūras. Įsivaizduojamų dialogų forma jis išjuo­
kė nemažą žydų mokslo dalį. Jei žydai esą prispausti, tai ne­
mažu mastu dėl savo pačių kaltės. Jie esą išdidūs, bet tuo pat
metu pernelyg pasyvūs ir per daug kliaująsi Dievu; linkę puo­
selėti viltis ir nuolankiai paklusti, jie esą apleidę tiek politiką,
tiek karybą ir todėl palikę „dvigubai nuogi". Nei žydai, nei
krikščionys nė už ką nepripažįsta argumentų, remiančių prie­
šingus požiūrius; ir vieni, ir kiti pakenčia prietarus bei legen­
das. Jei krikščionys esą netolerantiški, tai žydai - nelinkę prisi­
taikyti. Jis nurodė, jog beveik visuomet „Ispanijos ir Pran­
cūzijos karaliai, diduomenė, išsilavinę sluoksniai ir visi kilnūs
žmonės esti draugiški žydų atžvilgiu"; prietarai paprastai ran­
350
IV. GETAS
dasi daugiausia tarp neišprususių žmonių, prastuomenės. „Nie­
kuomet neteko sutikti protingo žmogaus, kuris nekęstų žy­
dų", - sako jo knygoje vienas išminčius, - „ir nekenčia jų tik­
tai liaudis. O tam esama pagrindo - žydas arogantiškas ir visad
geidžia valdyti; niekuomet nepagalvotum, kad jie - tremtiniai
ir nuo vienos prie kitos tautos stumdomi vergai. Anaiptol, jie
stengiasi pasirodyti esą ponai ir viešpačiai. Todėl žmonės jiems
ir pavydi"2. Kodėl žydai nemėginą pralaužti prietarų sienas,
elgdamiesi kukliau ir santūriau, patys skelbdami religinę tole­
ranciją ir supratimą?3
Ibn Vergą rašė hebrajų kalba ir neabejotinai kreipėsi į išsi­
lavinusį žydų skaitytoją, kuris suprastų jo kritikos teisingumą.
Tad jo priekaištais iš dalies reikia tikėti. Bet mūsų turimi duo­
menys neleidžia manyti, jog priežastis, dėl kurios žydus pul­
davo, paprastai būdavo nepakenčiamas pasipūtimas. Paprastai
neramumus sukeldavo plūstantis svetimų žydų srautas, kritiš­
kai padidindavęs sėsliai toje vietoje gyvenančių žydų skaičių.
Pavyzdžiui, Venecijoje jie susidurdavo su šiokiu tokiu pasi­
priešinimu, nors tai buvo jau nuo X a. viena stambiausių pre­
kiaujančių valstybių ir žydai, savaime suprantama, joje kūrėsi.
XIII a. juos sustūmę į Spinalungos salą Giudekoje; kitais tar­
pais jie būdavo verčiami gyventi sausumoje, Mestrėje. Jie priva­
lėjo nešioti apvalų geltoną ženkliuką, paskui geltoną skrybėlę,
dar vėliau - raudoną. Bet žydų ten visada gyveno. Jiems ne­
blogai sekėsi. Jie reikšmingai prisidėjo prie Venecijos ekono­
mikos plėtros, be kita ko, nemažu mastu - mokėdami specialius
mokesčius. Turėjo chartiją, arba condotta, kuri buvo keliskart
patvirtinta.
1509 m. gegužį Kambre lygos pajėgos sumušė venecijiečių
armiją prie Agnadelo, ir kilus panikai gyventojai leidosi bėgti
2 Cit. iš L. Kochan, The Jew and his
History, London, 1977, p. 39; žr. taip
pat A. A. Cohen, The Natural and Su-
pernatural Jew, London, 1967, p. 12.
3 Encyclopaedia Judaica, t. 8, p. 1203-
1205.
351
IV. GETAS
iš terra firma į pagrindines salas. Tarp pabėgėlių buvo 5 000
žydų, daugelis - imigrantai iš Ispanijos bei Portugalijos. Po
dvejų metų pradėta raginti juos išvaryti, - tam postūmį davė
pranciškonų ir dominikonų pamokslai. 1515-1516 m. ši agitacija
pasiekė kulminaciją, ir valstybė priėmė sprendimą uždaryti
visą žydų bendruomenę į vieną atskirą miesto dalį. Pasirinkta
buvusios patrankų liejyklos vieta, žinoma kaip ghetto nuovo,
toje centrinių salų dalyje, kuri buvo atokiausiai nuo Šv. Mor­
kaus aikštės. Naujoji liejykla buvo paversta sala iškasus kana­
lus, aptverta aukštomis sienomis, visi išorėn išeinantys langai
užmūryti ir įrengti dveji vartai, kuriuos saugojo keturi sargy­
biniai krikščionys; dar šeši sargybiniai patruliavo valtimis, ir
visiems dešimčiai algas turėjo mokėti žydų bendruomenė; jai
taip pat nurodyta išsinuomoti geto nuosavybę nuolatiniam nau­
dojimui trečdaliu aukštesne kaina negu buvo nusistovėjusi4.
Idėja apie atskirą kvartalą žydams buvo nenauja. Ji siekė
antikos laikus. Tokį turėjo daugumas islamo miestų. Tamsiai­
siais amžiais Europoje žydai neretai reikalaudavo segregacijos
ir aukštų sienų kaip sąlygos jiems kurtis mieste. Tačiau venecijiečių pasiūlymui jie karštai nepritarė. Jis aiškiai buvo sumany­
tas siekiant išgauti iš žydų kaimynystės maksimalią ekonomi­
nę naudą (įskaitant specialiuosius mokesčius) ir tuo pat metu
užtikrinti, kad žydai minimaliai socialiai kontaktuotų su liku­
siaisiais gyventojais. Iš tikrųjų jiems turėjo būti leista užsiimti
savo verslu dieną, per nepatogų nuotolį, o naktį jie privalėjo
būti užrakinti. Tačiau venecijiečiai nenusileido, ir faktiškai
galimas dalykas, kad ši sistema padėjo išvengti žydų išvary­
mo apskritai, nors vėliau ne kartą siūlyta taip daryti. Pradžioje
ghetto nuovo talpino daugiausia iš Vokietijos kilusius Italijos
žydus. 1541 m. Levanto žydai buvo sukeldinti į gretimai esan­
čią senąją liejyklą, arba ghetto vecchio. Galiausiai 1633 m. ši teri4 C. Roth, Jewish Communities: Venice,
Philadelphia, 1930, p. 49.
352
IV. GETAS
torija išplėsta, prijungus vadinamąjį ghetto novissimo, kuriame
turėjo apsigyventi žydai vakariečiai5. Tuo metu (1632 m.) gete
buvo 2 412 žydų iš 98 244 Venecijos gyventojų. Išplėtus terito­
riją, 1655 m. gete jau galėjo sutilpti beveik 5 000 žydų6. Kad
įgytų teisę šitaip uždaryti gyventi, žydai mokėjo ne tik pap­
rastus bei muito mokesčius, bet ir ypatingą metinį mokestį 10 000 dukatų, be to, dar priverstinę duoklę, per pirmąjį geto
šimtmetį sudariusią bent 60 000 dukatų, tad iš viso suma siekė
ne mažiau kaip 250 000 dukatų7.
Kodėl žydai taip kantriai pakluso šitokiai priespaudai? Kny­
goje apie Venecijos žydus penkiasdešimt septynerius metus
ten rabinavęs Simhah Luzzatto (1583-1663) teigia, kad Ibn Ver­
gą taip erzinęs žydų pasyvumas buvo susijęs su tikėjimu: „Mat
jie tiki, jog kiekvienas pastebimas juos paliečiantis pokytis [...]
priklauso nuo aukštesnės priežasties, o ne nuo žmogaus pas­
tangų"8. Daugelį žydų anuomet pribloškė milžiniškos ir ka­
daise turtingos bei įtakingos Ispanijos žydų bendruomenės
nesugebėjimas bent kiek pasipriešinti žiauriam išvarymui. Kai
kurie atkreipdavo dėmesį į visai priešingą žydų karingumą
senovės laikais; kodėl gi žydai negalėtų būti panašesni į savo
protėvį Mordechają? Jie cituodavo Esteros knygą: „O visi kara­
liaus tarnai, kurie buvo rūmų angose, priklaupdavo ir nusi­
lenkdavo Hamanui [...]. Vienas Mordechajas nepriklaupdavo
ir jam nenusilenkdavo"9. Tačiau tas pats tekstas - tiek andai,
tiek šiandieną žydų mėgstamiausias - teikė ir alternatyvų pa­
mokymą: argi Estera, Mordechajo patarta, nenuslėpė esanti
žydė? Ji „nebuvo pasisakius savo tėvynės ir tautos", kaip nuro­
dydavo tūlas marram. Užsimaskavęs, slaptas žydas, lygiai kaip
ir pasyvusis žydas, buvo senas kaip pati Biblija. Be to, buvo ir
5C. Roth, The Origin of the Ghetto, kn.
Personalities and Events in Jewish Hislory, Philadelphia, 1961, p. 226.
6 Roth, Venice, p. 106-107. 7 Ibid., p.
46. 8 S. Luzzatto, Essay on the Jews of
Venice, vert., Jerusalem, 1950, p. 122123. 9 Esteros 2, 3.
353
IV. GETAS
Naamanas, kuris „nusilenkė Rimono namuose". Tačiau žydai
suvokė, jog Esteros knyga taip pat ir perspėjo, - mat piktava­
lis Hamanas karaliui Ahasverui pasiūlė išžudyti visus žydus.
1538 m. Bolonijoje išspausdintame Esteros knygos komentare
Rabi Juozapas ibn Jahija nurodė, jog Hamano samprotavimas esą žydai „karalystės žemėse yra išsisklaisčiusi [...] tauta" ir dėl
to nepajėgi priešintis - lygiai taip pat tikusi jiems ir jo laikais10.
Iš tikrųjų žydų bendruomenės susitaikydavo su priespau­
da ir antrarūšių žmonių padėtimi, jei tik ji turėdavo griežtai
nustatytas taisykles, nuolatos ir despotiškai be jokio perspėjimo
nekaitaliojamas. Labiausiai jie nepakentė nežinomybės. Getas
žadėjo saugumą ir net savotišką patogumą. Daugeliu atžvilgių
jis lengvino įstatymo laikymąsi, nes žydai jame būdavo sutelkti
daiktan ir izoliuoti nuo pašaliečių. Jeigu segregavimas, Bažny­
čios teigimu, saugojo krikščionis nuo nelabų kontaktų su žydais,
tai jis taip pat sėkmingai saugojo ir žydus nuo pasaulietiškų
įtakų. Galimas daiktas, Juozapo Karo (1488-1575) teisės kodek­
sas, daugeliui ortodoksinių žydų kartų tapęs autoritetingu halachos tekstu, buvo ir sumanytas sau pakankamam ir introspektyviam geto būviui.
Gete žydai galėjo gyventi kad ir uždarą, bet intensyvų kul­
tūrinį gyvenimą. Tačiau apsčiai būta ir tarptikybinių ryšių.
Maždaug tuo metu, kai buvo sukurtas getas, krikščionių spaus­
tuvininkas Danielis Bombergas Venecijoje įrengė hebrajišką
spaustuvę. Bendradarbiaujant krikščionims, žydams ir atsi­
vertėliams, pasirodė monumentalus abiejų Talmudu leidimas
(1520-1523), kurio paginacija nuo to laiko išliko norminė. Žydai
rinkėjai ir korektoriai būdavo atleidžiami nuo prievolės dėvėti
geltoną skrybėlę. Radosi ir kitų hebrajiškų spaustuvių. Tad
imta spausdinti ne tik klasikinius religinius veikalus, bet ir
tuometinius žydų kūrinius. Populiarioji Karo kodekso sant10 Cit. iš H. H. Ben Sasson, red., A
History of the Jeiuish People, vert., Har-
vard, 1976, p. 691.
354
IV. GETAS
rauka, Šulchan Aruch, buvo išleista Venecijoje, o 1574 m. pasi­
rodė jos kišeninis leidimas, „idant, - kaip rašoma tituliniame
puslapyje, - ją būtų galima nešiotis užantyje ir atsiversti bet
kada ir bet kur, ilsintis ar keliaujant"11.
Kad ir kaip valstybės engiama, venecijiečių bendruomenė
klestėjo. Ji buvo pasidalijusi į tris nacijas, - penentiečių iš Ispa­
nijos, levantiečių, kurie buvo Turkijos piliečiai, ir Natione Tedesca, arba vokiškos kilmės žydų, - didžiausią ir mažiausiai pasi­
turinčią dalį. Jiems vieniems buvo leista verstis pinigų skolini­
mu, jie mokėjo itališkai, tačiau Venecijos pilietybės neturėjo.
Net XVIII a. pabaigoje įstatymas teigė, jog „Venecijos miesto
bei valstybės žydai, taip pat joks kitas žydas negali pretenduoti
nei naudotis kuria nors piliečio teise"12. Shakespeare'as teisin­
gai pabrėžia tai Venecijos pirklyje. Taip pat įtikinamai skamba
jo Džesikos žodžiai, esą jos tėvo Šailoko namai pilnutėliai lobių.
Lobstantys žydai palūkininkai neretai sukaupdavo kalnus neat­
siimtų užstatų, ypač brangiųjų akmenų. Kad uždraustų jiems
tvirkinančiai puoštis šiomis brangenybėmis, vietos vyresnybė
priimdavo taupumo įstatymus; o iš tikrųjų žydai patys nusistatydavo prabangos draudimus, kad išvengtų „nuo mūsų akių
nenuleidžiančių nežydų pavydo ir neapykantos"13.
Nepaisant aprangos suvaržymų, Venecijos gete vis dėlto
netrūko linksmybės. Vienas amžininkas aprašė Simchat Tora
(Padėkos už Įstatymą) apeigas:
Šį vakarą rengiamas lyg ir koks pusiau karnavalas, nes daug mer­
ginų bei nuotakų persirengia, kad taptų neatpažįstamos, ir lanko visas
sinagogas. Šiuo laikotarpiu jas užplūsta smalsumo atginti krikščionių po­
nai ir ponios [...]. Dalyvauja visos tautos, ispanai, levantiečiai, portugalai,
vokiečiai, graikai, italai ir kiti, ir kiekvienas gieda savo tarme. Kadangi
instrumentų jie nenaudoja, tai vieni ploja rankomis virš galvos, kiti pliauk­
11 J. Bloch, Venetian Printers of Hebrezv
Books, London, 1932, p. 5-16; Encyclopaedia Judaica, t. 5, p. 197; t. 16, p.
101; t. 4, p. 1195-1197. 12 Cit. iš C.
Roth, The Background of Shylock, kn.
Personalities and Events, p. 237. 13 Cit.
iš ibid., p. 250.
355
IV. GETAS
ši per šlaunis, kai kurie pirštais imituoja kastanjetes, dar kiti, brūžuodami
savo dubletus, vaizduoja skambiną gitara. Trumpai tariant, skleisdami
šiuos garsus, straksėdami ir šokdami, keistai vaipydamiesi bei raukydamiesi, gestikuliuodami rankomis bei visomis kitomis kūno dalimis, jie,
regis, mėgdžioja karnavalą.14
Instrumentais griežti neleido vien priešiškai nusiteikę rabi­
nai. Daugumas jų nepritarė bet kokiam meniškam muzikavimui
tuo pagrindu, neva tatai verčia be saiko kartoti šventus maldų
žodžius, o ypač Dievo vardą, - jie ne itin įtikinamai įrodinėjo,
jog neišprususius žmones tai gali paskatinti manyti, kad esama
dviejų ar daugiau Dievų. (XVI-XVII a. Anglijoje puritonai pa­
našiais argumentais priešinosi polifoninei muzikai, reikalauda­
mi kiekvienam maldos skiemeniui nepriskirti daugiau kaip vie­
nos natos.) Senigalijoje, netoli Ankonos, aprašytas įnirtingas
kivirčas tarp vietos rabino ir maestro di capella, Mordecai della
Rocca: rabinas, remdamasis ilgiausiomis citatomis iš Talmudo
ir kabalistinių raštų, įrodinėjo, kad muzika egzistuoja tik tam,
kad išryškintų teksto prasmę, o visa kita tėra „juokdarystė"15.
Nepaisant to, XVII a. pradžioje Venecijos getas neabejotinai
turėjo muzikos akademiją. Iš Cecilio Rotho studijų apie Rene­
sanso Venecijos žydus sužinome, kad rigoristai dažnai skųsda­
vosi geto gyvenimo prabanga ir pasaulietiškumu, taip pat italų,
o ne hebrajų kalbai teikiama pirmenybe, - netgi buvo kilę rei­
kalavimų įvesti maldas vietos kalba. Žydai rašė pjeses ir ma­
tematikos, astronomijos bei ekonomikos veikalus - visus italų
kalba. Jie taip pat išradingiausiai rasdavo argumentų, pateisi­
nančių plaukiojimą gondola per šabą16. Gete žydai turėjo savo
mokyklas, bet jiems buvo leidžiama lankyti medicinos mokyklą
gretimai esančioje Paduvoje ir ten įgyti laipsnį. Dažnas rabi­
nas būtų mieliau regėjęs geto sienas aukštesnes.
14 Ibid., p. 288-289. 15 I. Adler, The
Rise of Art Music in the Italian Ghetto, kn. A. Altmann, red., Jezvish Medi-
eval and Renaissance Studies, Harvard,
1967, p. 321-364. 16 Roth, Personalities and Events, p. 1-3.
356
IV. GETAS
Iš tikrųjų, nors dažniausiai į istoriją įeidavo santykiai tarp
žydų ir išorinio pasaulio, vis dėlto didžiumą laiko žydai labiau
rūpinosi savais vidaus reikalais, kurie protarpiais būdavo aud­
ringi. Tuo metu kai buvo organizuojamas Venecijos getas, Itali­
jos žydų pasaulis audringai mėgino išreikalauti pasiaiškinimą
iš Imanuelio ben Noah Raphael da Norsa, turtuolio, kuris val­
dė Ferarą kaip tironas, talkinamas prisijaukinto rabino Davi­
do Piazzighettone, priiminėdavusio jam naudingas sutartis. Jis
sakydavęs: „Štai sėdžiu savo mieste, tarp savo tautiečių, ir jei
kas turi man kokių pretenzijų, teateina ir tetraukia mane į teis­
mą". Sakoma, prieš jį lenkdavosi ne tik žydai, bet ir krikščio­
nys. Jo veikla iškilo aikštėn, kai Abrahamas da Finci patraukė
jį į rabinų teismą Bolonijoje, teigdamas, esą Norsa apgaule pa­
sisavino jo 5 000 florinų, rubiną ir smaragdą. Norsos sūnus, pa­
reiškęs, kad tėvas išvykęs, atsisakė priimti raštą, sakydamas:
„Šalin, jūs fresca di merda". Prijaukintasis rabinas taip pat atsi­
sakė padėti ir sušuko: „Ką turiu bendra su tavim, putto di Haman?" Bylą nagrinėjo pustuzinis rabinų teismų visoje Italijoje,
ir nors dauguma pritarė Norsos priešininkams, šis turėjo tvirtą
šalininką - Abrahamą Mintzą, kurio tėvas Rabi Judah Mintzas
keturiasdešimt septynerius metus vadovavo Paduvos ješivai,
o vėliau tapo Mantujos rabinu. Buvo plėšomi priešingos pusės
laiškai bei raginimai atvykti į teismą; rabinams grasinama stul­
pu bei krikščionių teismais. Kiekviena rabinų grupė kaltino
kitą mokslingų protėvių bei išsilavinimo stoka; abi gyrėsi savo
genealogijomis bei mokslingumu, ir ginčą dar tulžingesnį darė
sefardų - aškenazių perskyra. Bolonijos Rabi Abrahamą Coheną Mintzas išvadino „sefardu paplonintu liežuviu [...]. Šėtonu
skrynioje". Cohenas atkirto: „Vadini mano protėvius aikštin­
gais kunigais [...]. Aš didžiuojuosi tuo vardu [sefardo], nes
mes, sefardai, šloviname Dievo vardą prieš visą pasaulį, ir aš
tarp jų, ir patyrėme didžiausias pagundas [...]. Tu esi vargeta,
netikėlis, melagis ir apgavikas [...]. Tu neišmanėlis, kvaiša,
357
IV. GETAS
liurbis ir paikšas asilas". Pasak jo, Mintzas visad vertęsis plė­
šikavimu ir svetimo gero grobstymu, skersai išilgai visą pasaulį
pagarsėjęs kaip niekšas ir begėdis. Taip pat buvo sakoma, esą
Mintzas užėmęs tėvo vietą tik todėl, kad gerai pūtęs šofar. Ga­
lop į bylą buvo įtraukta per penkiasdešimt rabinų, kai kurie ir
ne iš Italijos, ir Norsai teko pasiduoti. Jam kelti kaltinimai at­
rodo neatremiami, tačiau, kita vertus, išlikęs bylos aprašymas
priklauso priešiškos stovyklos rabinų plunksnai; abiejose pusė­
se rabinus tarpusavy siejo vedybinės giminystės ryšiai, o gin­
čus teisiniais-doktrininiais klausimais komplikavo kartų kar­
tas trunkantys šeimų karai17.
Norsos byla sudaro įspūdį, jog Italijoje gyvavo veiklios žy­
dų bendruomenių grupės, gebančios neblogai apsiginti. Kaip
ir bet kas kitas, žydai klestėjo savo gabumų dėka. XVI a. Itali­
joje cirkuliavo keletas istorijų apie nepaprastą žydų sėkmę. Pa­
vyzdžiui, Abrahamas Colomi, enciklopedinio išsilavinimo žmo­
gus, gimęs 1540 m. Mantujoje, įgijo stulbinamą inžinieriaus
reputaciją tarnaudamas Feraros kunigaikščiams. Kaip ir Leo­
nardo da Vinci, jis specializavosi karo įrenginių statyboje, kūrė
minas, sprogmenis, konstravo pontoninius tiltus, sudedamas
valtis, sulankstomas apgulties kopėčias bei įtvirtinimus. Abra­
hamas Colorni sumeistravo pirmykštį kulkosvaidį iš 2 tūks­
tančių arkebuzų, kurių kiekviena galėdavo iššauti 10 šūvių iš
vienos kapsulės. Bet jis taip pat buvo ir žymus matematikas,
sudarinėjo lenteles ir išrado naują veidrodinį metodą atstu­
mams apskaičiuoti. Jis buvo puikus eskapologas. Rašė apie
slaptuosius rašmenis ir pasmerkė chiromantijos meną. Greta
kita ko jam dar puikiai vyko rodyti fokusus, ypač su kortomis.
Nenuostabu, kad jis buvo pakviestas į akinantį Rudolfo II imperatoriaus burtininko - dvarą Prahoje18.
17 A. Marx, A Jewish Cause Celebre in
Sixteenth Century Italy, kn. Studies in
Jewish History and Booklore, New York,
1969, p. 107-154. 18 C. Roth, The
Amazing Abraham Colomi, kn. Personalities and Events, p. 296.
358
IV. GETAS
Vis dėlto šio spektro kitame gale buvo vargstantys žydai,
tapdavę aukomis plataus masto nepaliaujamo karo, apėmusio
Viduržemio pajūrį, - karo tarp krikščionių ir turkų metu žydai
būdavo parduodami į vergiją. Žydai laikėsi politikos išsaugoti
gerus santykius su abiem pusėmis. XV a. paskutiniame dešimt­
metyje iš Ispanijos ir Portugalijos bėgantys žydai Konstantino­
polyje buvo draugiškai sutinkami ir už tai padėjo sukurti ten
vietinę ginklų pramonę. Osmanų Salonikuose gyvavusią žydų
bendruomenę šie pabėgėliai stiprino, kol ji tapo viena iš di­
džiausių pasaulyje: 1553 m. mieste jau gyveno per 2 000 žydų.
Žydai prekiavo visame Levante, Egėjo ir Adrijos pajūryje, o tuo
pat metu Venecijos žydai, remdamiesi savo ryšiais Balkanuose
ir dar toliau rytuose, sugebėjo užvaldyti nemažą dalį miesto
rytų prekybos. Žydai veikė ir iš kitų Italijos uostų, ypač Ankonos, Livorno, Neapolio ir Genujos. Retas kuris prekybos lai­
vas neturėdavo kartu plaukiojančio žydo verslininko. Bet vi­
siems jiems kėlė grėsmę tiek Osmanų, tiek krikščionių karo
laivai bei kaperiai. Žydus belaisvius ypač vertindavo, nes buvo
manoma (dažniausiai teisingai), kad net jei jie patys būtų netur­
tingi, tai vis tiek būtų galima įkalbėti kurią nors žydų bend­
ruomenę juos išpirkti.
Jei turkai pagrobdavo žydą iš krikščionių laivo, dėl jo išlais­
vinimo būdavo deramasi iš Konstantinopolio. Venecijoje levantiečių ir portugalų žydų bendruomenės įkūrė specialią organi­
zaciją žydams belaisviams išpirkinėti iš krikščionių, kurie per­
imdavo juos iš turkų laivų. Jai išlaikyti žydai pirkliai mokėda­
vo specialų mokestį nuo visų prekių, ir tai būdavo nelyg koks
draudimas, mat jiems nuolat grėsė pavojus tapti grobikų auko­
mis. Pagrindiniai grobėjai būdavo šv. Jono riteriai, savo būsti­
nę Maltoje pavertę paskutiniu Europoje vergų prekybos centru.
Žydus jie akylai stebėdavo ir imdavo juos net iš krikščionių lai­
vų tuo pagrindu, esą jie pavaldūs Turkijai. Savo aukas riteriai
laikydavo vergų barakuose ir nuolat parduodavo spekulian­
359
IV. GETAS
tams, o šie mokėdavo už žydus brangiau nei už kitus; buvo
manoma, jog visi žydai - turčiai ir už juos galima gauti išpirką.
Maltoje Venecijos žydai turėjo agentą, kuris pastebėdavo at­
gabenamus belaisvius žydus ir, esant lėšų, organizuodavo jų iš­
laisvinimą. Krikščionys savininkai išnaudodavo šią žydų siste­
mą, reikalaudami neregėtų kainų. Kažkoks Judas Sumago, sep­
tyniasdešimt penkerių metų, buvo nuogas įmestas į rūsį ir lai­
komas du mėnesius, kad net apako ir nebepastovėjo ant kojų.
Savininkas pagrasino išpešiąs jam barzdą ir blakstienas ir apkaustysiąs grandinėmis, jei žydų atstovas nesumokėsiąs 200
dukatų. Sąlyga buvo įvykdyta, bet agentas atsisakė mokėti
600 dukatų už Aaroną Afia iš Rodo, kurį taip pat skriaudė sa­
vininkas spekuliantas: žydas pareiškė, jog šis prarasiąs kapitalą,
jei vargšas žmogus nelaisvėje numirsiąs. Juozapui Levy taip ir
nutiko, - savininkas, siekdamas išreikalauti didesnę kainą, jį
mušė botagu, ir belaisvis pasimirė19.
Šis pasibaisėtinas verslas gyvavo tris šimtus metų. 1663 m.
senas kromvelininkas Philipas Skipponas aprašė maltiškį vergų
kalėjimą ir pažymėjo: „Žydai, maurai ir turkai čia verčiami ver­
gais ir viešai pardavinėjami turgavietėje [...]. Iš kitų žydai iš­
siskiria geltono audeklo skiautele prie skrybėlės ar kepurės ir
pan. Matėme turtingą žydą, paimtą nelaisvėn prieš metus ir tą
rytą, kai lankėmės kalėjime, parduotą turguje už 400 eskudų.
Kadangi turėjo Venecijos pasą, jis manėsi esąs laisvas ir suda­
vė jį nupirkusiam pirkliui. Čia jis buvo tuoj pat sugrąžintas,
jam nuskusta barzda ir galva, kojos surakintos milžiniška gran­
dine ir paskirta 50 kirčių lazda per padus"20. Dargi 1768 m.
Londono žydų bendruomenė pasiuntė 80 svarų sterlingų pa­
dėti išpirkti žydų vergų siuntą Maltoje, ir tik po trisdešimties
metų Napoleonas padarė šiai prekybai galą.
Dėl žydų ryšių Osmanų imperijoje po išvarymo iš Ispani19 C. Roth, A Community of Slaves,
kn. Personalities and Events, p. 112.
20 Cit. iš ibid., p. 114-115.
360
IV. GETAS
jos daugelis italų laikė juos priešais. Tai buvo viena iš priežasčių,
lygiagrečiai sąlygojusių segregavimo gete sistemą. Pavyzdžiui,
liaudyje gyvavo įsitikinimas, esą per didžiąją 1565 m. apgultį
jie mėginę padėti turkams užimti Maltą. Tačiau pagrindinis
veiksnys, turėjęs įtakos žydų likimui XVI-XVII a. Europoje,
buvo Reformacija. Ilgainiui protestantizmo atsiradimas atnešė
žydams didžiulę naudą. Jis sugriovė monolitišką lotynų Eu­
ropos vienybę. Tai reiškė, kad krikščionys nebegalėjo nė tikėtis
sukurti vienos tikybos visuomenę. Tad iškilus protestantizmui,
žydai nebebuvo atvirai izoliuoti kaip vienintelė nonkonformis­
tinė grupė. Daugelyje Europos regionų reformacijos sąjūdis
lėmė tai, kad suiro pikčiausių žydų priešų - dominikonų ir pran­
ciškonų ordinai ir žlugo tokios institucijos kaip kunigijos celi­
batas bei vienuolystė, kurios abi gerokai kenkė žydų interesams.
Reformacija, besiremianti Renesanso mokslininkų veika­
lais, taip pat atgaivino domėjimąsi hebraistika ir konkrečiai
Senojo Testamento tyrinėjimais. Daugelis katalikybės apologe­
tų kaltino žydus ir dar labiau marranos rėmus ir net įkvėpus
protestantizmo mąstytojus. Patys žydai skleidė pasakas apie
galingus krikščionis, kaip antai netgi Ispanijos karalių, neva
jie esą kilę iš marranos ir slapta siekia krikščionijos žlugimo;
pavyzdžiui, jų metraštininkai protestantizmo bangą Navaroje
siejo su marranos įtaka. Tačiau maža tėra realių įrodymų, kad
domėdamiesi Senuoju Testamentu, reformacijos šalininkai būtų
įgiję prožydišką orientaciją. Tokie krikščionys hebraistai kaip
Pico della Mirandola (1463-1494), Johannesas Reuchlinas (14551522), Sebastianas Munsteris, nuo 1528 m. dėstęs hebrajų kal­
bų Bazelio universitete, ir Philipas Melanchtonas (1497-1560)
buvo taip pat priešiški judaizmui kaip ir dominikonai, nors
Melanchtonas, pavyzdžiui, kritikavo šmeižtus dėl krikščionių
kraujo ir kitus antisemitinius ekscesus. Jie atmetė Mišną ir Tal­
mudą, o iš tikrųjų ir visus žydų komentarus, išskyrus dalį ka­
balos. Svarbiausias iš jų, Erazmas, atmetė ir kabalą, o žydų
361
IV. GETAS
mokslą laikė nepaprastai pavojingu - daug pražūtingesnių ti­
kėjimui nei Viduramžių scholastų obskurantizmas: „Nerasi nie­
ko nepalankesnio ir priešiškesnio Kristui negu šis maras"21.
Kelno inkvizitoriui jis rašė: „Kas iš mūsų nedega neapykanta
šiai žmonių padermei? [...] Jeigu krikščioniška nekęsti žydų,
tai visi mes tikrų tikriausi krikščionys"22.
Iš tiesų pačioje pradžioje žydai sveikino Reformaciją, nes
ji suskaldė jų priešus. Taip pat tiesa ir tai, kad būtent Liuteris
kreipėsi į žydus paramos, naujai pertvarkydamas Bibliją ir at­
mesdamas popiežiaus reikalavimus. 1523 m. savo pamflete Das
Jesus Christus ein geborener Jude sei jis įrodinėjo, jog dabar nebesą
visiškai jokios priežasties, kodėl žydai negalėtų priimti Kris­
taus, ir neprotingai vylėsi, kad jie puls masiškai atsivertinėti.
Kai žydai atkirto, jog Talmudas atveria dar geresnį Biblijos
supratimą nei jo paties ir savo ruožtu paragino atsiversti į ju­
daizmą, Liuteris pirmiausia užsipuolė juos dėl užsispyrimo
(1526), o paskui, 1543-aisiais, nukreipė į juos savo rūstį. Jo
pamfletą Von den Juden und ihren Lugen („Apie žydus ir jų me­
lagystes"), išspausdintą Vitenberge, galima pavadinti pirmuoju
modernaus antisemitizmo veikalu ir sykiu milžinišku žingsniu
pakeliui į holokaustą. „Pirmiausia, - ragino jis, - reikia padeg­
ti jų sinagogas, o visa, kas nedega, užberti žemėmis, idant
joks žmogus niekados nė jų akmens ar peleno neregėtų". Žydų
maldaknyges esą reikia sunaikinti, o rabinams uždrausti pa­
mokslauti. Tada dera susidoroti su žydų tauta, - „griauti ir nai­
kinti" jų namus, o tų namų gyventojus suvaryti po vienu stogu
„nelyg čigonus, kad jie galop suprastų nesą mūsų žemėje po­
nai". Žydams esą reikia uždrausti rodytis keliuose bei turga­
vietėse, atimti jų nuosavybę, o tada šiuos „nuodingus kirminus"
dera priversti dirbti ir pelnytis duoną „savo nosies prakaitu".
21W. L. Gundersheimer, Erasmus, Humanism and the Christian Kabbalah, Journal of the Warburg Courtauld Institu-
te, 26, 1963, p. 38-52. 22 Cit. iš J. I.
Israel, European Jewry in the Age of Mercantilism, Oxford, 1985, p. 15.
362
IV. GETAS
Paskutinė priemonė esanti išspirti juos lauk „visiems laikams"23.
Savo tiradoje prieš žydus Liuteris sutelkė dėmesį į jų palūkininkystę ir tvirtino, esą jų turtai jiems nepriklausantys, nes
„jie juos išplėšė ir pavogė iš mūsų lupikaudami". Lupikauto­
jas, įrodinėjo Liuteris,
yra dvigubai užsimaskavęs vagis ir žudikas [...]. Kas suryja, supūdo ir
pavagia kito maistą, tasai žmogus įvykdo ne menkesnę žmogžudystę
(jau ir taip jame glūdinčią) kaip tas, kuris marina žmogų badu ar jį nu­
dobia. Taip daro palūkininkas ir štai sėdi sau ramus ant savo kėdutės,
nors jo vieta - kyboti kartuvėse, kad jį lesiotų tiek pat varnų, kiek jis
paglemžė auksinų. [...] Todėl nėra žemėje po Šėtono didesnio žmogaus
priešo už pinigų lupiką ir palūkininką, nes jis nori būti viršum visų žmo­
nių kaip Dievas [...]. Lupikavimas - tai didžiulė, milžiniška pabaisa, tarsi
koks vilkolakis [...]. Ir kadangi mes laužome ant rato ir kirsdiname pa­
kelių plėšikus, žudikus ir įsilaužėlius, kaipgi nepalyginamai labiau tu­
rėtume laužyti kaulus ir galabyti, [...] persekioti, prakeikti ir nukirsdin­
ti visus lupikautojus!
Liuteris nesitenkino plūsdamasis žodžiu. Dar prieš parašy­
damas savo pamfletus, 1537 m. jis pasiekė, kad žydai būtų
išvaryti iš Saksonijos, o penktajame dešimtmetyje išstūmė juos
iš daugelio Vokietijos miestų; 1543 m. nesėkmingai mėgino
įkalbėti kurfiurstą išvaryti žydus iš Brandenburgo. Jo šalininkai
ten nesiliovė varyti prieš juos agitaciją: 1572 m. jie apiplėšė
Berlyno sinagogą, o kitais metais galutinai pasiekė savo - žydai
buvo išsiųsti iš visos šalies. Kita vertus, Jonas Kalvinas buvo
palankiau nusiteikęs žydų atžvilgiu iš dalies dėl to, kad jis lin­
ko sutikti su jais pinigų skolinimo už palūkanas klausimu; savo
raštuose jis objektyviai perteikė žydų argumentus ir net susi­
laukė kaltinimų iš savo oponentų liuteronų, neva esąs žydų pa­
kalikas24. Nepaisant to, žydai buvo išvaryti taip pat ir iš kalvinistinių miestų bei kalvinistų Palatinato25.
Protestantų priešiškumas įstūmė žydus tiesiog į imperato23 Plg. W. Linden, red., Luther's Kampfschriften gegen das Judentum, Berlin,
1936. 24 Baron, op. cit., t. 13, p. 281290. 25 Israel, op. cit., p. 13.
363
IV. GETAS
riaus glėbį. Karolis V, pasidabinęs Ispanijos skrybėle, nebuvo
joks draugas. 1543 m. jis pasiekė, kad pontifikatas įsteigtų inkvi­
ziciją Portugalijoje, po septynerių metų išmetė iš Lisabonos
daugybę marranos, 1541 m. išvarė žydus iš Neapolio ir išstūmė
juos iš kai kurių savo valdų Flandrijoje. Tačiau Vokietijoje jis
suprato, kad jie gali būti naudingi sąjungininkai, ir Šventosios
Romos imperijos konferencijose Augsburge (1530), Speyeryje
(1544) ir Regensburge (1546) neleido jų išvaryti. Katalikų vyskupai-kunigaikščiai taip pat laikė žydus patogiu sąjungininku
prieš jų biurgerius protestantus, net viešai jie to nebūtų prisi­
pažinę. Tad sudarant Augsburgo taikos sutartį buvo susitarta
neįtraukti bažnytinių valstybių į šios sutarties pagrindinę nuo­
statą - cuius regio, eius religio (religija atitinka kunigaikščio ti­
kėjimą), ir tatai įgalino žydus pasilikti Vokietijoje. Joselis Rosheimietis, vyriausiasis Elzaso rabinas, šiuo įtemptu laikotar­
piu atstovavęs žydų interesams, pasmerkė Liuterį kaip „nevi­
doną" ir pavadino imperatorių Karolį „Viešpaties angelu"; žy­
dai sinagogose meldėsi už imperatoriškosios armijos sėkmę
ir tiekė jai pinigų bei provizijos, - o šitaip sukūrė naują ir svar­
bų žydų išlikimo modelį26.
Ir vis dėlto kilusi kontrreformacijos banga neparodė jokio
gailesčio žydams, lygiai kaip ir protestantams. Iš tradicijos po­
piežiai, kaip ir kiti kunigaikščiai, naudojosi žydais, gynė juos.
Italijoje būta 50 000 žydų dar prieš išvarymą iš Ispanijos, o šis
skaičius sparčiai išaugo užplūdus pabėgėliams. Panašiai kaip
Venecijoje, šis antplūdis nešė neramumus, bet apskritai ponti­
fikato politika išliko palanki. Paulius III (1534-1549) net skatino
kurtis iš Neapolio išvarytuosius žydus (1541), o po šešių metų
priėmė ir marranos, žadėdamas ginti juos nuo inkvizicijos. Jo
įpėdinis Julijus III šias garantijas atnaujino. Tačiau 1555 m.
popiežiaus sostan įžengė kardinolas Caraffa, didysis inkvizito­
rius ir žydų, disidentų bei. eretikų rykštė, ir tapęs Pauliumi IV
26Ibid., p. 16.
364
IV. GETAS
jis tučtuojau pakeitė politikos kursą. Žydai laisvai gyveno pramaišiui su krikščionimis ne tik Ankonoje, bet ir daugelyje kitų
Italijos miestų, pavaldžių ir nepavaldžių popiežiui, ir Bažnyčios
galva užėmė Erazmo poziciją, kad judaizmo įtaka mirtinai pa­
vojinga tikėjimui. Tepraėjus dviem mėnesiams nuo savo išrinki­
mo, Paulius IV bule Cum nimis absurdum pritaikė venecijiečių
sprendimą Romoje, - čia žydai buvo išstumti į kairįjį Tibro
krantą ir apjuosti siena. Tuo pat metu Ankonoje jis surengė
marrams valymą ir 25jų viešai sudegino. Getai netrukus atsirado
visuose popiežiaus valstybių miestuose, ir nuo 1562 m. šis žodis
tapo oficialiu terminu, vartojamu antižydiškuose įstatymuose.
Didžiuliai hebrajiškų knygų laužai įsiliepsnojo ne tik Romoje
ir Bolonijoje, bet taip pat Florencijoje. Pijus V (1566-1572) net
pranoko savo pirmtakus, bule Hebraeorumgens (1569) jis išvarė
žydų bendruomenes, iš kurių daugelis nenutrūkstamai egzista­
vo nuo Antikos laikų. Vėliau popiežiai keitėsi, bet jų politika
žydų atžvilgiu liko pastovi - sukeldinti juos į getus ir daryti
spaudimą kitiems valdovams, raginant pasielgti taip pat. Taigi
1570-1571 m. getas atsirado Toskanoje, 1601-1603 m. Paduvoje,
1599 m. Veronoje ir 1601-1603 m. Mantujoje. Feraros kuni­
gaikščiai atsisakė paklusti, bet sutiko uždrausti žydams spaus­
dinti knygas27. Galų gale Livornas liko vienintelis miestas, neįsivedęs vienokio ar kitokio geto.
Pontifikatas nebuvo vienintelė prieš žydus atsigręžusi ins­
titucija. Stipriausiosios monarchijos, tradiciškai labiausiai suin­
teresuotos ginti žydų bendruomenes ir sėkmingiausiai tai da­
riusios, taip pat nuožmiausiai kovojo su erezija. Didelėje Euro­
pos dalyje kontrreformacija kilo kaip galinga reakcijos banga
prieš pirmoje amžiaus pusėje cirkuliavusias ramybę drumsčiančias idėjas, kaip grįžimas prie nuosaikumo bei tvarkos, banga, vadovaujama aukštųjų sluoksnių, bet taip pat karštai
27 K. R. Stow, Catholic Thought and
Papal Jewry Policy 1555-1593, New
York, 1977.
365
IV. GETAS
palaikoma liaudies. Kontrreformacija kreipė prieš bet kokį ra­
cionalizmą, subversiškumą bei naujoves. Žydai apskritai laikyti
ardomuoju elementu, o ypač tai pasakytina apie marranos. Šie
prievarta atverstieji bei jų palikuonys, atkirsti nuo žydų orto­
doksinės disciplinos, turėjo polinkį nukrypti į bet ką, taip pat
į anabaptizmą, kurio valdžia labiausiai nekentė, - šiuo bend­
ru terminu žymėtas religinis nepaklusnumas. Nemaža marranos
kūrė keisčiausius krikščionybės ir judaizmo mišinius. Jie buvo
skeptikai, niekino Mergelę Mariją ir šventuosius, šaipėsi iš pa­
veikslų bei pamaldumo pasireiškimų. Savo individualiu kritiš­
kumu jie teisė kiekvieną valdžios instituciją. Marranos laikyti po­
tencialiais valstybės išdavikais, ne tik eretikais, - valdžia galėjo
patogiai remtis odiozine figūra, Joao Miguezu, Nakso kuni­
gaikščiu, įtakingiausiu iš visų nuo krikščionybės atsimetusių
žydų, patarinėjusiu pačiam sultonui.
Kontrreformacija - tiek klasikinė, tiek pasaulietinė - įtariau­
siai traktavo imigrantus, o marranos ir sudarė vieną jų pogrupį.
Iš patirties valdžia žinojo, kad judėjimas reiškia bėdą. Jai per
daug nekliuvo senieji sėslūs žydai. Pavojingas idėjas skleidė
atvykėliai. Tokios baimės sklandė įvairiuose sluoksniuose. Ve­
necijos kepėjų gildija viešai pasmerkė atvykstančius keliaunin­
kus: „Jie eina liuteronų pėdomis ir, girdamiesi andai apvertę
aukštyn kojom didžiumą krikščioniškosios Vokietijos [...], da­
bar negaili pastangų, kad sugriautų čionykštę kepėjų gildiją".
Viršūnėse Karolio V pasiuntinys Venecijoje įspėjo respubliką,
esą, neišrovusi su šaknimis erezijos, ji rizikuojanti, „siekdama
pelnyti tautų draugiškumą, užsitraukti kunigaikščių rūstybę
[...], nes jie nenori, kad joks vasalas paklustų savo kunigaikščiui,
ir siekia sugriauti visą karalystę bei išlaisvinti tautas"28. Pijaus V
nuncijus Venecijoje Giovannis Antonio Facchinettis nedvejoda­
mas paaiškino Venecijos karinį pralaimėjimą kare prieš turkus
28 B. Pulhan, The jews of Europe and the
Inquisition of Venice 1550-1670, Ox­
ford, 1983, 2 sk.
366
IV. GETAS
jos ydingu nesugebėjimu nusikratyti žydų ir eretikų: esą tai
ne turkai, o patsai Dievas kariaująs prieš respubliką, ir jos val­
dovams derėtų paklausti savęs: „Kodėl Viešpaties Didybė tu­
rėtų jaustis įžeista šios valstybės?//29Valdžia mėgo žydą - turtų
kaupėją, bet nekentė žydo - idėjų skleidėjo.
Tačiau abi šios veiklos rūšys buvo skirtingos tos pačios
žmogiškosios monetos pusės. Patirtis rodė, kad keliaujantis
žydas, labiausiai linkęs atgabenti drumsčiamų idėjų, taip pat
turėjo tendenciją paskleisti ir naujų ar veiksmingesnių būdų
turtinti naciją. Istorija mus nuolatos moko, kad pats perkėlimo
ar iškraustymo faktas gaivinamai veikia idėjas ir darbo meto­
dus ir šitaip paverčia emigrantą efektyvesniu ekonominiu pa­
daru. Jau VIII-VII a. pr. Kr. nuskurdę graikų piemenys bei
alyvų augintojai, palikę savo senąjį kraštą, virsdavo klestinčiais
pirkliais-kolonistais Viduržemio baseine. XIX a. skurstantys
Škotijos aukštumų klanų nariai, vargetos airių liumpenai iš
Klero ir Kerio, pusbaudžiauninkiai iš Lenkijos, bežemiai vals­
tiečiai iš Mecodžiomo virsdavo energingais Ontarijo ir Naujo­
sios Zelandijos piliečiais, iniciatyviais Bostono, Niujorko ir Či­
kagos, Viduriniųjų Vakarų, Argentinos ir Naujojo Pietų Velso
verslininkais. Mūsų pačių laikais nuolat regime vos ne antgam­
tišką poveikį, kurį daro migruojantys kinai, besikuriantys Tai­
vanyje ir Honkonge, vietnamiečiai - Kalifornijoje ir Australijoje,
o kubiečiai - Floridoje.
Reformacija, kontrreformacija ir religiniai karai trypė Euro­
pos skruzdėlyną, ir mažos darbščios bendruomenės leidosi
bėgti į visas puses. Kartais, kad išvengtų pasikėsinimų ir per­
sekiojimų, jos kraustydavosi iš vienos vietos į kitą du ar tris
kartus ir tik tada galutinai įsikurdavo. Jas priimdavusios sritys
beveik visuomet suklestėdavo. Anksčiau įrodinėta (M. Weberio ir R. H. Tawney), kad modernųjį kapitalizmą sukūrė re-29
29 Ibid., p. 21.
367
IV. GETAS
Ilginės sampratos, kai kada vadinamos „protestantiškąja eti­
ka" ar kalvinistine „panika dėl išganymo", - ir viena, ir kita
skatinusi uolaus darbo ir kaupimo dvasią. Tačiau šiai teorijai
galima pateikti daugelį neatremiamų kontrargumentų, ir da­
bar linkstama manyti, jog bendras veiksnys čia buvo ne sektų
įsitikinimai, o gyventojų perkėlimai. Dinamišką impulsą na­
cionalinėms ekonomikoms, ypač Anglijos ir Nyderlandų, o
vėliau ir Šiaurės Amerikos bei Vokietijos, davė ne tik kalvinis­
tai, bet ir liuteronai, šiaurės Italijos katalikai ir nė kiek ne ma­
žiau - žydai30.
Šias besikraustančias bendruomenes jungė ne bendra teo­
logija, bet nenoras gyventi valstybės administruojamomis reli­
ginėmis bei moralinėmis idėjomis, diriguojant klerikalų elitui.
Jos visos atmetė klerikalines hierarchijas ir religiniuose reika­
luose teikė pirmenybę bendruomenėms bei asmeninei sąžinei.
Visais šiais požiūriais žydai buvo būdingiausia iš įvairių emi­
grantų denominacijų. Klerikalizmą jie buvo nurašę jau po Ant­
rosios Šventyklos sugriovimo. Kongregacinį principą jie priėmė
kur kas anksčiau už bet kokią protestantų sektą. Jų bend­
ruomenės pačios rinkdavo savo rabinus, o šios išskaidytos
valdžios formos veiksmingumą lėmė intelektualinės toleranci­
jos dvasia ir tai, kad neturėta dogminės teologijos. Visų pir­
ma žydai buvo apgyvendinimo žinovai. Jie kraustėsi visą savo
istoriją. Nuo pat savo ištakų ateiviai ir keleiviai, jie per daugelį
kartų ir begalinę įvairovę skirtingiausių situacijų ištobulino
ne vieną imigranto meną, o ypač - įgūdį taip sukoncentruoti
turtą, kad iškilus pavojui jį būtų galima nedelsiant permesti į
naujo persikraustymo vietą. Jų kūrybingą mobilumą padėjo
formuoti jų verslai ir amatai, liaudies kultūra ir įstatymai.
Tai viena priežastis, paaiškinanti, kodėl naujai atvykstan­
tys žydai, kad ir kokias negandas būtų patyrę, atrodydavo
30 Žr., kaip antai, H. R. Trevor-Roper,
Religion, the Reformation and Social
Change, London, 1967.
368
IV. GETAS
visad turį prieinamo apyvartinio kapitalo. O dėl to savo ruožtu
jie paprastai būdavo pageidaujami. Pasak vieno XVII a. vidu­
rio žydų apologeto, Manasseh ben Israelio,
Štai todėl galima suprasti, kad Dievas mūsų neapleido; juk jei vienas
mus persekioja, kitas priima mus mandagiai ir paslaugiai; ir jei šis kuni­
gaikštis mus skriaudžia, tai kitas - godoja; jei vienas išvaro mus iš savo
krašto, tai kitas kviečia mus, žadėdamas tūkstantį privilegijų; taip juk yra
padarę įvairūs Italijos kunigaikščiai, žymiausias Danijos karalius ir galin­
gasis Savojos kunigaikštis Nicoje. Ir argi nematome, kad tarpsta ir savo
prekybą gausina tos respublikos, kurios įsileidžia izraelitus?31
Greta savo bendrųjų polinkių žydai ypač praturtino ekono­
minio novatoriškumo ir iniciatyvumo dvasią. Kaip įsitikinome,
Viduramžiais jų gebėjimus apgyvendinti miestus, vystyti pre­
kybą ir finansus pamažu įgijo aplinkinės krikščionių bendruo­
menės; tada žydai išsemdavo savo atveriamas socialines bei
ekonomines galimybes ir būdavo išprašomi arba diskriminuo­
jami. Galėjo jie tada kraustytis į menkiau išsivysčiusius regio­
nus, kur dar būtų reikalingi jų sugebėjimai. Tačiau buvo alter­
natyva - kurti naujus metodus, ir čia žydai taip pat išsiskyrė
įgudimu. Konkurencinėje kovoje jie nuolat visus pralenkda­
vo - arba efektyvindami esamus metodus ir šitaip mažindami
įkainius ir kainas, arba pradėdami taikyti naujus. Jų novatoriš­
kumo dvasia labiausiai išryškėdavo atsikėlus į naują vietą, pa­
prastai dėl to, kad būtent tada ateidavo laikas iniciatyvą per­
imti naujai kartai. Ne mažiau svarbu ir tai, kad žydai greitai
reaguodavo į visiškai naujus reiškinius bei situacijas. Jų religi­
ja išmokė juos racionalizuoti. Kapitalizmas visais savo raidos
etapais žengė į priekį racionalizavimo ir esamų chaotiškų me­
todų tobulinimo dėka. Žydai gebėjo tai daryti, nes nors savo
siaurame ir izoliuotame pasaulėlyje jie (paprastai) buvo ypač
konservatyvūs, prie visuomenės kaip visumos jų nesiejo prierai31 M. ben Israel, „The Hope of Israel",
išspausdinta kn. L. Wolf, red., Manas-
seh ben Israel's Mission to Oliver Cromwell, London, 1901, p. 50-51.
369
IV. GETAS
sumas ar emociniai įsipareigojimai ir dėl to jie galėjo be šird­
gėlos stebėti, kaip griaunamos jos senosios tradicijos, metodai
bei institucijos, - iš tikrųjų jie galėjo netgi vadovauti tam griovi­
mo procesui. Taigi jie iš prigimties buvo iniciatyvūs kapitalistai.
Žydų santykinės laisvės vadovautis proto logika, - laisvės,
kurią jiems atvėrė jų kaip pašaliečių statusas, - niekas geriau
neatskleidžia kaip jų požiūris į pinigus. Vienas iš didžiausių
indėlių, kuriuo žydai prisidėjo prie žmonijos pažangos, buvo
tai, kad jie privertė Europos kultūrą įsisąmoninti pinigų reikš­
mę ir galią. Žmonių visuomenės visad labai nenorom sutikda­
vo demistifikuoti pinigus ir laikyti juos tuo, kas jie iš tikrųjų
yra - prekė kaip ir kitos prekės, turinti santykinę vertę. Iš tie­
sų žmonės yra linkę suabsoliutinti visų prekių vertę, - nesuvok­
dami, kad daiktų vertė kinta nelygu vieta ir laikas, - o ypač
jiems knieti suabsoliutinti pinigų vertę, nes iš pažiūros jie turi
nustatytą vertę. Jie taip pat apgaubia pinigus ypatingais mora­
liniais prasmės atspalviais. Kodėl šv. Paulius parašė, o nesuskai­
čiuojami milijonai nesusimąstydami kartojo: „Meilė pinigams
yra viso blogio šaltinis"? Kodėl ne meilė žemėms, bandoms
ar arkliams; o gal namams arba paveikslams? Arba užvis labiau­
siai - valdžios meilė? Jokia patikima priežastis nepaaiškina,
kodėl pinigus reikėtų traktuoti kaip šitokį gėdingą dalyką.
Negana to, moralinis pinigų ir visų kitų prekių skyrimas apėmė
taip pat ir investavimo sąvoką, todėl tapo nepaprastai sunku
sukurti etinę sampratą, remiančią taupymą ir ekonominę plėtrą.
Galvijus augindami žmonės galėjo didžiuotis; jie sėjo ir pjovė
javą, jausdamiesi garbingi. Bet jeigu jie sugebėdavo išgauti
naudos iš pinigų - iškart tapdavo parazitais, gyvenančiais iš
„neuždirbto pelno", kaip imta tai vadinti.
Žydai iš pat pradžių kaip ir visi kiti buvo šios nuostatos
suklaidinti. Tiesą sakant, jie patys ją ir sugalvojo. Bet jų religi­
nio racionalizavimo metodas bei jų - nepageidaujamų prekiau­
tojų pinigais - padėtis privertė galų gale savarankiškai imtis
370
IV. GETAS
šios problemos ir ją išspręsti. Kaip įsitikinome, iš pradžių jie
nusistatė dvigubą piniginių sandėrių statusą - žydams ir nežydams. Tokio požiūrio elementų randama ir šiais laikais: dauge­
lyje žydų bankų Izraelyje (ir kitur) pamatysime skelbimą, jog,
sudarant paskolų sandėrius tarp žydų, bus vadovaujamasi re­
liginiais įstatymais. Tačiau nuo XV a. pabaigos žydų raciona­
lizatoriai mėgino nutraukti pinigus gaubiantį magišką šydą.
1500 m. disputo Feraroje metu Rabi Abrahamas Farissolis iš
Avinjono, pasitelkdamas pažįstamą (ir ne visai sąžiningą) nova­
torių argumentą, įrodinėjo, esą nuo Biblijos laikų gyvenimas
pasikeitęs ir pinigai tapę paprasčiausia preke:
Dėl to susiklostė nauja padėtis ir nauji įsipareigojimai. [Savaime su­
prantama, kad šis tas dykai duodama elgetai, iš gailesčio, bet] kitais atve­
jais, kai vienam žmogui ko nors reikia, o jo draugas turi to daikto apsčiai,
tai pirmasis perka jį už tam tikrą kainą. Todėl [...] įsitvirtino praktika
mokėti už nuomojamus būstus bei atlyginti samdomiems darbininkams
[...] ir visa tai turi savo kainą [...]. Juk jei prigimtinė tvarka ir išmintis
reikalautų, kad parama būtų duodama kiekvienam jos reikalingam ir
šitaip būtų patenkinami jo poreikiai, tai prigimtinė tvarka taip pat reika­
lautų, jog kiekvienas, kuriam reikia namo, arklio ar kokios paslaugos,
būtų visu tuo aprūpinamas be jokio užmokesčio.32
Farissolis nujautė, kad sutartinė kainų, algų ir palūkanų
sistema socialiai naudinga, nes ji tvarkingoje visuomenėje pa­
deda sureguliuoti geranoriškus ekonominius santykius. Gau­
ti pajamų iš turimų pinigų esą nei daugiau, nei mažiau gėdin­
ga negu pelnytis iš turimos žemės ar bet kurios kitos prekės;
„iš praktikos ir prigimtinės tvarkos peršasi išvada, jog jei žmo­
gus turi naudos iš savo draugo pinigų, jo pareiga kažkaip jam
atsimokėti". Maždaug tuo pat metu Izaokas Abrabanelis pana­
šią ginamąją liniją išplėtojo savo komentare Pakartoto Įstatymo
tekstui, pirmąkart išspausdintame 1551 m.: „Palūkanos neturi
nieko negarbinga [...], nes visai deramas dalykas, kad žmonės
32 Cit. iš Ben Sasson, op. cit., p. 391.
371
IV. GETAS
pelnytųsi iš savo pinigų, vynuogynų ir javų, ir jei kas nors
nori gauti iš kito pinigų [...] kodėl ūkininkui, gavusiam kviečių
pasisėti savo lauke, neatiduoti skolintojui 10 nuošimčių, jei jį
lydėjo sėkmė, o juk dažniausiai taip ir būna? Tai paprastas
verslo sandėris, ir jis teisingas". Sandėris be palūkanų, priduria
jis, turėtų būti paliekamas tam, kam privaloma rodyti ypatin­
gą širdies gerumą, kaip antai vargstančiam tikėjimo broliui33.
