Turinys
pratarmė: Sveiki atvykę į Atėnų mokyklą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9
pirmas skyrius. Rytinis patikrinimas: Sokratas ir gatvės
filosofijos menas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13
Rytinis patikrinimas: dorybės kariai
antras skyrius. Epiktetas ir menas išlikti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39
trečias skyrius. Musonijus Rufas ir menas ištverti . . . . . . . . . . . . . . . . 53
ketvirtas skyrius. Seneka ir menas valdyti emocijas . . . . . . . . . . . . . 74
Priešpiečiai: filosofų bufetas
penktas skyrius. Priešpiečių pamoka: Epikūras ir menas
mėgautis akimirka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95
Ankstyvos popietės pamokos:
mistikai ir skeptikai
šeštas skyrius. Heraklitas ir kosminės kontempliacijos
menas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 119
septintas skyrius. Pitagoras: menas įsiminti ir užkalbėti . . . . . . . 137
aštuntas skyrius. Skeptikai ir menas puoselėti abejones . . . . . . . 152
Vėlyvoji popiečio sesija: politikai
devintas skyrius. Diogenas ir anarchijos menas . . . . . . . . . . . . . . . . . 175
dešimtas skyrius. Platonas ir menas būti teisingam . . . . . . . . . . . . . 198
vienuoliktas skyrius. Plutarchas ir didvyriškumo menas . . . . . . 216
dvyliktas skyrius. Aristotelis ir menas klestėti . . . . . . . . . . . . . . . . . . 232
Mokyklos baigimas: Sokratas ir menas išeiti . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 255
Priedai
pirmas priedas: ar Sokratas per daug optimistiškai
vertino žmogaus protą? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 271
antras priedas: Sokrato tradicijos. Rytų filosofijos
tradicijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 275
trečias priedas: Sokratas ir Dionisas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 280
Padėka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 284
Apie autorių . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 286
Rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 287
{ Pratarmė }
Sveiki atvykę
į Atėnų mokyklą
Popiežius Julijus II buvo didelis pastatų tobulinimo entuziastas. Jis
nesitenkino pavedęs Bramantei suprojektuoti Šv. Petro baziliką ar
liepęs Mikelandželui ištapyti Siksto koplyčios skliautus. Šventasis
Tėvas nusamdė beveik nežinomą dvidešimt septynerių metų Rafaelį iš Urbino, kad šis papuoštų didžiulėmis freskomis jo bibliotekos Vatikano Apaštalų rūmuose sienas. Freskos turėjo vaizduoti
labiausiai popiežių dominančius dalykus: teologiją, teisę, poeziją,
filosofiją. Kaip tik tokios tematikos knygas Julijus II kaupė bibliotekoje. Paskutinė freska, žavinti mus ir šiandien, vadinasi „Atėnų
mokykla“. Joje Rafaelis pavaizdavo būrį gyvai besikalbančių senovės filosofų: ne tik graikų, bet ir romėnų, persų ar Vidurinių Rytų
išminčių. Mokslininkai iki šiol ginčijasi, kas jie tokie. Freskos viduryje stovi Platonas ir Aristotelis, kiekvienas su savo traktatu. Beveik
nekyla abejonių, kad kairiame apatiniame freskos kampe nutapytas
rašantis Pitagoras; pirmajame plane vienišas sėdi melancholiškai
nusiteikęs Heraklitas, užsikniaubęs ant stalo. Tolėliau ant laiptų
nerūpestingai drybso kinikas Diogenas. Užpakalinėje eilėje Sok­
ratas kažko klausinėja išvaizdų jaunuolį. Kairiame viršutiniame
kampe šypsosi vainiku pasipuošęs Epikūras. Filosofų būrys labai
nevienalytis – šie mąstytojai skleidė radikalias ir pažangias mintis,
dažniausiai susikertančias su Katalikų bažnyčios dogmomis. Epikūras buvo materialistas, o Platonas ir Pitagoras tikėjo reinkarnacija.
Heraklitas pirmine substancija laikė ugnį. Šie skirtingiausių įsitikinimų žmonės šiandien žvelgia į mus nuo Vatikano rūmų sienos.
{ 10 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
„Atėnų mokykla“ – mano vienas mėgstamiausių meno kūrinių.
Žaviuosi tvarkos ir laisvumo pusiausvyra, nepaprastai ryškiais personažais, nekrintančiu į akį įvairiausių pažiūrų vientisumu. Freskos
centre, apsivilkę šviesiomis lengvo audinio tunikomis, gyvai diskutuoja Platonas ir Aristotelis. Vienas rodo į dausas, antras – žemyn, į
gatvę. Man patinka miestiška freskos atmosfera: nesuprasi, ar filosofai susirinkę šventykloje, ar prekyvietėje, ar utopinio miesto arkadoje. Čia kiekvienas gali dalyvauti pokalbiuose, kiekviena diena
susijusi su amžinybe. Žiūrėdamas į freską spėlioju: kas nutiktų, jei
įsitraukčiau į pokalbį? Ką patirčiau, jei gaučiau galimybę mokytis
Atėnų mokykloje, klausytis didžiųjų mokytojų paskaitų, turėčiau
drąsos užduoti jiems klausimų? Ką tie mąstytojai pasakytų apie
mūsų laikus?
Šioje knygoje aprašau savo svajonių mokyklą, pateikiu tobulą
mokymo planą ir mėginu pavaizduoti vieną laisvadienį Atėnų mokykloje. Sukviečiu dvylika iškiliausių senovės mąstytojų pamokyti
dalykų, dažnai apeinamų šių dienų švietimo: kaip valdyti savo emocijas, kaip pritapti visuomenėje, kaip gyventi. Jų mintys pravers siekiant padėti sau (pasak Cicerono, filosofija gydo). Kalbu ne apie
gelbėjimosi ratą, padedantį išsikapstyti iš asmeninių nesėkmių,
o apie daug brandesnį savęs pažinimą, praplečiantį mūsų akiratį, stiprinantį saitus su visuomene, leidžiantį perprasti mokslo ir
kultūros reikšmę, visatos dėsningumus. Aš neperšu vienos nuomonės, neaukštinu kurios nors filosofinės sistemos, tik supažindinu
su jomis (jų kūrėjai iš tiesų rimtai kivirčydavosi). Siekiu atskleisti
skirtingų pažiūrų vienovę, kaip Rafaelis tai atskleidė savo freskoje.
Senovės mąstytojai kliovėsi protu, tikėjo, kad filosofija gali pagerinti pasaulį.
Per rytinį patikrinimą mokyklos direktorius Sokratas paaiškins,
kodėl filosofija gali mums padėti, ir kreipsis į mūsų amžininkus.
Paskui prasidės pamokos. Pagal laiką suskirsčiau jas į keturias sesi-
Pratarmė. Sveiki atvykę į Atėnų mokyklą
{ 11 }
jas. Rytinėse stoikai mus mokys tapti gyvenimo kariais (taip sakau
todėl, kad daugelis mano pažįstamų stoikų yra kariai). Per priešpiečius Epikūras atskleis, kaip džiaugtis kiekvienu gyvenimo mirksniu.
Ankstyvą popietę mistikai ir skeptikai parodys, kad nuostatas apie
visatą, apie Dievo buvimą ar nebuvimą lemia mūsų požiūris. Galiausiai mąstytojai padės suvokti ryšius su visuomene, įvertinti senovės
filosofijos įtaką šiuolaikinei politikai. O tada Sokratas vadovaus baigiamajai ceremonijai ir papasakos apie meną pasitraukti. Besidomintieji mano svetainėje www.philosophyforlifeorg ras nuotraukų
ir interviu su kai kuriais šioje knygoje minimais žmonėmis, be to,
galės dirstelėti į „didįjį filosofinį žemėlapį“ – jame parodytos artimiausios filosofija besidominčių žmonių būrimosi vietos (praneškite, jei įkūrėte savo grupę, ir aš įtrauksiu ją į „žemėlapį“). Nemaža
mąstytojų veikalų galima nemokamai atsisiųsti iš interneto.