Pasirengimas suvokti pinigų idėją be užuolankų, tvarkytis
su jais garbingai ir racionaliai turėjo gilias šaknis tiek Biblijo­
je, tiek rabinų judaizme. Judaizmas nepoliarizavo pamaldu­
mo ir pasiturimo gyvenimo. Gynė beturčius, smerkė godumą,
bet taip pat nuolat primindavo gyvenimo gėrybes ir moralinį
dorumą siejančius ryšius. Gražioje Pakartoto Įstatymo kny­
gos vietoje Mozė pabrėžia gausą, kuria Dievas apdovanos
gerbiančius jo įstatymą: „Jis mylės tave ir padaugins, palaimins
tavo įsčios vaisius ir tavo žemės vaisius, tavo javus, vynuoges,
aliejų, galvijus ir tavo avių būrius toje žemėje, dėl kurios yra
prisiekęs tavo tėvams, kad tau ją duos"34. Pats Izraelis būsiąs
turtingas: „Tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko neimsi
skolon"35. Psalmės bylojo: „Nėra neturto tiems, kurie jo [Vieš­
paties] bijo"36. Panašių minčių apstu Psalmėse ir Patarlių kny­
goje, Išminties, Mokytojo ir Siracido knygose. Talmudas ant­
rino: „Nepritekliaus laikais žmogus labiausiai išmoksta vertinti
turtą". „Yra septynios ypatybės, kurios 'tinka doriesiems ir
tinka pasauliui'. Viena jų - turtai." Žydų halacha visad tiesio­
giai gvildeno realias, o ne tik teorines verslo problemas, rem­
damasi prielaida, kad deramai vykdoma prekyba ne tik visiš­
kai suderinama su griežta morale, bet iš tikrųjų dorybinga,
nes daro įmanomus gerus darbus ir nuolatinę labdarą, kuri su­
darė žydų bendruomenės ašį. Katedokratija realistiškai spren­
dė ir rašė apie prekybą, nes daugelis jos narių patys joje dalyva33 Cit. iš Encyclopaedia Judaica, t. 12, p.
244-256.
34 Pakartoto Įstatymo 7, 13.
15, 6. 36 Psalmių 34, 10.
372
35 1st.
IV. GETAS
vo. Nei Maimonidas, nei Nachmanidas niekada nemanė, jog
esama absoliučios perskyros tarp knygų skaitymo ir rašymo
vienoje pusėje, ir sąskaitybos knygų vedimo - kitoje. Rabinų
judaizmas formulavo apie verslą tiesas, kurias žinojo visi pro­
tingi žmonės, bet kurias įprasta palikti anapus religinio diskur­
so slenksčio.
Tokiomis aplinkybėmis žydai buvo gerai pasirengę pasi­
naudoti XVI a. būdingo pasaulio ekonomikos augimu; iš tik­
rųjų, turint galvoje jų išvarymą iš Pirėnų pusiasalio, taip pat
elgesį su jais Reformacijos ir kontrreformacijos Europoje, žydai
neturėjo kito pasirinkimo kaip tik plėsti diasporą ir ieškoti
naujos raiškos erdvių savo verslo sugebėjimams. Vakaruose ne
vieno Kolumbo kelionės buvo techniškai ir finansiškai aprū­
pinamos žydų bei marranos sluoksnių. Tarp pirmųjų prekiau­
tojų, plaukusių į abi Amerikas, didelę dalį sudarė išvarytieji
žydai. Jie kūrė gamyklas. Pavyzdžiui, Šv. Tomo saloje jie tapo
pirmaisiais stambiais plantatoriais. Ispanijos įstatymai, draudę
žydams emigruoti į kolonijas, pasirodė neveiksmingi ir 1577 m.
buvo atšaukti. Ypač daug žydų ir marranos dalyvavo apgyven­
dinant Braziliją; 1549 m. pasiųstas generalgubernatorius Thomas de Soura neabejotinai buvo žydų kilmės. Jiems priklausė
diduma cukraus plantacijų. Jie valdė prekybą brangiaisiais ir
pusiau brangiais akmenimis. 1654 m. iš Brazilijos išvaryti žydai
padėjo sukurti cukraus pramonę Barbadose ir Jamaikoje. Juos
mielai sutiko naujosios britų kolonijos vakaruose. 1671 m. Ja­
maikos gubernatorius, atmesdamas prašymą juos išvaryti, rašė
„esąs tos nuomonės, kad Jo Didenybė nerastų kitų tokių nau­
dingų valdinių kaip žydai ir olandai; jie turį didžiulį kapitalą
ir gerus ryšius". Surinamo vyriausybė pareiškė: „Mes įsitikino­
me, jog hebrajų nacija [...] pasirodė esanti naudinga kolonijai
ir palankiai ją veikianti"37.
37 Cit. iš W. Sombart, The Jėzus and Modem Capitalism, vert., London, 1913, p. 36.
373
IV. GETAS
Rytuose, Rusijos pasienio teritorijose ir ypač Juodosios jūros
pakrantėse, žydai veikė bent jau nuo helėnizmo laikų. Iš tiesų
žydų atsiradimą Armėnijoje bei Gruzijoje legendos sieja su
dešimčia dingusių genčių iš nuniokotos Šiaurinės Izraelio ka­
ralystės. Pirmoje VIII a. pusėje Chazarų karalystė atsivertė į
judaizmą. Nuo pat ankstyvųjų Viduramžių žydai aktyviai pre­
kiavo ir atvertinėjo į savo tikėjimą milžiniškoje pietinės Eura­
zijos teritorijų juostoje. XV a. aštuntajame dešimtmety sparčiai
besiplečiančioje Maskvos kunigaikštystėje žydų veikla padėjo
atsirasti pusiau slaptai sektai, kurią valdžia pavadino žydžiuojančiais ir įnirtingomis pastangomis išnaikino. Caras Ivanas IV
Vasiljevičius, „Ivanas Rūstusis" (1530-1584), įsakė paskandin­
ti žydus, kurie nesutiks priimti krikščionybės, ir žydai oficialiai
nebuvo įsileidžiami į Rusijos teritoriją iki pat Abiejų Tautų
Respublikos padalijimo XVIII a. pabaigoje.
Rytuose žydų skverbimąsi sustabdęs Rusijos barjeras lėmė
tai, kad jie ėmė gausiai kurtis Lenkijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje.
Kaip ir Vakarų Europoje Tamsiaisiais amžiais ir ankstyvaisiais
Viduramžiais žydai tapo svarbiausiu elementu galingame kolo­
nizacijos procese, kuriam buvo būdingas spartus žemės ūkio
bei prekybos plėtojimasis ir fenomenalus gyventojų skaičiaus
augimas. XV-XVI amžių sandūroje Lenkijoje gyveno tik 2030 000 žydų iš 5 000 000 visų gyventojų. 1575 m. bendram gy­
ventojų skaičiui šoktelėjus iki 7 000 000, žydų skaičius pasiekė
150 000 ir po to nesiliovė dar sparčiai augti. 1503 m. Lenkijos
karalius Rabi Jokūbą Lenką paskyrė „Lenkijos rabinu", o ka­
rūnos remiamas vyriausiasis rabinatas įgalino išsirutulioti to­
kios formos savivaldą, kokios žydai niekada neturėjo nuo pat
egzilarchato pabaigos. Nuo 1551-ųjų žydai patys rinkdavosi
vyriausiąjį rabiną. Žinoma, tai buvo veikiau oligarchinė, o ne
demokratinė valdžia. Rabinatas turėjo plačias galias įstatymų
bei teisės srityse, skirdavo teisėjus ir įvairiausius kitus pareigū­
nus. Kai savo galią jis dalydavosi su vietos tarybomis, tik 1374
IV. GETAS
5% žydų šeimos galvų turėjo balsavimo teisę38. Perduodami
valdžios įgaliojimus žydams, karaliai, žinoma, turėjo savanau­
diškų tikslų. Lenkijoje būta nemaža priešiškumo žydams. Pa­
vyzdžiui, Krokuva turėjo stiprią vietos pirklių klasę, ir žydai
ten paprastai nebūdavo įsileidžiami. Karaliai matė, kad gali
pelnytis žydų sąskaita, kai kuriems miestams ir miesteliams,
pvz., Varšuvai, pardavinėdami privilegiją de non tolerandis ]udaeis. Bet dar naudingiau jiems buvo leisti augti žydų bend­
ruomenėms ir spausti iš jų pinigus. Rabinatas ir vietos žydų
tarybos pirmiausia užsiėmė mokesčių rinkimu. Tik 30% to, ką
jie surinkdavo, eidavo labdarai ir pareigūnų atlyginimams; visa
kita atitekdavo karūnai mainais už apsaugą.
Kadangi rabinatas buvo tiesiogiai susijęs su bendruomenių
finansais, o sykiu - su tų, kurie turėjo juos tiekti, verslo reika­
lais, rytų žydai, arba aškenaziai, žengė dar toliau už italus, halachos požiūriu pritardami naujiems kredito ir finansų meto­
dams. Veikdami bemaž civilizacijos paribiuose, Lenkijos žydai
palaikė ryšius su žydų šeimyninėmis firmomis Nyderlanduo­
se bei Vokietijoje. Atsirado nauja kreditavimo priemonė, mamram, ir sulaukė rabinų pritarimo. 1607 m. žydų bendruomenės
Lenkijoje ir Lietuvoje taip pat turėjo sankcionuotą leidimą tai­
kyti heter iska, žydų tarpusavio paskolų sistemą, kuri sudarė
galimybę vienam žydui finansuoti kitą už procentus. Ši įstaty­
mo racionalizacija galų gale paskatino net konservatyvius auto­
ritetus, tokius kaip garsųjį Rabi Judą Loevą, Prahos Maharalą,
sankcionuoti procentines paskolas.
Lengvai gaudami kreditą, žydų pionieriai reikšmingai pa­
veikė rytų Lenkijos, Lietuvos gilumos ir Ukrainos ūkio vysty­
mąsi, ypač nuo XVI a. septintojo dešimtmečio. Vakarų Europos
gyventojų sparčiai gausėjo. Reikėjo importuoti vis daugiau javų.
Norėdami patenkinti šią paklausą, ambicingi lenkų žemvaldžiai
sudarinėjo partnerystės sutartis su žydais rangovais, paves38 Ben Sasson, op. cit., p. 670- 679.
375
IV. GETAS
darni jiems rūpintis, kad rinkai kviečius tiektų nauji žemės plo­
tai, gabenti grūdus upėmis į Baltijos uostus, o iš ten - siųsti į
vakarus. Žemė priklausė lenkų magnatams - Radviloms, Sobieskiams, Zamoiskiams, Ostrogiškiams, Liubomirskiams, arba jie ją užgrobdavo. Vokiečiai liuteronai valdė uostus. Dau­
guma laivų priklausė olandams kalvinistams. Bet visa kita darė
žydai. Jie ne tik valdė dvarus, bet kai kada vietoj užstato paim­
davo nuosavybės raštus - mainais į apyvartinį kapitalą. Kar­
tais išsinuomodavo pačius dvarus. Rinko kelių bei tiltų mokes­
čius. Statė malūnus ir degtinės varyklas bei vertėsi iš jų. Žy­
dams priklausė upių laivai, kuriais jie išplukdydavo kviečius,
o pargabendavo vyno, audinių ir prabangos prekių ir jomis
prekiaudavo savo krautuvėse. Jie vertėsi muilo virimu, stiklinimu, skardinimu bei kailių dirbimu. Žydai apgyvendindavo iš­
tisus miestelius bei miestus (štetls) ir telkėsi jų centre, o valstie­
čiai (Lenkijoje ir Lietuvoje - katalikai, Ukrainoje - stačiatikiai)
kurdavosi priemiesčiuose.
Prieš 1569-uosius metus, kai Brąstos Unija atvėrė galimybes
Lenkijos piliečiams kurtis Ukrainoje, ten būta tik 24 žydų gy­
venviečių su 4 000 gyventojų; 1648 m. jų buvo 115, o surašytų
gyventojų žydų - 51 325, nors iš viso jų skaičius gerokai virši­
jo šiuos duomenis. Daugelis šių vietovių priklausė lenkų didi­
kams, svetur gyvenantiems žemvaldžiams, o žydai atliko tar­
pininkų tarp jų ir valstiečių vaidmenį, - ateityje šiam vaidme­
niui buvo lemta užtraukti jiems didelį pavojų. Dažnai žydai
praktiškai ir būdavo žemvaldžiai. Pavyzdžiui, XVI a. pabaigoje
Izraelis iš Zločevo nuomojo ištisą šimtų kvadratinių mylių re­
gioną, o savininkų didikų konsorciumui mokėjo negirdėtą su­
mą - 4 500 zlotų per metus. Kelių bei tiltų rinkliavas, smukles
bei malūnus jis pemuomodavo savo neturtingesniems giminai­
čiams39. Dalyvauti šiame kolonizacijos procese plaukė žydai iš
visos Europos. Daugelyje gyvenviečių jie sudarė gyventojų
39 Israel, op. cit., p. 27-30.
376
IV. GETAS
daugumą, tad pirmąkart už Palestinos ribų jie vyravo vietos
kultūroje. Bet jie reikšmingai dalyvavo visuose visuomenės ir
administravimo lygiuose. Rinko mokesčius bei muitus. Tarna­
vo valdžios patarėjais. Ir kiekvienas lenkas magnatas savo pily­
je turėdavo žydą patarėją, kuris vedė sąskaitybos knygas, rašė
laiškus, vadovavo ūkio valdymui.
Iš tikrųjų XVI a. pabaigoje Rytų bei Vidurio Europoje maža
tebuvo iškilių žmonių, kurie „nepažinotų Juozapo". Pagaliau
įsikūnijo ryškiausiasis žydų archetipas. Paskutiniame amžiaus
ketvirtyje kontrreformacija jau buvo išsikvėpusi. Ispanijos Pily­
pas II buvo paskutinis jai atsidavęs karalius, veikęs glaudžiai
su popiežiumi. Senatvėje, sekdamas Pauliaus IV dvasia, jis iš­
metė žydus iš jam priklausiusios Milano kunigaikštystės (1597).
Tačiau kiti kunigaikščiai katalikybės reikalą - beje, kaip ir pro­
testantizmo - rėmė iš savanaudiškų interesų. Arba jie tapda­
vo politiques ir leisdavosi į kompromisus. Bažnyčios galia bei
įtaka menko; stiprėjo valstybinė valdžia. Įtakingiausi teisės bei
politikos veikalų autoriai - Montaigne'is, Jeanas Bodinas, Lipsius, Francis Baconas - propagavo pasaulietinį požiūrį į visuo­
menės politiką. Tautoms neturėtų ramybės drumsti ir jų skal­
dyti religiniai kivirčai. Valstybės paskirtis esanti rasti išmintin­
gus sutaikymo būdus ir rūpintis vienybe bei gerove. Šioje nau­
joje tolerancijos ir realpolitik atmosferoje išprusę žydai savo
nuopelnų dėka būdavo palankiai sutinkami40.
Tad nuo 1577 m. Venecijos respublika įgaliojo Dalmatijos
marrano Danielį Rodriguezą įkurti naują Spalato uostą, ir ši
užduotis sudarė dalį naujos strategijos, kurioje nemažą vaidme­
nį vaidino žydai, - pertvarkyti prekybos Balkanų upėmis marš­
rutus41. Toskanos kunigaikštis suteikė Livorno žydams chartiją.
40 E. Oestreich, Neostoicism and the Early Modem State, Cambridge, 1982, p.
45-56; Israël, op. cit., p. 38. 41 Roth,
Venice, p. 305-306; B. Ravid, Econo-
mics and the Toleration in Seventeenth
Century Venice, Jérusalem, 1978, p. 3033; Israël, op. cit.„p. 47-48.
377
IV. GETAS
Savojos kunigaikštis paskatino žydus kurtis Nicoje ir Turine.
Prancūzijos karaliai dalijo žydų pirkliams protekcinius laiškus.
Henrikas IV netgi lošė su vienu jų, Manoeliu de Pimonteliu,
kortomis ir vadino jį „lošėjų karaliumi". Amsterdame kalvinis­
tų valdžia nesidomėjo marranos religiniais įsitikinimais, taip pat
nekliudė nei žydų sefardų, atvykstančių paskutiniame XVI a.
dešimtmetyje, nei aškenazių, kurie pradėjo atsikraustyti apie
1620-uosius metus. Visi jie laikė savo pamaldas, iš pradžių slapta. Nuo 1616 m. veikė Toros mokykla, nuo trečio dešimt­
mečio jie spausdino knygas. Olandai juos laikė naudinga ir
išauklėta prekybos bendruomenę papildančia grupe42. Frank­
furto bendruomenė taip suklestėjo, kad 1562, 1582 ir 1603 m.
ten buvo rengiami rabinų sinodai.
Vokiškai kalbantys miestai ir kunigaikštystės, iš kurių am­
žiaus pradžioje žydai buvo išvaryti, pradėjo juos vėl įsileisti.
1577 m. Habsburgų imperatorius Maksimilijonas II leido žy­
dams sugrįžti į Bohemiją, o Rudolfas II suteikė jiems privilegi­
jų chartiją. Buvo atgaivinta senoji Vienos žydų bendruomenė,
o Prahoje, kur Rudolfas įkūrė savo dvarą, amžiaus pabaigoje
gyveno jau trys tūkstančiai žydų. Garsūs rabinai - mokytojai,
kaip antai Maharalas, Efraimas Saliamonas ben Aaronas iš
Luntschitso ir Izaijas ben Abraomas ha Levis Horowitzas gyve­
no žydų kvartale gretimai tokių prekybos kunigaikščių kaip
Jokūbas Bassevis von Treuenbergas, Mordechajas Žema Cohenas ir Marcus Meiselis. Rudolfo rūmuose vyko jo garsusis po­
kalbis su Maharalu; imperatorius globojo visus gabius žydus
nuo astronomų iki auksakalių. Bet labiausiai jamnaudingi žydai
pasirodė esą kaip finansininkai. Meiselį Rudolfas padarė pir­
muoju „dvaro žydu", - šis tipas pusantro šimto metų dominuos
finansų valdyme didesnėje Vidurio Europos dalyje ir visiškai
nepraras reikšmės iki 1914 metų.
42 H. I. Bloom, The Economic Activities teenth and Eighteenth Centuries, Lonof the Jews of Amsterdam in the Seven- don, 1937.
378
IV. GETAS
Didžiausią žydų stiprybę jiems teikė jų gebėjimas greitai
pasinaudoti naujomis galimybėmis, atpažinti iškilusią beprecedentinę situaciją ir atrasti būdus su ja susidoroti. Krikščionys
seniai buvo išmokę tvarkytis su įprastinėmis finansinėmis prob­
lemomis, bet jie buvo konservatyvūs ir lėtai reaguodavo į nau­
joves. XVI a. besibaigiant svarbiausia naujovė buvo nepaliauja­
mai augantis karo ir jo išlaidų mastas. Žymiausią kolekcionie­
rių Rudolfą Meiselis aprūpindavo meno kūriniais ir mokslo
instrumentais, bet pagrindinis jo uždavinys buvo padėti finan­
suoti karą prieš Turkiją. Už tai imperatorius leido jam skolinti
pinigus ne tik už tikrus užstatus, pvz., brangakmenius, bet ir
už pasižadėjimo raštelius bei žemes. Tarpusavio santykiuose
abu - protingas, dievobaimingas žydas ir savanaudis, užgaidus
Habsburgas - neišvengiamai išnaudojo vienas kitą. Kai 1601 m.
Meiselis mirė, palikdamas pusę milijono florinų, valstybė pasig­
lemžė jo nuosavybę, pamatuodama tuo, neva, nepaisant impe­
ratoriaus leidimo, jo sandėriai buvę neteisėti. Tačiau neabejoti­
nai tatai numatęs Meiselis jau buvo išleidęs milžiniškas sumas
Prahos bendruomenės labui. Jis pastatydino sinagogą, kuriai
Rudolfas dovanojo privilegiją neįsileisti policijos, viešai demon­
struoti Dovydo žvaigždę ir nemokėti mokesčių; fundavo žydų
kapines; įsteigė ligoninę; net išgrindė žydų kvartalo gatves.
Meiselis finansavo žydų bendruomenes Lenkijoje ir aukojo įvai­
riausiems žydų fondams, taip pat ir Palestinoje. Epitafija ant
jo antkapio Prahoje (jis yra išlikęs) skelbia neginčijamą tiesą:
„Nė vienas jo amžininkų iš tiesų neprilygo jam labdaros dar­
bais"43. Taigi galų gale iškiliesiems žydų bendruomenės na­
riams apsimokėjo leistis išnaudojamiems karūnos, jeigu tik ji
buvo vienintelė ir gynė juos nuo kitų skriaudėjų.
Bent jau šiuo laikotarpiu Habsburgai iš savo pusės susitari­
mo laikėsi. Kai 1614 m. Vincento Fetmilcho vadovaujama Fran43 O. Muneles, The Prague Ghetto in the
Renaissance Period, London, 1965.
379
IV. GETAS
kfurto minia nusiaubė žydų kvartalą, juos išvijo ir apiplėšė jų
namus, imperatorius Matijas paskelbė siautėtojus maištininkais
ir nusikaltėliais ir po dvejų metų pakorė jų vadeivas. Su impe­
ratoriškomis iškilmėmis ir naujomis privilegijomis žydai buvo
sugrąžinti į savo namus, ir šį nepaprastai malonų įvykį jie vė­
liau kasmet švęsdavo ir vadino „Vincento Purim". Žydai savo
ruožtu padėjo Habsburgams. 1618 m. Vokietijoje prasidėjo Tris­
dešimties metų karas, ir jo pradžioje Habsburgams grėsė žlu­
gimas. Neprarasti pozicijų jiems padėjo žydai, ypač Prahos
finansininkas Jokūbas Bassevis. Todėl, kai nuo Baltojo kalno
mūšio sėkmės svarstyklės pakrypo į kitą pusę ir imperinės
armijos atgavo miestą (1620), jos nenusiaubė tik vienintelio
žydų kvartalo. Pats imperatorius Ferdinandas II padovanojo
Basseviui dvejus iš gražiausių konfiskuotų protestantų namų.
Šis baisus, Vokietiją sužlugdęs konfliktas įstūmė žydus į
patį europinės ekonomikos centrą. Ištisus metus reikėdavo iš­
laikyti milžiniškas armijas žygyje, neretai - ir žiemą. Žydų
maisto tiekimo sistema Rytų Europoje įgalino aprūpinti jas
maistu ir pašarais. Žydai statė patrankų liejyklas ir parako
gamyklas, naršė Europą ir Rytus, ieškodami ginklų. O svar­
biausia, jie pelnė grynus pinigus, dažnai - išrasdami naujų būdų
išnaudoti vangius imperijos resursus. Ne kas kitas, o Bassevis
1622 m. sudarė konsorciumą su kunigaikščiu Liechtensteinu
ir imperijos generolu Wallensteinu ir išsinuomojo imperijos
sidabro kalyklą. Imperatorius gavo milžinišką sumą finansuoti
karui, o Bassevis su kolegomis atgavo ją, nuvertindami monetų
kalimą. Bassevio bendruomenė vadino jį Judenfurst (žydų ku­
nigaikščiu); jis buvo pakeltas į imperijos perus. Kita vertus,
1631 m. konfiskuotas jo turtas, o 1634-aisiais, kai netrukus po
pasikėsinimo į jo gynėją Wallensteiną jis mirė, visos jo privile­
gijos buvo atimtos. Žydo - karo finansininko gyvenimas buvo
pažeidžiamas. Bet kada gi kurio nors žydo gyvenimas nebu­
vo pažeidžiamas?
380
IV. GETAS
Užėjus karui, ypač tokiam naujo pobūdžio visuotiniam
karui, kurį įžiebė Wallensteinas ir Gustavas Adolfas, ideologiją,
religiją, rasinius ir tradicinius veiksnius nustelbė būtinybė lai­
mėti - arba tiesiog išgyventi. Dėl savo nepaprasto sugebėjimo
aptikti trūkstamas atsargas ir surasti grynų pinigų atšiauria­
me ir priešiškame pasaulyje žydai netrukus tapo nepamaino­
mais pagalbininkais visoms kariaujančioms pusėms. Kai kata­
likų puolimą atrėmė švedai ir daugumas Vokietijos žydų pate­
ko liuteronų valdžion, šie ėmė versti žydus duoti priverstines
paskolas. Tačiau nepraėjus nė metams žydai jau veikė kaip
pagrindiniai švedų rangovai. Kaip ir Habsburgus, jie aprūpin­
davo juos maistu, amunicija ir, svarbiausia, arkliais. Negana
to, kaip ir katalikai Habsburgai, liuteronų karo vadai supra­
to, jog žydai, būdami antrarūšiai piliečiai ir neretai persekioja­
ma mažuma, pasitenkino būti apmokami kreditan, protekcijo­
mis ir privilegijomis, - pastaroji forma įgalino juos užsidirbti
pinigų sau patiems. Ilgainiui, į konfliktą įsitraukiant vis nau­
joms Europos valstybėms, Pareinės ir Elzaso, Bohemijos ir Vie­
nos žydai aprūpino jas visas. Danų kariuomenės okupuotame
Emeriche Solomonas Gomperzas pralobo pardavinėdamas
jiems maisto produktus ir tabaką. Elzase žydai pardavinėjo
kardinolo Richelieu armijai arklius ir pašarus. Už visas šias
paslaugas jie pelnydavo privilegijuotą padėtį. Visas Prancūzi­
jos jūrų laivyno pajėgas kontroliavęs Richelieu suteikė portu­
galų marranos ypatingą statusą uostuose, nors jie akivaizdžiai
buvo ne krikščionys, o žydai. 1636 m. Ferdinandas II savo ka­
ro vadams išleido įsakymą neapkrauti Wormso žydų priversti­
nėmis paskolomis, kariuomenės apgyvendinimu ar neskriausti
kaip kitaip. Iš tikrųjų retai tepasitaikydavo, kad kuri nors pusė
imtų žydus karo tarnybon. Ne tik imperijos karvedžiai, bet ir
švedai bei liuteronai griežtai draudė plėšikauti žydų kvartaluo­
se. Todėl įdomu, kad Trisdešimties metų karo metu pirmąkart
savo istorijoje žydai buvo traktuojami ne blogiau už visus ki­
381
IV. GETAS
tus gyventojus, bet dar ir geriau. Vokietijai kenčiant skaudžiau­
sias savo istorijos negandas, žydai išliko ir netgi tarpo. Pasak
istoriko Jonathano Israelio, „Nė menkiausia duomenų nuotrupa
neliudija, kad per Trisdešimties metų karą Vidurio Europos
žydų būtų nors kiek sumažėję"44.
Baigiamuoju karo etapu dvaro žydai veikė kaip ištisų armi­
jų provizijų rangovai, nors pirmosios tikros sutartys su jais
šiam reikalui datuojamos tik XVII a. šeštu dešimtmečiu. Negana
to, jie pasirodė esą ne mažiau naudingi ir taikos, ne vien karo
metais. Jie tapo nuolatine absoliutinės kunigaikščių valstybės
dalimi - kaupė pinigus gigantiškiems barokiniams rūmams ir
planavo sostines, ypač būdingas šiam amžiui, taip pat kūrė ir
įgyvendino merkantilinės ekonomikos strategijas, palaikiu­
sias šių valstybių gerovę. Žydų paskolomis finansuota didžioji
Karlskirche Vienoje ir puikieji Habsburgų Schonbrunno rū­
mai. Kai kurie žydai iš tiesų atliko vos ne pagrindinių minis­
trų vaidmenį vokiečių kunigaikščių dvaruose, padėjo jiems su­
koncentruoti rūmuose politinę bei ekonominę galią, ir iš to
turėjo naudos ir valdovai, ir žydai. Buvo apie dvi dešimtis ar
dar daugiau dvaro žydų dinastijų. Trys Gompertzų šeimos
kartos tarnavo Miunsterio kunigaikščiams-vyskupams, pen­
kios - Hohenzollernams. Behrendsai tarnavo Hanoverio dva­
re, Lehmarnai - Saksonijos. Iš kitos profesionalių dvaro žydų
šeimos Fuerstų, Samuelis Fuerstas buvo dvaro žydas valdant
keliems vienas kitą pakeitusiems Šlezvigo-Holšteino kuni­
gaikščiams, Jeremijas Fuerstas - Meklenburgo kunigaikščiui,
o Izraelis Fuerstas tarnavo Holšteino-Gotorpo dvare. Goldschmidtų šeima tarnavo keletui vokiečių kunigaikščių, taip pat
Danijos karališkajai šeimai. Iš tiesų Vokietijos žydai - tiek sefardai, tiek aškenaziai - veikė ir Skandinavijos dvaruose: de
Lima ir de Casseresų šeimos dirbo danams, de Sampaio šve44 Israel, op. cit., p. 96; 88-90; 102;
117.
382
IV. GETAS
dams. Lenkijos karaliai samdė Lehmannus ir Abensurus, Por­
tugalijos monarchai - da Costas, Ispanijos - Bocarro šeimą45.
Žydų įgūdžiai sukaupti ir panaudoti milžiniškas grynų
pinigų sumas lemiamai paveikė du iš stambiausiųjų XVII a.
antrosios pusės karinių susidūrimų: padėjo Habsburgams sėk­
mingai atremti į Europą besiveržiančią Turkiją bei surengti
kontrofenzyvą ir parėmė didžiąją koaliciją, sustabdžiusią Liud­
viko XIV mėginimą užvaldyti kontinentą. Samuelis Oppenheimeris (1630-1703) suvaidino svarbų vaidmenį ir viename,
ir kitame konflikte. 1673-1679 m. kovose prieš Prancūziją jis
buvo Austrijos monarchijos imperinis karo tiekėjas, o šios ša­
lies kare prieš turkus nuo 1682-ųjų jam atiteko pagrindinis ir
vienintelis armijų aprūpinimo kontraktas. Jis tiekė pulkams
uniformas bei maisto davinius, mokėjo jiems algas, gabeno ark­
lius ir pašarus, laikė ligonines sužeistiesiems ir net statė plaus­
tus gabenti upių tinklais pabūklus, arklius ir žmones. Be kitų,
ir jis gelbėjo Vieną baisingosios 1683 m. apsiausties metu, kai
imperatorius išnešė kailį; tai jo indėlis turėjo lemiamą reikšmę
per Budapešto (1686) ir Belgrado (1689-1698) apgultį ir paė­
mimą. 1688 m. Oppenheimeris buvo pakviestas apginkluoti ir
apmokėti armijas, surinktas telkiant pasipriešinimo jėgas Liud­
viko XIV invazijai į Palatinatą atremti; taigi po dvejų metų jis
valdė dviejų frontų karo finansus, kad surinktų pinigų - mani­
puliuodamas plataus žydų finansinių šeimų tinklo resursais
visoje Vokietijoje ir Nyderlanduose.
Dvaro žydai būdavo įvairiausiai tituluojami - Hoffaktor, Hofjude, Hofprovediteur, Hofagent, Kabinettfaktor, Kommenzienrat, Generalprovediteur ir kt.; didysis Oppenheimeris, atrodo, taikos
metu vadintas Oberhoffaktor, o karo metu - Oberkriegsfaktor. Jie
naudojosi didžiulėmis privilegijomis: galėjo lengvai prieiti prie
suvereno; turėjo teisę keliauti kur nori ir kada nori; priklausė
ne žydų teismų ir ne vietos teismų jurisdikcijai, bet kunigaikš45 S. Stem, Court Jew, London, 1950.
383
IV. GETAS
tiškajam teismui - Hofgericht. Ne tik visuomenėje apskritai,
bet ir žydų visuomenėje jie sudarė atskirą klasę: dvaro žydai
retai kada tuokdavosi ne su savo grupės nariais. Tad beveik
visi tarpusavyje giminiavosi. Ne visuomet šios sąjungos pa­
siteisindavo. Oppenheimerio sūnėnas Samsonas VVertheimeris
tapo svarbiausiu jo varžovu ir priešu. Tačiau paprastai žydų
sistema, įgalinusi sukaupti ir permesti didžiausias sumas pi­
nigų, tokia veiksminga ir buvo būtent šeimos ryšių dėka.
Maža to, šeimos principas dažniausiai sustiprindavo žy­
dišką orientaciją tokiems žmonėms, kurie viena koja stovėjo
viename pasaulyje, kita - kitame. Dvaro žydą lydėjo pagunda
susilieti su žėrinčiomis aristokratų visuomenėmis, kurioms jis
tarnavo. Kai kurie greta oficialiųjų titulų įgydavo teisę turėti
šarvus. Jiems būdavo leidžiama dėvėti kardą ar nešiotis pisto­
letą, joti žirgu ar važiuoti karieta; dvaro žydai ir jų šeimų mo­
terys galėjo rengtis kaip tinkami. Bet užvis svarbiausia - jie
galėjo gyventi kur ir kaip pageidavo. Galėdavo nusipirkti namą
už žydų kvartalo ribų ar net tokiame mieste, kur žydai nebū­
davo įsileidžiami, - šitokiu būcįi Oppenheimeris laimėjo teisę
gyventi Vienoje ne tik sau, bet ir maždaug šimtui su juo susigi­
miniavusių ar nuo jo priklausančių šeimų. Bet bent jau XVII a.
retas kuris šių žmonių iš tikrųjų panūsdavo nutraukti ryšius
su žydų bendruomene. Nors gyvenimo būdu jie būdavo nutolę
nuo geto, žydams tarnavo pinigais ir galia vesti derybas. Žino­
jo, kad užėjus pavojingiems laikams jų vienintelis prieglobstis
būtų žydų giminystės tinklas ir žydų bendruomenė. Krikščio­
nių įstatymais jie negalėjo kliautis. Visuomet tik ir laukė progos
sukilti krikščionių minia. Kunigaikščiai pasižymėjo nepas­
tovumu ir neištikimybe. O net ir ištikimas galėjo numirti, ir
tada dvaro žydą it maitvanagiai užsipuldavo jo priešai.
Gerą pamoką davė Oppenheimerio patirtis. Niekas niekada
nebuvo padaręs Habsburgams šitokių paslaugų. Vis dėlto, kai
Nijmegeno taika (1679) paliko jam 200 000 florinų neišmokėtą
384
IV. GETAS
skolą, Austrijos iždas mokėti atsisakė, ir net asmeniškai kreipę­
sis į imperatorių finansininkas teatgavo tik dalį. 1692 m., kai
skola jam jau siekė 700 000 florinų, iždas iškėlė jam pramany­
tus kaltinimus, ir jis buvo priverstas išsipirkti už pusę milijono.
Po dviejų metų jam jau buvo skolingi kosminę 5 000 000 sumą,
kuri vėliau dar išaugo. Vis dėlto per trumpą taikos tarpsnį,
1698-1702 m., kai Oppenheimerio paslaugų kiek mažiau berei­
kėjo, miniai buvo leista užpulti ir nusiaubti jo namus Vienoje.
Galop valdžia įsikišo ir du užpuolikus pakorė, bet kai 1703 m.
senis mirė, valstybė nusibraukė įsiskolinimus. Kadangi pats
Oppenheimeris savo paskoloms finansuoti buvo plačiai prisis­
kolinęs, Europa gavo pirmąsyk paragauti modernios finansų
krizės skonio, ir Habsburgams teko nusižeminus kreiptis į se­
nojo žydo konkurentą YVertheimerį, kad padėtų jiems išsikrap­
štyti iš pačių prisivirtos košės. Tačiau paveldėtojams taip nie­
kad ir nebuvo sumokėta, ir šeimos nuosavybė po šešiasdešim­
ties metų turėjo būti parduota iš varžytinių46.
Kitas tos pačios šeimos narys Josephas Oppenheimeris (apie
1698-1738), nuo 1733 m. mėginęs padėti naujajam Wurttembergo kunigaikščiui įtvirtinti autoritarinę valstybę, kurios eko­
nomiką kontroliuotų kunigaikštis, tapo tragiška auka, kai ku­
nigaikštis po ketverių metų staiga mirė. Tą pačią dieną Oppenheimerį suėmė, apkaltino visuomenės teisių pažeidinėjimu
ir jos pajamų švaistymu; jis buvo nuteistas ir pakartas. Jo kūnas
viešai demonstruotas geležiniam narve. Oppenheimerio, taip
pat vadinto Sussu ar 'Jiid' (žydu) Suss, iškilimas ir žūtis paveikė
kaip perspėjimas žydams, kurie kliovėsi krikščionimis, o vėliau
šią temą į savo garsųjį romaną perkėlė Leonas Feuchtwangeris.
Reikšminga buvo tai, kad Oppenheimeris, savo klestėjimo
metais praktiškai liovęsis būti žydu, kalėjime grįžo prie griežtos
46 Apie Oppenheimerį žr. Israël, op.
cit., p. 123; Stern, op. cit.; M. Grunwald, Samuel Oppenheimer und sein
Kreis, Frankfurt, 1913; Encyclopaedia Judaica, t. 12, p. 1431-1433.
385
IV. GETAS
ortodoksijos, atsisakė krikšto, kuris jam buvo pasiūlytas kaip
sąlyga laikinai atidėti bausmę, ir mirė išpažindamas savo tikė­
jimą. Amžininko sukurta graviūra vaizduoja jį švariai nuskustą.
Vienas kitas dvaro žydas nusiskuto barzdą, bet dauguma atsi­
sakydavo tai daryti. Apie dvidešimt žydų šeimų savo dvare
samdęs Saksonijos kurfiurstas pasiūlė 5 000 talerių vienam pat­
riarchui už tai, kad šis nusiskustų barzdą. Bet tas žmogus nesu­
tiko, tai kurfiurstas įtūžęs pareikalavo žirklių ir pats nukirpo
jam barzdą. Samsonas VVetheimeris ne tik išsaugojo barzdą,
bet ir rengėsi (pasak dvariškių) „kaip lenkas". Nors daugumas
dvaro žydų ir tuokėsi tik tarpusavyje, jie tarnavo savoms žydų
bendruomenėms, neretai atstovaudavo joms kaip štadlan (ofi­
cialūs derybininkai). Didysis Samuelis Oppenheimeris siunti­
nėjo savo agentus po Vengriją, Slovakiją ir Balkanus išpirkinėti
neturtingų žydų, patekusių nelaisvėn per Austrijos-Turkijos
karus, ir rasti jiems prieglobstį saugiose bendruomenėse. Kad
ir koks turtingas bei įtakingas būdavo dvaro žydas, jis žinoda­
vo niekad negalįs jaustis saugus, ir jam nereikėjo toli žvalgytis,
kad pamatytų nepakeliamų nelaimių prislėgtus žydus.
1648-1649 m. pietryčių Lenkijos ir Ukrainos žydus ištiko
katastrofa. Šis epizodas žydų istorijoje įgijo didžiulę reikšmę,
ir tai, kaip pamatysime, lėmė kelios priežastys, tačiau tiesio­
giai jis priminė žydams, kad ir kur gyvenantiems, apie jų padė­
ties ir galios trapumą bei apie nuožmias jėgas, galinčias smogti
jiems be jokio perspėjimo. Trisdešimties metų karas vis labiau
sunkė Lenkijos maisto eksporto išteklius. Būtent lenkiškų ry­
šių dėka įvairių armijų rangovai žydai taip sėkmingai susido­
rodavo su jų aprūpinimu. Tačiau daugiausia naudos iš to gavo
lenkai žemvaldžiai; o nukentėjo labiausiai valstiečiai lenkai ir
ukrainiečiai, kurių akivaizdoje vis didesni kiekiai jų išaugintų
derlių būdavo nepaprastai pelningai parduodami peralkusioms
armijoms. Veikiant arendos sistemai, lenkų didikai už nusta­
tytą mokestį išnuomodavo žydams ne tik žemę, bet ir visus ki­
386
IV. GETAS
tus pastovius lėšų šaltinius - malūnus, alaus daryklas, spirito
varyklas, smukles ir tiltų bei kelių rinkliavas, - ir šiomis sąlygo­
mis žydai klestėjo, o jų skaičius sparčiai augo. Bet pati ši sis­
tema buvo nestabili ir neteisinga. Dažnai svetur gyvenantys
ir išlaidus žemvaldžiai nuolat spaudė žydus, keldami kainą
kiekvieną kartą, kai atnaujindavo nuomos sutartį; žydai savo
ruožtu engė valstiečius.
Vėlyvą 1648-ųjų pavasarį valstiečiai ukrainiečiai pagaliau
sukilo, vadovaujami smulkaus aristokrato Bogdano Chmelnickio, padedami Dnepro kazokų bei Krymo totorių. Chmelnickio sukilimas iš esmės buvo nukreiptas prieš lenkų valdžią ir
Katalikų Bažnyčią, ir tarp jo aukų atsidūrė daug lenkų didikų
bei dvarininkijos. Tačiau pagrindinė priešiškumo dvasia atsi­
gręžė prieš žydus, su kuriais valstiečiai daugiausia susitikda­
vo, o kritiniu momentu lenkai, gelbėdami savo kailį, pamesda­
vo savo sąjungininkus žydus nelaimėje. Tūkstančiai žydų iš
kaimų ir štetls saugumo tikslu subėgo į didžiuosius įtvirtintus
miestus, o šie virto jiems pražūtingais spąstais. Tulčine lenkų
daliniai mainais už savo pačių gyvybę atidavė žydus kazokams;
Tarnopoly garnizonas apskritai atsisakė žydus įsileisti. Baro
tvirtovė krito, ir visi žydai buvo išžudyti. Dar vienos žiaurios
žudynės įvyko Narolyje. Nemirove kazokai įsigavo tvirtovėn
persirengę lenkais, „ir jie išžudė mieste apie 6 000 sielų", - ra­
šoma žydų kronikoje; „kelis šimtus jie paskandino vandeny ir
žiauriausiai nukankino kitais būdais"47. Sinagogoje jie pjovė žydus
ritualiniais peiliais, paskui padegė pastatą, draskė šventąsias
knygas ir trypė jas kojomis, o viršelių odą naudojo sandalams.
Kiek žydų žuvo, tiksliai nežinome. Žydų metraščiai teigia,
kad buvo nužudyta 100 000 ir sunaikinta 300 bendruomenių.
Vienas šių laikų istorikas mano, jog daugumas žydų paspruko,
o žudynės buvo „veikiau ne ryškus posūkis Lenkijos žydų
47 Cit. iš Encyclopaedia Judaica, t. 3, p.
402-405.
387
IV. GETAS
istorijoje, bet brutalus, tačiau palyginti trumpas jų nuolatinio
gausėjimo ir plėtros pertrūkis"48. Žydų kronikų duomenys,
žinoma, išpūsti, tačiau pabėgėlių pasakojimai nepaprastai giliai
emociškai paveikė ne tik Lenkijos žydus, bet ir visų kitų kraš­
tų žydų bendruomenes49.
Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, patirtos negandos sustip­
rino iracionaliuosius ir apokaliptinius judaizmo elementus ir
ypač padarė žydus pernelyg jautrius mesijinio išgelbėjimo žen­
klams. Maimonido veikaluose reikštas XII a. racionalistinis op­
timizmas XIV a. pabaigoje jau buvo išblėsęs, mat visur žydų
bendruomenės patyrė spaudimą. Žydų aukštuosius sluoksnius
vis labiau užvaldė kabalistinis misticizmas. Nuo XVa. paskuti­
niojo dešimtmečio didžiosios Ispanijos bendruomenės žlugimas
ir išsiblaškymas dviem skirtingais būdais sustiprino iraciona­
lizmo tendenciją. Pirma, šis laikotarpis demokratizavo kabalą.
Užuot buvusi ezoterinis mokslas, žodžiu perteikiamas išsilavi­
nusio elito rate arba skleidžiamas slaptais rankraščiais, ji tapo
liaudies nuosavybe. Visose žydų bendruomenėse plačiai cirku­
liavo galybė rankraščių - atskirų Zoharo dalių ar kabalos anto­
logijų. Atsiradusi žydų spauda paveikė nelyginant garsiakal­
bis. 1558-1560 m. tuo pat metu Kremonoje ir Mantujoje išs­
pausdinti du visiškai pilni Zoharo variantai. Toliau visoje žydų
diasporoje pasipylė kiti leidimai - Livorne ir Konstantinopo­
lyje, Smirnoje, Salonikuose, ypač Vokietijoje ir Lenkijoje50. Popu­
liariosios kabalos versijos sumišo su liaudies prietarais ir suvul­
garintais agadiniais pasakojimais, kurie visad sudarė nemenką
kasdieninės paprastų žydų religijos dalį. Po vienos-dviejų kartų
abiejų tradicijų nebebuvo įmanoma atskirti: jos susiliejo į klam­
pią magiško-mistiško folkloro masę.
48 Israel, op. cit., p. 121. 49 B. D. Weinryb, The Jews of Poland: A Social and
Economic History of the Jewish Commu­
nity in Poland from 1100 to 1880, Phila­
delphia, 1972, p. 192-199; Encyclopae-
dia Judaica, t. 5, p. 480-484.
50 Žr.
Gershom Scholem, Zohar: Manu­
scripts and Editions, kn. Encyclopae­
dia Judaica, t. 16, p. 211-212.
388
IV. GETAS
Antra, išvarymai iš Ispanijos padarė pačią kabalą dinamiškesnę: papildė ją eschatologiniu elementu, kurio ašis buvo Siono ir Mesijo atėjimo idėja. Vis labiau prietarų sluoksniu gaubia­
ma kabala liovėsi būti tiesiog mistiniu Dievo pažinimo būdu
ir virto istorine jėga, priemone pagreitinti Izraelio atpirkimą.
Ji atsidūrė pačiame judaistinio tikėjimo centre ir įgijo tam tikrų
masinio sąjūdžio bruožų.
Šį procesą stiprino į Palestiną plaukiantys ištremtieji žydai
ir Safede, šiaurinėje Galilėjoje, atsiradusi kabalistinių studijų
mokykla. Pirmasis iškilus jos mokslininkas buvo Dovydas ben
Saliamonas ibn abi Zimra, į Safedą persikėlęs iš Egipto ir žino­
mas Radbazo vardu. Mozė ben Jokūbas Kordovero, arba Romakas (1522-1570), pateikė pirmąją išsamią ir sistemingą kaba­
los teologiją. Tačiau tikrasis naujojo sąjūdžio genijus buvo Izao­
kas ben Saliamonas Lurija (1534-1572), žinomas kaip ha Ari,
Liūtas. Jo tėvas aškenazis iš rytinės Vidurio Europos atvyko į
Jeruzalę ir vedė sefardų mergaitę. Tad skleisdamas kabalistinę kultūrą, Lurija tarsi tiltas jungė abi bendruomenes. Patsai
jis užaugo Egipte, auklėjamas dėdės - mokesčių rinkėjo. Ėmėsi
verslo ir specializavosi prekiauti pipirais bei grūdais. Lurija
puikiai atstovavo žydų tradicijai, neigiančiai nuostatą, esą ver­
slas nesuderinamas su intelektualiniu gyvenimu ar net intensy­
viausiais mistiniais svarstymais. Visą gyvenimą jis prekiavo ir
studijavo. Apie kabalos demokratizaciją liudija tai, kad jos le­
gendas jis susidėjo į galvą dar būdamas vaikas. Tačiau jaunys­
tėje Lurija pasikaustė ortodoksine, nemistine halacha. Viena iš
jo turėtų dovanų - sugebėjimas sutaikyti šias dvi sritis ir lais­
vai nardyti tarp abiejų. Rašė jis labai mažai. Vienintelė žinoma
jo knyga - tai komentaras „Paslapties knygai" Zohare. J Safedą
Lurija atsikėlė tik gyvenimo pabaigoje, po to, kai 1569-1570
metus praleido apmąstydamas Zoharą vienoje Nilo saloje. Ta­
čiau vos atvykęs į Safedą, jis ėmė hipnotiškai veikti gausų aplink
jį susibūrusių mokinių ratą. Jie įsimindavo jo mokymus ir vėliau
389
IV. GETAS
juos užrašydavo (lygiai kaip filosofo Wittgensteino mokiniai
šio amžiaus 4-ame dešimtmetyje). Jis spinduliavo ne tik šven­
tumą, bet ir jėgą bei autoritetą. Kai kas manė, jog jis gal esąs
patsai Mesijas. Regis, suprasdavo paukščių kalbą. Dažnai kal­
bėdavosi su pranašais. Vaikščiodavo su mokiniais po Safedą
ir, remdamasis intuityviu pažinimu, rodydavo neįvardytus
šventų žmonių kapus. Paskui imdavo ir sugrįždavo prie impor­
to-eksporto prekybos. Paskutiniąsias savo sąskaitas jis surašė
tris dienas prieš mirtį. Jo ankstyva mirtis davė pradžią pasa­
kojimams, esą jis pakilęs į dangų, ir greitai jo vardas apsipynę
stebuklų istorijomis51.
Iš pat pradžių Lurija įgijo įtaką, mokydamas savo mokinius
pasiekti intensyvią meditacijos būseną, visiškai susitelkiant į
Dievo Vardų raides. Kaip ir daugumas kabalistų, jis manė, jog
pačios Toros raidės ir jų simbolizuojami skaičiai atveria gali­
mybę tiesiogiai pasiekti Dievą. Sykį paragavus, šis raugas ima
labai stipriai veikti. Tačiau Lurija buvo sukūręs ir kosmoso
teoriją, tiesiogiai nuspalvinančią tikėjimą apie Mesiją dar ir
šiandien labiausiai paveikią iš visų žydų mistinių idėjų. Kaba­
loje buvo vardijami įvairūs kosmoso lygmenys. Lurija postula­
vo mintį, jog žydų nelaimės - tai simptomas, bylojantis apie
kosmoso griūtį. Pabirusios jo skeveldros, būdamos blogos, esą
vis dėlto slepiančios mažutėlaites dieviškosios šviesos kibirkš­
tėles, tikkim. Ši įkalinta šviesa - tai žydų tremtis. Netgi pati
dieviškoji Še-kina esanti įkalintosios šviesos dalis, atvira blo­
gio įtakoms. Šiame subyrėjusiame kosmose žydų tauta turinti
dvejopą reikšmę, - jos žmonės esą ir simboliai, ir aktyvūs veikė­
jai. Simboline prasme nežydų jiems daromos skriaudos esą
rodančios, kaip blogis skaudina šviesą. Bet kaip veikėjai žydai
turį užduotį - atstatyti kosmosą. Griežčiausiai laikydamiesi
51 Apie Luriją žr. G. Scholem, Major
Trends in Jewish Mysticism, New York,
1965, p. 244-286, 405-415; ir Sabba-
tai Sevi: The Mystical Messiah 16261676, vert., London, 1973, p. 28-44.
390
IV. GETAS
įstatymo, jie galį išlaisvinti šviesos kibirkštėles, įkliuvusias kos­
moso skeveldrose. Šį grąžinamąjį darbą atlikus, Šviesos Trem­
tis pasibaigsianti, ateisiąs Mesijas ir įvyksiąs Atpirkimas.
Ši teorija buvo patraukli paprastiems žydams, nes ji įgalino
juos manyti, jog jų likimas tam tikra prasme nuo jų priklauso.
Senovėje žydai kovėsi su nežydais ir su blogiu - ir pralaimėjo.
Viduramžiais jie pasyviai sutiko jų daliai tenkančias skriau­
das, - ir nieko neįvyko; padėtis tik blogėjo. Dabar jiems galų
gale buvo sakoma, jog jie yra galingi kosminės dramos veikė­
jai, nes juo didesnės katastrofos ištinka žydus, juo tikresni jie
gali būti, kad ši drama artėja prie kulminacijos. Pačiu savo
dievobaimingumu jie galį pagreitinti krizę ir priartinti jos ato­
mazgą, sukeldami galingą maldų ir atsidavimo bangą, ant ku­
rios keteros Mesijas skriete įskriesiąs į triumfą.
Ir vis dėlto prireikė daugiau kaip šimtmečio, kad kabalistinis mesijizmas išplistų žydų masėse. Viena iš priežasčių, ska­
tinusių Maimonidą taip griežtai priešintis plačioms speku­
liacijoms apie Mesiją ir pateikti Mesijo amžių racionaliomis,
netgi banaliomis sąvokomis kaip laiką, kai visi žydai imsią
intensyviai studijuoti, buvo būgštavimas, jog tautos dalis, kurią
jis vadino „prastuomene"52, leisis susijaudinimo bangos apkvai­
linama ir ims sveikinti netikrą Mesiją, o tada pasiduos demora­
lizuojančiam nusivylimui. Jo būgštavimams buvo lemta pasi­
tvirtinti. 1492 m. išvarymai laikyti Mesijo gimdymo skausmais,
1500-1502 m. šiaurės Italijoje Rabi Ašeris Lemleinas ėmė skelb­
ti greitą Atėjimą. Ir iš tikrųjų vienoki ar kitoki mesijai netruko
pasirodyti. 1523 m. Venecijon atkeliavo gana įtikimas preten­
dentas, jaunas vyras, tikriausiai Falašos žydas iš Etiopijos. Vie­
na iš jo paskleistų pasakų buvo tai, kad jis esąs karaliaus Dovy­
do palikuonis. Kita - kad jo tėvas buvęs kažkoks karalius Sa­
liamonas, o brolis - karalius Juozapas, Dešimties dingusių Rubeno, Gado ir pusės Manaso genčių valdovas. Todėl ir imtas
52 Cit. iš Scholem, Sabbatai Sevi, p. 18.
391
IV. GETAS
vadinti Dovydu Rubeni. Jis apdūmė akis daugeliui žydų, o
kurį laiką buvo patraukęs ir keletą krikščionių kunigaikščių.
Tačiau galop atsidūrė Ispanijos kalėjime. Jo pasakos 1530 m.
įkvėpė kitą pretendentą, Saliamoną Molcho, pasiskelbti mesi­
ju Romoje. Po dvejų metų jis gyvas sudegintas53.
Šie fiasko - o būta ir kitų - atgrasino išsimokslinusius žydus
nuo mėginimų kabalistiniu metodu atpažinti Atpirkimo ženk­
lus. Į Safedą atkeliavęs Juozapas Karo tiek akademiniame, tiek
populiariajame savo kodekso variante sąmoningai ignoravo
kabalą ir niekaip neskatino mesijinių spekuliacijų. Bet jis taip
pat rašė ir mistinį dienoraštį, kuriame pasirodo stebuklingas
mokytojas, arba maggid, - Mišnos personifikacija54. Daugumas
rabinų laikėsi santūraus požiūrio į mesijizmą, nes anaiptol ne­
buvo aišku, kokį vaidmenį rabinas vaidintų Mesijo amžiuje, jei
apskritai jį turėtų. Žymiausias Lurijos mokinys Chaimas Vita­
lis (1542-1620) neabejotinai visiškai nesistengė paskleisti savo
mokytojo teorijos liaudyje. Likusiąją savo ilgo gyvenimo dalį
jis praleido slapstydamas daugelį pamokų, kurių Lurija buvo
jį išmokęs. Tačiau savo Regėjimų knygoje, kurią jis sudarė 16101612 m., - autobiografiniame kūrinyje, kuriame suregistravo
vos ne pusės šimtmečio sapnus, - Vitalis nepalieka abejonių
dėl to, kad Lurija buvo vertas tapti Mesiju ir kad jis pats gali
būti pašauktas. Viename sapne pasakojama: „Aš išgirdau balsą,
garsiai sakantį: 'Mesijas ateina, ir prieš mane stoja Mesijas'".
Jis papūtė ragą, ir aplink jį susirinko dešimtys tūkstančių iš
Izraelio. Jis mums pasakė: „Eikite su manimi, ir pamatysite
kerštą už Šventyklos sugriovimą"55. Negana to, XVII a. ketvir­
tajame dešimtmetyje Vitalio ir kito žymaus Lurijos mokinio
Juozapo ibn Tabulo peržiūrėta Mokytojo raštų diduma jau bu­
vo išspausdinta ir plačiai skaitoma.
53Apie Rubeni ir Molcho žr. Roth, Venice, p. 72. 54 R. J. Z. Werblowski, Joseph
Caro, Lawyer and Mystic, Oxford, 1962.
55 Cit. iš H. H. Ben Sasson, Messianic
Movements, kn. Encyclopaedia Judaica,
t. 11, p. 1462.
392
IV. GETAS
Iš Safedo lurijinė kabala pamažu pasklido po žydų bend­
ruomenes Turkijoje, Balkanuose ir Rytų Europoje. Ji darė stiprią
įtaką Lenkijoje, kurios daugelyje vietų veikė žydų spaustu­
vės. XVI a. pabaigoje ten kabala laikyta normine judaizmo dali­
mi. Viename responsum Rabi Joelis Sirkesas nusprendė, kad
„tas, kas prieštarauja kabalos mokslui", gali būti ekskomuni­
kuotas. XVII a. pirmoje pusėje nesuskaičiuojamoje gausybėje
Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos žydų štetls ir žydų kvartalų ši
judaizmo forma, įvairuojanti nuo rafinuoto misticizmo ir aske­
tiško pamaldumo iki kito kraštutinumo - idiotiškų prietarų tapo pagrindine bendruomenės religija.
Daugelis geto prietarų siekė žilą senovę. Nors apskritai
pačioje Biblijoje su angelais ir įvairia velniava susijusios me­
džiagos buvo stebinamai mažai, tokie motyvai pradėjo skverb­
tis į judaizmą ankstyvuoju rabinų laikotarpiu ir įgijo oficialų
statusą agadoje. Apie Luriją pasakojamos stebuklinės pasakos
gaubė taip pat ir ankstyvuosius išminčius. Hilelis, kaip ir Lurija,
suprasdavo, ką paukščiai sako vienas kitam - taip pat visokie
gyvūnai ir net medžiai su debesimis. Išminčiai žarstėsi įvairiau­
siomis moralinėmis pasakėčiomis. Buvo sakoma, jog Hilelio
mokinys Jochananas ben Zakajus „žinojo skalbėjų alegorijų ir
lapių pasakų". Rabi Meiras, kaip manyta, mokėjo 300 lapių
pasakų. Į judaizmą nelabųjų prileido ne kas kitas, o išminčiai.
Keblumus, žinoma, sudarė tai, kad nepaisant Biblijos smerkia­
mo požiūrio į burtus (pvz., „Žyniams neleisi gyviems likti" Iš 22, 18) ir nepaisant judaistinio įsitikinimo, kad visus veiks­
mus lemia vien Dievo valia ir jokio dualizmo negali būti, Šven­
tojo Rašto tekstuose pasitaikydavo užsilikusių juodosios ir
baltosios magijos elementų ir jie buvo tarsi netiesiogiai sankcio­
nuoti. Tad aukštųjų kunigų prie rūbų dėvėti varpeliai turėjo
atmušti velnius. Tuo tikslu, galima buvo įrodinėti, sumanytos
ir filakterijos - viena iš labiausiai gerbiamų atsakingo žydų
maldingumo priemonių. Biblijoje velnių nebuvo daug, bet vis
393
IV. GETAS
dėlto pasitaikydavo: mirties dievas Mevetas, vaikus vagianti
Lilit (kartais pelėda), maro dievas Reševas, Deveras - dar vie­
nas ligų dievas, tarsi koks velnių vadas Belialis, Dievui prie­
šiškų jėgų vadas Šėtonas, dykumos atpirkimo ožys Azazelis56.
Taigi velnių invazija į judaizmą laikotarpiu nuo 150 m. pr. Kr.
iki 300 m. po Kr. turėjo vieną kitą precedentą. Savaime aišku,
Hilelis suprato taip pat ir nelabųjų kalbą. Velnių būta įvai­
riausių, nors, Izaoko iš Akros teigimu, jie visi neturėjo nykš­
čių. Kai kurie, pvz., Šėtonas ir Belialis, buvo grėsmingi, rimti.