Stengiuosi atkurti Rafaelio freskos atvirumą ir gyvybingumą,
perteikti gatvės debatų nuotaiką ir įtraukti į juos skaitytoją. Daugelis šiandien domisi senovės filosofais, naudojasi jų įžvalgomis
savo gyvenimui palengvinti, papildyti ir įprasminti. Įsitraukime į šį
triukšmingą didžiųjų mąstytojų būrį, nuostabiai pavaizduotą Rafaelio. Išdrįskime juos užkalbinti – ir akinami žmoniškumo jie mums
atsakys.
{ Pirmas skyrius }
Rytinis patikrinimas
Sokratas ir gatvės
filosofijos menas
– Na... hmm... kaip jautiesi? Ar viskas... gerai?
Norėjosi prasmegti skradžiai.
Tai nutiko 1996-aisiais, pirmaisiais mano studijų universitete metais. Mokslas ėjosi neblogai, dėstytojai mano pažanga buvo
patenkinti. Bet kartais nei iš šio, nei iš to suglumdavau. Netikėtai
užeidavo panikos priepuoliai, kankino nuotaikų svyravimas, depresija, užplūsdavo pyktis.
Nežinia kodėl visiškai sutrikau.
– Ačiū, pone, laikausi gerai.
– Šaunu.
Fakulteto dekanas užsuko manęs patikrinti. Būdamas toks iškrikęs, viršijau paskolos limitą. Banko darbuotojai paskambino į
universitetą ir įspėjo dekaną. Jis buvo puikus anglų-saksų poezijos
žinovas, bet nelabai mokėjo lįsti kitam žmogui į širdį.
– Juk nežaidi azartinių žaidimų, tiesa? Kvaišalų nevartoji?
Šito nedariau. Tiesa, aukštesnėse vidurinės mokyklos klasėse
dažnokai patraukdavau „žolės“. Klausiau savęs, ar tai gali turėti
įtakos dabartinei savijautai? Užaugau mylinčioje šeimoje ir iki šiol
jaučiausi visai laimingas. Bet kai kurie mano draugai nuėjo šunkeliais, keli atsidūrė psichiatrijos gydyklose. Dabar pairo ir mano
paties dvasios pusiausvyra. Nejaugi kvaišalų vartojimas pažeidė
nervų sistemą, pasmerkė nuolatiniam emociniam nestabilumui?
O gal aš tiesiog paauglys neurastenikas? Kaip sužinoti?
– Ak, pone, man viskas gerai, tikrai. Atleiskit už...
{ 14 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
– Ką gi...
Abu nutilome.
– Man tikrai labai patinka „Seras Gaveinas ir Žaliasis riteris“, –
išpyškinau.
– Didingas veikalas, tiesa?
Mudu atsikvėpėme ir su palengvėjimu smukome atgal iš tamsaus jausmų urvo į kur kas skaidresnį akademinį universiteto orą.
Gavau išties gerą išsilavinimą ir esu už tai labai dėkingas. Baigęs
anglų literatūros studijas, gebėjau analizuoti tokias puikias knygas kaip „Seras Gaveinas ir Žaliasis riteris“, mėgavausi talentingai
sukurtais veikalais ir buvau laimingas, kad turiu tokią galimybę.
Tačiau universitetas neišmokė, kaip vertinti ir pažaboti savo emocijas, kaip rasti gyvenimo tikslą. Galbūt reikėjo klausti dėstytojų? Deja, jie nebuvo psichologai. Vis dėlto manau, kad mokyklos,
universitetai ir suaugusiųjų švietimas turėtų nurodyti tam tikras
gaires – ne karjerai siekti, o kad padėtų suprasti gyvenimo kelius
ir klystkelius. Tokių žinių mokiniams suteikia freskoje vaizduojami filosofai: jie atskleidžia, kaip valdyti jausmus, kaip išsikapanoti
iš bėdų, kaip prasmingiau nugyventi gyvenimą. Sunkiu gyvenimo
tarpsniu tokios paramos man labai trūko. Universitetas veikia kaip
fabrikas: studentai laiku ateina į paskaitas, atlieka užduotis, po
paskaitų išeina. Jie paliekami likimo valiai, tarsi būtų visiškai brandžios ir atsakingos asmenybės. Jokia institucija net pačioje studijų
pradžioje beveik nesirūpina naujokų gerove ar tolesniu dvasiniu
ugdymu. Dauguma studentų ir nesitiki galėsią pritaikyti įgytas žinias gyvenime ar pakeisti visuomenę. Mokslo laipsnis tėra pasirengimas rasti nišą rinkoje, jis paruošia darbui didžiuliame fabrike,
o šio darbo taisyklių neįmanoma pakeisti.
Per trejus studijų metus daug išmokau, bet mano dvasinė būsena vis prastėjo. Panikos priepuoliai supurtydavo kaip žemės
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
{ 15 }
drebėjimas, jie pakirto pasitikėjimą savimi, ėmiau abejoti, ar gebu
tvardytis. Nedrįsau kam nors išsipasakoti, vis labiau gūžiausi savame kiaute, kol atsidūriau užburtame rate. Nenuspėjamas mano
elgesys atbaidė draugus ir kėlė dar didesnę savigraužą. Visa tai tik
patvirtino spėjimą, kad pasaulis yra priešiškas ir neteisingas. Nenutuokiau, kas man dedasi, ir neišmaniau, kur ieškoti pagalbos. Ar
galėjo kuo nors pagelbėti literatūra ir filosofija? Pažeidžiau savo
smegenis, neurocheminį mechanizmą, ir nieko čia nebepaveiksi.
Vis dėlto baigdamas studijuoti aš pritaikiau šį sugadintą prietaisą
didžiulei plieninei rinkos mašinai ir išgyvenau. 1999 metais baigiau universitetą gerais pažymiais, bet, užuot šventęs, palūžau.
Galiausiai 2001-aisiais, po penkerių baimės ir sumaišties metų,
buvau pripažintas sociopatu, kamuojamu depresijos ir potrauminio streso. Pats sužinojau, kad šie emociniai sutrikimai gydomi
kognityvine elgesio terapija. Londone netoli savo namų susiradau
kognityvinės elgesio terapijos paramos grupę. Visuomenės nekentėjai kartą per savaitę rinkdavosi bažnyčios salėje. Mes neturėjome
psichologo, vadovavomės internetine kognityvinės elgesio terapijos programa. Dalijomės literatūra, atlikome pratimus ir tvirtai palaikėme vienas kito ryžtą. Kai kuriems šitai padėjo. Maždaug po
mėnesio mane liovėsi kankinti panikos priepuoliai, ėmiau tikėti,
kad sugebėsiu valdyti emocijas. Pasveikti reikia laiko. Tai ne tas
pat, kaip peršokti griovį. Sveikstu iki šiol.
Senovės filosofija, šiuolaikinė psichologija
Kognityvinės elgesio terapijos teiginiai ir metodai iškart pasirodė
man pažįstami. Ilgainiui supratau, kiek mažai išmanau senovės
graikų filosofiją. Nuo 2007 metų tapau laisvai samdomu žurnalistu
ir ėmiau gilintis į kognityvinės elgesio terapijos ištakas. Nuvykau
{ 16 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
į Niujorką pasikalbėti su Albertu Elisu (Albert Ellis), šeštąjį dešimtmetį pirmuoju prakalbusiu apie kognityvinę elgesio terapiją ir
laikomu jos pagrindėju. Gavau priešmirtinį Eliso interviu, parašiau
jo nekrologą į „The Times“. Paėmiau interviu ir iš dar vieno kognityvinės elgesio terapijos kūrėjo Arono Beko (Aaron Beck) bei kitų
garsiausių šios teorijos išpažinėjų (apie tai galite pasiskaityti mano
interneto svetainėje; adresas nurodytas pratarmėje). Bendraudamas su šiais psichologais supratau, kokią didžiulę įtaką kognityvinei elgesio terapijai padarė senovės graikų filosofija. Pavyzdžiui,
Albertas Elisas man prisipažino esąs ypač paveiktas stoikų filosofo
Epikteto žodžių: „Žmonėms kelia nerimą ne patys dalykai, o tų dalykų suvokimas.“ Šie žodžiai paskatino Elisą sukurti pradinį emocijų modelį (ABC), juo remiasi visa kognityvinė elgesio terapija. Mes
esame paveikiami įvykio (A), paskui jį interpretuojame (B), tada,
atsižvelgdami į tą interpretaciją, pajuntame atsakomybę (C). Psichologas, kaip ir stoikai, manė, kad galime keisti savo suvokimą,
keisdami mintis ar kitaip vertindami įvykius. Aronas Bekas taip pat
sėmėsi įkvėpimo iš stoikų ir Platono „Valstybės“. Epikteto žodžiai,
Eliso pritaikyti šių dienų reikmėms, viską sudėliojo į vietas. Kognityvinės elgesio terapijos pradininkai Elisas ir Bekas, remdamiesi
senovės graikų filosofų mintimis ir metodais, padėjo pagrindus Vakarų psichoterapijai.
Anot kognityvinės elgesio terapijos ir davusios jai postūmį
Sokrato filosofijos, mano neapykanta visuomenei ir depresija kilo
ne dėl slopinamo lytinio potraukio, kaip teigia psichoanalizės šalininkai, ir ne dėl neurologinių sutrikimų, gydytinų tik vaistais, kaip
įrodinėja psichiatrai. Dėl visko buvo kaltas mano suvokimas. Mane
nuodijo žalingi mąstymo įpročiai, per juos nuolat kenkiau pats sau.
„Visi turi manimi tikėti, antraip ištiks katastrofa.“ Toks klaidingas
suvokimas kėlė baisias emocines kančias. Emocijos buvo jo padarinys, ir, iškilus nesklandumų, mane staiga užplūsdavo pyktis ir ap-
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
{ 17 }
imdavo depresija. Šis suvokimas buvo pasamoningas ir miglotas,
bet aš turėjau jį perprasti, išsiaiškinti jo priežastis ir įsitikinti jų
pagrįstumu. Teko savęs paklausti: „Kodėl visi turi manimi tikėti? Ar
tai realu? Gal pajėgiu sutarti su savimi ir patikti pats sau, net jeigu
nesu visų mėgstamas?“ Dabar man tai nekelia abejonių. Vis dėlto
atsikratyti pirminių žalingų, paikų įsitikinimų sekėsi lėtai: atkakliai
perkratinėjau savo nuostatas, naudojausi kognityvinės elgesio terapijos grupės parama. Eliso teiginys pasitvirtino: mano emocijas
lėmė nauji įsitikinimai. Bendraudamas aš vis mažiau pykau, palengva atsikračiau depresijos, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, tapau linksmesnis ir paėmiau gyvenimo vadžias į rankas.
Sokratas ir kasdienybės filosofija
Aronas Bekas būdą perprasti žalingus įsitikinimus pavadino Sokrato metodu. Psichologą išties įkvėpė šis iškilus senovės graikų filosofas, mano vaizduojamos mokyklos direktorius. Talis, Pitagoras
ir Heraklitas dar šimtą metų prieš Sokratą vadino save išminčiais,
bet visatos pamatu laikė materiją, plėtojo tik aukštuomenei skirtą,
nedemokratišką gyvenimo filosofiją. Sokratas (469–399 m. pr. Kr.)
pirmasis pareiškė, kad filosofai turi atsigręžti į kasdienius paprastų
mirtingųjų rūpesčius. Žemakilmis mąstytojas gimė skulptoriaus ir
pribuvėjos šeimoje. Sokratas buvo neturtingas, negražus, neturėjo
įtakingų draugų, tačiau visiškai pakerėjo visuomenę, nestokojusią
garsių asmenybių. Jis nerašė knygų. Nesukūrė filosofijos kaip apibrėžtos sankaupos minčių, kuriomis galėtų remtis pasekėjai. Kaip
ir apie Kristų, apie Sokratą žinome tik iš amžininkų pasakojimų,
ypač iš dialogų su Platonu ir Ksenofontu. Kai Delfų orakulas pranešė Sokratui, kad jis yra išmintingiausias Graikijos žmogus, filosofas
atsakė: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Sokratas suvokė žmogaus paži-
{ 18 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
nimo ribotumą ir mokė savo pasekėjus atėniečius išsiugdyti įprotį
nuolat klausti. Filosofas manė, kad Dievas jam patikėjo mokytojo
misiją. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Todėl, kaip teigia Platonas
„Apologijoje“, kasdien diskutuodavo apie gėrį. Sokrato manymu,
daugelis žmonių per gyvenimą eina kaip miegodami, niekada neklausdami savęs, ką ir kodėl veikia žemėje. Jie perima tam tikrus
įsitikinimus, pasikliauja savo tėvais, jų kultūra ir daro tai besąlygiškai, nemąstydami. Persiėmę klaidingais įsitikinimais žmonės
suserga.
Sokratas teigė, kad esama stipraus ryšio tarp mūsų filosofijos
(pasaulio suvokimo, gyvenimo vertybių pasirinkimo) ir dvasinės
bei fizinės sveikatos. Skirtingi įsitikinimai sukelia skirtingas emocines būsenas; skirtinga politinė ideologija irgi atskleidžia tam tikrus
emocinius sutrikimus. Pavyzdžiui, aš labai ilgai siekiau žmonių palankumo (tokį elgesį Platonas laiko klasikine liberaliosios demokratijos liga) ir tapau sociopatu. Padedamas kognityvinės elgesio
terapijos ir senovės filosofijos, pasąmoningus įsitikinimus paverčiau sąmoningais, perkainojau daugelį vertybių. Jų buvau savaime
prisirankiojęs iš aplinkos. Dėl to negalėjau kaltinti kitų žmonių ar
savo paties nuostatų, nes kasdien turėjau galimybę rinktis. Anot
Sokrato ir kitų graikų mąstytojų, siela turime pasirūpinti patys –
to moko mus filosofija; šis teiginys davė pradžią psichoterapijai.
Sokratas ragina pažinti savo sielą ir atsijoti netikras vertybes bei
žalingus įsitikinimus. Taigi šia prasme filosofija laikytina vaistais,
kuriuos galime vartoti nepasitarę su gydytoju.
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
Vaistai sielai
{ 19 }
Pirmo amžiaus romėnų valstybės veikėjas ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas rašo: „Patikinu jus, esama vaisto sielai išgydyti. Tai
filosofija. Ji padeda ne kūno ligoms, ne išoriniams negalavimams.