Kai kurie buvo piktosios ar nešvarios dvasios, Talmude vadi­
namos rua tezazit. Jie įlįsdavo į žmogų, jį apsėsdavo, kalbėdavo
per bumą. Lurijos mokinių parašytoje kabalistinėje literatūroje
mirgėjo pasakojimų apie šiuos bjaurius padarus, o aškenazių
žydų getuose, ypač Lenkijoje, juos imta vadinti dybbuks. Šioje
literatūroje taip pat galėjai rasti nurodymų, kaip juos gali išva­
ryti išsimokslinęs šventas vyras, arba baal šem, kuris išlaisvin­
davo apsėstąją sielą naudodamasis viena iš Lurijos „kibirkštė­
lių". Buvo taip pat ir kipšų - poltergeistų, vadinamų kesilim
arba lezinr, šie mėtydavo daiktus ir, pavyzdžiui, trenkdavo
žmogui, palikusiam atverstas šventąsias knygas. Būta ir mote­
riškos giminės velnių dar ir be Lilitos, viena jų - Sabos karalie­
nė. Geto žydai manė, jog pavojinga gerti vandenį besikeičiant
metų laikams, mat tuo metu esą velnienės privarvinančios į
šulinius bei šaltinius nelabo mėnesinių kraujo.
Šitiems velniams įveikti atsirado ištisa gvardija angelų. Šie
taip pat kai kada būdavo sankcionuoti Biblijos. Tokie angelai
kaip Mykolas, Gabrielius, Rafaelis ir Metatronas turėjo specia­
lias abėcėles, sukurtas iš senovės dantiraščių arba nebevarto­
jamų hebrajiškų raštų, o jų raidės neretai puošdavosi mažais
skrituliukais, kurie atrodydavo it akys. Šias raides išrašydavo
ant amuletų ar kitokių kerų, turėdavusių stebuklingai atbaidyti
56 Izaijo 28, 15-18; 34, 14; Habakuko
3, 5; Kronikų 21, 1; Kunigų 16, 8. J.
Trachtenberg, The Devil and the Jėzus,
Philadelphia, 1943.
394
IV. GETAS
kipšus. Dar juos galėjai nuvaryti šalin ištaręs specialią raidžių
kombinaciją. Vienas toks derinys buvo velnio vardas aramėjiškai, pateikiamas kaip abrakadabra; kitas - šabriri, pagal aklumo
dievą57. Raidžių derinių magija, atliekama tam tikromis for­
mulėmis pasitelkus slaptuosius Dievo vardus ir angelus, buvo
vadinama „praktine kabala". Teoriškai šią baltąją magiją galėjo
praktikuoti tik išskirtinio šventumo žmonės, nors ir šiems ne­
derėjo ja užsiiminėti. Tikrovėje gete gaminti apsauginiai kerai
masiškai ir laisvai cirkuliavo. Egzistavo ir juodoji magija, išsi­
kviečiama manipuliuojant „nelabaisiais vardais". Pasak Zoharo, šios draudžiamos magijos šaltiniai esą Pažinimo medžio iš
Pradžios knygos lapai. Puolę angelai Azaelis ir Aza išmokę jos
žynius, kurie keliavo studijuoti į Tamsybių kalnus. Dorybingi
kabalistai turėjo teisę įgyti tokio mokslo, bet vien tik teori­
niams tikslams. Praktiškai gete būdavo buriama ir kenkėjiš­
kais sumetimais.
Labiausiai stulbinama magija buvo sukurti golemą, dirbtinį
žmogėną, į kurį baal šem, arba Vardo šeimininkas, galėjo įpūs­
ti gyvybę, pagal tam tikrą formulę ištardamas vieną iš slaptų­
jų Dievo vardų. Idėja kilusi iš Pasaulio sukūrimo pasakojimo
apie Adomą, bet patsai žodis Biblijoje iš tikrųjų minimas tik
vieną kartą, mįslingoje Psalmių vietoje58. Vis dėlto golemą ap­
gaubė Talmudo legendos. Pasakota, esą vieną padaręs Jeremi­
jas. Kitą - Ben Sira. XV-XVII a. ši idėja įgavo paveikumo, tad
gebėjimas sukurti golemą buvo priskiriamas bet kuriam iš­
skirtinio šventumo ir kabalistinio išmanymo asmeniui. Golemas
būdavo atgaivinamas, kad atliktų įvairias užduotis, taip pat ir
apgintų žydus nuo jų priešų nežydų. Teoriškai golemas galė­
jęs atgyti, jei jo burnoje būdavęs patalpinamas slaptas Die­
vo vardas teisinga eilės tvarka sudėliotomis raidėmis; jis bū­
davęs „išjungiamas", vardą apverčiant. Bet retsykiais golemas
57J. Trachtenberg, Jewish Magic and Superstition, New York, 1939.
58 Psalmių 139, 14-16.
395
IV. GETAS
ištrukdavęs ir pašėldavęs, - iš čia radosi dar vienas siaubo
istorijų sluoksnis.
Velniai, angelai, golemai ir kitos paslaptingos būtybės buvo
pagrindiniai geto folkloro personažai, ir ryšium su jomis ras­
davosi nesuskaičiuojama daugybė prietarų. Gyvenimą gete jie
visi darė nepaprastai sodrų, o šis sodrumas tuo pat metu ir
gąsdino, ir ramino bei visuomet buvo gyvas, turtingas, jaudina­
mas. Kai kurie XVI-XVII a. paplitę papročiai pasirodė 1738 m.
Londone išspausdintame darbe, kuris vadinosi Žydų religijos,
apeigų ir maldų knyga ir, kaip manoma, buvo parašytas Gamalielio ben Pedahzuro, bet iš tikrųjų priklausė apostato Abra­
hamo Mearso plunksnai. Knygoje buvo pasakojama, esą pik­
tos dvasios randamos dulkių sūkuriuose bei šiukšlių krūvose.
Bloga dvasia galinti pakenkti žmogui tamsoje, bet tik tuomet,
jeigu jis vienas. Jei dviese, dvasia gali pasirodyti, bet negali
pakenkti; jei žmonių yra trys - ji nieko negali. Tą patį poveikį
turėjo ir deglas. Raganos galėdavo pridaryti bėdos, radusios
išmestų indų ar kiaušinių lukštų, nesutrupintų į smulkius gaba­
liukus; progą pasireikšti joms duodavo taip pat aptiktas ry­
šulėlis nupjautų daržovių lapelių. Didelė šios tautosakos dalis
siejosi su vestuvėmis ir laidotuvėmis. Pavyzdžiui, jei norėda­
vai atsiprašyti mirusio žmogaus, kuriam pakenkei, turėdavai
atsistoti karsto kojūgalyje, paimti į ranką numirėlio kojos nykštį
ir, jį laikydamas, melsti atleidimo; jei staiga iš nosies pliūpteldavo kraujas - velionis atleidimo nedavęs. Sudaužyti vestu­
vių puotoje taurę reiškė nuginti blogą lemtį. „Viengungiai, rašė autorius, - dažniausiai stengėsi išsinešti sudužusio puode­
lio šukę, tikėdami, jog tai gali pagreitinti jų pačių vedybas".
Prietarai nepastebimai peraugdavo į liaudies mediciną:
Tarp jų esama moterų, kurios dedasi gebančios visas Negalias, jų
supratimu, sukeltas piktos Akies, išgydyti Išrūkymo Simpatijos būdu:
kurio nors Paciento dėvimas apdaras nusiunčiamas minėtajai Daktarei, ir
ji palaikojį viršumkažkokio pačios pasigaminto Mišinio dūmų, sumurmė­
396
IV. GETAS
dama virš apdorojamo drabužio keletą žodžių, ir per kelias minutes Pa­
cientui grąžintą Apdarą jis turi nedelsdamas apsivilkti, ir jis būtinai su­
teikia palengvėjimą, nebent jeigu Negalavimas būtų pernelyg Įsisenėjęs prieš Senei jį imantis rūkyti. Įprastinė Kaina už Vaiko Kepuraitės
išrūkymą yra vienas šilingas. Moteriškas Apatinis - du šilingai. Vyriškos
Kelnės - puskronis. NB, Ispanijos žydai moka daugiau, nes Rūkytojos esti
Vokietės.59
Geto tautosaka sukosi apie velnius ir nuodėmę, ypač apie
pirmąją nuodėmę, apie sielų persikėlimą ir nė kiek ne mažiau apie Mesiją. Tikėjimas Mesiju buvo tas viršūnės taškas, kuria­
me kulminaciją pasiekė visas geto žydų tikėjimas antgamtiniu
pasauliu, nes šį elementą labiausiai sankcionavo ortodoksinė
žydų religija. Mokslingiausias ir racionaliausias rabinas bei
plataus pasaulio regėjęs pirklys taip pat karštai kliovėsi Mesi­
jo atėjimu, kaip ir mažaraštė kuklaus pienininko žmona. Mesi­
jas būdavo siejamas su pasakomis apie Dešimt dingusių genčių,
kadangi plačiai tikėta, jog tam, kad Dievo karalystė būtų at­
kurta žemėje, Mesijas pasikvies tas gentis iš jų tolimos tremties
ir galinga jų armija atžygiuos pakylėti Jį į karaliaus Dovydo
sostą. Ne koks nors geto pasakorius, o didysis Mišnos komen­
tatorius Obadija ben Abraomas Jare iš Bertinoro, remdamasis
patikimais musulmonų pirkliais, aprašė (1489), kaip „po pen­
kiasdešimties dienų kelionės per dykumą" pasiekiama „didžioji
Sambationo upė". Tenai „Izraelio vaikai gyvena tarytum plo­
nytė gija [...] šventi ir tyri nelyg angelai: tarp jų nėra nusidėjė­
lių. Anapus Sambationo upės gyvena Izraelio vaikai - jų gau­
su kaip smilčių jūros krante, karalių ir viešpačių, tačiau jie ne
tokie šventi ir tyri kaip tie, kur gyvena šiapus upės"60. Šie ne­
suskaičiuojami milijonai sudarysią pergalingos Mesijo kareivijos legionus.
Istorija ne kartą parodė, jog religinei idėjai greičiausiai pa­
59 Roth, Personalities and Events, p. 78.
60 Cit. iš Ben Sasson, Encyclopaedia
Judaica, t. 11, p. 1425-1426.
397
IV. GETAS
plisti padeda aiškus ir praktiškas išganymo mechanizmo api­
būdinimas. Kaip tik tai ir siūlė lurijinė kabala; ji vaizdžiai pie­
šė, kaip paprasti žydai maldomis ir dievobaimingu elgesiu gali
priartinti Mesijo amžių. Plačiausiai ir sparčiausiai Lurijos idė­
jos - tiek rafinuota, tiek vulgaria forma - pasklido tarp XVII a.
ketvirtąjį dešimtmetį gimusios kartos. Didysis istorikas Gershomas Scholemas, visą gyvenimą studijavęs kabalistinio mis­
ticizmo poveikį žydų visuomenei, pabrėžė XVII a. viduryje
žydų bendruomenes vienijusio įsitikinimo visuotinumą: visas
jas buvo perskverbęs tikrumas, jog pasaulis lūkuriuoja prie di­
džių įvykių slenksčio61. Aškenazių žydų pasaulį Rytų Europo­
je nuo 1648-ųjų užgriuvusios katastrofos, 6-o dešimtmečio pa­
baigoje apvainikuotos Švedų karu, tapo galingu veiksniu, skati­
nusiu prigyti mesijines viltis. Juo didesnės nelaimės ištikdavo,
juo nekantriau būdavo laukiama išgelbėjimo. 6-ame ir 7-ame
dešimtmetyje visur kur žydų bendruomenes užplūdo daugybė
tūkstančių prieglobsčio ieškančių bėglių, ir jiems remti rengia­
mos rinkliavos padėjo brandinti lūkesčius. Tačiau Lurijos mo­
kymo dėka mesijinės viltys buvo gyvos net ir tokiose atkam­
piose bendruomenėse kaip Maroke, kur maža tebuvo žinoma
apie negandas Lenkijoje. Susijaudinimo banga ypač įsisiūbavo
Salonikuose ir Balkanuose, Konstantinopolyje ir visoje Turkijo­
je, Palestinoje bei Egipte; bet jos neaplenkė nė tokių šilta ir šalta
mačiusių prekybos centrų kaip Livorno, Amsterdamo ir Ham­
burgo. Ji pagavo turtingą ir vargšą, mokslingą ir paprastą žmo­
gelį, ir kenčiančias bendruomenes, ir tas, kurios jautėsi visiškai
saugios. XVII a. septintajame dešimtmetyje nuojauta, kad Luri­
jos procesas eina į pabaigą ir Mesijas laukia savo valandos
kažkur čia pat, vienijo abiejuose žemynuose išsibarsčiusius šim­
tus žydų bendruomenių. Šiuo atžvilgiu išvien ėjo liaudies prie­
tarai ir „aukštų materijų" misticizmas.
61 Scholem, Sabbatai Sevi, p. 3.
398
IV. GETAS
1665 m. gegužės 31 dieną, tarytum kam davus ženklą, Mesi­
jas atsirado ir buvo pagarbintas Gazoje. Jis buvo vardu Šabetajus Cvi (1626-1676). Tačiau už jo pasirodymo slypėjęs žmo­
gus, svarbiausias mąstytojas ir teoretikas, viso šio fenomeno
impresarijus buvo vietos gyventojas - toks Abraomas Natanas
ben Eliša Chaimas Aškenazis, žinomas kaip Natanas iš Gazos
(apie 1643-1680). Šis jaunuolis buvo išsilavinęs, gabus, išradin­
gas ir kūrybingas. Gimęs Jeruzalėje, garbaus rabininės tradi­
cijos mokslininko ir kabalisto šeimoje, jis vedė turtingo Gazos
pirklio dukterį ir išvyko ten gyventi; 1664 m. jis ėmėsi intensy­
viai studijuoti Lurijos kabalą. Netruko pasisavinti lurijinius
meditavimo ir ekstazės metodus. 1665-ųjų pradžioje jau regė­
jo ilgai trunkančias vizijas. Bet svarbu tai, jog tuo metu Nata­
nas jau pradėjo modifikuoti lurijines sąvokas, pritaikydamas
jas prie savo galvoje brandinamos konkrečios Mesijo projek­
cijos. Natanas nepaprastai būdingai atstovavo ypač lakios vaiz­
duotės ir pavojingam žydo archetipui, kuris vėliau, kai žydų
intelektas tapo sekuliarizuotas, turėjo įgyti pasaulinę reikšmę.
Jis gebėjo suręsti ištisą reiškinių paaiškinimų ir numatymų sis­
temą, kuri būtų sykiu labai įtikinama, pakankamai įspūdinga
ir lanksti, taigi pritaikoma naujiems - o neretai ir itin nepato­
giems įvykiams. Ir dar turėjo dovaną su nepajudinamu įsitiki­
nimu ir aplombu pateikti savo chameleoniškai besimainančią
teoriją bei jai būdingą savybę be vargo absorbuoti reiškinius.
Panašų sugebėjimą vėliau eksploatavo Marxas ir Freudas.
Dar Jeruzalėje Natanas buvo užtikęs Šabetajų Cvi, 18 metų
vyresnį ir plačiai pagarsėjusį keistuolį. Natanas nesidomėjo
juo. Tačiau jau persiėmęs lurijine kabala ir - bent savo paties
nuomone - įgijęs pakankamas regėtojo ir pranašo galias, jis
vėl prisiminė Cvi ir įjungė jį į savo sistemą. Cvi jokiu požiūriu
neprilygo Natanui: išsilavinimu, protu, išradingumu; bet jis
turėjo Mesijo vaidmeniui būtiną ypatybę - susitelkimą į save.
Šabetajus Cvi gimė Smirnoje, anuomet besiplečiančiame preky­
399
IV. GETAS
bos centre, kuriame jo tėvas atstovavo olandų bei anglų fir­
moms. Abu Šabetajaus broliai padarė sėkmingą pirklio kar­
jerą. Jis pats linko į knygas, išėjo rabino parengimo mokslus,
baigė juos aštuoniolikos metų, o tada ėmėsi studijuoti kabalą.
Jis pasižymėjo savybėmis, kurias vėliau imta laikyti maniaki­
nės depresijos požymiais. Egzaltacijos ir perdėto aktyvumo
tarpsnius staiga keisdavo niūrios nuotaikos duobės. Visų reli­
gijų mistikams tai gana pažįstamas reiškinys, suvokiamas kaip
Dievo rankų darbas - Dievas „apšviečia", o paskui „slepia savo
veidą". Tad staigios permainos nemenkina subjekto šventumo
reputacijos. Nelaimė, kad Cvi savo maniakinių būsenų metu
turėjo polinkį laužyti įstatymus ir krėsti šventvagystes. Tar­
davo draudžiamą Dievo vardą. Suplakdavo tris šventes ir švęs­
davo jas visas vienu metu. Mistiniu būdu tuokėsi su Tora po
vestuvių baldakimu. 1648-ųjų žudynės įkvėpė jį pasiskelbti Me­
siju. Kaip ir daugelis mistikų, jis norėjo daryti ir įteisinti drau­
džiamus dalykus. Tad susikūrė laiminimą „Tam, kuris leidžia
draudžiama". Šeštame dešimtmetyje jis iš eilės buvo išvarytas
iš Smirnos, Salonikų ir Konstantinopolio. Protarpiais jo dvasi­
nė būsena būdavo romi ir normali, jis net ieškodavo priemonių
išsigydyti nuo savo šėtoniškų fantazijų, - jam pačiam jos tokios
atrodydavo. Bet paskui vėl grįždavo nelemtieji potraukiai. Šabetajus dusyk buvo vedęs, bet nė viena santuoka netapo apvai­
nikuota motinyste. 1664 m. Kaire, apimtas maniakinės būsenos,
jis susituokė trečiąkart - šįsyk su abejotinos reputacijos mer­
gina vardu Sara, pabėgėle iš žudynių regiono. Bet juk tokiam
poelgiui taip pat būta precedento tarp pranašų: argi Ozėjas
nevedė kekšės? Vis dėlto kitą žiemą Cvi ir vėl ryžosi ieškotis
pagalbos demonams išvaryti. Išgirdęs, jog jaunas kabalistas
Natanas regi įstabias vizijas, 1665 m. pavasarį jis leidosi pas jį.
Tuo metu, kai abu vyrai susitiko, t. y. balandį, Natanas jau
buvo regėjęs viziją, kurioje stambiu planu figūravo iš Jeruza­
lės jo prisimenamas pretendentas į Mesijus. Todėl kai Cvi iš
400
IV. GETAS
tikrųjų išniro ant jo namų slenksčio, prašydamas pagalbos, Natanas palaikė šį įvykį apvaizdos lemtu. Užuot išvaręs Šabetajaus demonus, jis sutelkė savo įspūdingus argumentavimo su­
gebėjimus ir išradingumą, stengdamasis įtikinti Cvi, kad jis tei­
sėtai pretenduoja būti Mesiju ir privalo laikytis savo. Tada ir
vėliau Natanas parodė puikius sugebėjimus priderinti Šabetajaus biografijos faktus ir charakterio ypatybes prie kanoninių
bei apokrifinių tekstų ir lurijinės kabalos teorijos, ypač paties
pataisytos. Netrukus jis raitas jodinėjo po Gazą ir nelyginant
karalius siuntinėjo ambasadorius sukviesti visas Izraelio gentis.
Nuo ankstesniųjų XVI a. mesijų Cvi skyrėsi tuo, kad jo kan­
didatūra buvo suvokta ir keliama ne tik ortodoksinio išsimoks­
linimo kontekste (jo netrūko nei jam, nei jo impresarijui), bet
taip pat siejama su konkrečiomis Lurijos mokymo sąvokomis,
su kuriomis dabar jau buvo susipažinęs visas žydų pasaulis.
Laikas pasirinktas tinkamas; intelektualinė atmosfera taip pat
pasitaikė tinkama. Pranašas Natanas, „šventasis žiburys", liep­
snojo įsitikinimu ir spinduliavo tiksliai žinančio aureolę. CviMesijas dosniai dalijo aplinkiniams žavesį ir karališką atlaidu­
mą. Gazoje šis derinys puikiai pateisino lūkesčius, ir rabinai
tenai prisidėjo skelbiant didžiąją naujieną. Kiek prasčiau sekėsi
Jeruzalėje, kur daug rabinų (tarp jų ir senasis Natano mokyto­
jas) atmetė apsišaukėlio pretenzijas ir galų gale pasiekė, kad
naujasis Mesijas būtų išvarytas. Tačiau Jeruzalės autoritetai ne
mažiau rūpinosi ir tuo, kaip apsidrausti. Jie neišsiuntinėjo po
žydų bendruomenes laiškų, įspėjančių apie apgavystę. Tenai
bei kitur skeptiškai nusiteikę rabinai paprastai manė, jog geriau­
sia bus neprarasti ramybės. Bet dauguma rabinų pasidavė įtai­
gai. Vėliau, kai burbulas sprogo, nemaža jų tvirtino prieštaravę
Cvi pretenzijoms. Tačiau, kaip įrodė Scholemas, dokumentai
liudija ką kita.
Todėl 1665-aisiais ir didesniąją dalį 1666-ųjų autoritetingų
pareiškimų prieš naująjį Mesiją nepadaryta. Atsakymo nesu­
401
IV. GETAS
laukė įgudusiu stiliumi Natano surašyti ar bent apmesti laiškai,
skelbiantys apie įvykius ir išsiuntinėti į žydų bendruomenes
visame pasaulyje. Žinoma, daugumas žydų tikėjosi, jog Mesi­
jo atėjimą lydės stebuklai. Bet nestigo ir autoritetų, kurie sakė,
jog jokių stebuklų nebūsią (tarp tokių - ir Maimonidas). Negana
to, Natanas užbėgo už akių nusivylimui, tam tyčia gudriai pri­
taikydamas Lurijos teoriją. Kadangi, įrodinėjo jis, Mesijas bu­
vęs iškviestas žydų maldomis bei dievobaimingumu, esą logiš­
ka, jog jo misijai palaikyti pakanka vien tyro, patiklaus tikėji­
mo. Tad ir nereikalauta nei kad jis, nei kad jo pranašas darytų
stebuklus. O iš tikrųjų Natano atsargumo nė nereikėjo. Ste­
buklai iš tiesų vyko - tik visad kažkur kitur. Šitai spontaniškai
lėmė žydų paprotys tiek apie negandas, tiek apie sėkmę prane­
šinėti ilgais, jaudinamais laiškais, neretai paremtais tik nuogir­
domis. Taigi iš Konstantinopolio į Livorną plaukė laiškai, pasa­
kojantys apie nuostabius dalykus, vykstančius Kaire. Naujienos
apie stebuklus Salonikuose keliavo iš Romos į Hamburgą, o iš
ten - į Lenkiją. Pirmieji vakariečių žydų gauti pranešimai pa­
sakojo visiškai ne apie Cvi, bet apie Dešimtį dingusių genčių,
kurios neva būrėsi Persijoje arba Sacharoje ir žygiavo Mekos
arba Konstantinopolio linkui.
1665 m. rugsėjį Natanas išsiuntinėjo ilgą laišką, kuriame nu­
žymėjo Mesijo veiklos gaires. Pasak Natano, ji jau pakeitusi Lu­
rijos sistemą ir atvėrusi naują istorijos pakopą. Mesijas pats
turįs teisę duoti išrišimą visiems nusidėjėliams. Pirmiausia jis
užkariausiąs Turkijos karūną ir padarysiąs sultoną savo tarnu.
Tada patrauksiąs prie Sambationo upės surinkti genčių ir vesiąs
Rebeką, trylikametę Mozės dukterį, kuri esanti sugrįžusi į gy­
venimą. Jam išvykus turkai galį sukilti ir suteikti žydams skau­
džių išmėginimų. Todėl visiems žydams esą būtina nedelsiant
pradėti atgailauti. Tuo tarpu patsai Cvi leidosi su triumfu ke­
liauti šiaurėn, iš pradžių į Alepą, tada į Smirną ir į Konstanti­
nopolį, ir kaip tik tuo metu prasiveržė masinė isterija. Cvi ją
402
IV. GETAS
dar labiau sustiprino, sugrįždamas prie savo senųjų maniakiškų
įpročių. Jis „tarė Neišreiškiamąjį Vardą, valgė [draudžiamus]
riebalus ir darė kitus dalykus priešingai savo Viešpačiui ir jo
Įstatymui, net primygtinai ragindamas taip elgtis ir kitus", pasakoja amžininkas62. Jei kuris rabinas protestuodavo, nė per
žingsnį nuo Cvi neatsiliekanti minia dabar galėjo užpulti kri­
tiko namus. Smirnoje patsai Šabetajus atsinešė kirvį pas jo ne­
pripažinusios sefardų sinagogos duris ir jas išlaužė. Patekęs
vidun, jis prakeikė netikėlius rabinus kaip nešvarius gyvulius,
pasiėmė į rankas švento rašto ritinį, uždainavo ispanų meilės
dainą ir paskelbė, jog Atpirkimo data būsianti 1666 m. birže­
lio 18-oji, o turkų sultonas netrukus būsiąs nuverstas, ir pada­
lijo pasaulio karalystes savo artimiausiems sekėjams. Kai vienas
iš ten dalyvavusių kritiškai nusiteikusių rabinų paprašė įro­
dymų, Cvi jį tučtuojau ekskomunikavo ir privertė minią kaip
tikėjimo juo įrodymą ištarti draudžiamąjį vardą. Tada jis „išlais­
vino" žydes moteris, panaikindamas Ievos prakeikimą ir iš­
siuntė pasiuntinius Konstantinopolin ruoštis jo atvykimui, o
pats 1665 m. gruodžio 30-ąją dieną išplaukė laivu į sostinę.
Per visą 1665-1666 m. žiemą ir didžiąją dalį kitų metų žydų
pasaulis kunkuliavo. Natano raginimai buvo spausdinami
Frankfurte, Prahoje, Mantujoje, Konstantinopolyje ir Amster­
dame ir atsiliepdami žydai meldėsi, pasninkavo ir be paliovos
maudėsi ritualinėse pirtyse. Gulėdavo nuogi sniege. Plakdavosi rykštėmis. Daugelis išpardavė visą savo turtą ir išėjo pili­
grimais į Šventąją žemę, vildamiesi tenai išvysti Mesiją. Kai
kurie tikėjo, kad bus pernešti ten ant debesų. Dar kiti pirkosi
bilietus. Abraomas Pereira, pagarsėjęs kaip turtingiausias Ams­
terdamo žydas, su šeima išplaukė į Palestiną, nors jo laivas nenusigavo toliau kaip iki Livorno. Buvo rašomi eilėraščiai, spaus­
dinamos knygos datuojamos „pirmaisiais pranašystės ir kara­
lystės atgaivinimo metais". Rengtos viešos eitynės. Iš dalies
62 Cit. iš ibid.
403
IV. GETAS
jaudulį skleidė krikščionys milenaristai, taip pat tikėję, jog
1666-ieji būsią magiški metai. Įvairiuose Lenkijos miestuose
įsiplieskė maištų, ir gegužės mėnesį karalius uždraudė bet ko­
kias žydų demonstracijas. Žydų įkarštis taip pat ir islamo pasau­
lyje įžiebdavo reakciją - kartais prijaučiamą, kartais priešišką,
tad turkų valdžia sunerimo.
Todėl kai 1666-ųjų vasarį Cvi laivas įplaukė į Turkijos van­
denis, jį tuojau pat sulaikė ir Mesiją surakintą išlaipino į krantą.
Jis vis dėlto buvo laikomas garbingoje nelaisvėje ir galėjo prii­
minėti lankytojus. Natanas surezgė savo pirmąją racionaliza­
ciją, sutaikančią įvykius su savo teorija, ir paaiškino, esą Mesi­
jo įkalinimas - tik simbolinis bei išoriškas ir atspindįs jo vidinę
kovą su blogio jėgomis, neleidžiančiomis dieviškoms kibirkš­
tims sušvisti skaisčia šviesa. Galipolio tvirtovėje, kur buvo ka­
linamas, Cvi neišsižadėjo savo pretenzijų ir, matyt, žydų dele­
gacijas išlydėdavo visiškai patenkintas. Į Venecijos bendruo­
menės paklausimą Konstantinopolio žydai raminamai atsakė,
iš atsargumo neva rašydami prekybos klausimu: „Mes pasigi­
linome į tą reikalą ir ištyrėme Rabi Izraelio prekę, mat ji čia
viešai demonstruojama po pat mūsų akių. Padarėme išvadą,
jog prekė itin vertinga [...] bet privalome palaukti didžiosios
mugės dienos"63. Tačiau 1666 m. vasarą numatytoji diena pra­
ėjo. Rugsėjo pradžioje Cvi aplankė vienas lenkų kabalistas,
Nechemija ha Koenas, galėjęs būti turkų statytinis arba ir Mesijas-konkurentas. Kryžmine apklausa jis ištardė Šabetajų apie
tai, kas šis skelbėsi esąs, jo atsakymus pripažino esant nepaten­
kinamus ir pareiškė turkams, esą jis apsišaukėlis. Rugsėjo 15
dieną Cvi atgabeno Konstantinopolin prieš tarybą, arba divaną,
dalyvaujant sultonui, - pastarasis klausėsi užsiglaudęs gro­
tuotame alkove. Cvi paneigė kada nors skelbęsis esąs Mesijas.
Jam leista pasirinkti tarp atsivertimo į islamą ir mirties. Įkalbė63 Cit. iš Scholem, Encyclopaedia Judaica, t. 14, p. 1235.
404
IV. GETAS
tas sultono gydytojo, atsimetėlio žydo, Šabetajus užsirišo turba­
ną, priėmė Azizo Mehmedo Effendi vardą ir „Rūmų vartų sar­
go" titulą, taip pat 150 piastrų per dieną vyriausybinę pensiją.
Tai, kas vyko po Mesijo apostazės, buvo beveik taip pat
pamokoma kaip ir pati jo misija. Naujienoms pasklidus, žydų
pasaulį apėmusi euforija staiga subliūško, nors daug kas iš
pradžių nenorėjo tikėti. Rabinai ir bendruomenių vadovai tiek tie, kurie buvo patikėję apsišaukėliu, tiek ir ta saujelė, kurie
nepritarė, - susivienijo ir nusiteikė šituo klausimu atkakliai ty­
lėti. Įrodinėta, esą bet koks post mortem aiškinimasis reikštų
dievybės kvestionavimą - kvestionavimą tos neperprantamos
išminties, kuri leido įvykti fiasko. Taip pat rimtai būgštauta,
jog turkai pradės raganų medžioklę prieš žydų vadovus, prita­
rusius reiškiniui, kuris juk vis dėlto prilygtų maištui prieš Os­
manų valdžią. Tad stengtasi visomis išgalėmis perrašyti istoriją
arba jos visai nerašyti ir apsimesti, jog viso šio reikalo apskritai
nė nebūta. Jį minintys bendruomenių dokumentai sunaikinti.
Kita vertus, Natanas iš Gazos tik praplėtė savo teoriją, kad
jon tilptų naujieji faktai. Apostazę transformavo į būtiną para­
doksą, arba dialektinį prieštaravimą. Tatai buvusi anaiptol ne
išdavystė, o nauja misija, skirta išlaisvinti lurijinėms kibirkš­
tims, kurios esą išsisklaidžiusios tarp nežydų ir ypač tarp mu­
sulmonų. Tuo tarpu kai žydai vadavo savo pačių pasaulyje
išsibarsčiusias kibirkštėles, - o tai juk palyginti lengva, - Mesi­
jas turįs daug sunkesnę užduotį: surinkti kibirkštis svetimame
pasaulyje. Tik jis tai galįs padaryti, mat tai reiškė nusileisti į
blogio karaliją. Kad jis jai pasidavė - esanti tik regimybė, bet
tikrovėje jis veikiąs nelyg Trojos arklys priešo stovykloje. Reng­
damasis savo užduočiai, Natanas nurodė, jog Cvi visuomet
krėtė keistenybes. O čia tik visų keisčiausia - prisiimti atsime­
tėlio gėdą kaip galutinę auką prieš atsiskleidžiant visai Mesijo
pergalės šlovei. Studijuojantiems kabalą mintis apie paslėptas
prasmes buvo pažįstama. Priėmus apsimestinės apostazės idė­
405
IV. GETAS
ją, visa kita - taip pat ir tolesni Šabetajaus veiksmai turkų prie­
žiūroje - patvirtino naująją teoriją, mat Natanas skubiai pateikė
gausybę dokumentinių liudijimų iš biblinių, talmudinių ir kabalistinių tekstų. Natanas keliskart aplankė Cvi, ir abu sugebėjo
pagrįsti Natano paaiškinimus Cvi elgesiu. Kartkartėmis šiam
vis užeidavo maniakiniai laikotarpiai, ir jų metu jis retsykiais
vėl patvirtindavo esąs Mesijas. Taip pat demonstravo pašėlu­
sias seksualines keistenybes, kad net jo priešai Konstantinopo­
lyje - tiek žydai, tiek musulmonai - bendromis jėgomis įkalbėjo
ar papirko sultoną, lyg ir pamėgusį Cvi, ištremti jį į Albaniją,
kur 1676 m. jis ir mirė. Tačiau Natano neišmušė iš vėžių net
Cvi mirtis; jis paskelbė, jog tai tik „užtemimas": Šabetajus esą
pakilęs į dangų ir ten absorbuotas „dieviškųjų šviesų".
Dar po ketverių metų, 1680-aisiais, mirė ir pats Natanas.
Bet prieš išnykdamas jis dar sukūrė lanksčią teoriją, kuri aprėpė
ne tik visus Cvi poelgius, o ir bet kokius trikdančius įvykius,
kurie galėtų nutikti ateity. Šviesų buvę ne vienas rinkinys,
kaip kad manęs Lurija ir kiti kabalistai, o du, - įrodinėjo jis, tai mąstančios (gerosios) šviesos ir nemąstančios (indiferentiš­
kos, tačiau linkusios į blogį). Kūrimas vykstąs dialektikos tarp
abiejų šviesų rinkinių dėka, ir šioje dialektikoje Mesijo figūra
vaidinanti unikalų vaidmenį - visiškai skirtingą nuo paprastų
sielų, - ir tas vaidmuo neretai reikalaująs iš jo didvyriško pa­
siaukojimo, taip pat ir prisiimti blogio regimybę, kad būtų ap­
valyti kiti. Teorija turėjo prasmę ir tuo atveju, jei Cvi būtų vėl
pasirodęs, jeigu jis būtų atsiuntęs pamainą ar likęs tylus bei
neregimas. Šioje alternatyvioje arba eretiškoje kabalos sistemo­
je Natanas nepaprastai detaliai išvystė savo dialektiką, apipindamas ją gausybe įvaizdžių.
Rezultatas buvo tas, kad šabetajininkų sąjūdis ne tik išliko
ir po gėdingos Mesijo apostazės, bet protarpiais atvirai, protar­
piais slapta egzistavo dar ištisą šimtmetį. Daugumas rabinų
ėmė jo ypač nekęsti ne tik dėl to, kad galutine forma jis sklei­
406
IV. GETAS
dė aiškiausias erezijas, bet dar ir dėl to, kad numatomi Cvi
sugrįžimai neįvykdavo - kaip antai 1700 ir 1706 metais - ir
daugybė nusivylusių šabetajininkų atsiversdavo į krikščiony­
bę ar islamą. Bet kai kurie rabinai ir patys buvo okultiniai
šabetajininkai, ir neracionalistinės pakraipos judaizme maža
teliko žmonių, kurių visiškai netraukė patogiai lanksčios Natano idėjos. Sąjūdis skilo, pats įgijo nekonformistinių nuokrypų, o galų gale pagimdė visiškai atskilusią religiją, kurią įkūrė
Cvi reinkarnacija vardu Jakobas Frankas (1726-1791).
Tikrasis Franko vardas buvo Jokūbas ben Judas Leibas,
jis gimė dalį laiko rabinaujančio Lenkijos pirklio šeimoje. Patsai
taip pat ėmėsi prekybos audiniais. Išsimokslinimo buvo menko
ir vadino save prostak, arba prasčioku. Ir vis dėlto, prekiauda­
mas Balkanuose, jis tapo inicijuotas į slaptas kraštutinės atmai­
nos šabetajininkų apeigas. Jokūbas tapo pranašu ir galop pasi­
skelbė esąs vos ne dievybė, turinti Cvi sielą. Grįžęs į Lenkiją,
prisistatinėjo kaip ortodoksinio tikėjimo žydas sefardas - iš
čia ir vardas Frankas, aškenazių jidiš kalbos žodis, reiškiantis
sefardą - ir slaptai atlikinėjo šabetajininkų apeigas kaip pogrin­
dinio sąjūdžio pačiame judaizme vadovas. Jis bei jo šalininkai
taip pat praktikavo Toros draudžiamas seksualinių santykių
formas. Iš tikrųjų vadovaudamiesi patogia Natano iš Gazos
įdiegta dialektika, jie skyrė įprastinę halachos Torą (ją igno­
ravo) ir „aukštesniąją" ar „dvasinę" Toros formą, „Emanacijos
Torą", kuria skelbėsi turį teisę vadovautis.
1756 m. rabinų teismas Broduose atskyrė Franką nuo sina­
gogos ir, sprukdamas nuo suėmimo, jis pabėgo Turkijon, kur
jam pasirodė pravartu atsiversti į islamą. Tuomet ortodoksiniai
žydai kreipėsi į lenkų katalikų valdžią, kad šioji padėtų iš­
vaikyti sektą. Bet ir frankistai kreipėsi į katalikus tuo pagrin­
du, esą jie atmetą Talmudą ir turį daugiau bendra su Roma.
Apsidžiaugę vyskupai surengė viešą disputą ir privertė daly­
vauti ne tik frankistus, bet ir rabinus. Disputas įvyko 1757 m.
407
IV. GETAS
birželio mėn., ir jam pirmininkavęs vyskupas Dembowskis pa­
skelbė nuosprendį frankistų naudai, be to, įsakė sudeginti Tal­
mudo egzempliorius Kameneco miesto aikštėje. Savo nelai­
mei, vyskupas deginimo ceremonijos metu staiga mirė. Rabinai
tatai suprato kaip Dievo pritarimo ženklą ir ėmėsi vėl su nau­
ju įkarščiu persekioti frankistus. Atsakydamas Frankas atvedė
savo sekėjus į katalikybę ir 1759 m. jie visi pasikrikštijo. Fran­
kas netgi padėjo katalikams tirti kaltinimo dėl krikščionių krau­
jo bylas. Bet sykiu jis susirinko dvylika „seselių", tarnavusių
jam gulovėmis, praktikavo visokiausius iškrypimus ir galiau­
siai atsidūrė kalėjime. Tada ėmė ir atvirto į stačiatikybę.
Puldinėdamas tai į judaizmo, tai į islamo, katalikybės ir
stačiatikybės glėbį, Frankas nesiliovė vadovavęsis Natano iš­
plėtotomis religinėmis teorijomis. Sukūrė naują Trejybę - „Ge­
rąjį Dievą", „Didįjį Brolį" ir „Ją"; pastaroji buvo daiktan suly­
dyta Sekina ir Mergelė Marija. O galop Frankas ėmėsi skelbti
idėją, jog mesijizmą galima vienodai sėkmingai plėtoti visose
pagrindinėse religijose, o išties net ir pasaulietiniame švietime
ar masonų ložėje. Taigi kabala, vėlyvojoje antikoje atsiradusi
kaip neapibrėžtas, beformis gnosticizmas, XVIII a. pabaigoje
vėl grįžo prie neapibrėžto, beformio gnosticizmo.
Reikšminga tai, kad Frankas, norėdamas rasti savo sektai
vienokią ar kitokią legalią priedangą, turėjo apsimesti šliejąsis
tai prie krikščionybės, tai prie islamo. Jo amžininko Samuelio
Jakobo Chaimo Falko (apie 1710-1782) veikla sudaro jam iškal­
bingą kontrastą. Gimęs Galicijoje, Falkas buvo dar vienas kabalistas ir avantiūristas, tik nepalyginamai labiau išprusęs negu
Frankas. Jis taip pat konfliktavo su įstatymu. Vestfalijoje jo vos
nesudegino kaip burtininko. Kelno arkivyskupas išvarė jį iš
savo valdų. 1742 m. Falkas atvyko į Angliją ir tenai, regis, ne­
trukdomas ėjo savo pasirinktu religiniu keliu. Londone, viena­
me Velklouzo aikštės name jis įsteigė privačią sinagogą. Ant
senojo Londono tilto laikė kabalistinę laboratoriją ir joje užsii­
408
IV. GETAS
minėjo alchemija. Sakoma, jog Falkas išgelbėjo Didžiąją sinago­
gą nuo gaisro, aprašinėjęs jos durų staktas magiškais užra­
šais. Tarp amžininkų buvo vadinamas „Baal Šemiš Londono"64.
Tai, kad toks žydas kaip Falkas galėjo laisvai nugyventi
savo gyvenimą Anglijos įstatymų valdžioje, buvo nepaprastai
svarbus faktas žydų istorijoje. Jis reiškė, jog nuo liberaliosios
Romos imperijos laikų pagaliau atsirado šalis, kurioje žydai
galėjo turėti bent kažką panašaus į normalią pilietybę. Kaipgi
tai susiklostė? Kad suprastume šį didį posūkį, mes privalome
sugrįžti prie lemtingųjų 1648-ųjų. Tais metais įvykusios di­
džiosios žydų žudynės, Rytų Europos žydams pradėjusios aš­
tuonerius nepakeliamų negandų metus, neginčijamai pranoko
bet kurį kitą antisemitizmo protrūkį nuo Pirmojo Kryžiaus žy­
gio laikų. Nuo tol žydų emigracijos srautas ilgus amžius plaukė
į Rytus. Dabar ši banga apsigręžė. Nors gausinga aškenazių
bendruomenė Rytų Europoje nepaliovė augti ir - tam tikra ri­
bota prasme - turtėti, ji jau niekada neatrodė iš tikrųjų saugi.
Ieškodami saugumo, iniciatyvesnieji žydai ėmė kreipti žvilgs­
nius į Vakarus. Tad 1648-ieji tapo niūria gaire ilgame kelyje,
nuvedusiame į holokaustą. Bet skerdynėmis ir sielvartu pažy­
mėti 1648 m., susiklosčius virtinei atsitiktinumų, kuriuos galėtu­
me pavadinti Apvaizdos pirštu, pradėjo nuostabią įvykių gran­
dinę, užsibaigusią nepriklausomos žydų valstybės įkūrimu.
Šiems naujai pakrypusiems įvykiams įtakos turėjo žymus
žydų mokslininkas iš Amsterdamo Manasė ben Izraelis (16041657). Jis gimė Madeiros marranos šeimoje ir pakrikštytas Manoeliu Dias Soeiro. Tačiau kai jo tėvas išsigelbėjo nuo autoda­
fė Lisabonoje ir pasitraukė į Nyderlandus, šeima sugrįžo prie
savo žydiškos tapatybės, o jaunasis Manasė tapo Talmudo ži­
novu ir septyniolikos metų jau parašė pirmąją knygą65. Visą
64 C. Roth, Essays and Portraits in Anglo-Jewish History, London, 1962,
p. 139-164; Encyclopaedia Judaica, t. 6,
p. 1159-1160. 65 Jo gyvenimą žr. C.
Roth, Life of Manasseh ben Israel, London, 1934.
409
IV. GETAS
gyvenimą jam rūpėjo perteikti patrauklų judaizmo įvaizdį ne­
žydų pasauliui ir laimėti jo palankumą. Daugelį savo knygų jis
adresavo krikščionių skaitytojams. Mėgino parodyti, jog krikš­
čionybė ir judaizmas turi daugiau bendra, negu dauguma
žmonių manė, ir krikščionių fundamentalistų sluoksniuose įgijo
labai gerą vardą. Kai pirmieji nuo 1648 m. žudynių besitrau­
kiantys pabėgėliai pasiekė Vakarų Europą, Manasė kartu su
kitais Amsterdamo žydais ėmė baimintis, kokius padarinius
jų bendruomenei turės gausus nelaimingų aškenazių srautas.
Jų pačių padėtis Amsterdame nebuvo tvirta. Jie neturėjo jo­
kių pilietybės teisių. Be kita ko, nebuvo įsileidžiami į gildijas.
Olandų valdžia nesikišo į jų religinę praktiką su sąlyga, kad
jie užsiimtų ja tyliai ramiai, ir iš tikrųjų bendruomenė, ypač
Amsterdame, tarpo. Kita vertus, pabėgėliai galėjo visa tai pa­
leisti vėjais. Juk Hamburgą užplūdus daugybei žydų, 1649 m.
laikinai buvo iš ten išvaryti visi žydai. Todėl Manasė pasiūlė
radikalų sprendimą: kodėl Anglija negalėtų tapti šalimi, atvira
žydų imigrantams?
Nuo to laiko, kai Edvardas I 1290 m. išvarė Anglijos žy­
dus, vyravo visuotinis įsivaizdavimas, jog žydams ten gyven­
ti teisiškai absoliučiai draudžiama. Iš tiesų per visus tuos am­
žius šiek tiek žydų ten nuolat gyvendavo, ypač gydytojų ir
pirklių66. Vienas žydas, seras Edvardas Bramptonas, kitaip Duarte Brandao, ėjo Gemsio salos gubernatoriaus pareigas val­
dant Ričardui III. Kitas - dr. Roderigo Lopezas - buvo Elzbie­
tos I gydytojas, 1593-1594 m. tapęs garsiosios antisemitinės
raganų medžioklės ir kaltinimų tėvynės išdavimu auka67. Tuo
pat metu kai Ukrainoje kazokai žudė žydus, vienas iš penkių
pirklių, sudariusių kontraktą tiekti grūdus Anglijos armijai,
66 Jewish Physicians in Medieval England, kn. Roth, Essays and Portraits, p.
46-51; L. Wolf, The Middle Ages of
Anglo-Jewish History 1290-1656, Lon-
don, 1888.
67 P. M. Handover, The
Second Cecil, London, 1959, xiii sk.,
„The Vile Jew".
410
IV. GETAS
buvo žydas Antonio Fernandezas Carvajalas, atvykęs į Lon­
doną 1630 m. ir, sakoma, kasmet importuodavęs 100 000 sva­
rų sidabro. Tačiau oficialiai žydai nebuvo įsileidžiami.
Manasė suvokė, jog Anglijos rojalistų sutriuškinimas ir ka­
raliaus nukirsdinimas 1649 m. atvėrė unikalią galimybę žydams
laimėti leidimą keltis į Angliją. Dabar kraštą sėkmingai valdan­
tys karaliaus priešai puritonai visuomet atstovavo Anglijoje
filosemitinei tradicijai. Savo meto įvykius jie vertino vadovau­
damiesi Biblija. Pasmerkdami Žvaigždžių Rūmus*, jie citavo
pranašą Amosą. Naboto vynuogyno istorija jiems buvo argu­
mentas prieš laivybos mokesčius**. Puritonų papročių teisės
specialistas seras Henry's Finchas 1621 m. išspausdino Didįjį
pasaulio atnaujinimą, arba Žydų pašaukimą - kūrinį, kurį karalius
pasmerkė už lese-majeste68. Daugelis manė, jog netoli Antrasis
Atėjimas. Bet tiek Pakartoto Įstatymo 28, 64, tiek Danieliaus
12, 7 leido manyti, jog tai negalės atsitikti, kol žydų tautos
„išsklaidymas bus pilnai įvykęs", - „nuo vieno žemės galo iki
kito". Vadinasi, kol žydai nepasklis taip pat ir po Angliją, Me­
sijo karalystė dar negalės ateiti. Ši mintis Manasę jungė su
anglų fundamentalistais, nes Keže ha-arec „Žemės galas", vidur­
amžinėje hebrajų kalboje vadinta Anglija, ir, jo nuomone, jei ši
šalis priimtų žydus, tai pagreitintų Mesijo atėjimą. Savo kam­
paniją jis pradėjo 1648-1649 m. žiemą knyga Garbingosios žy­
dų nacijos apologija, kurią pasirašė Edvardo Nicholas vardu.
1650 m. Manasė ben Izraelis išleido kitą, daug reikšmingesnį
veikalą Spės Israelis, verčiamą kaip Izraelio viltis, ir joje išdėstė
milenaristinius argumentus. Pirmasis Anglijos ir Olandijos ka* Žvaigždžių Rūmai (Star Chamber) Anglijos karališkasis teismas (taip va­
dinamas, nes sakoma, jog jo stogas
buvo puoštas žvaigždėmis), panaikin­
tas 1641 m. Garsėjo slaptais posė­
džiais be prisiekusiųjų, žiauriais ir arbitraliais nuosprendžiais ir kankini-
mais. ** Angį. ship money, mokesčiai
karams finansuoti, kuriais būdavo apdedami Anglijos uostai, pajūrio gra­
fystės ir pan. 68 C. Roth, Philosemitism in England, kn. Essays and Por­
traits, p. 10-21.
411
IV. GETAS
ras neleido imtis praktinių priemonių, bet 1655 m. rugsėjį pats
Manasė atvyko į Londoną. Oliveriui Cromwelliui, Lordui Pro­
tektoriui, jis įteikė peticiją, prašydamas panaikinti draudimą
žydams įvažiuoti į šalį ir leisti jiems apsigyventi, - sąlygas
turėjo nustatyti vyriausybė69.
Toliau prasidėjo būdinga angliška makalynė, į kurią verta
detaliau pasigilinti, nes ji, pasirodo, turėjo šitokią nepaprastą
reikšmę visoje žydų istorijoje. Cromwellis palankiai priėmė
Manasės peticiją ir perdavė ją Tarybai. 1655 m. lapkričio 12 d.
Taryba paskyrė pakomitetį reikalui ištirti ir pasitarti su teisės
žinovais. Gruodžio 4-ąją Baltuosiuose rūmuose įvyko konfe­
rencija, kurioje dalyvavo dvidešimt penki teisininkai, tarp jų ir
Vyriausiasis teisėjas seras Johnas Glynne'as bei Vyriausiasis
Baronas Iždininkas VVilliamas Steele'as. Didžiai politikų nuos­
tabai, jie paskelbė, jog nebuvo visiškai jokio įstatymo, drau­
džiančio žydams atvykti į Angliją. 1290-ųjų Edvardo išvary­
mas buvęs karališkosios prerogatyvos aktas, liečiantis tik tuo­
kart minimus asmenis. Šiek tiek nelogiškai pakomitetis tuo­
met ėmėsi svarstyti sąlygas, kuriomis žydai turėjo būti įleisti.
Tačiau jo nariai niekaip negalėjo susitarti. Tarp Respublikos
vadų žydai turėjo ne tik draugų, bet ir priešų. Po keturių po­
sėdžių, gruodžio 18 d., Cromwellis pakomitetį paleido. Karčiai
nusivylęs Manasė kitais metais grįžo į Amsterdamą, manyda­
mas pralaimėjęs.
Bet iš tikrųjų jis nesuprato, kaip anglai sprendžia reikalus.
Jie teikė pirmenybę ne aiškiai apibrėžtam ideologiniam, o prag­
matiniam sprendimui. Jei būtų sudarytas susitarimas, sutei­
kiantis žydams imigrantams specialų teisinį statusą, jie būtinai
būtų buvę priskirti prie antrarūšių piliečių. 1660 m. restaura­
vus monarchiją, Karolis II labai galimas daiktas būtų tą sutartį
panaikinęs ar nustatęs jai naujas, nepalankesnes sąlygas. Ir
69 Apie šį epizodą žr. C. Roth, The
Mystery of the Resettlement, kn. Essays and Portraits, p. 86-107.
412
IV. GETAS
vienu, ir kitu atveju žydų klausimas būtų tapęs viešas ir paža­
dinęs antisemitinių priekabių mėgėjus. Užuot rinkęsi tokį kelią,
anglai klausimą išsprendė pragmatiškai, be jokios sutarties.
Manasei dar viešint Londone, žmogus vardu Antonio Rodrigesas Roblesas, legaliai marrano, o iš tikrųjų žydas, buvo pat­
rauktas į teismą kaip Ispanijos karūnos valdinys, mat tuo metu
Anglija ir Ispanija kariavo. 1656 m. kovo mėnesį kokios dvi
dešimtys marranos šeimų nusprendė tą reikalą išspręsti taip:
viešai išpažino savo ištikimybę judaizmui ir pareiškė esą pabė­
gėliai, persekiojami Ispanijos inkvizicijos, o tada kreipėsi į Ta­
rybą, prašydami teisės privačiai praktikuoti savo tikėjimą. Ge­
gužės 16 d. Taryba įsakė anuliuoti Roblesui pareikštus kalti­
nimus, o kitame posėdyje, birželio 25 d., peticiją tarytum ir
patenkino, nors tos dienos protokolas vėliau paslaptingai pra­
dingo. Kad ir kaip ten būtų buvę, rugpjūčio 4-ąją iš Amster­
damo atkeliavo „plono pergamento Įstatymo ritinys su geltono
aksomo raišteliais bei dėklu, raudono damasto staltiesė skaity­
mo pultui bei raudona tafta išklota prieskoninė", o Londono
žydai nedelsdami išsinuomojo pastatą Creechurch Lane savo
pirmajai sinagogai.
Taigi lyg ir kokiu nebyliu sąmokslu specialaus žydų statu­
so klausimas buvo paliktas neišspręstas. Kadangi joks statu­
sas netrukdė žydams atvykti, jie ir vyko. Kadangi Taryba leido
jiems praktikuoti savo tikėjimą, jie ir praktikavo. Kai 1664 m.
buvo priimtas Sektantų Aktas, nukreiptas prieš nekonformistus, naujojo rabino Jacobo Sasportaso vadovaujami žydai savo
nerimą išreiškė Karoliui II, o šis, „juokdamasis ir spjaudydama­
sis", liepė jiems nesirūpinti, o ir vėliau Slaptoji Valstybės Ta­
ryba raštu suformulavo: esą žydai galį „būti tikri dėl tų pačių
malonių, kurias turėjo anksčiau, jeigu tik jie elgiasi taikingai ir
ramiai, deramai gerbdami Jo Didybės įstatymus ir nepapiktin­
dami jo vyriausybės".
Taigi Anglijos žydai praktiškai nutylėjimo dėka tapo tikrai­
413
IV. GETAS
siais piliečiais, nevaržomais jokių teisių ribojimų, išskyrus tuos,
kuriuos lėmė jų pačių, lygiai kaip ir katalikų bei nekonformistų, nenoras priklausyti Anglikonų Bažnyčiai, be to, dar (jų
vienų atveju) nenoras prisiekinėti krikščioniška priesaika. Kol
pasikeitė viena karta, įvairiais teisiniais nutarimais buvo įtvir­
tinta žydų teisė kreiptis į teismą, gintis jame bei liudyti, taip
pat teisė į tai, kad šiuo tikslu būtų atsižvelgiama į jų religinius
jausmus. Tiesa, kaip ir kiti neanglikonai, jie negalėjo užimti
daugelio postų ar patekti į parlamentą. Tačiau jų ekonominės
veiklos nevaržė jokie teisiniai ribojimai. Iš tikrųjų diskrimi­
nacija ėmė rastis daugiausia pačioje žydų bendruomenėje. Joje
vyraujantis sefardų elementas vis dar jautėsi netvirtai ir apmau­
davo dėl naujai atvykstančių neturtingų žydų aškenazių, ypač
jeigu bendruomenei tekdavo juos išlaikyti. 1678-1679 m. jie
nusprendė, kad Vokietijos žydams nebūtų leidžiama eiti vado­
vaujančių pareigų, balsuoti susirinkimuose ar skaityti Rašto
skaitinius. Tačiau įsitikinta, jog šis nutarimas prieštarauja žydų
įstatymams, ir jį teko keisti. O dėl anglų teismų, tai žydai nuo
pat pradžių galėjo džiaugtis teisingumu bei apsauga, mat anglai
teisėjai paprastai palankiai traktuodavo darbščius, įstatymą
gerbiančius piliečius, nedrumsčiančius karaliui ramybės. Iš tik­
rųjų 1732 m. vienas nuosprendis netgi nustatė žydams įstatymų
apsaugą prieš rasinius šmeižtus, galinčius kelti pavojų gyvybei.
Taigi bemaž atsitiktinai Anglija tapo pirmąja vieta, kurioje ga­
lėjo atsirasti moderni žydų bendruomenė.
Amerikoje padariniai buvo dar reikšmingesni. 1654 m. pran­
cūzų kaperis „Šv. Kotryna" atgabeno iš Resifės Brazilijoje į olan­
dų kolonijos miestą Naująjį Amsterdamą dvidešimt tris žydų
pabėgėlius. Kaip ir pačiame Amsterdame, olandų kolonijinėje
valdžioje žydų padėtis buvo netvirta: kad ir palankesni jų at­
žvilgiu nei liuteronai, kalvinistai taip pat galėdavo engti bei bū­
ti antisemitiškai nusiteikę. Naujojo Amsterdamo gubernatorius
Peteris Stuyvesantas išreiškė Olandų Vakarų Indijos Kompani­
414
IV. GETAS
jai protestą dėl, jo žodžiais tariant, „apgavikiškos rasės" apgy­
vendinimo, - jų „pasibaisėtina religija" esą garbinanti „Mamo­
nos kojas". Žydams leista pasilikti, bet nesuteikta jokių teisių,
ir kompanija drauge su gubernatoriumi uždraudė jiems staty­
tis sinagogą. Bet 1664 m. visi neaiškumai išsisklaidė, - miestą
paėmė anglai ir jis virto Niujorku. Nuo to laiko žydai naudojosi
ne tik Anglijos pilietybės teikiamais pranašumais, bet ir kolo­
nistų sau prisiimtomis papildomomis religinėmis laisvėmis.
Pirmasis Niujorko gubernatorius anglas Richardas Nichollsas 1665 m. paskelbė asmens teisę į dievogarbos laisvę: „Jokie
asmenys nebus persekiojami, baudžiami piniginėmis baudomis
ar įkalinami dėl skirtingos nuomonės religijos klausimais, jei
išpažįsta krikščionybę". Atrodo, kad paminėti judaizmą čia tie­
siog pamiršta. Anglai pageidavo kolonistų, ypač turinčių preky­
binių įgūdžių bei gerų ryšių. Kitas gubernatorius, Edmundas
Androsas, iš viso neminėjo krikščionybės, žadėdamas vienodai
traktuoti ir ginti įstatymą gerbiančius asmenis, „kad ir kokio
jie būtų tikėjimo". Kaip ir Anglijoje, žydų klausimo išvis nekelta.
Jie tiesiog atvykdavo, statėsi namus, naudojosi lygiomis teisė­
mis ir, ko gero, balsavo jau ankstyviausiuose rinkimuose; žydai
taip pat ėjo oficialias pareigas70.
Jie pradėjo kurtis ir kitose vietovėse, būtent Delavero slėny­
je ir Rod Ailende, kurį Rogeris Williamsas įkūrė kaip laisvos
tvarkos koloniją be jokių religinių barjerų. Šiokių tokių keblu­
mų iškilo, kai žydai panoro Niujorke turėti nuosavas kapines.
Bet 1677 m. žydų kapinės atidarytos Niuporte, Rod Ailende, vėliau jos tapo vieno iš puikiausių Longfellow eilėraščių ob­
jektu, - o po penkerių metų tokių sulaukė ir Niujorkas. 1730 m.
Niujorke Šearit Israel kongregacija pašventino savo pirmąją si­
nagogą, o dar viena, nepaprastai graži, pastatyta 1763 m. Niu­
porte; dabar ji - nacionalinė šventovė. Veikiant Anglijos navi70 J. J. Blau, S. W. Baron, The Jews in
the United States 1790-1840: A Docu-
mentary History, 3 tomai, New York,
1963, I, Įvadas, p. xviii.