Kad įstengtume išsigydyti, turime sutelkti visas valios pastangas ir
jėgas.“ To paties atėniečius mokė ir Sokrato gatvės filosofija. Vaikštinėdamas miesto apylinkėmis mąstytojas užkalbindavo kiekvieną
sutiktąjį – tais laikais Atėnuose buvo nedaug gyventojų, visi pažinojo vienas kitą. Jam rūpėjo, ką žmonės mano, ką vertina, ko siekia
gyvenime. Apkaltintas bedieviškumu Sokratas pasakė: „Nieko daugiau neveikiu, tik įtikinėju jaunus ir senus rūpintis ne savo kūnu ir
gerove, o sielos turtais.“ Malonus, sąmojingas, kuklus filosofas ragino žmones permąstyti savo požiūrį į gyvenimą, mokė jį pažinti. Iš
pirmo žvilgsnio paprasti, kasdieniškiausi pokalbiai su Sokratu neatpažįstamai pakeičia asmenybę. Pabendravęs su filosofu tampi kitu
žmogumi. Trumpai tariant, tau atsiveria akys. Kognityvinė elgesio
terapija bando panaudoti „Sokrato metodą“ ir išmokyti mus meno
pažinti save. Atėjęs į paramos grupės susirinkimą, nedrybsai ant kušetės ir neskaitai monologo apie savo vaikystę. Sėdi ir kalbiesi su
gydytoju, besistengiančiu padėti tau atskleisti klaidingus įsitikinimus, parodyti, kaip jie lemia tavo emocijas, suabejoti tų įsitikinimų
prasmingumu. Išmoksti mintyti kaip Sokratas. Todėl užplūdus neigiamoms emocijoms, kai, rodos, žemė slysta iš po kojų, imi klausinėti savęs, ar toks elgesys išmintingas. Ar galėtum reaguoti santūriau?
Pradedi vadovautis Sokrato įžvalgomis visose gyvenimo srityse.
Optimistinė graikų mąstytojo filosofija teigia, kad mums pakanka jėgų išsigydyti patiems. Galime perprasti savo įsitikinimus ir
ryžtis juos pakeisti, kad pakeistume ir savo emocijas. Ši jėga glūdi
mumyse. Nebereikia, ieškant išsigelbėjimo, klauptis prieš dvasininkus, lankstytis psichoanalitikams ar leisti daugybę pinigų vaistams.
{ 20 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
Tai puikiai suprato ir išdėstė garsus Renensanso filosofas ir eseistas Mišelis de Montenis (Michel de Montaigne). Pasak jo, Sokratas
teigė prigimtinį gerumą ir parodė, kiek daug žmogus gali nuveikti savo labui. Būdami kur kas turtingesni, negu manome, esame
mokomi tik skolintis ir maldauti... mums tereikia trupučio tikėjimo
savo jėgomis; Sokratas moko, kad mes jų turime, jis parodo, kaip
jas rasti ir jomis pasinaudoti (M. Montenis, „Esė“). Montenis teisus:
mes tikrai daug turtingesni, negu manome. Pamiršę šią išmintį, maldaujame pagalbos iš šalies.
Tikėjimas iš didelio noro?
Gal toks vertinimas perdėm optimistinis? Ar iš mūsų nesitikima
per daug? Kai kurie šiuolaikiniai psichologai nepritaria Sokrato optimizmui ir tokią savigalbą laiko neveiksminga. Jie teigia, kad daugelį klaidingų ir neapgalvotų mūsų sprendimų lemia genai, neuronų veikla, šališkumas arba aplinkos veiksniai. Šie psichologai kalba
apie žmogaus proto ribotumą ir menkas galimybes suvokti savo
emocijas. Kai kurie abejoja, ar mes, žmonės, sugebame keisti mąstymo ir elgsenos įpročius, ir įtikinėja, kad esame amžinai pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. Dar kiti atmeta laisvos valios idėją kaip
mistinį prietarą. Pasak jų, esame materialios būtybės materialioje
visatoje, todėl, kaip ir visa kūrinija, paklūstame fizikos dėsniams.
Taigi jei nuo gimimo esi linkęs į depresiją ir pyktį, jei atsinešei į
šį pasaulį kitų emocinių sutrikimų, tai tavo nelaimė. Taip nutinka
daugeliui. Vienintelis išsigelbėjimas yra cheminiai vaistai, kitaip tariant, materialus materialios problemos sprendimas. Atmetamos
visos galimybės išsikapanoti pačiam.
Tiesą sakant, vis daugėja įrodymų, kad Sokratas buvo teisus.
Pirmasis jų – emocijas išties lemia nauji įsitikinimai. Neurologai
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
{ 21 }
šį reiškinį vadina kognityviniu pertvarkymu, jo ištakos sietinos su
senovės Graikijos filosofija. Tyrimai rodo, kad pasaulio suvokimas
priklauso ir nuo mūsų; tai suteikia galimybę valdyti emocijas.
Antrasis įrodymas – atsitiktinai parinktų kognityvinės elgesio
terapijos paramos grupių duomenimis, žmogus gali išsiaiškinti ir
įveikti net labai sunkius emocinius sutrikimus. Per keturis mėnesius ši terapija 75 procentams pacientų padėjo atsikratyti neapykantos visuomenei, 65 procentams – įveikti potrauminį stresą,
daugiau negu 80 procentų – pamiršti panikos priepuolius (nors tų,
kuriuos kamuoja liguisti vaizdiniai, išgyja tik kiek daugiau negu 50
procentų). Nuo lengvos ar vidutinės depresijos pasveiksta daugiau
negu 60 procentų pacientų – beveik tiek pat, kiek vartojančiųjų
antidepresantus, tik po kognityvinės elgesio terapijos atkrintama
kur kas rečiau nei po antidepresantų kurso. Šie faktai įrodo, kad
mes galime nugalėti įsišaknijusius įsitikinimus ir vertinimo įpročius. Nobelio premijos laureatas psichologas Danielas Kanemanas
(Daniel Kahneman), pesimistiškai žiūrintis į savigydą, optimistiškai
vertina kognityvinės elgesio terapijos laimėjimus. Jis teigia: „Kog­
nityvinė elgesio terapija aiškiai rodo, kad žmogus gali išmokti naujai reaguoti į aplinką. Mes nenutrūkstamai mokomės ir galiausiai
prisitaikome.“
Įgyti naujų įpročių
Svarbią žmogaus smegenų savybę savaime keistis neurologai vadina plastiškumu. Pirmieji šia savybe pasinaudojo senovės graikų
ir romėnų filosofai. Pasak stoikų mąstytojo Epikteto, nėra nieko
paklusnesnio už žmogaus psichiką. Mes tik dabar imame suprasti,
kad mūsų moralinės savybės gali tapti svarbiausia blogų įpročių
priežastimi. Žodis „etika“, kilęs iš graikų „ethos“, reiškia įprotį. Šiuo-
{ 22 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
laikiniai psichologai, tarp jų Danielas Kanemanas, teigia, kad mes
turime „dvejopus smegenų procesorius“. Viena mąstymo sistema
iš esmės veikia savaime ir yra paremta įpročiais, kita pajėgi geriau
suvokti ir teisingai atspindėti. Suvokiančioji ir atspindinčioji sistema yra lėtesnė už savaiminę ir ne tokia veikli.
Jei remdamiesi senovės filosofija norime pasikeisti, turime priversti dirbti abi sistemas. Senovės graikai to siekdavo laipsniškai:
iš pradžių išsiugdydavo kasdienius įsitikinimus, paskui paversdavo
juos kasdienybe. Naudodamiesi Sokrato metodu, pirmiausia turime išsiaiškinti kasdienius įsitikinimus ir nuspręsti, ar jie racionalūs, paskui naujas mąstymo įžvalgas paversti kasdienėmis. Mąstymas nėra vien abstraktus atspindėjimo procesas, bet ir praktika.
Aristotelis rašo: „Dorybės išugdomos tik praktikuojantis. Plika teorija mūsų neišgelbės, kaip neišgelbsti pacientų gydytojų patarimai,
jei pacientai tik išklauso, bet nė nemėgina jų laikytis.“ Suvokimas
yra mokslas, jis išugdomas, kasdien atliekant kompleksą protinių
ir fizinių pratimų. Kuo ilgiau treniruojamasi, tuo lengviau einasi.
Graikų filosofai šį procesą lygino su gimnastika: uoliai mankštindamiesi salėje, sustipriname kūno raumenis, o kartodami minėtuosius pratimus, išlaviname proto galias. Ilgainiui esame pajėgūs
savaime tinkamai suvokti situaciją ir imtis reikiamų veiksmų. Toks
mąstymas virsta tarsi įgimtu įpročiu. Tada, pasak stoikų, mus neša
palanki gyvenimo srovė.
Šitai pasiekiama nelengvai. Pakeisti nusistovėjusiems mąstymo ir suvokimo įpročiams reikia daugybės jėgų, didžiulio ryžto ir
nuolankumo. Žmogui nemalonu pripažinti, kad iškreiptai suvokia
pasaulį. Kognityvinė elgesio terapija padeda 60–70 procentų emocinių sutrikimų kamuojamų žmonių. Tai rodo, jog Sokratas teisus:
didelėmis pastangomis galima pažinti ir pakeisti save. Senovės
graikai nelaikė žmonių iš prigimties laisvomis, sąmoningomis ir
užtektinai protingomis būtybėmis. Bet tvirtino, kad daugelis jų, to-
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
{ 23 }
bulindami savo mąstymą, gali prasiskinti gyvenime platesnį kelią.
Galbūt mūsų gebėjimai protauti ir suvokti yra nulemti genetiškai,
ir vis dėlto aš tikiu, kad beveik visada lieka erdvės pasinaudoti galimybe pakeisti automatinį programavimą, kad labai stengdamiesi
esame pajėgūs tapti kur kas išmintingesni ir laimingesni. Gebėjimas peržengti ribotas savęs pažinimo bei keitimo galimybes ir skiria apgailėtiną gyvenimą nuo saikingo ir turiningo.
Filosofija kasdienai
Iš Sokrato minties, kad filosofija gali pakeisti žmogų ir atnešti jam
laimę, buvo šaipomasi šimtmečiais. Jos nepripažino net Deividas
Hiumas (David Hume), aštuoniolikto amžiaus anglų mokslininkas,
mėgdavęs stebinti naujoviškomis mintimis savo meto visuomenę.
Jis teigė, kad filosofijos pažinimas prieinamas tik labai nedaugeliui,
todėl jos poveikis silpnas ir ribotas. Elisas ir Bekas įrodė Hiumą
klydus. Anot jų, net labai supaprastintai perteiktos pamatinės senovės filosofų mintys gali padėti milijonams eilinių žmonių rasti
laimę ir geriau pažinti save.
Vis dėlto Elisui ir Bekui, norintiems sutraukti šias mintis į keturių mėnesių kognityvinės elgesio terapijos kursą, neišvengiamai teko jas atrinkti, patrumpinti, išskirti pačią esmę. Šitaip jie
sukūrė kur kas tobulesnę ir veiksmingesnę savigalbos priemonę
asmeniniams įsitikinimams keisti, atsiribojant nuo etinių, kultūrinių ir politinių veiksnių. Šie mokslininkai siekia dar daugiau.
Jie siūlo kritiškai vertinti visuomenę ir politinę jos raidą, Dievo
buvimo ar nebuvimo, gyvenimo prasmės ir mūsų vietos visatoje
teorijas. Antikiniame pasaulyje savigalba buvo taikoma kur kas
veiksmingiau ir plačiau negu šiandien. Ji apėmė psichologinius,
etinius, politinius, visatos sandaros klausimus, nesiribojo poros
{ 24 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
mėnesių paskaitų kursu. Praktikuojama kasdien, metų metus, ji
padėdavo žmonėms rasti tikrąjį pašaukimą, iš pagrindų pasikeisti
patiems, gal net pakeisti visuomenę. Šiandien dažnas mūsų, ieškodamas paspirties, atsigręžia į senovės filosofiją ir pritaiko ją
savo reikmėms. Visi šioje knygoje aprašomi žmonės, remdamiesi
šia filosofija, pakeitė savo gyvenimą. Daugelis jų, kaip ir aš, sako,
kad tik ji išgelbėjo nuo žlugimo. Įvairiausių profesijų ir pažiūrų
atstovai – kariai, astronautai, atsiskyrėliai, fokusininkai, gangsteriai, namų šeimininkės, politikai, anarchistai, – įsitikino, jog tokia
filosofija gelbsti net pačiomis pavojingiausiomis ir ekstremaliausiomis aplinkybėmis.
Gatvės filosofija
Filosofijos kaip gyvenimo būdo idėja labai tolima šiuolaikinei jos
sampratai. Studentai yra mokomi teorijos, paskui ja tikrinami.
O senovės graikams, kaip minėjau, tai buvo kur kas praktiškesnis,
asmeniškesnis ir kolektyviškesnis procesas. Studentai atsiduodavo jam visiškai, neapsiribodavo vien protiniais gebėjimais. Kaip ir
kur galėtume atlikti tokią praktiką šiandien? Vienas būdų – remtis
Sokrato patirtimi ir grąžinti filosofiją į gatves. 1992 metais prancūzų mokslininkas Markas Sotė (Marc Sautet) papiktino savo kolegas. Jis paskelbė, kad filosofija yra nutolusi nuo gyvenimo, kad
nebeatspindi paprastų žmonių rūpesčių, ir kaip alternatyvą įkūrė
„Filosofų kavinukę“. Jos lankytojai kiekvieną šeštadienio rytą rinkdavosi Paryžiuje, Cafe des Phares. Ten galėjo ateiti kas panorėjęs,
siūlyti aptarti dienos temą ir dalyvauti didelėje (vienijančioje apie
200 žmonių) Sokrato dialogų grupėje. Kavinė būdavo sausakimša.
Sulig interneto atsiradimu šis judėjimas nepaprastai išplito: dabar
pasaulyje veikia apie penkiasdešimt Sokrato kavinių.
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
{ 25 }
Sotė pavyzdys užkrėtė ir paprastus žmones. 2000 metais Liverpulyje trys darbininkai pradėjo aludžių filosofų judėjimą. Anglijoje dabar yra trisdešimt tokių aludžių, vien Mersisaide keturiolika. Šitaip Liverpulis neginčytinai tapo pasauline liaudies filosofų
sostine. Vienas šio judėjimo įkūrėjų Robas Luisas (Rob Lewis) man
pasakojo, kad susidomėjo filosofija būdamas bedarbis. Nuo tada jo
gyvenimas iš pagrindų pasikeitė. Filosofinė praktika padėjo jam atsikratyti daugelį mūsų kartkarčiais persekiojančio nereikalingumo
jausmo, apimančio visuomenėje, kuri linkusi spręsti, kokio gyvenimo esi nusipelnęs. Aludžių filosofų judėjimas iš pat pradžių siekė
padaryti šį mokslą prieinamą ne vien akademiniams sluoksniams,
bet, pasak Robo, ir mėgėjams aptarti aktualius klausimus, parodyti
šio mokslo reikalingumą darbininkų klasei. Kitas šio judėjimo įkūrėjas Polas Doranas (Paul Doran) pasakoja: „Man labai smagu, kad
per dešimt metų Anglijoje tapo įprasta užsukti į aludę ir paklausti:
„Kurį vakarą čia renkasi filosofų klubas?“
Šioms liaudies filosofų organizacijoms akademinė dvasia svetimoka. Pavyzdžiui, 2008 metais garsus mokslininkas Alanas de
Botonas (Alain de Botton), siekdamas išlaisvinti filosofiją iš akademinio stingulio, įkūrė Filosofijos mokyklą. Jo teigimu, sustabarėjusi filosofija nebepajėgi mokyti mus gyventi – Opra Vinfri (Oprah
Winfrey) užduoda prasmingesnius klausimus negu Oksfordo profesoriai humanitarai. Aš palaikau šią nuomonę. Sykį mokslininko,
stoicizmo žinovo, paklausiau, ar jis naudojąsis šiuo mokymu gyvenime. Mokslininkas atsakė: „Ačiū Dievui, ne. Laimė, mano gyvenimas palyginti nusisekęs.“ Antikinę filosofiją jis laikė apdulkėjusia
muziejine relikvija.