415
IV. GETAS
gacijos įstatymams, prekybą tarp kolonijų ir tėvynės galėjo
vystyti tik Anglijos piliečiai; kai Imperijos parlamentas priėmė
Natūralizacijos Aktą Šiaurės Amerikos kolonijoms, žydams bu­
vo leista įgyti pilietybę lygiomis teisėmis su krikščionių kolo­
nistais, o dvi sąlygos praleistos tam, kad būtų atsižvelgta į žydų
skrupulus. Todėl 1740 m. Niujorką aplankęs švedas Peteris
Kaimas pasižymėjo, kad žydai „naudojasi visomis privilegijo­
mis, būdingomis kitiems šio miesto ir šios provincijos gyvento­
jams"71. Tokia pat padėtis buvo ir Filadelfijoje, kur nuo XVIII a.
ketvirto dešimtmečio pradėjo augti svarbi žydų kolonija.
Šitaip radosi Amerikos žydų pasaulis. Iš pat pradžių jis
buvo kitoks negu bet kur kitur gyvenančių žydų. Europoje ir
Afroazijoje visuotinai veikė vienokie ar kitokie religiniai bar­
jerai, ir žydai ten turėdavo derėtis dėl ypatingo statuso arba
jis būdavo jiems primetamas. Tai vertė juos, kad ir kur jie apsi­
gyventų, sudaryti aiškiai išsiskiriančias ir paprastai teisiškai
apibrėžtas bendruomenes. Didesniu ar mažesniu mastu visos
tos žydų bendruomenės turėjo savivaldą, net jei iš tikrųjų žydai
ir gyventų apgailėtinai bei kęstų nuolatinį pavojų. Lenkijos
monarchijoje žydai turėjo savotišką vidaus valdžią - patys
tvarkėsi per žemių tarybas, kurias rinkdavo turtingieji jų bend­
ruomenių nariai. Juos slėgdavo didesni mokesčiai nei aplinki­
nius lenkus, ir jie neturėjo realios savigynos teisės; tačiau kitais
atžvilgiais jie tvarkėsi patys. Nors ir ne taip ryškiai, bet tai bu­
vo būdinga ir kiekvienai kitai žydų gyvenamai vietai kontinen­
tinėje Europoje. Žydai visad turėdavo savo mokyklas, teismus,
ligonines ir socialines tarnybas. Jie skirdavo ir apmokėdavo sa­
vo pareigūnus, rabinus, teisėjus, skerdikus, apipjaustytojus, mo­
kytojus, kepėjus ir valytojus. Turėdavo savas krautuves. Kad
ir kur gyventų, žydai sudarydavo mažytes valstybėles valsty­
bėje. Veikė geto sistema, ir tai buvo galima pasakyti net apie
71 Cit. iš ibid., p. xxi.
416
IV. GETAS
tokius miestus kaip Amsterdamą, kur oficialūs getai neegzistavo.
Šiaurės Amerikoje viskas buvo visai kitaip dar prieš Jung­
tinėms Valstijoms išsikovojant nepriklausomybę. Kadangi
praktiškai nebuvo religijos apibrėžtų įstatymų, nebeliko prie­
žasties, dėl kurios žydams reikėtų laikytis atskiros teisinės
sistemos, išskyrus dalykus, traktuotinus kaip vidaus religinė
disciplina. Visos religinės grupės turėjo beveik lygias teises,
todėl nebebuvo prasmės sudaryti atskirą bendruomenę. Visi
galėjo dalyvauti bendroje visuomenėje. Todėl nuo pat pradžių
Amerikos žydai organizavosi ne bendruomenių, bet parapijų
principu, panašiai kaip kitos bažnyčios. Europoje sinagoga at­
liko tik vieną iš visa apimančios žydų bendruomenės funkcijų.
Šiaurės Amerikoje ji buvo vienintelis žydų gyvenimo kontrolia­
vimo organas. Amerikos žydai nepriklausė žydų bendruome­
nei taip, kaip priklausė jai europiečiai. Jie šliejosi prie konkre­
čios sinagogos. Ji galėjo būti sefardų ar aškenazių, o iš pasta­
rųjų - vokiška, angliška, olandiška, lenkiška, ir visos jos skyrėsi
smulkesniais apeigų momentais. Panašiai buvo susiskirsčiusios
ir protestantų grupės. Taigi žydas vaikščiojo į „savo" sinago­
gą, lygiai kaip protestantas - į „savo" bažnyčią. Kitais požiūriais
tiek žydas, tiek protestantas buvo bendros piliečių visumos
dalis ir toje visumoje susiliedavo kaip pasaulietiniai vienetai.
Taigi pirmą kartą žydai, jokia prasme neišsižadėdami savo re­
ligijos, pradėjo integruotis į visuomenę.
Žydų gyventojų skaičiui Šiaurės Amerikoje pradėjus spar­
čiai augti, šis faktas turėjo milžiniškų ir ilgalaikių padarinių72.
Mat tai reiškė, jog žydų pasaulis jau nebebuvo dualistinis: Erec
Israel ir diaspora. Žydai pasaulyje dabar sudarė trinarę jėgų
sistemą: Izraelis, diaspora, Amerikos žydai, ir pastaroji grupė
buvo iš esmės skirtinga nei bet kuri kita diasporos žydų gy­
venama vietovė, o atėjus laikui, ji pasireiškė kaip trečioji jėga,
įgalinusi atsirasti sionistinę valstybę.
72 Ibid., p. xxix.
417
IV. GETAS
Visa tai dar buvo ateitis, bet netgi moderniojo laikotarpio
pradžioje žydų pripažinimas anglo-saksų valdomoje erdvėje
pradėjo vis labiau veikti žydų vaidmenį ekonomikoje, - jis
tapo tvaresnis ir stabilesnis nei kada nors anksčiau. Įvairiais
laikais, Antikoje, Tamsiaisiais amžiais ir ankstyvaisiais Vidur­
amžiais, XVII a. žydai reiškėsi kaip gabūs prekybininkai ir
įmonininkai ir neretai juos lydėdavo nepaprasta sėkmė. Tačiau
žydų ekonominė galia buvo itin pažeidžiama, menkai tesaugoma įstatymo. Tiek krikščionijoje, tiek islamo pasaulyje žydų
turtus bet kuriuo metu galėdavo arbitraliai atimti valdovai.
Galima sakyti, kad 1933-1939 m. nacių akcijos prieš žydų verslą
arba 1948-1950 m. arabų atliktas žydų nuosavybės nusavini­
mas buvo tik paskutiniai ir plačiausio masto tokie ekonomi­
niai išpuoliai prieš žydus. Rezultatas buvo tas, kad laikotarpiu
iki XVII a. vidurio žydai tik epizodiškai sukaupdavo turtus
arba, geriausiu atveju, tie jų turtai migruodavo drauge su jais,
ir žydai tegalėjo tik atitinkamai ribotai prisidėti prie tarptau­
tinės verslo ekonomikos plėtros. Žydai visuomet gebėjo išmo­
ningai panaudoti ir permesti kapitalą. Bet įsitvirtinusius ang­
lo-saksų visuomenėje juos jau saugojo įstatymas, ir ši aplinkybė
leido jiems kapitalą taip pat ir kaupti. Įgiję pasitikėjimą savo
teisėmis, žydai išplėtė savo veiklos mastą. Prekyba, ypač mažos
apimties ir didelės vertės daiktais, kaip antai brangakmeniais lengvai paslepiamais ar pervežamais iš vienos vietos į kitą, jau nesudarė beveik vienintelio žydų ūkinio užsiėmimo, kuriuo
jie galėtų verstis, jausdamiesi saugūs.
XVIII a. Amerikoje vaizdas pastebimai kito. Amžiaus pra­
džioje žydai beveik išimtinai telkėsi užjūrio prekyboje ir pre­
kiavo brangiaisiais akmenimis, koralais, audiniais, vergais, ka­
kava ir imbieru. Nors 1701 m. Niujorke žydų gyveno vos 1
nuošimtis visų gyventojų, jie sudarė 12%užjūrio prekybos ben­
druomenės. 1776 m. šis santykis jau buvo nukritęs iki 1%, nes
žydai, jausdamiesi vis giliau suleidę šaknis, saugūs ir pripa­
418
IV. GETAS
žinti, nusigręžė nuo jūros - tradicinio gelbėjimosi kelio - ir
nukreipė žvilgsnius gilyn į žemyną. Jie patys tapo kolonistais
ir ėmė prekiauti ginklais, romu, vynu, geležies prekėmis, stik­
lu, kailiais ir maisto produktais.
Europoje didžiąją koaliciją prieš Liudviką XIVpalaikė ir ga­
liausiai jo karinį dominavimą kontinente padėjo palaužti finan­
siniai ištekliai, nemažu mastu sukaupti žydų, - taip pat, beje,
buvo įveiktas ir Napoleono dominavimas. Vilhelmą Oranietį,
o vėliau Anglijos karalių Vilhelmą III, vadovavusį koalicijai
nuo 1672 iki 1702 metų, finansavo ir aprūpino Olandijos žydų
sefardų grupė, daugiausia veikusi iš Hagos. Svarbiausieji providiteurs general, kaip juos vadino Vilhelmas, buvo Antonio Alvarezas Machado ir Jacobas Pereira. Kaip jau įtikinome, tokiems
žmonėms tekdavo veikti finansinio ir asmeninio nesaugumo
atmosferoje - nesvarbu, kokie naudingi jie būtų kontinento
kunigaikščiams. Pavyzdžiui, tam, kad Machado ir jo agentai
būtų įsileisti į tokį miestą kaip Hamburgas, prireikė nemenko
Vilhelmo bei Austrijos imperatoriaus spaudimo. Anglija, prie­
šingai, buvo nepalyginamai saugesnė veikimo bazė. 1688 m.
Lopezo Suasso šeima suteikė Vilhelmui du milijonus guldenų
finansuoti savo invazijai į Angliją, ir Suasso jam pasakė: „Jei
jums pasiseks, žinau, jog man atsimokėsite. Jei ne - sutinku
juos prarasti"73. Vilhelmui saugiai įsitvirtinus, nemažai žydų
finansininkų persikėlė į Londoną, vadovaujami Pereiros sūnaus
Izaoko, kuris tapo ten generolu-komisaru ir kuriam per metus
nuo 1690 m. rugsėjo iki 1691 m. rugpjūčio už tiekimą ir provizijas buvo sumokėta kosminė 95 000 svarų sterlingų suma74.
Londone žydai dalyvavo kuriant Sičio finansinę rinką, mat
jis išaugo būtent Vilhelmo karaliavimo metais. Reikia pripažinti,
jog būta šiokių tokių antižydiškų šmeižtų, temdančių žydų ir
valstybės santykius kontinente. Valstybės sekretorius grafas
73 Cit. iš Israel, op. cit., p. 134. 74 Ibid.,
p. 129.
419
IV. GETAS
Shrewsbury's 1690 m. vasarį rašė Lordui Merui: „Atsižvel­
giant į tai, jog vyriausybės globojami žydai varo šitokį pelnin­
gą verslą", jų „pasiūlyti tik 12 000 svarų sterlingų apvylė Jo
Didenybės lūkesčius"; šią sumą, pridūrė jis, derėtų padvigu­
binti iki 20 000 svarų ar net pakelti iki 30 000 svarų sterlingų;
„Jo Didenybė mano, jog apsigalvoję" jie padarysią „naujas iš­
vadas"75. Tačiau Anglijos vyriausybė nekonfiskavo žydų tur­
tų ar neapiplėšė jų, tąsydami po slegiančius teismo procesus.
Solomonas de Medina, pagrindinis Hagos konsorciumo agen­
tas Londone, niekada nebuvo patrauktas į teismą už gausius
savo nedorus darbus, - jis prisipažino 1707-1711 m. papirki­
nėjęs kunigaikštį Marlborough, sąjungininkų kapitoną-generolą, kasmet mokėdamas jam po 6 000 svarų sterlingų. 1699 m.
Vilhelmas III pietavo su juo Ričmonde, o kitais metais pakėlė
jį į riterius, ir jei Solomonas galų gale praktiškai subankruta­
vo, tai tik dėl savo paties apsiskaičiavimų, bet ne dėl antise­
mitinių audrų76.
Tuo metu kai Europoje kokio Oppenheimerio apiplėšimas
galėjo sukelti finansų krizę, Londono žydai su savo saugia
nuosavybe gebėjo padėti valstybei jos išvengti. Manasseho Lopezo šeima valdant karalienei Anai, Gideonų bei Salvadoru karaliaujant pirmiesiems trims Jurgiams apčiuopiamai padėjo
išlaikyti Londono finansų rinkos stabilumą. Jie išvengė Pietų
jūrų krizės. Kai 1745 m. dėl jakobitų* maišto Sitį apėmė pani­
ka, Samsonas Gideonas (1699-1762) surinko 1 700 000 svarų
sterlingų padėti vyriausybei įvesti tvarką. Mirdamas jis pali­
ko per 500 000 svarų, kurie atiteko jo įpėdiniui, o ne vyriausy­
bei - iš tiesų, beje, Gideonai pakilo į Lordų rūmus ir nutolo
nuo judaizmo77.
75Cit. iš ibid. 76 \bid., p. 130; O. K. Rabinovvicz, Sir Solomon de Medina, London, 1974. * Karaliaus Jokūbo II šali­
ninkai, rėmę jo sūnaus teisę į Anglijos
karūną. 77 Apie Salvadorus žr. J. Pic-
ciotto, Sketches of Anglo-Jewish Histo­
ry, London, 1956, p. 109-115, 153156; apie Gideon^ zr. A. M. Hyamson, Sephardim of England, London,
1951, p. 128-133.
420
IV. GETAS
Nuasmeninti finansus ir racionalizuoti bendrąjį ekonomikos
procesą žydus skatino jų nesąmoningas kolektyvinis instink­
tas. Bet kuriai oficialiai žydams priklausančiai ar jiems aiškiai
priskirtinai nuosavybei Viduramžiais ir moderniųjų laikų pra­
džioje nuolatos grėsė pavojus būti nusavinta, ypač Viduržemio
regione, kuris tuo metu sudarė svarbiausią tarptautinės preky­
bos erdvę. Kadangi ispanų laivynas ir Maltos ordino riteriai
traktavo žydų krovinius gabenančius laivus kaip teisėtą grobį,
tarptautinių sandėrių raštuose, taip pat jūrų draudime naudo­
tasi fiktyviais krikščioniškais vardais. Šie peraugo į beasmenes
formules. Greta akredityvų žydai išrado ir kitą beasmenį būdą
perkelti pinigams iš vienos vietos į kitą, - būtent, skolos raštus.
Beteisei bendruomenei, kurios nuosavybei visad grėsė pavojus
ir kuri galėjo būti priversta per trumpą laiką išvykti, patikimų,
beasmenių popierinių pinigų atsiradimas buvo nepaprastas iš­
sigelbėjimas, nesvarbu, ar tai būtų vekseliai, ar juo labiau patikimi banknotai.
Taigi visa savo veikla moderniojo laikotarpio pradžioje
žydai stengėsi ištobulinti šias priemones ir įdiegti jas į visuo­
tinę vartoseną. Jie itin rėmė atsiradimą tų institucijų, kurios
platino vertybinius popierius: centrinių bankų, kurių pirmasis
buvo Anglijos bankas (1694), savo statute įtvirtinęs teisę leisti
banknotus, taip pat biržų. Žydai buvo užvaldę Amsterdamo
biržą ir laikė joje didžiulius kapitalo fondus tiek iš Vakarų,
tiek iš Rytų Indijos kompanijų, taip pat pirmieji pradėjo plačiu
mastu prekiauti vertybiniais popieriais. Pasikeitus vienai kartai,
XVII a. paskutiniajame dešimtmetyje, jie tą patį modelį pritai­
kė Londone. Josephas de la Vega, Amsterdamo žydas (nors
nominaliai - protestantas), 1688 m. suvedė pirmąjį biržos verslo
prekybos balansą, ir pirmieji profesionalūs biržos spekuliantai
bei brokeriai Anglijoje tikriausiai buvo žydai: 1697 m. iš šimto
brokerių Londono biržoje dvidešimt buvo žydai arba svetim­
šaliai. 1792 m. žydai padėjo sukurti Niujorko biržą.
421
IV. GETAS
Greta paties kredito ištobulinimo, vertybinių popierių išra­
dimas, dar labiau - jų išpopuliarinimas, turbūt buvo didžiau­
sias žydų indėlis į turto kaupimo procesą. Vertybinių popierių
naudojimą žydai skatino tiek tose teritorijose, kuriose jie buvo
pažeidžiami, tiek ir ten, kur jie jautėsi saugūs, nes visą pasaulį
jie suvokė kaip vieną rinką. Čia taip pat diasporos jiems atverta
globalinė perspektyva padarė juos pionieriais. Tautai be šalies
namai buvo pasaulis. Juo toliau plėtėsi rinka, juo didesnės vė­
rėsi galimybės. Tautai, kuri jau X a. reguliariai prekiavo nuo
Kairo iki Kinijos, ne toks jau baisus iššūkis buvo XVIII a. ko­
mercijos erdvė, išsiplėtusi per Atlantą, Indijos ir Ramųjį van­
denynus. Didmeninę prekybą Austrijoje pirmasis pradėjo Montefiore šeimos atstovas. Sassoonai pastatė pirmąsias tekstilės
gamyklas ir fabrikus Bombėjuje. Benjaminas Nordenas ir Samu­
elis Marxas sukūrė pramonę Gerosios Vilties kyšulio koloni­
joje. Prie abiejų ašigalių žydai vertėsi banginių medžiokle. O
dar svarbesnės už šias specifines pionieriškas veiklos sritis bu­
vo žydų pastangos sukurti pasaulines rinkas moderniosios pre­
kybos pagrindinėms prekėms - kviečiams, vilnai, linams, audi­
niams, alkoholiniams gėrimams, cukrui, tabakui. Žydai leisda­
vosi į naujas sritis. Smarkiai rizikuodavo. Prekiavo įvairiausiais
dalykais. Taip pat turėjo didelius kapitalo fondus.
Žydų finansinė ir prekybinė veikla XVIII a. buvo taip plačiai
įsiskverbusi, kad ekonomikos istorikams retsykiais kildavo pa­
gunda laikyti juos pagrindine jėga, kūrusią moderniąją kapi­
talistinę sistemą. 1911 m. vokiečių sociologas Werneris Sombartas išspausdino įstabią knygą - Die Juden und das Wirtschafts­
leben (Žydai ir ekonominis gyvenimas), kurioje įrodinėjo, kad žy­
dai pirkliai ir manufaktūrininkai, neįsileidžiami į gildijas, iš­
siugdė destruktyvią antipatiją viduramžinės ekonomikos prin­
cipams. Šie buvę primityvūs ir nepažangūs: tai siekimas, kad
algos bei kainos būtų „teisingos" (ir nustatytos), sistema ly­
giateisė - rinkos akcijos sutarto dydžio ir nekintamos, pelnas
422
IV. GETAS
bei pragyvenimas - kuklūs, bet garantuoti, o gamyba - ribo­
ta. Sombartas įrodinėjo esą žydai, likę už šios sistemos vartų,
ją sugriovę ir pakeitę moderniuoju kapitalizmu, kuriame kon­
kurencija buvo nevaržoma, o vienintelis įstatymas liko paten­
kinti pirkėją78. Sombarto darbai vėliau buvo diskredituoti, nes
naciai juos panaudojo pateisinti savo skyrimui tarp žydų ko­
mercinio kosmopolitizmo ir vokiečių nacionalinės kultūros; ir
patsai Sombartas veikale Deutscher Sozialismus (1934) parėmė
nacistinę politiką, kuria žydai buvo išstumiami iš Vokietijos
ūkinio gyvenimo. Sombarto tezėje esama grūdelio tiesos, ta­
čiau jo išvados yra perdėtos. Kaip ir Maxas Weberis, mėginda­
mas kapitalizmo dvasią priskirti kalvinistinei etikai, jis apėjo
nepatogius faktus. Sombartas nekreipė dėmesio į galingą juda­
izmo mistinį elementą. Kaip ir Weberis, jis nepripažino, jog
tais laikotarpiais, kai galingiausiai ir autoritariškiausiai įsigalė­
davo šios religinės sistemos, taip pat ir judaizmas, komercija
neklestėdavo. Sėkmingiausiai žydų, kaip ir kalvinistų versli­
ninkai reikšdavosi tada, kai jie palikdavo savo tradicinę religi­
nę aplinką ir persikeldavo į naują dirvą.
Tačiau jei žydai sudarė tik vieną iš elementų, kūrusių mo­
derniąją komercinę sistemą, tai neabejotinai buvo įtakingas
elementas. Jie racionalizavo procesą, anksčiau buvusį patogų,
tradicinį ir neretai obskurantistinį. Jų įtaka pasireiškė penkiais
pagrindiniais būdais. Pirma, jie vertino naujove^JKaip tik toks
atvejis ir buvo birža. Ji teikė veiksmingą ir racionalų būdą
kaupti kapitalą ir paskirstyti jį produktyviausiems tikslams.
Tradiciniai pirkliai protestavo, nes negalėdavo atskirti rinką
kartkartėmis ištinkančių kraštutinių svyravimų ir jos funda­
mentalaus veiksmingumo. 1733 m. jų interesams atstovavęs
seras Johnas Barnardas, Parlamento narys, visos partijos re­
miamas pateikė įstatymo projektą, kuriuo siekta „gėdingą bir78 Knyga išversta pavadinimu The Jews
and Modern Capitalism. London, 1913.
423
IV. GETAS
žos spekuliavimo praktiką" paskelbti už įstatymo ribų. Postlethvvayto Visuotinis prekybos ir komercijos žodynas (1757) pasmer­
kia „tuos sukčius, kuriuos mes labai mandagiai vadiname biržos
makleriais". Brokerystė esanti „visuomenės gėda", „nacijos pa­
piktinimas". Į daugelį šių kaltinimų savo Traktate apie kreditą ir
apyvartą (Traite du credit et de la circulation, 1771) atsakė Portuga­
lijos žydas Josephas de Pinto. Apskritai tos finansinės naujo­
vės, kurias XVIII a. pionieriškai diegė žydai ir kurios tuo metu
sulaukė aštrios kritikos, XIX a. tapo visiems priimtinos.
Antra, žydai avangardiškai pabrėžė pardavimo funkcijos
svarbą. Čia ir vėl kilo daug tradicinio priešiškumo. Pavyzdžiui,
Danielis Defoe Išsamiajame anglų prekybininko vadove (penkta­
sis leidimas, 1745) prašmatnių vitrinų įrenginėjimą pasmerkė
kaip amoralų. Postlethvvayto Žodynas šitaip komentavo „pasta­
rojo meto naujovę" - reklamą (1751): „Kad ir kokiu gėdingu
bei žeminančiu dalyku dar prieš keletą metų geros reputacijos
prekybininkų buvo laikoma viešai skelbti reklamą laikraščiuo­
se, dabar gi tatai, regis, jau vertinama visiškai kitaip, mat di­
džiai gerbiami prekybos atstovai patyrė tai esant geriausiu [...]
metodu visa, ką jie turi pasiūlyti, pateikti visos karalystės dė­
mesiui". Vienu 1761 m. Paryžiuje išleistu įsaku iš tikrųjų buvo
draudžiama prekybininkams „vaikytis vienas kitą, lenktyniau­
jant dėl pirkėjų" ar „platinti lapelius, atkreipiančius dėmesį į
jų prekes". Prekių demonstravimo, reklamavimo ir siūlymo sri­
tyje žydai žengė pirmose gretose.
Trečia, jie orientavosi į plačiausią ųnanomą rinką. Jie įverti­
no plataus masto ekonomikos reikšmę. Kaip ir Viduramžių
bankininkystėje bei pinigų skolinimo versle, žydai noriai sutik­
davo su mažesniais pelnais mainais į didesnę apyvartą. Kar­
tu - ir tai buvo ketvirtas jų indėlis - jie kaip įmanydami stengėsi
mažinti kainas. Daug lengviau nei gerai įsitvirtinę^prekybininkai jie ryždavosi gaminti menkesnės vertės, pigesnį produk­
tą ir prekiauti juo masinėje rinkoje. Taip manė ne jie vieni.
424
IV. GETAS
Seras Josiah Childas savo Svarstyme apie prekybą (ketvirtas lei­
dimas, 1752) teigė: „Jei ketiname užkariauti pasaulio preky­
bą, idant sugebėtume patenkinti visas rinkas ir įtikti visok­
iems skoniams, turime sekti olandais, kurie gamina ne tik geri­
ausią iš visų, bet ir blogiausią produkciją". Žydų sugebėjimas
numušti kainas tapdavo daugybės kalbų, įniršio ir kaltinimų
objektu, - neva jie sukčiaują ar prekiaują kontrabandinėmis
arba konfiskuotomis prekėmis. Iš tikrųjų paprastai tai būda­
vo dar vienas racionalizavimo pasireiškimas. Žydai būdavo
pasirengę prekiauti likučiais. Rasdavo, kur pritaikyti atliekas.
Priimdavo pigesnes žaliavas arba išrasdavo pakaitalų bei sin­
tetikos. Prastesnės kokybės prekes jie pardavinėdavo neturt­
ingiesiems, nes šie tik tokias teįpirkdavo. Žydai toliau plėtė
ūkio mastą, atidarinėdami universalinesjparduotuves, kur po
vienu stogu siūlydavo pačius įvairiausius gaminius. Tradiciškai
specializuotai prekiaujančius tai siutino, ypač kai žydai privil­
iodavo pirkėjus dabar mūsų vadinamomis „ypatingomis
nuolaidomis". O svarbiausia, žydai komercijoje labiau nei kiti
buvo linkę pripažinti, kad galutinis prekybos arbitras yra var­
totojas ir kad verslas tarpsta, tarnaudamas vartotojo, o ne gild­
ijų interesams. Pirkėjas visada teisus. Aukščiausias teisėjas tai rinka-. Šias aksiomas nebūtinai išrado ar jų laikėsi vieni
žydai, bet jie greičiau už kitus imdavosi jas taikyti.
Pagaliau žydai nepaprastai įgudusia^kaupė komercines ži­
nias ir jomis naudojosi. Rinkai tampant vyraujančiu visų rūšių
prekybos veiksniu ir jai plečiantis į keletą pasaulinio masto
sistemų, naujienos įgijo didžiausią reikšmę. Tai tikriausiai buvo
pagrindinis ir svarbiausias veiksnys, lėmęs žydų prekybinę
bei finansinę sėkmę. Pramonės revoliucijos laikais jie turėjo
jau kone ištisus du tūkstantmečius palaikomus šeimyninius
prekybos ryšių tinklus nuolat augančioje teritorijoje. Jie visuo­
met aistringai mėgo rašyti laiškus. Iš Livorno, Prahos, Vienos,
Frankfurto, Hamburgo, Amsterdamo, o vėliau iš Bordo, Lon­
425
IV. GETAS
dono, Niujorko ir Filadelfijos - o kartu ir tarp visų šių cent­
rų - jie skleidė jautrias ir sparčias informacijos sistemas, įgalindavusias juos nedelsiant reaguoti į politinius bei karinius įvy­
kius ir kintamas regioninių, nacionalinių bei pasaulio rinkų
reikmes. Tokios šeimos kaip Lopezai ar Mendesai iš Bordo,
Carcerai iš Hamburgo, Sassoonai iš Bagdado, Pereiros, D'Acostos, Coneglianos ir Alhadibai, veikę iš tokių sistemų šakų
įvairiuose miestuose, buvo geriausiai informuoti pasaulio žmo­
nės dar gerokai prieš Rotschildams sukuriant savąją komerci­
jos diasporą. Tradicinė, viduramžinė komercija paprastai nu­
kentėdavo dėl vadinamojo fiziškai klaidingo įsitikinimo, jog
prekės bei gaminiai turi pastovią ir absoliučią vertę. Iš tikrųjų
vertė kinta erdvėje ir laike. Juo didesnė rinka, tolimesni atstu­
mai, juo didesni pokyčiai. Komercinės sėkmės esmė yra turėti
reikiamų prekių reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Taip buvo
visuomet. Tačiau XVIII a., augant rinkos apimtims bei mastui,
šis dėsnis tapo ypač svarbus. Dėl to išaugo strateginių verslo
sprendimų reikšmė. Savaime aišku, sprendimai atspindi juos
priimant turimos informacijos kokybę. Čia laimėjo žydų ryšiai.
Taigi dėl visų šitų priežasčių prie moderniojo kapitalizmo
formavimo žydai prisidėjo nepalyginamai daugiau nei propor­
cingai leistų jų skaičius. Visos tos permainos būtų įvykusios ir
be jų. Kai kuriose srityse jie pasireiškė menkai ar visai nedaly­
vavo. Pavyzdžiui, jie labai nedidelį vaidmenį tesuvaidino pra­
diniais britų pramonės revoliucijos etapais. Kai kuriais požiū­
riais, kaip antai stambaus masto kapitalo kaupimo, jie buvo
itin stiprūs. Apskritai XVIII a. ekonominę sistemą jie praturtino
galinga racionalizavimo dvasia, įsitikinimu, jog esami spren­
dimai niekada nesti geriausi, jog visuomet gali ir turi būti ran­
dami geresni, lengvesni, pigesni būdai ką nors atlikti. Žydų
komercija neturėjo nieko paslaptingą; joje nebuvo nė nieko ne­
sąžininga; tiesiog jie rėmėsi protų.
Racionalizacijos procesas veikė taip pat ir žydų visuome426
IV. GETAS
nėję, nors iš pradžių labiau nedrąsiai ir baikščiais žingsneliais.
Paradoksalu tai, kad tuo pačiu metu getas ugdė komercinių
naujovių dvasią ir religinį konservatizmą. Moderniųjų laikų
pradžioje žydams buvo būdingas keistas dualizmas. Dažnai
išorinį pasaulį jie regėjo skaidresniu žvilgsniu nei save; bet kai
atgręždavo žvilgsnį vidun, į save, jų akys apsimiglodavo, o re­
ga susidrumsdavo. XII a. Maimonidas iš visų jėgų stengėsi
pagrįsti judaizmą natūraliu protu. XIV a. šis siekis sušlubavo
ir nuėjo į pogrindį. Getas padėjo ir toliau jį ten išlaikyti. Geto
aplinka skatino tradicijos autoritetą. Mąstymo, priešingai, ne­
skatino. Bendruomenės nepritarimą ji darė daug skaudesnį,
nes žydas negalėjo palikti geto iki galo neišsižadėdamas savo
tikėjimo. Tačiau getas nepajėgė visai užgniaužti racionalizavimo dvasios, kadangi ji buvo būdinga pačiam judaizmui ir halachiniam metodui. Netgi gete judaizmas liko katedokratija, vi­
suomenė, valdoma mokslingų žmonių. Kur yra mokslininkų,
ten būtinai prasiverš kontroversijos ir cirkuliuos idėjos.
Getuose taip pat buvo kaupiamos knygos. Žydai visur stei­
gė spaustuves. Nors neretai priešiškai nusiteikusi religinė vy­
resnybė rengdavo reidus, jie vis tiek sugebėdavo sukaupti įs­
pūdingas bibliotekas. Vienas Oppenheimerių šeimos narys, Do­
vydas, 1702-1736 m. ėjęs Prahos vyriausiojo rabino pareigas,
užsimojo įsigyti visas kada nors išspausdintas hebrajiškas kny­
gas. Gavęs didžiulį savo dėdės Samuelio palikimą, jis garsėjo
kaip turtuolis; be abejo, nebuvo joks radikalas. Krikščionys kal­
tino jį, esą jis piktnaudžiaudavęs savo galia ekskomunikuoti,
kad gautų rinktinių lobių. Iš tikrųjų, kad išvengtų katalikiškos
Bohemijos inkvizicijos, savo biblioteką jis turėjo laikyti Ham­
burge. Jo kolekcija, dabar sudaranti Oksfordo Bodley'o biblio­
tekos hebrajiškojo fondo pagrindą, kadaise apėmė per 7 000
tomų ir 1 000 rankraščių. 1722 m. Rabi Oppenheimeris gavo iš
imperatoriaus Karolio IV nutartį, kuria jis vienas įgaliojamas
kontroliuoti žydų studijas Prahoje. Tačiau visą gyvenimą jo
427
IV. GETAS
kauptoji biblioteka jau pati savaime neišvengiamai davė dir­
vą intelektinei subversijai79.
Ir vis dėlto racionalizmo dvasia judaizmo pasaulyje sklei­
dėsi lėtai, iš dalies dėl to, kad naujų idėjų turintys žydai ne­
drįsdavo mesti iššūkį tradicijai, iš dalies - kad tokie iššūkiai
dažniausiai būdavo sutinkami triuškinančiu smerkimu. Patirtis
sako, kad veiksmingiausias būdas pakeisti konservatyvias re­
ligines nuostatas - tai imtis istorinio metodo. Nors Maimonidas
ir nuspėjo moderniojo biblinio kriticizmo metodus, bet jis nie­
kada nesinaudojo istoriniais kriterijais. Nemesijinę istoriją jis
laikė „praktiškai beverčiu užsiėmimu, vien laiko švaistymu"80,
ir tai buvo viena iš nedaugelio jo intelektinių silpnybių. Neabe­
jotinai jo nepritarimas prisidėjo prie kitų priežasčių, dėl kurių
žydai taip sunkiai grįžo prie istorijos rašymo. Tačiau galų gale
XVI a. antroje pusėje jie vėl to ėmėsi. Po nors ir naivios, bet pio­
nieriškos Ibn Vergos knygos mantujietis Azaria dei Rossi (apie
1511-1578) pagaliau parašė tikrą žydų istorijos veikalą Me'or
Einajim (Akių šviesa). Naudodamasis nežydų šaltiniais ir krikš­
čionių Renesanso laikotarpiu išrutuliotais kritiniais metodais,
jis ėmėsi racionaliai analizuoti išminčių raštus. Jis rašė apologe­
tine maniera, didžiai pagarbiu stiliumi ir aiškiai be jokio džiaug­
smo nurodinėjo tas vietas, kur išmintingieji senoliai klydo.
Bet vis dėlto jo darbas apie hebrajiškąjį kalendorių sugriovė
tradicinį mesijinių skaičiavimų pagrindą ir dar daug kam metė
abejonės šešėlį81.
Rossi veikalas tarp išsimokslinusių žydų ortodoksų sukėlė
griežtą nepritarimą. Įtakingiausias savo meto mokslininkas,
didysis kodifikatorius Juozapas Karo mirė tik tik nespėjęs pa79 A. Marx, Studies in Jewish History
and Booklore, New York, 1969, „Some
Jewish Book Collectors'', p. 198-237.
80Commentary to Mishnah Sanhedrin,
t. 10, p. 1, cit. i§ Kochan, op. cit., p. 20.
81 Ibid., p. 55-57; M. A. Meyer, red.,
Ideas of Jewish History, New York, 1974,
p. 117; S. W. Baron, Azariah dei Rossii's Historical Method, kn. History and
Jewish Historians, Philadelphia, 1964,
p. 205-239.
428
IV. GETAS
sirašyti nuosprendžio šią knygą sudeginti. Rabi Judas Loewas, garsusis Prahos Maharalas ir ryškiausia kitos kartos fi­
gūra, į Rossi veikalą žvelgė lygiai taip pat kritiškai. Jis manė,
kad skeptiški Talmudo legendų ir žydų istorijos tyrinėjimai
Rossi knygoje pakirs autoriteto įtaką ir sugriaus tikėjimą. Jo
požiūriu autorius nemokėjo atskirti dviejų visiškai skirtingų
intelektinio proceso formų - dieviškosios ir natūraliosios. Esą
absurdiška mėginti metodais, tinkamais tyrinėti natūralųjį pa­
saulį, suprasti dieviškosios apvaizdos darbus. O tai reiškė tam
tikra prasme visai nurašyti Maimonidą. Ir vis dėlto Maharalas
nebuvo visiškas obskurantas ir iracionalistas; jis aprėpė daugelį
judaizmo srovių82. Jo priešiškumas Rossi, kurio knyga studen­
tams be specialaus rabinų leidimo buvo uždrausta, byloja apie
tai, kokią priešiškumo sieną turėjo įveikti kiekvienas intelek­
tinių naujovių skleidėjas.
Šią ortodoksijos galią dramatiškai paliudijo tragiška amsterdamiečio Barucho (arba Benedikto) de Spinozos (16321677) istorija. Spinoza paprastai laikomas centrine filosofijos
istorijos figūra, ir tai teisinga. Tačiau žydų (ir krikščionybės)
istorijoje jo reikšmė dar lemtingesnė, o kai kuriais atžvilgiais
net pražūtinga: Jis išjudino dar šiandien mus tebeveikiančių
įvykių grandinę. Spinoza kilo iš sefardų pabėgėlių, o jo tėvas
Olandijoje padarė sėkmingą pirklio karjerą. Iš profesijos Baruchas buvo mokslininkas (tikriausiai mokėsi pas Manasę ben
Israelį) ir optinių lęšių tekintojas. Pagal temperamentą - melan­
cholikas ir asketas. Jis buvo lieknas, juodbruvis, ilgais garbi­
niuotais plaukais ir didžiulėmis spindinčiomis akimis. Beveik
nieko nevalgydavo, išskyrus košę su trupučiu sviesto ir avižienę su razinomis: „Neįtikėtina, - rašė ankstyvas jo biografas,
liuteronų pastorius Colerus, gyvenęs tame pačiame name, kokiu mažu maisto ar gėrimo kiekiu jis pasitenkindavo"83.
82 B. L. Sherwin, Mystical Theology and
Social Dissent: The Life and Works of Ju-
dah Loew of Prague, New York, 1983.
83 Biografiją žr. R. Kayser, Spinoza:
429
IV. GETAS
Intelektualinės Spinozos ištakos sietinos su Maimonidu.
Bet kai kurios jo pažiūros į Penkiaknygės kilmę, ko gero, buvo
paveiktos dar senesnių laikų racionalisto Abraomo ibn Ezros
(1089-1164) raštuose pabertų miglotų užuominų. Anksti su­
brendęs jaunuolis anuomet (XVII a. šeštajame dešimtmetyje)
intelektualiai radikaliausiame pasaulio mieste labai jaunas įėjo
į laisvamanių iš įvairių tikėjimų ratą: jame sukosi buvęs jėzui­
tas Franciscus van den Endenas, buvęs marrano, Juanas de Pra­
do, įtartinos reputacijos mokytojas Danielius de Ribera bei
įvairūs socinistai*, antitrinitoriai ir antiklerikalai. Ankstesniojoje kartoje žydas Urielis da Costa buvo net du kartus išvarytas
iš Amsterdamo bendruomenės už tai, kad neigė sielos nemir­
tingumą. 1655 m., kai Spinozai buvo dvidešimt treji, Amster­
dame išspausdinta sensacinga buvusio kalvinisto Isaaco la
Peyere'o knyga Praedamnitiae, visur jau uždrausta, ir Spinoza
neabejotinai ją perskaitė. La Peyrere'as tikrai nebuvo ateistas;
veikiau - marrano mesijistas ir entuziastiškas kabalistas, prik­
lausęs tai pačiai bangai, kuri dešimtmečiu vėliau išgarsino Šabetajų Cvi. Tačiau jo darbe buvo tendencija traktuoti Bibliją
ne kaip apreiškimą, bet pasaulietinę istoriją, kurią galima kritiš­
kai tirti. Atrodo, kad Spinozos sąmonėje ši knyga sustiprino
abejones, jau pasėtas Ibn Ezros ir Maimonido. Šiaip ar taip,
praėjus metams po jos pasirodymo Spinoza ir De Prado buvo
atvilkti prieš žydų religinę vyresnybę. De Prado atsiprašė; Spi­
noza viešai ekskomunikuotas.
Išliko 1656 m. liepos 27-ąja datuotas ir Rabi Saulo Levio Morteiros bei kitų pasirašytas paties rabinų nuosprendžio tekstas:
Tarybos vadai jums praneša, jog, seniai žinodami apie nedorus Baru* Italų religinio reformatoriaus FausPortrait of a Spiritual Hero, New York,
1968; R. Willies, red., Benedict de Spino­
za: Life, Correspondence and Ethics, Lon­
to Sodno (1539-1604) sekėjai. Savo
teologinėse doktrinose jis neigė Jėza­
us dieviškumą, Trejybę, o nuodėmę
bei išganymą aiškino racionalistiškai.
don, 1870.
430
IV. GETAS
cho de Spinozos įsitikinimus bei poelgius, jie įvairiais būdais bei pažadais
mėgino atitraukti jį nuo blogo kelio. Negalėdama rasti jokios veiksmin­
gos priemonės, bet priešingai - kas dieną gaudama vis naujų žinių apie jo
praktikuojamas bei skelbiamas pasibaisėtinas erezijas irapie neįsivaizduo­
jamus jo poelgius, girdėdama visa tai patvirtinant daugelį patikimų liu­
dytojų, prisiekusių ir paliudijusių visa tai minėto Spinozos, kuris yra įka­
lintas, akivaizdoje; - visa tai išnagrinėjusi, dalyvaujant rabinams, taryba
nusprendė, rabinų patariama, jog minėtasis Spinoza turi būti ekskomu­
nikuotas ir atskirtas nuo Izraelio Tautos.
Toliau ėjo anatema ir prakeikimas:
Su angelų teismu ir šventųjų nuosprendžiu mes skelbiame anate­
mą, prakeikiame ir išvarome Baruchą Spinozą [...], tardami prieš jį ana­
temą, kuria Jozuė prakeikė Jerichą, prakeiksmą, kuriuo Eliša prakeikė
vaikus, ir visus prakeiksmus, kurie surašyti Įstatymo knygoje. Tebūnie
jis prakeiktas dieną ir prakeiktas naktį; prakeiktas gulantis ir keliantis,
išeinantis ir pareinantis. Lai Viešpats niekuomet jam neatleidžia ir ne­
bepažįsta jo! Lai Viešpaties įtūžis ir pasibjaurėjimas nuo šiol liepsnoja
prieš šį žmogų, užgriūva jį visais Įstatymo knygoje surašytais prakeiks­
mais ir ištrina jo vardą nuo žemės paviršiaus [...]. Taigi šiuo visi yra įspė­
jami nesikalbėti su juo nei žodžiu, nei susirašinėti raštu, nedaryti jam
jokių paslaugų, negyventi su juo po vienu stogu, nesiartinti prie jo arčiau
kaip per penketą alkūnių ir neskaityti jokio jo padiktuoto ar ranka sura­
šyto dokumento.84
Skaitant šį prakeikimą, „protarpiais pasigirsdavo verianti
ir pratisa didžiojo rago gaida; apeigos pradžioje skaisčiai švietusios žvakės viena po kitos buvo užpučiamos, kol bebaigiant
skaityti užgeso paskutinioji, simbolizuodama ekskomunikuoto
žmogaus dvasinio gyvenimo užgesimą, ir bendruomenės nariai
pasiliko gūdžioje tamsoje"85.
Dvidešimt ketverių metų Spinoza tada buvo išvarytas iš
savo tėvo namų, o netrukus ir iš paties Amsterdamo. Jis teigė,
kad vieną naktį, jam grįžtant iš teatro, pasikėsinta į jo gyvybę:
rodydavo apsiaustą, pradurtą durklo. Mirus Barucho tėvui,
84 Tekstai iš Willies, op. cit., p. 34-35,
ir Encyclopaedia Judaica, t. 15, p. 275-
284. 85 Willies, op. cit., p. 35.
431
IV. GETAS
godžios jo seserys mėgino atimti jo palikimą. Jis kreipėsi į teis­
mą, kad apgintų savo teises, bet tai padaręs, jis atsiėmė visas
pretenzijas, tik pareikalavo vienos lovos su užuolaidomis. Ga­
liausiai Spinoza įsikūrė Hagoje ir gyveno iš lęšių tekinimo.
Gavo nedidelę pensiją iš valstybės ir draugo paliktą metinę
rentą. Kitus paramos siūlymus atmetė, taip pat atsisakė pro­
fesoriaus katedros Heidelberge. Gyveno griežtą neturtingo
mokslininko gyvenimą, tikriausiai tokį pat, kokį būtų turėjęs
likęs ortodoksu; tačiau nevedė. Jis buvo bohemisto priešingy­
bė, rengėsi nepaprastai griežtai ir tvirtino: „Išminčiais mus
daro ne netvarkinga ir nevalyva laikysena; veikiau apsimesti­
nis abejingumas savo asmens išvaizdai liudija apie skurdžią
dvasią, kurioje negalėtų tinkamo būsto rasti tikroji išmintis, o
mokslas susidurtų vien su sumaištim ir pakrikimu"86. Nugyve­
nęs keturiasdešimt ketverius metus, Spinoza mirė nuo vienos
iš tuberkuliozės formų. Jo paliktas turtas buvo toks menkas,
kad sesuo Rebeka atsisakė juo pasirūpinti.
Iš ko ir dėl ko kilo Spinozos konfliktas su žydų vyresnybe
ne visiškai aišku. Jis kaltintas neigęs angelų egzistavimą, sie­
los nemirtingumą ir dieviškąjį Toros įkvėpimą. Tačiau jo pa­
žiūrų apologia, kurią Spinoza ispaniškai parašė netrukus po to,
kai jam paskelbtas cherem, neišliko. O 1670 m. jis nepasirašęs
išleido Tractatus Theologico-Politicus, kuriame išdėstė savo Bib­
lijos kritikos principus. Štai čia iš esmės ir pasireiškė jo heterodoksiškumas. Spinoza įrodinėjo, kad Biblija traktuotina moks­
liškai ir tyrinėtina kaip ir kiekvienas kitas natūralus fenomenas.
Biblijai taikytinas istorinis metodas. Pradedama analizuojant
hebrajų kalbą. Tada imamasi analizuoti ir klasifikuoti kiekvie­
noje Biblijos knygoje vartojamas išraiškos priemones. Toles­
nis žingsnis būtų išstudijuoti istorinį kontekstą:
kiekvienos knygos autoriaus gyvenimą, elgseną ir užsiėmimus, išsiaiš86 Cit. iš ibid., p. 72.
432
IV. GETAS
kinti, kas jis buvo, kokiomis aplinkybėmis ir kokioje epochoje jis rašė,
kam rašė ir kokia kalba [...] [tada] kiekvienos knygos istorija: kaip ji iš
pradžių sutikta, į kieno rankas pateko, kiek būta jos skirtingų versijų,
kieno patarimu ji priimta į Kanoną, pagaliau - kaip visos dabar visuotinai
šventomis pripažįstamos knygos buvo sujungtos į vieną visumą.
Toliau Spinoza ir ėmėsi šios analizės - svarstė, kurios Penkiaknygės dalys buvo iš tikrųjų parašytos Mozės, nagrinėjo
Ezros rejestrą, kanono sudarymą, tokių knygų kaip Jobo ir
Danieliaus kilmę ir kūrinio visumos bei atskirų jo dalių datavi­
mą. Iš esmės jis beveik visiškai atmetė tradicinį požiūrį į Bib­
lijos kilmę bei autentiškumą, remdamasis jos pačios vidiniais
įrodymais. Taigi Spinoza pradėjo Biblijos kritikos procesą, ku­
ris per 250 metų sunaikino išsilavinusio skaitytojo tikėjimą pa­
žodine Biblijos tiesa ir prilygino ją netobulam istoriniam šalti­
niui87. Jo darbams bei įtakai buvo lemta skaudžiai ir neatitaiso­
mai pažeisti krikščionybės savikliovą ir (vidinę) vienybę. Taip
pat, netrukus įsitikinsime, Spinozos veikla iškėlė naujų, ilgalai­
kių ir fatališkų problemų žydų bendruomenei.
Spinozos pavyzdys pirmasis reikšmingai parodė tą iš tikrųjų
destruktyvią galią, kurią žydų racionalizmas įgijo, ištrūkęs iš
savo tradicinės aplinkos gniaužtų. Visą gyvenimą ir dar ilgai
po mirties visų pagrindinių religijų institucijos laikė jį ateistu.
Jo veikalai visur buvo uždrausti - nors visur jie išliko ir buvo
nuolat perleidžiami. 1671 m. Spinoza pasiuntė iškiliam žydų
bendruomenės veikėjui Orobio de Castro laišką, kuriame neigė
esąs ateistas ir ginčijo kaltinimą, esą jo Tractatus - antireliginė
knyga. Tačiau po mirties išspausdinta jo Etika parodė jį buvus
ypač nuoseklų panteistą. Kad ir kaip keista mums tai atrody­
tų, kai kurios panteizmo formos XVII a. laikytos suderinamo­
mis su judaizmu. Anuomet daugeliui priimtina kabala buvo
panteistinės tendencijos; Zohare esama daugelio vietų, kurios
87 L. Strauss, Spinoza's Critique of Reli­
gion, vert., New York, 1965.
433
IV. GETAS
skatina manyti, jog Dievas yra visa ir visa yra Dievas. Praėjus
dvidešimčiai metų po Spinozos mirties, Londono sefardų rabi­
nas Davidas Nieto (1654-1728) rimtai įkliuvo su ispanų kalba
parašytu kūriniu Apie Dievo apvaizdą, kuriame gamtą tapatino
su Dievu. Disputas buvo pateiktas didžiajam talmudininkui
Cvi Aškenaziui iš Amsterdamo, ir šis nusprendė, jog Nieto ar­
gumentai ne tik nesikerta su judaizmu, bet kai kuriems žydų
mąstytojams vos ne savaime suprantami88.
Tačiau Spinozos panteizmas buvo keblus tuo, kad jis jį nuo­
sekliai išplėtojo iki tokio taško, kuriame jau neįmanoma pa­
grįstai jo atskirti nuo ateizmo. Patsai filosofas tvirtino niekada
nesakęs, jog mūsų regimas ir suprantamas materialusis pasaulis
yra Dievas. Etikoje jis teigia: „Mes lengvai suvokiame gamtos
visumą esant vieną individą", nes vienas individas gali būti
didesnio dalis, ad infinitum. Bet Dievo jis nelaiko asmeniu.
Formuluoja taip, esą priskirti Dievui tokius atributus kaip „va­
lią" arba „intelektą" būtų tolygu prašyti, kad Sirijus imtų loti,
nes mes jį laikome Šuns žvaigžde. Iš tikrųjų žodžio Dievas
Spinoza neatsisako tik dėl istorinių priežasčių bei sentimentų.
Tapatindamas Dievą su realybės visuma, jis privalo sutikti su
ateistu, tvirtinančiu, jog realybė nėra daloma į kažką, kas yra
Dievas, ir kitą dalį, kuri nėra Dievas, - ir ateistas, ir Spinoza
iš esmės neigia šį kontrastą89. Bet jei Dievo negalima izoliuoti
nuo nieko kito, neįmanoma pasakyti, jog Jis „yra" bet kuria pa­
prastam žmogui suvokiama prasme. Spinoza teigė: „Nėra Die­
vo ta prasme, kuria mes visad šį žodį supratome". Daugumai
žmonių tatai tolygu ateizmui. Vokiečių matematikas ir filoso­
fas Gottfriedas Wilhelmas von Leibnizas (1646-1716) gerai pa­
žinojo Spinozą ir, be abejonės, būtų galėjęs perprasti jo mąsty­
seną. Jis buvo karjeristas ir ne kartą sulaukė kaltinimų bailumu
88 Dokumentus žr. Chronicon Spinozanum, 3 tomai, Leiden, 1921-1923, t.
1, p. 278-272. 89 J. Bennett, A Study
of Spinoza's Ethics, Cambridge, 1984,
p. 32.
434
IV. GETAS
bei stengimusi atsiriboti nuo Spinozos darbų, šiems patenkant
į nemalonę. Tačiau Spinozos religinę poziciją jis teisingai api­
bendrino: „Jis iš tikrųjų buvo ateistas tuo, kad nepripažino
jokios Apvaizdos, teisingumo principu dalijančios kam laimę,
kam nelaimę"90.
Spinozos idėjomis hipertrofuotai pasireiškė vienas žydų
dvasios aspektas: jos polinkis ne tik racionalizuoti, bet ir intelektualizuoti. Spinoza priklausė prie tų, kuriems atrodė, jog
galbūt įmanoma logikos procesu išspręsti visus ginčus bei nuo­
monių susikirtimus ir pasiekti žmogaus tobulumą. Tikėjo, kad
etikos problemos išsprendžiamos geometrinio pobūdžio įrody­
mais. Taigi jis tęsė Maimonido tradiciją, pasak kurios, tobula
taika pasaulyje pasiekiama protu, - kaip tik taip Maimonidas
ir vaizdavosi Mesijo amžiaus atėjimą. Bet didysis XII a. teolo­
gas manė, jog šis būvis pasiekiamas tada, kai visiškai laikomasi
Įstatymo, vadovaujantis jo tobulu racionalumu. Tobulumas pa­
siekiamas Apreiškimo ir Toros pagrindu. O štai Spinoza neti­
kėjo Apreiškimu ir norėjo nubraukti Torą. Jo nuomone, pabaiga
prieinama vienu intelektu.
Jo poziciją tai padarė antihumanišką. Jis stengėsi apgink­
luoti žmogų, jo paties žodžiais tariant, „visomis priemonėmis
prieš emocijas". Iki tam tikro laipsnio tai skamba patraukliai.
Spinoza geidė įveikti aistras. Be jokios abejonės, pats ir prak­
tikavo tai, ką skelbė. Niekados gyvenime nebuvo supykęs ar
netekęs kantrybės, kad ir kiek būtų provokuojamas. Buvo dis­
ciplinuotas ir herojiškai savęs atsižadėjęs. Visos nuodėmės at­
sirandančios iš neišmanymo, įrodinėjo jis; visus vargus esą
reikia perprasti, suvokti jų priežastis ir sąryšį su visa gamtos
tvarka. Tatai suvokus, nebepasiduodama sielvartui, neapy­
kantai, keršto troškimui. „Neapykantą daugina jos abipu­
siškumas; kita vertus, ją galima sunaikinti meile. Visiškai nu­
galėta meilės, neapykanta virsta meile; ir čia meilė tampa di90 Cit. iš ibid., p. 34.
435
IV. GETAS
desnė nei tuo atveju, jei prieš ją nebūtų buvę neapykantos."
Bet Spinozos meilė - savotiškas dalykas. Viskas iš anksto de­
terminuota. Jis netiki laisva valia. Tad viltis ir baimė taip pat
esą bloga; taip pat nusižeminimas ir atgaila. „Tasai, kuris at­
gailauja už kokį poelgį, yra dvigubai vertas paniekos ir silp­
navalis". Kad ir kas atsitiktų - tai esanti Dievo valia. Išm­
inčius mėgina regėti pasaulį Dievo akimis. Tik iš neišmanymo
mes manomės galį pakeisti ateitį. Supratę šį paklydimą, gali­
me išsivaduoti nuo baimės; šitaip išsilaisvinę, medituojame
ne apie mirtį, o apie gyvenimą. Kai perprantame save ir savo
jausmus, kuriuos padarėme beaistrius, mes galime mylėti Die­
vą. Bet tai, žinoma, ne vieno asmens meilė kitam, nes Die­
vas - ne asmuo, bet viskas; o meilė nėra aistra, bet suprati­
mas. Dievas, ar veikiau „Dievas", nepatiria aistrų nei pasitenki­
nimo ar skausmo; Jis nieko nei myli, nei neapkenčia. Tad
„mylintis Dievą negali stengtis, kad Dievas jį už tai irgi pamil­
tų". Arba dar: „intelektinė proto meilė Dievui yra dalis bega­
linės meilės, kuria Dievas myli save"91.
Nesunku suprasti, kodėl Spinoza patraukia tam tikro „sme­
genų", bet neširdingo tipo filosofą kaip antai Bertrandą Russellą, arba kodėl kitiems žmonėms jis atrodo bekraujis ar net
negyvas. Kaip ir Hobbesas, iš kurio jis perėmė tam tikrą atšiau­
rų griežtumą, amžininkus Spinoza tikrų tikriausiai baugino.
Galbūt dar būtų buvę geriau, jeigu jis būtų jautęsis turįs teisę
visiškai išsižadėti tokių žodžių-raktų kaip Dievas ir būtų rašęs
aiškiai. Kitiems iškiliausiems Europos rašytojams jis daryda­
vo nenuspėjamą įtaką. Masino tiek prancūzų intelektualus, to­
kius kaip Voltaire'ą, tiek vokiečius, pavyzdžiui Lessingą, kuris
rašė: „Nėra kitos filosofijos, tik Spinozos filosofija". Bet kal­
bant apie pačius žydus, tai jis tiesiog pasikasė po viena inte­
lektinio pažinimo šaka: racionalistinę Maimonido tradiciją jis
91 Spinozos filosofijos vertinimą žr. B.
Russell, History of Western Philosophy,
London, 1946, kn. 3, d. 1, sk. 10.
436
IV. GETAS
pratęsė veikiau ne iki jos loginių išvadų, bet iš viso anapus
judaizmo ribų.
Liko iracionalioji tradicija. Ji suklestėjo XIV a. Jos kabala
tapo priimta į norminį judaizmo mokymą. Šabetajaus Cvi apos­
tazė sudavė jai stulbinamą smūgį. Šabetajizmas nuėjo į pog­
rindį. Jakobo Franko keistenybės liudijo, kad ir šioji tradicija
gali entuziazmu bei užsispyrimu nukrypti nuo judaizmo į lan­
kas. Tačiau niekur nedingo toji galinga emocinė energija, buvu­
si XVII a. septintojo dešimtmečio mesijinio sąjūdžio spyruok­
liniu mechanizmu. Argi nebuvo įmanoma suteikti jai kokią
nors išraiškos galimybę ir tuo pat metu vis dėlto išlaikyti ją
pakinkytą į judaizmo vežimą?
XVIII a. ši problema nesiribojo judaizmu. XVII ir XVIII am­
žių sandūroje jau buvo įsibėgėjusi mokslo revoliucija, kuri iš­
grindė kelią industrinei. Triumfavo Nevvtono teorija apie me­
chaninį kosmosą, valdomą geležinių matematinių dėsnių. Vi­
suomenės viršūnėse sklandė skepticizmas. Religinių institucijų
vadovai buvo šalti, rafinuoti, pasaulietiškų manierų, linkę į to­
leranciją, nes jiems ne itin skaudėjo galvą dėl tų doktrinos sub­
tilybių, dėl kurių jų pirmtakai žudė žmones ir patys būdavo
žudomi. Tačiau vargstančiai liaudžiai reikėjo kažko daugiau.
Radosi žmonių, pasiryžusių jai tai duoti. Vokietijoje kilo pietistų
sąjūdis. Anglijoje veikė broliai VVesley, metodizmo pradininkai.
Amerikoje nuvilnijo pirmoji didžiojo pabudimo banga. Rytų
Europoje, kur dabar gyveno daugiau kaip pusė žydų, paplito
chasidizmas.