Vis dėlto ne visiems mokslininkams ši filosofija yra atgyvena. Pjeras Ado (Pierre Hadot), A. A. Longas (A. A. Long), Maiklas
Sandelis (Michael Sandel) ir Marta Nasbaum (Martha Nussbaum)
yra kitos nuomonės. Londono filosofijos klube (prie jo įkūrimo
{ 26 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
prisidėjau ir aš) yra svečiavęsi nemažai mokslininkų. Negailėdami laiko, be jokio atlygio jie dalijasi su mumis savo tyrimų rezultatais. Gatvės filosofija ir akademinė filosofija – ne varžovės. Jos
viena kitai reikalingos. Be gatvės filosofijos akademinė filosofija
taptų negyva.
Naujos filosofinės bendruomenės
Nei Filosofijos mokykla, nei aludžių filosofų judėjimas, nei Londono filosofų klubas nereikalauja, kad jų nariai gyvenime vadovautųsi vien šio mokslo teiginiais ar etinėmis nuostatomis. Liberaliuose forumuose nepažįstami žmonės susirenka padiskutuoti
įvairiausiais filosofiniais klausimais, o ne įrodinėti savo teisumą.
Šiuo atžvilgiu jie skiriasi nuo filosofinių mokyklų, įsteigtų Sokrato pasekėjų: kinikų, platonikų, stoikų ar epikūrininkų. Antikinės
mokyklos labiau panėšėjo į religines sektas, jų nariai privalėjo laikytis atitinkamų etinių ir gyvenimo nuostatų. Naujai besikuriančios filosofinės bendruomenės artimesnės antikiniam pavyzdžiui.
Tarkim, naujieji stoikai vienija šios filosofijos išpažinėjus visame
pasaulyje. Judėjimas „Už laimę“ skleidžia hedonizmo idėjas. Galime apsilankyti ant šaligatvio įsikūrusioje Londono anarchistų
bendruomenėje, sekančioje senovės kinikų pavyzdžiu. Minėtinos
Ekonomikos mokslo mokykla, Platonikų bendruomenė, turinti apie
20 000 narių. Landmark forumas skelbiasi žaibiškai apmokęs Sok­
rato filosofijos daugiau nei milijoną žmonių. Las Vegase paplitęs
didžiulis skeptikų judėjimas, vienijantis septynis milijonus žmonių.
Kai kurios šių filosofinių bendruomenių pakeičia tradicinę religiją.
Tai, žinoma, sukelia visuomenės pokyčių: per du tūkstančius metų
antikinė graikų ir romėnų filosofinės tradicijos sunyko, neišliko iki
mūsų dienų. Todėl šiuolaikiniams pasekėjams tenka rankioti jas po
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
{ 27 }
gabalėlį ir lipdyti, be to, kurti naujas. Tai irgi sukelia visuomeninių
pokyčių. Ar šios bendruomenės gali išstumti tradicinę religiją ir
nepavirsti kultu?
Gerovės politika
Antikinės filosofijos terapija svarbi ir politiniu požiūriu. Kaip matome, įsitikinimai gali mus susargdinti ar padėti atsitiesti. Daugelį jų
perimame iš savo kultūros, iš politinės ir ekonominės visuomenės
sanklodos, todėl kiekvienas pradedantysis filosofas turi nuspręsti, koks jo santykis su visuomene. Mūsų fakulteto dėstytojai siūlo
įvairius sprendimus. Pavyzdžiui, stoikai ir skeptikai skelbia vidinę
nepriklausomybę nuo sielą žalojančios aplinkos, bet nesiekia šviesti ar keisti kitų žmonių. Paprastų žmonių domėjimąsi filosofija ir
norą tobulėti jie vertina pesimistiškai. Epikūrininkai bei pitagorininkai irgi abejoja filosofijos paveikumu, šalinasi visuomenės ir
telkiasi į bendruomenes. Vis dėlto kai kurie mūsų fakulteto nariai
deda į filosofiją didesnes viltis ir tiki, kad ji gali iš tiesų pakeisti
visuomenę. Paskutiniame semestre aptarsime Diogeno, Platono,
Plutarcho ir Aristotelio politines įžvalgas ir sužinosime, kaip jas
mėginama pritaikyti šiandien.
Mintis, kad ištisa visuomenė gali vadovautis vieninga gerovės
filosofija ar religija, Vakaruose sunkiai skynėsi kelią. XIX amžiaus
filosofas Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) veikale „Apie laisvę“ iškėlė reikalavimą leisti žmogui siekti gerovės paties pasirinktu
būdu. Du pokario liberaliosios filosofijos milžinai – seras Karlas
Poperis (Karl Popper) ir seras Isajas Berlinas (Isaiah Berlin) – irgi
įspėjo, kad gyvenimo gerovės formulės paieškos esančios „metafizinė chimera“. Neįmanoma visai nacijai pritaikyti vieno laimės modelio, todėl valdžios pastangas primesti piliečiams vieną filosofiją
{ 28 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
lydės prievarta ir despotizmas. Berlino manymu, valdžia turinti
ginti „negatyvią“ piliečių laisvę – apsaugoti juos nuo kišimosi – ir
leisti jiems patiems ieškoti savo „pozityvios laisvės“, „materialiosios ir dvasinės gerovės“ modelio.
Anapus liberalizmo
Pačioje XX amžiaus pabaigoje ir pirmaisiais XXI amžiaus metais
tarp intelektualų ir politikos strategų ėmė plisti nuomonė, kad pliuralizmas ir moralinis reliatyvizmas nužengė per toli, kad naujasis
liberalusis individualizmas mus išskaidė ir sutrikdė, todėl nebesietinas su visuotine gerove. Aristotelio ir Platono mintys, kad valdžia
turinti skatinti dvasinį piliečių tobulėjimą, grąžino prie vakarietiško mąstymo pagrindų. Šiandien tai visuotinai pripažįstama. Kaip
jomis naudojasi politikos strategai, siekdami, kad valdantieji padarytų piliečius laimingesnius? Didžiausias nuopelnas čia priklauso kognityvinei elgesio terapijai. Aronas Bekas ir Albertas Elisas
moksliškai įrodė, kad žmonės gali būti išmokyti įveikti emocinius
ir elgsenos sutrikimus. Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Arono Beko mokinys Pensilvanijos universiteto studentas
Martinas Seligmanas (Martin Seligman) pareiškė, kad psichologija
turi žmonėms padėti ne vien įveikti emocinius sutrikimus, bet ir
suklestėti, įgyvendinti savo svajones. Šią naują sritį jis pavadino
pozityviąja psichologija. Beką ir Elisą įkvėpė senovės graikų filosofija, o Seligmanas su savo kolegomis atsigręžė į senąsias Vakarų
bei Rytų filosofijas ir empiriškai patikrino jų veiksmingumą. Pozityviosios psichologijos riteris Kristoferis Petersonas (Christopher
Peterson) šmaikštauja: Aristotelis niekada nesvėrė naudos svarstyklėmis. Susintetinę senovės filosofijos išmintį su šiuolaikinės
psichologijos įžvalgomis, Seligmanas su pasekėjais tikėjosi sukurti
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
{ 29 }
objektyvų „klestėjimo mokslą“ ir įdiegti jį į Vakarų politikų širdis.
Tik pamanykit, jis ragino viso pasaulio vyriausybes ir korporacijas
mokyti savo piliečius bei samdomus darbuotojus šio mokslo, kaip
Medičių šeima Renesanso laikų Florencijoje skleidė Platono filosofiją (M. Seligmanas, „Klestėjimas: aiški naujoji gerovės ir laimės
samprata“).
Šis naujas judėjimas – Seligmanas pavadino jį gerovės politika – sulaukė didelės politikų ir finansininkų paramos. Pavyzdžiui,
Didžiosios Britanijos vyriausybė sutiko skirti daugiau kaip pusę
milijardo svarų 6000 kognityvinės terapijos specialistų, padėsiančių tautai, parengti. Į daugelio Anglijos mokyklų programas įtraukta socialinių ir emocinių mokymosi aspektų disciplina, ugdanti
vaikų emocinį intelektą. Ją dėstant irgi naudojamasi kognityvinės
elgesio terapijos metodais. Kiekvienas JAV armijos karys išklauso
„lankstaus mąstymo“ kursą, parengtą M. Seligmano su kolegomis
ir taikomą nuo 2010 metų, siekiant sumažinti potrauminio sindromo apraiškų ir savižudybių skaičių ginkluotosiose pajėgose. Kaip
minėjau, šio kurso pagrindą sudaro senovės filosofijos išmintis
ir kongnityvinės elgesio terapijos metodikos. 2011 metų gruodį
Europos Sąjungos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van
Rambujė (Herman Van Rompuy) išsiuntinėjo pasaulio valstybių lyderiams 200 pozityviosios psichologijos knygų, kviesdamas 2012
metais imtis politinių priemonių piliečių gerovei kelti. Daugelio
pasaulio šalių, tarp jų Prancūzijos, Belgijos, Butano, Suomijos,
Austrijos, Taivano, Didžiosios Britanijos, Vokietijos vyriausybės
šiais metais pradėjo vykdyti „nacionalinės gerovės“ programas ir
pareiškė, kad svarbiausias jų tikslas – piliečių klestėjimas. To reikalavo ir Aristotelis.
{ 30 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
Ribotos gerovės politikos keliami pavojai
Aš palaikau daugelį šio judėjimo aspektų, ypač Britanijos vyriausybės drąsą didinant paramą psichikos sveikatos tarnyboms. Kog­
nityvinė elgesio terapija labai pagelbėjo man pačiam. Puiku, jei
milijonai žmonių, padedami šios terapijos, susidomi antikinės filosofijos ištakomis. Užaugau naujojo liberalizmo paplitimo metais,
todėl esu sujaudintas, kad senovės graikų idėjos apie dvasios klestėjimą ir laimingą gyvenimą grįžta į klases, darbovietes, politikų
širdis. Tačiau man kelia susirūpinimą, kaip sparčiai šis judėjimas
virsta valstybine politika. Jeigu mokslininkai ir politikos strategai
pradės įrodinėti, jog siūlomasis gyvenimo modelis yra toks geras,
kad nereikalingas jokio demokratiško svarstymo ar pritarimo, naujoji gerovės politika lengvai gali tapti ribota ir būti taikoma prievarta. Tada kiltų pavojus pernelyg skubotai peršokti nuo to, kaip
yra, prie to, kaip turėtų būti, ir visa užbaigti ribota griežta dogma,
apibrėžiančia žmonių mąstyseną, jauseną ir gyvenseną.
Apie šį pavojų knygoje „Moralės kraštovaizdis“ rašo neurologas
Semas Harisas (Samm Harris). Jis teigia, kad vienintelis tikras moralės pamatas yra rūpinimasis visomis gyvomis būtybėmis. Harisas
įrodinėja, jog mokslas gali suteikti mums žinių apie gerovę, todėl
tiktai jis gali atskleisti, koks gyvenimas yra geras. Minimoji knyga sukėlė daugelio dvasininkų ir filosofų pasipiktinimą. Vis dėlto
manęs netrikdo Hariso samprotavimai, kad tik mokslas gali ir turi
kelti ginčus dėl moralės. Senovės graikai būtų tam visiškai pritarę:
jų filosofija apėmė biologiją, psichologiją, fiziką, etiką ir politiką.
Kiekviena patikima etinė sistema turėjo remtis patikimais mokslo
įrodymais apie gamtos ir visatos dėsnius. Pavyzdžiui, teigdamas,
kad žmogus yra bejėgis pažinti ar keisti savo įsitikinimus ar emocijas, šiuolaikinis mokslas pakerta Sokrato etikos pamatus. Taigi
Harisas yra teisus.
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
{ 31 }
Toliau savo knygoje mokslininkas peršoka prie politikos filosofijos. Jei mokslas gali pateikti neabejotinų faktų apie žmonių
gerovę ir moralę, juo galima vadovautis vidaus ir tarptautinėje
politikoje. Remtis steigiant tobulesnes socialines, teisines bei politines institucijas ir galiausiai sukurti universalios moralės sistemą, svarstančią, ribojančią ir keičiančią tiek asmeninius, tiek
visuomeninius papročius bei elgesio normas. Kada nors, pasak
Hariso, išauš diena, kai mus prižiūrės tarptautiniai mokslo ekspertų komitetai, aiškiai nurodysiantys, kaip elgtis moralu. Ši vizija man panaši į Vatikano kadaise turėtą valdžią ir autoritetą. Teologijos žinovų komitetas, vadovaudamasis „moraliu“ Aristotelio
ir Tomo Akviniečio mokymu, prižiūrėjo visą krikščionių pasaulį
ir vertino jo valdovų moralę. Minėtinas ir keistas pozityvistinis
Ogiusto Konto (Auguste Comte) kultas XIX amžiuje. Šis mąstytojas
teigė suvienijęs antikinės filosofijos išmintį su katalikų teologija
ir pagaliau sukūręs tikrą mokslą, taigi vyriausybės galinčios lengvai perleisti valdžią mokslininkams. Ši vizija baugino ankstyvojo pozityvizmo atstovą Džoną Stiuartą Milį. Filosofas nuogąstavo,
kad įgyvendinus Konto siūlymą individas būtų pajungtas visuomenės interesams. Esą tai neturi nieko bendro su antikinių filosofų siūloma drausme.
Vis dėlto pozityvistinės Hariso vizijos jau virsta tikrove. 2010
metų pabaigoje Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron) įsakė įkurti Nacionalinę statistikos žinybą, turinčią apibrėžti ir numatyti nacionalinės gerovės kūrimo
strategiją (tai yra paruošti taurę stipriausių nuodų). Žinyba įsteigė ekspertų komitetą, o šis netruko pateikti vyriausybei oficialų
gerovės apibrėžimą. Į komitetą įėjo tik ekonomistai ir sociologai,
nė vieno psichologo, menininko ar dvasininko. Nebuvo jokių demokratiškų gerovės apibrėžimo svarstymų, tik trumpa komiteto narių kelionė po visą šalį. Vis dėlto Dievui šiose mokslininkų
{ 32 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
sukurtose gerovės formulėse nebeliko vietos. Kaip moksliškai
išmatuoti žmogaus artumą Jam? Kritikai sako, kad šis komitetas
tik fiksuoja laimingą jauseną, naudojasi vien utilitaristų ir epikūrininkų mintimis apie gerovę. Tačiau jo veikla apima daugiau.