Pamaldumo įkarštis Lenkijos žydų masėse nebuvo paprasta
religinė jėga. Jis turėjo radikalių atspalvių. Žydų visuomenėje
vešėjo autoritarizmas, neretai ir priespauda. Ją valdė tarpusavy
susigiminiavusių turtingų pirklių ir rabinų-teisininkų oligar­
chija. Tarybų sistema šiam elitui teikė bauginamos galios, o jų
rinkėjų ratas buvo mažytis. Ši oligarchija nebuvo uždara, nes
išsilavinimas atverdavo kelią į ją. Teoriškai iki jos galėdavo
437
IV. GETAS
pakilti net neturtingas. Katedokratija būtinai buvo sykiu ir
meritokratija. Tačiau daugumas neturtingųjų likdavo bejė­
giai, - tokie ir jautėsi. Sinagogoje jie ničnieko nereiškė. Galėda­
vo parašyti prieš kurį rabiną peticiją; tačiau jei pastarojo gimi­
nė būdavo be priekaištų, niekas nereaguodavo. Dargi priešin­
gai: daugeliu vietos tarybų nuosprendžių baudžiami visi tie,
„kurie liežuvauja ir pajuokia iškilių miesto vyrų darbus". Pries­
paudos dvasia tvyrojo ne tik bendruomenėse, bet ir šeimose.
Getas taip pat buvo ir patriarchato visuomenė. Tėvas turėjo
teisę jėga priversti dvylikos sulaukusį sūnų mokytis Toros.
Kai jam sueidavo trylika, galiojo Pakartoto Įstatymo knygos
įstatymas apie maištingąjį sūnų. Teoriškai nepaklusnus sūnus
galėjo būti atvestas prieš išminčius, nuteistas ir mirtinai užmė­
tytas akmenimis; net pirmąkart prasižengęs jis galėjo būti nu­
plaktas. Talmude rašoma, kad nieko panašaus niekada nebuvo
atsitikę, bet sūnų slėgė jau pats įstatymo šešėlis. Dukteriai dar
esant mažai mergaitei, tėvas galėjo sudaryti jos vedybų sutartį.
Teoriškai, tapusi bogeret, t. y. sulaukusi dvylikos su puse metų,
ji turėjo teisę atstumti vyrą, bet taip retai tepasitaikydavo.
Vaikai būdavo mokomi, jog pagarba tėvams prilygsta Dievo
gerbimui92. Trumpai tariant, gete perdėm vyravo subordinacija.
Tačiau vienas iš puikių žydų bruožų yra tai, kad jie nepa­
klūsta savo pačių pasiskirtai valdžiai. Žydas amžinai protes­
tuoja. Ir žydų tradicija nors ir nenorom, bet vis dėlto pripažįsta
protestuotojo vaidmenį. Taip pat ji leidžia šventam žmogui
veikti anapus norminės religinės struktūros. Jau susidūrėme
su baal šem, Dievo Vardo šeimininku. Šis tipažas siekė Babilo­
nijos geonim laikus. Pradedant XVI a. aškenazių žydų pasau­
lyje apstu tokių asmenų, užsiimančių praktine kabala. Vienas
kitas iš tikrųjų buvo mokslininkas. Daugumas rašinėjo amule92 Pakartoto Įstatymo 21, 18-20; San- ish Philosophy of Man as Expressed in
hedrin 8, 5; 71 a; Yebamoth 12, 1-2; the Rabbinical Tradition, London, 1961.
cit. iš S. Belkin, In His Image: The Jew438
IV. GETAS
tus ar gydė liaudies medicinos priemonėmis - specialiomis mal­
domis, giesmėmis, žolelėmis bei gyvūnų dalimis. Jie būdavo
psichinių sutrikimų ir dybbuks išvarymo specialistai.
Apie 1736 m. pašaukimą pajuto vienas iš tokių žmonių Izraelis ben Eliezeras, vėliau žinomas Baal Šem Tovo (apie
1700-1760), arba pagal inicialus - Bešto, vardu. Jis buvo našlai­
tis, gimęs Okope, Podolės užkampyje. Įvairiu laiku tarnavo
padėjėju ritualinėje skerdykloje, dirbo Karpatų kalnų molynuo­
se, ėjo sinagogos sargo ir prievaizdo pareigas ir laikė smuklę.
Portretuose jis paprastai vaizduojamas su pypke rankoje ar
burnoje. Baal Šem Tovas buvo liaudies žmogus. Visiškai nepri­
klausė jokiai kilmingai apaštališkai rabinų giminei, kuri teoriš­
kai galėtų būti kildinama iš Mozės. Teturėjo menką išsilavini­
mą. Neišliko joks autentiškas jo kūrinys. Jo parašu pažymėti
laiškai, galimas daiktas, padirbti. Jo pamokslus užrašydavo mo­
kiniai. Dirbo už sinagogų sistemos ribų ir, atrodo, niekuomet
jose nepamokslavo. Bet, kaip ir Johnas Wesley'us, jis keliavo
po šalį. Rašė amuletus. Gydė ir išvarinėjo piktąsias dvasias, iš
esmės darė viską, ką ir turėtų daryti eilinis šventasis. Tačiau,
be viso to, jis dar turėjo tikrą charizmą: būdami greta jo, vyrai
ir moterys patys pasijusdavo gebą siekti aukštesnių siekių, gy­
venti tyresnį gyvenimą. Šį intensyvaus, nors ir kuklaus bei pa­
prasto šventumo įspūdį dar stiprino jo išgydymai, neretai vaiz­
dingi, taip pat jo sapnai, kuriais jis tiksliai nuspėdavo įvykius,
jo patiriamos mistinės būsenos bei jam priskiriami stebuklai93.
Visa tai darė Baal Šem Tovą įtakingu žmogumi. Išgarsėjęs
jis, nelyginant žymus rabinas, priiminėdavo lankytojus, ir žmo­
nės suvažiuodavo pas jį iš tolimiausių vietų. Tačiau sąjūdžio
įkūrėju jis tapo savo kūrybingumo dėka. Jis buvo atsakingas
už dvi naujas institucijas. Pirmoji buvo jo atnaujinta senovinė
93 J. R. Mintz, In Praise of Ba'al Shem
Tov, New York, 1970; Encyclopaedia
Judaica, t. 9, p. 1049; Martin Buber,
Origins and Meaning of Hasidism, Lon-
don, 1960.
439
IV. GETAS
caddik sąvoka; caddik - tai aukštesnio plano žmogus, išsiskirian­
tis ypatingu gebėjimu priartėti prie Dievo. Ši idėja taikyta dar
iš Nojaus. Tačiau Baal Šem Tovas apdovanojo caddik nepapras­
tu vaidmeniu. Atsimetus Šabetajui Cvi, mesijizmas tapo diskre­
dituotas. Beštas nesileido į frankizmą ar kokią kitą mesijinę
sektą, kuri kryptų į šalį nuo žydų monoteizmo. Jo paties žo­
džiais, „Šekina rauda ir sako, jog kolei galūnė tebėra išvien su
kūnu, galima viltis, kad ji išgis. Bet kai ji atkirsta, jos nebesugrąžinsi, o kiekvienas žydas yra Šekinos kūno dalis". Tad
jis nė neketino eiti keliu, kuriuo atitrūkstama nuo kamieno.
Tačiau įžvelgė tuštumą, žydų širdyse paliktą pranykusio Mesi­
jo. Tą tuštumą užpildė, atgaivindamas caddik, nusileidžiantį iš
aukštybių kiek panašiai kaip Dievo malonė ir gailestingumas.
Pagal Baal Šem Tovo mokymą, cadikas nebuvo mesijas, bet
sykiu ir ne visai paprastas žmogus - veikiau kažkas pusiaukely tarp šių dviejų. Negana to, kadangi cadikas nesiskelbė Me­
siju, jų galėjo būti daug. Šitaip iškilo naujo tipo religinė asme­
nybė, padėjusi subręsti ir pasklisti naujam sąjūdžiui.
Antra, Beštas išrado revoliucingą populiarios maldos for­
mą. Tai buvo svarbu tuo požiūriu, jog įgalino prisidėti pap­
rastą, kuklų žydą. Didžiąją lurijinės kabalos stiprybę sudarė
liaudies patiriamas jausmas, kad dievobaimingu gyvenimu ir
maldomis ji gali pagreitinti Mesijo atėjimą. Panašų liaudies da­
lyvavimo elementą Baal Šem Tovas pažadino savo naująja mal­
dos teorija, kurią skleidė pats ir jo įpėdiniai. Jis pabrėžė, esą
malda - tai veikiau ne žmogiška veikla, o antgamtinis aktas,
kuriuo žmogus pralaužia savo natūraliosios būties barjerus ir
pasiekia dieviškąjį pasaulį. Kaipgi žmogus tai padaro? Jis ima
maldaknygę ir sutelkia visą dėmesį į raides. Ne skaito, bet su­
kaupia valią. Tuo metu raidžių pavidalai išnyksta ir dvasiškai
tampa regimi raidėse paslėpti dieviškieji atributai, - beje, tai
tipiška kabalistinė idėja. Nelyginant žvelgtumei kiaurai perre­
gimą daiktą. Beštas tatai vadino „įėjimu į maldos raides" arba
440
IV. GETAS
„dangiškąsias menes", - tik „įžengęs į maldos menes", žmogus
žinodavo esąs įvertintas94.
Beštas mokė, jog norėdamas patekti vidun, žmogus priva­
lo sunaikinti savo asmenybę ir tapti nieku. Šitaip jis esą sukur­
siąs vakuumą, kurį užpildo lyg ir kokia aukštesnė būtybė,
imanti už jį veikti ir kalbėti. Kai maldyno raidės praranda ryš­
kumą ir susilieja į vieną dėmę, įvyksta transformacija, žmogus
liaujasi veikęs kaip žmogus ir jau nebe jis siunčia žodžius aukš­
tyn, o jie atsiunčiami į jo burną. Burna kalba ir toliau, bet mintis
nukreipia dvasia. Beštas sakydavo: „Aš leidžiu lūpoms tarti
tai, ką jos nori pasakyti"95. Jo įpėdinis antrosios chasidų kar­
tos vadovas Dov Beras aiškino, esą dvasinė galia, leidžianti
įvykti šiam dieviškajam „apsėdimui", randasi iš to, kad Tora
ir Dievas iš tikrųjų yra viena, o dieviškoji energija tvyro su­
kaupta knygos raidėse. Sėkminga kontempliatyvi malda šią
galią išlaisvinanti. Dov Beras pasitelkdavo kitą palyginimą:
„Kai žmogus studijuoja ar meldžiasi, žodžius dera tarti visa
jėga, tarytum iš viso jo kūno išsilietų sėklos lašas, kuriame
būtų sutelkta [visa] jo stiprybė"96.
Todėl chasidų apeigos pasidarė nepaprastai triukšmingos.
Jie iš aukšto žvelgė į sinagogą. Turėdavo savo štiblech, arba
maldos namus, kur rinkdavosi su savo kaimiškais apdarais ir
plačiomis kailinėmis skrybėlėmis. Jei kas įsigeisdavo - gerdavo
ar rūkydavo. Melsdamiesi - dažniausiai visu balsu - jie lin­
guodavo ir plodavo rankomis. Giedodavo melodiją, vadinamą rtiggun, ir pagal ją šokdavo. Chasidai turėjo savo ypatingų
maldų, sumišusių iš lenkų aškenazių ir sefardų lurijinio ritua­
lo. Jie būdavo neturtingi, neišprusę žmonės. Žydų religines
institucijas jie šokiruodavo, ypač kai jų praktika išplito po vi­
są Lenkiją ir pasiekė Lietuvą. Netrukus jie buvo apkaltinti slap­
94 R. Schatz, Contemplative Prayers
in Hasidism, kn. Studies in Mysticism
lem, Jerusalem, 1967, p. 209. 95 Cit. iš
ibid., p. 213. 96 lbid., p. 216.
and Religion Presented to Gershom Scho441
IV. GETAS
tu šabetajizmu. Pasigirsdavo piktų raginimų juos užgniaužti.
Ankstyvieji chasidai Elijo ben Saliamono Zalmano (17201797), Vilnius gaono, asmenyje sutiko pasišventusį priešininką.
Netgi tarp įprastinių žydų vunderkindų gaonas buvo įstabiau­
sias vaikas. Pirmąjį pamokslą Vilniaus sinagogoje jis pasakė
būdamas šešerių metų. Tiek pasaulietinės, tiek religinės jo ži­
nios įkvėpdavo baimingą pagarbą. Kai, aštuoniolikos metų su­
situokęs, jis įgijo nepriklausomų lėšų, nusipirko nedidelį namelį
už Vilniaus ir visiškai atsidavė mokslui. Pasak jo sūnų, gaonas
niekados nemiegodavęs ilgiau kaip dvi valandas per dieną,
taip pat vienu kartu daugiausia po pusvalandį. Kad atsiribotų
nuo blaškymo, laikydavęs uždarytas langines netgi dieną ir
studijuodavęs žvakių šviesoje. Kad neužmigtų, nekūrendavęs
patalpos, o kojas pasimerkdavęs į šalto vandens dubenį. Jo
galiai ir įtakai Vilniuje augant, jis vis intensyviau studijavo.
Kabalos neniekino, tačiau viskas turėjo būti pajungta halachos
reikalavimams. Chasidizmą laikė papiktinimu. Anot jo, visos
jų ekstazės, stebuklai ir vizijos esančios melagystės bei apgau­
lės. Cadiko idėja esanti stabmeldiška, tai paprasčiausių žmonių
garbinimas. O svarbiausia, jų maldos teorija mėginanti pakeisti
žydų mokslą ir metanti jam įžūlų iššūkį, o juk tai judaizmo
alfa ir omega. Gaonas tiesiog įkūnijo katedokratiją; paklaus­
tas, ką reiktų daryti su chasidim, atsakęs: persekioti97. Ortodok­
sų džiaugsmui, chasidai pradėjo šechita, arba ritualiniam sker­
dimui, naudoti neortodoksinius peilius. Pirmasis cherem jiems
paskelbtas 1772 m. Jų knygos viešai deginamos. 1781 m. sekė
antras cherem, kuriuo buvo konstatuojama: „Jie privalo su savo
žmonomis ir vaikais palikti mūsų bendruomenes [...] ir ne­
dera jiems suteikti nakvynę. Jų šechita yra draudžiama. Drau­
džiama su jais prekiauti, tuoktis ar padėti juos laidoti". Gaonas
rašė: „Kiekvieno tikinčio žydo pareiga smerkti ir persekioti
97 L. Ginzburg, The Gaon, Rabbi Elijah,
London, 1920.
442
IV. GETAS
juos, siųsti jiems visokeriopas negandas ir užgniaužti juos, nes
jų širdyse glūdi nuodėmė ir jie - skaudulys ant Izraelio kūno"98.
Tačiau chasidai savo ruožtu irgi atsakė ekskomunikavimais. Siekdami apsiginti, leido pamfletus. Lietuvoje, ypač Vil­
niuje, prieš išvykdamas užbaigti dienų Izraelio žemėje, gaonas sukūrė halachinės ortodoksijos ir mokslo anklavą. Tačiau
visur kitur chasidizmas įsitvirtino kaip nuolatinė ir būtina ju­
daizmo dalis. Jis išplito į Vokietiją, o iš ten - į pasaulį. Ortodok­
sams nepavyko jo sunaikinti. Iš tikrųjų netrukus tokių pastangų
atsisakyta, mat tiek mokslininkai, tiek entuziastingi jo šali­
ninkai susivienijo, stodami prieš bendrą priešą - žydų švie­
timą, arba haskala.
Nors haskala buvo specifinis žydų istorijos epizodas, o
maskil, arba apsišvietęs žydas, - ypatingas, vien judaizmui
būdingas tipas, vis dėlto žydų švietimas yra bendro Europos
švietimo epochos dalis. Bet žvelgiant konkrečiau, jis susijęs su
švietimu Vokietijoje, ir tam esama pakankamai priežasčių. Ir
Prancūzijoje, ir Vokietijoje šiam sąjūdžiui rūpėjo peržiūrėti ir
pataisyti žmogaus santykį su Dievu. Bet Prancūzijoje jis įgavo
tendenciją paneigti arba nužeminti Dievą ir pažaboti religiją,
o štai Vokietijoje švietimo sąjūdis nuoširdžiai siekė surasti naują
žmogaus religinės dvasios sampratą bei jos įgyvendinimo bū­
dą. Prancūzų švietimas žėrėjo ryškia šviesa, bet buvo iš esmės
lėkštas; vokiškasis buvo rimtas, nuoširdus ir kūrybingas. Todėl
apsišvietusieji žydai jautė būtent vokiečių švietimo trauką,
patyrė didžiausią jo įtaką ir, savo ruožtu, patys apčiuopiamai
jį praturtino99. Turbūt pirmą kartą Vokietijoje žydai pajuto ryš­
kų giminiškumą vokiečių kultūrai ir tokiu būdu savo širdyse
pasėjo pasibaisėtinos saviapgaulės sėklą.
Krikščionių visuomenėje intelektualams švietimas iš tikrųjų
uždavė klausimą: kokio didumo vaidmenį Dievas turi vis la98 Cit. iš Encyclopaedia Judaica, t. 6, p.
653.
99 A. A. Cohen, The Natural and Supernatural Jew, London, 1967, p. 20.
443
IV. GETAS
biau pasaulietėjančioje kultūroje, jeigu iš viso jį turi? Žydams
tasai klausimas veikiau skambėjo taip: kokį vaidmenį pasaulie­
tinis pažinimas turi Dievo kultūroje (jei iš viso turi)? Juos vis
dar gaubė viduramžiška vientisos religingos visuomenės regi­
mybė. Tiesa, Maimonidas tvirtais argumentais įrodinėjo pasau­
lietinio mokslo privalumus ir parodė, kaip puikiai jį galima
suderinti su Tora. Bet jo argumentai daugelio žydų neįtikino.
Netgi toks palyginti nuosaikus žmogus kaip Prahos Maharalas puolė Rossi būtent už tai, kad šis religiniuose dalykuose
rėmėsi pasaulietiniais kriterijais100. Pavyzdžiui, vienas kitas žy­
das lankė medicinos mokyklą Paduvoje. Tačiau, vos peržengę
geto slenkstį vakare, - o žydų verslininkai iš tikrųjų į jį sugrįž­
davo, -jie tučtuojau pamiršdavo pasaulį anapus Toros. Žinoma,
nemaža jų palikdavo getą visam laikui; bet juk tokių pasitai­
kydavo visados. Daugumos žydų pasitenkinimui, baisingas
Spinozos pavyzdys parodė, jog žmogus negali gerti iš nežydų
pažinimo versmės, nerizikuodamas mirtinai užnuodyti savo
žydiško būvio. Tad ne tik socialiniu, bet ir intelektualiniu po­
žiūriu getas liko visiškai atskiras pasaulis.
XVIII a. įpusėjus, šio atskirumo rezultatai tapo visiems ap­
gailėtinai akivaizdūs. Jau Tortozos disputo laikais - XV a. pra­
džioje - žydų inteligentija oponentų dėka pasirodė atsilikusi
ir obskurantiška. Dabar, praslinkus daugiau kaip 300 metų,
išsilavinusiems - o ir neišsilavinusiems - krikščionims žydai
atrodė paniekos bei pajuokos vertos figūros, apsidariusios juo­
kingais drabužiais, įkalintos senoviškų ir kurioziškų prietarų,
nuo modernios visuomenės nutolusios ir izoliuotos ne mažiau
už savąsias pražuvusias gentis. Nežydai nieko nenutuokė apie
žydų mokslą - jis jiems nemaž nerūpėjo. Kaip ir senovės graikai
savo metu, jie nė neįtarė jį egzistuojant. Krikščioniškosios Euro­
pos niekuomet neapleisdavo „žydų klausimas". Viduramžiais
100 Cit. iš ibid., p. 24.
444
IV. GETAS
tai buvo: kaip sutrukdyti šiai subversiškai mažumai suteršti
religinę tiesą bei suardyti visuomenės tvarką? Dabar jau nie­
kas to nesibaimino. Bent jau nežydams intelektualams proble­
ma greičiau atrodė tokia: kaip iš humanistinių paskatų išgel­
bėti šią pagailos vertą tautą iš jų tamsybiško neišmanymo.
1749 m. jaunas protestantų dramaturgas Gottholdas Lessingas pastatė vienaveiksmę pjesę Die Juden, kurioje beveik pir­
mąsyk europinėje literatūroje žydas pavaizduotas kaip rafinuo­
ta, racionali žmogiška būtybė. Tai buvo tolerancijos gestas, ku­
rį šiltai atliepė visiškas Lessingo bendraamžis, Desau žydas
vardu Mozė Mendelssohnas (1729-1786). Abu vyrai susipažino
ir susidraugavo, ir gabusis dramaturgas įvedė žydą į literatūri­
nę visuomenę. Mendelssohnas kentėjo nuo stuburo iškrypimo
ir dėl to buvo kantrus, kuklus, linkęs vengti viešumos. Tačiau
kunkuliavo energija. Gavęs gerą išsilavinimą iš vietos rabino,
įgijęs sąskaitininko profesiją, jis visą gyvenimą liko pirklys.
Tačiau skaitė įspūdingai daug ir įgijo nepaprastai plataus spekt­
ro pasaulietinių žinių. Padedamas Lessingo, ėmė spausdinti
savo filosofinius raštus. Frydrichas Didysis suteikė jam „teisę
reziduoti" Berlyne. Visuomenė žavėjosi jo pokalbiais, ir jis tapo
iškilia salonų figūra101. Buvo dešimčia metų jaunesnis už gaoną,
beveik trisdešimčia - už Beštą, tačiau jį nuo jų, regis, skyrė iš­
tisi amžiai. Ugningas talmudistas, mistikas entuziastas, civili­
zuotas racionalistas, - apie šiuos tris archetipus buvo lemta
grupuotis visam moderniajam žydų pasauliui!
Iš pradžių Mendelssohnas nė nepretendavo praturtinti
švietimą būdingu žydišku indėliu; jis tiesiog norėjo pats nau­
dotis švietimo atveriamomis galimybėmis. Tačiau viešai pa­
skelbti savo žydiškus įsitikinimus jį paskatino visur nežydų
pasaulyje jo sutinkamas judaizmo neišmanymas bei nuvertini­
mas. Tradicinis nežydų pasaulis skelbė: laikyk žydus pažabo101 Isaac Eisenstein Barzilay, The Background of the Berlin Haskalah, kn. J.
L. Blaud et ai., red., Essays on Jewish
Life and Thought, New York, 1959.
445
IV. GETAS
tus arba juos išvaryk. Apsišvietęs nežydų pasaulis klausė: kaip
geriausiai galėtume padėti tiems vargšams žydams liautis bu­
vus žydais? Mendelssohnas atsakė: dalykimės bendra kultūra,
bet leiskite mums, žydams, likti žydais. 1767 m. jis išspausdino
veikalą Phaedon, Platono dialogo pavyzdžiu sumanytą sielos
nemirtingumo nagrinėjimą. Tokiu metu kai kultūringi vokie­
čiai vis dar berašė lotyniškai ar prancūziškai, o žydai - hebra­
jiškai ar jidiš, Mendelssohnas, sekdamas Lessingo pavyzdžiu,
stengėsi vokiečių kalbą padaryti intelektinio diskurso kalba
ir panaudoti nepaprastai turtingus jos resursus. Vokiškai jis
rašė su grakščia elegancija ir savo tekstą pridaigstydavo ne
biblinių, o klasikinių aliuzijų - būdingas maskil bruožas. Ne­
žydų skaitytojų knyga buvo gerai sutikta, bet to sutikimo ma­
niera Mendelssohnui kėlė neviltį. Net jo paties vertėjas į pran­
cūzų kalbą iš aukšto pareiškė (1772), esą tai įstabus veikalas,
turint galvoje faktą, jog jis parašytas asmens, „gimusio ir užau­
gusio tautoje, įklimpusioje vulgarioje tamsybėje"102. Protingas
jaunas šveicarų pastorius Johanas Casparas Lavateras aukšti­
no autoriaus nuopelnus ir rašė, jog šis esąs neabejotinai pasi­
rengęs atsiversti, - šitaip jis išprovokavo Mendelssohną viešai
apginti savo judaistines pažiūras.
Tokiu būdu Mendelssohnas norom nenorom buvo paska­
tintas imtis racionalistinės judaizmo gynybos; ar, tiksliau pa­
sakius, pademonstruoti, kaip žydai, neatitrūkdami nuo esminių
savo tikėjimo principų, gali tapti Europos bendros kultūros
dalimi. Jis veikė įvairiomis formomis. Išvertė Penkiaknygę į
vokiečių kalbą. Mėgino puoselėti tarp Vokietijos žydų hebra­
jų, o ne jidiš kalbos mokymąsi, - pastarąją jis peikė kaip vulgarią
bei amoralią tarmę. Mendelssohno prestižas augo, ir jis pasiju­
to prieš nežydų vyresnybę ginąs vietinių žydų bendruomenių
interesus. Pasipriešino žydų išvarymui iš Drezdeno ir nau102 Cit. iš Cohen, op. cit.
446
IV. GETAS
jiems antisemitiniams įstatymams Šveicarijoje. Detaliai paneigė
plačiai paplitusį kaltinimą, neva žydų maldos esančios priešiš­
kos krikščionims. Pasaulietinei valdžiai išaiškino žydų santuo­
kos įstatymus ir priesaikas. Tačiau išoriniam pasauliui vaizduo­
damas judaizmą pačiomis palankiausiomis spalvomis, kita
vertus, tuo pat metu Mendelssohnas stengėsi skatinti permai­
nas, kuriomis tėvų tikėjimas atsikratytų savo nepatrauklių
bruožų. Jis bjaurėjosi chereminstitucija, ypač paveiktas Altonoje
XVIII a. 6-ame dešimtmetyje vykusios raganų medžioklės prieš
šabetajininkus. Laikėsi požiūrio, jog valstybė - tai privaloma
visuomenė, grįsta visuomenine sutartimi, o visos bažnyčios savanoriškos, paremtos įsitikinimu. Joks žmogus neturįs būti
verčiamas priklausyti kuriai iš jų arba išvaromas iš jos prieš
savo valią103. Jam atrodė geriausia užbaigti atskirą žydų juris­
dikciją, ir jis nepritarė tiems nežydų liberalams, kurie ragino
valstybę paremti žydų teismus. Skatino nutraukti visokį žydų
persekiojimą ir diskriminavimą ir tvirtino esąs įsitikinęs, jog
tai įvyks, kai protas triumfuos. Tačiau lygiai taip pat jis laikėsi
nuomonės, kad žydai privalo atsisakyti tų papročių, kurie ribo­
ja protingą žmogaus laisvę ir ypač - mąstymo laisvę.
Mendelssohnas pavojingai balansavo nelyg akrobatas ant
lyno. Galimybė nueiti Spinozos pėdomis jam kėlė siaubą, ir jei
kas imdavo juodu lyginti, jis nepaprastai jaudindavosi. Bijojo
ir užsitraukti krikščionių rūstybę, jei viešuose ginčuose, ginda­
mas judaizmą, nepriimtinai pakritikuotų krikščionybę. Disku­
tuodamas su Lavateru, jis nurodė, esą pavojinga prieštarauti
didžiosios daugumos tikėjimui, ir pridūrė: „Esu priespaudą
kenčiančios tautos narys". Iš tikrųjų jis manė, kad krikščiony­
bė daug iracionalesnė už judaizmą. Jam visada rūpėjo apginti
jungtį su švietimu, tuo pat metu nenutraukiant ryšių su tikin­
čiųjų žydų masėmis. Tad kartkartėmis jis mėgindavo visiems
103 A. Altmann, Essays in Jeivish Intellectual History, Brandeis, 1981, ir Mo-
sės Mendelssohn: A Biographical Study,
University of Alabama, 1973.
447
IV. GETAS
žmonėms atstoti viską. Sunku apibūdinti jo pažiūras, kad jos
nepasirodytų supainiotos. Mendelssohnas sekė Maimonidu
tvirtindamas, jog religijos tiesos įrodomos protu. Bet kadangi
Maimonidas pageidavo, kad racionaliąją tiesą patvirtintų Ap­
reiškimas, tai ir Mendelssohnas seikėjo drauge ir Apreiškimą.
Judaizmas esąs ne apreikšta religija, bet apreikštas įstatymas:
istorinis faktas esąs tai, kad Mozė gavęs Įstatymą Sinajuje ir
kad Įstatymas - tai priemonė, kuria žydų tauta pasiekianti dva­
sinę laimę. Tiesai nereikia stebuklų, kurie ją patvirtintų. „Išmin­
tingam žmogui, kurį tikrosios filosofijos argumentai įtikino
aukščiausiosios dievybės egzistavimu, - rašė jis, - nepalygina­
mai didesnį įspūdį daro ne stebuklas, o natūralus įvykis, kurio
ryšius su visuma jis iš dalies gali įžvelgti" (užrašų knygelės
įrašas, 1753 m. kovo 16 d.)104. Vis dėlto Dievo buvimui įrodyti
Mendelssohnas kliovėsi senąja metafizika: a priori, arba onto­
loginiu įrodymu bei a posteriori, arba kosmologiniu. Visuotinai
pripažinta, jog abu juos sugriovė Kantas Grynojo proto kritikoje
(1781), kuri buvo išspausdinta paskutiniu Mendelssohno gyve­
nimo dešimtmečiu.
Taigi kaip žydų religijos apologetas Mendelssohnas nepa­
tyrė didelės sėkmės. Teisybę sakant, daug kuo joje jis papras­
čiausiai netikėjo: išrinktosios tautos idėja, žydų misija žmonijai,
Pažadėtąja žeme. Jis, regis, manė, kad judaizmas buvo tinkamas
konkrečios tautos tikėjimas, kurį dera praktikuoti privačiai ir
kaip įmanoma racionaliau. Idėja, kad visa kultūra gali tilpti
Toroje, jam atrodė absurdiška. Žydas turėtų pasimelsti namie,
o tada, išėjęs į pasaulį, dalyvauti bendroje europinėje kultūro­
je. Tačiau logiškai tatai leistų daryti išvadą, jog kiekvienas
žydas priklausytų kultūrai tos tautos, kurioje jis gyvena. Taigi
žydai, savo visuotinę vienybę išlaikę pusantro tūkstančio metų,
nors buvo baisingai skriaudžiami, dabar laipsniškai ištirptų,
104 Cit. iš Altmann, Essays.
448
IV. GETAS
likdami ištikimi vien asmeniškam, konfesiniam tikėjimui. Štai
kodėl didysis šių laikų judaizmo apologetas Jechezkelis
Kaufmannas (1889-1963) pavadino Mendelssohną „žydų Liu­
teriu", - mat jis nukirtęs ryšį tarp tikėjimo ir tautos105.
Tačiau nepanašu, kad Mendelssohnas būtų įvertinęs Toros
kultūros atmetimo loginius padarinius. Jį būtų giliai nuliūdinusi
mintis apie tai, kad žydai, įsijungę į „tautų kultūrą", laipsniš­
kai praras ir tikėjimą žydų Dievu. Jis iš tiesų tvirtino, jog juda­
izmas ir krikščionybė galėtų suartėti, jei pastaroji būtų apvalyta
nuo savo iracionalumų. Tačiau jam visiškai nepatiko idėja, kad
žydai, norėdami emancipuotis, turėtų atsiversti į krikščionybę.
Mendelssohnas skatino prūsų veikėją Christianą YVilhelmą von
Dohmą paskelbti geranorišką, bet atlaidžiu tonu pateiktą pa­
reiškimą už žydų laisves - Apie žydų pilietinės padėties gerinimą
(1781), bet pareiškimo maniera jį papiktino. Trumpai tariant,
Dohmas teigė: žydai - itin nepriimtina tauta, bet savaime ji nėra
bloga; bent jau ne blogesnė, negu ją padarė krikščionių perse­
kiojimai ir jų pačių prietaringas tikėjimas. Žydai turį „perdėtą
polinkį [siekti] naudos visais įmanomais būdais, pomėgį lupikauti". Prie šių „defektų" dar „prisideda jų pačių prisimesta
segregacija, nulemta jų religinių principų bei rabinų sofistikos".
Iš to esą plaukia „prekybą varžančių valstybės įstatymų lau­
žymas, draudžiamų prekių importavimas bei eksportavimas,
pinigų ir brangiųjų metalų padirbinėjimas". Dohmas ragino
imtis valstybinių reformų, „kurių dėka jie galėtų būti išgydyti
nuo šio pagedimo ir taptų geresniais žmonėmis bei naudinges­
niais piliečiais"106. Tačiau čia, žinoma, glūdėjo implikacija, jog
žydų religiją taipogi derėtų radikaliai pertvarkyti.
Todėl Mendelssohnas pajuto poreikį išaiškinti savo požiūrį
į žydų vaidmenį visuomenėje veikale Jeruzalė, arba Apie religinę
galią ir judaizmą (1783). Jis gynė judaizmą kaip nedogminę re105 Cohen, op. cit., p. 27-29. 106 Cit. iš
Encyclopaedia Judaica, t. 6, p. 153.
449
IV. GETAS
ligiją. Ji suteikianti žmogui prielaidas, gyvenimo kodeksą, bet
nesiekianti kontroliuoti jo minčių. „Tikėjimas nepriima įsaky­
mų, - rašė jis, - jis pripažįsta tik tai, kas prieinama išprotautu
įsitikinimu". Kad žmonės būtų laimingi, jiems reikią ieškoti
tiesos ir išrasti. Todėl tiesa turinti būti pasiekiama visų rasių
bei tikybų žmonėms. Judaizmas nesąs vienintelis veiksnys, ku­
riuo Dievas atskleidęs tiesą. Jos ieškoti turį būti leista visiems
žmonėms, taip pat ir žydams: „Tegu kiekvienam žmogui, kuris
nedrumsčia visuomenės gerovės, laikosi įstatymų, dorai elgiasi
jūsų bei savo artimo atžvilgiu, būna leista kalbėti tai, ką jis
mano, melstis Dievui savo ar savo tėvų būdu ir ieškoti amžinojo
išganymo ten, kur jis tikisi jį rasiąs". Tokia formuluotė išreiškė
reikalavimą garantuoti civilizuotą žydų traktavimą; tačiau tai
nebuvo judaizmas. Kalbant religijos sąvokomis, tai buvo natū­
raliosios religijos ir natūraliosios etikos formulė, ir žydai, su­
prantama, prie viso to prisidėtų, bet ne daugiau. Griausmingas
Mozės balsas negrąžinamai nutilo.
Negana to, jei pripažindami švietimą, žydai ir turėjo išsiža­
dėti kai kurių judaizmo reikalavimų, jie negavo mainais ga­
rantijų, kad laimės ramų gyvenimą. Iš visų šalių labiausiai prie
Mendelssohno idealo priartėjo Jungtinės Valstijos, kur švieti­
mo idėjos rado tvirtą anglų parlamentarizmo bei tolerantiško
religinio pliuralizmo pagrindą. Tais pačiais metais, kai Mendelssohnas rašė Jeruzalę, Thomas Jeffersonas Pastabose apie Virdži­
niją (1782) įrodinėjo, kad protingų, etinių religijų įvairovė ge­
riausiai laiduoja materialinę bei dvasinę pažangą ir žmogaus
laisvę. Amerikietišką religijos sampratą puikiai atitiko Mendel­
ssohno pasiūlytas dualistinis „žydų klausimo" sprendimas, ku­
rį vėliau taikliai nusakė poetas Judas Leibas Gordonas: „savo
palapinėje - žydas, lauke - žmogus". Kaip ir gyventojai apsk­
ritai, daugumas Amerikos žydų rėmė nepriklausomybės sąjūdį,
nors būta ir lojalistų bei neutralios pozicijos šalininkų. Kai ku­
rie pasižymėjo kovose. 1789 m. Filadelfijoje surengtoje viešoje
450
IV. GETAS
šventėje naujosios konstitucijos proga buvo vienas stalas, ant
kurio patiektas maistas atitiko žydų mitybos įstatymus107.
O žydai išties turėjo ką švęsti. Prisimenant jų istoriją, iš
naujosios Amerikos konstitucijos jie galėjo gauti daugiau nei
kuri nors kita grupė, - jiems reikšmingesnis buvo Bažnyčios
atskyrimas nuo valstybės, visuotinė sąžinės laisvė ir, žinoma,
visokių su paskyrimais susijusių religinių tikrinimų pabaiga.
Konstitucija taip pat veiksmingai užtikrino laisves žydams, nors
kai kuriose valstijose šiuo klausimu ir buvo delsiama. Protes­
tantiškoje Šiaurės Karolinoje paskutiniai žydų teisių ribojimai,
kad ir menkesnieji, išliko net iki 1868 m. Bet žydas Jungtinėse
Valstijose jautėsi laisvas; maža to - jis jautėsi esąs vertinamas.
Faktas, kad žydas stropiai laikosi savo religijos normų ir yra
solidus sinagogos narys, anaiptol nebuvo kliūtis jo kelyje, kaip
Europoje, - Jungtinėse Valstijose, priešingai, tai laidavo jo re­
spektabilumą, mat visos įprastinės pamaldumo formos čia lai­
kytos kertiniais visuomenės akmenimis. Amerikoje žydai neat­
rado naujojo Siono, užtat pagaliau rado pastovumą, atvangą
ir namus.
Europoje Švietimas suteikė jiems vilčių, kurios pasirodė
esančios iliuzinės, ir atvėrė galimybių, kurios pavirto naujomis
problemomis. Kai kuriuose regionuose proto viešpatavimo
principas toli gražu neveikė. Po trijų Lenkijos padalijimų (1772,
1793 ir 1795) anksčiau žydų apskritai neįsileidusi Rusijos im­
perija savo godumo naujoms teritorijoms dėka įgijo jų visą
milijoną. Dabar ji suteikė žydams teisę gyventi, bet tik už Sėslu­
mo ribos, kur jų sparčiai gausėjo, jie vis labiau skurdo ir sulauk­
davo vis naujų ribojimų. Taip pat ir Italijoje, bent jau popiežiaus
valstybėse, žydų padėtis pablogėjo valdant antisemitiškai nu­
siteikusiam popiežiui Pijui VI (1775-1799), kuris, vos užsidėjęs
popiežiaus mitrą, išleido Ediktą dėl žydų, ir žydai tuo pagrin­
du net imti jėga krikštyti. Įstatymas įpareigojo žydus klausy107 Blau ir Baron, op. cit., p. xxii-xxiii.
451
IV. GETAS
tis niekinamų bei įžeidžiamų pamokslų, o jeigu žydų vaiką
kas nors - pvz., katalikė tarnaitė - vienaip ar kitaip pakrikšty­
davo, Bažnyčia galėjo vėliau pareikšti į jį savo teises. Tas asmuo
būdavo nugabenamas į Katechumenų namus, kur (iš suaugusio­
jo) reikalauta sutikimo, ir jis galėdavo jį duoti vien tam, kad
ištrūktų laisvėn. Kadaise žydams liberali Ferara dabar pranoko
pačią Romą. Dar 1817 m. Angelo Anconos dukrelę arkivyskupo
tribunolo pasamdyti ginkluoti vyrai jėga atėmė iš tėvų, tuo
pagrindu, neva prieš penkerius metus ją, tuo metu dviejų mė­
nesių kūdikį, slapta pakrikštijusi žindyvė, kuri vėliau buvusi
atleista už nesąžiningumą. Šis įvykis Feraros gete išprovokavo
teroro protrūkį108.
Labiau apsišvietusiomis save laikiusios valstybės elgėsi su
žydais tik vos ne vos geriau. Austrijos imperatorienė Marija
Teresė dargi 1744-1745 m. išvarė žydus iš Prahos, nors po trejų
metų miestas juos vėl įsileido. Nepaisant asmeniškos Frydri­
cho Didžiojo paramos Švietimui, jis 1750 m. priėmė įstatymą
dėl žydų, kuriuo padarytas skirtumas tarp „ordinarinių" ir
„ekstraordinarinių" žydų. Pastarieji nepaveldėdavo rezidavi­
mo teisės, o ir pirmosios kategorijos žydų tik vienas vaikas ją
tepaveldėdavo. Žydai turėjo mokėti „apsaugos" mokesčius ir
baudas vietoj karo tarnybos, taip pat privalomai pirkti valstybės
produktų. Galėjo rinktis tik iš riboto skaičiaus verslų bei pro­
fesijų. Pirmąsias tikras reformas po 1781 m. Vidurio Europoje
įgyvendino Marijos Teresės sūnus Juozapas II, o ir tos pačios
darė nevienaprasmį poveikį. Juozapas panaikino ypatingąjį pa­
galvės mokestį, geltonų ženklelių dėvėjimą, draudimą žydams
studijuoti universitetuose ir verstis kai kuriomis profesijomis.
Kita vertus, jis uždraudė verslo bei oficialiuosius įrašus rašyti
jidiš ir hebrajų kalba, apkarpė rabinų teismų jurisdikciją ir įvedė
žydams karo prievolę. Žydų rezidavimo teisės dar tebebuvo
108 Roth, Personalities and Events, p.
256-270.
452
IV. GETAS
ribojamos Vienoje ir kitur, o jų naujas teises neretai paminda­
vo priešiški biurokratai.
Iš tikrųjų šių žydų reformų - Judenreformen - ir tolerancijos
ediktų - Toleranzpatent poveikį dažnai sugadindavo dvasia,
kuria juos administruodavo tulžingi smulkūs valdininkai, būgš­
tavę, kad žydai netrukus išstums juos iš darbo vietų. Pavyz­
džiui, 1787 m. Austrijoje priimtu įstatymu žydai buvo priversti
pasivadinti vokiškai skambančiais vardais ir pavardėmis. Sefardai jau seniai buvo perėmę iš ispanų pavardžių vartojimą,
o aškenaziai labai konservatyviai tebesilaikė senoviniu papro­
čiu vadintis vardu ir tėvavardžiu, be to, hebrajiška ir jidiš for­
ma, pvz., Jaakovas ben Jicchakas. Dabar hebrajiškai skamban­
tys vardai paprastai būdavo draudžiami, ir biurokratai siūly­
davo „priimtinų" vardų sąrašus. Reikėdavo duoti kyšį, kad
gautum „gražią" pavardę, gėlių ar brangiųjų akmenų pavadini­
mų vedinį: Lilienthal, Edelstein, Diamant, Saphir, Rosenthal.
Dvi pavardės buvo ypač brangios - Kluger (protingas) ir Frohlich (džiugus). Daugumą žydų nuobodžiaujantys valdininkai
negailestingai suplakė į keturias kategorijas ir prisegė atitinka­
mas pavardes: Weiss (baltas), Schwartz (juodas), Gross (didelis)
ir Klein (mažas). Daugelis neturtingesniųjų žydų dėvėjo pikta­
valių valdininkėlių pripaišytus nemalonius vardus, pavyzdžiui,
Glagenstrick (kartuvių virvė), Eselkopf (asilo galva), Taschengregger (kišenvagis), Schmalz (taukai), Borgenicht (nesiskolink). Žydai kilimo iš kunigų ar levitų, galėję oriai vadintis
Cohen, Kahn, Katz, Levi, buvo priversti šias pavardes susivo­
kietinti: Katzman, Cohnstein, Aronstein, Levinthal ir 1.1. Dide­
lei grupei duotos pavardės pagal kilmės vietą: Brody, Epstein,
Ginzberg, Landau, Shapiro (Speyer), Dreyfus (Trier), Horo­
witz ir Posner109. Šios žeminančios procedūros nuoskaudas dar
aitrino žinojimas, jog primesdama šią reformą, vyriausybė
109 Žr. B. C. Kaganoff, A Dictionary of Jewish Names and their History, Lon­
don, 1977.
453
IV. GETAS
siekė pagrindinio tikslo - palengvinti žydų apmokestinimą ir
naujokų šaukimą.
Vadinamųjų apsišvietusiųjų despotų vidinius prieštaravi­
mus puikiai iliustravo paskutiniųjų senojo režimo metų Pran­
cūzijoje politika žydų atžvilgiu. 1784 m. sausio mėn. Liudvi­
kas XVI panaikino žydų pagalvės mokestį; po pusmečio Elzase žydų atžvilgiu įvykdyta reforma, kuria apribota žydų
teisė skolinti pinigus ir prekiauti galvijais bei grūdais, jie pri­
versti prašyti karūnos leidimo tuoktis ir paskelbtas surašy­
mas, kad būtų galima išvaryti tuos, kurie neatitiko rezidavi­
mui keliamų reikalavimų110. Tatai tiesiogiai išreiškė rytų Pran­
cūzijoje vyravusias antižydiškas nuotaikas, mat ten dabar žydų
aškenazių gyveno labai gausiai, ir liaudies jie buvo didžiai
nekenčiami.
Šios dviprasmiškos padėties anaiptol nepataisė prasidėju­
si Prancūzijos revoliucija. Teoriškai revoliucija turėjo sulygin­
ti visus žmones, taip pat ir žydus. Už tai žydai privalėjo atsi­
sakyti bet kokio separatizmo. Toną davė grafas Stanilasas de
Clermont-Tonnerre'as, pirmųjų debatų „žydų klausimu" metu,
1789 m. rugsėjo 28-ąją įrodinėjęs, jog „negali būti nacijos na­
cijoje". Todėl: „Žydams neturi būti nieko leista kaip nacijai,
bet garantuota viskas kaip individams". Visa tai labai gerai,
bet tai skambėjo apsišvietusiojo elito balsas. Liaudies balsas
galėjo byloti ką kita. Kairysis radikalas deputatas iš Elzaso,
Jeanas Francois Rewbellis, įnirtingai kovojo prieš lygių teisių
suteikimą žydams Elzase, pasisakydamas „gausingų, darbščių
ir dorų mano nelaimingųjų tėvynainių vardu", - tėvynainių,
kurie esą „kenčia priespaudą ir yra traiškomi šitų žiaurių afri­
kiečių ordų, apnikusių mano kraštą". Tik įveikusi nepaprastai
karštą priešinimąsi, Nacionalinė Asamblėja nubalsavo už dek­
retą dėl visiškos žydų emancipacijos (1791 m. rugsėjo 21 d.),
110 A. Herzberg, The French Enlighten­
ment and the Jews, New York, 1968.
454
IV. GETAS
papildytą grėsmingu paragrafu, jog vyriausybė rytų Prancū­
zijoje prižiūrės įsiskolinimus žydams111.
Ir vis dėlto darbas buvo padarytas. Prancūzijos žydai da­
bar gavo laisvę, ir laikrodžio rodyklių jau niekad nebebuvo
galima pasukti atgalios. Negana to, kokios nors formos eman­
cipacija vyko visur, kur tik ginkluoti prancūzai įstengė atnešti
revoliucinę dvasią. Getai ir uždari žydų kvartalai buvo sugriau­
ti popiežiaus Avinjone (1791), Nicoje (1792) ir Pareinėje (17921793). Revoliucijai įsižiebus Nyderlanduose ir įkūrus Batavijos
respubliką, žydams ir ten įstatymiškai suteiktos visos formalios
teisės (1796). 1796-1798 m. Napoleonas Bonaparte išlaisvino
daugelį Italijos getų, ir prancūzų armijos daliniai, jauni žydai
ir vietos entuziastai plikomis rankomis ardė senas aptrupėju­
sias jų sienas.
Pirmąkart į dienos šviesą ėmė iškilti naujas, nors embrioni­
ne forma visais laikais egzistavęs archetipas - žydas revoliu­
cionierius. Italijoje klerikalai prisiekė neapkęsti „galų, jakobi­
nų ir žydų". 1793-1794 m. žydai jakobinai įvedė revoliucinį
režimą Saint-Esprit, Bajonos žydų priemiestyje. Dar kartą, kaip
ir Reformacijos epochoje, tradicionalistai įžvelgė grėsmingą
sąsają tarp Toros ir subversiškumo. Žydas - įsigalėjusios tvar­
kos ardytojas pasirodydavo įvairiais pavidalais, dažnai kaip
brutali karikatūra, retsykiais - kaip farsas. Anglijoje šį tipažą
įkūnijo ekscentriškasis lordas George'as Gordonas, buvęs pro­
testantas fanatikas, kurio sukurstyta minia terorizavo Londoną
1780 metais. Po trejų metų jis palinko į judaizmą. Rabi Davidas
Schiffas iš Didžiosios sinagogos Duke's Place gatvelėje pavarė
jį šalin. Tada jis kreipėsi į Hambro sinagogą, ir ten jį priėmė.
Pasak Daktaro Watsono (kuris Dickenso maištų romane Barnaby Ridge figūruoja kaip Gašfordas), neturtingieji žydai „laikė
jį antruoju Moze ir su meile puoselėjo viltis, jog jis Apvaizdos
111 Z. Sjakowlski, Jews and the French
Revolutions of 1789, 1830 and 1848,
New York, 1970.
455
IV. GETAS
atsiųstas parvesti juos į protėvių žemę"112. 1788 m. sausį Gordonas nuteistas dvejus metus kalėti Newgate už tai, kad viešai
apšmeižė Prancūzijos karalienę. Garbiojo Izraelio bar Abraha­
mo Gordono vardu jam paskirti patogūs apartamentai, ir ant
sienos jis pasikabino Dešimtį Dievo įsakymų hebrajų kalba,
krepšį su savo filakterijomis ir tallit. „Tai labiau priminė atsi­
skyrėlio kabinetą privačiuose namuose nei kalėjimą", - sakė
Johnas Wesley's, vienas iš gausių jį lankiusių įžymybių, tarp
kurių buvo ir karališkieji Jorko bei Klarenso kunigaikščiai. Gordonas turėjo žydę tarnaitę-meilužę Polly Levy, sėsdavo už įs­
pūdingo stalo ne mažesnėje kaip šešių svečių draugijoje, kar­
tais - net griežiant muzikantams. Kadangi jis nepasižadėjo gerai
elgtis, teismas išlaikė jį kalėjime per visą ankstyvąjį Pranzūcijos revoliucijos laikotarpį; revoliuciją Gordonas triukšmingai
sveikino, grieždamas radikalias melodijas savo dūdmaišiais
ir vaišindamas tokius subversiškus elementus kaip Horne'ą
Tooke'ą. Edmundas Burke'as Apmąstymuose apie revoliuciją
Prancūzijoje pasiūlė naujajam Paryžiaus režimui mainus: „Jūs
mums - savo popiežiaus pakaliką Paryžiaus arkivyskupą, o
mes jums - mūsų protestantiškąjį rabiną". Praslinkus vos ke­
lioms valandoms po Marijos Antuanetės giljotinavimo Pary­
žiuje, Gordonas mirė savo vienutėje, plėšte plėšdamas revo­
liucinę dainą „Ca Ira - les aristocrates a la lanterne!"113
Tapęs Pirmuoju Konsulu, Bonaparte iš karto uždraudė šią
dainą. Mėgindamas sujungti proto amžių su tvarkos reikala­
vimais, jis visomis pastangomis siekė įvesti žydus į visuomenę
ne kaip potencialius ar tikrus tvarkos ardytojus, bet kaip so­
lidžius piliečius. Napoleono triumfo metais jo pavyzdžiu pasekė
ir kiti monarchai, iš kurių svarbiausias buvo Prūsijos valdo­
vas, 1812 m. kovo 11 d. pripažinęs jau gyvenančius jos terito­
rijoje žydus pilnateisiais piliečiais ir panaikinęs visus ribojimus
112 Cit. iš C. Roth, Lord George Gor- says and Portraits, p. 193-194. 113 Cit.
don's Conversion to Judaism, kn. Es- iš ibid., p. 205.
456
IV. GETAS
bei ypatingus mokesčius. Bent jau tarp išsilavinusių žydų vyra­
vo bendra nuomonė, kad Pranzūcija padarė jų labui daugiau
nei kuri kita nacija, ir ši nuostata gyvavo ištisą amžių, kol jos
nesugriovė Dreyfuso byla.
Tačiau žydai išmintingai atsisakė tapatinti savo interesus
su prancūzų imperializmu. Anglijos žydai pagrįstai susirūpino
dėl ksenofobijos bangos, kurią inspiravo revoliucinis teroras
ir kuri išprovokavo 1793-ųjų Svetimtaučių įstatymą (Aliens
Act). Londono portugalų sinagogos seniūnai liepė rabinui pa­
sakyti pamokslą, kuriuo primygtinai primintų žydų pareigą
reikšti savo atsidavimą karaliui ir konstitucijai. Rabi Solomono Hirschellio padėkos pamokslas, skirtas pergalei prie Trafalgaro, buvo pirmasis, kurį Didžioji sinagoga išspausdino. „Jis
dvelkė tikru pamaldumu, - rašė Gentleman's Magazine, - didžiu
lojalumu ir visuotine gera valia"114. Žydai masiškai jungėsi prie
Londono savanorių. Apžvelgdamas juos Haid Parke, Jurgis III
būdingai nusistebėjo, jo paties žodžiais tariant, „šitokia gausybe
gyvūnų vardų - Wolf, Bear, Lion, - kas gi dar?" Kitame Euro­
pos pakraštyje, Rusijoje, chasidai nepageidavo prancūziško
švietimo nė turtų. Vienas rabinas pasakė: „Jei Bonaparte laimės,
turtingųjų Izraelio tarpe padaugės ir jo didybė išaugs, bet jie
išeis ir išsineš Izraelio širdį toli toli nuo Dangaus Tėvo"115.
Žydai pasirodė buvę labai netgi teisūs, itin įtariai sutikda­
mi radikalias nuostatas savo atžvilgiu. Revoliucijos deivės jiems
pasiūlytam obuoly lindėjo kirminas. 1789 m. įvykiams kelią
išgrindė prancūzų švietimas, kuris turėjo ryškią antiklerikalinę tendenciją ir iš esmės buvo apskritai priešiškas religijai. Ta­
tai sudarė problemą. Protingiems rašytojams XVIII a. Prancūzi­
joje daug kas buvo leista, bet tiesiogiai pulti Katalikų Bažnyčią
buvo pavojinga. Kaip tik čia jie puikiai pasinaudojo Spinozos
darbais. Plėtodamas racionalistinį požiūrį į Biblijos tiesą, jis ne114 C. Roth, A History of the Great Synagogue, London, 1950, p. 214.
115 Cit. iš Encyclopaedia Judaica, t. 8, p.
1390-1432.
457
IV. GETAS
išvengiamai atskleidė rabinų religijos prietaringumą ir obskurantizmą. Jis taip pat nurodė radikalios krikščionybės kritikos
kelią, bet tai darydamas sykiu surinko įkalčius prieš judaiz­
mą. Prancūzų philosophes norėjo vadovautis jo pavyzdžiu ir eiti
pirmuoju keliu, bet saugesnis jiems pasirodė antrasis. Tad jie
apvertė aukštyn kojom senąjį Augustino argumentą, jog judaiz­
mas esąs krikščionybės teisingumo liudytojas. Jis veikiau esąs
jos pramanų, prietarų ir grynų melagysčių liudytojas. Judaizmą
jie regėjo kaip sukarikatūrintą krikščionybę ir sutelkė dėmesį
būtent į šį bjaurų groteskišką atvaizdą. Štai pavyzdys, tvirtino
jie, kaip iškreiptai gali paveikti tautą vergystė religijai.
Savo Dictionnaire philosophique (1756) Voltaire'as įrodinėjo,
esą moderniai Europos visuomenei absurdiška remtis iš žydų
perimtais pamatiniais įstatymais ir įsitikinimais: „Gyvendama
Babilone ir Aleksandrijoje, kur žmonėms atsiverdavo galimy­
bės įgyti žinių ir išminties, visa ši tauta išmoko tiktai lupikavi­
mo meno [...] tai visiškai tamsi tauta, daugelį metų puoselėjusi
paniekos vertą šykštumą ir pasibjaurėtinus prietarus, atmieštus
juoda neapykanta visoms toms tautoms, kurios juos pakentė".
„Ir vis dėlto, - apsigalvojęs priduria jis atlaidžiu tonu, - jų ne­
reikia deginti ant laužo"116. Diderot, Encyclopédie redaktorius,
taip nesiplūdo, bet straipsnyje Juifs (philosophie des) darė išva­
dą, jog žydams esą būdingi visi tipiški „neišmanėliškos ir prie­
taringos tautos trūkumai". Baronas d'Holbachas žengė gerokai
toliau. Įvairiose savo knygose, o ypač L'Esprit du Judaïsme (1770)
jis pavaizdavo Mozę kaip žiaurios ir kraugeriškos sistemos
autorių, - sistemos, ištvirkinusios taip pat ir krikščionių visuo­
menę, bet žydus pavertusios „žmonių giminės priešais [...].
Žydai visuomet demonstravo panieką aiškiausiems moralės
bei tautų įstatymų priesakams [...]. Jiems buvo liepiama būti
žiauriems, nežmoniškiems, nepakantiems, vagims, išdavikams
116 Cit. iš Ben Sasson, History of the Jewish People, p. 745; žr. Herzberg, op. cit.
458
IV. GETAS
įr piknaudžiautojams pasitikėjimu. Visos šios savybės laiko­
mos maloniais Dievo akiai darbais"117. Šios antireliginės anali­
zės pagrindu d'Holbachas suvertė žydams visus populiarius
socialinius bei verslo kaltinimus.
Taigi nors prancūzų švietimas tuo laiku ir pateisino žydų
lūkesčius, ilgainiui jo palikimas atsigręžė prieš juos tamsiąja
puse. Mat šie prancūzų mąstytojai, o ypač Voltaire'as visoje
Europoje buvo plačiai skaitomi ir pamėgdžiojami. Neilgai tru­
kus tą pačią temą pasigavo pirmieji vokiečių idealistai, kaip
antai Fichte. Voltaire'o ir jo kolegų kūriniai buvo moderniosios
europiečių inteligentijos programiniai dokumentai, ir žydams
tragiška aplinkybe tapo tai, kad juose įsipynė ir tulžingo antise­
mitizmo elementas. Taip istorinę antižydiškos polemikos sank­
lodą papildė dar vienas sluoksnis. Ant pagoniškojo pagrindo ir
krikščioniško rentinio dabar išaugo dar ir pasaulietinė struktū­
ra. Tam tikra prasme ji buvo svarbiausia šio statinio dalis, nes
grindė tai, kad iki šiol krikščionių fanatizmo kurstoma neapy­
kanta žydams dabar pergyvens ir religinės dvasios nuosmukį.
Maža to - iš naujojo pasaulietinio antisemitizmo beveik
tuojau pat išryškėjo dvi netapačios temos, teoriškai viena kitą
išskiriančios, bet praktiškai tarpusavy derančios šėtonišku kon­
trapunktu. Viena vertus, sekdama Voltaire'u, kylanti Europos
kairioji srovė ėmė traktuoti žydus kaip tamsybininkus ir bet
kokios žmonijos pažangos priešus. Kita vertus, konservatyvio­
sios ir tradicinės jėgos, nepatenkintos tuo, kad žydai iš sugriu­
vusios senosios tvarkos gana daug išlošė, ėmė vaizduoti juos
kaip anarchijos skleidėjus ir kurstytojus. Ir viena, ir kita nega­
lėjo būti teisinga. Nė viena nebuvo teisinga. Bet abiem šiais
požiūriais buvo tikima. Antrąjį mitą nejučia sustiprino Napo­
leono geranoriškos pastangos pačiam išspręsti „žydų prob­
lemą". 1806 m. gegužį jis išleido dekretą, kuriuo sukvietė Iški117 Cit. iš Ben Sasson, History of the
Jezvish People.
459
IV. GETAS
liųjų Žydų Asamblėją, atstovavusią visai Prancūzijos imperijai
(apėmusiai ir Pareinę) bei Italijos karalystei. Norėta užmegzti
nuolatinius ryšius tarp naujosios valstybės ir žydų, vadovaujan­
tis sutartimis, jau sudarytomis su katalikais ir protestantais.
Žydų bendruomenių vadovų išrinkta 111 narių asamblėja rin­
kosi nuo 1806 m. liepos iki 1807 m. balandžio ir atsakė į dvylika
valdžios jai pateiktų klausimų, susijusių su santuokos įstaty­
mais, žydų požiūriu į valstybę, vidaus organizacija ir palūkininkyste. Šių atsakymų pagrindu Napoleonas senąsias bendruo­
menių struktūras pakeitė vadinamosiomis konsistorijomis, ku­
rios sudarė dalį bendrojo žydų statuto, reguliavusio dabar jau
nebe žydų, o „Mozės tikėjimo Prancūzijos piliečių" elgesį118.
Ano meto požiūriu tai buvo šiokia tokia pažanga. Deja, šį
pasaulietinį organą Napoleonas papildė lygiagrečiai sušauk­
damas rabinų ir mokslingų pasauliečių susirinkimą, turėjusį
patarinėti Asamblėjai specialiaisiais Toros ir halachos klausi­
mais. Tradiciškesnieji judaizmo sluoksniai šią iniciatyvą sutiko
be didesnio entuziazmo. Jie nepripažino Napoleoną turint tei­
sę išgalvoti tokį tribunolą, o juo labiau jį sukviesti. Vis dėlto
1807 m. vasario-kovo mėn. rabinai ir mokslininkai susirinko,
ir dargi su atitinkamomis iškilmėmis bei prabanga. Tasai orga­
nas pramintas Sanhedrinu119. Jis pritraukė nepalyginamai dau­
giau dėmesio nei rimtas pasaulietinis susirinkimas ir išliko Eu­
ropos atminty dar ilgai po to, kai Napoleono žydų politika
buvo pamiršta. Politinio spektro dešinė, jau ir taip piktai įtarinėjusi žydų veiklą dėl tikrų ar tariamų jų radikalių tikslų,
apsišaukėliško Sanhedrino - jau pusantro tūkstantmečio neeg­
zistuojančio darinio - susirinkimuose įžvelgė rezgamą galingą
sąmokslo tinklą. Argi tai ne tik atviras ir sankcionuotas sambū­
ris konklavo, visą laiką susitikinėjusio slapta? Pabudo prisimi­
nimai apie slaptus tarptautinius žydų susirinkimus, neva rink118 Žr. R. Anchel, Napoleon et les Juifs, 119 F. Pietri, Napoleoti et les lsraelites,
Paris, 1928.
Paris, 1965, p. 84-115.
460
IV. GETAS
davusius miestą kasmetinei ritualinei žmogžudystei. Taip atsi­
rado nauja - sąmokslo teorija, tais pačiais metais pagarsinta t.
Barruelio knygoje Mémoire pour servir a l'histoire du jacobinisme.
Ji nuspėjo daugelį fantazijų, vėliau paskleistų drauge su mi­
tais apie „Siono išminčius" ir jų slaptus sąmokslus. Sanhedrinu taip pat ėmė domėtis naujosios slaptosios policijos orga­
nizacijos, kurias Vidurio ir Rytų Europos autokratiniai režimai
kūrė atremti radikalizmo grėsmei, dabar suvokiamai kaip nuo­
latinis tradicinės tvarkos šešėlis. Ir būtent iš slaptosios poli­
cijos aplinkos galų gale radosi Siono išminčių protokolai (Proto­
cols of the Elders of Zion).
Todėl kai geto sienos sugriuvo ir žydai išėjo į laisvę, jie
suvokė žengią į naują, nebe apčiuopiamą, bet lygiai tokį pat
priešišką įtarumo getą. Senuosius suvaržymus jie iškeitė į mo­
dernųjį antisemitizmą.
V. EMANCIPACIJA
1817 M. LIEPOS 31 D. HOLBORNE
ANGLIKONŲ ŠV. ANDRIEJAUS
BAŽNYČIOJE GARBUSIS TĖVAS
Thimbleby pakrikštijo anksti sub­
rendusį dvylikametį berniuką Benjaminą Disraelį. Šis krikštas bu­
vo Issaco DTsraelio, berniuko tėvo,
ir Bevis Marks sinagogos ginčo
svarbaus žydų principo klausimu
kulminacija. Judaizmas, kaip jau pastebėjome, numato, kad tar­
nyba bendruomenei yra ne pasirinkimas arba privilegija, o
pareiga. 1813 m. remiantis griežtais Bevis Marks bendrijos nu­
ostatais, pasiturintis ponas D'Israelis buvo išrinktas sinago­
gos seniūnu arba parnasu. Jis įtūžo. Jis visada mokėjo, tai kas
jam privalu ir laikė save žydu. Iš tikrųjų būdamas bukinistu,
jis parašė esė pavadinimu Judaizmo genijus. Bet jo pagrindinis
veikalas, priešingai, buvo penkiatomis darbas apie karaliaus
Karolio-kankinio gyvenimą. Savo knygoje Literatūros įdomybės
(1791), jis apibūdino Talmudą kaip „išsamią žydų barbariško
mokytumo sistemą". Jis manė, kad žydai „nėra praradę nė
vieno genijaus ar talento. Visus jų genijus aš galiu suskaičiuoti
ant pirštų. Per dešimt šimtmečių žydams gimė ne daugiau kaip
dešimt genijų"1. Tad jis parašė Seniūnų Tarybai, kad jis yra
„nuošaliai gyvenantis" asmuo, kuris „niekados nepakliuvo į
Jūsų stebėjimo lauką"; ir kad toks asmuo kaip jis jokiu būdu
1 Cituojama M. C. N. Salstein. The
Emancipation of the Jews in Britain. -
New Jersey, 1982, p. 98.
462
V. EMANCIPACIJA
negali eiti „nuolatines ir jo jausmams bjaurias pareigas"2. Tary­
ba jį nubaudė 40 svarų bauda, bet šį reikalą užglaistė. Praėjus
trejiems metams jį vėl atnaujino, ir šį kartą DTsraelis visiškai
paliko judaizmą ir pakrikštijo savo vaikus. Tiek sūnui, tiek Bri­
tanijai, tiek daugeliui kitų šis ryšių nutraukimas buvo reikš­
mingas. Iki 1858 m. žydai neturėjo teisės patekti į parlamentą,
ir, negavęs krikšto, Disraelis niekada nebūtų tapęs ministru
pirmininku.
Praėjus septyneriems metams po Disraelio krikšto, 1824 m.
rugpjūčio 26 d., panašus atvejis įvyko Vokietijos Triero mies­
te: šį sykį tai buvo Karlas Heinrichas Marxas - toks, jį pakrikš­
tijus, buvo jo pilnas vardas ir pavardė. Šis šeimyninis atsižadė­
jimas buvo kur kas rimtesnis. Marxo senelis iki pat savo mirties
1789 m. buvo rabinas; jo dėdė vis dar irgi. Jo motina buvo gi­
musi garsioje rabinų ir mokslininkų šeimoje, kilusioje iš Meierio Katzellenbogeno, Paduvos Talmudo mokyklos rektoriaus
XVI amžiuje3. Tačiau Marxo tėvas Heinrichas buvo švietimo
amžiaus sūnus, Voltaire'o ir Rousseau mokinys, taip pat ambi­
cingas advokatas. Tuo metu Trieras priklausė Prūsijai, kurioje
1812 m. kovo 11 d. ediktas suteikė žydams lygias teises. Taigi
vietoj ješivos Marksas lankė Triero vidurinę mokyklą, kuriai
vadovavo direktorius, vėliau atleistas dėl liberalių pažiūrų. Jo
krikštas tapo pasauliui net reikšmingesnis už Disraelio.
Atsivertimas krikščionybėn buvo vienas iš žydų reakcijos į
emancipacijos amžių būdų. Paprastai krikštas buvo išsigelbėji­
mas nuo persekiojimų, ir emancipacija turėjo panaikinti jo svar­
bą; bet, tiesą sakant, nuo XVIII a. pabaigos jis padažnėjo. Krikš­
tas nebebuvo dramatiškas išdavystės aktas, perėjimas iš vieno
pasaulio į kitą. Susilpnėjus religijos įtakai visuomenėje, atsiverti2Cituojama W. F. Moneypenny. Life of
Benjamin Disraeli, 6 vols. - London,
1910, I 22. 3 F. J. Raddatz. Karl Marx:
A political Biography. - London, 1979,
ch 1; apie Marxo šeimos kilmę žr. H.
Monz. Karl Marx: Grundlagen der Ent­
wicklung zu Leben und Werk. - Trier,
1973.
463
V. EMANCIPACIJA
mas tapo daugiau pasaulietiniu, o ne religiniu dalyku; net paly­
ginti cinišku. Heinrichas Heine (1797-1856), kuris pasikrikšti­
jo metais vėliau nei Karlas Marxas, apie šį veiksmą su panieka
užsiminė kaip apie „bilietą į Europos visuomenę". Devyniolik­
tame amžiuje Rytų ir Centrinėje Europoje mažiausiai 250 000
žydų įsigijo tokius bilietus4. Vokiečių istorikas Theodoras Mommsenas, didelis žydų draugas, nurodė, kad krikščionybė bu­
vo ne tiek religijos pavadinimas, kiek „vienintelis vardas, iš­
reiškiantis pobūdį šiandieninės tarptautinės civilizacijos, kuri
vienija milijonus žmonių visame daugiataučiame pasaulyje"5.
Devynioliktame amžiuje žmogus jautė, kad jam reikia tapti
krikščioniu, taip, kaip dvidešimtame amžiuje jis suvokia būtiny­
bę išmokti anglų kalbą. Tai pasakytina tiek apie begales nebal­
tųjų, tiek apie žydus.
Išskyrus Jungtines Valstijas, žydui likti žydu reiškė paaukoti
materialinę gerovę. Austrijos romanistas ir laikraščio redakto­
rius Karlas Emilis Franzos (1848-1904) pasakė, kad žydai el­
gėsi keleriopai: „Vienas žydas negali prisiversti pasiaukoti ir
pasikrikštija. Kitas pasiaukoja, bet širdyje jis laiko judaizmą
nelaime ir ima jo nekęsti. Trečias pamažu krypsta į savo juda­
izmą, nes auka pasirodė tokia sunki"6. Krikšto privalumai buvo
reikšmingi. Nuo XVIII a. vidurio Anglijoje jis panaikino pas­
kutines kliūtis žydui kopti į viršų. Milijonierius Samsonas Gideonas buvo pasirengęs pasiaukoti, bet sūnaus jis nevertė to
daryti. Tad jo pastangomis, dar studijuodamas Itone, Samso­
nas Gideonas jaunesnysis tapo baronetu, o vėliau vaikinas ta­
po parlamento nariu ir airių lordu. Seras Manasseh Lopezas
pasikrikštijo ir tapo parlamento nariu; Davidas Ričardo irgi;
trečias parlamento narys buvęs žydas, Ralphas Bernalis net
4 Emile Marmorstein. Heaven at Bay:
The Jewish Kulturkampf in the Holy
Land. - Oxford, 1969, 32. 5 Cituojama
H. H. Ben Sasson (ed.). A History of
the Hewish People. - Vertimas, Har­
vard, 1976, 826. 6 Erstlingswerk. Leipzig, 1894, 233; citata is Marmor­
stein, op. cit.
464
V. EMANCIPACIJA
ėjo Komitetų pirmininko (Pirmininko pavaduotojo) pareigas.
Žemyne judaizmas liko kliūtimi ne tik politinei karjerai,
bet ir daugelio kitų ekonominių sričių veiklai. Net Napoleo­
nas (1806) taikė kelis teisinius apribojimus žydams. Jie baigėsi
1815 m. ir Burbonai - kas daro jiems garbę - atgavę sostą, jų
neatnaujino; bet tik 1831 m., kai žydai gavo lygias teises, jie iš
tikrųjų pasijuto teisiškai saugūs, o sena žydų priesaika truko
dar penkiolika metų. Vokietijos Konfederacijos straipsniai
(1815) atėmė iš žydų daugelį teisių, kuriomis jie naudojosi Na­
poleono laikais, ypač Bremene ir Liubeke, kur jiems laikinai iš
viso uždraudė gyventi, Hamburge, Frankfurte bei Meklenbur­
ge. Prūsijoje žydai tebemokėjo pagalvės mokestį, metinį žydų
mokestį, registracijos muitą ir „nuomos rinkliavą". Jie neturėjo
teisių į žemės nuosavybę, užsiimti prekyba ar kokia nors pro­
fesija. Jiems paliko „sankcionuotą nepaprastą verslą", kurio
vengė gildijos, arba pinigų skolinimą. 1847 m. įvyko tolesnė
Prūsijos reforma, o kitais metais revoliucija pateikė „Vokietijos
žmonių pamatinių laisvių" sąrašą, kuriame civilinės teisės buvo
grindžiamos nereliginiu pagrindu; jį į savo konstitucijas įtraukė
dauguma Vokietijos žemių. Tačiau daugelyje žemių gyvenamo­
sios vietos apribojimai žydams galiojo iki 1860 m. Austrijoje
visuotinė teisinė lygybė įsigaliojo tik 1867 m.; Italijoje, žlugus
Napoleonui, beveik visur žydams grįžo senieji laikai, ir teisėms,
pirmąsyk gautoms paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje, atkurti
prireikė naujos kartos. Tik 1848 m. galutinė emancipacija atėjo
į Toskaną ir Sardiniją, paskui į Modeną, Lombardiją ir Romanją
(1859), Umbriją (1860), Siciliją ir Neapolį (1861), Veneciją (1866)
ir Romą (1870). Tai nepagražinta ilgo ir sudėtingo proceso
santrauka, kuriame netrūko daug kliūčių, regreso ir išimčių.
Net Vakarų Europoje, 1789-1791 m. Prancūzijoje prasidėjusiam
procesui prireikė aštuoniasdešimt metų, kad jis būtų užbaigtas
grynai nominalia teisine prasme. Toliau į rytus, ypač Rusijoje
ir Rumunijoje, tebegaliojo griežtas žydų neveiksnumas.
465
V. EMANCIPACIJA
Ši gaišatis ir netikrumas paaiškina, kodėl tiek daug pasi­
krikštijusių žydų gavo leidimą į visuomenę. Tačiau XIX a. eg­
zistavo ir kiti žydo „problemos" sprendimai. Daugelio žydų
manymu Rothschildų šeima rado idealų sprendimą. Jie tapo
įžymiausiais XVIII a. naujo finansų reiškinio - privataus ban­
ko - atstovais. Tokias finansų įmones steigė daug žydų, dau­
giausia karaliaus dvaro žydai. Bet Rothschildai išvengė tiek
krikšto, tiek žlugimo. Tai buvo nepaprasta šeima, nes ji vienu
metu įstengė atlikti keturis sunkius ir dažnai tarpusavyje nede­
rančius dalykus: greitai ir sąžiningai sukaupti turtą; plačiai jį
paskirstyti, tuo pat metu išlaikant daugelio vyriausybių pasitikė­
jimą; toliau gauti milžinišką pelną, ir jį išleisti nesukeliant žmo­
nių priešiškumo; ir pagal įstatymus bei dažniausiai savo dvasia
likti žydais. Jokie kiti žydai nesusikrovė daugiau pinigų, neleido
nuolaidžiaudami savo norams ar nebuvo tokie populiarūs.
Tačiau Rothschildai lieka nepagaunami. Nėra apie juos kny­
gos, kuri juos atskleistų, o drauge būtų tiksli7. Apie juos prira­
šyta bibliotekos nesąmonių. Labiausiai dėl to kalta pati šeima.
Moteris, ketinusi parašyti apie juos knygą pavadinimu „Melas
apie Rothschildus" atsisakė šio sumanymo, sakydama: „Pama­
tyti melą buvo palyginti lengva, bet neįmanoma - rasti tiesą"8.
Šeima buvo labai uždara. Tai suprantama. Jie buvo privatūs
bankininkai. Jie palaikė slaptus ryšius su keliomis vyriausy­
bėmis bei su begale galingų asmenų. Jie buvo žydai, todėl ali­
nantis bylinėjimasis būtų juos itin pažeidęs. Jie laikė tik būti­
niausius dokumentus. Jie naikindavo savo popierius dėl įvai­
riausių asmeninių ar verslo priežasčių. Jie ypač rūpinosi, kad
jokios jų asmeninio gyvenimo smulkmenos nebūtų panaudotos
antisemitizmui skatinti. Jų mirtis lydėdavo asmeninių doku­
mentų laužai, net didesni ir dramatiškesni negu karalienės Vik­
7Geriausia knyga yra B. Gille. Histoire
de la Maison Rothschild, 2 vols. - Gene-
Rothschild. Dear Lord Rothschild: Birds,
Butterflies and History. - London and
va, 1965-1967.
Philadelphia, 1983, p. 295-296.
8 Cituojama iš M.
466
V. EMANCIPACIJA
torijos šeimoje. Jų naujausia istorikė Miriam Rothschild mano,
kad buvo ir kitų priežasčių. Jie nelaikė jokių privilegijų archy­
vų. Jie nesidomėjo savo istorija. Padoraus elgesio vardan jie
gerbė savo protėvius, ir blaiviai mąstė apie rytdieną, bet gyve­
no dabartimi ir nelabai paisė praeities ar ateities9.
Vis dėlto apie Rothschildus išlikę faktai yra pakankamai
aiškūs. Juos pagimdė Napoleono karai lygiai taip, kaip pirmą­
sias plataus masto žydų finansų operacijas pagimdė Trisdešim­
ties metų karas: karo metu žydų kūrybiškumas iškyla į viršų,
o pagonių prietarai pasitraukia į šešėlį. Iš esmės šeimos turtus
sukrovė Nathanas Mayeris Rothschildas Londone. O atsitiko
štai kas. Iki XVIII a. paskutinio dešimtmečio vidurio revoliuci­
jos karų Prancūzijoje, Europos verslo bankininkystę tvarkė ne­
žydai: Londone - Baringai, Amsterdame - Hopesai, o Frank­
furte - broliai Bethmannai. Karas sparčiai išplėtė pinigų fondų
rinką ir atvėrė duris naujiems atvykėliams10. Tarp jų buvo Vo­
kietijos žydų grupė - Oppenheimai, Rothschildai, Heines, Mendelssohnai. Rothschildų vardas kilo iš šešiolikto amžiaus rau­
dono skydo, kabojusio ant jų namo Frankfurto gete. Šeimos
protėvis Mayeris Amschelis (1744-1812) buvo pinigų keitėjas,
taip pat prekiavęs antikvariniais dirbiniais ir senomis mone­
tomis. Jis įleido šaknis į tekstilę, o tai reiškė ryšius su Britani­
ja, o pardavęs senovinių monetų Vilhelmui IX, Hesse-Casselio
kurfiurstui, tapo jo pagrindiniu finansiniu atstovu. Pats kur­
fiurstas labai praturtėjo siųsdamas samdinius anglų kariuome­
nei. Taip užsimezgė kitas ryšys su Anglija.
1797 m. Mayeris Amschelis nusiuntė sūnų Nathaną tvarkyti
savo reikalų į Angliją. Nathanas nuvyko į Mančesterį, pramo­
nės revoliucijos pirmosios stadijos centrą, sparčiai tampantį pa­
saulinės prekybos medvilnės gaminiais sostine. Jis pats nega­
mino medvilnės, bet pirko ją iš smulkių verpėjų, vėliau atiduo9 Ibid., p. 301. 10 D. Landės. Bankers
and Pashas. - London, 1958, ch. 1.
467
V. EMANCIPACIJA
davo išausti audinį, o tada, aplenkdamas muges, gaminį tiesio­
giai parduodavo žemyno pirkėjams. Šitaip jis pirmas nutiesė
kelią kitoms žydų tekstilininkų šeimoms: pavyzdžiui, Lidse Behrenams, o Bradforde - Rothensteinams11. Nathano tiesio­
ginės prekybos metodą sudarė ir trijų mėnesių kreditas, o tai
savo ruožtu reiškė galimybę prieiti prie Londono pinigų rinkos.
Tą rinką tėvo giminaičio Levi Barent Coheno vadovaujamas,
ir vedęs jo dukrą Hanną, jis buvo jau buvo „perpratęs" ir anks­
čiau. 1803 m. jis perkėlė savo operacijas į Londoną, pačiu laiku
įsitraukdamas į vyriausybinės paskolos verslą, nes karas išsi­
plėtė. Britanijos vyriausybei kasmet reikėjo parduoti 20 milijo­
nų svarų paskolos obligacijų. Rinka negalėjo tiesiogiai susemti
tokios sumos, todėl ji buvo parduota dalimis radusiems klien­
tus tiekėjams. Nathanas Rotschildas, jau įgijęs gerą reputaciją
dėl vekselių tekstilės prekyboje, dalyvavo šiuose rangovų sin­
dikatuose ir tuo pačiu metu priimdavo tarptautinius vekse­
lius12. Kaupdamas apyvartines lėšas jis turėjo vieną pavydėtiną
pranašumą. Po triuškinančio Jenos mūšio pralaimėjimo 1806 m.,
Hesse-Casselio kurfiurstas atsiuntė Nathanui savo turtą į Lon­
doną investuoti į Britanijos vertybinius popierius. Atstovauda­
mas Vilhelmo IX interesams, Nathanas susikrovė turtą ir sau.
Taip Sityje išaugo Nathano reputacija. Bet jis taip pat pasižymė­
jo tradiciniu žydų gebėjimu sunkiomis sąlygomis greitai ir sau­
giai perduoti aukso lydinius. Per šešerius metus 1811-1815 m.,
Rothschildas ir Britanijos Vyriausiasis įgaliotinis, Johnas Herries įsigudrino saugiai nugabenti 42,5 milijonus svarų aukso
britų kariuomenei Ispanijoje tos sumos daugiau nei pusę sut­
varkė pats Nathanas ar jo jaunesnysis brolis Jamesas, veikian­
tis Prancūzijoje13. Prieš Vaterlo mūšį Rothschildų kapitalas su11 H. Pollins. Economic History of the
Jews in England. - East Brunswick,
1982, p. 95-96. 12 S. D. Chapman. The
Foundation of the English Rothschilds,
1793-1811. - London, 1977, 20 ff.
13 ir . E. Herries. Memoirs of the Public
Life of John S. Herries. - London, 1880;
Gille, op. cit. 45 ff.; F. Crouzet, L'Écono­
mie Britannique et le blocus continental
1806-1813. - Paris, 1958, p. 842.
468
V. EMANCIPACIJA
darė 136 000 svarų, iš kurio 90 000 svarų dalis priklausė Nathanui Londone14.
Jameso operacijos Paryžiuje po 1811 m. davė pradžią šei­
mos operacijų tinklo plėtrai. Trečiasis brolis Salomonas Mayeris
1816 m. įsteigė filialą Vienoje, o ketvirtasis, Karlas Mayeris 1821 m. Neapolyje. Vyriausias sūnus Amschelis Mayeris 1812 m.,
mirus senajam patriarchui, ėmė vadovauti Frankfurto filialui.
Taikos sąlygomis šis tinklas idealiai atitiko naujos eros, prasi­
dėjusios 1815 m., finansus. Didžiulių sumų, reikalingų armijai
apmokėti, surinkimas pagimdė tarptautinę finansų sistemą,
grindžiamą dokumentais ir kreditais, o vyriausybės dabar su­
prato, kad jos gali ja naudotis įvairiausiems tikslams. Per 18151825 m. dešimtmetį buvo išplatinta daugiau vertybinių popie­
rių nei per visą ankstesnį amžių, ir Baringai pamažu užleido
vietą Nathanui Rothschildui kaip pagrindiniam finansiniam
bankui bei svarbiausiam Londono finansininkui. Rothschildas
neturėjo reikalų su vienadieniais Lotynų Amerikos režimais,
bet daugiausia su tvirtomis Europos autokratijomis - Austrija,
Rusija, Prūsija, žinomoms kaip Šventoji Sąjunga; 1822 m. jis
surinko joms milžinišką sumą, 1818-1832 m. jis tvarkė septy­
nias vyriausybines paskolas iš dvidešimt šešių paimtų Lon­
done, o vieną bendrai, iš viso už 21 milijoną svarų sumą arba
39 procentus bendros sumos15.
Vienoje Rothschildai parduodavo obligacijas Habsburgams, patarinėdavo Metternichui ir tiesė pirmąjį Austrijos gele­
žinkelį. Pirmus prancūzų geležinkelius Paryžiuje nutiesė broliai
Rothschildai, kurie taip pat rinko iš eilės pinigus Bourbonams,
Orleaniečiams ir Bonapartams bei finansavo Belgijos naująjį
karalių. Frankfurte jie leido vertybinius popierius tuzino Vokie­
tijos sostų vardu. Neapolyje jie rinko pinigus vietos vyriausy­
bei, Sardinijai, Sicilijai ir Popiežiaus Valstybei. Jungtinis Roth14 Gille, op. cit., i 458. 15 Pollins, op.
cit.; K. Helleiner. The Imperial Loans. -
Oxford, 1965.
469
V. EMANCIPACIJA
schildų kapitalas nuolatos kilo, nuo 1,77 milijono 1818 m.; 4,3
milijonų 1828 m., iki 34,35 milijonų 1875 m., iš kurių 6,9 mili­
jonus kontroliavo Londono filialas16. Dėl plačiai išvystyto tinklo
tikroji firmos piniginė galia buvo kur kas didesnė. Jie visiškai
išnaudojo tradicinį žydų polinkį gaudyti naujienas ir jas per­
duoti. Amžiaus viduryje žydai jau buvo perėję nuo bankinių
prie telegrafo paslaugų. Paulis Julius Reuteris (1816-1899), ku­
rio tikroji pavardė buvo Israelis Beer Josaphatas, paliko savo
dėdės banką Getingene tam, kad 1848 m. įsteigtų didžiausią
naujienų agentūrą pasaulyje. Adolphe Opper, arba kaip jis va­
dino save Adolfas Opperis de Blowitz (1825-1903), kaip „The
Times" laikraščio Paryžiuje korespondentas tapo Europos as­
meninio naujienų tinklo, prireikus naudojančio privačias teleg­
rafo linijas, puikiausiu centru. Bet nė vienas laikraštis negau­
davo svarbiausių finansinių žinių geriau už Rothschildus. Dar
1930 m. jų kurjeriai, jūreivių, kateriais gabenusių pranešimus
per Lamanšo sąsiaurį Vaterlo amžiuje, palikuonys, vis dar buvo
verbuojami Folkstono srityje17.
Kitaip negu senieji dvaro žydai, Rothschildų įsteigta nau­
joji tarptautinė firma buvo atspari vietiniams antpuoliams.
1819 m., siekiant pademonstruoti, kad neseniai įgytos žydų tei­
sės tėra kol kas iliuzija, didesnę Vokietijos dalį užplūdo anti­
semitinės prievartos banga. Per šiuos „Hep, hep" vadinamus
maištus (kurių pavadinimas galbūt kilo iš kryžiuočių kovos
šūkio, ar tikriausiai iš ožkaganių šūksnių Frankonijoje) maiš­
tininkai užpuolė ir Rotschildų namą Frankfurte. Tai neturėjo
jokios reikšmės. Tas pats atsitiko ir vėliau - 1848 m. revoliuci­
jos metu. Pinigų ten jau nebuvo. Tai buvo popieriai, esantys
apyvartoje visame pasaulyje. Rothschildai užbaigė procesą, kurį
žydai plėtojo šimtmečiais: kaip apsaugoti teisėtą nuosavybę
16 Gille, op. cit., ii 571; žr. Pollins, op.
cit., 245, 5 lentelė. 17 G. Storey. Reuters. - London, 1951; F. Gilles. Prince of
Journalists. - London, 1962; R. Palin.
Rotschild Relish. - London, 1970, citatos iš Pollins, op. cit.
470
V. EMANCIPACIJA
nuo plėšikiškos prievartos. Nuo šiol tikrasis turtas miniai buvo
nepasiekiamas, ir beveik nepasiekiamas godiems valdovams.
Nathanas Rothschildas, kurio finansinis genijus sukaupė
firmos turtus, mirė 1836 m., dalyvaudamas savo vyriausiojo
sūnaus Lionelio ir Charlottes, jo brolio Karlo, Neapolio filialo
vadovo, dukters vestuvėse. Rothschildai beveik visada tuokdavosi tarpusavyje: kai jie užsimindavo apie vedybas „su ki­
tais", jie turėjo omenyje su kitomis žydų šeimomis, o ne su
nežydais. Jų tarpusavio vedybų užduotis buvo išlaikyti kraitį
firmoje; nors sklido gandai, kad apsigyvenusios žmonos turtas
būdavo pajus, kuriuo vyrai paprastai norėjo atsikratyti, pana­
šiai kaip su Pietų Amerikos geležinkelių akcijomis18. Lionelio
ir Charlottes vedybos buvo švenčiamos senuose šeimos na­
muose Judengasėje, kur dar gyveno aštuoniadešimt ketverių
metų pramotė, mergautine pavarde Gudule Schnappers, pa­
gimdžiusi 19 vaikų: ji pragyveno vyrą dar vienu dešimtmečiu.
Nathano mirtis buvo reikšmingas įvykis: sakoma, kad pašto
balandis išsiųstas į Londoną su tokia naujiena ir nušautas virš
Braitono, gabeno slaptą žinią: JI ėst mort"19(Jis mirė). Bet N. M.
Rothschildo, firmos galios simbolio, filialas tebestiprėjo; tai
suprantama, nes Londonas buvo finansinis pasaulio centras,
o Rothschildas - jo patikimiausias ramstis. Pavyzdžiui, 18651870 m. užsienio vyriausybės surinko daugiau nei 700 mili­
jonų svarų Londone. Šiame versle dalyvavo penkiasdešimt
bankų, dešimt iš jų - žydų, tokie kaip Hambro, Samuelio
Montagu ir Helberto VVaggo bankai20. Tačiau Rothschildų
vaidmuo tarp penkiasdešimties bankų buvo pats svambiau­
sias ir įvairiausias.
Akivaizdu, kad tokia finansinė pirmenybė sukėlė ir politi­
nę įtaką. Būtent jaunasis Disraelis pirmasis teigė, kad žydai ir
18M. Rothschild, op. cit., 9. 19C. Roth.
The Magnificent Rothschilds. - London,
1939, p. 21. 20 L. H. Jenks. The Migra-
tion of British Capital to 1875. - Lon-
don, 1963.
471
V. EMANCIPACIJA
toriai yra sąjungininkai iš prigimties, nurodydamas, kad lemia­
mus 1841 m. birželio ir 1843 m. spalio Londono Sityje rinkimų
balsus atidavė žydai; antra, jis pastebėjo, kad Rothschildai su­
kvietė žydus balsuoti už liberalą, grūdų įstatymo priešininką,
net šeštadienį21. Lionelis, kaip šeimos galva, pats laimėjo rinki­
mus Sityje 1847 m. (nors negalėjo užimti vietos parlamente tol,
kol draudimai nebuvo galutinai pašalinti 1858 m.), ir torių
lyderis lordas George Bentinckas laiške J. V. Crokeriui pabrė­
žė jo išrinkimo svarbą: „Londono Sitis, išrinkęs Lionelį Rothschildą vienu iš savo atstovų, parodė tokią visuomenės nuomo­
nę, kad aš manau, jog partija, kaip partija, pasielgs prastai, jei
ji bus priešiškai nusiteikusi žydu atžvilgiu. Tai būtų tas pat,
jei Klero grafystė išrinktų O'Connellį, ar Jorkšyras - VVilberforce'ą. Kleras išsprendė katalikų klausimą, Jorkšyras - prekybą
vergais, o dabar Londono Sitis - išsprendė žydų klausimą"22.
Bet Rothschildai protingai negreitino nei šios, nei kurios
nors kitos problemos sprendimo. Jie žinojo, kad laikas yra jų
sąjungininkas, ir buvo pasirengę laukti. Jie tiesiog nenorėjo ne­
tinkamai panaudoti finansinės galios ar parodyti, kad jie naudo­
jasi ja. Apskritai, kaip nesunku numanyti, Rothschildai visada
teikė pirmenybę taikai; o atskirai, kaip irgi nesunku numany­
ti, visi filialai stengėsi paremti atitinkamų šalių politikos tiks­
lus23. Britanijoje, kur, jei būtų norėję būtų galėję pademonstruo­
ti, didžiausią galią, kaip neseniai peržiūrėti duomenys rodo,
kad jie retai - jei iš viso - imdavosi iniciatyvos spausti vyriau­
sybę24. Kilus abejonėms užsienio politika, jie paprastai klausda­
vo vyriausybę, ko ministrai iš jų tikisi, kaip, pavyzdžiui, atsiti­
ko per 1884 m. Egipto krizę.
Tiesą sakant, jie elgėsi kaip tikri anglai: niekino pinigus
kaip tokius - jie juos visada vadino „metalu" - ir verčiau nau­
dojo juos užsitikrinti socialinei padėčiai. Jie sukūrė du rūmų
21 Salstein, op. cit. 22 Cituojama iš
ibid., 165. 23 Gille, op. cit., ii 591-616.
24 R. Davis. The English Rothschilds. London, 1983.
472
V. EMANCIPACIJA
getus, vieną mieste, kitą - kaime. Pirmasis buvo ant Pikadilio
žemutinio kampo, ten, kur jis jungiasi su Park Leinu. Senasis
Nathanas pradėjo statybą 1825 m., kada jis persikėlė „iš aukš­
to virš parduotuvės" Sityje, Šv. Svidino Leine, Niu Korte 2 į
namą Pikadilio 107, kurį jis pirko iš ponios Coutts, bankininko
našlės. Kiti šeimos nariai, tiek Anglijoje, tiek žemyne, pasekė
jo pavyzdžiu. Jo sūnus Lionelis 1860-aisiais netoli Apslio namo
pasistatė rūmus Pikadilio 148, įrengdamas prašmatniausią šo­
kių salę Londone: įkurtuves lydėjo jo dukters Evelinos vedy­
bos su jos pusbroliu Ferdinandu iš Vienos; Disraelis pasiūlė
išgerti į nuotakos sveikatą. Pats Ferdinandas nusipirko Pikadi­
lio 143, ir taip pat turėjo garsią šokių salę - visą baltos spalvos.
Šalimais, Nr. 142, gyveno jo sesuo Alice. Galinėje dalyje Leopol­
das de Rothschildas nusipirko namą Hamiltono aikštėje 5. Už
kampo, Simoro aikštėje Nr. 1, gyveno garsus dendis Alfredas
de Rothschildas. Hannah Rothschild, paveldėtoja, ištekėjusi
už Lordo Rosebery, perėmė jo namą, pažymėtą numeriu 10725.
Pirkdamas užmiesčio namą Gunersbyje šalia Aktono, sena­
sis Nathanas sumokėjo 20 000 svarų. Bet tai buvo perankstyva pradžia. Kaimo getas prasidėjo tada, kai jo našlė nusipirko
namą netoli Mentmoro Eilzberio slėnyje, Bakingemo grafystė­
je. Pamažu jie visi apsigyveno šioje vietovėje, vėliau išsiplėsdąmi iki kaimyninės Hartfordšyro grafystės. Baronas Mayeris Rothschildas pastatė Mentmoro pilį, sukurtą Volatono pilies
pavyzdžiu. Seras Anthony de Rothschildas persikėlė į Aston
Klintoną. 1873 m. Lionelis už 250 000 svarų nusipirko Tringo
vilą Hartfordšyre. Jis taip pat valdė 1 400 akrų dvarą Haltone,
kuris vėliau priklausė Alfredui de Rothschildui. Be to, Vinge
netoli Leiton Bazardo stovėjo Leopoldo de Rothschildo Askoto
vila. 8-ajame dešimtmetyje Baronas Ferdinandas pasistatė Vadesdono namą, ir dar valdė namus Leiton Bazarde ir Aukštu­
tiniame Vinčendone, o jo sesuo - Eytropo vienuolyno pasta25 Išsamiau žr. Roth, op. cit.
473
V. EMANCIPACIJA
tus. Taip Eilzberio slėnis tapo Rothschildų kraštu. Ten jiems
priklausė 30 000 akrų žemės, o Eilzberiui jie atstovavo par­
lamente nuo 1865 m. iki 1923 m.
Pagrindinė būstinė kaime buvo Tringas, kurį Lionelio sūnus
ir įpėdinis Nathanas išplėtė iki 15 000 akrų dvaro. Jis tapo pir­
muoju lordu Rothschildų ir vykdomosios valdžios vadovu Bakingemo grafystėje. Likdamas ištikimas žydų tradicijoms, jis
pavertė Tringą miniatiūrine gerovės valstybe. Vietos gyvento­
jus jis aprūpino vandeniu ir elektra, gaisrininkų brigada, skai­
tykla, žemės sklypais, rūpinosi sveikatos apsauga, net šunų
kapinėmis; darbuotojai galėjo naudotis atostogų stovyklomis,
dalyvauti vaišėse ir pobūviuose; gauti pensijas, nedarbingumo
pašalpas, gauti mokslo žinių. Dvaras užsiėmė gyvulininkyste,
miškininkyste, avių veislėmis bei konservavimu26.
Lordo Rothschildo tėvas Lionelis Rothschildas tvarkė daug
vyriausybinių paskolų, skirtų Airijos badmečio padariniams
sušvelninti, kariauti Kryme, Sueco kanalo akcijoms iš Egipto
chedivo nupirkti; jis buvo labai glaudžiai susijęs su Disraeliu,
kur kas glaudžiau nei kuris nors iš jų buvo linkęs pripažinti,
tiek Sityje, tiek ir visuomeniniame gyvenime. Jį laikė nesava­
naudišku, nes buvo žinoma, kad jis verčiau atsisakė 2 milijonų
svaro pelno negu skyrė 100 milijonų svarų paskolą antisemi­
tinei Rusijos valdžiai27. Jis palaikė puikius santykius su Gladstonu ir jo užsienio reikalų ministru lordu Granvilleu. Bet ir
su toriais jo santykiai buvo ne ką blogesni. Bendraudamas su
juo lordas Randolphas Churchillis iš paprasto „žydų kapitalo"
keikūno virto žymiu filosemitu. Jis taip pat atvertė ir A. J. Balfourą, kuris, matyt, apskritai tapo vienu iš veikliausių žydų
draugų Britanijoje. Po tėvo mirties 1879 m. iki savosios 1915 m.
jis buvo neoficialus Sičio atstovas. Jo proanūkė Miriam Roth­
schild savo apžvalgoje apie jį tvirtina, kad jis tikriausiai buvo
26 M. Rothschild, op. cit., p. 298.
27 Ibid., p. 33.
474
V. EMANCIPACIJA
pats įtakingiausias žydas pasaulyje nuo pat senovės laikų28.
„Aš norėčiau žinoti, - 1909 m. Laimhauzo kalboje retoriškai
klausė Lloydas George'as, - ar lordas Rothschildas yra šios
šalies diktatorius?" Nieko panašaus: tik mielaširdingai stip­
rus. 1915 m., kai jis gulėjo mirties patale savo name Pikadilio
148, jį aplankė lordas Haldanas (laikinai vadovavęs Užsienio
reikalų tarnybai), kuris paprašė jį sustabdyti neutralios šalies
laivą, gabenantį auksą Vokietijon. Jis tarė: „O, tai visai nesun­
ku", ir brūkštelėjo įsakymą antrojoje voko pusėje29.
Rothschildas buvo populiarus, nes jo kilnūs labdaringi poel­
giai buvo ne tik išmintingi ir nuoseklūs, bet ir ekscentriški. Vai­
kai, pamojavę jo karietai, galėjo sulaukti žibančių pusės sove­
reno monetų liūties. Jo žmona pasmerkė tai „kaip neprotingą
ir įžeidžiantį" poelgį, bet jis atsakė, kad vaikai mano kitaip ir
buvo teisus, - viena senutė Tringe papasakojo Miriam Rothschild, kad ji visam gyvenimui įsiminė šį įvykį. Anglijoje Rothschildai visiems patiko, ne vien dėl to, kad laikė itin sėkmingai
žirgų lenktynėse bėgančius ristūnus, bet todėl, kad jie „niekada
neįtempdavo vadelių". Paprastai liaudžiai nerūpėjo, kad ledi
Rothschild vyriausiasis virėjas Grosstephenas vyresnysis (ko
gero pats geriausias virėjas pasaulyje), vien pas žuvų pardavėją
turėjo 5000 svarų sąskaitą vieneriems metams. Rothschildas jį
vežiojantiems Yst Endo vežikams kasmet Kalėdoms duodavo
porą fazanų, o jam mirus, gatvės prekiautojai savo karučius ap­
juosė juoda krepo juosta. Laikraštis Pall Mali Gazette rašė: „Bū­
tent lordo Rothschildo dėka Didžioji Britanija išvengė savo
kaip išskirtinės rasės požiūrio [...] kuris daugumos šalių dabar­
tinę kartą stato į nemalonią padėtį. Jis buvo kartu Izraelio ku­
nigaikštis ir anglas, kuriuo Anglija galėtų didžiuotis".
Būtent Disraelis pirmas suvokė, kad Rothschildų elgse­
na - jos neperdėtas džiaugsmas savo žydišku sumanumu, tarp
28 Dėl pasakojimo apie pirmąjį Lordą
Rothschildą žr. ibid., p. 30-50. 29 Ibid.,
p. 40.
475
V. EMANCIPACIJA
jų ir įgūdžiu kalti pinigus, - bei juos taip pat linksmai leisti turi daug gerų savybių. Dar 1843 m., ankstyvaisiais savo kar­
jeros metais, mėgaudamasis Ganersberio vaišingumu, jis rašė
savo seseriai Hannai: „Manimi gerai rūpinosi mūsų senoji
bičiulė Amy, kuri man atnešė garsiosios vėžlio sriubos, kurios
kitaip aš nebūčiau paragavęs"30. 1844 m. jis išspausdino roma­
ną Koningsbis, tais pačiais metais, kada Marksas susidarė ydin­
gai žalingą nuomonę apie „žydų klausimą". Visažinis pasako­
jimo patarėjas yra Sidonija, žydų antžmogis, kurį vaizduo­
damas Disraelis, kaip žinia, rėmėsi Lioneliu Rothschildu. Tai
buvo labai palankus portretas, bet Disraelis visada stengėsi
išaukštinti Rothschildu išmintį ir įžvalgumą, taip pat suteikti
paslaptingumo ir dramatiškumo jų veiklai. Būtent jis pagarsi­
no sensacingą akcijų iš Egipto chedivo pirkimo istoriją 1876 m.
ir prirašė nemažai absurdiškos, bet, Disraelio akimis žiūrint,
vertingos ir kūrybingos mitologijos apie Rothschildu šeimą.
Žinoma, Disraelis būtų nesunkiai sutikęs, jog Rothschildu
sėkmės kaip stebuklų pasakos vaizdavimas galėjo pasisekti
tik tokioje šalyje kaip Anglija, kurios politinė ir socialinė terpė
buvo tam palanki. Nuo 1826 m., panaikinus visus suvaržymus,
žydai galėjo nekliudomi atvykti į Britaniją iš visur. Apsigyvenu­
sių ir natūralizavusių padėtį apibūdina lordo kanclerio Broughamo kalba 1833 m.: „Jo Didenybės pavaldiniai, išpažįstantys
žydų tikybą, iš prigimties naudojasi tokiomis pat Jo Dideny­
bės kitiems pavaldiniams suteiktomis teisėmis, neliečiamybe
ir privilegijomis, išskyrus tą faktą, kad iki šiol įstatymų įgyven­
dinimas neleisdavo jiems naudotis šiomis teisėmis, neliečiamy­
be ir privilegijomis"31. Šitie varžymai iš tikrųjų egzistavo, ir
žydai tuo įsitikindavo bandomaisiais atvejais. Bet kiekvieną
kartą juos pastebėjus ir pradėjus svarstyti, parlamentas ar atitin­
kamas valdžios organas paprastai nuspręsdavo suteikti žy30 Cituojama iš Roth, op. cit. 31 Cituo­
jama iš Salbstein, op. cit., 44
476
V. EMANCIPACI JA
dams lygias teises. Taip 1833 m. Broughamo kalbos metais,
žydams buvo leista užsiimti advokato praktika. Po trylikos
metų statutas išsprendė žydų naudai opų klausimą, ar jie gali
turėti žemės.
Be to, jau gana anksti Britanija buvo pasirengusi ne tik
sveikinti ir priimti žydus, bet padėti jiems ir kitur. Pirmąsyk tai
atsitiko 1745 m. Marijai Teresei išvarius žydus iš Prahos, tada
jos sąjungininkas Jurgis II išreiškė protestą diplomatiniais kana­
lais. 1814 m. lordas Castlereaghas, Užsienio reikalų ministras,
nurodė savo pasuntiniui, Klankarčio erlui, „visoje Vokietijoje
skatinti tolerancijos sistemą žydų tikybos asmenims". Neabejo­
tina, kad itin stengdamasis Frankfurto bendrijos labui, jis turėjo
omenyje Rothschildus. Britanija taip pat padėjo žydams Acheno kongrese32.
Žydų labui labai daug nuveikė lordas Palmerstonas, ir va­
dovaudamasis politiniais sumetimais, ir dėl to, kad jo patėvis,
lordas Shaftesbury, tvirtai tikėjo, kad žydų grįžimas Jeruzalėn
paspartins antrąjį Kristaus atėjimą33. Nuo 1827 m. iki 1839 m.,
daugiausia Britanijos pastangomis, Jeruzalėje gyventojų skai­
čius padidėjo nuo 500 iki 5500, o visoje Palestinoje viršijo
10 000 - tikrasis žydų grįžimo į Pažadėtąją Žemę ženklas.
1838 m. Palmerstonas paskyrė pirmąjį vakarų valstybės vice­
konsulą Jeruzalėje W. T. Youngą, ir liepė jam „visuotinai rūpin­
tis žydų saugumu"34. Po dvejų metų jis rašė lordui Ponsonby'iui, Britanijos ambasadoriui Konstantinopolyje, nurodyda­
mas paspausti turkus, kad šie leistų žydams iš Europos grįžti
į Palestiną. Jis teigė, kad darbštūs žydų naujakuriai, finansiškai
remiami Rothschildo, „smarkiai padidins Turkijos imperijos
lėšas ir paskatins civilizacijos pažangą". „Palmerstoną", - pa­
brėžė Shaftesbury, - „kaip gėrio įrankį savo senai tautai išrinko
32 C. Roth. Essays and Portraits in Anglo-Jezvish History. - London, 1962., p.
18-20. 33 G. Finlayson. The Seventh
Earl of Shaftesbury. - London, 1981, p.
112-116, p. 154-159 etc. 34 Citata iš
R. Sanders, op. cit., p. 5.
477
V. EMANCIPACI JA
pats Dievas"; jo laiškas Ponsonby'iui buvo „įvadas į Kiro įsa­
ko būsimą tęsinį".
Palmerstonas taip pat nemažai padėjo pasiturintiems va­
karų žydams gelbėti savo į bėdą pakliuvusius gentainius. Ka­
pucinų vienuolio (ir jo tarno) nužudymas 1840 m. vasarį Damas­
ke netikėtai prikėlė šiurpų viduramžių kaltinimą, kad žydai
ritualiniais tikslais vartoja kraują. Vietiniai kapucinai netrukus
paskelbė, kad žydai nužudė du žmones dėl kraujo, ruošdamiesi
Velykoms. Tiek turkų valdytojas, tiek prancūzų konsulas, ofi­
cialiai atsakingi už krikščionių bendruomenės saugumą, tikėjo
kaltinimais ir, tuo remdamiesi, vadovavo žiauriam tardymui.
Žydų kirpėjas Solomonas Negrinas kankinamas prisipažino ir
apkaltino kitus žydus. Du iš jų kankinami mirė, vienas, kad to
išvengtų, atsivertė į Islamą, kiti įskundė savus, dėl ko dar dau­
giau žydų buvo suimta. Žiaurumai pasiekė kulminaciją tada,
kai įkaitais buvo paimti šešiasdešimt trys žydų vaikai tol, kol
jų motinos neparodė, kur slepiamas kraujas35.
Vienas iš suimtųjų žydų buvo Austrijos pilietis, o tai leido di­
džiosioms valstybėms tiesiogiai susidomėti šia byla. Londone
į Palmerstoną pagalbos kreipėsi seras Moses Montefiore (17841885), Atstovų tarybos pirmininkas, atstovavęs Britanijos žy­
dams. Montefiore, faktiškai gimęs Leghorne, buvo vienas iš
dvylikos Londono Sičio „žydų maklerių", o vedęs Judithą Co­
hen, jis tapo Nathano Rothschildo svainiu, kuriam dirbo kaip
biržos makleris. 1824 m. jis pasitraukė iš verslo ir pasišventė
ginti skriaudžiamus žydus visame pasaulyje. Tikriausiai jis bu­
vo paskutinis iš štadtlanim - įžymių žydų, kurių socialinė padė­
tis įgalindavo užtarti juos prieš vyriausybes persekiotojas. Jis
buvo karalienės Viktorijos bičiulis; dar vaikystėje ji lankėsi jo
„jūrinėje rezidencijoje" Ramsgeite, o vėliau jam suteikė riterio
titulą; turbūt jo dėka ji aiškiai buvo judofilė. Palmerstono pa35 L. Loewe. The Damascus Affair. New York, 1940.
478
V. EMANCIPACI JA
dedamas Montefiore organizavo vakariečių žydų delegaciją,
kurios narys buvo ir garsus prancūzų advokatas Adolphes'as
Cremieux (1796-1880), bei nuvyko į Aleksandriją susitikti su
Sirijos valdovu Mohamedu Ali. Montefiore ir jo bendražygiai
sugebėjo ne tik išlaisvinti žydų belaisvius 1840 m. rugpjūtį,
bet ir įtikino Turkijos sultoną išleisti firmaną, draudžiantį
šmeižti žydus vartojant kraują ritualiniams tikslams, ar juos
suimti dėl panašių kaltinimų. Šią sėkmingą misiją lydėjo dauge­
lis kitų, kuriose, Montefiore, gyvenęs ilgiau nei šimtą metų,
dirbo išvien su Užsienio reikalų ministerija padėdamas nekaltai
nukentėjusiems žydams36. Bet Britanijos vyriausybė veikdavo
ir savo ruožtu, pvz., 1854 m. Šveicarijos žydų labui, 1856 m.
Balkanų žydų labui, Užsienio reikalų ministerija nurodė Brita­
nijos pasiuntiniui Bukarešte, kad „išskirtinė žydų padėtis civi­
lizuotą pasaulį verčia juos ginti", ir 1876 m. Berlyno kongrese,
kuriame Disraelis kovojo už religinių teisių lygybę37.
Tačiau Disraelio niekada netenkino proga tik išreikšti žydų
teisę į teisingumą. Jis tikėjo, kad žydai savo dorybėmis ir savo
šlovinga praeitimi nusipelno ypatingos pagarbos, ir jai garan­
tuoti jis skyrė savo neįtikėtiną drąsą ir lakią vaizduotę. Išauk­
lėtas krikščioniu, savo rase jis gyvai susidomėjo įspūdingos
1830-1831 m. kelionės po Viduržemio jūrą ir Šventąją žemę
metu. Jį pakerėjo sėkmingas žydų iškilimas visoje Sirijoje, ne­
žiūrint visų kliūčių, - jis vadino juos Rytų Rothschildais. Vėliau
kelionėje surinktą medžiagą jis panaudojo savo romanuose.
Jis pabrėžė, kad pašos teikdavo pirmenybę žydų finansiniams
ekspertams, nes prireikus juos būdavo galima nesunkiai perse­
kioti: „Jie rašė savo sąskaitas hebrajiškai, tokiais rašmenimis,
kad jas vargu ar buvo galima iššifruoti", o vėliau tokį persona­
žą jis Adomo Besso vardu pavaizdavo Tankrede38. Labiausiai
36 Dėl Montefiore žr. L. Wolfe.
Sir Moses Montefiore. - London, 1885.
37 Roth. Essays and Portraits. - 19-20.
38 R. Blake. Disraeli's Grand Tour: Benjamin Disraeli and the Holy Land, 18301831. London, 1982, 107ff.
479
V. EMANCIPACI JA
jis mylėjo Jeruzalę, ir tame pačiame kūrinyje, išspausdintame
1847 m., atgaivino savo prieš penkiolika metų patirtus įspū­
džius. Tai buvo jo mėgstamas veikalas, taikliai pavadintas „Vik­
torijos laikų dvasinės autobiografijos meninė versija"39.
Disraelis niekada nesilaikė gynybinės linijos, esą žydai nie­
kuo neprastesni už kitus. Jis manė, kad jie buvo geresni. Jis pa­
sakė, kad niekina „tą pražūtingą dabartinių laikų doktriną prigimtinę žmonių lygybę". Vienas dabarties istorikas laiko jį
manam, ir daug kas liudija tokios analizės naudai40. Jis apiben­
drino sefardams įgimtą puikybę, išdidumą ir romantiką, ir
šiuos bruožus priskyrė visiems žydams. Aškenazių ypatybė
neigti pačius save regint žydų kančias Biblijos šviesoje kaip
atpildą už žydų nuodėmes jam nieko nereiškė. Jis laikėsi sefardų požiūrio, kad Izraeliui, kaip žmogaus kūno širdžiai, teko
neteisinga dalia nešti ant savo pečių žmonijos nuodėmių naš­
tą41. Kartą išsivadavę, žydai savo gabumais nustebins pasaulį.
Juk iš esmės tai rasės gabumai. „Viskas yra rasė", - sako jo ant­
žmogis Sidonija, - „jokios kitos tiesos nėra".
Taigi Disraelis pamokslavo apie kai kurių rasių įgimtą pra­
našumą kur kas anksčiau negu ši doktrina tapo populiari tarp
socialinių darvinistų ar liūdnai pagarsėjo Hitlerio dėka. Veika­
le Contarini Fleming jis sako, kad yra tiesiogiai „kilęs iš vienos
seniausių rasių pasaulyje, iš tos griežtai atsiskyrusios ir grynos
beduinų rasės, kuri sukūrė didžią civilizaciją dar tais laikais,
kai Anglijos gyventojai pusnuogiai klajojo po girias ir mito
gilėmis"42. „Sidonija", - rašė jis Koningsbyje, - „ir jo broliai gali
reikalauti išskirtinumo, kurį prarado saksas ir graikas bei liku­
sios Kaukazo tautos. Hebrajų tauta yra gryna rasė." Tai hebrajų
privilegija kartu su su dykumų arabais, kurie yra ne kas kita,
39 D. Schwartz. Disraeli's Fiction. Lon­
don, 1979,99-100. 40 'Benjamin Disrae­
li, Marrano Englishman' Salbstein kny­
goje, op. cit., 97-114. 41 Tokia buvo
Judo Halevio nuomonė; žr. H. J. Zimmels. Ashkenazim and Sephardim. New York, 1959. 42 Cituojama iš Bla­
ke, op. cit., 126.
480
V. EMANCIPACIJA
kaip „raiti žydai". Disraelis manė, kad Mozė „bet kuriuo at­
žvilgiu buvo užbaigtas kaukazietiškas modelis, ir beveik toks
pats tobulas kaip Adomas, kurį Dievas ką tik sukūrė ir apgy­
vendino Edene" (Tankredas). Jis manė, kad „rasės irimas yra
neišvengiama būtinybė, nebent ji gyventų dykumose ir nieka­
da nesimaišytų su kitais" nelygu beduinai. Žydų grynumą iš­
saugojo persekiojimai, nuolatinis kraustymasis ir migracija:
Mozės Arabai (t. y. žydai) yra seniausi, jei ne vieninteliai grynakraujai
palikuonys, gyvenantys miestuose! Gryna pirmos rūšies organizacijos
rasė yra gamtos aristokratai... Jųneužterštai kaukazietiškos sandaros vers­
mei irjų didžiojo įstatymdavio iškiliam genijui Sidonija priskyrė tą faktą,
kad žydus neseniai asimiliavo mišrios rasės, kurios ėmėsi juos persekioti;
bet persekiotojai periodiškai ištirpsta ir dingsta, tuo tarpu jų aukos tebe­
klesti išlaikiusios pirmykštį grynos Azijos rasės veržlumą. [Koningsbis]
Šį požiūrį jis pakartojo kitoje romano vietoje: „Nepadės nei
baudžiamieji įstatymai, nei fiziniai kankinimai. Kur išnyksta miš­
rios persekiojančios rasės, ten lieka gryna persekiojama rasė".
Kokia gi tad yra Disraelio krikščionybė? Jo polinkis į pui­
kius paradoksus duoda atsakymą ir į šį klausimą. „Aš esu", jis
mėgo pabrėžti, „trūkstamas Senojo ir Naujojo Testamentų pus­
lapis." Jis teikė didelį malonumą tiek kaltinti krikščionis už
tai, kad jie nepripažįsta judaizmo dorybių, tiek žydus už tai,
kad jie nesuvokia, jog krikščionybė yra „užbaigtas" judaizmas.
1849 m. Koningsbio įžangoje jis teigė: „Teisindamas aukščiausią
Kristaus Bažnyčios teisę nuolatos atnaujinti žmogų, autorius
mano, kad atėjo laikas, kai reikia imtis kokių nors pastangų pri­
pažinti krikščionybę sukūrusią rasę." Pasauliui žydai davė Mo­
zę, Saliamoną ir Kristų, „didžiausius įstatymdavius, didžiau­
sius valdytojus, ir didžiausius reformatorius - kokia rasė, mi­
rusi ar dar gyva, gali duoti tokių trejetą vyrų kaip šie?" Tačiau
jis kartu manė esant nesąmone, kad žydai turi priimti tik „pir­
mąją žydų religijos dalį". Maždaug 1863 m. užrašas, likęs tarp
jo dokumentų Hiugendene, skamba taip:
481
V. EMANCIPACIJA
Aš žiūriu į Bažnyčią kaip į vienintelę išlikusią žydų instituciją - jokios
kitos nežinau [...] Jei ne Bažnyčia, aš nežinočiau, kodėl reikėtų pažinti
žydus. Žydai įsteigė Bažnyčią, irji liko ištikima savo ištakoms. Ji užtikrina,
kad jų istorija ir literatūra būtų žinoma visiems [...] jų istorija viešai skai­
toma, išlaikoma gyva atmintis apie jų valstybės vyrus, o jų poezija sklei­
džiama visame pasaulyje. Žydai už viską yra skolingi Bažnyčiai [...] Žydų
istorija yra raida arba niekas.43
Disraelis manė esant nelogiška, kad toriai turį priešintis
Teisių biliui, leidžiančiam išpažįstantiems savo tikėjimą žydams
dalyvauti parlamente, nes sefardų tikėjimas tradicija, hierarchi­
ja, religinės dvasios, persmelkiančios visą pasaulietinį gyveni­
mą, būtinybe iš esmės buvo būdinga ir toriams. Savo Lordo Ge­
orge'o Bentincko gyvenime jis pastebėjo, kad kai 1847 m. pasiro­
dė žydų teisių bilis, tik keturi toriai balsavo už jį - jis pats,
Bentinckas, Thomas Baringas ir Milnes Gaskellas, kurie „be­
veik monopolizavo kalbėjimo talentą šioje rūmų pusėje". Bū­
tent Bentinckas, po savo kalbos už žydų teises, neteko torių
partijos vadovo posto Bendruomenių rūmuose. Taigi įvyko
vienas iš paradoksų, kuriais taip žavėjosi Disraelis, nes toriai,
nubaudę Bentincką už jo kalbą žydų labui, galiausiai savo va­
dovu pasirinko Disraelį. Bet, Disraelio nuomone, tai buvo tei­
singa: jis tikėjo aristokratijos ir meritokratijos jungtimi, o žy­
dai buvo svarbiausi meritokratai. Disraelis didžiuodamasis
nurodė ne tik pripažintų žydų laimėjimus, bet ir visur matė
žydų genijų. Pirmieji jėzuitai buvo žydai. Geriausi Napoleono
maršalai Soult ir Masena (jis pats save vadino Manasija) buvę
žydai. Mozartas irgi.