Komitetas siekia matuoti ir eudemonistinę gerovę (eudemonizmas – etinė pažiūra, laikanti laimę vienintele etine vertybe, buvo
paplitusi Aristotelio, Sokrato ir stoikų etikoje). Statistikai matuoja eudemonizmą klausimynu, pateikdami respondentams tokius
klausimus: „Kaip vertinate savo gyvenimą dešimties balų skale?“
Šis klausimas keistas, neatitinkantis tikrovės. Gal jis bent kiek ir
padeda mums suvokti savo padėtį, bet neparodo, kaip gyventi,
kaip bendrauti, kaip įveikti sunkumus ir kokias puoselėti vertybes. Negi trumpu klausimynu galima įvertinti žmogaus dorumą,
vertę, o žemiškąją ir kosminę jo paskirtį pažymėti skaičiumi visuotinėje moralės hierarchijoje? Tai terodo statistikų gebėjimą
atsiriboti nuo visažinės dievybės. Aristotelis „Nikomacho etikoje“
teigia: „Kiekvienas išsilavinęs žmogus pirmiausia turi imtis jam
įmanomų ir priderančių darbų.“
Gerovės politikos demokratizavimas
Jokia vertinanti, įtikinėjanti ir teisianti gerovės filosofija neatsako į
tokius kertinius klausimus kaip: „Kodėl mes čia esame?“, „Ar Dievas
yra?“, „Ką reiškia klestėjimas?“, „Kaip turime tvarkyti visuomenę?“
Iš dalies į juos galima atsakyti remiantis jusline patirtimi, bet sykiu
reikia lavinti ir praktinę išmintį, graikų vadintą phronesis. Sokrato
teigimu, mėginti atsakyti į šiuos klausimus – po vieną ar draugėje – ir rasti savo atsakymą savaime tampa gero gyvenimo dalimi.
Jokia valdžia neturi atimti iš piliečių tokios galimybės ir versti juos
prisitaikyti prie „žinovų“ parengto gerovės modelio. Antraip būtų
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
{ 33 }
atmetamas savarankiškumas, gebėjimas mąstyti ir rinktis – mano
supratimu, nepaprastai svarbi žmogaus klestėjimo sąlyga. Ir patys gerovės propaguotojai neturėtų dangstyti moralinių skrupulų
mokslo objektyvumu. Užuot taip elgusis, jiems derėtų paviešinti ir
išnagrinėti įvairius siūlomo gerovės modelio etinius aspektus, kad
žmonės galėtų susidaryti savo nuomonę. Turime rasti pusiausvyrą
tarp graikų gero gyvenimo sampratos bei liberalios, pliuralistinės
politikos, gerbiančios žmonių teisę klausinėti ir rinktis, kaip gyventi. Gerovės politika netrunka tapti įkyri, nepakanti, biurokratiška ir
tiesiog piktinanti. Galime vesti žmones prie filosofijos ištakų, bet
neįstengiame priversti jų mąstyti.
Keturi sokratiškosios tradicijos žingsniai
Šia knyga siekiu parodyti, kad Sokratas ir jo pasekėjai nesitenkino
vienu gerovės apibrėžimu, o turėjo jų keletą. Visi mūsų mokykloje aptariami požiūriai remiasi sokratiškąja tradicija. Visi jie apima
tris žingsnius:
1. Žmonės gali pažinti save. Mąstydami galime išsiaiškinti nesąmoningus savo įsitikinimus ir perkainoti vertybes.
2. Žmonės gali keistis patys. Mąstydami galime pakeisti savo įsitikinimus ir perkainoti vertybes. Taip pasikeis mūsų emocijos,
nes jos yra įsitikinimų padarinys.
3. Žmonės gali sąmoningai išsiugdyti naujus mąstymo, jutimo ir
elgsenos įpročius.
Šių trijų žingsnių iš esmės ir moko kognityvinė elgesio terapija. Jie
sudaro šios terapijos pagrindą, skatina mąstyti, o ne teigia kokias
nors etines vertybes. Tad nieko bloga, jeigu vyriausybės diegia šios
{ 34 }
Filosofija kasdienai ir kitiems pavojingiems gyvenimo atvejams
įgūdžius mokyklose, universitetuose, psichikos sveikatos klinikose,
armijoje ir kitur. Visos filosofijos kryptys susitinka žengiant ketvirtą žingsnį:
4. Pasirinkę filosofiją savo gyvenimo būdu, labiau suklestėsime.
Darosi sunkiau, jei mėgini nustatyti, kas iš tiesų daro gyvenimą
klestintį. Čia įeina ir vertybės, ir etika, ir praktinė išmintis. Pirmieji trys žingsniai moko valdyti protą. Ketvirtą žingsnį, tik į skirtingas puses, žengia visi mūsų fakulteto filosofai. Visuomenės gerovę
jie suvokia skirtingai. Skirtingai supranta ir gyvenimo tikslą. Vieni
teigia, kad galutinis gyvenimo tikslas yra susiliejimas su Dievu, kiti
abejoja Jo buvimu ir įtaka žmonių gyvenimui. Šių filosofų pažiūros
turi daug bendra (visi jie pripažįsta pirmą, antrą ir trečią žingsnį),
o dėl ketvirto nuomonės iš esmės skiriasi. Tikriausiai antikinė filosofija gali mums pateikti keletą bendrų idėjų ir būdų gyvenimui pagerinti. Ko gero, ji net siūlo susitarti tikintiesiems ir laisvamaniams,
mokslininkams ir paprastiems žmonėms. Vis dėlto visuomet iškils
tam tikrų nesutarimų. Aš nesureikšminu jokios filosofijos, nė viena
jų niekad netaps priimtina visai visuomenei. Butano karalystė Himalajuose dažnai nurodoma pavyzdžiu šalies, besivadovaujančios
vieninga gerovės filosofija. Tačiau Butanas yra mažytė monokultūrinė, pusiau raštinga, iš esmės žemės ūkiu besiverčianti šalis, valdoma karaliaus ir turinti mažiau gyventojų, nei jų yra Birmingame.
Jos vyriausybei kur kas lengviau primesti vieną bendrą gerovės filosofiją (budizmą) negu didelės pasaulietinės, daugiakultūrės, liberalios šalies vyriausybei. Užuot dėjusios pastangas įpiršti savo
piliečiams vieną gerovės modelį, vyriausybės ir korporacijos turėtų supažindinti žmones su įvairiomis filosofinėmis gero gyvenimo
sampratomis ir leisti rinktis patiems.
Rytinis patikrinimas. Sokratas ir gatvės filosofijos menas
Trys klausimai kiekvienai filosofijai
{ 35 }
Kiekvienai šioje knygoje aptariamai filosofijai užduosiu tris klausimus. Pirma, kokiomis priemonėmis ji siūlo žmogui padėti sau
ir kaip jos taikytinos gyvenime? Antra, ar gali tapti mūsų gyvenimo būdu? Trečia, ar ši filosofija pajėgi tapti bendruomenės, o gal
net visuomenės gyvenimo pagrindu? Pateiksiu pasakojimų, kaip
žmonės, susidūrę su rimtomis bėdomis, pritaikė filosofines idėjas
gyvenime ir išsikapanojo. Jie suprato, kokie veiksmingi antikinės
filosofijos metodai, dažnas pasirinko vieną iš jos mokyklų ir vadovaujasi jos išmintimi. Šie žmonės gyvena filosofija ir domisi ja kur
kas rimčiau negu aš. Turiu prisipažinti: nors filosofija man labai
padėjo, nelaikau savęs filosofu, greičiau smalsiu žurnalistu, kuriam
maga sužinoti, kaip šiuolaikiniai žmonės naudojasi senovės išmintimi. Turėdamas tai galvoje, priminsiu Senekos žodžius Lucilijui:
„Nėra kada tuščiai postringauti. Nelaimė, tu esi blogas konsulas.
Žadėjai padėti sudužusiems laivams, uždaryti kalėjimus, išgydyti
ligas, panaikinti skurdą, padėti tiems, virš kurių galvų iškilęs kirvis.
Kur kreipi savo dėmesį? Ką darai?“ Tu teisus, Seneka, metas į pamokas. Rytinis patikrinimas prasidės Arabijos dykumoje. Ten labai
nesėkmingai nutūpė Ronda Kornum (Rhonda Cornum).