Kontinente Disraelio filosemitinė propaganda nebūtų vei­
kusi. Europos žydai jokiu būdu nebūtų sekę klaidžiais jo lakios
vaizduotės vingiais. Vis dėlto devynioliktojo amžiaus pradžioje
mokyti žydai ryžtingai bandė priešintis judaizmo kaip vidur­
amžių obskurantizmo atgyvenos įvaizdžiui, ir atstumiantį ti­
43 Cituojama iš Salbstein, op. cit.
482
V. EMANCIPACIJA
kinčio žydo įvaizdį, kurį, remdamasis Spinoza, sukūrė Voltaire'as, pakeisti intelektualiai patrauklaus žydo vaizdiniu. Pirma
būtina sąlyga buvo nutiesti tiltą tarp geriausios rabinistinės eru­
dicijos ir pasaulietinių mokslų pasaulio. Spinoza ir jo sekėjai
iškėlė prielaidą, jog kuo nuodugniau nagrinėji judaizmą, tuo
labiau jis tampa atgrasesnis. Mendelssohnas niekada nesuge­
bėjo sugriauti šios plačiai paplitusios nuomonės: jis papras­
čiausiai mažai žinojo apie tradicinę žydų kultūrą. Kai kurie jo
radikalesni sekėjai išvis neturėjo jokio noro tai daryti. Tokie
žmonės kaip Naphtalis Herzas Hombergas ir Hartwigas Wes­
sely, nors teikė aiškią pirmenybę hebrajų kalbos studijoms,
bet norėjo atsižadėti tradicinio žydų religinio auklėjimo, išmes­
ti Torą ir Talmudą, ir priimti prigimtinės religijos formą.
Bet antroje maskilimų kartoje buvo ir išsimokslinusių, ir ju­
daizmą išmanančių žmonių, ištikimų savo tikėjimui ir perpra­
tusių pasaulietinę metodologiją. Isaacas Marcus Jostas (17931860), mokytojas iš Vidurio Vokietijos, parašė devynių tomų
izraelitų istoriją, kuri buvo tarsi tarpinė tradicinės žydų ir šiuo­
laikinės pasaulietinės pažiūros grandis. Pirmas tokio pobūdžio
darbas paveikė nežydų visuomenę. Dar svarbesnis buvo at­
kaklus, lėtas, labai darbštus Leopoldas Zunzas (1794-1886),
savo nepaprastai ilgą gyvenimą paskyręs senamadiškam žydų
išsimokslinimui pertvarkyti ir perteikti jį šiuolaikine, „moksli­
ne" dvasia.
Zunzas ir jo ponapoleoninio meto draugai pavadino savo
darbą Wissenschaft des Judentums, judaizmo mokslu. Savo veiklą
jie pradėjo ambicingu pasirodymu 1819 m., iškart po „Hep,
hepo" maištų, kurie parodė, kokia trapi žydų padėtis net pa­
žangiai mąstančioje Vokietijoje. Jie įsteigė Žydų kultūros ir
mokslo draugiją, kurios uždavinys buvo tirti judaizmo prigimtį
nūdienos moksliniais metodais ir parodyti universalią žydų pa­
žinimo vertę. Jie turėjo institutą, kuriame buvo dėstoma žydų
filosofija bei istorija, ir leido žurnalą. Jie rėmėsi pradine nuos­
483
V. EMANCIPACIJA
tata, jog kadaise žydų įnašas į bendrąją kultūrą buvo ženklus,
bet vėliau jis susiaurėjo iki religinių senienų. Dabar žydų moks­
las vėl atgijo. „Žydai dar kartą turi parodyti savo energiją kaip
šaunūs darbininkai, vykdantys bendrą žmonijos užduotį," rašė vienas iš pagrindinių steigėjų, Immanuelis Wolfas, pirma­
me Zeitschrift leidinyje. „Jie turi pakilti ir pakelti savo principus
iki mokslinio lygio... jei vieną gražią dieną žmoniją jungs vie­
nas ryšys, tuomet tai bus mokslo ryšys, grynojo proto ryšys."44
Visa tai atrodė puiku, bet netrukus pasireiškė keletas rimtų
prieštaravimų. Pirmas buvo praktinis. 1819 m. Vokietijos žydai
buvo tik pusiau laisvi. Kokiu mastu buvo galima užsiimti pasau­
lietiniais mokslais ir likti žydu? Vienas iš energingiausių drau­
gijos steigėjų buvo Eduardas Gansas (1798-1839), puikus jau­
nas teisės istorijos dėstytojas. Jis gavo docento vietą Berlyno
universitete, o jo kursus lydėjo įspūdinga sėkmė. Bet tolesnį
jo akademinės karjeros kelią tvirtai užtvėrė jo judaizmas. Kiti
atsidūrė lygiai tokioje pat nepavydėtinoje padėtyje. „Grynojo
proto ryšys" dar neegzistavo, ir daugelis manė, kad pasiauko­
ti judaizmo labui yra per didelė auka. 1824 m. gegužį draugija
nustojo gyvuoti, o kitais metais Gansas pasikrikštijo ir sulaukė
profesūros bei šlovės. Keletas žymių narių pasekė jo pavyz­
džiu. Daugelis žydų-ortodoksų, iš pat pradžių įtariai žvelgusių
į visą sumanymą, išmintingai palingavo galvas: štai kur vedė
pasaulietiškumas - į tikėjimo praradimą.
Zunzas triūsė toliau - jis išvertė begalę žydų literatūros,
ypač midrašų ir liturginės poezijos. Jis išvystė žydų istorijos
filosofiją. Rašė straipsnius enciklopedijoms. Ieškodamas me­
džiagos, jis aplankė visas stambias bibliotekas, ir sužinojo, kad
patekti į Vatikano biblioteką jam uždrausta. Bet jo triūsas pa­
gimdė antrą „žydų mokslo" prieštaravimą: ar tik jis nepriešta­
44 M. A. Meyer. The Origins of the Modern Jew. - New York, 1968; Wolfo
straipsnis 'On the Concept of a Scien-
ce of Judaism', 1822 yra įtrauktas į
Leo Baeck Institute Yearbook II. - London, 1957.
484
V. EMANCIPACIJA
rauja tikrajai judaizmo dvasiai? Iš tiesų jis buvo numatęs iš­
leisti žydų minties istorijos enciklopediją, kurioje, pavyzdžiui,
žydų literatūra eitų greta kitų didžiųjų pasaulio literatūrų, mil­
žinė tarp sau lygių. Jis pasakė, kad žydų rašinius nori išvaduoti
nuo teologų ir „iškelti į istorinio požiūrio lygį/'45Bet kas sudarė
šį istorinį požiūrį? Praktiškai reikėjo sutikti, kaip sutiko ir pats
Zunzas, kad žydų istorija, pagrindinė jų literatūros tema, buvo
tik pasaulinės istorijos dalis. Zunzą kaip ir visus kitus Vokie­
tijoje įtakojo Hėgelio mintys apie perėjimą nuo žemesnių prie
aukštesnių formų, ir jis neišvengiamai pritaikė šią dialektiką
judaizmui. Žydų istorijoje tebuvo vienas tarpsnis, tvirtino jis,
kai sutapo jų vidinė dvasia ir išorinė forma, ir jie tapo pasau­
lio istorijos centru - tai senovės sandrauga. Vėliau jie pakliuvo
į kitų tautų rankas. Jų vidinė istorija tapo minčių istorija, o jų
išorinė istorija - ilga sakmė apie kančią. Zunzas manė, kad
įvyks Hėgelio pasaulio istorijos kulminacija, kurioje visa isto­
rinė raida susivienys - būtent taip jis suprato mesijinį amžių.
Kada taip įvyks, Talmudas ir visa, kam jis atstovauja bus jau
nesvarbu. Tuo tarpu žydai savo naujuoju istorijos mokslu turėjo
parodyti, kad jie prisidėjo prie tokios istorijos raidos; jų laukė
uždavinys, kuris užtikrintų, kad žydų minties išgrynintas pa­
veldas taps apsišvietusios žmonijos bendru turtu46.
Kai kuriais požiūriais tai buvo pati patraukliausia perspek­
tyva. Bet tai nebuvo judaizmas. Pamaldus žydas - jokio kito
negalėjo būti - nepripažino dvejopo pažinimo - šventojo ir
pasaulietinio. Buvo tik vienas. Be to, buvo tik vienas teisėtas
tikslas jam įsigyti: rasti tikrą Dievo valią, idant jai paklustum.
Tad „judaizmo mokslas", kaip atskira akademinė disciplina,
buvo žydų tikėjimo priešybė. Dar blogiau, jis buvo tiksliai at­
virkštinis tikrojo žydų požiūrio į mokymąsi atspindys. Kaip
IV a. po Kr. mūsų eros amžiuje pasakė rabinas Hiyya: „Jei
45 Cituojama iš L. Kochan. The Jew and
his History. - London, 1977, 66.
46 A. A. Cohen. The Natural and Supernatural Jew. - London, 1967, 46.
485
V. EMANCIPACIJA
žmogus mokosi Įstatymo neketindamas jo laikytis, verčiau jau
jis nebūtų gimęs"47. Tikras žydas žydų istorijos nelaikė atskira
pasaulinės istorijos atkarpa, lygiagrečia kitų žmonių istorijai.
Jam žydų istorija buvo istorija. Jis tikėjo, kad be Izraelio nebūtų
buvę pasaulio ir jokios istorijos. Dievas sukūrė daug pasaulių
ir sunaikino juos kaip netobulus. Dabartinį jis sukūrė Toros
labui, tad jis suteikė Dievui malonumą. Bet jei Izraelis, jam
pasiūlius Torą, būtų jos atsisakęs - ir kai kurie Talmudo išmin­
čiai manė, kad taip vos neatsitiko - pasaulis būtų paprasčiausiai
grįžęs prie ankstesnio beformio būvio. Tad Antrosios Šven­
tyklos sugriovimas ir Bar Kochbos (aramėjiškai „Žvaigždės sū­
nus") sukilimo pabaiga buvo pasaulio, o ne žydų istorijos epi­
zodai, kai Dievas tarė (pasak tanaimų): „Vargas vaikams, dėl
kurių nuodėmių aš sunaikinau savo namus, sudeginau šventyk­
lą ir ištrėmiau juos tarp kitų pasaulio tautų"48. Nuo tada žydai
nustojo rašę istoriją, nes jų supratimu, daugiau nebuvo ką rašy­
ti. Istorija sustojo. Ji vėl prasidės tik Mesijui atėjus. Visa, kas
vyko iki tol bus greitai užmiršta, panašiai kaip, rabino Natano žodžiais tariant, princesė nuotaka greitai užmiršta kelionę
per audringą jūrą, kai atvyksta į karaliaus, jos būsimo vyro, šalį.
Tad nors Zunzo „mokslinis" žydų istorijos ir mokslo kaip
įnašo į pasaulio lobyną pristatas galėjo padaryti šiokį tokį įs­
pūdį nežydų visuomenei, tai beveik iš prigimties jis reiškė
atotrūkį nuo didžiosios judaizmo dalies. Triuškinančią ir reli­
giniu požiūriu neatremiamą jo pažiūrų kritiką pateikė rabinas
Samsonas Raphaelis Hirschas (1809-1888), talentingas XIX a.
ortodoksų atstovas. Šis Hamburgo žydas, trisdešimt septyne­
rius metus buvęs Frankfurto rabinu, nebuvo koks tamsuolis.
Visų pirma, jis rašė gražia vokiečių kalba. Jo įvadas į žydų ti­
kėjimą, skirtas jaunuoliams, išspausdintas pavadinimu Devy­
niolika laiškų apie judaizmą (1836) tapo nepaprastai veiksmingu.
47 Cituojama iš Kochan, op. cit., 66.
48 Babilono Talmudas, Berakhoth 3a,
citata ibid.
486
V. EMANCIPACIJA
Jis neprieštaravo pasaulietiniam auklėjimui; priešingai jis ci­
tuodavo rabiną Gamalielį, kad verta studijuoti ir Torą, ir gam­
tos mokslus. Idealus „izraelitas," - rašė jis, yra - „išsilavinęs
žydas, kuris laikosi įsakymų"49. Vis dėlto pasaulyje yra didelis
skirtumas, teigė jis, tarp žydų, besinaudojančių pasaulietiniu
mokslu ir pasaulietinio mokslo, sugeriančio judaizmą. Izraelis
yra ne pasaulietinė, o dieviška bendruomenė. Tad kiekvienas
mokslas, nagrinėjantis žydus kaip bendruomenę, yra ne kas ki­
ta, kaip teologijos apraiška. Istorija apie tai, ką daro žydai ir
kas jiems nutinka negali būti pasaulietinės istorijos dalis, nes
ji yra Dievo valios atskleidimas ir todėl teisėtai sudaro Apreiš­
kimo dalį. Bendroji kultūra ir žydų kultūra neprieštarauja viena
kitai: jos tiesiog skiriasi viena nuo kitos. Jų painiojimas tik ken­
kia judaizmui. Jei žydų istoriją sujungsime su pasaulietine, mes
ją nušventinsime ir užmušime jos turinį maitinančią gyvą mintį.
Skausmingoje ir įtaigioje pastraipoje Hirschas paaiškino,
ką jis turi omenyje:
Mozė ir Hesiodas, Dovydas ir Sapfo, Debora ir Tirtėjas, Izaijas ir
Homeras, Delfai ir Jeruzalė, Pitijos trikojis ir cherubinais apsupta šven­
tovė, pranašai ir orakulai, psalmės ir elegijos - mums jie visi ramiai ilsisi
vienoje dėžėje, jie ramiai ilsisi viename kape, jie turi vieną ir tą pačią
žmogišką kilmę, jie visi turi vieną ir tą pačią reikšmę - žmogišką, laikiną
ir priklauso praeičiai. Visi debesys išsisklaidė. Mūsų protėvių ašaros ir
atodūsiai slypi jau ne mūsų širdyse, o mūsų bibliotekose. Karštai plakan­
čios mūsų protėvių širdys tapo mūsų nacionaline literatūra, jų aistringas
gyvenimo alsavimas virto lentynų dulkėmis... Ar jų iškeliavusios dvasios
džiaugiasi dabartinės mūsų kartos literatūriniu dėkingumu? Kąjie pripa­
žįsta savo tikraisiais įpėdiniais? Tuos, kurie kartojojų maldas, bet užmiršo
jų vardus, ar tuos, kurie pamiršo jų maldas, bet prisimena jų vardus?50
Vėliau tame pačiame šimtmetyje šią mintį dar ryžtingiau
pabrėš Nietzsche: jei pasidarė įmanoma moksliškai studijuoti
religijos istoriją, pasakė jis, tai ji jau mirusi.
49 Hirscho raštus žr. I. Grunfeld (ed.).
Judaism Eternal, 2 vols. - London,
1956. 50 Ibid., I 133-5 citata iš Kochan, op. cit.
487
V. EMANCIPACIJA
Bet jei žydai būtų vadovavęsi Hirscho kritikos logika, iš
esmės jie būtų atsidūrę ten, kur jie pradėjo švietimo epochą. Jie
būtų nuolatos priversti atskirti dvi pažinimo rūšis. Tai būtų ne
tiek Gordono dichotomija: „Žmogus - mieste, o žydas - palapi­
nėje", kiek „pasaulietinis mokslas verslo ar malonumo dėlei,
žydų mokslas tikrojo pažinimo labui". Žydams tai būtų lemtin­
ga kliūtis, norint tapti teisėtai pripažinta aplinkinės visuomenės
dalimi. Ar nebuvo galima rasti kokio nors vidurio kelio?
Tai pasistengė padaryti Galicijos žydas Nachmanas Krochmalas (1785-1840), dalyvavęs Wissenschaft sąjūdyje, bet ne­
pritaręs jo minčiai, kad žydų intelektinė integracija yra leng­
vai įvykdomas uždavinys. Jis taip pat truputį prijautė Hegeliui,
bet labiau jį veikė Maimonido racionalizmas. Iš tiesų jis bandė
atnaujinti Pasimetusiųjų vadovą, nors labai drovėjosi išspaus­
dinti savo išvadas. Galų gale jo rankraštį sutvarkė pats Zunzas
ir išspausdino 1851 m. po jo mirties. Krochmalas tikėjo, kad
žydų švietėjai ir nepersitvarkę ortodoksai yra vienodai nepri­
imtini. Pirmieji atgaivino judaizmą, antrieji pavertė ji atstu­
miančiu; devynioliktojo amžiaus sąlygomis abu pagimdė atskalūniškumą. Bėda buvo ta, kad nė vienas žydo tipas neturėjo
žydų istorijos jausmo. Švietėjai manė, kad ji yra kažkas, ką iš­
moksti kaip vaikas, o vėliau, vaikui užaugus, ji tapdavo pasau­
lietine, „suaugusiųjų" istorija. Žydai-ortodoksai išvis ignoravo
istoriją - pasak jų, „Toroje nėra nei anksčiau, nei vėliau". Bū­
tent jis ir pasiūlė sukurti žydišką istorijos filosofiją. Jis pasinau­
dojo Hėgelio pažangos teorija, kaip netrukus tai padarė Mark­
sas, bet užuot ją apvertęs aukštyn kojom, jis ją judaizavo. Žydų
istoriją jis padalijo į tris ciklus: augimą, brendimą, žlugimąnuopuolį. Šis ciklas turėjo parodyti, kaip „atėjus irimo ir grio­
vimo dienoms, mumyse visados užgimdavo nauja dvasia ir
naujas gyvenimas; o jei mes nupuldavome, kaip mes vėl prisikeldavome bei atsigaudavome ir kaip Viešpats mūsų Dievas
neapleisdavo mūsų". Tai buvo toli gražu ne vien tik pasaulie­
488
V. EMANCIPACIJA
tinė istorija. Tai buvo gana panašu į viduramžišką istorijos
kaip laimės rato sampratą, ar Arnoldo Toynbee'io dvidešimto­
jo amžiaus viduryje išgarsintus augimo ir nuosmukio ciklus.
Bet Krochmalas visiems ciklams suteikė hegelišką pradą, nuo
savęs pridėdamas aukštyn nukreiptą pažangą - žmogaus suvo­
kimo augimą nuo grynai gamtiško prado iki galutinio susilie­
jimo su grynąja dvasia. Visos tautinės istorijos iš dalies liudija
apie tai, kad kitos tautos buvo laikinos, o žydai buvo amžini,
nes palaikė ypatingus ryšius su Absoliutu (t. y. Dievu). „Vadi­
nasi, judaizmo istorija yra sąmoningumo ugdymo istorija" turinti pradžią, vidurį ir pabaigą51.
Deja, Krochmalo istorijos filosofija negalėjo patenkinti žydų-ortodoksų, nes jis negalėjo pritaikyti ar nepritaikė mesijinio
amžiaus savo sistemai, nebent tik miglota perkeltine prasme.
Dar mažiau jo darbas domino nežydus. Antra vertus, Heinri­
cho Graetzo (1817-1891) asmenyje žydai pagaliau sulaukė isto­
riko, be to, stambaus masto istoriko, kurį galėjo skaityti ir juo
tikėti ne tik apsišvietę žydai, bet ir - taip pat tam tikru mastu
priimti - nežydai. Nuo 1856 iki 1876 m. jis išleido vienuolikos
tomų veikalą Žydų istorija, kuris yra vienas iš didžių XIXa.
istorinio žanro paminklų. Įvairiai sutrumpintą ir gausiai verčia­
mą jį leido visame pasaulyje, ir iki mūsų dienų jis neprarado
pažintinės vertės52. Bet savo struktūra šis veikalas yra greičiau
judaistinis negu pasaulietinis: jis daugiausia pasakoja žydų is­
toriją Toros ir jos mokymo sąvokomis. Be to, jo istorijos raida
yra taip pat religinė. Jo nuomone, žydai pabrėžtinai skyrėsi
nuo kitų žmonių. Jie sudarė organišką unikalios politinės-religinės visumos dalį, „kurios siela yra Tora, o kūnas - Šventoji
žemė". Žydų archetipas atlieka pagrindinį ir dramatišką vaid­
menį pasaulio istorijoje. Puikioje ketvirto tomo įžangoje Graet51 Kochan, op. cit., 79-80; Cohen, op.
eit., 34; N. Rotenstreich. Jewish Philosophy in Modern Times. - New York,
1968, 136-148. 52 Į anglų kalbą iš­
vertė P. Blochas, 6 tomai. - London,
1892; 9 ir 5 tomai. - London, 1919.
489
V. EMANCIPACIJA
zas pateikė žydo istorinę-dievišką lemtį: „Viena vertus, mes
matome pavergtą žydą su klajoklio lazda rankoje, klajūno ryšu­
liu už nugaros, jo rūstų veidą žvelgiantį viršun, apsuptą pože­
mio kalėjimo sienų, kankinimo įrankių ir įkaitusios geležies
švytėjimo; antra vertus, mes matome tą pačią figūrą su tirian­
čiu, klausiančiu žvilgsniu, pasikeitusiais veido bruožais, kamba­
ryje pilname knygų visomis pasaulio kalbomis [...] vergą su
filosofo išdidumu"53. Graetzas pasinaudojo gausybe šaltinių
įvairiomis kalbomis, bet jis žiūrėjo į žydą pro Antrosios Izaijo
knygos prizmę, ypač kaip į „kenčiantį tarną". „Žydų tvirtybė",
teigė jis, visada „pasireiškė kuriant religines ir moralines žmo­
nijos išganymo tiesas." Dievo apvaizdos dėka judaizmas susi­
kūrė pats. Tuo atžvilgiu jis nepanašus į jokią kitą didžiąją reli­
giją. Jo „kibirkštys" įžiebė krikščionybę, o jo „sėklos" subrandi­
no islamo vaisių. Tiek scholastinės filosofijos, tiek protestantiz­
mo ištakos glūdi jo praregėjimuose54. Be to, žydų lemtis tęsiasi.
Graetzas suvokė Mesiją kaip kolektyvą, o ne kaip asmenį. Žydai
buvo mesijiniai žmonės. Tarsi Hėgelis jis tikėjo tobulos valsty­
bės idėja, o galutiniu žydų uždaviniu laikė religinės valstybės
konstitucijos parengimą, kuri kažkaip pradėtų aukso amžių.
Ši santrauka deramai neįvertina Graetzo nuopelnų; bet jį
nelengva įvertinti, nes jo pažiūros apie tai, ką tiksliai turėtų
įvykdyti žydai iš pagrindų keitėsi, o jo entuziazmas žydiškam
pasaulio problemų sprendimo būdui išsikvėpė ir išgaravo. Kar­
tais jis manydavo, kad žydai turėtų iš tikrųjų vadovauti pa­
sauliui, kartais - kad jie turėjo patarnauti kaip etinis pavyzdys.
Tačiau bet kuriuo atveju jis vaizdavo žydus pranašesnius už
kitus žmones. Jis nebuvo sionistas, bet, žinoma, buvo vienoks
ar kitoks žydų nacionalistas ir pateikė žydų pretenzijas ne pat­
rauklaus romantiško paradokso dvasia, kaip tai darė Disrae­
lis, bet tokiu tonu, kuris net patiems žydams pasirodė agresy53 Cituojama iš Kochan, op. cit.
54 H. Graetz. Historic Parallels in Jewish
History. - London, 1887.
490
V. EMANCIPACIJA
vus, ir kuris atstūmė nežydus, ypač vokiečius. Tad Graetzo
veikalas, nors žydų istorinėse studijose jis visada užims svar­
bią vietą, nedavė atsakymo kaip nutiesti tiltą iš judaizmo į pa­
saulietinį pasaulį. Kaip istorija jis buvo naudingas; kaip filoso­
fija jis galiausiai tapo visiems nepriimtinas. Tiesą sakant, jis
įžeidė ne vien vokiečių nacionalistus. Graetzas, regis, menkai
išmanė žydų misticizmą. Kabalizmui ir chasidams jis jautė tik
panieką. Savo kartos haskalos studentus jis pavadino „lenkų
talmudistų iškasenomis". Jidiš kalba jam kėlė juoką. Tad pla­
čioms Rytų Europos žydų masėms jis nepaskelbė jokios geros
naujienos. Jis neįtiko ir apsišvietusiems ortodoksams. Savo
veiklą jis pradėjo kaip Hirscho mokinys. 1836 m., dar būdamas
jaunas, jis perskaitė mokytojo Devyniolika laiškų, kurie išgelbė­
jo jo tikėjimą. Savo pažiūras jis laikė daugiausia žydiškomis.
Bet Hirschas atmetė jo veikalą kaip „paviršutinišką ir išgalvo­
tą." Ar jis niekam neįtiko? Atrodo, kad taip.
Jei tinkamas sprendimas susieti žydų kultūrą su pasau­
lietine nebuvo rastas, tai ar buvo įmanoma žydų religiją su­
derinti su mūsų laikų pasauliu? Tokių bandymų irgi būta. Re­
formuotasis judaizmas, kaip jį pavadino vėliau, buvo devynio­
liktojo amžiaus antro dešimtmečio išdava, kada žydų bend­
ruomenės pajuto visą išsilaisvinimo ir švietimo poveikį. Kaip
ir kiekvienas bandymas užmegzti naujus judaizmo ryšius su
pasauliu, tai pirmiausia buvo vokiečių iniciatyva. Pirmieji ekspe­
rimentai vyko Seesene 1810 m., Berlyne - 1815 m., paskui Ham­
burge, kur 1818 m. atsidarė reformuotųjų šventykla. Šių įvykių
viršūnė buvo tai, ką amžininkai vadino protestantų triumfalizmu. Atrodė, kad protestantiškoms tautoms sekėsi visur. Pro­
testantiška Prūsija virto galingiausia ir veiksmingiausia valstybe
Vokietijoje. Protestantiška Britanija buvo pirmoji pramoninė
galybė, Napoleono nugalėtoja, turtingiausia komercinė imperi­
ja, kurios pasaulis dar niekuomet nebuvo matęs. Jungtinės Vals­
tijos, taip pat protestantiškos, buvo Vakarų auganti galia. Ar
491
V. EMANCIPACIJA
šis ryšys tarp reformuoto krikščionių tikėjimo ir klestėjimo
nebuvo dieviškos malonės liudijimas, ar bent vertinga religijos
sociologijos pamoka? Daugelis politinių rašytojų katalikiškuose
kraštuose, ypač Prancūzijoje, nuogąstavo, kad protestantizmas
užvaldo pasaulį, ir rūpinosi, kad katalikybė perimtų socialiai
naudingiausius protestantizmo bruožus. Bet kokius? Dėmesys
nukrypo į išoriškus ir regimus religijos ženklus: pamaldas.
Daugumas protestantų pamaldų buvo iškilmingos, bet tikslin­
gos, įspūdingos paprastumu, paženklintos Biblijos skaitymais
gimtąja kalba ir kruopščiai parengtais pamokslais. Skirtingai
nuo jų, katalikybė išlaikė pribloškiantį viduramžių, net senovės
religingumą: smilkalus, žibintus ir žvakes, pasakiškus rūbus,
relikvijas ir statulas, liturginę kalbą, kurią vargu ar kas suprato.
Buvo teigiama, kad visa tai reikia keisti. Bet Katalikų Bažnyčia,
kurios valdžia buvo centralizuota ir autokratiška, neišgirdo
balsų, reikalaujančių jos vidinių permainų. Be to, tradicinė kata­
likybės forma susilaukė galingų gynėjų, tokių kaip Chateaubriandas, kurio Le Génie du Christianisme (1802) padėjo pamatus
naujajam katalikų populizmui. Anglijoje, protestantizmo cita­
delėje, Oksfordo judėjimas greitai nukreipė žvilgsnius Romos
link, o ne atvirkščiai. Tiesa yra ta, kad katalikybės išvis nevar­
gino nepilnavertiškumo kompleksas, bent jau svarbiose jai ša­
lyse, kur ji buvo vyraujanti daugumos religija. Tad permainų
teko laukti 150 metų, iki 7-ojo dešimtmečio, kada Romos val­
džia taip pat akivaizdžiai pašlijo.
Kitaip jautėsi žydai, ypač Vokietijoje ir kitose „pažangiose"
šalyse. Išsilavinę žydai gėdijosi savo tradicinių pamaldų: tuščio
praeities balasto, intelektinio turinio nebuvimo, triukšmingo
ir neoraus žydų-ortodoksų meldimosi. Protestantiškose šaly­
se krikščionims lankytis jų pamaldose buvo madinga, bet jos
keldavo panieką ir gailestį. Vadinasi, reformuotasis judaiz­
mas pirmiausia siekė pašalinti pašaipos dingstį iš žydų pamal­
dų formų. Jų tikslas buvo suteikti tinkamą religinę būseną. Jų
492
V. EMANCIPACIJA
slaptažodžiais tapo Erbauung (nurodymas) ir Andacht (maldin­
gumas). Atsirado krikščioniško stiliaus pamokslų. Reformuo­
tojas Josephas VVolfas (1762-1826), Dessau bendruomenės sek­
retorius ir mokytojas bei ištikimas Mendelssohno gerbėjas,
sektinais pavyzdžiais pasirinko geriausius protestantiškus
vokiečių oratorius. Žydai greitai išmoko pamokslauti nauju
stiliumi, kaip ir visų kitų naujovių. Netrukus pamokslai Berly­
no šventykloje tapo tokie geri, kad protestantų pamokslininkai
savo ruožtu ateidavo jų klausytis ir mokytis. Pamokslininkai
keisdavosi aliuzijomis55. Atsirado vargonų muzika, kitas galin­
gas vokiečių protestantizmo bruožas, ir europietiškas chorali­
nis giedojimas.
1819 m., tais pačiais metais, kada buvo įsteigta Žydų mokslo
draugija, Hamburgo šventovė išleido naują maldaknygę, o es­
tetiniai pokyčiai paveikė ir kitus svarbesnius dalykus. Jei gali­
ma atsikratyti liturginių papročių, nes jie trukdo, tai kodėl ne
absurdiškų bei nepatogių doktrinų? Užuomina apie Mesiją bu­
vo išmesta; taip pat ir grįžimas į Šventąją žemę. Buvo tikimasi
išgryninti ir iš naujo pakrauti judaizmą Liuterio reformizmo
dvasia56. Deja, čia buvo vienas svarbus skirtumas. Liuteris ne­
dirsčiojo pro petį, ką daro kiti ir jų nemėgdžiojo; blogiau ar
geriau, jį gaivino jo paties grubus ir veržlus vidinis impulsas:
„Aš negaliu kitaip", kaip jis pats pasakė. Jis buvo sui generis, o
jo naujoji krikščionybė su jai būdingomis doktrinomis ir ypa­
tingomis liturginėmis apraiškomis buvo tikras ir originalus
kūrinys. Reformuotajam judaizmui gyvybę įkvėpė ne tiek stip­
rus tikėjimas, kiek socialinis padorumas ir troškimas tapti elegantiškesniems. Jo dvasia buvo pasaulietinė, o ne religinė. Jo
ketinimai buvo geri, bet jis pats buvo dirbtinis gaminys, kaip
55 A. Altmann. 'The New Style of
Preaching in Nineteenth Century Ger­
many Jewry', in Essays in Jewish In­
tellectual History. - Brandeis, 1981.
56 W. D. Plaut. Rise of Reform Judaism.
- London, 1963; D. Philipson. Reform
Movement in Judaism. - New York,
1967.
493
V. EMANCIPACIJA
gausybė devynioliktojo amžiaus idealistinių programų, prade­
dant Comte'o pozityvizmu ir baigiant esperantu.
Viskas būtų vykę visiškai kitaip, jei judėjimas būtų davęs
pradžią vienai iš egzotinių religinių pakraipų, kurių netrūko
Rytų Europos chasidiškiems žydams. Bet reforma veltui laukė
savo Liuterio. Geriausia, ką ji galėjo duoti buvo rabinas Abra­
hamas Geigeris (1810-1874), sėkmingai vadovavęs sąjūdžiui
paeiliui Vroclave, Frankfurte ir Berlyne57. Jis buvo energin­
gas, pamaldus, išprusęs ir nuovokus. Gal per daug nuovokus.
Jam trūko narsios savimeilės ir troškimo griauti - būtinų reli­
ginio revoliucionieriaus atributų. Viename asmeniniame laiške
1836 m. jis rašė apie poreikį panaikinti visas judaizmo instituci­
jas ir vietoje jų sukurti naujas. Bet jis nesijautė galįs tai pada­
ryti. Jis priešinosi maldoms hebrajų kalba, bet nepašalino jos
iš pamaldų. Jis laikė apipjaustymą „barbarišku kraujo nuleidi­
mo veiksmu", bet neleido jo panaikinti. Jis palaimino kai ku­
riuos šabo draudimų pažeidimus, bet nesutiko visiškai atsisa­
kyti šabo ir priimti krikščionių sekmadienį. Jis praleido pastrai­
pas apie grįžimą į Sioną ir kitas užuominas, kurias jis laikė
istoriškai pasenusiomis, bet negalėjo prisiversti paaukoti Mozės
įsakymų pradmenų. Iš gausių sukauptų judaistinių tikėjimo
lobių jis bandė išgauti - kaip jis sakė, - visuotinį religinį pradą.
Jo nuomone, tai reiškė atsisakyti mechaniškos prielaidos visur
solidarizuotis su žydais - pavyzdžiui, jis nesutiko aktyviai da­
lyvauti protestuojant prieš baisumus Damaske. Bet kaip dau­
gelis išsilavinusių žydų, gyvenusių anksčiau už jį, sendamas
jis vis labiau ėmė justi tradicinio judaizmo trauką, tad ilgainiui
jo entuziazmas reformoms išblėso.
Reformuotojų įtaka būtų buvusi didesnė, jei jie būtų sukū­
rę aiškiai apibrėžtą tikėjimo ir veikimo platformą ir jos laikęsi.
Bet Geigeris nebuvo vienintelis nesugebėjęs rasti galutinio ti57 M. Weiner (ed.). Abraham Geiger and
Liberal Judaism. - New York, 1962.
494
V. EMANCIPACIJA
kėjimo momento. Reformuotojų vedliai taip pat skyrėsi vie­
nas nuo kito. Rabinas Samuelis Holdheimas (1806-1860), at­
vykęs iš Poznanės, pradėjo veiklą kaip nuosaikus reformuotojas,
norėjęs tiesiog atsisakyti kantiliacinio Toros skaitymo, o baigė
kaip naujos Reformuotosios kongregacijos vadovas Berlyne.
Pamažu jis virto ekstremistu. Geigeris tikėjo „laipsnišku apreiš­
kimu", kai judaizmo praktika turėtų periodiškai kisti, apsi­
reiškus Dievo valiai. Holdheimas išvis norėjo nedelsiant panai­
kinti šventyklą ir apeiginį judaizmą. Tą patį jis ruošė ir dides­
nei Talmudo daliai: „Talmudo amžiuje Talmudas buvo teisus.
Savo amžiuje teisus esu aš". Tradicinį judaizmą jis laikė kliūti­
mi, trukdančia žydams tapti dalimi žmonių brolijos, kuri, jo
nuomone, atitiko mesijinį amžių. Tad jis tvirtino, kad neapip­
jaustytieji vis dėlto gali būti žydais. Jis manė, kad žmogaus
profesinės pareigos eina pirmiau nei griežtas šabo šventimas.
Iš tikrųjų Berlyne jis ne tik iš pašaknų pakeitė pamaldas, bet
galų gale ėmė jas laikyti sekmadieniais. Jam mirus net kilo
triukšmas, ar jį galima palaidoti rabiniškoje kapinių pusėje.
Holdheimo reformų variantas nebuvo vienintelė Geigerio re­
formų alternatyva. Frankfurte atsirado neapipjaustymo grupė.
Londone reformuotojų sąjūdis priėmė Bibliją kaip Dievo žodį ir
atmetė Talmudą kaip žmogaus kūrinį. Reformai išplitus svetur,
jos pavidalai nuolatos mainėsi. Kai kurios grupės išlaikė ryšius
su žydais ortodoksais, o kitos - visiškai juos nutraukė. Vykda­
vo rabinų suvažiavimai, bet nieko nepešdavo. Buvo leidžiamos
naujos maldaknygės, kurios sukeldavo naujus nesutarimus. Tūks­
tančiams išsilavinusių žydų reformuotasis judaizmas vienaip ar
kitaip pateikė priimtiną religinės dvasios išraišką. Pavyzdžiui,
Anglijoje tvirtai įsikūrė tiek tradiciškai mąstančių reformuo­
tasis judaizmas, tiek galiausiai radikalesnis pogrupis, liberalu­
sis judaizmas. Amerikoje, kaip matysime vėliau, reforma, tiek
jos konservatyvesnė, tiek liberalesnė versija, tapo svarbia sude­
damąja dalimi, kuri sudarė trečią pasaulio žydijos trikojo koją.
495
V. EMANCIPACIJA
Bet nei reforma, nei „judaizmo mokslas" neišsprendė žydų
problemos. Žydų ji nesunormino, nes visada atstovavo tik ma­
žumoms. Iš esmės ji buvo krikšto ir visiškos asimiliacijos al­
ternatyva tiems žydams, kurių tikėjimas ar bent pamaldumas
gana tvirtai vertė juos išpažinti kokios nors formos religiją,
bet nebuvo pakankamai tvirtas atsispirti pasaulio spaudimui.
XVIII a. 5-ajame dešimtmetyje tapo akivaizdu, kad reforma
neužvaldys judaizmo net išsilavinusioje Vokietijoje. Šimtmečio
pabaigoje jos gyvastį bent kai kuriose šalyse dar pakankamai
palaikė institucinės struktūros, bet jos kūrybinė dvasia buvo
išsekusi. 1905 m. tradicionalistų rašytojas Johnas Lehmannas
pastebėjo: „Šiandien, visiškam sąstingiui apėmus neologų gru­
pes, vargu ar galima įsivaizduoti kadaise juos buvus žmonė­
mis, kurie laikė tai savo gyvenimo tikslu, visa širdimi ir siela
buvo pasišventę pertvarkyti judaizmą ir tarėsi esą miniatiūri­
niai Liuteriai, Cvingliai ar Kalvinai"58.
Viena priežastis, kodėl žydams, norėjusiems visiškai daly­
vauti nūdienos pasaulyje ir neprarasti judaizmo, nepasisekė
išrasti tinkamo recepto, buvo ta, kad jie negalėjo susitarti dėl
recepto kalbos. Tuo metu buvo trys galimybės. Viena buvo se­
novinė šventoji judaizmo kalba - hebrajų. Antroji - tos šalies,
kurioje jie gyveno, kalba, kad ir kokia ji būtų. Trečioji buvo
liaudinė daugumos žydų buitinė kalba - jidiš. Arba visų trijų
kalbų derinys. Žydų švietimo tėvai norėjo atgaivinti hebrajų
kalbą. Iš tikrųjų pats žodis haskalah, su kuriuo jie susitapatino,
buvo hebrajiškas žodis, reiškiantis supratimą ar protą: jie var­
tojo jį, pažymėdami ištikimybę protui kaip apreiškimo prieš­
priešai, kaip tiesos šaltiniui. Jie rašė pedagoginius darbus heb­
rajų kalba. Jie leido leidinį hebrajų kalba. Bet dėl kelių prie­
žasčių projektui trūko vidinės raidos. Hebrajų kalba daug rašė
tik keli iš jų - Mendelssohnas, jų vadas, ja rašė labai mažai. Jie
58 Cituojama iš Marmorstein, op.
cit., 36.
496
V. EMANCIPACIJA
pasirinko hebrajų kalbą ne dėl to, kad norėjo ja išreikšti savo
mintis: tam tikslui jie teikė pirmenybę vokiečių kalbai. Religi­
niais sumetimais jie taipogi jos negerbė; greičiau jie žiūrėjo į ją
kaip į intelektualiai garbingą, lotynų ir graikų kalbų, sudarančių
krikščioniškos Europos senovinį kultūrinį paveldą, atitikmenį.
XIXa. išaušo šiuolaikinės filologijos era. Visoje Europoje specia­
listai užrašydami vietines kalbas ir nustatydami joms taisykles
ir sintaksę, sudarinėjo gramatikas - suomių, vengrų, rumunų,
airių, baskų, katalonų kalbos iš vietos tarmių įgijo „naujųjų
kalbų'' statusą. Maskilimai irgi norėjo įterpti hebrajų kalbą į šį
procesą. Žinoma, būtų logiška, jei jie būtų išsirinkę jidiš, kuria
iš tikro kalbėjo žydai. Bet maskilimai žvelgė į ją su pasibjaurė­
jimu. Jie atmetė ją kaip iškraipytą vokiečių kalbą. Ji simboliza­
vo jiems viską, ką jie labiausiai smerkė gete ir neatnaujintame
judaizme: skurdą, neišmanymą, prietarus, ydas. Vieninteliai
žmonės, moksliškai nagrinėjantys jidiš kalbą, teigė jie, yra po­
licininkai, kuriems reikėjo išmanyti vagių žargoną.
Tad maskilimai nors ir atgaivino hebrajų kalbą, bet nemokė­
jo ja rašyti. Jų stambiausias projektas buvo hibridiškas Bibli­
jos vertimas, kuriame vokiški žodžiai buvo perteikti hebrajiš­
kais rašmenimis. Jis tikrai pavyko. Tūkstančiai žydų, ypač se­
nesni, negalėję lankyti pasaulietinių mokyklų, naudojosi juo
literatūrinei vokiečių kalbai išmokti. Bet toks kelias vedė šalin
nuo hebrajų kalbos, o ne atvirkščiai. Žydams išmokus skaityti
vokiečių kalba ir įgijus pasaulietinį išsilavinimą, jų susidomėji­
mas hebrajų kalba išblėso ar išgaravo; daugelis net metė judaiz­
mą. Netgi išlaikiusieji savo tikėjimą mažiau vartojo hebrajų
kalbą, nes pamaldose ir maldaknygėse ją pamažu išstūmė vie­
tinės kalbos.
Žinoma, literatūroje išliko gyva, nors ir gana nežymi heb­
rajų kalbos tradicija. Bet dėl idėjinių priežasčių maskilimams ji
irgi nepatiko. Didieji viduramžių filosofai, tokie kaip Maimonidas, rašė arabiškai. Bet tradicija rašyti hebrajiškai taip pat
497
V. EMANCIPACIJA
išliko musulmonų Ispanijoje, o paskui iš naujo prasiveržė rene­
sansinėje Italijoje. Dar septynioliktame amžiuje kai kurie Itali­
jos žydai teberašė dailia hebrajų kalba. Tada jų aplinkoje sukles­
tėjo genijus: Moses Hayyimas Luzzatto (1707-1746). Šis nepa­
prastas žmogus buvo kilęs iš vienos seniausių ir garsiausių
Italijos žydų šeimų Padujoje. Jis buvo vunderkindas, jį mokė
geriausi mokytojai, be to, jis lankė ir garsųjį miesto universi­
tetą. Jis įgijo pasaulietinį išsilavinimą, išmoko klasikinių kal­
bų, italų kalbą, ką ir kalbėti apie platų judaistinių disciplinų
ratą. Luzzato pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu išreikšti abstrak­
čius dalykus tauriu akademiniu stiliumi, taip pat dėstyti sudė­
tingas sąvokas paprastiems žmonių sluoksniams suprantama
kalba. Jis taip pat mokėjo reikšti savo mintis įvairiomis kalbo­
mis: tiek senosiomis, tiek naujosiomis. Vieną iš veikalų jis pa­
rašė aramėjų kalba, kuria parašytas Zoharas. Bet įprastas jo
raiškos būdas buvo hebrajų kalba. Jis sukūrė nemaža hebra­
jiškų poetinių kūrinių; kai kurie eilėraščiai buvo religiniai (neiš­
liko), o kai kuriuos pasaulietinio turinio eilėraščius jis pasky­
rė draugams. Hebrajiškai jis taip pat sukūrė tris eiliuotas dra­
mas. Svarbiausias jo kūrinys buvo etikos veikalas Mesillat Yesharim arba Teisuolių takas, kuris aštuonioliktojo amžiaus pabai­
goje ir bemaž visą devynioliktąjį amžių buvo įtakingiausia ir
labiausiai Rytų Europos žydų skaitoma hebrajiška knyga59. Ar
jis nebuvo idealaus hebrajų kalbos atgimimo pirmtakas? Tik
ne išsilavinusiems Vokietijos žydams. Atvirkščiai: jis simboliza­
vo visa, ko jie norėjo atsižadėti ir sunaikinti, nes Luzzato buvo
kabalistas ir mistikas. Maža to, jis tikriausiai buvo slaptas šabetajininkas ar kažkas panašaus. Jo paties prisipažinimu jį pa­
traukė fataliai įtaigūs Natano Gaziečio veikalai, kurie galėjo
paaiškinti viską, jei tik skaitytojas šokdavo pirmą šuolį iracio­
nalumo link. Padujoje jis tikriausiai subūrė protingų jaunuolių
59 Į anglų kalbą išvertė M. M. Kaplan.
- 2nd ed., London, 1964.
498
V. EMANCIPACIJA
ratelį, kurie gilinosi į pavojingas paslaptis. Venecijos rabinai
liepė apieškoti jo namus ir rado ženklų, liudijančių apie magi­
ją. Vengdamas nesantaikos, jis išvyko į Amsterdamą. Tenai
jam taip pat uždraudė užsiimti kabala. Galų gale jis išvyko į
Šventąją žemę, kur Akroje jį užklupo maras60. Kadangi jo vardas
buvo Mozė, tai vedęs merginą vardu Zipora jis atrodo padarė
išvadą, kad jie du esą Mozės ir jo žmonos reinkarnacijos. Dau­
gelis žydų rytuose jam pritarė ar bent laikė jį šventuoju. Joks
išsilavinęs Vokietijos žydas negalėjo su tuo sutikti. Ir netgi at­
metus jo asmenines pretenzijas, jo etikos turinys maskilimams
vis tiek buvo nepriimtinas. Savo Teisuolių take ir vėlesniame
veikale Da'ath Tevunot arba Pažinimo įžvalgoje jis talentingai
apžvelgė Dievo tikslo pasaulyje ir žydų vaidmens, sandoros
ir diasporos istoriją. Jis tiksliai nurodė, kodėl žydai gyvena
pasaulyje ir ką jie turi daryti savo būčiai pateisinti. Jo išvada
apie gyvenimo tikslą nepripažino kompromisų:
Žmogiškojo individo būties esmė šiame pasaulyje yra laikytis Dievo
duotų įsakymų, dalyvauti pamaldose ir atsispirti pagundai. Negerai, jei
pasaulio laimė jam reikš daugiau nei paprasčiausia pagalba ir parama ta
prasme, kad pasitenkinimas ir proto ramybė leis jamvisa širdimi atsiduoti
šiai tarnybai; ir gerai, kad visas jo dėmesys bus skirtas Sutvėrėjui - tebū­
nie jis palaimintas - ir kad jo veiksmai, tiek maži ar dideli, turės tik vieną
tikslą - priartėti prie Jo- tebūnie jis palaimintas - ir nugriauti visas sienas,
jį skiriančias nuo To, kuriam jis priklauso.61
Jis buvo hebrajų kalba rašęs žmogus, išdėstęs darnią, nors
ir rūsčią filosofiją, kuri įkvėpė milijonus žydus ir net dabar
tebėra gyvybinga judaizmo tradicija. Bet švietimo atstovams
tai buvo prakeiksmas. Jis nesinaudojo hebrajų kalba, kad išvi­
liotų buvusius geto žydus į šiuolaikinį pasaulį, kur jie užimtų
padorią ir garbingą vietą, o priešingai - jis liepė žydams apsi­
60 S. Ginzburg. The Life and Works of
M. H. Luzzatto. - London, 1931. 61Cituojama iš Marmorstein, op. cit., ku-
ris pateikia Luzzatto mokymo santrauką, 5-11.
499
V. EMANCIPACIJA
sukti ir nukreipti akis į Dievą - kaip ir darė pamaldūs žydai.
Tokia gyvoji hebrajų kalbos tradicija netilpo į švietėjų plano
rėmus. Jų projektas suporuoti hebrajų kalbą su vokiečių neišde­
gė. Žydai paprasčiausiai pramoko vokiečių kalbos ir asimilia­
vosi. Maskilimai nenumatė, kad hebrajų kalba vėl grėsmingai
įžengs į žydų gyvenimą - bet jau kaip sionizmo įrankis; tokia
judaizmo forma jiems buvo tokia pat atgrasi kaip ir mistikų
mesianizmas.
Ironiška, bet devynioliktame amžiuje labiausiai sekėsi spon­
taniškai iškilusiai jidiš - žydų kalbai. Gaila, kad maskilimai,
kurių gebėjimas kalbėti ir rašyti vokiškai buvo jų išsilavinimo
ir padėties požymis, tiek mažai žinojo apie ją. Ji buvo ne vien
nusikaltėlių žargonas, ne vien iškraipyta vokiečių kalbos for­
ma. Pamaldiems žydams ji buvo „laikinoji kalba" ta prasme,
kad ji buvo nedieviška, neistorinė (žydų požiūriu). Istorijos ra­
tui iš naujo apsisukus ir priartėjus Mesijaus amžiui, žydai tur­
būt vėl grįš prie hebrajų kaip Toros kalbos, kuri bent dažnai
buvo vartojama apeigose, mokslo darbuose ir visuomeninia­
me bendrijos gyvenime. Bet kaip laikinoji kalba jidiš buvo sena,
tokia pat sena kaip kai kurios Europos kalbos. Pirmiausia žydai
ėmė ją vartoti remdamiesi vokiškais miestų dialektais, kada
iš Prancūzijos ir Italijos jie persikraustė į vokiškai kalbančią
Lotaringiją. Senoji jidiš (1250-1500) liudija pirmuosius vokiškai
kalbančių žydų ryšius su jų slaviškais tėvynainiais, kalbančiais
knaanic dialektu. Per 200 metų 1500-1700 m. atsirado vidurinioji
jidiš, pamažu slavėjanti ir dialektiškėjanti. Pagaliau XVIII a.
atsirado šiuolaikinė jidiš kalba. Jos literatūrinę formą iš pagrin­
dų pakeitė per 1810-1860 m., pusšimtį metų, Rytų Europos
diasporos miestuose paplitę laikraščiai ir žurnalai jidiš kalba
ir klestinti nereliginio turinio jidiš knygų prekyba. Kalbininkai
ir gramatikai ją sunormino. 1908 m. ji jau buvo pakankamai
išvystyta kalba, o jos šalininkai net surengė pasaulinę jidiš kon­
ferenciją Černovicuose. Rytų Europos žydų bendruomenei
500
V. EMANCIPACIJA
augant, vis daugiau žmonių kalbėjo, skaitė ir rašė ja. Mūsų
amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ji buvo pagrindinė maždaug
vienuolikos milijonų žmonių kalba.
Jidiš buvo turtinga, gyva kalba, čiauškanti miestelėnų šnek­
ta. Jos kilmė sąlygojo jos ribas. Joje buvo vos keli įvairius gy­
vulius ir paukščius apibūdinantys žodžiai. Praktiškai nebuvo
karinių terminų. Tokius trūkumus su kaupu kompensavo vo­
kiški, lenkiški, rusiški žodžiai. Jidiš kalbai ypač sekėsi skolintis
žodžius iš arabų, hebrajų-aramėjų kalbų, iš visų, kurios jai pa­
kliūdavo po ranka. Kita vertus, ji įnešė naujadarų į hebrajų,
Amerikos anglų kalbas. Tačiau pagrindinį jos privalumą sudarė
vidinis kalbos subtilumas, ypač apibūdinant žmonių tipus ir
jausmus62. Tai buvo gatvių išminties, protingų beturčių kalba,
patoso, nuolankumo, kančios kalba, atmiešta humoru, aitria
ironija ir prietarais. Isaacas Bashevis Singeris, jos didžiausias
ekspertas, nurodė, kad tai vienintelė kalba, kurios niekada ne­
vartojo valdžioje esantys žmonės.
Jidiš buvo tikra atsigavusios žydų tautos kalba, nes ji buvo
plačiai vartojama ir gyvybinga. XIX a. antroje pusėje ja buvo
sparčiai kuriami pagrindiniai literatūros kūriniai - apsakymai,
poemos, pjesės ir romanai. Bet buvo daugybė priežasčių, dėl
kurių ji negalėjo atlikti jai skirtos užduoties. Jos vaidmuo kėlė
aibę paradoksų. Daugelis rabinų laikė ją kalba moterims, ku­
rios nebuvo pakankamai protingos ar išsilavinusios mokytis
hebrajiškai. Antra vertus, vokiečių maskilimai siejo ją su or­
todoksais, nes jos vartojimas skatino atsilikimą, prietarus ir
iracionalumą. Pavyzdžiui, nemaža Vengrijos žydų bendruo­
menė buityje vartojo vietinę kalbą, o jidiš jiems buvo religijos
mokslų kalba, į kurią žydų berniukai turėjo versti iš hebrajų
ir aramėjų kalbų, todėl ji buvo susieta su nesugadintais orto­
doksais. Tačiau Rusijos žydų sėslumo riboje ir Austrijos Gali62 Žr. L. Rosen. The Joys of Yiddish. Harmondsvvorth, 1971, xviff.
501
V. EMANCIPACIJA
cijoje ji dažnai buvo pasaulietiška kalba. XIX a. antroje pusėje
beveik kiekviena didesnė žydų bendruomenė Rytų Europoje
turėjo savo ateistų ir radikalų grupę, kurių maišto kalba buvo
jidiš ir kurie skaitė jų pažiūroms artimas jidiš knygas bei pe­
riodinius leidinius. Tačiau net Rytuose, kur jidiš buvo daugu­
mos žydų kalba, jai nepriklausė pasaulietiškumo monopolija,
nes politiniai radikalai vis plačiau vartojo vokiečių, o vėliau
rusų kalbas. Nepolitiniai pasauliečiai paprastai kaip tikri maskilimai pirmenybę teikė hebrajų kalbai. Šią nuostatą paminėjo
Nahumas Slouschzas, į hebrajų kalbą išvertęs Zola, Flaubertą
ir de Maupassantą:
Kai emancipuoti Vakarų žydai pakeitė hebrajų kalbą kita juos priglaudusios šalies kalba; kai rabinai nepasitikėjo visa savo religija, o tur­
tingi rėmėjai atsisakė paremti literatūrą, kuriai kelias j padorią visuomenę
buvo užkirstas - tuomet nuo visų atsiskyręs mažo provincijos miestelio
maskilas, „intelektualas", lenkų mehabberas (rašytojas), niekinamas ir
niekam nežinomas, dažnai savo pažiūrų kankinys, visa širdimi, siela ir
galia garbingai pasišventęs tęsti literatūrines hebrajų kalbos tradicijas,
vienintelis liko ištikimas tikrajai Biblijos kalbai iš pat pradžių.63
Be abejo, tai buvo tiesa, bet ir daugelis jidiš rašytojų galėjo
taip pat atlikti herojišką-patetinį vaidmenį, pretenduodami į
tai, jog palaiko žydų dvasią.
Trumpai tariant, XIX a. pirmais dešimtmečiais žydų kalbi­
nė perspektyva ir ateitis buvo paini dėl giliai įsišaknijusių isto­
rinių ir religinių priežasčių. Ši kalbinė painiava tebuvo tik kur
kas platesnės kultūrinės sumaišties dalis, o toji sumaištis savo
ruožtu kilo iš pačių žydų augančios religinės sumaišties, kurią
galima apibendrinti vienu sakiniu: ar judaizmas yra gyvenimo
dalis, ar jo visuma? Jei tik dalis, tai galima išspręsti ginčą su
dabartimi, bet tokiu atveju žydai tiesiog ištirptų daugumoje
juos supančių visuomenių; o jei visuma - tai akmens geto sie63 The Renaissance of Hebrew Literature, 1743-1885. - New York, 1909, cituo­
jama Marmonstein, op. cit.
502
V. EMANCIPACIJA
nas jie bus pakeitę proto getu. Tokiu atveju dauguma žydų ver­
čiau bėgtų iš kalėjimo ir amžiams paliktų Įstatymą. Visi mūsų
išnagrinėti kompromisai tiesiog subyra prieš didingą tokio
pasirinkimo logiką.
Tad centrinis žydų keblios padėties faktas XIX a. pirmoje
pusėje yra suderintos programos ar vieningos vadovybės ne­
buvimas. Jei kiti prispaustieji ir maištingieji galėjo telkti savo
jėgas žygiuodami po nacionalizmo ir nepriklausomybės vėlia­
va, tai žydai buvo maištininkai be priežasties. Arba jie žinojo
prieš ką jie maištauja - tiek prieš juos supančią priešišką visuo­
menę, kuri nenorom suteikė jiems pilietybę, jei išvis suteikė,
tiek prieš dusinantį getinio judaizmo glėbį - bet nežinojo kodėl.
Vis dėlto žydų sukilimas, nors tik užsimezgęs, buvo realus, o
atskiri maištininkai, nors ir neturėdami bendro tikslo, buvo
grėsmingi. Apskritai jie sudarė milžinišką jėgą, linkusią tar­
nauti tiek geriems, tiek blogiems tikslams. Iki šiol mes žvel­
gėme tik į vieną emancipacijos problemos pusę: kaip išsivadavę
iš geto žydai galėjo prisitaikyti prie visuomenės? Kita pusė
irgi yra svarbi: kaip visuomenė galėjo prisitaikyti prie eman­
cipuotų žydų?
Problema buvo gigantiška, nes 1500 m. žydų visuomenė
buvo skirta intelektualams kurti. Tiesa, jie buvo rabiniški inte­
lektualai, tarnaujantys Dievo duotai Torai. Bet jiems buvo bū­
dingi visi intelektualo bruožai: polinkis įgyvendinti idėjas žmo­
nių sąskaita, be galo išlavėję kritiniai gabumai, didelė tiek
griaunamoji, tiek kuriamoji galia. Žydų visuomenė buvo skirta
jiems remti. Bendruomenės rabinas paskyrimo dokumente bu­
vo nurodomas kaip „vietos valdovas". Kaip dvasiniam Mozės
įpėdiniui jam tekdavo visa garbė. Jis buvo vietinis idealaus
žydo pavyzdys. Jis buvo charizminis išminčius. Visą gyvenimą
jis praleisdavo perprasdamas abstrakčius dalykus ir juos per­
dirbdamas savo nuožiūra. Jis tikėdavosi ir gaudavo turtingą
vietinių oligarchų paramą. Žydai subsidijavo savo kultūrą
503
V. EMANCIPACIJA
daugelį metų anksčiau, negu tai tapo įprastu gerovės pasieku­
sios Vakarų valstybės reiškiniu. Turtingi pirkliai vesdavo išm­
inčių dukras; puikus ješivos studentas susirasdavo turtingą
nuotaką, kad galėtų mokytis toliau. Tad sistema, kuriai va­
dovavo išminčių ir pirklių tandemas, greičiau perskirstydavo, o ne kaupdavo turtą. Ji taip pat sukurdavo daugybę labai
išsilavinusių žmonių, kurie turėjo visas galimybes plėtoti savo
idėjas. Staiga apie 1880 m. šio senovinio ir tikrai našaus socia­
linio mechanizmo, skirto intelektualams kurti, produkcija ėmė
keistis. Užuot liedamas visus savo gaminius į uždarą rabiniškų mokslų ratą, kur rabinai gyveno aklinai atskirti nuo likusios
visuomenės, jis paleido reikšmingą ir vis didėjantį jų skaičių į
platųjį pasaulį. Šio įvykio svarba sukrėtė visą pasaulio istoriją.
Heinrichas Heine (1796-1856) yra naujo reiškinio prototi­
pas. Jis gimė Diuseldorfe, pirklio šeimoje. Prieš penkiasde­
šimt metų jis neabejotinai būtų tapęs rabinu ir, žinoma, neei­
liniu Talmudo tyrinėtoju. Užuot juo tapęs, jis įpuolė į revoliuci­
nių permainų sūkurį. Iki šešiolikos metų, visą laiką praleidęs
gimtinėje, jis buvo priverstas kartu su šeima šešis kartus pa­
keisti tautybę. Jo šeima buvo pusiau emancipuota. Jo motina
Piera van Geldern rūpinosi jo pasaulietine karjera. Artėjant
Napoleono armijai, ji regėjo savo sūnų kaip dvariškį, maršalą,
politiką ar valdytoją; prancūzams pasitraukus, jos vaizduotėje
jis virto verslininku milijonieriumi64. Ji pasirūpino, kad jis be­
veik negautų žydiško išsilavinimo, išsiųsdama jį mokytis į Ro­
mos katalikų licėjų. Heinei trūko asmeninės, religinės, rasinės
ir tautinės savasties. Jo žydiškas vardas buvo Chaimas. Kai jis
buvo vaikas, jį vadino Hariu. Vėliau jis pasivadino Heinrichu,
bet kūrinius pasirašinėjo H. Heine ir negalėjo to pakęsti, jei jam
reikėjo parašyti pilną inicialo H. vardą65. Būdamas vaikas, jis
gyveno valdomas Napoleono sukurtos Didžiosios Bergo kuni64 L. Hofrichter. Heinrich Heine. trans., Oxford, 1963, 1-2. 65 J. L. Sa-
mmons. Heinrich Heine: A Modern Biography. - Princeton, 1979, 40.
504
V. EMANCIPACIJA
gaikštystės, ir teigė, kad jo dvasia esanti prancūziška. Bet svar­
biausia jo vaikystės knyga buvo didžioji Liuterio Biblija, pats
vokiškiausias veikalas. 1831 m. jis persikėlė į Paryžių ir į Vokie­
tiją nebegrįžo (išskyrus dvi trumpas viešnages). Bet jis niekada
neprašė Prancūzijos pilietybės, nors ir galėjo. Visus savo kūri­
nius rašė vokiečių kalba. Jis manė, kad vokiečiai, nors blogesni,
yra gilesni, o prancūzai gyvena paviršiuje ir jų poezija tėra tik
„iškvėpintos pasukos"66.
Heines dviprasmiškumų judaizmo atžvilgiu užtektų ir iš
tikrųjų užteko pripildyti daugelį knygų67. Jis taip ir neišmoko
padoriai skaityti hebrajų kalba. Jis nekentė esąs žydu. Jis rašė
apie „tris nelaimes: skurdą, skausmą ir žydiškumą". 1822 m.
jis trumpai bendravo su Žydų mokslo draugija, bet niekuo prie
jos neprisidėjo. Jis netikėjo judaizmu ir regėjo jį kaip antihuma­
nišką jėgą. Kitais metais jis rašė: „Aš pripažįstu, kad su entuziaz­
mu palaikysiu žydų teises ir jų pilietinę lygybę, ir blogais lai­
kais, kurie neišvengiamai ateis, vokiška šutvė išgirs mano balsą,
kuris nugriaudės po vokiečių aludžių ir rūmų skliautais. Tačiau
bet kokios pozityviosios religijos prigimtinis priešas niekada
negins tos religijos, kuri pirmoji išvystė priekabių paiešką žmo­
nėse, kas dabar mums sukelia tiek skausmo"68. Bet atmetęs
talmudinį judaizmą, jis niekino ir naują reformuotojų versiją.
Reformuotojai buvo „pedikiūrininkai, bandę išgydyti judaizmo
kūną nuo šlykščios odos ataugų nuleisdami kraują, bet dėl jų
nerangumo ir lipnių racionalizmo tvarsčių, Izraelis mirtinai
nukraujuos [...] mes daugiau neturėsime jėgų nešioti barzdą,
pasninkauti, nekęsti ir ištverti nekenčiant; toks yra mūsų Refor­
mos motyvas". Visa jų „mankšta", paniekinamai sakė jis, siekia
paversti „mažą protestantišką krikščionybę žydų kompanija.
Iš Dievo Avinėlio vilnos jie gamins talitus, iš mūsų protėvių
66 Ibid., 171. 67 Svarbiausia knyga yra
S. S. Prawer. Heine's Jewish Comedy: A
Study of his Portraits of Jews and Juda-
ism. - Oxford, 1983. 68 1823 m. rugpjūčio 23 d. Heines laiškas Mozei Mošeriui; cituojamas Sammons, op. cit.
505
V. EMANCIPACIJA
Šventosios Dvasios - liemenes, o iš mūsų krikščioniškos mei­
lės - apatines kelnaites; paskui jie bankrutuos, o jų įpėdiniai
vadinsis: Dievas, Kristus & Co"69.
Bet jei Heine nekentė tiek žydų ortodoksų, tiek reformuo­
tojų, tai jo neapykanta maskilimams buvo dar stipresnė. Jis laikė
juos krikšto siekiančiais karjeristais. Jis pastebėjo, kad keturi
iš šešių Mendelssohno vaikų atsivertė į krikščionybę. Pastarojo
dukters Dorothėjos antrasis vyras buvo Friedrichas Schlegelis; ji virto katalike reakcioniere. Vaikaitis Feliksas tapo iškiliu
krikščioniškos muzikos kompozitoriumi. Tikriausiai nepagrįs­
tai, bet Heinei priskiriamas posakis, kad „pats žydiškiausias
Meldelssohno poelgis yra tas, kad jis tapo krikščioniu". Bet jis
tikrai pasakė: „Jei man būtų tekus laimė būti Mozės Mendels­
sohno vaikaičiu, aš tikriausiai nebūčiau pasinaudojęs savo ta­
lentu sukurti muziką Avinėlio šlapinimuisi"70. Eduardui Gansui
atsivertus, Heine jį pasmerkė kaip „niekšą", nusikaltėlį, išdavi­
ką, blogesnį už Burkė (Heines nuomone, didžiausią išdaviką,
išdavusį revoliucijos reikalą). Ganso krikštą jis paminėjo sarkas­
tiška poema An einem Abtrünnigen, „Atskalūnui".
Bet pats Heine buvo tapęs protestantu tik kelis mėnesius
prieš tai, praėjus trims dienoms po daktarinės disertacijos. Jis
vadovavosi visiškai žemiškomis nuostatomis. 1822 m. rugpjū­
čio įstatymas žydus pašalino iš valstybinių universitetų postų sprendimas buvo konkrečiai nutaikytas prieš Gansą. Po dešim­
ties metų Heine gynė savo protestantizmą kaip „protestą prieš
neteisybę", kaip „kovingą entuziazmą, privertusį mane daly­
vauti kovoje prieš karingą Bažnyčią". Tai buvo nesąmonė, nes
jis taip pat teigė, kad protestantizmo dvasia apskritai yra nereli­
ginga: „Žydintys kūnai Titiano paveiksluose - štai visas pro­
testantizmas. Veneros klubai yra kur kas svarbesni negu Vo­
69 1823 m. balandžio 1 d. Heines laiškas Immanueliui Wohlwillui; cituojama ibid. 70 1846 m. vasario 11 d. Hei-
nes laiškas Ferdinandui Lassalle'iui;
cituojam ibid.
506
V. EMANCIPACIJA
kietijos vienuolio tezės, prikaltos prie Wittenbergo bažnyčios
durų". O krikšto metu jis rašė savo draugui Mozei Moseriui:
„Man nepatiktų, jei mano krikštą matytum palankioje šviesoje.
Aš galiu tave patikrinti, kad jei mūsų įstatymai būtų leidę vogti
sidabrinius šaukštus, aš to nebūčiau padaręs"71. Jo frazė, kad
krikštas „yra bilietas į Europos kultūrą" liūdnai pagarsėjo72.
Kodėl gi Heine įžeidinėjo Gansą už tai, ką ir pats padarė?
Jokio tinkamo paaiškinimo nėra. Heine kentėjo nuo pražūtin­
gos ligos, veikiai tapusios įprastu išsilaisvinusių ir atskalūniš­
kų žydų reiškiniu: ypatingos formos neapykantos pačiam sau.
Puldamas Gansą, jis puolė save. Vėliau jis sakydavo, kad gailisi
pasikrikštijęs, kad krikštas nesukūrė jam materialios gerovės.
1835 m. jis melavo sakydamas, jog niekada nekėlė kojos į sina­
gogą. Jis troško atsižadėti savo žydiškumo, o jo žydiška neapy­
kanta sau paskatino jį parašyti daug antisemitinių pastebėjimų.
Jo ypatingas taikinys buvo Rothschildų šeima. Jis kaltino juos
teikiant paskolas reakcingoms didžiosioms valstybėms. Bent
tai buvo jo garbinga priežastis juos užsipulti. Bet nuodingiau­
sias pastabų strėles jis nukreipė į baroną James de Rothschildą
ir jo žmoną, kuri jį itin dosniai globojo Paryžiuje. Jis tvirtino
matęs, kaip biržos makleris lenkėsi prieš barono naktipuodį.
Jis vadino jį „ponu von Shylocku Paryžiuje". Jis sakydavo: „Yra
tik vienas Dievas - turtas, o Rothschildas - jo pranašas". Jis
rašė, kad Talmudo, kadaise buvusio vieninteliu žydų ginklu
prieš Romą, daugiau nereikia, nes kiekvieną metų ketvirtį po­
piežiaus nuncijus turėdavo sumokėti baronui Jamesui palū­
kanas už paskolą. Tokios kalbos jam nesutrukdė iš Rothschildų
gauti nemažai pinigų ar girtis, kad jo santykiai su jais (jo žo­
džiais tariant) yra famillionaire73 (artimi).
Tiesą pasakius, Heine tikėjosi, kad turtingi žydai jį išlaikys,
71 1825 m. gruodžio 14. Heines laiškas
Moseriui, cituojamas Hofrichter, op.
cit., 44. 72 E. Elster (ed.). Heines samt-
liehe Werke, 7 vols. - Leipzig and Vienna 1887-90, vii 407. 73 Sammons, op.
cit., 249-50.
507
V. EMANCIPACIJA
nors jis buvo ne rabinų mokinys, o pasaulietinis inteligentas. Jo
tėvas buvo niekam tikęs verslininkas; šiaip ar taip, savo paties
pastangomis jis nedaug ką pešė. Tad jis nuolatos priklausė
nuo savo dėdės Solomono Heines, Hamburgo bankininko, vie­
no iš turtingiausių žmonių Europoje. Heinei visados reikėjo
pinigų, kad ir kiek jis jų gautų. Jis netgi nepasikuklino kasmet
gauti iš Liudviko Pilypo vyriausybės 4 800 frankų slaptą pen­
siją. Bet paprastai savo prašymais jis nesidrovėdamas kamuo­
davo savo dėdę Solomoną: „Didžiausias jūsų privalumas", jis rašė jam 1836 m., - „yra tas, kad jūs nešiojate mano pavar­
dę". Dėdė skeptiškai vertino Heines nuopelnus, sakydamas:
„Jei jis būtų ko nors išmokęs, jam nereikėtų rašyti knygų". Jis
manė, kad jo sūnėnas yra šiek tiek šnoreris, profesionalus žydų
elgeta, bet būdamas ištikimas senovinei tradicijai, jis mokėjo.
1844 m. jam mirus, Heine gavo dėdės palikimą, bet su sąlyga,
jei poetas nepuldinės nei jo, nei jo šeimos. Suma buvo mažesnė
nei ta, kurios tikėjosi Heine, tad jis pradėjo užsitęsusį bylinė­
jimąsi dėl testamento su Solomono sūnumi74.
Tokia buvo aplinka, kurioje vystėsi nepaprastas Heines ta­
lentas. 2-ajame dešimtmetyje jis pralenkė Byroną kaip Europos
garsiausias poetas. Lemiamas posūkis į šlovę įvyko 1827 m.
jam išleidus Buch der Lieder, kurioje buvo įdėti tokie garsūs ly­
riniai eilėraščiai kaip Lorelei ir Auf Flugeln dės Gesanges („Ant
dainos sparnų"). Vokiečiai pripažino jį didžiausiu rašytoju nuo
Goethes laikų. Jam įsikūrus Paryžiuje, jis buvo šlovinimas kaip
Europos kultūros herojus. Jo proza buvo tokia pat puiki ir po­
puliari kaip ir jo poezija. Jis parašė žavių kelionių apybraižų.
Prancūzų literatūroje jis iš esmės sukūrė naują žanrą - trumpą
esė arba feljetoną. Nemaža savo energijos jis iššvaistė pasiutusiems ginčams ir žudančioms charakteristikoms, kuriomis jis
išliedavo neapykantą pačiam sau (ar kaip tai pavadintume), ir
74 lbid.t 288.
508
V. EMANCIPACIJA
kurios buvo tokios ekstravagantiškos, kad paprastai sukelda­
vo užuojautą aukai. Bet jo šlovė neblėso ir vėliau. Jis užsikrėtė
venerine stuburo smegenų liga, ir paskutinį gyvenimo dešimt­
metį praleido prikaustytas prie lovos. Bet jo paskutinės poe­
mos buvo puikios kaip niekada. Be to, jo lyrika tobulai atitiko
naują vokiečių dainų meną, užplūdusį Europą ir šiaurės Ame­
riką, tad visi geriausi kompozitoriai, pradedant Schubertu,
Schumannu ir kitais, kūrė jo eilėms muziką. Niekas, ypač vokie­
čiai, negalėjo pabėgti nuo Heines, nes jo eilės jiems žadino ne­
nugalimus prisiminimus. Dar jam gyvam esant, jo kūriniai vo­
kiečių mokyklose buvo skaitomi kaip mokykliniai tekstai.
Nemaža vokiečių negalėjo sutikti, kad šis žydas turi tokią
tobulą klausą vokiečių kalbai. Jie bandė apkaltinti jį „žydišku
paviršutiniškumu", priešindami jį tikrajam vokiečių nuodugnu­
mui. Šis kaltinimas neprigijo. Buvo aišku kaip diena, jog tai
melas. Atrodė, tarsi itin subtilus talentas kartų kartas glūdėjo
getuose, kaskart įgydamas vis stipresnį genetinį kodą, ir stai­
giai prasiveržęs į viršų, aptiko XIX a. pradžios vokiečių kalbą
kaip savo tobulą instrumentą. Dabar nusistovėjo požiūris, kad
žydą ir vokietį sieja ypatingas protinis ryšys. Vokietijos žydas
buvo naujas Europos kultūros reiškinys. Vokiečių antisemitams
jis įvarydavo beveik nepakeliamą galvos skausmą, o jo vardas
buvo Heine. Jie negalėjo nuneigti jo genijaus; jo raiška vokiečių
kalboje buvo nepakenčiama. Jo dvasios dvelksmas pačiame
vokiečių literatūros centre varė nacistus į aklą įtūžį ir į vaikiš­
ko vandalizmo protrūkius. Jie uždraudė visas jo knygas, bet
negalėjo išimti jo poemų iš antologijų ir buvo priversti spaus­
dinti jas kaip „nežinomo autoriaus" kūrinius, nors kiekvienas
mokinys žinojo, kad tai melas. Jie pagrobė jo statulą, kuri ka­
daise priklausė Austrijos imperatorienei Elzbietai ir naudojo
kaip taikinį pratyboms. Hitleriui asmeniškai įsakius, jo kapas
Montmartre'o kapinėse 1941 m. buvo sunaikintas. Jokio skir­
tumo. Per pastaruosius keturiasdešimt metų Heines kūrybą
509
V. EMANCIPACIJA
visi, ypač vokiečiai, aptarinėjo itin plačiai ir aršiai - labiau nei
kokį nors kitą autorių.
Reikalaujant Metternichui, Heine taip pat buvo uždraustas
dar būdamas gyvas - ne kaip žydas, bet kaip maištininkas.
Tai buvo kitas paradoksas - tipiškas žydų paradoksas. Nuo
pat išsivadavimo laikų žydus kaltino ir už tai, kad jie stengia­
si įsiteikti plačiajai visuomenei, įsiskverbti į ją ir ją užvaldyti,
ir už tai, kad jie stengiasi ją sunaikinti iki pašaknų. Abu kalti­
nimai turėjo kruopelę tiesos. Šis atvejis tinka Heines šeimai.
Heines šeima buvo daugiausiai titulų pelniusi šeima Europo­
je, teisingiau, antra po Rothschildų, kurie gaudavo pusės tuzi­
nų karalysčių ir imperijų titulus. Heines brolis Gustavas buvo
įšventintas į riterius ir tapo baronu von Heine-Geldernu. Jo
brolis Maximilianas vedė rūmų aristokrato atžalą ir ėmė vadin­
tis von Heine. Jo sesers sūnus tapo baronu von Embdenu. Jos
duktė ištekėjo už italų kunigaikščio. Viena iš Heines artimų
giminių tapo princese Murat, kita ištekėjo už Monako kuni­
gaikščio75. Pats Heine buvo naujo žmogaus Europos literatūroje
ir prototipas, ir archetipas: radikalus žydų literatas, negailintis
savo gabumų, reputacijos ir populiarimo pasitikėjimui įsigalėju­
sia sistema sumažinti.
Požiūrį į Heinę kaip į amžiną radikalą reikia griežtai per­
sijoti. Bent asmeniškai jis visada skyrė pažangiuosius literatus
kaip jis pats nuo niūrių politinių progresistų. Jis nekentė jų
puritonizmo. Vienam iš jų jis rašė: „Jūs reikalaujate paprastų
rūbų, saikingų įpročių ir nerafinuotų malonumų; antra ver­
tus, mes reikalaujame nektaro ir ambrozijos, purpurinių ap­
siaustų, prašmatnių kvepalų, geidulingumo ir prabangos, kva­
tojančių nimfų šokių, muzikos ir komedijų"76. Metams bėgant,
jo konservatyvumas augo, ir viename privačiame laiške Gus­
tavui Kolbui 1841 m. jis rašė: „Aš gerokai baiminuosi proleta­
75 Ibid., 25-26. 76 Ibid., 166.
510
V. EMANCIPACIJA
rų valdymo žiaurumo, ir prisipažinsiu jums, kad ši baimė pa­
vertė mane konservatoriumi". Kada jo ilga ir paskutinė nega­
lia prikaustė jį prie lovos, kurią jis vadino „mano čiužinys kapas", jis grįžo prie tam tikros formos judaizmo. Iš tikrųjų jis
primygtinai rašė (žinoma, meluodamas): „Aš neslėpiau savo­
jo judaizmo, prie kurio aš negrįžau, nes niekada nebuvau jo
palikęs" (1850). Jo paskutinės ir geriausios poemos Romanzero
(1851) ir Vermischte Schriften (1854), liudija jį grįžus prie religi­
nių temų, kartais nuspalvintų judėjiška nuotaika. Kaip tūks­
tančiai gabių žydų iki jo ir po jo, jis siejo graikišką proto nuoty­
kių dvasią su sveikata ir jėga, o amžius ir skausmas grąžino jį
prie paprasto tikėjimo. „Daugiau aš nesu," - rašė jis vienam
draugui, - „uolus, gerai įmitęs graikas, besišypsantis iš rūška­
nų nazariečių. Aš esu tik mirtinai sergantis žydas, išsekęs nelai­
mės vaizdas, nelaimėlis." Arba vėl: „Pasibodėjęs ateistine filo­
sofija, aš grįžau prie kuklaus paprasto žmogaus tikėjimo"77.
Vis dėlto Heines viešasis įvaizdis buvo stulbinančiai radika­
lus, ir didžiąja dalimi toks išliko iki šiol. Europos intelektualų
būsimoms kartoms jo gyvenimas ir kūryba buvo laisvės poema;
o žydams jis pateikė pažangią Prancūzijos tradiciją kaip tikrą
pasakojimą apie žmonijos pažangą, kurios turi siekti visi talen­
tingi vaikinai ir merginos, kad savo laiku nužengtų į priekį dar
viena ar keliom myliom toliau. Jis bemaž viešai paskelbė savo
tikėjimą, kai rašė:
Laisvė yra mūsų nauja religija, mūsų laikų religija. Jei Kristus nėra
šios religijos Dievas, tai vis dėlto jis yra jos vyriausiasis kunigas, o jo
vardas palaimintai žėri apaštalų širdyse. Bet prancūzai yra naujos religi­
jos išrinktieji, jų kalba yra parašytos pirmosios evangelijos ir dogmos.
Dabar Paryžius yra Naujoji Jeruzalė, Reinas - Jordanas, skiriantis šventą
laisvės kraštą nuo filistiečių šalies.
Kurį laiką Heine tapo - ar manė tapęs - Saint-Simono moki­
niu. Heinei netrūko hipiškų nuotaikų, noro sublizgėti: „gėlės
77 Ibid., 308.
511
V. EMANCIPACI JA
ir lakštingalos glaudžiai siejasi su revoliucija," - rašė jis, cituo­
damas Saint-Simono posakį: „Ateitis priklauso mums". Heine
niekada nesusaistė savęs kokia nors konkrečia revoliucinio so­
cializmo teorija; bet Paryžiuje jis draugavo su daugeliu asmenų,
bandančių tokią sugalvoti. Dauguma jų buvo žydiškos kilmės.
Vienas jų buvo Karlas Marxas, 1843 m. atvykęs į Paryžių.
Jis dirbo radikalios pakraipos Kelno laikraščio Rheinische Zeitung redaktoriumi, kurį 1843 m. padėjo įsteigti žydų socialistas
Moses Hessas (1812-1875). Jis gyvavo tik penkiolika mėnesių,
kol jį numarino Prūsijos vyriausybė, ir Marxas prisijungė prie
Hesso Paryžiaus tremtyje. Bet tarp abiejų socialistų buvo ne­
daug bendra. Hessas buvo tikras žydas, kurio radikalizmas
įgavo žydų nacionalizmo ir galiausiai sionizmo formas. Marxas, atvirkščiai, išvis nebuvo įgijęs žydiško išsilavinimo ir nie­
kada jo nesistengė įsigyti. Paryžiuje jis susidraugavo su Heine.
Jie kartu kūrė poeziją. Heine išgelbėjo Marxo kūdikio Jennie
gyvybę, kai ją ištiko traukuliai. Liko tik keletas jų laiškų, tik­
riausiai jų buvo daugiau78. Heines pašaipa, kad religija yra
„dvasinis opiumas" tapo Marxo frazės „liaudies opiumas" šal­
tiniu. Bet nuostata, kad Heine buvo Marxo-Kristaus Jonas
Krikštytojas, paplitusi tarp vokiečių tyrinėtojų šeštame šio am­
žiaus dešimtmetyje, yra absurdiška. Juos skyrė neperžengiama
temperamentų praraja. Pasak Arnoldo Rūgės, Marxas saky­
davo Heinei: „Baik vieną kartą tas nepabaigiamas dejones apie
meilę ir parodyk lyrikams kaip tai reikia daryti - su rimbu"79.
Būtent to ir bijojo Heine: „[Socialistų] ateitis," - rašė jis, - „tren­
kia botagais, krauju, bedievyste ir begale muštynių"; „su dre­
buliu ir baime aš galvoju apie laikus, kada griovėjai ateis į val­
džią". Jis atsižadėjo „savo užsispyrusio draugo Marxo" kaip
vieno iš „bedieviškų dievukų".
78 Apie jų santykius žr. Raddatz, op.
cit., 42-43; Sammons, op. cit., 260ff.
79 P. Nerrlich (ed.). Arnold Rūgės Brief-
zvechsel und Tagebuchblatter aus der Jahreti 1825-1880. - Berlin, 1886, ii 346.
512
V. EMANCIPACIJA
Šiuos du vyrus vienijo jų nepaprastas gebėjimas nekęsti,
kurį jie išreikšdavo ne tik tulžingai užsipuldami savo priešus,
bet (turbūt tyčia) ir draugus bei globėjus. Tai buvo neapykantos
sau dalis, bendra žydų atskalūnų ypatybė. Marxas šia savybe
net lenkė Heinę. Jis stengėsi išmesti judaizmą iš savo gyveni­
mo. Heinę smarkiai sujaudino 1840 m. žiaurumai Damaske, o
Marxas visą gyvenimą sąmoningai stengėsi neparodyti nė men­
kiausios užuojautos dėl neteisybės, vykdomos žydų atžvilgiu80.
Nors Marxas neišmanė judaizmo, nekyla jokių abejonių dėl jo
žydiškumo. Kaip Heinę ir visus kitus, jo pažangos sampratą
giliai įtakojo Hėgelis, bet jo samprotavimai apie istoriją kaip
apie pažangią ir varomąją žmonių visuomenės jėgą, kurią val­
do geležiniai dėsniai (ateistinė Tora) yra neišdildomai žydiški.
Jo komunizmo tūkstantmetė era tvirtai glūdi žydų apokalip­
sėje ir mesijizme. Jo valdymo samprata buvo katedokratiška.
Valdyti revoliuciją dera elitinei inteligentijai, kuri mokėsi iš
knygų ir perprato istorijos dėsnius. Jie sudaro vadinamąją „va­
dybą", direktoratą. Proletariatas, „žmonės be lėšų", yra tik
įrankis, kurio pareiga - paklusti; kaip Ezra jis laikė juos neiš­
manančius Įstatymo, tiesiog prasčiokais.
Marxo metodologija taip pat buvo išvien rabiniška. Visas
savo išvadas jis sėmėsi tik iš knygų. Jis niekada nebuvo įkėlęs
kojos į jokį fabriką ir atmetė Engelso pasiūlymą ten nueiti.
Kaip Vilniaus Gaonas jis užsidarė su tekstais ir sprendė visa­
tos paslaptis savo darbo kambaryje. Jo paties žodžiais tariant,
jis buvo „knygų rijimo mašina"81. Savo darbą jis vadino moks­
liniu, bet jis buvo ne ką moksliškesnis už teologiją. Jo tempera­
mentas buvo religinis, ir jis visiškai nemokėjo objektyviai, em­
piriškai tyrinėti. Jis tiesiog nagrinėjo bet kokią medžiagą, ieško80 R. S. Wistrich. Revolutionary Jews
from Marx to Trotsky. - London, 1976,
40, rodo, kad Marxo straipsnis apie Je­
ruzalę, atspausdintas 1854 m. balan­
džio mėn. New York Daily Tribune nu-
meryje, kartais cituojamas šiam teigi­
niui paneigti, iš esmės jį patvirtina.
81 1868 m. balandžio 11 d. laiškas En­
gelsui. Karl Marx-Friedrich Engels Wer­
ke. - East Berlin, 1956-1968, xxxii 58.
513
V. EMANCIPACIJA
damas įrodymų savo iš anksto sugalvotoms išvadoms, kurių
dogmiškas pobūdis priminė rabinų ir kabalistų dogmatizmą.
Jo išvadas taikliai apibendrino Karlas Jaspersas:
Marxo raštų kalba nėra tyrinėtojo kalba [...] jis necituoja pavyzdžių
ar nepateikia faktų, prieštaraujančių jo teorijai, bet tik tuos, kurie aiškiai
paremia ar pagrindžia tai, ką jis laiko nenuginčijama tiesa. Toks požiūris
primena gynybą, o ne tyrimą. Ginamasis teiginys, skelbiamas tobula tie­
sa su tikinčiojo, o ne kokio mokslininko įkarščiu.82
Atmetus abejotiną dokumentavimą, Marxo teorijos apie
istorijos vyksmą, klases, gamybą ir jos plėtrą ne itin skiriasi
nuo Lurijos kabalistinės Mesijo amžiaus teorijos, ypač nuo Natano Gaziečio pataisytos redakcijos, kuriai padedant, galima
suderinti visus teorijai neparankius faktus. Trumpai tariant, ji
yra ne mokslinė teorija, o protingas žydiškų prietarų vedinys.
Be to, pinigų klausimu Marxas buvo amžinas rabinų moki­
nys. Jis tikėjosi, kad jo mokslus pirmiausia finansuos šeima,
paskui Engelsas, pramonininko sūnus; taip liudija ir jo begali­
niai kaulijančio „šnorerio" laiškai. Bet kaip ir daugumas moky­
tų rabinų, jis mokslų neužbaigė. Išspausdinęs pirmą Kapitalo
tomą, jis negalėjo sutelkti likusios medžiagos į darnią visumą,
ir paliko savo popierius visiškai jų nesutvarkęs. Vėliau Engel­
sas juos sutvarkė ir išleido antrą ir trečią tomus. Tad didysis
Istorijos Dėsnio komentaras baigėsi painiava ir abejonėmis.
Kas atsitiktų atėjus Mesijui, kai „savininkai yra eksproprijuoti"?
Marksas negalėjo pasakyti; jis nežinojo, bet vis tiek pranašavo
Mesijo revoliuciją: 1849 m., 1850 m. rugpjūtį, 1851 m., 1852 m.,
nuo 1852 m. lapkričio iki 1853 m. vasario, 1854 m., 1857 m.,
1858 m., 1859 m.83Jo vėlesnioji kūryba, kaip ir Natano Gazie­
čio, buvo daugiausia komentarai Mesijo delsimui paaiškinti.
Marxas buvo ne tik žydų mąstytojas, jis taip pat buvo an­
tižydiškas mąstytojas. Tai paradoksas, turėjęs tragiškai rimtų
82 K. Jaspers. 'Marx und Freud', Der
Monat, xxvi, 1950, cituojamas Rad-
datz, op. cit. 83 Nuorodoms žr. Raddatz, op. cit., 143.
514
V. EMANCIPACIJA
pasekmių marksizmo raidai ir jo baigčiai Sovietų Sąjungoje
bei jo padariniams. Markso antisemitizmo šaknys yra gilios.
Mes jau matėme, kokį vaidmenį antižydiška polemika turėjo
Švietimo epochos rašytojų, tokių kaip Voltaire'as, darbuose. Ši
tradicija išsiliejo į dvi sroves. Viena iš jų buvo Vokietijos „idea­
listų" srovė, eidama per Goethę, Fichtę, Hegelį ir Bauerį, iš
kiekvieno įgydavo vis daugiau antižydiškų bruožų. Kita buvo
Prancūzijos socialistų srovė. Ji susiejo žydus su pramonės revo­
liucija, prekybos ir materializmo suklestėjimu, kuris paženklino
devynioliktojo amžiaus pradžią. 1808 m. François Fourier išs­
pausdino knygą, kurioje prekybą apibūdino kaip „viso blogio
šaltinį", o žydus - „įsikūnijusia prekyba"84. Pierre-Joseph Prou­
dhon žengė dar toliau, apkaltinęs žydus tuo, „kad visoje Euro­
poje tiek stambioji, tiek smulkioji buržuazija tapo panaši į juos".
Žydai yra „nedraugiška rasė, užsispyrusi, pragariška... žmoni­
jos priešė... Mes turime grąžinti ją į Aziją arba sunaikinti"85.
Fourrier sekėjas, Alphonse'as Toussenelis redagavo antisemi­
tinį žurnalą Phalange ir 1845 m. išleido pirmą normalios apim­
ties knygą, puolančią žydus kaip prekybos sąmokslininkų tink­
lą, apraizgiusį žmoniją: Les Juifs: rois de l'époque: histoire de la
féodalité financière. Per vėlesnius keturis dešimtmečius ji tapo
pagrindiniu antisemitizmo literatūros šaltiniu.
Marxas perėmė abi sroves, papildomai įliedamas savo
drumstus sielvarto vandenis. Istorikas Robertas Wistrichas,
nagrinėdamas žydus revoliucionierius, kai kurių iš jų neapy­
kantą sau supranta kaip įtūžį labai protingų, nustumtos mažu­
mos narių; jiems visuomenė nesuteikė padėties ir nepripažino
jų nuopelnų. Švietimo mąstytojai, ir prancūzai, ir vokiečiai, tei­
gė, kad tik išnaikinus nemalonius judaizmo bruožus galima
emancipuoti žydus: diskriminuojami žydai su tuo sutiko, ir to84 F. C. Fourier. Thééorie des quatres
mouvements. - Paris, 1808; apie Fourier žr. L. Poliakov. History of Anti-
semitism. - trans., London, 1970.
85 Carnets. - Paris, 1961, ii 23, 337.
515
V. EMANCIPACIJA
dėl dažniau nukreipdavo savo įsiūtį į nepasikeitusius žydus
nei į tuos, kurie juos persekiojo86. Neapykanta sau susikoncent­
ravo į geto žydą, kuris iš tikrųjų buvo antisemitinis archeti­
pas. Heine, mažai žinojęs apie tikrąjį žydų gyvenimą, užplūdus
neapykantos sau priepuoliui, vartojo visas jam žinomas anti­
semitines klišes. Marxas, žinojęs dar mažiau, pasiskolino keiks­
mus tiesiai iš nežydiškų studentų kavinių, o paskui jie abu nau­
dojosi geto karikatūromis apšaukti išsilavinusiems ir krikšty­
tiems žydams, ypač tokiems pažangiems draugams kaip ir jie
patys. Vieną iš pikčiausių ir beveik nesuprantamų protrūkių
Heine nukreipė prieš Ludwigą Börne (1786-1837), gimusį su
Lob Barucho pavarde, krikštytą žydą, radikalių pažiūrų rašyto­
ją, kurio priešistorė ir pažiūros buvo panašūs į Heines87. Marxas,
regis, šį įprotį perėmė iš Heines88. Pats stengdamasis kai tik
galima paslėpti savo žydišką kilmę, jis nuolat puolė žydus opo­
nentus už tą pačią ydą. „Kodėl", - klausė jis, - „Josephas Moses
Levy, Londono Daily Telegraph savininkas ir krikštytas žydas",
siekia „pakliūti tarp anglo-saksų rasės atstovų [...] nors moti­
na gamta absurdiškai didelėmis raidėmis užrašė jo geneologiją
tiesiai jam ant veido?"89
Tačiau baisiausias Marxo neapykantos sau protrūkis buvo
nukreiptas prieš savo draugą socialistą Ferdinandą Lassale'į
(1825-1864), Vroclavo žydą, kuris pakeitė savo pavardę į La­
sai, prancūzų revoliucionieriaus garbei, ir tapo Vokietijos so­
cializmo, kaip masių sąjūdžio, steigėju. Jo tikrieji pasiekimai
šioje srityje buvo kur kas reikšmingesni nei Marxo. Nežiūrint
to, o galbūt dėl to, Marxas jį nepaprastai plūdo savo laiškuose
Engelsui. Marxas pravardžiavo jį „Baronu Iciku", „žydų juodasnukiu". Jis laikė jį Lenkijos žydu, o (jo žodžiais tariant) „Len86 YVistrich, op. cit., 6ff. 87 Apie Börne
žr. O. Figes, 'Ludwig Börne and the
Formation of a Radical Critique of Ju­
daism', Leo Baeck Institute Year Book. London, 1984. 88 Žr. Prawer, op. cit.;
N. Reeves, 'Heine and the Young Marx',
Oxford German Studies viii, 1972-1973.
89 Herr Vogt. - London, 1860, 143-144;
cituojama Wistrich, op. cit.
516
V. EMANCIPACIJA
kijos žydai yra pati niekšiškiausia rasė"90. 1856 m. kovo 7 d.
Engelsas rašė Marxui: „[Lassale'is] iš tikrųjų yra slavų paribio
žydas ir visada noriai panaudodavo partinius reikalus savo
asmeniniams reikalams. Šlykštu žiūrėti, kaip jis visą laiką bando
prasimušti į kilmingųjų pasaulį. Jis yra purvinas žydas, be­
sislepiantis už briliantino ir spindinčių deimantų"91. Puldamas
Lassall'io žydiškumą, Marxas nesikuklino pavartoti seniausią
antisemitinį šmeižtą, pavyzdžiui, 1861 m. gegužės 10 d. jis rašė
Engelsui: „Kalbant apie Lasalle'į-Lozorių, tai Lepšius savo di­
dingame veikale apie Egiptą įrodė, kad izraelitų išėjimas iš
Egipto buvo ne kas kita kaip istorija, kurią Manetonas mini
kaip „raupsuotųjų" tremtį iš Egipto. Šiems raupsuotiesiems
vadovavo Egipto žynys Mozė, todėl raupsuotasis Lozorius
yra tipiškas žydo prototipas, o Lassalle'is - tipiškas raupsuo­
tasis"92. Arba vėl 1862 m. liepos 30 d. laiške: „Dabar man aišku
kaip dieną, kaip rodo jo galvos forma ir ševeliūra, kad jis yra
kilęs iš negrų, prisidėjusių prie Mozės šiam bėgant iš Egipto
(arba jo motina ar senelė iš tėvo pusės buvo ištekėjusi už neg­
ro). Ši negriško žydo ir vokiečio sąjunga neišvengiamai pagim­
dė nepaprastą hibridą"93.
Marxo asmeniškas antisemitizmas, nors savaime ir nepri­
imtinas, tikriausiai būtų suvaidinęs ne didesnį vaidmenį jo kū­
ryboje kaip ir Heinės, jei nebūtų buvęs nuoseklaus teorinio
antisemitizmo dalis, kuriuo Marxas, priešingai nei Heine, gi­
liai tikėjo. Tiesą pasakius, nesumeluotume pasakę, kad Marxo
komunizmo teorija buvo jo teorinio antisemitizmo gaminys.
Spinoza pirmas parodė, kaip judaizmo kritiką galima panau­
doti darant radikalias išvadas apie pasaulį. Jo pavyzdžiu sekė
prancūzų švietėjai, nors jų judaizmo traktavimas buvo prie­
šiškas, o gaidelė - rasistinė. Radikalūs vokiečių rašytojai at­
sidėję gliaudė mintį, kad „žydų problemos" sprendimas gali
90 K. Marx. Neue Rheinische Zeitung, 29 III. - Berlin, 1930, 122. 92 Marx-EnApril 1849. 91 Marx-Engels Works, ii gels Werke, xxx 165. 93 Ibid., 259.
517
V. EMANCIPACIJA
būti būdas iššifruoti žmonijos problemas. XIX a. 2-ame ir 3-iame dešimtmetyje tokį socializmo kelią pasirinko daug kartų
išplūstas Ludwigas Börne94. 1843 m. Bruno Baueris, kairiųjų hegelininkų antisemitinis vadovas, išspausdino esė, reikalauda­
mas, kad žydai visiškai atsisakytų judaizmo, o jų prašymą dėl
vienodų teisių paverstu visuotine kampanija už žmonių išlaisvi­
nimą tiek nuo religijos, tiek nuo valstybės tironijos95.
Marxas atsiliepė į Bruno veikalą dviem esė, išspausdinto­
mis Deutsch-Französische Jahrbücher 1844 m., tais pačiais metais,
kada Disraelis išspausdino Tankredą. Jos vadinosi „Žydų klausi­
mu"96. Marxas visiškai priėmė nuožmiai antisemitinį Bauerio
svarstymų kontekstą, jo nuomone parašytų „su drąsa, įžvalga,
sąmoju ir išsamia kalba, kuri tiek tiksli, tiek veržli ir prasmin­
ga". Jis pritardamas citavo Bauerio piktai perdėtą tvirtinimą,
kad „žydas nulemia visos (Austrijos) imperiją savo pinigų ga­
lia... [ir] nulemia Europos likimą". Skirtumas buvo tas, kad jis
atmetė Bauerio tikėjimą, jog sociali žydo prigimtis buvo religinės
kilmės ir ją galima ištaisyti atitraukiant žydą nuo jo religijos.
Marxo požiūriu blogis buvo socialinis ir ekonominis. „Pažvel­
kime," - rašė jis, - „į tikrą žydą. Ne į šabo žydą, bet į kasdienybės
žydą. Kas, klausė jis, yra „šventvagiškas judaizmo pamatas?"
Praktiškas poreikis, savanaudiškumas. Kas yra pasaulietinis žydo
kultas? Kromininkystė. Kas yra jų pasaulio dievas? Pinigai"97.
Pamažu žydai įskiepiję šią „praktišką" religiją visai visuomenei:
Pinigai yra pavydus Izraelio Dievas, šalia kurio negali būti jokių kitų
dievų. Pinigai nužemina visus žmonijos dievus ir paverčia juos prekėmis.
Pinigai yra savarankiška visų daiktų vertė, todėl iš viso pasaulio, tiek
žmonių, tiek gamtos pasaulio, jie atėmė jų nuosavą vertę. Pinigai yra
susvetimėjusi žmogaus darbo ir būties esmė: ši esmė jį valdo, o jis garbi­
ną ją. Žydų dievas supasaulėjo ir tapo šio pasaulio dievu.98
94 Žr. Figes, op. cit. 95 B. Bauer. Die
Judenfrage. - Brunswick, 1843. 96 Aš
naudojausi T. B. Bottomore vertimu:
Karl Marx: Early Writings. - London,
1963. Taip pat in Karl Marx-Engels
Collected Works. - London, 1975ff.,
146-174. 97 Bottomore, op. cit., 34.
98 Ibid., 37.
518
V. EMANCIPACIJA
Žydai, Marxas tęsė mintį toliau, verčia krikščionis tikslio­
mis savo kopijomis, ir, pavyzdžiui, kadaise drūti krikščioniški
Naujosios Anglijos gyventojai dabar virto Mamonos vergais.
Naudodamasis pinigų galia, žydas išsivadavo ir supančiojo
krikščionybę. Žydų korumpuotas krikščionis „yra įsitikinęs,
kad čia, apačioje, jis neturi jokios kitos paskirties, kaip tapti
turtingesnių už savo kaimynus", ir kad „pasaulis yra birža".
Marxas teigė, kad prieštaravimas tarp žydų teorinio politinių
teisių trūkumo ir „efektyvios žydo politinės galios" yra prieš­
taravimas tarp politikos ir „pinigų galios apskritai". Manoma,
kad politinė valdžia nugali pinigus, o faktiškai „ji tapo jų bau­
džiauninke". Plaukia išvada: „Iš pilietinės visuomenės įsčių
nepaliaujamai gimsta žydas"99.
Tad Marxo sprendimas yra ne religinis kaip Bauerio, o
ekonominis. Žydas-piniguočius tapo „visuotiniu antisocialiniu
mūsų dienų elementu". Kad „žydų neatsirastų", reikėjo panai­
kinti „išankstines sąlygas" ir pačią jo liūdnai pagarsėjusios pi­
niginės veiklos „galimybę". Pasikeitus ekonominėms sąly­
goms, žydų „religinė sąmonė išgaruotų kaip koks negyvas rū­
kas gryname, gaiviame visuomenės ore". Panaikink žydišką
požiūrį į pinigus, ir tiek žydas bei jo religija, tiek krikščionybei
žydų primestas iškreiptas vaizdinys tiesiog išnyks: „Galiausiai
žydų išsivadavimas yra žmonijos išvadavimas nuo žydų". Ar­
ba: „Išsivaduodamas nuo kromininkystės ir pinigų, ir šitaip nuo
tikro ir praktiško judaizmo, mūsų amžius išsivaduotų pats"100.
Tad dvi Marxo esė apie žydus sudaro jo teorijos apie žmo­
nių išsigimimą užuomazgą: ekonominiais pokyčiais, ypač panai­
kinus privačiąją nuosavybę ir asmeninį pinigų troškimą, gali­
ma pakeisti ne tik žydo ir visuomenės santykį, bet visus žmonių
santykius ir pačią asmenybę. Jo antisemitizmo forma tapo gene­
raline marksizmo repeticija. Vėliau Augustas Bebelis, vokiečių
99 Ibid., 36. 100 Ibid., 34-35.
519
V. EMANCIPACIJA
socialdemokratas, nukalė Lenino itin pamėgtą posakį: „Antise­
mitizmas yra kvailių socializmas". Už šios atviros epigramos
glūdėjo grubi išvada: mes žinome, kad žydų piniguočiai, nieka­
da nedirbę žemės, išnaudoja vargšus darbininkus ir valstie­
čius. Bet kvailys kaltina vien žydą. Subrendęs žmogus, socialis­
tas, suvokė, kad žydai tėra tik ligos požymiai, o ne pati liga.
Liga yra pinigų religija, o jos moderni forma yra kapitalizmas.
Darbininkus ir valstiečius išnaudoja ne vien žydai, bet visa
buržuazija - kapitalistų klasė - ir visa ši klasė, ne vien jos žy­
diškoji dalis, turi būti sunaikinta.
Vadinasi, devynioliktojo amžiaus 5-ojo dešimtmečio pa­
baigoje Marxo priimtas kovingasis socializmas buvo praplės­
ta ir pakitusi jo ankstesnio antisemitizmo išraiška. Jo brandi
teorija buvo prietaras - ir pati pavojingiausia prietaro forma:
tikėjimas blogio sąmokslu. Jei iš pradžių ji rėmėsi seniausia
sąmokslo teorijos forma - antisemitizmu, tai XIX a. 5-ojo ir 6ojo dešimtmečio pabaigoje ji buvo išplėtota ir apėmė visos bur­
žuazijos klasės pasaulinę sąmokslo teoriją. Marksas išlaikė anks­
tesnį prietarą, kad iš prekybos ir finansų gaunami pinigai yra
esmiškai parazitinė ir antisocialinė veikla, bet dabar jo pagrindu
jis pripažino ne rasę ar religiją, o klasę. Šis išplėtimas, žinoma,
nepagerina teorijos. Pradėta įgyvendinti, ji tampa pavojinges­
nė, nes padidina mastelį ir pagausina sąmokslininkų, taigi ir
aukų, skaičių. Marksą domino jau ne konkrečių žydų raganų
medžioklė, o raganų medžioklė apskritai. Teorija liko iraciona­
li, bet įgijo įmantresnį pavidalą, itin patrauklų išsilavinusiems
radikalams. Bebelio posakį, kad antisemitizmas yra kvailių
socializmas, apvertus aukštyn kojom, galima sakyti, kad socia­
lizmas tapo intelektualų antisemitizmu. Inteligentas kaip Leni­
nas, aiškiai perpratęs Rusijos antisemitinių pogromų iraciona­
lumą ir gėdijęsis surengti nors vieną, vis dėlto visiškai sutiko
su jų dvasia, kai taikiniu tapo visa kapitalistų klasė - ir tęsė
pogromus nepalyginamai didesniu mastu, žudydamas šimtus
520
V. EMANCIPACIJA
tūkstančių žmonių, remdamasis ne jų asmenine kalte, bet jų
priklausomybe pasmerktųjų grupei.
Marxui apibendrinus savo antisemitizmą iki kapitalo teo­
rijos, jo dėmesys žydams nuslūgo. Kartais jis tarsi ant palimpsesto vėl išnyra „Kapitalo" puslapiuose. Pvz.: „Kapitalistas
žino, kad visos prekės, kad ir kaip bjauriai atrodytų, ar blogai
kvepėtų, nenuginčijamai yra tikri, širdyje apipjaustyti žydai"101.
Kur kas svarbesnė yra nuolatinė agresyvi, emocinė gaida, taip
būdinga antisemitizmui. Žydo įvaizdį išstūmė kapitalizmo
įvaizdis, bet karikatūros požymiai liko iš esmės tie patys. Štai
kaip pats Marksas apibūdina kapitalistą ryklį:
Tik tuomet, kai kapitalistas yra kapitalo įsikūnijimas, jis turi istorinę
vertę... Fanatiškai pasiryžęs išnaudoti vertę, jis negailestingai verčia
žmogiškąsias būtybes gaminti gamybos vardan... su šykštuoliu jį vienija
aistra turtui kaip turtui. Bet jei šykštuolio aistra perauga į maniją, tai
kapitalisto aistra yra socialinio mechanizmo, kurio sraigtelis jis yra, išda­
va... Jo veiksmai tėra tik kapitalo funkcija, kuris jam tarpininkaujant,
įgauna valią ir sąmonę, tad į jo paties privatų vartojimą jis turi žvelgti
kaip į turto vagystę.102
Ar galėjo kada nors egzistuoti toks keistas žmonijos pa­
veikslas? O kada gi iš tikrųjų egzistavo antisemitinis žydo
įvaizdis? Kad Marxas, apimtas jausmų, supainiojo žydą su ka­
pitalistu, liudija cituotosios pastraipos išnaša. Jis nurodė lupi­
kautoją, vadindamas jį „senamadiška, bet amžinai atsinaujinan­
čia kapitalisto išraiška". Marxas žinojo, kad daugelio skaity­
tojų vaizduotėje lupikautojas buvo žydas - arba kaip pasakė
Toussenelis, sąvokos „lupikautojas" ir „žydas" yra sinonimai.
Didžiąją išnašos dalį sudarė arši Liuterio polemika prieš lupi­
kautoją, kuri jau buvo pateikta4. Tai, kad Marxas panaudojo
antisemitinio rašytojo citatą, brutaliu raginimu žudyti, veikale,
pretenduojančiame į moksliškumą, leidžia numanyti ir paties
101 Capital, i II, ch. 4. 102 Capital, ii VII,
ch. 22.
521
* Žr. šios knygos p. 242. (Vert. past.)
V. EMANCIPACIJA
Marxo brutalumą, ir jo emocinį susierzinimą, kurį jis išreiškė
pirma kaip antisemitizmą, o vėliau kaip ekonominę teoriją.
Vis dėlto Marxo paradoksalus žydiškumo ir antisemitiz­
mo junginys nesukliudė augančiai žydų inteligentijai susiža­
vėti jo veikalais. Atvirkščiai, daugeliui emancipuotų žydų, ypač
Rytų Europoje, „Kapitalas" tapo nauja Tora. Turėdamas pra­
dinį tikėjimo šuolį abiem atvejais, marksizmas pasižymėjo halachos logine jėga, o jo pabrėžtinai abstraktus įvykių aiškini­
mas buvo labai artimas protingiems žydams, kurių protėviai
praleisdavo gyvenimą studijuodami Talmudą ar kurie patys
mokėsi ješivoje - o paskui iš jos ištrūko. Per visą šimtmetį
nuolat gausėjo rabiniškos pakraipos žydų, kilusių iš tyrinėto­
jų ar prekijų šeimų, kurios nusigręžė nuo savo religijos. Am­
žiaus pabaigoje žydai ortodoksai, nežiūrint stambaus žydų
gyventojų prieaugio, vis giliau suvokė šį nuotėkį. Čekijos ir
Moravijos senovinės žydų bendruomenės, pagarsėjusios ty­
rinėtojais ir dvasiniais vadovais, pajuto, kad turi kviestis rabi­
nus iš provincialesnių sričių.
Atrodo, kad dauguma „dingusių rabinų" tapo radikalais,
ir su panieka bei pykčiu nusigręžė nuo judaizmo ir žydiškumo.
Jie taip pat nusigręžė nuo savo tėvų klasės, nes didelis jų pro­
centas buvo kilęs iš turtingų šeimų. Marxo tėvas buvo advoka­
tas, Lassalle'io - šilko pirklys Victoras Adleris, Austrijos so­
cialdemokratų tėvas, buvo nekilnojamojo turto biržos lošėjo,
Otto Baueris, Austrijos socialistų vadovas, tekstilės magnato,
Adolfas Braunas, Vokietijos socialistų vadovas, pramonininko,
Paulius Singeris, kitas Vokietijos socialdemokratų vadovas,
drabužių fabrikanto, Karlas Hochbergas - Frankfurto banki­
ninko sūnūs. Kitų pavyzdžių irgi netrūksta. Jų saitų su praei­
timi, su šeima ir bendruomene nutraukimas, dažnai susijęs su
neapykanta sau, išugdė juose neigimo, naikinimo, griovimo,
kartais net nihilizmo dvasią, - siekimą nuversti visokias struk­
tūras ir vertybes. Tą dvasią nežydų bendruomenės XIX a. pa­
522
V. EMANCIPACIJA
baigoje pradėjo laikyti žydiška socialine ir kultūrine negalia.
Buvo keturios priežastys, dėl kurių žydai, pradėję dalyvau­
ti visuotinėje politikoje, didžia dalimi persimetė į liberalųjį, o
paskui į kraštutinį kairįjį politinį sparną. Pirmiausia - foblinė
socialinės kritikos tradicija, kurią galima pavadinti Amoso sind­
romu? Nuo pačių ankstyvųjų laikų visad atsirasdavo neeilinių
žydų, pasiryžusių demaskuoti visuomenės piktžaizdes, prabilti
apie vargingųjų kartėlį bei poreikius ir kreiptis į valdžią, kad
ji atitaisytų skriaudą. Taip pat egzistavo talmudinė bendruo­
meninio aprūpinimo tradicija, kilusi iš Biblijos; ji nužymėjo
šiuolaikines valstybinio kolektyvizmo formas. Žydai, devynio­
liktajame amžiuje tapę socialistais ir kritikavę liberalaus, laissezfaire kapitalizmo netolygų turto paskirstymą, šiuolaikine kal­
ba išreiškė 3000 metų gyvuojančius žydų principus, tapusius
žmonių instinktų dalimi.
Bet argi meluoja tie, kurie su Disraeliu įrodinėjo, kad žydai
giliai gerbė valdžią, hierarchiją ir nusistovėjusią tvarką? Jie
buvo teisūs, bet čia reikėtų pabrėžti svarbius skiriamuosius
požymius. Kaip jau matėme, žydai niekada neabsoliutino jokios
žmogiškos veiklos galios. Valdžia glūdėjo Toroje, o žmogui
suteikta pavaduojanti valdžia buvo ribota, laikina ir kintanti.
Kitaip negu vėlyvoji krikščionybė, judaizmas negalėjo išvystyti
teorijos apie dieviškąją karalių teisę. Žydai visada itin gerbė
įstatymo valdžią, pagrįstą etniniu principu, ir jie galėjo remti
bei ištikimai rėmė konstitucija grindžiamas sistemas, tokias
kaip Jungtinėse Valstijose ir Britanijoje. Tam tikra prasme Dis­
raelis buvo teisus, pareiškęs, kad žydai buvo toriai iš prigim­
ties. Bet jie buvo ir prigimtiniai bet kurios savivališkos ir tiro­
niškos, nelogiškos ar išsigimusios valdžios priešai. Marxas rašė:
„Taigi mes matome, kad kiekvieną tironą remia žydas, kaip
kiekvieną popiežių - jėzuitas. Tiesą pasakius, engėjų užmačios
būtų beviltiškos, o apie karo galimybę nebūtų nei kalbos, jei
nebūtų jėzuitų armijos, kuri užgniaužtų mintį ar saujelės žydų,
523
V. EMANCIPACIJA
kuri iškratytų savo kišenes". Jis klydo103. Rothschildo pasko­
los absoliučiosioms monarchijoms buvo teikiamos ne tironijai
stiprinti, bet švelninti, ypač garantuoti geresnį elgesį su žydais
(kuo Marxas, žinoma, nesidomėjo). Žydų piniginė galia XIXa.
jeigu ir turėjo kokią bendrą politiką, buvo iš esmės taiki ir
konstitucinė. „Taika, taupymas ir reforma" - garsus Gladstono
liberalų šūkis, buvo ir Rothschildų aksioma.
Be to, būta dar vieno svarbaus aspekto, kurio poveikio žy­
dams Disraelis nesuprato. Jis manė, kad žydų prototipas yra
sefardiškas. Iš tikrųjų sefardai gerbė senovines istorines struk­
tūras ir atitiko jo žydų įvaizdį. Bet aškenaziai, į kuriuos jis
neatkreipė dėmesio, buvo kur kas neramesni, novatoriškesni,
kritiškesni ir net destruktyvesni. Jų taip pat smarkiai daugėjo.
Čia priartėjame prie antros priežasties, stumiančios eman­
cipuotus žydus kairėn: demografijos. Per 1800-1880 m., maž­
daug Disraelio gyvenimo metu, žydų sefardų procentas suma­
žėjo nuo 20 iki 10 procentų. Daugelis jų gyveno susitelkę Afrikos-Azijos Viduržemio jūros srityje, kur higienos reikalavimai
ir devynioliktame amžiuje liko primityvūs. Pavyzdžiui, Mauri­
ce Eisenbethas, atlikęs nuodugnų Alžyro žydų gyventojų tyri­
mą aptiko, kad nuo maksimalaus 5000 žmonių skaičiaus šešio­
liktame amžiuje ten pagausėjo iki 10 000-20 000 maksimumo
maždaug 1700 m., o 1818 m. vėl sumažėjo iki 5000104. Apskritai
Afrikoje ir Azijoje žydų skaičius per 1800-1880 m. pakilo, bet
tik nuo 500 000 iki 750 000. Per tą patį laiko tarpsnį Europoje
jų skaičius šoktelėjo nuo dviejų iki septynių milijonų. Žydams,
ypač aškenaziams, davė naudos pagrindinis naujųjų laikų fak­
torius, demografinė revoliucija, kuri pirmiausia kilo Europoje.
Bet jie viršijo Europos vidurkį. Jie vesdavo anksčiau. Penkiolikos-aštuoniolikos metų vaikinų vedybos su keturiolikos-šešiolikos metų merginomis buvo įprastas reiškinys. Beveik vi103 K. Marx, 'The Russian Loan', New
York Daily Tribune, 4 January 1856.
104 Cituojama iš W. Baron. Population,
Encyclopaedia Judaica, xiii 866-903.
524
V. EMANCIPACIJA
sos žydaitės ištekėdavo ir gimdydavo tuoj po lytinės brandos.
Jos rūpestingai prižiūrėjo vaikus, o pagerėjus komunalinėms
paslaugoms, žydų kūdikių mirtingumas mažėjo greičiau nei
likusios Europos. Žydų šeimos skyrėsi rečiau, o žydai gyveno
ilgiau. Pavyzdžiui, 1855 m. atlikta apžvalga parodė, kad vidu­
tinė žydų gyvenimo trukmė siekė keturiasdešimt aštuonerius
metus devynis mėnesius, nežydų - trisdešimt šešerius metus
vienuolika mėnesių105. Rytų Europoje šis skirtumas buvo dar
ženklesnis. Rusijos europinėje dalyje žydų mirtingumas - tūks­
tančiui žmonių 14,2% - buvo žemesnis už pasiturinčią pro­
testantų mažumą, ir sudarė mažiau nei pusę lyginant su sta­
čiatikių dauguma (31,8%). Taip paties intensyviausio augimo
metu - 1880-1914 m. - žydų skaičius per metus maždaug pa­
didėdavo 2 procentais, kur kas daugiau nei Europos vidurkis,
dėl to bendras žydų skaičius išaugo nuo 7,5 milijono iki dau­
giau nei trylikos milijonų.
Šiuos „naujuosius" žydus daugiausia sudarė miestuose gy­
venę aškenaziai. 1800 m. miestuose retai kada galima buvo už­
tikti didesnę nei 10 000 žydų bendruo